Byla 2K-421/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko, sekretoriaujant Ingai Žukovaitei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui, gynėjui advokatui Algimantui Juciui, išteisintajam V. D., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, atmestas.

2Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas G. B., pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – B. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4V. D. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ,,duomenys neskelbtini“ regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininko pavaduotojas, pažeisdamas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. P1-158 patvirtintų pareigybės aprašymo nuostatų IV dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimus, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, iki 2006 m. spalio 3 d., veikdamas bendrai su Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininku G. B., susitarė, kad jis (V. D.) nuvyks pas V. J. ir padės jam surašyti neatitinkantį tikrovės paaiškinimą, kad V. J. išvengtų administracinės atsakomybės pagal ATPK 873 straipsnio 2 dalį dėl 2006 m. rugsėjo 27 d. rastų V. J. žuvies apdirbimo įmonei priklausančių neleistinų tinklų.

52006 m. spalio 3 d., apie 14.00 val., vykdydamas bendrą susitarimą su G. B., V. D. nuvyko pas V. J. į namus ir padėjo šiam surašyti paaiškinimą, kad 2006 m. rugsėjo 27 d. Kuršių mariose rasti neleistini tinklai yra ne jo, t. y. ne V. J. Taip V. J. išvengė atsakomybės pagal ATPK 873 straipsnio 2 dalį. Šiais savo veiksmais V. D. iškraipė Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino šios įstaigos prestižą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, taip padarė valstybei didelės žalos.

6Pirmosios instancijos teismas V. D. dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Ištyręs ir įvertinęs įrodymus, šis teismas padarė išvadą, kad V. D. suprato, jog jo veika nesuderinama su tarnybos interesais, nes jis, būdamas valstybės tarnautojas, suprato, kad paaiškinimą turėtų surašyti V. J. apie jam žinomas aplinkybes, o ne tartis dėl to su G. B. Taip pat teismas konstatavo, kad V. D. su V. J. susitiko po to, kai šiam G. B. jau buvo nurodęs, kokį paaiškinimą surašyti. Todėl V. J. būtų išvengęs atsakomybės nepriklausomai nuo V. D. veikos. Taip pat teismas sprendė, kad V. D. galėjo nežinoti visų įvykio aplinkybių, koks konkrečiai pažeidimas padarytas ir kokios atsakomybės gali išvengti pažeidėjas. Be to, nenustatyta, ką konkrečiai šiame paaiškinime jis patarė parašyti V. J. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, konstatavo, kad padaryta žala BK 228 straipsnio prasme nelaikytina didele neturtine žala.

7Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šioje byloje kilę padariniai nelaikytini didele neturtine žala valstybei. Šis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. D. turėjo suprasti, jog tokia jo veika nesuderinama su tarnybos interesais, nes būdamas valstybės tarnautojas, suprato, jog paaiškinimą turėtų surašyti V. J. apie jam žinomas aplinkybes, o ne tartis dėl paaiškinimo turinio su G. B. Nuteistasis G. B. apeliacinės instancijos teisme iš esmės patvirtino V. D. parodymus, kad jis paprašė V. D. nuvykti pas V. J. ir paimti paaiškinimą dėl rastų tinklų. Apie tai, kad G. B. su V. J. jau anksčiau buvo kalbėję apie visas aplinkybes, V. D. nieko nežinojo. Šias aplinkybes patvirtina ne tik nuteistojo G. B. parodymai, bet ir užfiksuoti telefoniniai pokalbiai. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog V. D. veikė bendrai su G. B., nes V. D., vykdydamas tiesioginio viršininko G. B. nurodymą, nežinojo visų įvykio aplinkybių, koks konkrečiai pažeidimas padarytas ir kt. Be to, byloje nėra pagrindinio įrodymo – V. J. surašyto paaiškinimo, todėl neaišku, kas jame buvo surašyta.

8Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad susiejant V. D. parodymus su telefoniniais pokalbiais, kuriuose jis su G. B. kalba apie aplinkybes, kurias reikia nurodyti paaiškinime V. J., galima daryti išvadą, kad šiuo atveju V. D. netinkamai panaudojo savo tarnybinius įgaliojimus, nesivadovavo tarnybos interesais ir principais. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, V. D. suvokimui įvertinant žalingus padarinius įtakos turėjo tai, kad tokį neteisėtą nurodymą jis vykdė savo viršininko nurodymu, pats konkrečiai nežinodamas įvykio aplinkybių. Todėl teismas sprendė, kad veiksmus, diskredituojančius valstybės tarnautojo vardą, V. D. padarė neatsargia kaltės forma, t. y. nusikalstamai pasitikėdamas, nes suprato, jog netinkamai panaudodamas tarnybinius įgaliojimus gali sukelti pavojingas pasekmes, tačiau savo elgesio nekeitė ir lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. V. D. pervertino viršininko įtaką tam, kad padariniai neatsiras ar grėsmė atsirasti jiems nekils.

9Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl V. D. išteisinimo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

10Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, padarė prieštaringas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kurias iš dalies grindė prielaidomis, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas; taip pat pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus motyvuotai atsakyti į visus apelianto argumentus. Šie pažeidimai laikytini esminiais BPK pažeidimais, nes jie sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir nešališkai išnagrinėti bylą. Be to, prieštaringai išaiškinęs nusikalstamos veikos, padarytos dėl neatsargumo, sudėtį, teismas netinkamai taikė BK 16 straipsnį.

11Skundžiamoje nutartyje sutinkama su apylinkės teismo išvada, kad V. D. turėjo suprasti, jog tokia jo veikla nesuderinama su tarnybos interesais, tačiau iš nutarties turinio nesuprantama, ar teismas sutiko su tuo, kad V. D. nesivadovavo tarnybos interesais ir principais atlikdamas pareigas ir iškraipė savo tarnybinės veiklos turinį, ar ne. Šios instancijos teismas, prieštaraudamas prieš tai išsakytiems teiginiams, konstatavo, kad veiksmus, diskredituojančius valstybės tarnautojo vardą, V. D. padarė neatsargia kaltės forma, t. y. veikė nusikalstamo pasitikėjimo forma. Kasatoriaus manymu, tokia išvada pagrįsta prielaidomis, be to, ji prieštarauja ne tik bylos aplinkybėms, bet ir logikai: V. D. yra pakaltinamas; kalbėdamas su G. B. logiškai dėstė savo mintis ir pats ėmėsi iniciatyvos padėti V. J. surašyti tikrovės neatitinkantį paaiškinimą žinodamas, kad tik taip V. J. gali išvengti atsakomybės, ir to siekė. Tokie pakaltinamo asmens veiksmai gali būti atlikti tik tiesiogine apibrėžta tyčia.

12Teismų sprendimuose yra tik paminėti V. D. telefoniniai pokalbiai su G. B. tuo metu, kai jis buvo pas V. J., tačiau neatskleistas jų turinys. Priešingai nei teigiama teismų sprendimuose, G. B. nenurodinėjo, neįsakinėjo V. D., o prašė jo padėti V. J. surašyti paaiškinimą. Telefoninio pokalbio metu V. D. su G. B. tarėsi, kokias aplinkybes ir kaip paaiškinime turi išdėstyti V. J. Iš pokalbių turinio akivaizdu, kad ne vien G. B., bet kartu su juo ir V. D., piktnaudžiaudamas tarnyba, patarinėjo V. J., kaip elgtis, kad šis išvengtų atsakomybės. Taigi V. D., pasitaręs su G. B., suprasdamas savo veiksmų neteisėtumą ir jų pasekmes, tyčia patarinėjo V. J., kaip surašyti paaiškinimą, kad šis galėtų išvengti atsakomybės. Taigi V. D. ir G. B. veiksmai papildo vieni kitus, vieni nuo kitų neatsiejami. Dėl to abu pagrįstai kaltinami nusikalstamu piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, nes abiejų veiksmais buvo sumenkintas valstybės institucijos prestižas bei padaryta didelė žala valstybei, nes jie abu iškraipė Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino šios įstaigos prestižą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą. Paaiškinimo nebuvimas nereiškia, kad nėra V. D. kaltės piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi įrodymų. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu V. D. būtų galima apkaltinti bendrininkavimu suklastojant dokumentą. Beje, paaiškinimo nebuvimas nesutrukdė teismui pripažinti G. B. kaltu.

13Kasatorius tvirtina, kad jeigu V. D., paprašytas G. B. nuvykti į pažeidėjo namus, to nepadarytų, neatsirastų jokių pasekmių nei jam, nei G. B. Teismų manymu, V. D. negalėjo nepaklusti viršininkui, tačiau Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija nėra statutinė organizacija ir inspekcijos viršininko neteisėti nurodymai nėra kariuomenės vado įsakymai; be to, teismas neįvertino to, kad G. B. ir V. D., bendraudami tarpusavyje, kreipėsi vienas į kitą vardais, todėl V. D., vykdamas į pažeidėjo namus ir padėdamas šiam surašyti neatitinkantį tikrovės paaiškinimą, negalėjo nesuprasti, kad tyčia daro nusikaltimą naudodamasis savo tarnybine padėtimi.

14Apibendrindamas kasatorius teigia, kad skundžiamoje nutartyje tik deklaratyviai teigiama, jog dėl V. D. veiksmų kilę padariniai nelaikytini didele neturtine žala valstybei, nes šis teiginys visiškai nedetalizuotas, tokią išvadą teismas padarė tiesiog sutikdamas su apylinkės teismo išvada. Iš nutarties motyvų galima padaryti išvadą, kad jeigu V. D. tikėjosi išvengti pavojingų pasekmių, tačiau jų neišvengė, reiškia, jog tokios pasekmės atsirado. Dėl to pirmosios instancijos teismas ir nuteisė G. B., pripažindamas, kad kilusios pasekmės yra didelė žala valstybei. Kaip V. D. galėjo tikėtis ir tikėjosi išvengti pavojingų pasekmių – teismas nepasisakė.

15Kasacinis skundas atmestinas.

16Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

17BK 228 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

18Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai, veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais atvejais – nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini.

19Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, padarė išvadą, kad V. D. suprato, jog jo veika nesuderinama su tarnybos interesais, nes jis, būdamas valstybės tarnautojas, suprato, kad paaiškinimą turėtų surašyti V. J. apie jam žinomas aplinkybes, o ne tartis dėl to su G. B. Taip šios instancijos teismas pripažino, kad V. D. veikoje yra piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymių.

20Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. padarytos veikos pobūdį: ar padaryti teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir to įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. Be to, sprendžiant, ar valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei, reikia įvertinti ne tik objektyvius veikos padarinius, bet kaltininko galimybę šiuos padarinius suvokti.

21Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

22Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylos aplinkybes: V. D. su V. J. susitiko po to, kai šiam G. B. jau buvo nurodęs, kokį paaiškinimą surašyti; V. D. pas V. J. vyko tiesioginio viršininko G. B. nurodymu, todėl V. D. galėjo nežinoti visų žvejybos taisyklių pažeidimo padarymo aplinkybių; nenustatyta, ką konkrečiai V. D. patarė V. J. parašyti paaiškinime, nes šis nerastas; V. D. suprato, kad tokie jo veiksmai nesuderinami su tarnybos interesais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas bylos aplinkybes, konstatavo, kad padaryta žala BK 228 straipsnio prasme nelaikytina didele neturtine žala, todėl V. D. veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties vieno iš objektyviųjų požymių – padarinių.

23Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. D. turėjo suprasti, jog tokie jo veiksmai nesuderinami su tarnybos interesais, nes, būdamas valstybės tarnautojas, suprato, jog paaiškinimą turėjo surašyti V. J. apie jam žinomas aplinkybes, o ne tartis dėl paaiškinimo turinio su G. B. Taigi ir šios instancijos teismas pripažino, kad V. D. veikoje yra piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymių ir jis veikė tyčia (suvokė savo veiksmų pobūdį), be to, objektyvūs veiksmai tai patvirtina (G. B. iniciatyva nuvyko pas žvejybos taisykles pažeidusį V. J., derino V. J. rašomo paaiškinimo turinį su G. B.). Šiuo atveju V. D. veiksmų motyvas – noras nesugadinti santykių su savo viršininku G. B. ir padėti pažeidėjui V. J. Kartu apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šioje byloje kilę padariniai nelaikytini didele neturtine žala valstybei.

24Esminis kasatoriaus argumentas, kad V. D. ir G. B. veiksmai papildo vieni kitus, vieni nuo kitų neatsiejami, todėl abu nusikalstamai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes abiejų veiksmais buvo sumenkintas valstybės institucijos prestižas bei padaryta didelė žala valstybei, dėl to G. B. ir buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo.

25Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtas argumentas nepagrįstas ir atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad G. B. veiksmų apimtis buvo žymiai didesnė, jie buvo tęstinio pobūdžio, todėl pirmosios instancijos teismas juos įvertinęs konstatavo, kad jais buvo sumenkintas valstybinės institucijos prestižas bei padaryta didelė neturtinė žala valstybei. Dėl V. D. veiksmų vertinimo – jog kilę padariniai nelaikytini didele neturtine žala valstybei, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši žemesnės instancijos teismų išvada yra teisinga, nes buvo įvertintas padarytos veikos pobūdis (neteisėtų veiksmų iniciatorius buvo G. B., šie veiksmai buvo vienkartiniai, kaltinimas buvo pareikštas dėl vienos nusikalstamos veikos) ir V. D. menkos galimybės suvokti veiksmų padarinius.

26Kasatorius pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad piktnaudžiavimo veiksmus V. D. padarė neatsargia kaltės forma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismui padarius teisingą išvadą, jog dėl V. D. veiksmų kilę padariniai nelaikytini didele neturtine žala valstybei, kita išvada, jog šie veiksmai padaryti neatsargia kaltės forma, yra perteklinė, todėl nėra procesinės prasmės naikinti iš esmės teisingą apeliacinę nutartį.

27Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

28BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio nuosprendį ar nutartį, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo sprendime turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

29Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), byloje surinktų įrodymų netiria ir jų nevertina, tik patikrina, ar renkant ir vertinant įrodymus nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertinęs įrodymus padarė prieštaringas išvadas. Taigi kasatorius iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimą, padarytas išvadas ir pateikia savo įrodymų vertinimo versiją.

30Taigi apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl padarė pagrįstas išvadas. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, nes procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Taigi bylos duomenų įvertinimas negali būti pripažintas šališku vien dėl to, kad jie įvertinti ne taip, kaip siūlė apeliantas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

31Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

32Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą, atsakė į esminius apelianto skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Iš kasacinio skundo turinio išplaukia, kad kasatorius apskritai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroro apeliacinis skundas išnagrinėtas tinkamai, nes į esminius skundo argumentus atsakyta. Taigi apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

33Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

35Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteistas G. B., pagal... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio... 4. V. D. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Lietuvos... 5. 2006 m. spalio 3 d., apie 14.00 val., vykdydamas bendrą susitarimą su G. B.,... 6. Pirmosios instancijos teismas V. D. dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1... 7. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo... 8. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad susiejant V. D.... 9. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro... 10. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs... 11. Skundžiamoje nutartyje sutinkama su apylinkės teismo išvada, kad V. D.... 12. Teismų sprendimuose yra tik paminėti V. D. telefoniniai pokalbiai su G. B.... 13. Kasatorius tvirtina, kad jeigu V. D., paprašytas G. B. nuvykti į pažeidėjo... 14. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad skundžiamoje nutartyje tik... 15. Kasacinis skundas atmestinas.... 16. Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo... 17. BK 228 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo... 18. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar... 19. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisme... 20. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą... 21. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika,... 22. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylos aplinkybes: V. D. su V. J.... 23. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo... 24. Esminis kasatoriaus argumentas, kad V. D. ir G. B. veiksmai papildo vieni... 25. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtas... 26. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai... 27. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo... 28. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal... 29. Kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas... 30. Taigi apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio... 31. Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo... 32. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos... 33. Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1... 35. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį...