Byla 2A-702/2012
Dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-911-479/2011 pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bus & Auto Wern Baltija“ dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas ginčas dėl atsiskaitymo su darbuotoju už nepanaudotas atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį priteisimo.

5Ieškovas V. N. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Bus & Auto Wern Baltija“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 10 736,93 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2009 m. vasario 4 d. iki visiško atsiskaitymo dienos; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 10 736,93 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 3-4). Ieškovas nurodė, kad nuo 2005 m. gruodžio 21 d. iki 2009 vasario 3 d. dirbo atsakovo įmonėje, nuo 2006 m. sausio 23 d. iki atleidimo iš darbo ieškovas užėmė direktoriaus pareigas. Laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 22 d. iki jo atleidimo iš darbo dienos jam nebuvo suteiktos kasmetinės atostogas ir už nepanaudotas atostogas atsakovas privalo sumokėti 10 736, 93 Lt kompensaciją. Ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo 5 000 Lt neatskaičius mokesčių. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas su ieškovu turėjo atsiskaityti jo atleidimo dieną, t.y. 2009 m. vasario 3 d., todėl atsakovas privalo už uždelstą atsiskaityti laiką ieškovui sumokėti vidutinį darbo užmokestį.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ieškovui 10 736,93 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 10 736,93 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. rugsėjo 24 d.) iki sprendimo įvykdymo dienos. Kitą ieškinio dalį atmetė (b.l. 104-106). Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovas apskaičiavo ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas 10 736,93 Lt ir iki šiol jos nesumokėjo (b. l. 20). Atsakovas teigė, kad ieškovas neturi teisės į šios kompensacijos sumokėjimą, nes elgėsi nesąžiningai, nevykdė darbinių funkcijų komandiruočių metu, padarė atsakovui žalą be teisėto pagrindo pasididindamas darbo užmokestį. Tačiau teismas sprendė, kad aplinkybės, jog ieškovas netinkamai vykdė darbines pareigas komandiruočių metu, neįrodė, kita vertus, pripažino pagrįsta atsakovo nuostatą, jog ieškovas be teisėto pagrindo pasididino sau mokėtiną darbo užmokestį, nes darbo sutarties priede, kuriuo dėl darbo apimties padidėjimo nuo 2008 m. sausio 1 d. ieškovui priklausantis darbo užmokestis padidintas iki 5 000 Lt, už darbdavį bei už darbuotoją pasirašė ieškovas. Nurodė, kad ieškovas teismui nepateikė įrodymų, jog atsakovo akcininkai sutiko su ieškovui nustatyto darbo užmokesčio padidinimu. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas, būdamas atsakovo vadovu, piktnaudžiavo savo teise ir be teisėto pagrindo pasididino mokėtiną darbo užmokestį, tuo pažeisdamas DK 35 straipsnį. Nors atsakovas nurodo, kad ieškovui dėl nepagrįsto darbo užmokesčio pasididinimo buvo permokėta 10 321,91 Lt atsakovo lėšų (b. l. 87), tačiau išskaitų iš darbo užmokesčio dydžius riboja įstatymas (DK 224 str.). Atsakovas nepriėmė įsakymo dėl atsakovui padarytos žalos išskaitymo iš ieškovui priklausančio darbo užmokesčio, šalys susitarimo dėl žalos atlyginimo nesudarė rašytine forma. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas privalo sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas (DK 177 str.), kuri sudaro 10 736, 93 Lt neatskaičius mokesčių.

8Teismas, spręsdamas klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, įvertino tai, jog ieškovas iki atleidimo iš darbo buvo atsakovo direktorius ir jo teisinis statusas yra svarbi aplinkybė sprendžiant klausimą dėl užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Užmokestis už uždelstą atsiskaityti laikotarpį priteisiamas, jeigu darbdavys netinkamai vykdo pareigą atsiskaityti su darbuotoju ir darbuotojas dėl to nėra kaltas. Tuo tarpu byloje pateikti duomenys apie tai, kad atsakovas turėjo lėšų sumokėti ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas (b. l. 22), bet tai nebuvo padaryta dėl ieškovui pareikštų pretenzijų, jog jis netinkamai disponavo atsakovo lėšomis ir padarė atsakovui turtinę žalą. Ta aplinkybė, kad ieškovas pakeitė darbo sutartį ir padidino savo darbo užmokestį, nesant įstatymų numatyto pagrindo, įrodo, jog šalių ginčą nulėmė ieškovo veiksmai, pažeidžiantys DK 2 straipsnio 6 punkto nuostatas. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, kad dėl uždelsimo atsiskaityti yra ieškovo kaltė ir ieškinio dalis dėl nepagrįsto uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju yra neįrodyta bei atmestina (CPK 178 str.).

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeisti ir priimti sprendimą, kuriuo visiškai tenkinti ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2009 m. vasario 4 d. iki visiško atsiskaitymo dienos bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 107-108). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismo išvada, kad dėl to, jog nebuvo išmokėta apeliantui priklausanti kompensacija, kaltas pats apeliantas, padaryta neatsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, nevisapusiškai ir neobjektyviai vertinant įrodymus. Apelianto teigimu, darbuotojo kaltė turėtų būti suprantama kaip darbuotojo nepateikimas informacijos darbdaviui, dėl kurios darbdavys negalėjo laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Teismas neteisingai įvertino ir sureikšmino apelianto statusą, nes prieš atleidimą iš darbo apeliantas buvo nušalintas nuo direktoriaus pareigų ir niekaip negalėjo įtakoti jam priklausančios kompensacijos neišmokėjimo.
  2. Teismas, vertindamas apelianto kaltę dėl jam laiku neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų, nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad apelianto atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes ši aplinkybė neįrodo jo kaltės, jog su juo laiku nebuvo atsiskaityta, atsakovas į ikiteisminio tyrimo institucijas kreipėsi tik gavęs ieškinį. Atsakovas apelianto atleidimo iš darbo dieną žinojo, kokio dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas turi sumokėti, šią pinigų sumą atleidimo dieną turėjo, tačiau neišmokėjo siekdamas įskaityti neva apelianto padarytą žalą. Apelianto teigimu, teismų praktikoje darbuotojo neva padaryta žala nėra vertinama kaip aplinkybė, leidžianti teigti, jog yra darbuotojo kaltė dėl neatsiskaitymo laiku, ir kaip rezultatas, atleidžiantis darbdavį nuo prievolės mokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą visiškai atsiskaityti su darbuotoju laiką. Atsakovas neįrodė, kad apeliantas buvo kaltas dėl laiku neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų. Nors atsakovas byloje įrodinėjo, kad apeliantas yra skolingas atsakovui, tačiau priešieškinis dėl atsakovui neva padarytos žalos atlyginimo nebuvo pareikštas. Todėl apeliantui nebuvo sudarytos tinkamos galimybės pateikti atsikirtimus dėl jam reiškiamų pretenzijų. Apelianto teigimu, teismas sprendime pasisakė dėl nepareikštų reikalavimų ir jais rėmėsi, tuo peržengdamas nagrinėjimo ribas bei pažeisdamas imperatyvų CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą, jog sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribų.
  3. Teismas, nustatydamas, kad ieškovui buvo mokamas per didelis darbo užmokestis, nenustatė, kokio dydžio vidutinis darbo užmokestis per mėnesį apeliantui turėtų priklausyti. Apelianto teigimu, atsakovas visuomet žinojo apie jam mokamo darbo užmokesčio dydį, bei jam neprieštaravo (vienas iš įmonės akcininkų bet kuriuo metu galėjo tikrinti vykdomų bankinių operacijų turinį, nes turėjo galimybę internetu prisijungti prie banko internetinės bankininkystės sistemos). Todėl teigti, jog ieškovo priskaičiuotinas darbo užmokestis yra mažesnis nei 5000 Lt, nėra pagrindo.

11Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti galioti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 110-114). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Atsakovo akcininkai, sužinoję apie apelianto piktnaudžiavimą užimamomis pareigomis, 2008 m. lapkričio 10 d. priėmė sprendimą nutraukti su juo darbo sutartį. Atsakovo teigimu, apelianto piktnaudžiavimas užimamomis pareigomis pasireiškė veiksmais, kurie nesuderinami su bendrovės vadovo pagrindine funkcija – atstovauti vadovaujamos įmonės interesus. Be to, apeliantas be akcininkų pritarimo ir žinios pasidvigubino sau atlyginimą.
  2. Atsakovo visuotinis akcininkų susirinkimas nebuvo priėmęs sprendimo padidinti apeliantui darbo užmokesčio, o 2008 m. sausio 1 d. darbo sutarties pakeitimą su savimi pasirašė pats apeliantas. Todėl pažeistos Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio normos ir tuo pagrindu šis sandoris yra niekinis (CK 1.80 str.), dėl to atsakovas nereiškė šioje byloje priešinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu (CK 1.78 str. 1 d.). Apeliantas turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad sudarant 2008 m. sausio 1 d. darbo sutarties pakeitimą, jis turėjo visuotinio akcininkų susirinkimo sutikimą darbo užmokesčio padidinimui. Šios aplinkybės apeliantas neįrodinėjo. Todėl teismas teisingai nusprendė, kad apeliantas neteisėtai pasididino sau atlyginimą, kas buvo vienas iš motyvų neišmokėti apeliantui kompensacijos už nepanaudotas atostogas jo atleidimo dieną. Taigi, apeliantas yra pats kaltas dėl to, kad atleidimo dieną jam nebuvo išmokėtos visos kompensacijos.
  3. Tarp šalių atleidimo metu buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad apeliantas nereikalauja jam priskaičiuotos kompensacijos už nepanaudotas atostogas, o atsakovas nesikreipia į teisėsaugos institucijas dėl galimai apelianto padarytų nusikalstamų veikų prieš atsakovą ir nereikalauja grąžinti to, kas neteisėtai iš atsakovo buvo pasisavinta. Tokio žodinio susitarimo egzistavimas, atsakovo teigimu, suponuoja DK 141 straipsnio 1 dalies taikymą, kur nurodoma, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimą dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

15Šioje byloje apeliantas buvo pareiškęs ieškinį dėl neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas, taip pat vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą sumokėti šią kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu apelianto reikalavimą dėl neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas, bet netenkino reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą pastarojoje dalyje, sprendimo dalis dėl apeliantui priteistos kompensacijos už nepanaudotas atostogas nėra skundžiama.

16Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas yra tai, ar pagrįsta yra sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio nepriteisimo laiku neišmokėjus minėtos kompensacijos, t.y. dėl DK 141 straipsnio 3 dalies netaikymo.

17Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

18DK 141 straipsnio (čia ir toliau – redakcija, galiojusi apelianto atleidimo dieną) 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, o šio straipsnio 2 dalis nustato, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, kad su apeliantu, jį atleidžiant iš darbo, nebuvo visiškai atsiskaityta, kitaip tariant, buvo uždelsta atsiskaityti. Pagal DK 141 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

19Kasacinis teismas yra nurodęs, jog pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Taigi, nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, teismai turi taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2012). Taigi, ši norma darbdaviui pareigą sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką sieja ne vien tik su pačiu neatsiskaitymo faktu, bet ir su darbuotojo kaltės dėl neatsiskaitymo nebuvimu.

20Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl savalaikio neatsiskaitymo yra apelianto kaltė. Tokia išvada grindžiama: apelianto statusu (atsakovo direktorius); apeliantas netinkamai disponavo atsakovo lėšomis ir padarė jam turtinę žalą; apeliantas savavališkai pasididino darbo užmokestį (dėl jo jam buvo permokėta 10 321,91 Lt atsakovo lėšų); atsakovo prašymu dėl apelianto veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės nelaikytinos teikiančiomis pagrindą netaikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatų.

21Iš atsakovo 2008 m. lapkričio 10 d. atsakovo visuotinių akcininkų susirinkimo protokolo matyti, kad apeliantas nuo 2008 m. lapkričio 11 d. buvo nušalintas iš bendrovės direktoriaus pareigų (b.l. 9), vėliau buvo nedarbingas, nėra duomenų, kad jis po nušalinimo būtų grąžintas į direktoriaus pareigas. Įrodymų, kad apeliantas dėl savo statuso būtų kokiu nors būdu įtakojęs neatsiskaitymą, byloje nėra pateikta (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ir nenurodė jokių aplinkybių kaip apelianto statusas turėjo įtakos neatsiskaitymui.

22Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad apeliantas netinkamai disponavo atsakovo lėšomis ir padarė jam turtinę žalą, taip pat nėra pagrįstas jokiais konkrečiais duomenimis išskyrus tik paties atsakovo teiginius, nepagrįstus įrodymais. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad apeliantas, savo darbo sutartyje pasirašydamas už darbdavį ir darbuotoją, nuo 2008 m. sausio 1 d. savavališkai pasitvirtino sau darbo užmokesčio padidinimą iki 5 000 Lt kas mėnesį, nes dėl to atsakovo akcininkų pritarimo nebuvo. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad 2007 m. pabaigoje toks akcininkų pritarimas buvo (b.l. 77), padidintas darbo užmokestis buvo mokamas beveik metus laiko, atsakovas reikalavimo dėl darbo sutarties priedo, kuriame fiksuotas darbo užmokesčio padidinimas, pripažinimo negaliojančiu nebuvo pareiškęs ir nėra duomenų, kad šiuo aspektu apeliantui apskritai buvo reiškiamos pretenzijos per visus 2008 m. ir netgi po to iki šios bylos pradžios. Pažymėtina ir tai, kad darbdavys ir apmokėjimą už atostogas 2008 m. skaičiavo nuo 5 000 Lt darbo užmokesčio (b.l. 19). Ikiteisminio tyrimo pradėjimas per se nėra įrodymas, patvirtinantis apelianto kokių nors veiksmų neteisėtumą, juo labiau, kad dėl jo pradėjimo atsakovas kreipėsi apeliantui pareiškus ieškinį šioje byloje, tuo tarpu visiškai jokių duomenų apie atsakovo reikštas iki šios bylos pradžios pretenzijas apeliantui dėl turtinės žalos padarymo (įskaitant, kaip minėta, savavališką atlyginimo pasididinimą), jos dydį apskritai nėra, išskaitymų dėl padarytos žalos atsakovas įstatymų nustatyta tvarka nėra padaręs, į teismą dėl to taip pat nebuvo kreiptasi. Tačiau bet kuriuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog darbdavio savalaikio atsiskaitymo pareigos „...neeliminuoja ir tokia situacija, kai atleidžiamas iš darbo darbuotojas yra skolingas darbdaviui. Tai gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų įskaitymas galėtų būti taikomas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio susitarimo, net ir kilus ginčui, nagrinėtinam teisme, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje įvardytą arba, priklausomai nuo darbuotojui neišmokėtos sumos dydžio, proporcingai mažesnę sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008). Tiesa, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad tarp šalių neva buvo susitarimas, kad apeliantas nereikalaus neišmokėtų sumų, o atsakovas nesikreips dėl jo turimų pretenzijų apeliantui. Tačiau, visų pirma, toks susitarimas bylos duomenimis nėra įrodytas, antra, tokio susitarimo atsakovas pirmosios instancijos teisme ir neįrodinėjo, todėl šia aplinkybe negalėtų remtis ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas uždelsė mokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas dėl apelianto kaltės, nes būtent pats atsakovas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos dėl žalos išieškojimo (jei žala buvo padaryta), nusprendė, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas tiesiog apskritai nemokėtina, ko ir pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šią kompensaciją, nepripažino pagrįstu.

23Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apelianto reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, neteisingai aiškino ir taikė DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl skundžiamas sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

24Apskaičiuojant apelianto vidutinį darbo užmokestį reikia vadovautis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintu „Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu“ (toliau - Aprašas). Pagal Aprašo 6.1 punktą skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio Aprašo 3.1–3.4 punktuose, ir mėnesines premijas. Nagrinėjamu atveju iš VSDFV Klaipėdos skyriaus pažymos matyti, kad nuo 2008 m. lapkričio 10 d. iki atleidimo apeliantas gavo ligos pašalpą, t.y. nedirbo dėl ligos (b.l. 13-14). Pagal Aprašo 6.5 punktą apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, neįskaitomos dienos (valandos), kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių faktiškai nedirbo įmonėje. Todėl šis laikotarpis negali būti įtraukiamas į vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą. Vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas) (Aprašo 6.2 p.). Į bylą yra pateikti duomenys ne apie apelianto dirbtas dienas, o valandas (b.l. 19). Pagal Aprašo 6.3 punktą vidutinis darbo valandos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį valandų skaičiaus (įskaitant viršvalandžius). Taigi, iš atsakovo pateiktų minėtų duomenų matyti, kad 2008 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais apeliantas dirbo iš viso 391 valandą, o tokiu atveju vidutinis valandos darbo užmokestis būtų 28,27 Lt (11 052,63 Lt priskaičiuoto darbo užmokesčio/391 val.), o vienos dienos vidutinis darbo užmokestis būtų 226,16 Lt (8 val. x 28,27 Lt). Šiame kontekste pastebėtina, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo skaičiuoti ne nuo 5 000 Lt darbo užmokesčio, nes būtent toks darbo užmokestis buvo mokamas apeliantui, nuo jo, kaip minėta, ir pats atsakovas skaičiavo atostoginius.

25Pagal Aprašo 8 punktą tais atvejais, kai teisės aktais, kolektyvine ar darbo sutartimis garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis) ar kelių vidutinių darbo užmokesčių suma nenurodant konkrečios datos (išeitinė išmoka ir kita), vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis (apskaičiuotas laikantis šio Aprašo) dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką). Metinius darbo dienų koeficientus, metinius vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičius kasmet tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras (Aprašo 9 p.). 2009 m. buvo nustatytas 21,1 metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius esant penkių dienų darbo savaitei. Tokiu atveju vidutinis mėnesinis darbo užmokestis būtų: 226,16 Lt x 21,1 = 4 771,98 Lt.

26Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad aiškinant ir taikant DK 141 straipsnio 3 dalį svarbu nustatyti šios normos tikslus ir paskirtį, užtikrinti šios normos sisteminį aiškinimą. Nurodyta, kad DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008). Be to, yra konstatuota, kad taikant DK 141 straipsnio 3 dalį būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011). Taigi, tam tikrais atvejais tik formaliai nustatant tam tikros dalies išmokų, susijusių su darbo santykiais, nesumokėjimo faktą darbuotojo atleidimo iš darbo metu, vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies už uždelsimo laiką priteisimas, neįvertinus konkrečių faktinių bylos aplinkybių, gali būti vertinamas teismo kaip prieštaraujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), sudarantis pagrindą netgi piktnaudžiauti savo procesine teise, ką draudžia įstatymas (DK 35 str. 1 d.).

27Šiuo atveju nustatyta, kad apeliantas, nors žinojo apie jam neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas nuo pat atleidimo iš darbo dienos, tačiau daugiau kaip pusantrų metų ne tik nereiškė ieškinio, bet ir nereiškė dėl to jokių pretenzijų darbdaviui. Pripažintina, kad savo teises dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio jis gali ginti bendro ieškinio senaties termino ribose. Tačiau, kita vertus, darbo santykius reglamentuojančios normos nustato tam tikrus protingus terminus savo pažeistoms teisėms ginti: pavyzdžiui, dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimo iš darbo, nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos darbuotojas turi teisę kreiptis į teismą per vieną mėnesį (DK 297 str. 1 d.), darbuotojams kreiptis darbo ginčų komisiją dėl darbo ginčų yra nustatytas trijų mėnesių terminas (DK 296 str.). Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju uždelsta atsiskaityti tik už nepanaudotas kasmetines atostogas, pats apeliantas dėl informacijos apie jam neišmokėtą kompensaciją kreipėsi į atsakovą (pastebėtina, kad tuomet dar ir net nereikalaudamas ją išmokėti) tik praėjus metams po atleidimo (b.l. 23), o ieškinį pateikė tik dar po devynių mėnesių. Todėl teisėjų kolegija, pripažindama, kad atsakovas pažeidė atsiskaitymo su apeliantu tvarką ir dėl to turi patirti tam tikras sankcijas, sprendžia, kad vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už visą laikotarpį nebūtų nei proporcinga sankcija darbdaviui pagal pažeidimo pobūdį, nei būtų pateisinama protingumo ir sąžiningumo principų aspektu, juo labiau, turint galvoje apelianto, buvusio įmonės vadovo, pasyvumą (neatmestina, kad ir sąmoningą) savo teisių gynime. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laikotarpį mažintinas iki penkių mėnesių laikotarpio dydžio (CK 1.5 str., DK 2, 35 str.), t.y. iki 23 859,90 Lt (4 771,98 Lt x 5 mėn.), nes galima manyti, kad sąžiningai ir apdairiai naudojantis procesinėmis teisėmis maždaug per panašų laikotarpį ginčas galėjo būti išspręstas ir teisme (bent jau pirmoje instancijoje).

28Apeliantas ieškiniu prašė priteisti ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 10 736,93 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo įvykdymo dienos. Pastarąjį prašymą pirmosios instancijos teismas, netenkinęs reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, tenkino. Tačiau konstatavus, jog tenkintinas reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, už tą patį laikotarpį negali būti priteisiamos ir palūkanos, nes DK 141 straipsnio 3 dalis numato tik vidutinio darbo užmokesčio priteisimą. Kita vertus, nežinoma, kada bus įvykdytas teismo sprendimas. Vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, einantį po teismo sprendimo (nutarties) priėmimo, be kita ko, skatina darbdavį (atsakovą) greičiau eliminuoti teisės pažeidimą ir įvykdyti savo pareigą darbuotojui (ieškovui). Todėl skundžiamo sprendimo dalis dėl „procesinių“ palūkanų naikinama, o nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2012 m. gruodžio 28 d.) apeliantui priteistina po 226,16 Lt vidutinį darbo dienos užmokestį (dirbant penkių darbo dienų savaitės režimu) nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki tol, kol atsakovas sumokės ieškovui uždelstą išmokėti 10 736,93 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

29Kadangi tenkinama dalis nepagrįstai pirmosios instancijos teismo netenkinto apelianto reikalavimo, jo turėtos išlaidos (2 920 Lt - b.l. 57, 58) už advokato pagalbą, teisėjų kolegijos vertinimu, didintina iki 2 200 Lt (CPK 3 str. 7 d., 93 str. 2 d., 98 str. 1, 2 d. d.), taip pat iš atsakovo turi būti priteistas žyminis mokestis valstybei nuo patenkintos reikalavimų dalies (CPK 96 str. 1 d.).

30Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

31Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškinio dalis netenkinta, taip pat priteistos bylinėjimosi išlaidos.

32Atmestą ieškinio dalį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovui V. N. iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Bus & Auto Wern Baltija“ 23 859,90 Lt už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. (imtinai). Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 10 736,93 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. rugsėjo 24 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo.

33Priteisti ieškovui iš atsakovo po 226,16 Lt vidutinį darbo dienos užmokestį (dirbant penkių darbo dienų savaitės režimu) nuo 2012 m. gruodžio 28 d. iki tol, kol atsakovas sumokės ieškovui uždelstą išmokėti 10 736,93 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

34Įpareigoti atsakovą išskaityti iš ieškovui išmokamų sumų įstatymų nustatytus mokesčius.

35Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Bus & Auto Wern Baltija“ 2 200 Lt už advokato pagalbą ieškovui V. N., 1 037,90 Lt žyminį mokestį valstybei.

36Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas ginčas dėl atsiskaitymo su darbuotoju už nepanaudotas... 5. Ieškovas V. N. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį... 8. Teismas, spręsdamas klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo,... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos... 11. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 14. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje... 15. Šioje byloje apeliantas buvo pareiškęs ieškinį dėl neišmokėtos... 16. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas yra tai, ar pagrįsta yra sprendimo... 17. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 18. DK 141 straipsnio (čia ir toliau – redakcija, galiojusi apelianto atleidimo... 19. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3... 20. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl... 21. Iš atsakovo 2008 m. lapkričio 10 d. atsakovo visuotinių akcininkų... 22. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad apeliantas netinkamai disponavo... 23. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių spręstina, kad pirmosios instancijos... 24. Apskaičiuojant apelianto vidutinį darbo užmokestį reikia vadovautis... 25. Pagal Aprašo 8 punktą tais atvejais, kai teisės aktais, kolektyvine ar darbo... 26. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad aiškinant ir taikant DK 141... 27. Šiuo atveju nustatyta, kad apeliantas, nors žinojo apie jam neišmokėtą... 28. Apeliantas ieškiniu prašė priteisti ir vidutinį darbo užmokestį už... 29. Kadangi tenkinama dalis nepagrįstai pirmosios instancijos teismo netenkinto... 30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 31. Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo dalis,... 32. Atmestą ieškinio dalį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovui V. N. iš... 33. Priteisti ieškovui iš atsakovo po 226,16 Lt vidutinį darbo dienos... 34. Įpareigoti atsakovą išskaityti iš ieškovui išmokamų sumų įstatymų... 35. Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant iš atsakovo... 36. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą....