Byla 2-854-330/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Drifter servisas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1395-324/2016, kuria atsisakyta priimti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Drifter servisas“ ieškinį, pareikštą atsakovams S. F., F. R., T. S., dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 23 d. nutartimi UAB „Drifter servisas“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė M. K.. UAB „Drifter servisas“ bankroto administratorius bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pateikė pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas administratoriaus pareiškimą priėmė ir išsiuntė byloje dalyvaujantiems asmenims.
  2. 2016 m. gruodžio 12 d. bankroto administratorius pateikė prašymą dėl ieškinio patikslinimo. Patikslintame ieškinyje bankroto administratorius suformulavo reikalavimus BUAB „Drifter servisas“ bankrotą pripažinti tyčiniu, apriboti atsakovams S. F., F. R., T. S. teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, ieškovės naudai iš atsakovų solidariai priteisti 32 587,89 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovės BUAB „Drifter servisas“ ieškinį dalyje atsakovams S. F., F. R., T. S. pareikšto reikalavimo priteisti žalos atlyginimą atsisakė priimti.
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys dalyje dėl žalos atlyginimo pagal nurodytą ieškinio sumą teismingas apylinkės teismui pagal bankrutavusios įmonės buveinės vietą. Išaiškino, kad bankroto administratorius turi teisę ieškinį dėl žalos atlyginimo pateikti Kauno apylinkės teismui.

6

7III. Atskirojo skundo argumentai

8

  1. Ieškovė BUAB „Drifter servisas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, turėjo vadovautis proceso įstatymo nuostata, pagal kurią, tuo atveju, kai vienas reikalavimų teismingas apygardos teismui, ieškinys dėl visų reikalavimų nagrinėtinas apygardos teisme.
    2. Nagrinėjamu atveju nėra kliūčių reikalavimą dėl žalos atlyginimo spręsti bankroto byloje.
    3. Savo esme identiškoje situacijoje, kuomet ieškiniu buvo pareikšti trys analogiški ginčo atvejui reikalavimai, Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad visi reikalavimai (įskaitant ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo) turėtų būti nagrinėjami apygardos teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-241/2016).

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės BUAB „Drifter servisas“ ieškinio dalį dėl atsakovams S. F., F. R., T. S. pareikšto reikalavimo atlyginti žalą, pagrįstumo ir teisėtumo. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

12Dėl Lietuvos apeliacinio teismo praktikos vienodinimo poreikio

  1. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
  2. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Taigi teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).
  3. Vadovaujantis konstitucine jurisprudencija ir atsižvelgiant į tai, kad rengiantis apeliacine tvarka nagrinėti bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, nustatyti nevienodi tapačių ir esmingai panašių procesinių situacijų vertinimo bei aktualių procesinių taisyklių taikymo atvejai Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, kas savaime sąlygoja vienodos ir nuoseklios teismo praktikos formavimo poreikį, ieškovės BUAB „Drifter servisas“ atskirajam skundui išnagrinėti buvo sudaryta trijų teisėjų kolegija (CPK 336 straipsnio 2 dalis).
Dėl bankroto administratoriaus ieškinio teismingumo
  1. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų bylos, bylos dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams ir ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Ši nuostata taip pat suformuluota Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-168-943/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-310-370/2015).
  2. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Konstitucijos 30 straipsnis). Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, kreiptis į teismą. Teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ieškovas turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų, nes kiekviena subjektinė teisė, tarp kurių, ir teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Teismas jau pirmojoje civilinio proceso stadijoje turi įsitikinti, ar civilinė byla pagal pareikštą reikalavimą gali būti iškelta. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos teisės kreiptis į teismą teigiamos prielaidos ar egzistuoja neigiama prielaida, civilinė byla negali būti iškelta, o iškelta byla turi būti nutraukta (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktai, 293 straipsnio 1, 2, 3, 6 punktai). Tuo atveju, kai nustatoma, jog ieškovas nesilaikė teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Jeigu nustatomas bent vienas CPK 137 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6, 7 ar 8 punktuose įtvirtintas pagrindas, teismas ieškinį turi atsisakyti priimti.
  3. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatymų numatytos tvarkos. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš esminių sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, ex officio įvertina, ar reikalavimas reiškiamas tam teismui ir ieškinys paduotas nepažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklių. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jis neteismingas tam teismui. CPK IV skyriaus normos numato taisyklių sistemą, pagal kurią nustatoma konkretaus teismo jurisdikcinė kompetencija. Remiantis CPK 26 straipsniu, galioja bendroji taisyklė, kad visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šios išimtys yra numatytos CPK 27-28 straipsniuose. CPK 27 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja bylas dėl bankroto. CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma didesnė kaip keturiasdešimt trys tūkstančiai penki šimtai eurų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ne tik CPK, bet ir kiti įstatymai gali nustatyti, kad tam tikrus civilinius ginčus pirmąja instancija nagrinėja apygardų teismai (CPK 27 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
  4. Bankroto bylos yra nagrinėjamos pagal civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat visas kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja specialus įstatymas – Įmonių bankroto įstatymas. Visi ginčai, kylantys iš bankroto teisinių santykių pirmąja instancija nagrinėjami įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame apygardos teisme nepriklausomai nuo ieškinio reikalavimų sumos. Tik ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta speciali teismingumo taisyklė, nustatanti rūšinio teismingumo taisyklės išimtį. Šioje normoje nurodoma, jog ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą.
  5. Analizuojamu atveju BUAB „Drifter servisas“ bankroto administratorius kreipėsi į Kauno apygardos teismą su pareiškimu dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Šį pareiškimą priėmus nagrinėti teisme ir išsiuntus byloje dalyvaujantiems asmenims, bankroto administratorius vėliau pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo išplėtė ginčo dalyką – papildomai pareiškė reikalavimus fiziniams asmenims dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo ir žalos atlyginimo.
  6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimai dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir asmens teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo teismingi įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam apygardos teismui (CPK 27 straipsnio 4 dalis, ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis, 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas). Tuo tarpu ieškinio reikalavimas dėl 32 587,89 Eur žalos atlyginimo priteisimo yra teismingas apylinkės teismui (CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas, ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo pagal rūšinį teismingumą neteisminga Kauno apygardos teismui, todėl ieškinys su reikalavimu dėl žalos atlyginimo teiktinas Kauno apylinkės teismui.
  7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atskirajame skunde iš esmės neginčijama aplinkybė, jog ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo (kaip savarankiškas reikalavimas) yra teismingas apylinkės teismui. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, remiasi CPK 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta taisykle, kuria įtvirtinta, jog tuo atveju, kai vienas reikalavimų teismingas apygardos teismui, ieškinys dėl visų reikalavimų nagrinėtinas apygardos teisme. Tokia apeliantės nuostata, be kita ko, grindžiama ir teisminiu precedentu, suformuotu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1526-241/2016.
  8. Apeliantė yra teisi teigdama, kad nurodytas teisminis precedentas suformuotas civilinėje byloje, kurios esminės faktinės aplinkybės yra tapačios šiai bylai. Tačiau juo išreikšta nuostata dėl CPK 33 straipsnio 4 dalies normos taikymo neatspindi vieningos apeliacinio teismo praktikos kriterijaus, kadangi apeliacinio teismo praktikoje buvo atvejų, kai esant tapačiai ar panašiai procesinei situacijai nurodytos normos taikymo klausimu buvo pasisakyta kitaip (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1193-370/2016, 2017 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-410-370/2017). Ši aplinkybė, kaip minėta, sukuria vienodos ir nuoseklios teismo praktikos formavimo poreikį.
  9. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantės pozicijai dėl ieškinio dalies, kuria bankrutavusi įmonė pareiškė reikalavimą priteisti buvusių įmonės vadovų padarytos žalos atlyginimą, teismingumo. Sprendžiant klausimą dėl CPK 33 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo, aktualu tai, kad apeliantė ieškinyje pareiškė atskirus savarankiškus reikalavimus: du reikalavimus, kylančius iš bankroto teisinių santykių, kurie teismingi UAB „Drifter servisas“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, bei reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, kuris, kaip jau minėta nutarties 15 punkte, pagal ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą rūšinio teismingumo taisyklės išimtį teismingas bankrutuojančios įmonės buveinės vietos apylinkės teismui, šiuo atveju – Kauno apylinkės teismui. CPK 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos procesinės taisyklės taikymui turi reikšmės specifinė bankroto proceso paskirtis ir ypatumai. Bankroto bylą nagrinėjantis apygardos teismas bankroto byloje sprendžia klausimus, susijusius su bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei sukeliamais teisiniais padariniais bei tolesniu įmonės teisiniu likimu. Bankroto byloje nenagrinėjami klausimai, kurie neturi tiesioginės ar netiesioginės įtakos bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei ir jos teisiniam statusui. Bankroto administratoriaus (kreditoriaus) prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu yra nagrinėjamas bankroto byloje kaip procesinis prašymas ir vertinamas pagal ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas; nagrinėjant šį prašymą suinteresuotais asmenimis paprastai traukiami asmenys, kurių veiksmai ar neveikimas turėjo įtakos tyčiniam bankrotui, taip pat gali dalyvauti ir kiti bankroto proceso asmenys, pavyzdžiui, kiti kreditoriai (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-410-370/2017).
  10. Apeliantės ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo reiškiamas ne bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei, o kitiems, nors ir susijusiems su ja, asmenims. Ieškinio reikalavimas grindžiamas bankrutuojančios įmonės dalyvio bei vadovų neteisėtu veikimu (neveikimu), konkrečiai, atsakovų – fizinių asmenų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų buvimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 straipsnio 4 dalis), t. y. ieškinio dalykas (žalos atlyginimo pinigais priteisimas) bei ieškinio faktinis pagrindas (atsakovų neteisėtas veikimas (neveikimas) nėra susiję su įmonės bankroto byla. Tokiu atveju civilinės bylos, kurioje egzistuoja visiškai savarankiški ieškinio elementai, nagrinėjimas pagal bendrąsias rūšinio teismingumo taisykles (ne bendrovės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme), atitinka proceso įstatymo reikalavimus.
  11. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra įtvirtintos bankroto proceso ir bankroto bylos sąvokos. Pagal šias teisines nuostatas bankroto procesas apibrėžiamas kaip teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma, o bankroto byla – kaip teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių. Tuo tarpu bankroto procedūrų sąvoka Įmonių bankroto įstatyme nėra apibrėžta. Tačiau iš bankroto proceso ir bankroto bylos sąvokos apibrėžimų galima daryti išvadą, kad tuo atveju, kai teisme įmonei yra iškelta bankroto byla, bankroto procedūromis laikomi teismo bei bankroto byloje dalyvaujančių asmenų atliekami veiksmai bei priimami sprendimai, sprendžiant įvairius klausimus būtent pačioje bankroto byloje.
  12. Galiojančios redakcijos ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Šios teisės normos redakcijoje, galiojusioje iki 2011 m. spalio 1 d., buvo nurodyta, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, CPK 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės aspektu būtina įvertinti ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies normos ir jos pakeitimo (nuo 2011 m. spalio 1 d.) tikslą. Kaip matyti iš pastarosios teisinės nuostatos turinio, šia norma buvo pakeista ne bankroto procedūra, vykdoma teisminėje bankroto byloje, o išspręstas savarankiškos ir atskirai nuo bankroto bylos nagrinėtinos civilinės bylos, iškeltos pagal bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės ieškinį, teismingumo klausimas.
  13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pat metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla (kartais, kai ji naudinga įmonei, – tęsiama), taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat įmonės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005).
  14. Bankroto procesui būdingas ir turi būti išlaikomas teisinis apibrėžtumas. Bankroto proceso metu verslas kaip visuma ar nenaudojamas turtas praranda vertę. Ją taip pat mažina bankroto administravimo išlaidos. Įmonės verslo, turto vertė, iš jos gaunama įmonės ekonominė nauda (pajamos) galėtų būti panaudotos kreditorių reikalavimams tenkinti. Pagrindinio bankroto proceso tikslo pasiekimas užtikrintas ĮBĮ įtvirtintu reglamentavimu, kurio vienas iš principų – bankroto proceso operatyvumas. Išvadą, kad bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo principas, lemia tai, kad tam tikroms procedūroms atlikti įstatyme yra nustatyti terminai, su kurių pasibaigimu siejama teismo pareiga priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-591/2008).
  15. Teisėjų kolegija, nutarties 22 ir 23 punkte nurodytos kasacinio teismo praktikos kontekste įvertinusi ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuris išanalizuotas nutarties 21 punkte, formuluoja teisinę išvadą, kad bankrutavusios įmonės ieškinys dėl žalos atlyginimo, kaip savarankiškas reikalavimas nagrinėtinas ne bankroto byloje, bet jo teismingumas nustatytinas pagal ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje nurodytą taisyklę. Toks ĮBĮ įtvirtintas specifinis teismingumo teisinis reguliavimas nepažeidžia civilinio proceso koncentruotumo principo, priešingai – sudaro sąlygas operatyviai ir ekonomiškai vykdyti bankroto procedūras ir siekti esminių bankroto proceso tikslų. Savarankišką reikalavimą dėl žalos atlyginimo (bankrutavusios įmonės ieškinį, pareikštą buvusiems įmonės valdymo organams) nagrinėjant kartu su procesinio pobūdžio klausimais dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir dėl sankcijų taikymo buvusiems valdymo organams (ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis), atsirastų neigiamas rezultatas – einamųjų bankroto proceso klausimų nagrinėjimas būtų apsunkintas ir neleistinai užsitęstų.
  16. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, tinkamai aiškino ir taikė bylų teismingumą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl atskirajame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti apskųstą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai