Byla 1A-68-1076/2019
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algimanto Valantino, sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui, nuteistiesiems M. M., L. R., gynėjams advokatams Kęstučiui Stasiuliui, Sergejui Milovui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. M. ir L. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

3M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 70 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per 1 (vienerius) metus, taip pat įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

4L. R. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1(vieniems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 70 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per 1 (vienerius) metus, taip pat įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

5M. M. ir L. R. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

6Iš M. M. ir L. R. solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui priteista 26,27 Eur turtinei žalai atlyginti.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8M. M. ir L. R. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, prievartavo turtą, grasinant panaudoti bei panaudojant fizinį smurtą bei atimant asmeniui laisvę, t. y. 2016 m. gruodį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, veikdami bendrininkų grupe, ( - ), grasindami panaudoti fizinį smurtą – sumušti, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai reikalavo iš M. K. 300 Eur, kuriuos jis turėjo atiduoti iki 2017 m. sausio 20 d., o jei iki nustatyto laiko pinigų neatiduos, suma padidės iki 1 000 Eur. Tęsdami nusikalstamą veiką, M. M. ir L. R. 2017 m. sausio 26 d., apie 18 val., netoli parduotuvės „( - )“, esančios ( - ), neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai reikalaudami iš nukentėjusiojo M. K. 1 000 Eur, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, kuris pasireiškė tuo, kad L. R. sudavė nukentėjusiajam 2 smūgius rankomis į dešinės pusės šoną, po to jėga įsodino nukentėjusįjį M. K. į M. M. vairuojamą automobilį „Audi A8“, valstyb. Nr. ( - ) tokiu būdu atimdami nukentėjusiojo laisvę, automobilyje L. R. 3 kartus sudavė nukentėjusiajam į galvos sritį, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, prievarta nuvežė į ( - ) k., esantį ( - ) sen., ( - ) sav., prie užtvankos, kur, pargriovus nukentėjusįjį ant žemės, M. M. kojomis sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius į įvairias kūno vietas, tokiais veiksmais padarydami M. K. dešinės pusės krūtinės šonkaulių lanko srities ir pilvo sumušimus, pasireiškusius skausmingumu čiuopiant, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, neteisėtai atimdami nukentėjusiojo M. K. laisvę, ne mažiau kaip 30 min. laikydami prieš jo valią automobilyje „Audi A8“, valstyb. Nr. ( - ) kuriame L. R. numovė M. K. nuo rankos 250 Eur vertės auksinį žiedą, kurį iš karto perdavė M. M., taip pat kaip užstatą, iki bus sumokėti pinigai, paėmė iš nukentėjusiojo 80 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Myphone fun5“ bei, nuvežus prie AB DNB banko bankomato „( - ) ( - ) sav., ( - ), ( - ), privertė nukentėjusįjį nuimti nuo sąskaitos ir jiems perduoti 50 Eur.

9Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendį, jo nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, taikyti BK 38 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju.

10Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog jis su L. R. neturėjo nei tariamos, nei tikros teisės reikalauti iš M. K. pinigų savo ar kito asmens naudai ir padarė turto prievartavimą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme M. M. nuosekliai parodė, kad jie visi (jis pats, L. R., M. K. ir R. F. yra pažįstami, kartu užaugę, o R. F. yra jo pusbrolis, kuriam jis buvo paskolinęs 300 Eur kelionei į ( - ), vėliau pervedė dar 100 Eur. Grįžęs iš ( - ) R. F. girtavo pas M. K., o vėliau jam (M. M.), kaip pusbroliui, skundėsi, kad M. K. pavogė iš jo ( - ) nusipirktus daiktus, t. y. keletą flakonėlių kvepalų ir garso kolonėlę. Nuvykę pas M. K. išsiaiškinti, rado paslėptą R. F. kuprinę su buteliuku kvepalų. Tuomet pareikalavo, kad M. K. sumokėtų už pavogtus daiktus 400 Eur, kuriuos R. F. jam (M. M.) buvo skolingas. Nukentėjusysis M. K. pripažino skolą ir pažadėjo grąžinti pinigus, tačiau vėliau ėmė slapstytis, vengė atsiskaityti už pavogtus daiktus. Kaltinime nurodytu laiku ir vietoje susitikus su M. K. pasiaiškinti, jis pažadėjo atlyginti nuostolius dėl pavogtų R. F. daiktų. Tą kartą tarp jų kilo konfliktas, nes M. K. turėjo peiliuką, ir jis (M. M.), gindamasis, sudavė šiam keletą smūgių. M. K. grąžino dalį skolos (50 Eur) ir pažadėjo gavęs atlyginimą grąžinti likusius pinigus, pripažino, kad pavogė iš girto R. F. kvepalus. Tačiau po to M. K. juos visus tris įskundė policijai ir jie buvo sulaikyti. Aptartas aplinkybes iš dalies patvirtino nuteistasis L. R. ir liudytojas R. F.. L. R. parodė, kad iš R. F., o taip pat iš M. K. žodžių žinojo apie susidariusią skolą, kurios R. F. negalėjo grąžinti M. M., nes pasiskolintus 400 Eur išleido ( - ) pirkdamas daiktus, o juos iš jo pavogė M. K.. Pokalbio, kuriame jie visi keturi dalyvavo, metu M. K. pripažino, kad paėmė iš R. F. daiktus, t. y. kvepalus ir kolonėlę, ir pažadėjo atlyginti nuostolius. Kai jie kalbėjosi ir ginčijosi dėl pavogtų daiktų, M. K. kaip garantą, kad grąžins skolą, paliko žiedą ir seną telefoną bei atidavė R. F. 50 Eur. Iš nukentėjusiojo turto neprievartavo, tik siekė padėti M. M. atsiimti skolą.

11Antai, nukentėjusysis M. K. ikiteisminio tyrimo metu davė iš dalies melagingus parodymus. Šią aplinkybę patvirtina liudytojo R. F. parodymai apie tai, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis ikiteisminio tyrimo metu buvo išgauti jo paties melagingi parodymai apie įvykio aplinkybės. Liudytojas R. F. ikiteisminio tyrimo metu davė neobjektyvius parodymus, nes prokuroras ir tyrėja pateikėjam pasiūlymą dėl laisvės, t. y. nustatė sąlygą, kad jis bus paleistas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus ir bus byloje liudytoju, jeigu duos kaltinamuosius kaltinančius parodymus ir palaikys nukentėjusiojo poziciją. R. F. tokiu pasiūlymu sutiko ir apkalbėjo kaltinamuosius. Nors ikiteisminio tyrimo metu liudytojas turėjo gynėją, tačiau ji ateidavo tik apklausos pabaigoje pasirašyti. Išėjęs į laisvę R. F. apie tai, kokiu būdu buvo išgauti jo parodymai, pasakojo tiek M. M. senelei, tiek draugams ir artimiesiems. Teismas tinkamai neįvertino šių aplinkybių ir nepagrįstai vadovavosi tiek ikiteisminio tyrimo metu R. F., kaip įtariamojo, duotais parodymais, kuriuos jis paneigė teisme, taip pat tyrėjos bei prokuroro parodymais, siekdamas palaikyti kaltinimo poziciją.

12Nuteistasis teigia, kad apygardos teismas tinkamai neįvertino ir paties nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu nurodytų reikšmingų aplinkybių, jog jis dar iki įvykio pažinojo abu kaltinamuosius ir liudytoją R. F., su kuriuo kartu atliko laisvės atėmimo bausmę, buvo išvykę vogti į ( - ), kad tiek su kaltinamaisiais, tiek su R. F. įvykio metu jis bendravo dėl skolos, pinigų, dalį (50 Eur) (po konflikto) grąžino, paliko žiedą ir telefoną, pasakė, kai visiškai atsiskaitys, grąžins telefoną ir žiedą. Apklausoje M. K. pripažino, kad per išgertuves pavogė daiktus iš R. F., bei tai, jog konflikto metu tiek jis (M. M.), tiek L. R. kaltino jį kvepalų iš R. F. vagyste ir reikalavo grąžinti nuostolius. Teismas taip pat neįvertino, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus. Nors jo apklausoje, kurios metu duotais parodymais teismas vadovavosi, dalyvavo jo (M. M.) gynėjas, tačiau tuo metu jam dar nebuvo leista susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, jis neturėjo galimybės tinkamai ir išsamiai nukentėjusįjį apklausti. Tokiu būdu buvo suvaržyta įtariamojo teisė, įtvirtinta BPK 22 straipsnyje, gintis nuo įtarimo. Vien tik dėl šios aplinkybės, vadovautis ikiteisminio tyrimo metu atlikta nukentėjusiojo apklausa, nėra pagrindo. Teismas tinkamai neįvertino ir nukentėjusiojo elgesio iki nusikaltimo bei po įvykusio konflikto. Nukentėjusysis ne kartą buvo kviestas į teismo posėdžius, tačiau neatvyko. Teismas ne kartą derino laiką apklausti ( - ) esantį nukentėjusįjį nuotoliniu būdu „Skype“ programos pagalba, į apklausas neatvykdavo. R. F. ir R. S. patvirtino matę M. K. Vievyje, kai vyko teismo posėdžiai, tačiau jis vengė atvykti į teismą. Toks M. K. elgesys rodo ne tik melagingą, bet ir provokuojantį jo elgesį. M. K. aktyviai siūlėsi grąžinti skolą, gavęs pinigus iš policijos pareigūnų, nors tokios operacijos vadovaujantis Žvalgybos įstatymo reikalavimais vykdymas nėra policijos kompetencija ir ši institucija nėra tinkamas subjektas, galintis atlikti tokio pobūdžio veiksmus.

13Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apelianto kaltę prievartavus M. K. turtą, nepagrįstai rėmėsi suklastotu R. F. ir M. K. akistatos protokolu, į kurį pažodžiui perkeltas R. F. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo turinys. Jokios realios akistatos tarp R. F. ir M. K. nebuvo. Be kita ko, teismas be pagrindo atmetė gynybos kviestų liudytojų R. S., M. V., A. K. parodymus bei pateiktus įrašus. Liudytojas M. V. patvirtino, kad ne tik R. F., bet ir pats nukentėjusysis sakė, jog policijos pareigūnai vertė jį duoti parodymus prieš nuteistuosius, kad buvo prievartaujamas jo turtas, nes jis turėjo lygtinį teistumą. Nukentėjusysis sakė, kad nevažiuos į teismą liudyti, nes buvo priverstas duoti tokius parodymus. Iš dalies tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. S., kuris be kitų aplinkybių nurodė, kad grįžęs po sulaikymo jo sūnus R. F. pasakojo, jog buvo priverstas policijos pareigūnų apkalbėti pusbrolį M. M., jam buvo pagrasinta, kad jei neduos parodymų prieš kaltinamuosius, tai bus nuteistas kartu su jais. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad M. K. apvogė jo sūnų, t. y. pavogė kvepalus ir kuprinę su kolonėle, bei kad R. F. prašė M. M. padėti atsiimti pavogtus daiktus. Analogiškus parodymus davė ir liudytojas A. R.. Liudytojas A. K. taip pat iš dalies patvirtino minėtų liudytojų parodymus, kad R. F. ikiteisminio tyrimo metu jį (M. M.) apkalbėjo, nes kalbėjosi su R. F. ir įrašė šį pokalbį. Atmesdamas paminėtų liudytojų objektyvius parodymus apie byloje padarytus procesinius pažeidimus, teismas buvo šališkas ir pažeidė BPK 20 straipsnį.

14BK 181 straipsnyje ir BK 294 straipsnyje nustatytos išoriškai panašios veikos atskiriamos pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Remdamasis suformuotoje kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl šių veikų atribojimo, apeliantas mano, kad teismo išvada dėl reikalavimų neteisėtumo prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Teismas neįvertino aplinkybės, kad M. M., siekdamas grąžinti skolą iš nukentėjusiojo ir įgyvendindamas R. F. teisę į skolos grąžinimą, buvo įsitikinęs savo veiksmų teisėtumu ir turėjo pagrindą reikalauti grąžinti skolą. Tiek jis pats, tiek L. R., tiek liudytojas R. F., tiek nukentėjusysis M. K. buvo ir anksčiau pažįstami, bendravo, pats nukentėjusysis pripažino, kad reikalavimas skolos dėl dingusių kvepalų ir kitų daiktų iš dalies buvo pagrįstas. Tiek M. M., tiek L. R., veikdami R. F. prašymu, vykdė jo teisę į padarytos žalos atlyginimą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jis ir L. R. 2017 m. kovo 2 d. sudarė susitarimą su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo ir bylos nutraukimo. M. K. nuteistieji atlygino visą patirtą turtinę ir neturtinę žalą, sumokėdami jam 1 000 Eur. Nukentėjusysis patvirtino, kad jam žala atlyginta, atsisakė civilinio ieškinio. M. M. ir L. R. atsiprašė nukentėjusiojo ir susitaikė su juo. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantas daro išvadą, kad perkvalifikavus jo neteisėtus veiksmus į BK 294 straipsnio 2 dalį, yra pagrindas taikyti jam BK 38 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

15Apeliaciniame skunde nuteistasis L. R. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 30 d. nuosprendį, jo nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, taikyti BK 38 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju.

16Nuteistasis teigia, kad apygardos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai jo bei M. M. neteisėtus veiksmus kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis mano, kad jo ir M. M. neteisėti veiksmai atitinka BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, buvo atlikti realizuojant kito asmens, t. y. R. F., teisę į nukentėjusiojo jam padarytą žalos atlyginimą. Be to, L. R. įsitikinimu, įvertinus tai, kad su M. K. nuteistieji susitaikė ir atlygino jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, baudžiamoji byla vadovaujantis BK 38 straipsniu ir BPK 327 straipsnio 2 punktu turi būti nutraukta.

17Viso proceso metu apeliantas nuosekliai tvirtino, kad iki 2017 m. sausio 26 d. įvykio su M. K. nebendravo ir jokių reikalų neturėjo, buvo su juo susitikęs kartą 2016 m. gruodį, kai kartu su R. F. ir A. K. važiavo iki ( - ). Paminėtą dieną M. M. prašė jo perduoti R. F. 300 Eur ir pavežti jį iki ( - ). Tą jis ir padarė, nes ir pats turėjo reikalų ( - ). Jis net nežinojo, kad kartu važiuos ir M. K., kurį pažinojo iš matymo. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių šią jam inkriminuoto kaltinimo dalį, išskyrus prieštaringus ir nenuoseklius nukentėjusiojo parodymus. Kaltinime nenustatytas nei įvykio laikas, nei vieta, tokių aplinkybių tyrėjai net nenustatinėjo. Kaip matyti iš daugybės apklausų protokolų, nukentėjusiajam nebuvo užduoti klausimai apie tai kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis 2016 m. gruodį iš jo buvo prievartaujami pinigai. Teismas, darydamas išvadas dėl M. M. ir L. R. kaltės, nepagrįstai rėmėsi M. K. ir įtariamojo, vėliau liudytojo, R. F. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, neteisingai sprendė dėl jų patikimumo, pakankamumo ir leistinumo. Nuteistojo teigimu, jis nepadarė turto prievartavimo nusikaltimo. Tiek apeliantas pats, tiek kitas nuteistasis šioje byloje M. M. nuo pat pirmos apklausos davė vienodus ir nuoseklius parodymus apie priežastį, dėl kurios iš nukentėjusiojo buvo reikalaujami 300 Eur ir prieš jį buvo naudotas fizinis smurtas. Tai buvo pagalba M. M. pusbroliui R. F. išreikalauti iš aukštesnio, stambesnio ir fiziškai kur kas stipresnio M. K. žalą už pavogtus kvepalus ir bevielę muzikos kolonėlę. Tuo tarpu, M. K., ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnų apklaustas net 5 kartus (2017 m. sausio 31 d., vasario 17 ir 24 d. apklausos, 2017 m. sausio 26 d. bendravimas su tyrėja ( - ) ligoninėje (2017 m. sausio 26 d. tarnybinis pranešimas ir 2017 m. sausio 31 d. protokolas–pareiškimas), davė skirtingus parodymus apie tai, kokiu pagrindu iš jo neva buvo prievartaujami pinigai ir kokia tai buvo suma. Tyrėjai jis nurodė, kad buvo reikalaujama 300 Eur už tai, kad jis, neva, skleidžia kalbas apie „stumdantį žolę“ L. R.; 2017 m. sausio 31 d. protokole–pareiškime ir tos pačios dienos apklausos metu M. K. tvirtino, kad iš jo buvo reikalaujama 50 Eur už L. R. neva parduotą neveikiantį telefoną, o vėliau skolos suma padidėjo iki 300 Eur; 2017 m. vasario 17 d. apklausos metu M. K. nurodė naują prievartaujamų pinigų sumą – 2 000 Eur, kurią L. R. jam galėtų „užkabinti“; 2017 m. vasario 24 d. apklausos metu M. K. jau tvirtino, kad L. R. paliepimu važiavo į ( - ) atidirbti už kažkokias skolas, kurioms nebuvo jokio pagrindo. Be to, 2017 m. vasario 22 d. nukentėjusysis buvo suvestas akistaton su suimtu įtariamuoju R. F.. Nuteistojo nuomone, šis tyrimo veiksmas buvo atliekamas ne siekiant patikrinti įtariamojo parodymų teisingumą, bet nustatyti, ar pats M. K. duoda teisingus parodymus. Jam vengiant duoti teisingus parodymus, juos nuolat keičiant, prokuroras priėmė sprendimą apklausti jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir savo prašyme Trakų rajono apylinkės teismui nurodė apklausos pagrindą, kad nukentėjusysis nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus. Tokia situacija, įvertinus M. K., kaip nukentėjusiojo, kuris pats su pareiškimu kreipėsi į policiją ir todėl turėtų siekti teisingumo, kaltininkų nuteisimo bei jam padarytos žalos atlyginimo, suteikia pagrindą jo parodymus vertinti itin kritiškai. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai (tai jau 6-oji nukentėjusiojo apklausa ikiteisminio tyrimo metu), M. K. aiškino, kad 300 Eur skola atsirado už narkotines medžiagas, kurias jis ir jo draugas R. F. „nemokamai“ imdavo iš L. R.. Šiai skolai atidirbti jis su R. F., neva L. R. paliepimu, važiavo į ( - ), kur turėjo vogti iš BMW automobilių. Nuvykęs į ( - ), jis nieko nepavogė ir niekam nepranešęs grįžo namo, todėl padarė „minusą“ ir iš jo reikalaujama jau nebe 300, bet 1 000 Eur. Šiuos prieštaravimus nukentėjusiojo parodymuose konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau vis tiek nusprendė jais remtis, padaręs išvadą, kad jie atitinka kitus byloje surinktus bei teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą. Tokios teismo išvados nepatvirtina bylos įrodymai.

18M. K. parodymus patvirtina R. F. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tačiau dėl šio asmens parodymų patikimumo ir leistinumo kyla pagrįstų abejonių. R. F. pirmą kartą buvo apklaustas 2017 m. vasario 14 d. ( - ) areštinės patalpose, būdamas sulaikytas. Šioje apklausoje gynėjas nedalyvavo, R. F. apklaususi tyrėja nurodė, kad įtariamieji patys turi pasirūpinti advokatais. Teisme R. F. apklaustas apie šios apklausos aplinkybes ir jos metu duotus parodymus, paaiškino, kad tiek jų, tiek vėliau duotų parodymų dalį, susijusią su kaltinamųjų neva platintais narkotikais, tariama 300 Eur skola už neva „nemokamai“ duotą „žolę“, kelionės į ( - ) tikslu (atidirbti už šią skolą), jam pačiam L. R. „užkabinta“ skola ir pan., jis išgalvojo, siekdamas apsiginti nuo pareikšto įtarimo ir tyrėjų akyse atrodyti tokios pat padėties kaip ir M. K.. Nepaisant to, kad pirmiau paminėtų R. F. nurodytų aplinkybių nepatvirtino jokie bylos duomenys ir dėl to jos buvo pašalintos iš įtarimo, tyrėjai vis vien patikėjo R. F. sukurta versija ir ikiteisminis tyrimas prieš jį buvo nutrauktas. Maža to, nukentėjusiojo M. K. parodymai, duoti po 2017 m. vasario 14 d., t. y. vasario 17 ir 24 dienomis vykusių apklausų metu bei vasario 22 d. vykusios akistatos su R. F. metu, palaipsniui ėmė panašėti į R. F. versiją, kol galutinai susitapatino M. K. apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apie tai, kaip buvo šalinami prieštaravimai tarp R. F. ir M. K. parodymų, jis dar vykstant ikiteisminiam tyrimui papasakojo liudytojams A. R. ir M. V.. Šie liudytojai apklausti teisme nurodė, kad, anot nukentėjusiojo, policijos pareigūnai darė jam spaudimą, versdami duoti parodymus prieš kaltinamuosius, jam buvo duoti skaityti R. F. parodymai ir liepta išmokti bei sakyti tą patį. Be to, tuo pat metu vyko ir atvirkštinis procesas – M. K. parodymai buvo duodami skaityti R. F., siekiant tų pačių rezultatų. Tai teisme patvirtino tiek pats R. F., tiek liudytojai A. K. su R. S., tai įrodo ir teismui pateiktas A. K. padarytas garso įrašas, kuriame R. F. pasakoja apie vizitus į ( - ) prokuratūrą ir prokuroro M. J. jam darytą spaudimą. Teisme apklaustas R. F. nurodė tarnybinio kabineto, kuriame vyko šie susitikimai, interjero ypatybes, kurias apklaustas teisme patvirtino ikiteisminį tyrimą tuo metu kontroliavęs Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras M. J..

19Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ikiteisminio tyrimo metu R. F. sukurtą tariamos skolos versiją. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir tyrimo eiga rodo, kad parodymus, atitinkančius tikrovę, R. F. davė tik teisme, nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog jis (L. R.) ar kitas nuteistasis M. M. platintų narkotines medžiagas nukentėjusiajam, liudytojams ar bet kam kitam. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie jo (L. R.) ar M. M. organizuojamas arba vykdomas vagystes iš automobilių ( - ) ar bet kur kitur. Aplinkybę, kad tai yra R. F., norėjusio nuslėpti tikrąjį jo ir M. K. kelionės į ( - ) tikslą (vagystės iš parduotuvių ir degalinių) bei tikrąją konflikto su M. K. priežastį (žalos už pavogtus kvepalus ir kolonėlę išreikalavimas), kuri reikštų jo paties patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, kūrybos vaisius, patvirtina tiek jam (L. R.), tiek M. M. įteiktų įtarymų genezė. Nuteistajam 2017 m. vasario 14 d. įteiktame pranešime apie įtarimą nurodyta, kad nusikalstamų veiksmų prieš M. K. priežastis – L. R. neva parduotas neveikiantis telefonas; 2017m. kovo 17 d. pranešime apie įtarimą – nemokamai suteiktos narkotinės medžiagos bei nesėkminga kelionė į ( - ) vagystėms iš automobilių vykdyti. Galutiniame įtarime jokių aplinkybių, kurios nors kiek paaiškintų jo (L. R.) ir M. M. veiksmų, atliktų prieš nukentėjusįjį, priežastis nebeliko. Tyrimo metu R. F. iškelta versija nepasitvirtino. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad M. M. ir L. R. neturėjo teisėto pagrindo reikalauti M. K. mokėti jiems pinigus, kaltinamųjų keliamos turtinės pretenzijos nukentėjusiajam nebuvo susijusio ir su R. F. teisių įgyvendinimu. Iš nuosprendžio neaišku, su kuo pretenzijos buvo susijusios ir kokie įrodymai tai patvirtina. Byloje nėra jokių duomenų, kurie kaip nors sietų jį (L. R.) su narkotikais, jų platinimu, vagystėmis iš automobilių ar bet kokiais kitais nusikaltimais. Jis niekada nebuvo teistas, prieš jį nebuvo taikyta baudžiamoji atsakomybė. Į konfliktą su M. K. įsivėlė, nes M. M. prašė pagalbos atgauti skolą už iš R. F. pavogtus daiktus. Su M. M. jį jau seniai sieja draugiški santykiai, tačiau niekada negirdėjo, kad jis kaip nors būtų susijęs su narkotikais ir/ar vagystėmis. Apie prieš M. M. pradėtą ikiteisminį tyrimą, kuriame jis įtariamas narkotinių medžiagų disponavimu turint tikslą platinti, sužinojo tik iš televizijos ir nieko bendro su tuo neturi. Teismas nuteistųjų veiksmus prieš nukentėjusįjį nepagrįstai susiejo su aplinkybėmis, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys ir kurios jiems nėra inkriminuotos (narkotinių medžiagų platinimas ir neva organizuota kelionė į ( - ) vykdyti vagystes iš automobilių). Teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, be pagrindo vertino kito, dar nebaigto ikiteisminio tyrimo, duomenis, ir nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, jais rėmėsi formuodamas savo vidinį įsitikinimą nagrinėjamoje byloje.

20Apeliantas pažymi, kad, kitaip nei konstatavo teismas apskųstame nuosprendyje, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad smurtiniai veiksmai prieš M. K. buvo atlikti reikalaujant sumokėti skolą R. F. už pavogtus kvepalus bei kolonėlę. Byloje nustatyta, kad M. K. ir R. F. kartu atliko laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kuriuose susipažino ir bendravo, jų bendravimas nenutrūko ir atlikus bausmę. Jie kartu vyko į ( - ). R. F. iš ( - ) atsivežė kvepalus ir bevielę muzikos kolonėlę, pavogtus parduotuvėje, o tai leidžia objektyviai spręsti apie jų kelionės tikslą. Tiek M. K., tiek R. F. ikiteisminio tyrimo metu neigė tarpusavio konfliktą dėl dingusių kvepalų ir kolonėlės, kurio buvimą patvirtino byloje apklausti liudytojai. Liudytojas M. V. parodė, kad per bylos teisminį nagrinėjimą, į kurį nukentėjusysis piktybiškai vengė atvykti, buvo sutikęs jį Vievyje. M. K. jam pareiškė, kad į teismą nevyks, nurodė, jog buvo skolingas R. F. už kvepalus, tačiau policininkai spaudė jį duoti parodymus prieš M. M. ir L. R., grasindami uždaryti į kalėjimą kaip lygtinai paleistą prieš terminą. M. K. iš tiesų buvo nuteistas ir įvykio dieną lygtinai prieš terminą paleistas iš pataisos namų. Jis neturėjo teisės be probacijos tarnybos leidimo išvykti iš Lietuvos, tačiau 2016 m. gruodį. su R. F. vyko į ( - ). Nusikaltimo dieną, t. y. 2017 m. sausio 26 d., į susitikimą su M. K. vyko ne tik jis su M. M., bet ir R. F., kuriam buvo atiduotas iš nukentėjusiojo užstatu paimtas žiedas. Kadangi R. F. iš M. K. paimtą žiedą pametė, jis (L. R.) siūlė M. M. neimti iš nukentėjusiojo pinigų (2017 m. sausio 26 d. telefoninio pokalbio išklotinė). Be to, iš M. K. buvo reikalaujama ne 1000 Eur suma, kaip nurodyta kaltinime, o tik 300 Eur, nes tiek dėl kvepalų vagystės jam padarytą žalą įvertino R. F.. Iš policijos pareigūnų M. K. būtent ir prašė 300 Eur, o ne 1000 Eur.

21Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras prašė juos atmesti.

22Nuteistųjų M. M. ir L. R. apeliaciniai skundai atmetami.

23BK 181 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas prievartaudamas turtą, panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. M. ir L. R., veikdami bendrininkų grupe, grasindami panaudoti (sumušti) ir panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. K. (L. R. suduodamas rankomis, o M. M. – kojomis į įvairias kūno vietas) bei atimdami jam laisvę (jėga įsodindami į automobilį ir jame laikydami apie 30 min), neturėdami teisėto pagrindo, savo naudai atvirai iš M. K. reikalavo 300 Eur, kaip užstatą, jog lėšos bus sumokėtos, paėmė iš nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną, auksinį žiedą ir 50 Eur, t. y. prievartavo turtą.

24Išanalizavusi byloje surinktus, teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai M. M. ir L. R. nuteisė pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Apeliantų nusikalstami veiksmai įrodyti nuosprendyje aptartais įrodymais, jais pagrįstos ir teismo išvados dėl jų kaltės. Teismas bylos įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, nesuteikdamas nė vienam iš įrodymų didesnės ar mažesnės įrodomosios galios (BPK 20 straipsnio 5 dalis), esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

25Atliekant akistatą tarp M. K. ir R. F., buvo laikomasi BPK 179, 190 straipsniuose įtvirtintų taisyklių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi akistatos rezultatais, kaip vienu iš įrodymų nagrinėjamoje byloje, nes jie patikimi ir teisėti. Akistatos protokolo teisingas surašymas patvirtintas tiek M. K., tiek R. F. parašais. Nei nukentėjusysis, nei liudytojas jokių pastabų dėl jame užfiksuoto informacijos neteisingumo nenurodė (t. 1, 70–71). Byloje nėra ir jokio pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje procesinės prievartos priemonės buvo taikytos netikslingai bei neteisėtai (t. 1, b. l. 164–165) (BPK 160 straipsnis). Įstatymų leidėjas įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigą kiekvienu atveju, kai tik paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad konkrečiu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų ėmęsi priemonių, nesilaikydami baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad būtų padaryti kokie nors baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai apklausiant nukentėjusįjį M. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją. BPK 184 straipsnio nuostatose nenurodyta, kad atliekant asmens apklausą privalo dalyvauti įtariamieji, jų gynėjai. Asmenį apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją privalomas tik prokuroro dalyvavimas (BPK 184 straipsnio 3 dalis). Nukentėjusiojo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo nuteistieji M. M. ir L. R. ir M. M. gynėjas. Apklausos protokole nuteistieji ir gynėjas pasirašė, pastabų neišsakė (t. 1, b. l. 86). Todėl konstatuoti, kad aptariamu atveju buvo pažeistos įtariamųjų teisės, įtvirtintos BPK 22 straipsnyje, nėra pagrindo.

26Nuteistieji M. M. ir L. R. neneigia smurtavę prieš nukentėjusįjį M. K., reikalavę iš jo pinigų, tačiau, kitaip nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, tvirtina, kad jie tokiu būdu įgyvendino R. F. teisę į skolos už neva M. K. iš R. F. neteisėtai paimtus kvepalus su garso kolonėle grąžinimą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia nuteistųjų gynybos versija paneigta pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų visumos. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad M. M. ir L. R. priešingiems teisei veiksmams taikyti BK 294 straipsnio 2 dalį nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Esminis kriterijus, atribojantis turto prievartavimo nusikalstamą veiką nuo savavaldžiavimo nusikaltimo, yra vertimo perduoti turtą pagrindo (ne)teisėtumas. Jeigu turtinės pretenzijos, kurias kaltininkas reikalauja (verčia) kitą asmenį patenkinti, nėra kilusios iš teisės reguliuojamų santykių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.136 straipsnyje nurodyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai), pvz., iš paskolinių sandorių, kitokių prievolių, kurių pagrindu asmuo įgyvendina atitinkamą savo ar kitų teisę, tokie asmens neteisėti veiksmai aprėpia BK 181 straipsnio, tuo tarpu, kai kaltininkas (nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos) vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, – BK 294 straipsnio taikymo sritį (kasacinės nutartys Nr. 2K-504-139/2015, Nr. 2K-308-976/2018 ir kt.). Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad konkrečiu atveju nuteistųjų M. M. ir L. R. turtinio reikalavimo kilmė – ne civiliniai teisiniai santykiai, o santykiai, galimai susiklostę tarp draudžiančiomis medžiagomis disponuojančių ir jas vartojančių asmenų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis M. K. liudytojui R. F. iš tiesų buvo skolingas 300 Eur ir turėjo teisę reikalauti grąžinti skolą. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, o vėliau, kaip liudytojas, R. F. parodė, kad M. K. jam nebuvo skolingas, dėl dingusių daiktų (kvepalų, kolonėlės) nukentėjusiajam jokių pretenzijų nereiškė, nuteistųjų pagalbos atgauti prarastus daiktus neprašė; konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo kilo dėl to, kad M. K., išvykęs vogti į ( - ) automobilio dalių, nieko nepavogė, ir taip „neatidirbo“ skolos, kuri susidarė už iš L. R. nemokamai gautas narkotines medžiagas „žolę“ (t. 2, b. l. 60–62, 66–69, 95–96, 99–100). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis M. K. patvirtino R. F. parodymus apie tariamos skolos susidarymo aplinkybes (t. 1, b. l. 83–86). Taigi, žemesnės instancijos teismas, įvertinęs R. F. ir M. K. parodymus bylos įrodymų visumoje, padarė teisingą išvadą, jog nuteistieji M. M. ir L. R. neturėjo nei tariamos, nei tikros teisės reikalauti iš M. K. pinigų savo ar R. F. naudai. Netgi darant prielaidą, kad nuteistųjų turtinės pretenzijos buvo susijusios su R. F. teisių įgyvendinimu, konkrečiu atveju nebūtų pagrindo pripažinti, kad jų turtinės pretenzijos kilo iš teisės reguliuojamų santykių. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. M. parodė, kad jam buvo žinoma, jog iš R. F. kuprinės dingę kvepalai buvo pavogti ( - ) (t. 5, b. l. 110). Antai, iš neteisės teisė nekyla (ex iniuria ius non oritur). Teismo išvados, kad apeliantų turtinės pretenzijos M. K. buvo nepagrįstos bei neteisėtos, atitinka turto prievartavimo esmę, nepaneigia ir aplinkybė, kad konflikto metu nukentėjusysis bankomate išgrynintus 50 Eur atidavė nuteistajam L. R., o vėliau, gavęs pinigus iš policijos pareigūnų, rodė iniciatyvą grąžinti tariamą skolą. Tokie nukentėjusiojo veiksmai nereiškia, kad jis pripažino esantis skolingas nuteistiesiems. Nuteistieji nukentėjusiajam grasindami, kad tuo atveju, jeigu jis negrąžins 300 Eur iki 2017 m. sausio 20 d., jo skola jiems padidės iki 1 000 Eur, kėlė M. K. baimę ir palaužė jo valią. Būtent todėl jis ir sutiko nuteistiesiems iš pradžių grąžinti dalį (50 Eur), o vėliau likusią neegzistuojančios skolos dalį. Todėl konstatuotina, kad M. M. ir L. R. BK 181 straipsnio 2 dalis taikyta tinkamai.

27Apeliantai abejoja nukentėjusiojo M. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumu dėl jų prieštaringumo ir melagingumo. Visų pirma, pastebėtina, kad asmenų duoti parodymai įrodymais yra tuo atveju, jei jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos duoti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismo posėdyje, arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis 2K-146/2014). Nukentėjusysis M. K. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir davė parodymus (t. 1, b. l. 83–86). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šių parodymų leistinumo ir sąsajumo. Jų nepaneigia kiti bylos duomenys, jie papildo bylos rašytinius įrodymus. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis turėjo pagrindą apkalbėti nuteistuosius. Todėl formuotina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos duomenis pripažino įrodymais ir jais grindė nuteistųjų kaltę prievartavus turtą. Antra, išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis 2K-309/2011). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė, kad nukentėjusiojo M. K. parodymai, duoti viso baudžiamojo proceso metu, turėtų esminių prieštaravimų, kurie neleistų pripažinti jų patikimais. Be kita ko, šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami ne visiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Joks esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo parodymai kito tik dėl tariamos skolos kilmės (iš pradžių nukentėjusysis tvirtino, kad ji susidarė dėl neva L. R. parduoto neveikiančio telefono, o vėliau, po akistatos su liudytoju R. F. (t. 1, 70–71), patikslino, jog ši kilo dėl pastovaus draudžiančių medžiagų nemokamo gavimo iš L. R. ir nepasisekusio išvykimo vogti automobilio dalių į( - )) (t. 1, b. l. 18, 83–86), bei tinkamai įvertino tokių parodymų davimo priežastį (tiesos neatskleidė, nes bijojo nuteistųjų) (t. 1, b. l. 85). Tai, kad nukentėjusysis vengė atvykti į teismą, savaime neleidžia abejoti jo parodymais ir nesudaro savarankiško pagrindo pripažinti jų nepatikimais.

28Apygardos teismas, darydamas išvadas dėl M. M. ir L. R. kaltės, pagrįstai vadovavosi tik ta nukentėjusiojo M. K. parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti byloje surinkti duomenys (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Asmenų ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-249-895/2017). Apskųstojo teismo nuosprendžio ir teisiamųjų posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad nukentėjusiojo M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams patikrinti pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti paties nukentėjusiojo, liudytojo R. F. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 26–27, 59–60, 75–77, 83–86, 111–113; t. 2, b. l. 60–62, 66–69, 95–96), ištirta M. K. ir R. F. akistatos metu gauta informacija (t. 1, b. l. 70–71), taip pat duomenys apie M. K. ir R. F. išvykimą į ( - ) (t. 1, b. l. 144, 145, 146) (BPK 276 straipsnio 4 dalis, 290 straipsnis) (t. 4, b. l. 81, 82, 100, 139), ir visi šie duomenys įvertinti tiek kiekvienas iš jų atskirai, tiek kaip visuma visų byloje esančių įrodymų kontekste (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys).

29Bylą nagrinėjant teisme kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. F. pakeitė parodymus, susijusius su konflikto, kilusio tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo, pagrindu, tariamos nukentėjusiojo skolos kilme, nukentėjusiojo ir R. F. vykimo į ( - ) aplinkybėmis, ir tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jį privertė duoti nukentėjusiojo parodymams tapačius parodymus (t. 4, b. l. 80–83). Tačiau byloje nėra duomenų, kad R. F. būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl jam galimai ikiteisminio turimo pareigūnų daryto poveikio. Teismo posėdyje apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai D. K., E. M., M. J. R. F. nurodytų aplinkybių nepatvirtino (t. 4, b. l. 108, 117, 118, 141-143). Teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad nurodyti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, formuodamas vidinį įsitikinimą, pagrįstai rėmėsi R. F. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o teisme duotus parodymus laikė neobjektyviais, jų nevertino kaip paneigiančių M. K. parodymus, teisingai pripažino neįtikinamais ir apskųstame teismo nuosprendyje motyvuotai įvertino kaip siekį padėti pusbroliui M. M. ir jo draugui L. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad gynyba pagrįstai nurodo į sutapimus tarp R. F. apklausos protokolo pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir jo vėlesnio liudytojo apklausos protokolo (t. 2, b. l. 66-69, 95-96). Tačiau ši aplinkybė, pirma, nėra absoliuti kliūtis vertinti šiuos parodymus. Antra, kaip jau pažymėjo teisėjų kolegija, ir vertinant priešingus nuteistųjų parodymus dėl tariamos „skolos“, byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad tarp dalyvaujančių asmenų būtų kilę pagrįsti civilinės teisės santykiai. Apygardos teismas taip pat tinkamai įvertino ir gynybos iniciatyva iškviestų liudytojų R. S., M. V., A. R., A. K. parodymus bei A. K. pateiktame įraše užfiksuotą informaciją apie neva R. F. ir M. K. jiems pasakotą ikiteisminio tyrimo pareigūnų darytą poveikį duoti tapačius parodymus apie byloje nagrinėtas aplinkybes (t. 4, b. l. 87–90, 110, 111, 119, 120, 138, 139).

30Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys duomenys, juos įvertinus kaip visumą ir sujungus į vieningą loginę seką, leido susiformuoti apygardos teismo vidiniam įsitikinimui dėl M. M. ir L. R. kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Pripažinus, kad M. M. ir L. R. veika teisingai kvalifikuota kaip turto prievartavimas, netenkintinas nuteistųjų prašymas taikyti BK 38 straipsnį ir juos atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jiems susitaikius su nukentėjusiuoju.

31Apeliaciniame skunde nenurodoma jokių prieštaravimų dėl nutiestiesiems paskirtų bausmių dydžio, jų pagrįstumo. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, įvertinęs visas M. M. ir L. R. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, įtvirtinto BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarymą jiems paskyrė teisingas, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančias bausmes, taip pat pagrįstai pagal BK 66 straipsnį į jiems paskirtų bausmių laiką įskaitė sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2017 m. vasario 13 d. iki 2017 m. kovo 29 d. bei, pritaikęs BK 75 straipsnio nuostatas, M. M. ir L. R. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą atidėjo 2 metams, kiekvienam paskiriant nuosprendyje nurodytas baudžiamojo poveikio priemones.

32Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

33nuteistųjų M. M. ir L. R. apeliacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso... 4. L. R. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės... 5. M. M. ir L. R. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta... 6. Iš M. M. ir L. R. solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos... 7. Teisėjų kolegija... 8. M. M. ir L. R. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad veikdami... 9. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. prašo pakeisti Vilniaus apygardos... 10. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą... 11. Antai, nukentėjusysis M. K. ikiteisminio tyrimo metu davė iš dalies... 12. Nuteistasis teigia, kad apygardos teismas tinkamai neįvertino ir paties... 13. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apelianto kaltę prievartavus M. K.... 14. BK 181 straipsnyje ir BK 294 straipsnyje nustatytos išoriškai panašios... 15. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. R. prašo pakeisti Vilniaus apygardos... 16. Nuteistasis teigia, kad apygardos teismas pažeidė įrodymų vertinimo... 17. Viso proceso metu apeliantas nuosekliai tvirtino, kad iki 2017 m. sausio 26 d.... 18. M. K. parodymus patvirtina R. F. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai,... 19. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ikiteisminio tyrimo metu R. F.... 20. Apeliantas pažymi, kad, kitaip nei konstatavo teismas apskųstame... 21. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė... 22. Nuteistųjų M. M. ir L. R. apeliaciniai skundai atmetami.... 23. BK 181 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas... 24. Išanalizavusi byloje surinktus, teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus,... 25. Atliekant akistatą tarp M. K. ir R. F., buvo laikomasi BPK 179, 190... 26. Nuteistieji M. M. ir L. R. neneigia smurtavę prieš nukentėjusįjį M. K.,... 27. Apeliantai abejoja nukentėjusiojo M. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo... 28. Apygardos teismas, darydamas išvadas dėl M. M. ir L. R. kaltės, pagrįstai... 29. Bylą nagrinėjant teisme kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas... 30. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 31. Apeliaciniame skunde nenurodoma jokių prieštaravimų dėl nutiestiesiems... 32. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio... 33. nuteistųjų M. M. ir L. R. apeliacinius skundus atmesti....