Byla 2K-85/2010

Dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio.

3Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu N. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 2 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, N. A. uždrausta trejus metus vairuoti kelių transporto priemones.

4Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu nuteistojo N. A. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies – Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, N. A. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino nukentėjusiajam V. S. nusikaltimu padarytą žalą. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

Nustatė

6N. A. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 10 d., apie 23.20 val., Vilniuje, būdamas neblaivus, vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. ( - ), pažeidė Kelių eismo taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2008 m. rugsėjo 1 d.) 50, 53, 62, 68 ir 172 punktų reikalavimus, t. y. važiuodamas Saulėtekio alėja, ties pastatu Nr. 9, nepakluso tikrinančio policijos pareigūno reikalavimui sustoti, persekiojamas policijos pareigūno, važiuojančio tarnybiniu automobiliu su įjungtais raudonos ir mėlynos spalvos švyturėliais bei garsiniu signalu, važiavo Saulėtekio alėja, Nemenčinės plentu, O. Milašiaus, Žuvėdrų gatvėmis ir, įvažiavęs į Grybautojų g., 121,6 metrų atstumu iki Turniškių g. pastato Nr. 3, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas – kelio būklę, matomumą bei meteorologines sąlygas, dėl to nesuvaldė vairuojamo automobilio ir, nuvažiavęs nuo kelio ribų, atsitrenkė į pakelės medį; eismo įvykio metu automobilio keleivis V. S. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

7Kasaciniu skundu nuteistasis N. A. prašo pakeisti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio dalis dėl uždraudimo trejus metus vairuoti kelių transporto priemones ir, atsižvelgiant į nustatytas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, sutrupinti šį terminą.

8Skunde kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo teismų praktikos. Nuteistajam neteisingai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti transporto priemones net trejus metus, t. y. maksimalų terminą, nes yra per griežta. N. A. pažymi, kad jis pateikė teismui charakteristiką ir pažymą iš darbovietės, įrodančią, kad jo darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad BK 61 straipsnio prasme, skiriant bausmę, vienodą reikšmę turi visos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, o ne tik atsakomybę lengvinančios ar atsakomybę sunkinančios aplinkybės; kiekvienos aplinkybės reikšmė teismo turi būti įvertinta bei motyvuotai parinkta švelnesnės ar griežtesnės bausmės rūšis ir bausmės dydis. Anot nuteistojo, teismai neatsižvelgė į tai, kad jis suprato padaręs nusikalstamą veiką, atlygino nusikaltimu padarytą žalą, savo iniciatyva lankė kursus dėl alkoholio poveikio asmeniui ir aplinkiniams, taip pat į kitas jo atsakomybę švelninančias aplinkybes. N. A. jau ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, nukentėjusiajam padarytą žalą atlygino, jo atsiprašė, su juo susitaikė, o nukentėjusysis jokių pretenzijų jam neturi. Be to, kasatorius nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, pirmą kartą, yra teigiamai apibūdinamas, šiuo metu studijuoja ( - ) ir dirba UAB ( - ) sąmatininku–inžinieriumi. N. A. manymu, teismai, skirdami bausmę, neatsižvelgė į šias jo atsakomybę švelninančias aplinkybes. Kartu teismai galėjo pripažinti ir daugiau nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes jų sąrašas Baudžiamajame kodekse nėra išsamus. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs N. A. apeliacinį skundą, pripažino jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, tačiau bausmės nesumažino. Taigi šiuo atveju, teismo manymu, atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas ar nebuvimas neturi jokios įtakos bausmei, tačiau tokia pozicija nepriimtina ir aiškiai prieštarauja suformuotai teismų praktikai dėl bausmių skyrimo. Kasatorius mano, jog, remiantis BK 61 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, atitinkamai turėtų būti skiriamos ir kitos bausmės rūšys. Anot N. A., logiška, kad, esant atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, neturėtų būti skiriama maksimali ir kitos rūšies bausmė – šiuo atveju draudimas maksimaliam terminui vairuoti kelių transporto priemones. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas įpareigoja teismą taikyti švelnesnę bausmę nei numatytas bausmės vidurkis ir tai turėtų būti taikoma visoms bausmės rūšims, tarp jų ir draudimui vairuoti transporto priemonę. Vilniaus apygardos teismas į tai neatsižvelgė. Taip pat, kasatoriaus nuomone, Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į 2000 m. birželio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 26 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nuostatą, kad neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta.

9Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo N. A. kasacinį skundą atmesti.

10Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius skunde nepagrįstai tvirtina, jog, atsižvelgiant į BK nuostatas dėl bausmės skyrimo, jam negalėjo būti paskirtas maksimalus baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti transporto priemones – terminas. Draudimas vairuoti transporto priemones trejus metus N. A. paskirtas ne kaip bausmė, o kaip baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje. BK 73 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas baudžiamojo poveikio priemones skiria laikydamasis šio skyriaus nuostatų, t. y. skyriaus, numatančio baudžiamojo poveikio priemones ir jų skyrimą. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje išsamiai ir aiškiai pasisakyta dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo bei jos termino, tačiau kasatorius, nekreipdamas dėmesio į nuosprendžio motyvus, dėl jų visiškai nieko nepasisako, o tik nepagrįstai baudžiamojo poveikio priemonę sutapatina su bausme. Prokuroro teigimu, visi kasacinio skundo motyvai aptarti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

11Nuteistojo N. A. kasacinis skundas netenkintinas.

12Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – skyrimo (BK 68 straipsnis)

13Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį.

14Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje. Šiame įstatyme nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 67 straipsnio 3 dalies nuostatos leidžia teismui šią baudžiamojo poveikio priemonę skirti kartu su bausme.

15Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą.

16BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

17Bylos duomenimis, N. A. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje, padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Kasatorius neginčija baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo jam teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau nesutinka su jos dydžiu – draudimu vairuoti kelių transporto priemones trejus metus, t. y. maksimalų terminą.

18Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

19Kolegijos vertinimu, teismai, paskirdami N. A. baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą – maksimaliam terminui, t. y. trejiems metams, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tokia išvada darytina todėl, kad, tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos dydį, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios N. A. padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei nuteistojo asmenybę. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismai atsižvelgė į visus teigiamus bylos momentus: į tai, kad N. A. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pripažino atsakomybę lengvinančiomis), taip pat nuteistasis atsiprašė nukentėjusiojo ir su juo susitaikė, neatsargią nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, pirmą kartą, yra teigiamai apibūdinamas, studijuoja ( - ), taip pat dirba.

20Įvertinusi šias ir kitas bylos aplinkybes, neigiamai apibūdinančias įvykio situaciją, būtent: kad N. A. Kelių eismo taisyklių pažeidimą, dėl kurio buvo nesunkiai sutrukdyta kito žmogaus sveikata, padarė būdamas sunkaus girtumo laipsnio (2,97 promilės), nepakluso policijos pareigūno reikalavimui sustoti, bėgo nuo jo ir buvo persekiojamas pakankamai didelį atstumą, o sustojo tik tada, kai, nesuvaldęs automobilio, atsitrenkė į pakelės medį, be to, praeityje yra baustas administracine tvarka, kolegija laiko, jog teismai pagrįstai nustatė N. A. maksimalų teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminą ir nėra pagrindo šio dydžio laikyti aiškiai per griežtu. Pažymėtina, kad pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnį Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą ir padarytas neblaivaus asmens, be baudos ar administracinio arešto, užtraukia teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų. Taigi nagrinėjamu atveju paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės dydis yra tinkamas ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kad bausmės, skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius – teisės pažeidimus.

21Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kuriais, sutapatinant baudžiamojo poveikio priemonę su bausme, teigiama, kad atskiros bausmių skyrimo nuostatos (BK 61 straipsnio 2, 4 dalys) analogiškai taikytinos ir skiriant baudžiamojo poveikio priemones. Baudžiamojo poveikio priemonės nėra bausmės. BK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas baudžiamojo poveikio priemones skiria laikydamasis šio skyriaus, t. y. IX skyriaus „Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas“, nuostatų. Taigi baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos ir jų dydis nustatomas, įvertinant visas tam reikšmingas bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, kiek jos padeda įgyvendinti bausmės paskirtį.

22Pagal teismų praktiką vien tai, jog BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų atėmimą teisės dirbti šį darbą). Teismas šią aplinkybę turi įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis.

23Pagal bylos medžiagą N. A. teismui pateikta pažyma iš darbovietės patvirtina, kad jis dirba sąmatininku–inžinieriumi, taigi jo darbinė veikla nėra tiesiogiai pagrįsta teise vairuoti transporto priemones.

24Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje teisingai pritaikytos baudžiamojo įstatymo nuostatos dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo N. A. ir tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

26Atmesti nuteistojo N. A. kasacinį skundą.