Byla 1A-222-557/2017
Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas pagal BK 281 str. 1 d. 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 68 str. 1 d., 2 d. nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise 1 metams

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Editos Lapinskienės ir Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, dalyvaujant prokurorui Juozui Sykui, gynėjui Rimvydui Paulauskui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas pagal BK 281 str. 1 d. 38 MGL (1430,70 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 68 str. 1 d., 2 d. nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise 1 metams.

3Nuosprendžiu tenkinti nukentėjusiosios S. V. ir nukentėjusiosios A. J. civiliniai ieškiniai, S. V. iš draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo priteista 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, A. J. 100 Eur neturtinės ir 145 Eur turtinės žalos atlyginimui. Nukentėjusiųjų A. K. ir A. K. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies, iš draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo A. K. priteista 1500 Eur neturtinės žalos, 191,09 Eur turtinės žalos, A. K. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

4Nuosprendžiu civilinio ieškovo B. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ir subsidiaraus atsakovo G. K. priteista 7957,38 Eur turtinės žalos atlyginimui. Civilinės ieškovės UAB „( - )“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, ir jai iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ir subsidiaraus atsakovo G. K. priteista 7823,28 Eur turtinės žalos atlyginimui.

5Nuosprendžiu tenkintas civilinių ieškovų reikalavimas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo ir iš G. K. B. R. priteista 1500 Eur, UAB „( - )“ priteista 1000 Eur.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7

  1. G. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent jis 2014 m. vasario 1 d., apie 14 val., Klaipėdos m., Liepojos g., ties 10 namu, vairuodamas automobilį „Audi A6“, valstybinis numeris ( - ) važiuodamas Liepojos g., kryptimi nuo Herkaus Manto g., antra eismo juosta, kai jo važiavimo kryptimi buvo dvi eismo juostos, elgdamasis neatsargiai, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas – esant slidžiai asfaltuotai kelio dangai, ketindamas sukti į dešinėje pusėje esančio prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę, matydamas, kad pirma eismo juosta ta pačia kryptimi važiuoja maršrutinis autobusas „MAN EL 202“, valstybinis numeris ( - ) pažymėtas Nr. 3, bei suvokdamas, kad kelio danga yra slidi, o likęs atstumas iki įvažiuojamojo kelio į automobilių stovėjimo aikštelę yra per mažas, kad saugiai aplenktų autobusą, persirikiuotų į pirmą eismo juostą ir įvažiuotų į aikštelę, nesudarydamas kliūties autobusui, aplenkė autobusą, po to, sukeldamas pavojų saugiam eismui, iš karto staigiai persirikiavo į pirmą eismo juostą prieš pat autobusą, staigiai stabdė automobilį ir atliko dešinio posūkio manevrą į automobilių stovėjimo aikštelę. Autobuso „MAN EL 202“, valstybinis numeris ( - ) vairuotojas A. L., važiavęs pirma eismo juosta, matydamas, kad jį aplenkęs bei persirikiavęs į pirmą eismo juostą automobilis „Audi A6“ staigiai stabdo, vengdamas susidūrimo, autobusą staigiai stabdė bei vairą suko kairėn. Dėl slidžios kelio dangos autobusas prarado judėjimo stabilumą, išslydo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su ten važiavusiu maršrutiniu autobusu „Mercedes-Benz O 405“, valstybinis numeris ( - ) pažymėtu Nr. 15, kurį vairavo A. J.. Eismo įvykio metu dėl patirtų sužalojimų autobuso „Mercedes-Benz O 405“ keleivei S. V. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, autobuso „MAN EL 202“ vairuotojui A. L. ir keleiviams: A. K. ir A. J. buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, keleivei J. G. buvo sukeltas fizinis skausmas, o nepilnametė keleivė A. K., gim. 2004 m., patyrė išgąstį. Šiais neatsargiais veiksmais G. K. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (2012-11-28 redakcija) patvirtintų KET 106 p. (prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams) reikalavimą ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.
  2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. K. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti arba nuosprendį pakeisti ir jam netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės. Nurodo, kad su teismo išvadomis ir nuosprendžiu paskirta bausme nesutinka, nes KET 106 p. reikalavimų nepažeidė. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis davė nuoseklius parodymus apie tai, kaip važiavo Herkaus Manto gatve iki šviesoforu reguliuojamos sankryžos su Šiaurės pr., o po to, užsidegus leidžiamam šviesoforo signalui – Liepojos g. iki įvažiuojamojo kelio į aikštelę prie parduotuvės „Maxima“, esančios Liepojos g. 10. Jis pralenkė pirma eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusį miesto maršrutinį autobusą „MAN EL 202“, po to už šviesoforu reguliuojamos pėsčiųjų perėjos į Tuberkuliozės dispanserį persirikiavo į pirmą eismo juostą, pavažiavęs apie 20 metrų pirma eismo juosta, įjungė dešiniojo posūkio signalą, ėmė lėtinti greitį ir įsuko į įvažiuojamąjį kelią. Visiškai įvažiavęs į aikštelę išgirdo smūgį ir pamatė priešingoje eismo juostoje susidūrusius du autobusus. Nurodo, jog šiuos jo parodymus teismas vertino kritiškai kaip gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to, teismas pažymėjo, kad G. K. parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu, lyginant juos su teisme duotais parodymais, buvo nenuoseklūs. Su tokiu parodymų vertinimu bei išvadomis apeliantas nesutinka.
    1. Pabrėžia, jog jo 2014-06-05 įtariamojo apklausos protokole yra užrašyta, kad „ <... Aš važiavau antra eismo juosta, užsidegus draudžiamam šviesoforo signalui, esančiam prie Tuberkuliozinės ligoninės, sustojau antroje eismo juostoje. Pirmoje eismo juostoje pastebėjau lengvąjį automobilį.... bei už jo stovėjo keleivinis miesto autobusas. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, pradėjau judėti... >„. Nurodo, jog dėl šių parodymų teismui paaiškino, jog jis tokių parodymų nedavė ir gali būti, jog tyrėja juos užrašė neteisingai. Kad tai yra akivaizdi jo parodymų užrašymo klaida, aiškiai matyti iš visos įvykio situacijos ir kitų bylos duomenų. Bylos duomenimis nustatyta, kad atstumas tarp reguliuojamos Herkaus Manto g. – Šiaurės pr. sankryžos iki šviesoforu reguliuojamos pėsčiųjų perėjos Lideikio g. į Tuberkuliozės dispanserį yra apie 150 metrų, todėl jei jis būtų prie pėsčiųjų perėjos į Tuberkuliozinį dispanserį užsidegus raudonam šviesoforo signalui, tai jis nebūtų galėjęs matyti greta stovinčio miesto autobuso, nes bylos duomenimis (vairuotojo A. L., keleivių parodymai) neginčijamai nustatyta, jog autobusas „MAN EL 202“ buvo sustojęs pirmoje eismo juostoje prie Manto g. – Šiaurės pr. sankryžos, t. y. ten, kur stovėjo ir G. K.. Užsidegus leidžiamam šviesoforo signalui autobusas, kaip ir G. K. iš antros eismo juostos per sankryžą tiesiai pajudėjo Lideikio g. link. Dėl to mano, jog akivaizdu, kad jis tyrimo neklaidino, o tai, kad jo parodymai buvo užrašyti netiksliai (jis į tai perskaitęs protokolą neatkreipė dėmesio), nereiškia, jog jie, lyginant su teisme duotais parodymais, buvo nenuoseklūs. Teismas šių aplinkybių neįvertino ir visiškai nepagrįstai pripažino, jog parodymų keitimas, kurio faktiškai nebuvo, vertintinas kaip gynybinė taktika siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
    2. Pažymi, kad jis tuoj po įvykio 2014-02-01 savo ranka surašytame paaiškinime nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, jame, taip pat ir vėlesnių apklausų metu bei teisme nurodė, jog persirikiuodamas iš antros į pirmą eismo juostą elgėsi apdairiai ir šiuo manevru nekliudė kitiems eismo dalyviams, nes prieš tai įsitikino, kad nuo kitų transporto priemonių yra saugūs atstumai. Ikiteisminio tyrimo metu LTEC Klaipėdos skyriaus vyriausiojo eksperto D. J. atlikto tyrimo specialisto išvadoje buvo konstatuota, jog techniniu požiūriu G. K. nuvažiuodamas 37,4 m atstumą negalėjo įsibėgėti iki 60 km/val. greičio, tačiau ši išvada buvo grindžiama klaidingai minėtuose 2014-06-05 G. K. parodymuose užrašyta aplinkybe, jog jis pajudėjo nuo šviesoforu reguliuojamos pėsčiųjų perėjos Lideikio g. Apklaustas teisme ekspertas D. J. patvirtino, jog jei būtų galima laikyti, kad G. K. automobilio važiavimo pradžios momentas buvo nuo Manto g. – Šiaurės pr. sankryžos, tai jis iki persirikiavimo iš antros į pirmą juostą galėjo įsibėgėti iki 60 km/val., t. y. dvigubai daugiau, nei savo vairuojamo autobuso „MAN EL 202“ įsibėgėjimo greitį (25–30 km/val.) nurodė A. L.. Dėl to mano, jog akivaizdu, kad jis, važiuodamas dvigubai greičiau, pakankamai saugiu atstumu aplenkė autobusą ir persirikiavimo manevrą atliko tuomet, kai jis buvo atsilikęs ir galėjo saugiai važiuoti, todėl G. K. KET 106 p. reikalavimų nepažeidė.
    3. Pabrėžia, jog jo nekaltumą patvirtina ir tai, kad jis po autobusų susidūrimo niekur nepasišalino – įvažiavo į aikštelę ir automobilį pastatė netoli įvykio vietos, nors turėjo galimybę per kitus du išvažiavimus iš aikštelės išvažiuoti. Taip jis nepasielgė vien dėl to, jog jokių Kelių eismo taisyklių nepažeidė ir nesijautė kaltas dėl autoįvykio. Nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi nukentėjusiųjų ir liudytojų, kurie nurodyti nuosprendyje, parodymais, tačiau nė vienas iš jų tiesiogiai nenurodė, jog būtent G. K. vairuojamas automobilis sudarė kliūtį pirma eismo juosta važiavusiam autobusui. Teismas neįvertino bylos duomenimis nustatytos aplinkybės, jog abu susidūrę autobusai buvo sugadinti nepataisomai, o tai reiškia, jog A. L. vairuojamas autobusas važiavo, tikėtina, žymiai didesniu, nei jis nurodo 25–30 km/val., greičiu ir būtent ši aplinkybė galėjo būti autoavarijos kilimo priežastis. Taigi G. K. BK 281 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos nepadarė, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.
    4. Mano, jog tuo atveju, jei teismas nuspręstų, jog jis pažeidė KET 106 p. reikalavimus, teismas gali neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vienerių metų laikotarpiui. Nurodo, kad jis dirba statybose, vairuotojo pažymėjimas dėl darbo pobūdžio reikalingas kiekvieną dieną, nes statomi objektai yra įvairiose vietose ir jie nuolat keičiasi, šią aplinkybę patvirtina pridedamas dabartinės G. K. darbovietės UAB „( - )“ prašymas. Nėra teistas, po eismo įvykio praėjo daugiau kaip 4 metai, per tą laiką nėra baustas ar nusižengęs įstatymams, o tai rodo, jog jis yra pareigingas, atsakingas eismo dalyvis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad praeityje jo padaryti du KET pažeidimai įrodo, jog 2014-02-01 eismo įvykis ir jo metu padaryta nusikalstama veika yra neatsakingo G. K. gyvenimo būdo pasekmė. Jis anksčiau buvo baustas 2004 ir 2005 m. už vairavimą neprisisegus saugos diržo ir leistino greičio nuo 10 km/val. iki 20 km/val. viršijimą. Mano, kad šie pažeidimai nėra labai šiurkštūs, be to, buvo padaryti prieš beveik 10 metų iki 2014-02-01 įvykio, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis yra nuolatinis KET pažeidėjas.
  1. Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
    1. Apeliacinis skundas atmestinas.
  1. Dėl nuteistojo kaltės
    1. Apeliaciniu skundu ginčijamas nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., sudėties objektyviosios pusės požymių – neteisėtų G. K. veiksmų (padarytas KET 106 p. pažeidimas) bei priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių – egzistavimas G. K. veiksmuose. Nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai konstatavo, jog G. K. parodymai kito. Apeliaciniame skunde teigiama, jog G. K. vairavo automobilį, nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, savo vairavimu (persirikiuodamas ir atlikdamas posūkį) nesukliudė autobuso vairuotojui, ir šie jo veiksmai nenulėmė nei eismo įvykio kilimo, nei autobusais važiavusių keleivių patirtų sužalojimų.
    2. BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Visos bylos aplinkybės ištirtos ir įvertintos. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas G. K. kaltę ir surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, įstatymo nuostatas taikė teisingai ir pagrįstai nuteisė G. K. už eismo įvykio sukėlimą, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 1 d.). Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir veiką kvalifikavo ne taip, kaip norėtų nuteistasis, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas, ir tai nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
    3. Pagal BK 281 str. 1 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, ir ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, autoįvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų.
    4. Analizuojant nuteistojo G. K. parodymus matyti, jog jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kito, be to, jie neatitinka kitais byloje surinktais duomenimis (liudytojų parodymais, apžiūros protokolais, specialisto išvada) nustatytų įvykio aplinkybių.
    5. Savo 2014-02-01 paaiškinime G. K. nurodė, kad tą dieną, apie 13 val., vairavo automobilį „Audi“, ties Liepojos pl. 10 esančia reguliuojama pėsčiųjų perėja važiavo antra juosta. Po žalio šviesoforo signalo pravažiavęs šviesoforą ir pasižiūrėjęs į veidrodėlį, pamatė saugų atstumą ir įjungė posūkio signalą į dešinę ir persirikiavo į pirmą eismo juostą. Važiuodamas pirma eismo juosta parodė posūkio signalą į dešinę ir suko į parduotuvės aikštelę. Įsukęs į aikštelę išgirdo trenksmą ir atsisukęs pamatė autoįvykį (t. 2, b. l. 79).
    6. Apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu G. K. nurodė, jog 2014-02-01, apie 13.50 val., vairavo jam priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. ( - ) Važiavo Klaipėdos mieste Liepojos g. nuo Herkaus Manto g. pusės. Buvo Klaipėdoje asmeniniais reikalais, juos sutvarkę važiavo turėdami tikslą pakeliui užvažiuoti į PC „Maxima“, esančią Liepojos g., apsipirkti. Tą dieną buvo ūkanota ir ledijo. Jo važiavimo greitis buvo apie 50 km/val., važiavo antra eismo juosta, užsidegus draudžiamam šviesoforo signalui, esančiam prie Tuberkuliozinės ligoninės, sustojo antroje eismo juostoje. Pirmoje eismo juostoje pastebėjo lengvąjį automobilį, už jo stovėjo keleivinis miesto autobusas. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, pradėjo judėti, maždaug iki 60 km/ val. greičiu antra eismo juosta, t. y. aplenkė pirmoje eismo juostoje važiavusį lengvąjį automobilį. Maždaug apie 15 metrų nuo pirmojo įvažiuojamojo kelio į PC „Maxima“, jis persirikiavo į pirmą eismo juostą, prieš tai parodęs posūkio signalą ir pasižiūrėjęs į šoninį veidrodėlį, ar yra saugus atstumas nuo lengvojo automobilio, važiavusio pirma eismo juosta, tuo metu buvo apie 5–6 metrų atstumas. Persirikiavęs į pirmą eismo juostą, pravažiavęs apie 20 metrų, įjungė dešinės pusės posūkį, jis pradėjo stabdyti ir sukti į antrą įvažiuojamąjį kelią į PC „Maxima“ aikštelę. Pamena, kad tuo metu priešpriešais išvažinėjo kitas automobilis. Jam įsukus į įvažiuojamąjį kelią, išgirdo stipraus smūgio garsą, tada jis stabtelėjo, atsisukęs pamatė, kad susidūrė du keleiviniai miesto autobusai. Tada įvažiavo į PC „Maxima“ automobilių stovėjimo aikštelę, pastatė automobilį. Išlipęs iš automobilio pamatė, kaip keleivinis autobusas, važiavęs link ligoninės, po susidūrimo su kitu autobusu važiuoja atgal užtverdamas eismo juostas, kurios veda nuo centro pusės, kiek tiksliai metrų autobusas pavažiavo atgal, pasakyti negali. Po to jis nuėjo pažiūrėti į sudaužytus keleivinius miesto autobusus, autobuso vairuotojas pradėjo šaukti, kad jam užkišo „audinė“ prie pirmo įvažiuojamojo kelio, ji įvažiavo į pirmą įvažiuojamąjį kelią. Autobuso vairuotojas pradėjo netiesiogiai jį kaltinti, tada padėjo ir aplinkiniai kaltinti, tačiau jis savo kaltės visiškai neįžvelgia (t. 2, b. l. 84–86).
    7. Papildomos įtariamojo apklausos ikiteisminiu tyrimo metu G. K. parodė, jog su jam pareikštu įtarimu nesutinka, nes yra visiškai nekaltas dėl eismo įvykio ir patvirtino savo parodymus, duotus 2014-06-05 įtariamojo apklausos metu. Jis, vairuodamas automobilį „AUDI A6“ ir sukdamas į dešinėje esančią prekybos centro „Maxima“ automobilių stovėjimo aikštelę, kliūties autobuso vairuotojui nesudarė. Klaipėdos m., Liepojos gatve, kur įvyko autobusų susidūrimas, yra važiavęs daug kartų ir tą kelio ruožą pažįsta gerai. Su specialisto išvada Nr. 11K-352 (15) visiškai nesutinka, nes autobusas buvo atitrauktas (t. 2, b. l. 106–107).
    8. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. K. nurodė, jog 2014-02-01 važiavo Herkaus Manto g., link Liepojos pl. antroje eismo juostoje. Užsidegus raudonam šviesoforo signalui, sustojo prie Šiaurės pr. šviesoforo. Pirmoje juostoje stovėjo lengvasis automobilis, už jo stovėjo autobusas. Užsidegus leistinam šviesoforo signalui, jis pradėjo važiuoti, padidino greitį, už pirmo įvažiuojamojo kelio persirikiavo į pirmą juostą, pavažiavus apie 20 metrų, pradėjo stabdyti, parodė posūkį ir įsuko į įvažiuojamąjį kelią. Visiškai įvažiavęs į aikštelę, išgirdo smūgį ir stabtelėjo, pamatė, kad du autobusai susidūrė. Pasistatęs „Maxima“ aikštelėje automobilį, išlipęs pastebėjo, kad autobusas atsitraukė link jų mašinos, atsitrenkė į šaligatvių bortelius ir sustojo. Apžiūrėjo tuos autobusus, vairuotojas šaukė, kad „audinė“ užkišo kelią. Policija atvyko su filmavimo grupe, jis ėjo ir rodė visus posūkius. Jis vyko į policiją parašyti pareiškimą. Eismo įvykio vietoje buvo atvykęs ir jo sūnus. Jie visi aiškinosi, autobuso vairuotojas sakė, kad prieš pirmą įvažiuojamąjį kelią jam lengvoji mašina užkišo kelią, o jis suko į antrą įvažiuojamąjį kelią. Nesupranta, kodėl autobusai susidūrė. Iš anksto planavo sukti į parduotuvės įvažiavimą: 15 metrų pravažiavęs už pirmojo įvažiuojamojo kelio, persirikiavo į pirmą juostą, mano, kad tai saugus atstumas, nes jis dar 20 metrų pavažiavęs pirma eismo juosta, įsuko į įvažiuojamąjį kelią. Iš karto įsuko, nelaukė, kol automobilis išvažiuos iš aikštelės. Kitas automobilis išvažinėjo iš stovėjimo aikštelės, o jis jau buvau įsukęs į įvažiuojamąjį kelią. Smūgį išgirdo visiškai įvažiavęs į antrą įvažiuojamąjį kelią, tuomet stabtelėjo. Pirmas įvažiuojamasis kelias yra už pėsčiųjų perėjos, pravažiavus antrą šviesoforą. Jis ten rikiavosi, pravažiavęs pirmą įvažiuojamąjį kelią visiškai nebuvo persirikiavęs. Autobusas susidūrė šiek tiek arčiau antro įvažiuojamojo kelio. Jis įsibėgėjo ir pasiekė 60 km/val. greitį. Per veidrodėlį matė, kad pakankamai saugu, ir darė posūkį. Neprivažiavęs pėsčiųjų perėjos pasiekė tokį greitį, sniego nebuvo, normaliai įsuko, neslidu buvo. Jis sustojo Herkaus Manto, Šiaurės pr. gatvių sankryžoje, antroje juostoje. Stovėjo pirmas antroje eismo juostoje, o pirmoje eismo juostojo stovėjo lengvasis automobilis, o už jo autobusas. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, nebuvo persirikiavęs, prie antro šviesoforo nesustojo, nes degė žalia šviesa. Aplenkė lengvąjį automobilį, nes buvo normalus atstumas, kokie 6–7 metrai. Jo judėjimo vieta ekspertizės akte sumodeliuota neteisingai, nes jam sakė parodyti manevrą, o jis sakė, kad nuo didžiojo šviesoforo pradėjo manevrą. Prieš autobusą buvo vienas automobilis, jis jį aplenkė, daugiau nieko nematė, kas vyksta gale, jis nesižvalgė. Žiūrėjo į šoninio vaizdo veidrodėlį, matė automobilį ir autobusą. Juos aplenkė padidinęs greitį (t. 3, b. l. 131–132).
    9. Sistemiškai lyginant šiuos nuteistojo parodymus ir jų kitimą matyti, jog, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo metu G. K. nurodė, jog buvo sustojęs prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir joje esančio šviesoforo ties Tuberkuliozės ligonine, tuo tarpu duodamas parodymus teisme parodė, kad vairuodamas automobilį „Audi A6“ stovėjo prieš P. Lideikio–Herkaus Manto–Šiaurės pr. gatvių sankryžą antroje eismo juostoje, o prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos nestojo, nes degė žalias šviesoforo signalas. Nors nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada apeliaciniame skunde G. K. nurodo, kad jis tokių parodymų 2014-06-05 apklausos ikiteisminio tyrimo metu nedavė ir tyrėja juos užrašė neteisingai, tačiau pažymėtina, kad to, jog buvo sustojęs ankstesnėje sankryžoje, G. K. nenurodė ir jo paties surašytame 2014-02-01 paaiškinime (t. 2, b. l. 79), o 2016-10-12 apklausos metu (t. 2, b. l. 106–107) jis patvirtino savo parodymus, duotus 2014-06-05 įtariamojo apklausos metu, ir nenurodė, jog jie būtų užrašyti klaidingai ar iškraipant jo žodžius. G. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog 2014-06-05 apklausos ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų, jog jis buvo sustojęs prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir juos neteisingai užrašė tyrėja, tačiau pažymėtina, jog duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. K. iš pradžių pripažino, jog jis pats ikiteisminio tyrimo metu nurodė neteisingas aplinkybes (t. 3, b. l. 143), ir tik vėliau nurodė, jog jis nemelavo, netiesos nesakė, tai tyrėja negerai užrašė jo parodymus, jis buvo verčiamas prisipažinti, o perskaičius parodymus nesuprato, kad jie negerai surašyti. Nors apeliantas skunde nurodo, kad tai, jog tyrėja padarė rašymo apsirikimą, patvirtina bylos duomenys (vairuotojo A. L., autobusų keleivių parodymai), kuriais neginčijamai nustatyta, jog autobusas „MAN EL 202“ buvo sustojęs pirmoje eismo juostoje prie Herkaus Manto g.–Šiaurės pr. sankryžos, taigi ir G. K. turėjo būti sustojęs šioje sankryžoje, nes sustojęs prie reguliuojamos pėsčiųjų sankryžos jis nebūtų galėjęs matyti greta stovinčio miesto autobuso, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, jog G. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir patvirtinti parodymai neatitinka kitų byloje nustatytų aplinkybių, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė neteisingas įvykio aplinkybes ir davė nenuoseklius parodymus. Atvirkščiai, toks G. K. parodymų kitimas teisme, juos priderinant prie kitų įvykyje dalyvavusių asmenų pateikiamos versijos, atskleidžia, jog apeliantas teisme rinkosi gynybinę taktiką teisme patvirtinti byloje neginčytinai nustatytas ir jo versijai naudingas aplinkybes (tai, kad buvo sustota prie Manto g. – Šiaurės pr. sankryžos, nes tuomet jis, atsižvelgdamas į specialisto išvadą, jau būtų galėjęs įsibėgėti iki jo nurodomų 60 km/val.), tačiau kartu nurodyti ir jį teisinančias aplinkybes (kad pirma juosta autobuso priekyje važiavo kitas automobilis, kad jis laiku ir nekliudomai persirikiavo į pirmąją juostą, kad jis nesustojęs kelyje įsuko į prekybos centro aikštelę).
    10. Be to, analizuojant G. K. parodymus matyti, jog juose yra ir daugiau netikslumų. Ikiteisminio tyrimo metu pasisakydamas dėl įvykio metu buvusių oro ir eismo sąlygų G. K. nurodė, jog tą dieną buvo ūkanota ir ledijo, tačiau duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu klausiamas, kaip jam pavyko įsukti per tokį trumpą atstumą ir taip greitai sustabdyti automobilį ir pasukti į dešinę, jis jau teigė, jog sniego nebuvo, normaliai įsuko ir buvo neslidu. Pažymėtina ir tai, jog tiek 2014-06-05 įtariamojo apklausos, tiek 2015-10-26 parodymų patikrinimo vietoje (t. 2, b. l. 91–93) metu G. K. nurodė, jog automobilio persirikiavimo manevrą jis pradėjo pravažiavęs reguliuojamą pėsčiųjų perėją, taip pat parodymų patikrinimo vietoje nurodė vietą, kurioje jis baigė manevrą būdamas pirmojoje vietoje, tačiau ekspertui sumodeliavus situaciją (t. 1, b. l. 56) ir specialisto išvada nustačius, jog važiuojant G. K. greičiu atlikti tokį manevrą nuvažiuojant 14,4 m atstumą techniniu požiūriu normaliomis sąlygomis nėra tikėtina (t. 1, b. l. 44–57), G. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jau nurodo, kad manevrą pradėjo anksčiau dar prieš reguliuojamą pėsčiųjų perėją – nuo didžiojo šviesoforo (esančio Manto g.–Šiaurės pr. sankryžoje). Nors jis savo parašu patvirtino parodymų patikrinimo vietoje protokolą, teisme G. K. nurodo, kad jis pareigūnams neva sakęs, kad manevrą pradėjo anksčiau. Ikiteisminio tyrimo metu G. K. nurodė, kad jam ruošiantis įsukti į stovėjimo aikštelę jam iš priekio atvažiavo automobilis, tuomet įsukęs į įvažiuojamąjį kelią jis išgirdo garsą, ir tik tuomet įvažiavo į stovėjimo aikštelę (t. 2, b. l 85), tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. K. nurodo, kad jam joks išvažiuojantis automobilis įsukti į stovėjimo aikštelę įsukti nesutrukdė – įsuko iš karto, o smūgio garsą jis išgirdo giliai įvažiavęs į aikštelę. Aptarti G. K. parodymų skirtumai atskleidžia, jog nuteistasis dėstydamas įvykio aplinkybes buvo nenuoseklus, ir baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu keitė savo parodymus dėl šiuo atveju esminių įvykio aplinkybių: dėl vietos, kurioje buvo sustojęs kartu su autobusu; dėl vietos, kurioje pradėjo persirikiavimo manevrą ir kurioje jį užbaigė; dėl atstumo, kurį nuvažiavo persirikiuodamas į pirmą juostą; dėl įvykio metu buvusių eismo sąlygų; dėl įsukimo į stovėjimo aikštelę aplinkybių. Pažymėtina ir tai, jog šie G. K. parodymai yra ne tik tarpusavyje prieštaringi, tačiau jie neatitinka ir kitų liudytojų parodymų.
    11. G. K. duodamas parodymus teigė, jog priešais autobusą važiavo kitas lengvasis automobilis, ir atlikdamas manevrą į pirmą eismo juostą jis atsidūrė priekyje lengvojo automobilio, o ne autobuso, persirikiavimą atliko saugiai esant 6–7 metrų atstumui, po persirikiavimo iš karto įsuko į keliuką dešinėje ir eismo saugumui pavojaus nesukėlė. Tačiau tokie G. K. parodymai neatitinka kitų byloje apklaustų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų. Kartu su G. K. automobiliu važiavusi liudytoja L. K. parodė, kad jie stovėjo antroje eismo juostoje, prieš juos stovėjo dar viena mašina, o pirmoje juostoje stovėjo autobusas (t. 3, b. l. 83–84).Taigi ši liudytoja nepatvirtino G. K. parodymų ir paneigė jo nurodytą aplinkybę, kad priekyje autobuso būtų stovėjęs lengvasis automobilis. Penkioliktojo maršruto autobuso vairuotojas liudytojas A. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad priekyje staiga išvydo lengvąjį automobilį ir autobusą. Autobusas, kad išvengtų kliūties ir nekliudytų automobilio, suko į kairę pusę ir pradėjo važiuoti į jo vairuojamą autobusą, jis neturėjo kur dingti, tai gavo smūgį į autobuso priekio kairę pusę. Jokio tarpo tarp automobilio ir autobuso nebuvo, gal 1, o gal 1,5 metro, viskas įvyko per kelias sekundes (t. 3, b. l. 82–83). Šis liudytojas taip pat nenurodė, jog kelyje būtų matęs daugiau lengvųjų automobilių priešais staiga į jo autobusą pasukusį autobusą, ir paneigė G. K. versiją, jog jis persirikiavo esant saugiam 6–7 metrų atstumui iki kito pirma juosta važiavusio automobilio. Iš šalies įvykį stebėjusi liudytoja I. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad lengvoji mašina važiavo lygiai taip pat ta gatve ir staigiai suko, buvo staigus jos persirikiavimas į pirmą juostą, ir įvažiavimas į dešinę – ši mašina užkirto kelią autobusui, dėl to autobusas neturėjo kur dėtis (t. 3, b. l. 130–131). Taip ši liudytoja nurodė, jog vėliau į stovėjimo aikštelę įsukusi mašina užkirto kelią autobusui, o ne kitam lengvajam automobiliui, ir paneigė G. K. keliamą versiją, jog jis rikiavosi priešais lengvąjį automobilį, tai darė esant saugiam atstumui ir dėl šio manevro pavojaus kelyje nekilo.
    12. Trečiojo maršruto autobusu važiavusi nukentėjusioji A. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad kai autobusas staigiai pasuko kairėn, krisdama ji per priekinį stiklą pamatė prie pat autobuso priekio lengvąjį automobilį šviesios spalvos, kuris vėliau pasuko į parduotuvės „Maxima“ kiemą, jie kalbėjo, kad ta mašina atsirado, išlindo nežinia iš kur. Šviesiai pilkos spalvos automobilis buvo, jis už autobuso suko į dešinės pusės keliuką. Tas automobilis už autobuso suko į dešinės pusės keliuką. Jis šonu stovėjo prieš autobusą. Automobilis buvo priekyje autobuso, nebuvo įsukęs į keliuką (t. 3, b. l. 129–130). Taip ši nukentėjusioji patvirtino, kad kelią autobusui užkirto vėliau į stovėjimo aikštelę įsukusi pilka mašina, ir paneigė G. K. parodymus, jog jis manevrą atliko saugiai, tarp automobilių liko pakankamas tarpas ir jis pavojingos situacijos tokiu vairavimu nesukėlė. Šie parodymai, kad automobilis kelyje sustojo šonu, paneigia G. K. nurodomą aplinkybę, jog jis kelyje nesustojo, ir jis iš karto įsuko į parduotuvės kiemą. Trečiojo maršruto autobusu važiavusi nukentėjusioji A. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad prie šviesoforo prieš jų autobusą niekas nestovėjo, jos autobusas buvo pirmas. Prieš pat įvykį pastebėjo sidabrinės spalvos mašiną, kuri užkišo autobusui kelią pirmoje juostoje, neatsargus lengvosios mašinos vairuotojas užkišo autobuso vairuotojui kelią, dėl to kilo autoįvykis. Momento, kaip lengvoji mašina „Audi“ persirikiavo, ji nematė, tik pastebėjo per didelį autobuso langą, kad iš antros juostos automobilis užkišo vairuotojui kelią ir atsirado autobuso juostoje. Autobuso vairuotojas negalėjo išvengti susidūrimo (t. 3, b. l. 81–82). Ši nukentėjusioji taip pat paneigė G. K. parodymus, kad prieš autobusą stovėjo kita mašina, ir kad jis persirikiuodamas atsidūrė priekyje lengvojo automobilio, o ne autobuso, kuriam buvo užkirstas kelias, ir G. K. teiginį, jog jo manevras buvo saugus ir pavojaus nesukėlė. Penkioliktojo maršruto autobusu važiavusi nukentėjusioji S. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad pastebėjo, jog 3-iojo maršruto autobusas suka į jų pusę, o pro autobuso vidurį pralėkė kažkokia mašina. Iš pradžių tarp autobusų pralėkė kažkoks automobilis, jo neįsidėmėjo, o paskui 3-iojo maršruto autobusas pasuko į kairę ir susidūrė su jos atvažiuojančiu autobusu (t. 3, b. l. 80–81). Ši nukentėjusioji nenurodė, jog būtų mačiusi daugiau lengvųjų automobilių priešais staiga į jos autobusą pasukusį autobusą, ir paneigė G. K. pateikiamą versiją, jog jis neužkirto kelio pirmąja juosta važiavusiam autobusui. Trečiojo maršruto autobuso vairuotojas nukentėjusysis A. L. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog G. K. važiavo antra juosta, ir jis net nepamatė, kaip lengvasis automobilis staigiai išlindo į jo važiuojamą juostą. Buvo nedidelis atstumas, G. K. pristabdė automobilį ir suko į dešinę į parduotuvės aikštelę. Kaltininko automobilis labai staigiai atsirado, jo anksčiau net nematė. Prie parduotuvės įvažiavimas į automobilių stovėjimo aikštelę buvo užimtas, todėl kaltininkas negalėjo visiškai įsukti į aikštelę (t. 3, b. l. 79–80). Šie nukentėjusiojo parodymai paneigia G. K. teiginius, jog jis įvažiavo į pirmąją juostą prieš lengvąjį automobilį, kad neužkirto kelio pirmąja juosta važiavusiam autobusui ir nesustojo kelyje, o iš karto įvažiavo į stovėjimo aikštelę.
    13. Pažymėtina ir tai, jog nors nuteistasis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog įvykio metu sniego nebuvo ir buvo neslidu, tačiau tokią nuteistojo poziciją visiškai paneigia byloje apklaustų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai. Liudytoja I. V. parodė, kad autobusui teko staigiai stabdyti, kadangi buvo labai slidu, jis išvažiavo į priešingą eismo pusę ir rėžėsi į kitą autobusą. Liudytojas A. J. parodė, kad kelias buvo slidus, baisus, nevalytas, buvo labai prastas. Nukentėjusioji A. K. parodė, kad oras buvo labai prastas, buvo šlapdriba, kelio danga buvo šlapia, buvo plikledis, nukentėjusioji S. V. parodė, kad kelias buvo slidus, autobusas važiavo labai lėtai, nukentėjusioji J. G. parodė, kad kelias buvo prastas, buvo šlapdriba, drėgmė, nukentėjusysis A. L. parodė, kad kelias buvo slidus, buvo šlapia. G. K., nurodydamas, kad sulėtinti savo vairuojamą automobilį per keliasdešimties metrų atstumą nuo 60 km/val. greičio iki greičio, kuriam esant jis galėjo pasukti į dešinėje pusėje esantį pakankamai siaurą ir statų posūkį į stovėjimo aikštelę, teigė, kad tai jam leido padaryti geros eismo ir meteorologinės sąlygos. Tačiau įvykio liudytojai ir nukentėjusieji vieningai tvirtina, jog eismo sąlygos buvo sudėtingos, šlapia kelio danga šalo, formavosi plikledis, krito šlapdriba, kas atskleidžia, jog G. K. klaidingai nurodo šią ir kitas anksčiau aptartas įvykio aplinkybes (šviesoforą, prie kurio buvo sustojęs, persirikiavimo momentą, neva prieš autobusą pirma juosta važiavusį kitą automobilį, po persirikiavimo likusį atstumą iki pirmoje juostoje važiavusios transporto priemonės, kad jis nesustojo pirmoje juostoje norėdamas įsukti į prekybos centro aikštelę) taip siekdamas, jog pasitvirtintų jo keliama įvykio versija – kad jis persirikiavo iš antrosios į pirmą juostą ir įsuko į prekybos centro aikštelę nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, o avarinę situaciją neva sukėlė ne jis, o kitas prieš autobusą važiavęs automobilis. Bylos duomenimis nustatyta, jog įvykio metu G. K. vairavo pilkos spalvos automobilį „Audi“, su kuriuo įsuko į prekybos centro aikštelę, o tai, kad būtent pilkas ar sidabrinės spalvos automobilis užkirto autobusui kelią ir įsuko į prekybos centro aikštelę, apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė nukentėjusioji A. J., nukentėjusioji A. K., nukentėjusysis A. L., liudytoja I. V., liudytojas A. J..
    14. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2016-02-12 specialisto išvados Nr. 11K-352 (15) 8 p. nustatyta, jog G. K. nurodoma aplinkybė, kad prieš įvykį vairuojamu automobiliu „Audi A6“ buvo sustojęs prieš pėsčiųjų perėją ir pajudėjęs iš sustojimo vietos, įvykio vietoje buvusiomis kelio sąlygomis nuvažiuodamas apie 37,4 m atstumą pasiekė (įsibėgėjo iki) 60 km/val. važiavimo greitį – techniniu požiūriu normaliomis sąlygomis nėra tikėtina. Taip pat G. K. nurodoma aplinkybė, kad prieš įvykį vairuojamu automobiliu „Audi A6“ važiuodamas 60 km/val. greičiu kelio skersine kryptimi automobilį perrikiavo 2,8 m atstumu dešiniau, kelio išilgine kryptimi nuvažiuodamas 14,4 m atstumą – techniniu požiūriu normaliomis sąlygomis nėra tikėtina (t. 1, b. l. 44–57). Nors šios specialisto išvados padarytos remiantis G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog jis ir autobusas buvo sustoję prie reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, tačiau pažymėtina, jog G. K. teisme pakeitus savo parodymus ir nurodžius, jog jie buvo sustoję prie sankryžoje esančio šviesoforo, t. y. jog iki persirikiavimo buvo nuvažiuotas ilgesnis atstumas, išvadą surašęs ekspertas D. J. parodė, jog tokiu atveju tikėtina, kad G. K. iki persirikiavimo vietos galėjo pasiekti 60 km/val., tačiau tai nekeičia jo 8 punkte nurodytų išvadų, t. y. to, jog važiuodamas 60 km/val. greičiu jis būtų galėjęs persirikiuoti iš antros juostos į pirmą nuvažiuodamas 14,4 m atstumą (t. 3, b. l. 142–144). Akivaizdu, jog net ir vertinant pasikeitusius G. K. parodymus dėl jo sustojimo vietos, atsižvelgiant į eksperto parodymus, jog net ir tai, kad asmuo galėjo įsibėgėti iki 60 km/val. greičio, jis negalėjo persirikiuoti į pirmą juostą ir pasukti į kairę G. K. nurodytu būdu ir aplinkybėmis, taip nesukeldamas pavojingos situacijos ir nesutrukdydamas autobusui, negalima sutikti su apeliaciniame skunde akcentuojama G. K. pozicija, jog jis važiuodamas dvigubai greičiau, pakankamai saugiu atstumu aplenkė autobusą ir persirikiavimo manevrą atliko tuomet, kai autobusas buvo atsilikęs ir galėjo saugiai važiuoti.
    15. Kaip vieną iš argumentų, kad vairuodamas automobilį ir atlikdamas manevrą kelyje (persirikiuodamas iš antros juostos į pirmąją, taip pat sukdamas į prekybos centro aikštelę) taisyklių nepažeidė, G. K. nurodo tai, jog jis po autobusų susidūrimo niekur nepasišalino – įvažiavo į aikštelę ir automobilį pastatė netoli įvykio vietos, nors turėjo galimybę per kitus du išvažiuojamuosius kelius iš aikštelės išvažiuoti, o toks jo elgesys neva patvirtina, kad jis jokių Kelių eismo taisyklių nepažeidė ir nesijautė kaltas dėl autoįvykio. Teisėjų kolegija pažymi, jog G. K. akcentuojamas jo elgesys po eismo įvykio neleidžia daryti apelianto daromų išvadų. Visų pirma pastebėtina, jog G. K. žinojo, kad eismo įvykio vietoje buvo daug liudytojų (buvo šeštadienio popietė, prie prekybos centro buvo žmonių, žmonės važiavo ir susidūrusiuose autobusuose), todėl jis galėjo suprasti, jog buvo pastebėtas (tai, kad tiek autobusų vairuotojai, tiek ir keleiviai po įvykio kalbėjosi, kad kelią autobusui užstojo pilkas lengvasis automobilis „Audi“ ir visi ieškojo jo vairuotojo, patvirtina liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai), ir manyti, jog atėjus į įvykio vietą bei pateikus savo tikrovės neatitinkančią įvykio versiją, neva pavojingą situaciją sukėlė ne jis, o kitas automobilis, tai padės išvengti atsakomybės už jo sukeltą eismo įvykį. Be to, įvykio metu galiojusio ATPK 130 str. 1 d. numatė, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukė baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 40 parų ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 5 metų, todėl akivaizdu, jog G. K. suprantant, jog jis yra susijęs su eismo įvykiu ir jam pasišalinus už tai grės griežta administracinė atsakomybė, tai galėjo būti pakankama priežastis jam prisistatyti į eismo įvykio vietą ir nuvažiuoti į policiją parašyti paaiškinimą. Taigi skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vien ta aplinkybė, kad G. K. iš eismo įvykio vietos nepasišalino, niekaip nepaneigia jo kaltės pažeidus KET ir sukėlus eismo įvykį.
    16. Taigi anksčiau aptarti duomenys: specialisto išvada, liudytojų, nukentėjusiųjų, eksperto parodymai neginčytinai paneigia G. K. apeliaciniame skunde keliamą gynybinę versiją, kad persirikiuodamas iš antros į pirmą eismo juostą jis elgėsi apdairiai ir šiuo manevru nekliudė kitiems eismo dalyviams, ir patvirtina, jog būtent jo vairuojamas automobilis „Audi A6“ persirikiavo iš antros eismo juostos į pirmą eismo juostą, dėl to autobuso vairuotojas buvo priverstas efektyviai stabdyti vairuojamą autobusą ir bandyti išvengti susidūrimo su G. K. automobiliu. Minėti duomenys ir 2016-02-12 specialisto išvados Nr. 11K-352 (15) 5 p. patvirtina, jog susidariusioje situacijoje automobilio „Audi A6“ vairuotojas G. K. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir nesudaryti kliūčių jų eismui, privalėjo važiuoti neviršydamas leistino greičio, o atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, turėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad vairuojamą automobilį galėtų sustabdyti iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, važiuodamas antrąja eismo juosta bei ruošdamasis sukti į dešinę, privalėjo iš anksto persirikiuoti į pirmą eismo juostą bei pasitraukti prie pat dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, prieš vykdydamas persirikiavimo iš antros į pirmą eismo juostą manevrą, privalėjo duoti kelią (nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį) pirma (gretima) eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusiam autobusui „MAN EL 202“, tačiau šių pareigų nesilaikė ir manevruodamas sudarė kliūtį ta pačia kryptimi pirma eismo juosta važiuojančiam autobusui ir pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (2012-11-28 redakcija) patvirtintų KET 106 p. (prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams) reikalavimus.
    17. Nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais (kasacinė nutartis Nr. 2K-210-303/2017). Aptartomis aplinkybėmis byloje neginčytinai nustačius, jog 2014 m. vasario 1 d., apie 14 val., G. K. važiuodamas Liepojos g. aplenkė autobusą, po to, sukeldamas pavojų saugiam eismui, iš karto staigiai persirikiavo į pirmą eismo juostą prieš pat autobusą, staigiai stabdė automobilį ir atliko dešinio posūkio manevrą į automobilių stovėjimo aikštelę ir taip pažeidė KET 106 p. (įvykio metu galiojusi redakcija), ir byloje esant duomenims, jog po to autobusas „MAN EL 202“, valstybinis numeris ( - ) buvo staiga stabdomas, sukamas kairėn, ir dėl slidžios kelio dangos autobusas prarado judėjimo stabilumą, išslydo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su ten važiavusiu maršrutiniu autobusu „Mercedes-Benz O 405“, t. y. kilo eismo įvykis, kurio metu autobuso „MAN EL 202” vairuotojui A. L. ir keleivėms A. K. ir A. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, keleivei J. G. buvo sukeltas fizinis skausmas, o nepilnametė keleivė A. K., gim. 2004 m., patyrė išgąstį, reikia nustatyti, ar dėl tokių G. K. neteisėtų veiksmų (KET taisyklių pažeidimo) kilo nustatyti padariniai, t. y. ar tarp veikos ir padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Priežastinio ryšio nustatymas apima du aspektus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykles ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reiškia atsakymą į klausimą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina sąlyga padariniams kilti, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas – tai konstatavimas, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis (kasacinės nutartys Nr. 2K-157-895/2016, 2K-210-303/2017).
    18. Iš byloje apklaustų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog būtent G. K. atliktas persirikiavimo iš antros į pirmą eismo juostą manevras ir staigus jo vairuojamo automobilio stabdymas, esant prastoms eismo sąlygomis, sudarė pavojingą avarinę situaciją. Penkioliktojo maršruto autobuso vairuotojas liudytojas A. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 82–83) parodė, kad toje vietoje lengvieji automobiliai nuolatos užtveria kelią atlikdami posūkius, šį kartą automobilis nepaliko jokių tarpų, ir patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog eismo įvykis kilo dėl to, kad esant slidžiai kelio dangai lengvasis automobilis „užkirto“ kelią autobusui (t. 1, b. l. 185–187). Iš šalies įvykį stebėjusi liudytoja I. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė (t. 3, b. l. 130–131), kad buvo staigus lengvojo automobilio persirikiavimas į pirmą juostą, ir įvažiavimas į dešinę – ši mašina užkirto kelią autobusui, dėl to autobusas neturėjo kur dėtis, ir dėl to autobusui teko staigiai stabdyti, po to jis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir įvyko susidūrimas su kitu autobusu. Trečiojo maršruto autobusu važiavusi nukentėjusioji A. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė (t. 3, b. l. 129–130), kad kai autobusas staigiai pasuko kairėn, dėl to, kad priekyje autobuso ties įsukimu į prekybos centro aikštelę šonu stovėjo lengvasis automobilis, kuris suko į dešinės pusės keliuką, tačiau įsukęs nebuvo. Trečiojo maršruto autobusu važiavusi nukentėjusioji A. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė (t. 3, b. l. 81–82), kad prieš pat įvykį pastebėjo sidabrinės spalvos mašiną, kuri užkišo autobusui kelią pirmoje juostoje, neatsargus lengvosios mašinos vairuotojas užkišo autobuso vairuotojui kelią, dėl to kilo autoįvykis. Autobuso vairuotojas negalėjo išvengti susidūrimo, nes buvo šlapia kelio danga. Trečiojo maršruto autobuso vairuotojas nukentėjusysis A. L. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė (t. 3, b. l. 79–80), jog G. K. važiavo antra juosta, ir jis net nepamatė, kaip lengvasis automobilis staigiai išlindo į jo važiuojamą juostą, buvo nedidelis atstumas, G. K. pristabdė automobilį ir suko į dešinę į parduotuvės aikštelę, jis stabdė, tačiau autobusas pradėjo slysti ir nunešė tiesiai į autobusą, ir patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l .142–144), kuriuose nurodė, jog jis dėl to, kad G. K. įvažiavo prieš jį į pirmą eismo juostą ir joje sustojo norėdamas įsukti į dešinėje esančią stovėjimo aikštelę, pradėjo stabdyti savo vairuojamą autobusą ir bandė išvengti susidūrimo su lengvuoju automobiliu, apvažiuoti jį, tačiau dėl slidžios kelio dangos autobusas pradėjo slysti, išslydo į priešingą eismo juostą ir dėl to įvyko susidūrimas su kitu autobusu.
    19. Šie nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai patvirtina, jog eismo įvykis kilo būtent dėl neteisėtų G. K. veiksmų, kai jis sukėlė pavojingą avarinę situaciją persirikiuodamas į pirmą eismo juostą nepalikdamas saugaus atstumo tarp transporto priemonių, po persirikiavimo manevro pradėjo iš karto stabdyti prieš posūkį į dešinę, ir taip privertė autobuso vairuotoją pradėti stabdyti, bandyti išvengti susidūrimo, ir būtent tuomet autobusas pradėjo slysti, tapo nevaldomas ir išslydęs į priešpriešinę eismo juostą susidūrė su kitu keleiviniu autobusu. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad bylos duomenimis nustatytos aplinkybės, jog abu susidūrę autobusai buvo sugadinti nepataisomai, o tai reiškia, jog A. L. vairuojamas autobusas važiavo, tikėtina, žymiai didesniu, nei jis nurodo 25–30 km/val., greičiu ir būtent ši aplinkybė galėjo būti autoavarijos kilimo priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su tokiu apelianto pateikiamu bylos aplinkybių vertinimu. Visų pirma pažymėtina, kad iš 2016-02-12 specialisto išvados Nr. 11K-352 (15) 4 p. matyti, jog tirti pateiktoje medžiagoje esančių duomenų pagrindu nustatyti autobuso „MAN EL 202“ judėjimo greičio prieš įvykį negalima (t. 1, b. l. 44–51), taigi skirtingai nei nurodo G. K., byloje surinkta medžiaga neleidžia nustatyti A. L. vairuojamo autobuso greičio prieš eismo įvykį ir pagrįstai teigti, jog autobusas važiavo didesniu ar mažesniu nei 25–30 km/val. greičiu. Be to, nors apeliantas akcentuoja autobuso „MAN EL 202 apgadinimus, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog A. L. vairuojamas autobusas atsitrenkė ne į stovinčią kliūtį, o į priešpriešais atvažiuojantį 15-ojo maršruto autobusą, kurio vairuotojas A. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 185–187), jog prieš eismo įvykį jis važiavo 30–40 km/val. greičiu. Akivaizdu, jog toks priešpriešinis susidūrimas yra itin pavojingas, ir net judant sąlyginai nedideliu greičiu gali lemti dideles transporto priemonių deformacijas. Kita vertus, nors kalbėdamas apie autobuso „MAN EL 202“ judėjimo greitį apeliantas akcentuoja autobusams padarytus apgadinimus, tačiau pažymėtina, jog autobuso vairuotojai ir keleiviai itin rimtų traumų nepatyrė, sunkiausias iš asmenų, važiavusių autobusais, sveikatos sužalojimas – keleivei S. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris buvo padarytas priešpriešais atvažiavusio autobuso keleivei, tuo tarpu autobuse „MAN EL 202“ buvusiems asmenims sveikata buvo sutrikdyta tik nežymiai. Šios aplinkybės taip pat neleidžia pritarti apelianto pozicijai, jog autobusas važiavo žymiai didesniu nei jis nurodo 25–30 km/val. greičiu. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog tuo atveju, jei A. L. vairuodamas autobusą būtų važiavęs greičiau, G. K., važiavusiam 60 km/val. greičiu, persirikiuojant iš antros į pirmą juostą, kuria važiavo autobusas, tarp šių transporto priemonių būtų buvęs dar mažesnis atstumas, nes autobusas nuo pajudėjimo būtų nuvažiavęs toliau, t. y. tokiu atveju G. K. manevras nebūtų buvęs mažiau pavojingas (atvirkščiai – jis būtų dar pavojingesnis, nes esant mažesniam atstumui autobusui reikėtų ilgesnio stabdymo kelio sustoti), ir ši aplinkybė neleistų daryti išvados, jog A. L., važiuodamas didesniu, tačiau maksimalaus leistino greičio neviršijančiu greičiu, po pavojingo ir KET pažeidžiančio G. K. manevro nesugebėjęs saugiai sustabdyti autobuso, būtų kaltas dėl eismo įvykio kilimo.
    20. Aplinkybę, jog lengvojo automobilio vairuotojo padarytas KET pažeidimas buvo būtina sąlyga padariniams kilti, o tarp G. K. veiksmų ir kilusių padarinių egzistuoja dėsningas (būtinasis) priežastinis ryšys, patvirtina ir byloje esančios 2016-02-12 specialisto išvados Nr. 11K-352 (15) 3 p., kuriame konstatuojama, kad jeigu nagrinėjamo įvykio metu automobiliu „Audi A6“ persirikiavus iš antros eismo juostos į pirmą eismo juostą buvo sudaryta kliūtis ta pačia kryptimi pirma eismo juosta važiavusiam autobusui „MAN EL 202“, dėl to autobuso „MAN EL 202“ vairuotojas buvo priverstas efektyviai stabdyti vairuojamą autobusą, tai techniniu požiūriu automobilio „Audi A6“ vairuotojo G. K. veiksmai – vykdydamas persirikiavimo iš antros į pirmą eismo juostą manevrą nedavė kelio pirma eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusiam autobusui „MAN EL 202“ bei sudarė kliūtį jo judėjimui – techniniu požiūriu buvo nepriimtini bei sąlygojo nagrinėjamo įvykio kilimą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas specialisto išvadą surašęs ekspertas D. J. patvirtino, jog net ir tuo atveju, jei G. K. pradėjo važiuoti nuo reguliuojamos sankryžos, o ne nuo reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir jis galėjo įsibėgėti iki 60 km/val. greičio, tai niekaip nekeičia specialisto išvados 3 p. nustatytos aplinkybės – G. K. autobusui sudaryta kliūtis buvo eismo įvykio kilimo priežastis (t. 3, b. l. 142–144). Taigi byloje neginčytinai nustatyta, kad G. K. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, tarp jo dėl neatsargumo padaryto aptarto KET punkto pažeidimo ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, o kilę padariniai nebuvo atsitiktiniai. Vadinasi, jeigu nuteistasis nebūtų pažeidęs KET nustatytų reikalavimų, autobusas „MAN EL 202“ nebūtų turėjęs staigiai stabdyti ir bandyti išvengti susidūrimo, jis nebūtų paslydęs ir išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir būtų išvengęs susidūrimo su iš priekio atvažiuojančiu maršrutiniu autobusu „Mercedes-Benz O 405“ ir eismo įvykis kartu su kilusiais padariniais nebūtų įvykęs.
    21. G. K. veiksmai dėl eismo įvykio kilimo, kurio metu vienam žmogui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, trims asmenims padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, vienam asmeniui sukeltas fizinis skausmas, o kitam išgąstis, buvo būtinoji sąlyga ir priežastis. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog G. K. veiksmuose yra visi BK 281 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai ir jį pagrįstai pripažino kaltu padarius šį nusikaltimą. Visi šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės įrodytos, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Nustačius, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo apeliantą išteisinti.
  1. Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise
    1. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, nurodo, kad vairuotojo pažymėjimas jam reikalingas kiekvieną dieną dėl darbo pobūdžio, kad po eismo įvykio praėjo daugiau kaip 4 metai, per tą laiką nėra baustas ar nusižengęs įstatymams, o tai rodo, jog jis yra pareigingas, atsakingas eismo dalyvis, be to, anksčiau jis yra padaręs tik kelis nešiurkščius KET pažeidimus.
    2. Uždraudimas naudotis specialia teise yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonių. BK 67 straipsnio 3 dalyje išvardytos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios gali būtį skiriamos kartu su bausme. To paties straipsnio 1 dalyje nuodyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Iš sisteminės BK 67 straipsnio turinio analizės darytina išvada, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės neatleistam pilnamečiam asmeniui, t. y. asmeniui, kuriam paskirta bausmė, nėra privalomas. Tai reiškia, kad teismas turi apsvarstyti, ar asmeniui, kuris nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, pakanka taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės, ar BK 41 str. numatytiems tikslams pasiekti dar reikia jam paskirti ir BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti minėtą priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones – atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus. Baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taisomai veikti nuteistąjį (kasacinė nutartis Nr. 2K-25-489/2017). Iš teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.) baudžiamosiose bylose matyti, kad BK 68 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas nuolat pažeidinėja KET, BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys Nr. 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K–644/2012, 2K-252-677/2015)
    3. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad sprendimo taikyti BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemonės atėmimą pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, deklaratyviai paminėjo, jog kaltinamasis anksčiau neteistas, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. K. praeityje buvo baustas du kartus administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, rodo, kad ši nusikalstama veika yra neatsakingo G. K. gyvenimo būdo pasekmė, t. y. KET pažeidimus jis daro nuolat. Kitų motyvų, pagrindžiančių tokią teismo poziciją, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta. Akivaizdu, jog vien minėtas teismo nurodytas formalus pagrindas dėl BK 68 str. nuostatų taikymo, tinkamai jo nepagrindus, rodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų minėtos nuostatos taikymo reikalingumą lemiančių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija iš naujo vertina baudžiamojo poveikio priemonės nuteistajam taikymo klausimą.
    4. G. K. padarė neatsargų nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 1 d., t. y. sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Šį nusikaltimą jis įvykdė neturėdamas galiojančių administracinių nuobaudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Nors iš byloje esančio išrašo iš Administracinių teisės pažeidimų registro matyti, kad praeityje (2004 ir 2005 metais) G. K. buvo baustas už KET pažeidimus, tačiau jie savo pobūdžiu nebuvo šiurkštūs (2004 metais baustas už vairavimą neprisisegus saugos diržo, 2005 metais už leistino greičio nuo 10 km/val. iki 20 km/val. viršijimą), padaryti pakankamai seniai, be to, byloje nėra duomenų, kad po 2014 metais padaryto KET pažeidimo apeliantas būtų padaręs naujus KET pažeidimus, todėl nėra pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad G. K. nuolat pažeidinėja KET ir 2014 metų įvykis buvo sistemingo jo elgesio pasekmė. Kita vertus, aišku, jog G. K. padarytas pažeidimas buvo itin šiurkštus – jis elgėsi labai neatsargiai, suvokdamas, kad kelio danga yra slidi, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, matydamas, kad pirma eismo juosta ta pačia kryptimi važiuoja keleivius vežantis maršrutinis autobusas „MAN EL 202“, o likęs atstumas iki įvažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę yra per mažas, kad saugiai aplenktų autobusą, persirikiuotų į pirmą eismo juostą ir įvažiuotų į aikštelę, nesudarydamas kliūties autobusui, aplenkė autobusą, taip sukeldamas realų pavojų saugiam eismui, aplinkinių asmenų ir autobusu važiavusių keleivių sveikatai ir gyvybei. Dėl G. K. padaryto KET pažeidimo buvo sužaloti net 3 asmenys, vienai keleivei sukeltas fizinis skausmas, kitai nepilnametei keleivei sukeltas išgąstis, sugadinti autobusai, ir tik dėl laimingo atsitiktinumo susidūrus priešpriešais važiavusiems keleivius vežusiems miesto autobusams buvo išvengta skaudesnių G. K. neatsakingo vairavimo ir padaryto KET pažeidimo pasekmių. Pažymėtina ir tai, jog po eismo įvykio G. K. savo padarytą KET pažeidimą neigė, tvirtino, jog eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė, dėl jo elgesio eismo įvykis nekilo ir dėl jo padaryto pažeidimo kaltino kitus asmenis, o tai savo ruožtu atskleidžia vidinį psichinį nuteistojo santykį su jo padaryta nusikalstama veika ir rodo, kad nuteistasis kritiškai nevertina savo veiksmų pavojingumo, o bausmės tikslai (o ypač – paveikti kaltą asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų) negali būti pasiekti nuteistajam neskiriant BK 68 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistajam G. K. atimta teisė vairuoti transporto priemones minimaliam įstatymo numatytam laikui – tik vieneriems metams, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog tokia baudžiamojo poveikio priemonė yra pernelyg griežta ar neproporcinga G. K. padarytai nusikalstamai veikai.
    5. Apeliantas netinkamą baudžiamojo poveikio priemonės taikymą argumentuoja ir tuo, kad teisė vairuoti jam reikalinga darbe, ir prie apeliacinio skundo pateikė darbdavio prašymą, kuriame nurodoma, kad į G. K. pareigas įeina kitų darbininkų atvežimas ir išvežimas iš vietų, kuriose įmonė atlieka darbus. Visų pirma pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. K. dirba pagalbiniu darbininku statybų įmonėje, todėl jo darbo funkcijos nėra tiesiogiai susijusios su transporto priemonių vairavimu. Pažymėtina ir tai, jog nors G. K. darbdavys savo prašyme nurodo, kad šis darbuotojas turi vežioti kitus darbuotojus, tačiau nenurodo, jog netekęs teisės vairuoti G. K. neteks darbo, taip pat nepateikia duomenų, kodėl vežant įmonės darbuotojus negali vairuoti kitas kartu vykstantis asmuo, todėl, teisėjų kolegijos manymu, apelianto pateikiami duomenys neleidžia daryti išvados, jog netekęs specialiosios teisės jis praras savo darbą ir pragyvenimo šaltinį. Kita vertus, teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad vien tai, jog BK 281 str. nurodytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas iš esmės reikštų atėmimą dirbti šį darbą. Teismas šią aplinkybę turi įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011). Taigi ir aptarti apelianto argumentai neduoda pagrindo neskirti baudžiamojo poveikio priemonės, kai kiti bylos duomenys patvirtina jos skyrimo reikalingumą.
    6. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nors apylinkės teismas tinkamai baudžiamo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – taikymo G. K. nemotyvavo ir padarė klaidingas išvadas dėl nuteistojo daromų KET pažeidimų sistemingumo, tačiau nustačius, jog G. K. padarytas KET pažeidimas buvo itin šiurkštus, dėl jo nukentėjo daug asmenų, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra pagrįsta ir būtina BK 41 str. numatytai bausmės paskirčiai įgyvendinti. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo nuteistajam nėra teisinio pagrindo, tam pagrindo neduoda ir apeliaciniame skunde pateikiami argumentai.
  1. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nuosprendis neperžengiant apeliacinio skundo ribų laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

8Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

Nutarė

9nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai