Byla 2K-248-895/2015
Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 23 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui, išteisintojo A. B. gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) K. įgalioto atstovo D. J. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vilmanto Ančiukaičio kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 23 d. nutarties.

2Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinio ieškovo VšĮ K. civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 23 d. nutartimi civilinio ieškovo VšĮ K. įgalioto atstovo D. J. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai atmesti. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą ir proceso dalyvių paaiškinimų,

Nustatė

3A. B. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, o būtent: būdamas X. teritorinės ligonių kasos (toliau – X. TLK), esančios ( - ), direktoriumi, privalėdamas vykdyti Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Valstybinė ligonių kasa) direktoriaus 2004 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. ( - ) patvirtintas X. TLK direktoriaus pareigybės aprašymo 6, 7, 12 ir 21 punktuose nurodytas pareigas, gavęs VšĮ K. 2008 m. kovo 3 d. prašymą Nr. 9-1020 dėl sutarties Nr. S2-2008-190 papildymo nuo 2008 m. kovo 3 d. ir pakartotinį 2008 m. lapkričio 24 d. prašymą Nr. 9-5207 dėl sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, taip pat gavęs skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytus raštus, kuriais pritariama minėtiems VšĮ K. prašymams teikti psichiatrijos paslaugas ir jas apmokėti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, žinodamas, kad VšĮ K. atitinka visus reikalavimus, pateikė visus privalomus dokumentus dėl sutarties sudarymo ir papildymo prašomomis paslaugomis, negavęs Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Valstybinė ligonių kasa) bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo (toliau – Sveikatos draudimo) įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatos, taip tyčia, piktybiškai pažeidė pagrindines viešojo administravimo procedūras, nesant teisinio pagrindo viršijo įgaliojimus ir kompetenciją, nurodė Sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, vadovavosi neobjektyviais, šališkais ir sąmoningai prieštaraujančiais VšĮ K. interesams Y. apskrities viršininko administracijos Apskrities gydytojo skyriaus vedėjos I. B., t. y. A. B. žmonos, parengtais raštais, nurodytais skundžiamuose teismų sprendimuose, netenkino minėtų VšĮ K. prašymų ir atsisakė svarstyti klausimą dėl VšĮ K. 2009 m. sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, gavęs VšĮ K. 2009 m. sausio 22 d. prašymą Nr. 9-407 dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų apmokėjimo 2009 m., kuriuo pakartotinai prašoma į 2009 m. sutartį „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų“ įtraukti stacionarinių psichiatrijos II paslaugų apmokėjimą, ir pakartotinį 2009 m. balandžio 1 d. prašymą Nr. 9-1772 dėl 2009 m. sutarties Nr. S2-2009-108 papildymo stacionarinių psichiatrijos II paslaugų apmokėjimo, taip pat gavęs skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytus dokumentus, kuriais pritariama apmokėti VšĮ K. teikiamas stacionarines psichiatrijos paslaugas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, žinodamas, kad VšĮ K. atitinka visus reikalavimus, pateikė visus privalomus dokumentus dėl sutarties sudarymo ir papildymo prašomomis paslaugomis, negavęs Valstybinės ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, kaip to reikalauja Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatos, taip tyčia pažeidė pagrindines viešojo administravimo procedūras, nesant teisinio pagrindo viršijo įgaliojimus ir kompetenciją, piktybiškai ignoravo gautus pritarimus, nurodė Sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, 2009 m. vasario 19 d. raštu Nr. A1-570 atsisakė svarstyti sutarties sudarymo su VšĮ K. dėl stacionarinių psichiatrijos profilio paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto klausimą ir 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. A1-1993 atsisakė papildyti sutartį dėl stacionarinių psichiatrijos paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, gavęs VšĮ K. prašymą 2009 m. lapkričio 23 d. Nr. 9-6011 dėl sutarties sudarymo 2010 m. ir sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, ir pakartotinį 2010 m. kovo 16 d. prašymą Nr. 9-1143 dėl 2010 m. sutarties Nr. S2-2010-123 papildymo stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos paslaugomis suaugusiems, taip pat gavęs skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytus dokumentus, kuriais pritariama apmokėti VšĮ K. teikiamas stacionarines psichiatrijos paslaugas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, žinodamas, kad VšĮ K. atitinka visus reikalavimus, pateikė visus privalomus dokumentus dėl sutarties sudarymo ir papildymo prašomomis paslaugomis, negavęs Valstybinės ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, kaip to reikalauja Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatos, taip tyčia pažeidė pagrindines viešojo administravimo procedūras, nesant teisinio pagrindo viršijo įgaliojimus ir kompetenciją, piktybiškai ignoravo gautus pritarimus, nurodė Sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. A1-1920 netenkino VšĮ K. prašymų ir nepapildė sutarties Nr. S2-2010-123 dėl stacionarinių ir dienos stacionaro psichiatrijos (suaugusiųjų) paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, gavęs VšĮ K. papildomą 2010 m. gegužės 25 d. prašymą Nr. 9-2027 dėl sutarties Nr. S2-2010-123 pratęsimo, kuriuo prašoma papildyti sutartį stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, žinodamas, kad VšĮ K. atitinka visus reikalavimus dėl sutarties pratęsimo ir papildymo prašomomis paslaugomis, negavęs Valstybinės ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, kaip to reikalauja Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatos, taip tyčia pažeidė pagrindines viešojo administravimo procedūras, nesant teisinio pagrindo viršijo įgaliojimus ir kompetenciją, nurodė Sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. A1-2597 netenkino VšĮ K. prašymo ir atsisakė papildyti 2010 m. sutartį Nr. S2-2010-123 stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos paslaugomis. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, gavęs VšĮ K. 2010 m. liepos 29 d. prašymą dėl sutarties sudarymo 2011 m. ir pakartotinį 2011 m. kovo 18 d. prašymą Nr. 9-959, kuriais pakartotinai prašoma papildyti sutartį stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, žinodamas, kad VšĮ K. atitinka visus reikalavimus, negavęs Valstybinės ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, kaip to reikalauja Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatos, taip tyčia pažeidė pagrindines viešojo administravimo procedūras, nesant teisinio pagrindo viršijo įgaliojimus ir kompetenciją, nurodė Sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010, kuriuo panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas X. TLK 2009 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. A1-1993, 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. A1-1495 netenkino VšĮ K. prašymo ir nepapildė 2011 m. sutarties Nr. S2-2011-28 stacionarinės psichiatrijos II lygio paslaugomis. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, būdamas įpareigotas minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu ir to paties teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011 VšĮ K. prašymus dėl 2009 ir 2010 m. sutarčių papildymo išnagrinėti iš naujo, tyčia ignoravo šiuos administracinių teismų sprendimus, kuriais jo (A. B.) sprendimai, nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose, pripažinti neteisėtais, nepaisė Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio normų, rėmėsi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios minėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais pripažintos nepagrįstomis, taip parodė aiškų nusistatymą prieš VšĮ K. prašymus, nesant teisinio pagrindo viršijo įgaliojimus ir kompetenciją, nurodė Sveikatos draudimo įstatyme nenumatytus sutarčių sudarymo kriterijus, 2011 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. A1-3056 ir 2011 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. A1-3164 netenkino VšĮ K. prašymų ir nepapildė 2009 ir 2010 m. sutarčių prašomomis paslaugomis. Taip A. B. nuo 2008 m. parodė aiškų nusistatymą prieš VšĮ K. teikiamus prašymus dėl teiktinų paslaugų ir jų pagrindu pildytinų sutarčių, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2003 m. liepos 4 d. ir 2009 m. birželio 11 d. redakcijos) 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktų reikalavimus, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus teisėtumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 10 ir 11 straipsnių reikalavimus, priėmė formalius, o ne teisiškai pagrįstus sprendimus, nesprendė prašymų teisingai ir iš esmės, nustatė ne minimalius, kaip reikalauja įstatymas, o maksimalius paslaugų teikimo reikalavimus, taip viršijo suteiktus įgaliojimus, netenkino VšĮ K. prašymų ir taip neteisėtai ribojo licencijuotų paslaugų teikimą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suteikė konkurencinį pranašumą vienai įstaigai – VšĮ Y. apskrities ligoninė, taip pažeidė pacientų teisę pasirinkti gydymo įstaigą ( - ). Tokiais veiksmais A. B. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, veikė priešingai nei nustatyti tikslai ir uždaviniai, sumenkino valstybės institucijų – X. TLK bei Valstybinės ligonių kasos – autoritetą, šioms institucijoms ir valstybei padarė didelę neturtinę žalą. Be to, neteisėtais veiksmais užkirto kelią teikti VšĮ K. prašomas valstybės biudžeto lėšomis apmokamas paslaugas ir šiai viešajai įstaigai padarė didelę – 2 521 521 Lt – turtinę žalą. Civilinio ieškovo VšĮ K. įgaliotas atstovas D. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes šios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 228 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminius BPK pažeidimus, sukliudžiusius teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl civilinei ieškovei padarytos didelės – 2 521 521 Lt – turtinės žalos ir skundžiamoje nutartyje nieko nepasisakė dėl šio alternatyvaus nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, kurio padarymu ir buvo kaltinamas A. B., sudėties požymio. Teismas nenurodė duomenų, patvirtinančių, jog civilinei ieškovei nebuvo padaryta didelė žala. Be to, teismas A. B. pareikšto kaltinimo nei dėl padarytos civilinei ieškovei didelės turtinės žalos, nei dėl nepapildytos 2011 m. sutarties niekaip nevertino ir nenagrinėjo, taip pažeidė BPK 255 straipsnio nuostatas ir civilinio ieškovo teisę į jos apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą. Civilinio ieškovo atstovas pažymi, kad teismai nepriėmė sprendimo įtraukti į bylą materialiai už įtariamojo (kaltinamojo) asmens veiksmus atsakingo asmens kaip civilinio atsakovo, o pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje, įvykusiame 2014 m. sausio 14 d., bylą iš esmės nagrinėjo nedalyvaujant civilinio ieškovo atstovui. Anot kasatoriaus, taip teismas pažeidė BPK 6, 7 straipsnių, 44 straipsnio 5 dalies, 45, 110 ir 111 straipsnių nuostatos bei nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-656/2007, 2K-665/2006). Maža to, teismas tokiame posėdyje apklausė kaltinamąjį A. B. ir keletą svarbių liudytojų, kuriems jis (kasatorius), nedalyvavęs procese dėl pateisinamų priežasčių, tačiau pateikęs teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, negalėjo užduoti klausimų, t. y. neteko galimybės pasinaudoti įstatymo garantuota teise į teisingą procesą. Be to, teismas nepagrįstai netenkino kitame teismo posėdyje pateiktų kasatoriaus prašymų atnaujinti įrodymų tyrimą, pripažinti atitinkamą juridinį asmenį civiliniu atsakovu ir įtraukti jį į procesą. Kasatoriaus nuomone, teismas, pasiūlydamas kreiptis civilinio proceso tvarka dėl prašymo pripažinti atitinkamą asmenį civiliniu atsakovu, parodė nesupratimą ir nekompetenciją dėl kaltinimo esmės, t. y. atsisakė nagrinėti A. B. pareikštą kaltinimą. Be to, teismas pažeidė ir BPK 276 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes 2014 m. vasario 6 d. posėdyje atnaujinęs procesą, pakartotinai neapklausė ir nepaskelbė ankstesniuose posėdžiuose duotų liudytojų parodymų. Dėl to kasatorius teigia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo betarpiškumo, teisingo bylos nagrinėjimo, nešališkumo, proceso išsamumo, rungimosi principus, o apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai ir itin formaliai atmetė kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų tokių proceso pažeidimų. Be to, abiejų instancijų teismai pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 bei 305 straipsnių nuostatas, nes savo sprendimuose rėmėsi tik tam tikrų liudytojų (A. N., V. Ri., I. Bč. parodymais ir R. G. bei D. L. išvada) ir visiškai nevertino kitų bylos duomenų ir liudytojų, nurodytų apeliaciniame skunde, parodymų. Kasatorius pažymi, kad, priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, civilinė ieškovė (dėl 2009 m. sutarties papildymo atitinkamomis paslaugomis) turėjo ir byloje yra pateiktos visos reikalingos atitinkamų institucijų (apskrities viršininko ir Sveikatos apsaugos ministerijos) išvados. Anot kasatoriaus, teismas savo išvadą dėl atsisakymo papildyti 2010 m. sutartį nepagrįstai grindė neišsamiais liudytojos D. L. ir teisme net neapklaustos liudytojos R. G. parodymais. Kasatorius nesutinka ir su teismo išvada, kad A. B. savo sprendimų nepriėmė vienasmeniškai, nes tokia išvada prieštarauja tiek liudytojų Ž. K., R. V., S. G. parodymams, tiek Viešojo administravimo 3 straipsnio ir X. TLK nuostatų 13.1 punkto reikalavimams. Civilinio ieškovo atstovas tvirtina, kad tik A. B. yra atsakingas už jam pavestų uždavinių ir funkcijų tinkamą įgyvendinimą, t. y. X. TLK vardu priimamus sprendimus. Skunde teigiama ir tai, kad abiejų instancijų teismai privalėjo vadovautis res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principu ir pripažinti faktines aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose administracinėse bylose Nr. A502-1562/2010, A822-2147/2011, A552-1753/2012 ir A146-379/2013. Kasatorius plačiai aptaria šiuos sprendimus ir pažymi, kad būtent juose yra konstatuota apie civilinio ieškovo įvykdytus visus atitinkamus reikalavimus, X. TLK vardu A. B. priimtais sprendimais viršytas kompetencijos ribas, padarytus Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei atitinkamų (Viešojo administravimo, Sveikatos draudimo, Sveikatos priežiūros įstaigų ir kt.) įstatymų nuostatų ir teisėtumo bei nepiktnaudžiavimo valdžia principų pažeidimus. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepateikė jokių išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų apie faktus, nustatytus minėtuose administracinių teismų sprendimuose. Civilinio ieškovo atstovo nuomone, teismai netinkamai aiškino bei taikė BK 228 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-622/2004, 2K-512/2004). Pažymėdamas šios nusikalstamos veikos (piktnaudžiavimo) didelės žalos ir tyčios požymius, kasatorius teigia, kad A. B. neteisėti veiksmai – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, sukėlė labai neigiamą visuomenės reakciją, diskreditavo X. TLK vardą ir teisingumo vykdymą valstybėje. Be to, tokiais veiksmais civiliniam ieškovui padaryta ir didelė turtinė žala, nes VšĮ K. nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. teikia licencijuotas stacionarines suaugusiųjų psichiatrijos paslaugas, už kurias 2009, 2010 ir 2011 m. X. TLK jai neapmokėjo 2 521 521 Lt. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta ir tai, kad X. TLK daugiau kaip ketverius metus netinkamai atlieka administracines procedūras, nes šios įstaigos vardu A. B. priimtus sprendimus dėl civilinio ieškovo prašymų papildyti 2009 ir 2010 m. sutartis administraciniai teismai panaikino kaip neteisėtus, tačiau naujus sprendimus jis (A. B.) vėl grindė tomis pačiomis normomis, kurios administracinio teismo buvo aiškiai nurodytos kaip netinkamos konkrečiu atveju ir nelaikytinos tinkamu pagrindimu. Tai patvirtina, kad A. B. veikė tyčia, nes, būdamas atsakingu už X. TLK veiklą, priimdamas neigiamus sprendimus dėl sutarčių papildymo, suvokė ir sąmoningai veikė taip, kad civilinei ieškovei už suteiktas stacionarines psichiatrijos paslaugas nebūtų apmokėta iš X. TLK biudžeto, ir to norėjo. Dėl to kasatorius teigia, kad A. B. tyčia piktnaudžiavo tarnyba, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, lojalumo ir kitus valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino X. TLK autoritetą, valstybei padarė didelę neturtinę žalą, o civiliniam ieškovui – dar ir didelę 2 521 521 Lt turtinę bei 100 000 Lt neturtinę žalą. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma civilinio ieškovo apeliaciniame skunde, nepateikė motyvuotų ir pagrįstų išvadų dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, skundžiamoje nutartyje tik pakartojo bendro pobūdžio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Ančiukaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroro nuomone, abiejų instancijų teismų sprendimai dėl A. B. išteisinimo yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo teismų praktikos bei padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305, 331 straipsnių pažeidimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes skundžiamoje nutartyje nenurodė motyvų, dėl kurių civilinio ieškovo ir prokuratūros apeliaciniuose skunduose pateikti įrodymai bei argumentai buvo atmesti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, atribodami A. B. veiksmus nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovavosi vieninteliu kriterijumi – didelės žalos nebuvimu. Tačiau prokuroras nesutinka su tokia teismų išvada, t. y. kad išteisintojo atsisakymas tenkinti civilinio ieškovo prašymus, remiantis teisės aktais, kuriuos jis (A. B.) suprato ir taikė netinkamai, negali būti traktuojamas kaip didelės žalos padarymas. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo ir neišnagrinėjo apeliacinių skundų argumentų, jog tik A. B. turėjo lemiamą įtaką priimant aptariamus sprendimus. Be to, abiejų instancijų teismų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos duomenų, paremtos prielaidomis bei samprotavimais, izoliuota ir iš konteksto paimta liudytojų parodymų dalimi, o ne jų visuma, ignoruojant kaltinančius duomenis, o teisinantiems duomenims suteikiant prioritetą. Maža to, apeliacinės instancijos teismas peržengė kompetencijos ribas, t. y. atsižvelgdamas į 2009–2011 m. buvusią ekonominę krizę, vertindamas apie paslaugų poreikį, padarė nepagrįstą išvadą, kad Y. apskrityje nebuvo poreikio didinti psichiatrijos paslaugų teikimą. Prokuroras teigia, kad A. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, būtinasis požymis – didelė žala ir kiti objektyvieji bei subjektyvieji požymiai – išsamiai pagrįsti bylos duomenimis ir detalizuoti apeliaciniame skunde. Aptardamas BK 228 straipsnio 1 dalies nuostatas ir teismų praktiką, suformuotą kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-355/2009, 2K-108/2009, 2K-529/2008, 2K-421/2008, 2K-660/2007, 2K-76/2007, 2K-7-638/2005, prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, jog A. B., netenkindamas civilinio ieškovo prašymų, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai apribojo licencijuotų paslaugų teikimą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suteikė konkurencinį pranašumą vienai įstaigai – VšĮ Y. apskrities ligoninė, pažeidė pacientų teisę pasirinkti gydymo įstaigą ( - ). Taip A. B. diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, veikdamas priešingai nustatytiems tikslams ir uždaviniams, sumenkino valstybės institucijų (X. TLK ir Valstybinės ligonių kasos) autoritetą, šioms institucijoms ir valstybei padarė didelę neturtinę žalą, sutrikdė normalią VšĮ K. veiklą ir šiai įstaigai padarė didelę turtinę žalą – 2 521 521 Lt. Prokuroras pažymi, kad teisme Valstybinė ligonių kasa iš esmės pripažino A. B. veiksmais padarytą neturtinę žalą, jos dydžio klausimą palikdama spręsti teismui. Tai, kad minėtoms institucijoms buvo padaryta žala, patvirtina ir jų reakcija į A. B. veiksmus, skiriant jam nuobaudas ir atleidžiant jį iš pareigų. Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad A. B. daug metų demonstravo principines nuostatas, aiškų nusistatymą, nagrinėdamas civilinio ieškovo prašymus nepaisė veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir ignoravo administracinių teismų priimtus sprendimus, negerbė X. TLK kolektyvo, darydamas tam tikrą poveikį darbuotojams, atsakingiems už sutarčių sudarymą. Dėl to VšĮ K. negalėjo tinkamai konkuruoti su kitomis analogiškas paslaugas teikiančiomis įstaigomis ir taip akivaizdžiai buvo pažeisti šios įstaigos teisėti lūkesčiai. Be to, minėti X. TLK vadovo sprendimai sukėlė ir tam tikrą rezonansą tarp gydymo įstaigų, nes nuo 2011 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui (įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio pakeitimams) A. B. veiksmais buvo užkirstas kelias ne tik civilinei ieškovei teisėtais būdais gauti teiktų paslaugų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, bet ir sukūrė pakankamą kliūtį realizuoti civilinio ieškovo teisę sudaryti sutartis paprastesnėmis sąlygomis. Juolab kad byloje nustatyta, jog paslaugų poreikis nemažėjo ir tai reiškia, kad pacientams buvo apribota teisė pasirinkti gydymo įstaigą ( - ). Prokuroras neabejoja, kad tokie duomenys patvirtina didelę žalą, padarytą A. B. veiksmais, tačiau į juos apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė. Tai, kad VšĮ K. realiai teikė paslaugas, kuriomis prašė papildyti sutartis, patvirtina, jog ši įstaiga atitiko visus teisės aktų keliamus reikalavimus gauti šių paslaugų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, tačiau aktyviais A. B. veiksmais ši teisė buvo atimta. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesprendė apeliacinių skundų argumentų dėl A. B. veiksmais kilusių padarinių – didelės turtinės žalos civilinei ieškovei ir neturtinės žalos X. TLK bei Valstybinei ligonių kasai. Prokuroras teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į apeliacinių skundų argumentus apie A. B. kaltę patvirtinančius įrodymus, priimdamas skundžiamą nutartį rėmėsi tik teisinančiais liudytojų (A. L. (P.), Ž. K., J. J., R. V., S. G., V. Ž., R. Va., J. K., V. A., V. Ri., I. B.) parodymais ar tik tam tikra jų dalimi. Prokuroras pažymi, kad ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik nurodė visų liudytojų parodymus, tačiau jų tarpusavyje nevertino ir nenurodė motyvų, kuriais remiantis atmetė A. B. kaltinančius liudytojų parodymus. Be to, teismas visiškai ignoravo liudytojų (I. Bč., Ž. K., S. G., R. V., G. V.) parodymus apie A. B. poveikį ir įtaką priimant sprendimus dėl civilinio ieškovo prašymų papildyti atitinkamas sutartis; kad civilinio ieškovo prašymų svarstymo procedūros buvo formalios, galutinį sprendimą priimdavo pats A. B., pavaldūs darbuotojai tiesiog vykdė jo nurodymus, t. y. kad A. B. peržengė savo kompetencijos ribas, vienašališkai priimdavo neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, taip piktnaudžiavo savo valdžia. Prokuroras nurodo ir tai, kad abiejų instancijų teismų išvados dėl nevienašališkai priimtų A. B. sprendimų pagrįstos duomenimis (liudytojų I. Bč., J. J., V. Ž., S. D. parodymais ir Sveikatos apsaugos ministerijos 2012 m. birželio 15 d. raštu), išeinančiais iš kaltinimo ribų (laikotarpio), nes kaltinimas A. B. pareikštas dėl 2008–2011 m. padarytos nusikalstamos veikos, kurios pabaiga – 2011 m. birželio 10 d. priimtas sprendimas. Prokuroro nuomone, teismai nepagrįstai kvestionavo įsiteisėjusius administracinių teismų sprendimus, kuriuose konstatuotas civilinio ieškovo atitikimas visiems reikalavimams ir A. B. sprendimų neteisėtumas. Išteisintojo aiškų neigiamą nusistatymą prieš civilinę ieškovę besąlygiškai patvirtina besitęsiantys teismų procesai, kad nuo 2008 m. civilinio ieškovo prašymų papildyti sutartis visa nagrinėjimo eiga akivaizdžiai patvirtina, jog A. B. pažeidė teisėtumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, o jo savanaudiškas paskatas pagrindžia jo (A. B.) iniciatyva atlikti staigūs civilinio ieškovo veiklos patikrinimai. Byloje nustatyta, kad A. B., gavęs civilinio ieškovo prašymus papildyti sutartis ir visus reikiamus dokumentus, jų nevertino, savo iniciatyva rinko duomenis, tarp jų ir savo žmonos I. B. parengtus raštus, kuriais remdamasis netenkino minėtų civilinio ieškovo prašymų. Tokie A. B. veiksmai akivaizdžia patvirtina jo suinteresuotumą išlaikyti konkurencinį Y. psichiatrijos, apskrities ir Z. psichiatrijos ligoninių pranašumą ir išlaikyti jų teikiamų paslaugų maksimalų finansavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir apeliacinio skundo argumentų dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 29 d. nutarime Nr. 647 nustatytų tikslų bei uždavinių ir liudytojų R. Va., J. K. parodymų. Prokuroro nuomone, šie duomenys vienareikšmiai paneigia šios instancijos teismo samprotavimus apie vyravusią krizę, paslaugų poreikio nebuvimą ir A. B. taikytinos tik drausminės ar administracinės atsakomybės. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro ir civilinio ieškovo apeliaciniuose skunduose, į jų argumentus neatsakė ir motyvuotai nepaaiškino, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nors apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, tačiau to nepadarė ir pats pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, skundžiamoje nutartyje suformuluotos išvados nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, šiame teismo baigiamajame akte interpretuotai perrašyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti tik A. B. teisinantys įrodymai ir padarytos išvados, prieštaraujančios bylos aplinkybėms. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus – įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – nepagrįstai konstatavo, kad A. B. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje. Civilinio ieškovo VšĮ K. įgalioto atstovo D. J. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vilmanto Ančiukaičio kasaciniai skundai netenkintini. Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo Kasatorių nuomone, teismai, pripažinę, kad A. B. nepadarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija (o pagal nuo 2011 m. liepos 5 d. įsigaliojusią įstatymo redakciją – ir Europos Sąjunga), juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), objektyviai reiškiasi: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip tyčinis įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Kita alternatyvi piktnaudžiavimą apibūdinanti veika – tarnybos įgaliojimų viršijimas gali pasireikšti labai įvairiais neteisėtais veiksmais, taip pat ir tuo, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo padaro tokius veiksmus, kuriuos atlikti jis apskritai neturi įgaliojimų. Šiuo atveju, sprendžiant, ar kaltininkas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ar viršijo tarnybos įgaliojimus, turi būti įvertinti valstybės tarnautojo (jam prilygintas asmuo) veiksmai jo teisių ir pareigų, kylančių iš jo tarnybinę (darbinę) veiklą reguliuojančių teisės aktų, kontekste. Nagrinėjamoje byloje kaltinimai padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką A. B. iš esmės buvo pareikšti dėl to, kad jis, būdamas X. TLK direktoriumi, privalėdamas parengti, suderinti, pasirašyti bei vykdyti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo, gavęs VšĮ K. prašymus dėl sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis bei jų apmokėjimo, neturėdamas Valstybinės ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės, netenkino šių prašymų, sumenkino valstybės institucijų – X. TLK ir Valstybinės ligonių kasos – autoritetą, taip valstybei ir šioms institucijoms padarydamas didelę neturtinę žalą, o be to tokia veika VšĮ K. padarė didelę turtinę žalą. Taigi, sprendžiant, ar A. B. veika kvalifikuotina pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kaip piktnaudžiavimas, jo veiką pirmiausia reikia įvertinti A. B. suteiktų teisių, pareigų ir jų įgyvendinimo kontekste . Turi būti nustatyta, ar bylos duomenys patvirtina (nepatvirtina), kad jis, pasinaudodamas tarnybine padėtimi, elgėsi priešingai tarnybos interesams, suvokė tokį savo elgesio pobūdį ir norėjo taip elgtis. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) veikimas (neveikimas), kuris teismų (ar kitų tam įgaliotų valstybės institucijų) yra pripažįstamas neteisėtu, dar pats savaime nereiškia BK 228 straipsnio 1 dalies prasme piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimo. Šiuo atveju turi būti įvertintas tokio veikimo (neveikimo) pobūdis (pvz., iš teisės aktų kylančių reikalavimų pažeidimų šiurkštumo laipsnis, pažeidimų akivaizdumas, intensyvumas), kaltininko tyčios turinys (pvz., veikimo (neveikimo) priešingai tarnybos interesams suvokimas, tyčios kryptingumas), veikimo (neveikimo) motyvai, tikslai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, priimdamas minėtus su VšĮ K. susijusius sprendimus, A. B. atsižvelgė į Valstybinės ligonių kasos nuomonę, Y. apskrities viršininko administracijos pateiktus raštus, Sveikatos apsaugos ministro įsakymus dėl restruktūrizavimo ir sutarčių sudarymo su asmens sveikatos priežiūros įstaiga. Pavyzdžiui, iš bylos medžiagos matyti, kad Y. apskrities viršininko administracija 2008 m. gruodžio 4 d. raštu, atsakydama į A. B. paklausimą išaiškino, kad Y. apskrityje psichiatrinių lovų steigimas nenumatytas, todėl VšĮ K. ketinimas teikti stacionarines psichiatrijos II paslaugas prieštarautų Sveikatos apsaugos ministerijos bei Y. apskrities strategijos nuostatoms. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis padarė išvadą, kad Y. apskrityje 2009–2011 metais nebuvo poreikio didinti psichiatrijos paslaugų teikimo, nes šias paslaugas teikė Z. ir Y. psichiatrijos ligoninės, o vėliau – Y. apskrities ligoninė ir Z. filialas. Taip pat byloje nustatyta, kad A. B., priimdamas sprendimus netenkinti VšĮ K. prašymų įtraukti į sutartis psichiatrijos paslaugų teikimą, neveikė vienasmeniškai, sprendimai būdavo priimami kolegialiai, t. y. būdavo sudaroma grupė, kuri posėdžio metu spręsdavo šį klausimą. Taigi, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, sutiktina su apeliacinės instancijos nuomone, kad iš bylos medžiagos negalima daryti vienareikšmių išvadų, jog A. B. veiksmai laikytini vienasmeniškais, akivaizdžiai neteisėtais, tarnybos esmei ir turiniui prieštaraujančiais ar savanaudiškais sprendimais. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad A. B. savo pozicijos dėl VšĮ K. prašymų įtraukti į sutartis psichiatrijos paslaugų teikimą nepakeitė ir po atitinkamų administracinių teismų sprendimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutarties, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutarties), pagal kuriuos X. TLK buvo įpareigota VšĮ K. prašymus išnagrinėti iš naujo. Tai, kad, iš naujo X. TLK nagrinėjant VšĮ K. prašymus, jie būdavo netenkinami ar atmetami, dar savaime nereiškia, jog A. B., pasinaudodamas tarnybine padėtimi, veikė sąmoningai priešingai tarnybos interesams. Minėtų teismų sprendimų negalima aiškinti kaip vienareikšmiškai, besąlygiškai įpareigojančių X. TLK tenkinti VšĮ K. prašymus dėl sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis bei jų apmokėjimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, Valstybinės ligonių kasos Teisės skyriaus teisės taikymo poskyrio vedėjo 2012 m. liepos 25 d. išvadoje konstatuota, jog X. TLK direktorius A. B. minėtų teismų sprendimų neįvykdė dėl aplaidumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiga X. TLK priimti naują sprendimą dėl sutarties papildymo tapo vienareikšmiškai aiški tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties priėmimo, pagal kurią X. TLK buvo tiesiogiai įpareigota per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos papildyti 2012 m. kovo 1 d. sutartį, sudarytą su VšĮ K., atitinkamomis psichiatrijos paslaugomis. Taigi, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad A. B., priimdamas minėtus su VšĮ K. susijusius sprendimus, sąmoningai, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, elgėsi priešingai tarnybos interesams, suvokė tokį savo elgesio pobūdį ir norėjo taip elgtis, t. y. BK 228 straipsnio 1 dalies prasme piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ar viršijo įgaliojimus. Taip pat būtinasis piktnaudžiavimo (BK 228 straipsnio 1 dalis) kaip nusikaltimo požymis yra padariniai – didelės žalos atsiradimas valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nesant minėtų padarinių, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar (ir) tarnybos įgaliojimų viršijimas paprastai pripažįstami tarnybiniu (drausminiu) nusižengimu. Didelė žala, atsiradusi dėl piktnaudžiavimo, gali būti tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad paprastai didele turtine žala pripažįstami 250 MGL dydį siekiantys turtiniai nuostoliai, tačiau šis dydis nėra privalomas visose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Neturtinio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kita neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir padarytos veikos įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui ir kt. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu dėl to pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-16/2010, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013). Valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), neatlikdamas arba netinkamai atlikdamas savo pareigas, visada diskredituoja savo vardą, tačiau ne bet koks valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Didelės žalos valstybei požymis turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (pvz.: dėl valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens poelgio sutriko normali valstybės veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valdymo tvarka ir pan.). Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog A. B., BK 228 straipsnio 1 dalies prasme piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ar viršijo įgaliojimus, kartu konstatuotina, kad A. B. veika negali būti vertinama BK 228 straipsnio 1 dalies prasme sukėlusi didelės žalos valstybei, kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pagal byloje nustatytas aplinkybes pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad A. B. nepadarė jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti į VšĮ K. veiklos tyčinį žlugdymą ir žalos valstybei padarymą; dėl A. B. veiksmų šios ligoninės veikla nebuvo iš esmės sutrikdyta; dėl šių veiksmų žalos kokiems nors asmenims nepadaryta; niekieno konstitucinės teisės nebuvo suvaržytos. Taigi nesutiktina su kasacinių skundų argumentais, kad A. B. piktnaudžiaudamas padarė didelę turtinio ir neturtinio pobūdžio žalą. Prokuroro kasaciniame skunde didelės žalos požymio buvimas A. B. veikoje yra grindžiamas ir tuo, kad buvo atitinkama Valstybinės ligonių kasos reakcija į A. B. veiksmus, skiriant jam nuobaudas ir atleidžiant jį iš pareigų. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad administraciniai teismai panaikino Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymus dėl atitinkamų drausminių nuobaudų A. B. skyrimo ir jo atleidimo iš einamų pareigų ir jis grąžintas į darbą. Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, jog išteisintasis A. B., būdamas X. TLK direktoriumi, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ar viršijo jam suteiktus įgaliojimus. Taigi tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad A. B. veikos neatitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymių. Iš BPK 20 straipsnio 5 dalies,305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių kylančių reikalavimų laikymosi Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai, nagrinėdami bylas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes įrodymus vertino neobjektyviai ir vienpusiškai. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažindami, kad A. B. nepadarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad teismų išvados dėl A. B. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo grindžiamos liudytojų parodymais, teisės aktų, atitinkamų institucijų dokumentų analize, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Antai, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, teismai, atribodami A. B. veiksmus nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovavosi ne tik vieninteliu kriterijumi – didelės žalos nebuvimu, bet, kaip jau minėta, analizavo ir A. B. veiksmų pobūdį, kryptingumą, jo kaltės turinį, veiksmų motyvus bei kitas BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neatsakė į apeliacinių skundų argumentus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas apeliacinės instancijos teismui patikrinti bylą tiek, kiek prašoma kasaciniame skunde, nereiškia teismo pareigos atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Apeliacinės instancijos teismo motyvuotos išvados turi būti pateiktos dėl esminių argumentų, t. y. dėl tokių, nuo atsakymo į kuriuos priklauso teisingo sprendimo byloje priėmimas. Būtent nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad išteisintojo A. B. veiksmai vykdant tarnybines pareigas nelaikytini vienasmeniškais, akivaizdžiai neteisėtais, tarnybos esmei ir turiniui prieštaraujančiais ar savanaudiškais sprendimais, kad A. B. nepadarė jokių veiksmų, kuriais būtų tyčia žlugdoma VšĮ K. veikla ir daroma žala valstybei, kad dėl šių veiksmų neatsirado žala kokiems nors asmenims, faktiškai pripažino, jog civilinei ieškovei nebuvo padaryta didelė turtinė žala ir taip, priešingai nei teigia kasatorius, atsakė į vieną iš apeliacinio skundo argumentų. Taip pat nesutiktina su prokuroro kasaciniame skunde išsakytu argumentu, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas pasireiškė ir tuo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo ir neišnagrinėjo apeliacinių skundų argumentų, kad tik A. B. turėjo lemiamą įtaką priimant aptariamus sprendimus. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas atsakė į šį argumentą, pažymėdamas, kad nebuvo nustatyta faktų, jog A. B. vertė komisijos narius netenkinti ligoninės prašymų, grasino jiems, papirko ar pan. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai nagrinėdami šią baudžiamąją bylą pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinius skundus, nepaisė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių kylančių reikalavimų. Dėl rungimosi principo laikymosi ir teismų šališkumo Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-414/2010; EŽTT sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kaip naujesnį šaltinį žr. Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Vertinant subjektyviuosius aspektus, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus teisėjo asmeninį tendencingumą. Antai proceso dalyviams buvo išaiškintos teisės nušalinti teisėjus. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Tokių faktų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad teismai turėjo išankstinę nuomonę apie A. B. veikos vertinimą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio proceso metu. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad atmetami kai kurių proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai yra tenkinami ar apskritai nesutinkama su teismo išvadomis. Taigi, kasatorių teiginiai, kad teismai buvo šališki – deklaratyvūs, pagrįsti iš esmės tik jų nesutikimu su teismų išvadomis, todėl atmestini. Taip pat nepagrįsti ir kasacinių skundų argumentai, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, pažeidė BPK įtvirtintą rungimosi principą. Šie argumentai iš esmės irgi sietini su tuo, kad kasatoriai nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl A. B. veikos vertinimo. Antai iš bylos duomenų matyti, kad kaltinimui, gynybai kitiems proceso dalyviams buvo suteiktos lygios teisės. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, buvo teikiama įvairių prašymų, visada buvo išklausoma proceso dalyvių nuomonių bei argumentų, dalis prašymų buvo tenkinama, dalis – ne, pateikiant tokių sprendimų motyvus. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK teismo proceso dalyviai gali pareikšti prašymus, tačiau BPK neįpareigoja teismo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų. Antai teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, kurios jau buvo nustatytos, arba nustatyti faktus, neturinčius reikšmės teisingo sprendimo byloje priėmimui. Tenkinti prašymus ar ne, yra teismo nagrinėjančio bylą teisė, kuri įgyvendinama atsižvelgiant į prašymų reikšmę teisingam bylos išsprendimui. Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad proceso dalyvių prašymų nepatenkinimas reikštų proceso dalyvių teisių suvaržymą ar sukliudytų teisingo sprendimo šioje byloje priėmimui. Taigi tai, kad teismai nagrinėjamoje byloje atmetė kai kuriuos proceso dalyvių pateiktus prašymus, savaime nėra pagrindas pripažinti, jog byla teisme išnagrinėta nesilaikant rungimosi principo. Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasaciniuose skunduose ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybes, nesutinkama ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu. Antai civilinio ieškovo atstovo kasaciniame skunde išdėstytas reikalavimas įvertinti tai, ar abiejų instancijų teismai privalėjo vadovautis res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principu ir pripažinti faktines aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose administracinėse bylose, iš esmės reiškia prašymą nustatyti bylos faktines aplinkybes. Taip pat prokuroro kasaciniame skunde, priešingai nei konstatavo teismai, teigiama, kad A. B. peržengė savo kompetencijos ribas, vienašališkai priimdavo neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, negerbė X. TLK kolektyvo, darydamas tam tikrą poveikį darbuotojams, atsakingiems už sutarčių sudarymą. Šie ir kiti kasacinių skundų argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti. Kai kurie kasacinių skundų argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti teismų nustatytais faktais, byloje esančiais duomenimis, o paremti prielaidomis, ir todėl irgi nebus nagrinėjami. Antai prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad A. B. veiksmai (pvz., jo iniciatyva atlikti staigūs civilinio ieškovo veiklos patikrinimai, duomenų, kuriais remdamasis netenkino minėtų civilinio ieškovo prašymų, rinkimas) akivaizdžiai patvirtina jo suinteresuotumą išlaikyti konkurencinį Y. psichiatrijos, apskrities ir Z. psichiatrijos ligoninių pranašumą ir išlaikyti jų teikiamų paslaugų maksimalų finansavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

4Civilinio ieškovo VšĮ K. įgalioto atstovo D. J. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vilmanto Ančiukaičio kasacinius skundus atmesti .

Proceso dalyviai
Ryšiai