Byla 2A-1579-577/2013

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, sekretoriaujant Renatai Vinckevičiūtei, dalyvaujat pareiškėjų atstovui adv. Justui Sankaičiui, suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Ramūnui Valatkai, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. R.-V. ir L. W. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. R.-V. ir L. W. pareiškimą dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės aktų įrašus, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

2Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3pareiškėjai M. R.-V. ir L. W. (toliau – pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami: a/ įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti įrašą pareiškėjos M. R.-V. (toliau – M. R.-V.) gimimo liudijime ir vietoj nurodyto vardo ir pavardės „Malgožata Runevič“ įrašyti „Małgorzata Runiewicz“, atitinkamai išduoti naują gimimo liudijimą; b/ įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti įrašą Nr. 2083 išduotame santuokos liudijime AA Nr. 232706, kuriame pareiškėjos vardas ir pavardė prieš santuoką nurodyti kaip „Malgožata Runevič“, o po santuokos sudarymo „Runevič-Vardyn“ į naują santuokos liudijimą, kuriame pareiškėjos vardas ir pavardė prieš santuokos sudarymą būtų nurodyti kaip „Małgorzata Runiewicz“, o po santuokos sudarymo – „Runiewicz- Wardyn“. Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Europos Bendrijos Teisingumo teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą.

4Pareiškėjai patikslintame pareiškime nurodė, kad ( - ) gimus pareiškėjai M. R.-V., tėvai jai suteikė lenkišką vardą „Małgorzata“ ir tėvo pavardę „Runiewicz“. 1977 m. birželio 14 d. pareiškėjai buvo išduotas gimimo liudijimas Nr. 439545, kuriame jos vardas buvo sulietuvintas ir nurodytas kaip „Malgožata Runevič“, toks pats vardas nurodytas 2003 m. rugsėjo 9 d. išduotame gimimo liudijime AA Nr. 231176. Pagal Lenkijos teisę pareiškėjai Varšuvos civilinės metrikacijos įstaigoje išduotas gimimo liudijimas Nr. I/5994/2004, kuriame jos vardas ir pavardė nurodyti remiantis pareiškėjos valia ir tikrąja padėtimi „Małgorzata Runiewicz“. Pavardės „Runiewicz“ rašyba atitinka pareiškėjos senelio ir prosenelio pavardės rašybą. Nei tautinės mažumos kalboje, nei lietuvių kalboje tokios pavardės ir vardo kaip „Malgoržata Runevič“ gramatiniu ir leksiniu požiūriais nėra. Tėvai, pasirinkdami vardą „Małgorzata“, aiškiai nurodė, jog jų duktė yra lenkų tautybės ir priklauso Lietuvoje gyvenančiai tautinei mažumai. Tolimi ir artimi giminaičiai, gyvenantys Lenkijoje ir JAV, taip pat turi pavardę „Runiewicz“. Kai pareiškėja mokėsi Vilniaus Joachimo Levelio vidurinėje mokykloje, pareiškėjos vardas ir pavardė buvo rašomi pagal lenkų kalbos rašybą „Małgorzata Runiewicz“. Baigusi vidurinę mokyklą, pareiškėja išvyko studijuoti į Lenkiją, kur įgijo aukštąjį išsilavinimą, apgynė daktaro disertaciją ir dirba moksline darbuotoja Varšuvoje. Gyvendama ir dirbdama Lenkijoje, pareiškėja oficialiais reikalais naudojo tokį savo vardą ir pavardę, kokie yra nurodyti Lietuvos Respublikos pase – „Malgožata Runevič“, tačiau visi pareiškėjos įgyti diplomai, moksliniai laipsniai ir publikacijos buvo išduoti „Małgorzatos Runiewicz“ vardu. Akademinėje bendruomenėje pareiškėja yra žinoma ir atpažįstama kaip „Małgorzata Runiewicz“. Tvarkydama reikalus, susijusius su vietine administracija, bankais, konferencijomis, pareiškėja yra priversta aiškintis, kodėl jos lenkiškas vardas ir pavardė yra rašomi „Malgožata Runevič“, o ne „Małgorzata Runiewicz“. Bet koks viešųjų reikalų tvarkymas pareiškėjai buvo ir yra susijęs su psichologiniu diskomfortu, nerimu ir įtampa. 2007 m. liepos 7 d. pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo santuoką su Lenkijos piliečiu, pareiškėju Łukasz Paweł Wardyn. Po santuokos sudarymo pareiškėja pasirinko dvigubą pavardę, prie savo pavardės prijungdama vyro pavardę. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrius išdavė santuokos liudijimą, įrašo Nr. 2083, AA Nr. 232706, kuriame pareiškėjos pavardė įrašyta kaip „Runevič-Vardyn“, nors vyro pavardė yra „Wardyn“. Šiame santuokos liudijime pareiškėjas Łukasz Paweł Wardyn klaidingai nurodytas kaip „Lukas Pawel Wardyn“, t.y. naudojant lotynų abėcėlės rašmenis, tačiau nenaudojant šios abėcėlės raidžių diakritinių modifikacijų. Sudarius santuoką, pareiškėjams problemų dėl vardo ir pavardės naudojimo padaugėjo. Pareiškėjai šiuo metu gyvena Belgijoje. Kadangi pareiškėjų pavardės yra rašomos skirtingai, pašaliniams asmenims atrodo, kad tai yra dvi skirtingos pavardės ir asmenys nėra susiję santuokiniais ryšiais, pareiškėjai patiria sunkumų profesiniame ir privačiame gyvenime, spausdindami publikacijas, ypač parašytas bendrai, bendrai registruodamiesi į konferencijas, užsisakydami viešbutį, rezervuodami lėktuvo bilietus, atidarydami bendras sąskaitas bankuose, sudarydami sutartis, atsiimdami pašto korespondenciją už kitą sutuoktinį arba atlikdami kitus veiksmus sutuoktinio pavedimu. Gimus pareiškėjų vaikui ir jam suteikus pavardę „Wardyn“, kitiems asmenims gali atrodyti, kad pareiškėja nėra savo vaiko motina, nes jos pavardė skiriasi. Tai gali sukelti ateityje problemų įregistruojant vaikus į darželį, mokyklą, kils problemų pareiškėjai su vaikais kertant valstybės sienas. 2007 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių, prašydama pakeisti jos vardą ir pavardę gimimo liudijime iš „Malgožatos Runevič“ į „Małgorzata Runiewicz“, o santuokos liudijime pakeisti jos pavardę po santuokos sudarymo iš „Runevič-Vardyn“ į „Runiewicz-Wardyn“, tačiau jos prašymas nebuvo patenkintas, nurodant, kad galimybės pakeisti civilinės būklės aktų įrašus negalima dėl galiojančio Lietuvos Respublikos teisinio reglamentavimo. Tačiau pareiškėjos vardas ir pavardė gimimo ir santuokos liudijimuose turi būti pakeisti, kadangi tai pareiškėją diskriminuoja etninės kilmės pagrindu. Europos Tarybos Direktyvą 2000/43/EB, įgyvendinančią vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, Lietuvos Respublikoje įgyvendina Lygių galimybių įstatymas, kurio 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 4 dalis draudžia netiesioginę diskriminaciją. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.20, 3.31 straipsniai, įtvirtinantys asmenų teisę į vardą ir pavardę bei po santuokos sudarymo pasilikti savo pavardę ar prie jos prijungti vyro pavardę, praktikoje netiesiogiai diskriminuoja lenkų tautybės asmenis, kadangi jų vardai ir pavardės, skirtingai nei lietuvių tautybės asmenų, nėra įrašomi asmens ir kituose dokumentuose originalo kalba, yra iškraipomi ir dirbtinai sulietuvinami. Pareiškėja pagal Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 straipsnį, turi teisę naudoti savo vardą ir pavardę mažumos kalba. Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 12 straipsnio 1 dalyje yra numatytas draudimas diskriminuoti asmenis dėl jų pilietybės. Pareiškėjas, Europos Sąjungos šalies Lenkijos pilietis, sudarydamas santuoką su pareiškėja, Lietuvos Respublikos piliete, patyrė diskriminaciją dėl pilietybės, kadangi po santuokos, skirtingai nei Lietuvos Respublikos lietuvių kilmės piliečiui, nebuvo suteikta galimybė suteikti sutuoktinei savo autentišką pavardę „Wardyn“, ir atitinkamai, pareiškėja taip pat patyrė diskriminaciją dėl sutuoktinio pilietybės, negalėdama prie savo santuokinės pavardės prisijungti autentišką sutuoktinio pavardę. Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno Europos Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Lietuvos Respublikoje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenų vardai ir pavardės civilinės būklės aktuose rašomi tik lietuvių kalbos rašmenimis, nėra nei pagrįstas, nei teisėtas, kadangi neproporcingai pažeidžia pareiškėjos, kaip Europos sąjungos pilietės, judėjimo laisvę. CK 3.282 straipsnis, numatantis, kad asmenų vardai ir pavardės yra rašomi tik Lietuvių kalbos rašmenimis, prieštarauja Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 12, 18 straipsniuose įtvirtintai asmenų judėjimo laisvei ir draudimui diskriminuoti asmenis dėl pilietybės bei Europos Tarybos Direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės 2 straipsnio 2 dalyje (b) p, draudžiančiam netiesiogiai diskriminuoti asmenis dėl jų etninės priklausomybės. Lietuvos Respublikos įstatymai ir CK leidžia įregistruoti juridinius asmenis, kurių pavadinimuose yra nelietuviškų raidžių, todėl fiziniai asmenys yra diskriminuojami palyginus su juridiniais asmenimis.

5Suinteresuotojo asmens Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovė atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjų reikalavimai nepagrįsti. Pagal CK 3.282 straipsnį, civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles. Nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu Lietuvos Respublikos pilietei Lenkijoje buvo išduotas gimimo liudijimas, kuriame pakeistos pareiškėjos vardo ir pavardės formos – „Małgorzata Runiewicz“. Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos konvencija yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktas, šios konvencijos 11 straipsnio išaiškinime nurodyta, kad šalys gali vartoti savo oficialios kalbos abėcėlę, kai reikia rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens vardą pagal jo fonetinę formą. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime išaiškino, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba ir negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo taisyklių atsižvelgiant į asmens tautybę. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nariai ne kartą svarstė ir nutarė, kad lietuvių kalba nenukentėtų, jeigu pavardės būtų rašomos ir kitais rašmenimis. Tačiau Valstybinės kalbos komisijos nuomonės nepakanka, turi būti politinis sprendimas. Šiuo klausimu Konstitucinis Teismas priėmė du išaiškinimus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išdėstė aiškią poziciją – nagrinėjama situacija susijusi su asmens patiriamais nepatogumais ir nieko bendro su valstybės naudojama kalba neturi.

6Suinteresuotojo asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011-05-12 sprendime konstatavo, jog šiuo metu Lietuvos asmenvardžių rašymo tvarka civilinės būklės aktų dokumentuose iš esmės nepažeidžia ES teisės. Taip pat pažymėjo, jog ESTT 2008 m. spalio 14 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-353/06 S. Grunkin ir D. R. Paul, konstatavęs, kad nepatogumai, susiję su skirtingų pavardžių skirtingose valstybėse narėse turėjimu, yra laisvo judėjimo kliūtis, prieštaraujanti Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 18 straipsniui, kartu pripažino, kad tokia kliūtis gali būti pateisinama tuo atveju, jeigu yra pagrįsta objektyviomis priežastimis ir yra proporcinga teisėtai siekiamam tikslui, šiuo atveju – lietuvių kalbos interesais ir tradicijomis. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2009-11-06 sprendime pasakyta, jog 1999-10-12 Konstitucinio Teismo nutarimo 4 punkte yra nuostata, kad asmens vardas ir pavardė pase turi būti rašomi valstybine kalba. Valstybės interesas, kalbos interesas yra aukščiau už asmens interesą. Pareiškėja neįrodė nepatogumų, kuriuos ji patiria ir kurie turėtų įtakoti sprendimą taip, kad būtų nustatyta diskriminacija rašant asmenvardį kita kalba. Prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

7Suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrius atsiliepime nurodė, jog nesutinka su pareiškimu, paaiškino, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 str. nustatyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, taigi lietuvių kalba Lietuvoje yra konstitucinė vertybė. CK 3.282 str. nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba. Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles. CK 3.281 str. numatyta, kad civilinės būklės aktai registruojami, atkuriami, keičiami, papildomi ir ištaisomi, laikantis Civilinės metrikacijos taisyklių, kurių 11 p. numatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Pagal Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymų nuostatas piliečiui asmens tapatybės kortelė ir pasas išduodami pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų centrinės bazės, kuri formuojama civilinės būklės aktų įrašų pagrindu, duomenis. Šiuose įstatymuose nustatyta, kad duomenys minėtuose asmens dokumentuose įrašomi lietuviškais rašmenimis, piliečio vardas (vardai) ir pavardė – Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nustatyta tvarka. Šiuo metu, rašant vardus ir pavardes asmens ir kituose dokumentuose, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimu „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“; kuriuo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduotame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999-10-21 nutarime konstatavo, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas. Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi.

8Bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme pareiškėjai prašė kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymų priimti preliminarų nutarimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas sprendė, jog byloje kyla Europos Bendrijos teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, todėl pareiškėjų prašymą tenkino; 2009-09-08 nutartimi nutarė kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymų priimti preliminarų nutarimą šiais klausimais:

91. Ar, atsižvelgiant į 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, normas, šios Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies (b) punktas turėtų būti aiškinamas, kaip draudžiantis valstybėms narėms netiesiogiai diskriminuoti asmenis dėl jų etninės kilmės, nacionaliniame teisiniame reguliavime numatant, kad civilinės būklės aktuose asmenų vardai ir pavardės būtų rašomi tik valstybinės kalbos rašmenimis?

102. Ar, atsižvelgiant į 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, normas, šios Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies (b) punktas turėtų būti aiškinamas, kaip draudžiantis valstybėms narėms netiesiogiai diskriminuoti asmenis dėl jų etninės kilmės, nacionaliniame teisiniame reguliavime numatant, kad civilinės būklės aktuose kitos tautybės ar pilietybės asmenų vardai ir pavardės būtų rašomi lotynų kalbos rašmenimis, nenaudojant skirtingose kalbose vartojamų diakritinių ženklų, ligatūrų ir kitų lotyniškos abėcėlės raidžių modifikacijų?

113. Ar, atsižvelgiant į Europos Bendrijos Steigimo Sutarties normas, 18 straipsnio 1 dalį, numatančią, jog kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, bei 12 straipsnio 1 dalį, draudžiančią diskriminaciją dėl pilietybės, turėtų būti aiškinamos kaip draudžiančios valstybės narėms nacionaliniame teisiniame reguliavime numatyti, kad civilinės būklės aktuose asmenų vardai ir pavardės būtų rašomi tik valstybinės kalbos rašmenimis?

124. Ar, atsižvelgiant į Europos Bendrijos Steigimo Sutarties normas, 18 straipsnio 1 dalį, numatančią, jog kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, bei 12 straipsnio 1 dalį, draudžiančią diskriminaciją dėl pilietybės, turėtų būti aiškinamos kaip draudžiančios valstybės narėms nacionaliniame teisiniame reguliavime numatyti, kad civilinės būklės aktuose kitos tautybės ar pilietybės asmenų vardai ir pavardės būtų rašomi lotynų kalbos rašmenimis, nenaudojant skirtingose kalbose vartojamų diakritinių ženklų, ligatūrų ir kitų lotyniškos abėcėlės raidžių modifikacijų?

13Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2011-05-12 sprendimu konstatavo, jog:

  1. Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės tos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės klabos rašybos taisyklių, yra susiję su situacija, kuri nepatenka į 2000-06-29 Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, taikymo sritį;
  2. Pareiškėjos pagrindinėje byloje nurodyta diskriminacija ar jai taikomi apribojimai, atsisakius gimimo liudijime pakeisti jos vardą ir mergautinę pavardę, iš principo gali būti vertinamai pagal SESV 18 ir 21 straipsnius; pagal Teisingumo Teismo praktiką atsisakymas pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus pakeisti bendrą pavardę gali būti laikomas SESV 21 str. pripažintų laisvių ribojimu tik tada, kai jis suinteresuotiems asmenims gali sukelti „rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų“; sprendė, jog
SESV 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip: - juo nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės tos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių, atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles, - juo nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms tokioms, kaip pagrindinės bylos aplinkybėms, taikant tokius nacionalinės teisės aktus, atsisakyti pakeisti bendrą Sąjungos piliečių sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta viena iš šių piliečių kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, jei atsisakymas šiems Sąjungos piliečiams nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o tai turi nustatyti teismas, pateikęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Jei atsisakymas sukelia tokių nepatogumų, teismas taip pat turi patikrinti, ar toks atsisakymas yra būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra protingas teisėtai siekiamam tikslui; - juo nedraudžiama valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms tokioms, kaip pagrindinės bylos aplinkybėms, taikant tokius nacionalinės teisės aktus, atsisakyti pakeisti Sąjungos piliečio, turinčio kitos valstybės narės pilietybę, santuokos liudijimą taip, kad jo vardai liudijime būtų užrašyti su diaktiritiniais ženklais, kurie naudojami jo kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, ir laikantis tos valstybės narės valstybinės kalbos rašybos taisyklių.

14Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimą dėl įpareigojimo pakeiti civilinės būklės aktų įrašus atmetė. Teismas konstatavo, kad nacionaliniai teisės aktai įpareigoja teismus taikyti galiojančias Lietuvos Respublikos įstatymų normas, tačiau taip pat suteikia ir teisę, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, aiškinti tas teisės normas, kurios yra suformuluotos dispozityviai arba yra vertinamojo pobūdžio. Teismai, aiškindami ir taikydami įstatymus, negali nukrypti nuo imperatyviai suformuluotų teisės normų. Būtent tokios, imperatyvaus pobūdžio teisės normos ir reglamentuoja Lietuvos Respublikoje asmenų vardų ir pavardžių rašymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis nustato, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, CK 3.282 straipsnis nustato, jog civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 8 punkte nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai daromi lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimu „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus. Šio nutarimo 2 punkte nustatyta, kad nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduotame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat pabrėžė, kad „Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla.“ Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad skirtingas pareiškėjos vardo ir pavardės rašymas įvairiuose dokumentuose kelia pareiškėjai tam tikrą nepatogumą, susijusį su asmens tapatybės įrodymu, tačiau pabrėžė, kad nepatogumus dėl to, kad pareiškėjos gimimo liudijime jos vardas ir pavardė nurodyti lietuviškais rašmenimis, o mokslinėje bendruomenėje ji yra atpažįstama lenkiškais rašmenimis užrašytu vardu ir pavarde, pareiškėja sau susikūrė pati, nes turėdama jos tapatybę patvirtinantį dokumentą su lietuviškais rašmenimis užrašytu vardu ir pavarde, ji pati pasikeitė Lenkijoje savo gimimo liudijimą ir mokslo įstaigose nurodydavo savo vardą ir pavardę lenkiškais rašmenimis. Teismas konstatavo, kad po santuokos sudarymo pareiškėjai kylantys nepatogumai yra objektyvaus pobūdžio, nepriklausantys nuo jos valios, tačiau šiuo atveju sunkumai, kylantys pareiškėjams bendrai registruojantis į konferencijas, užsisakant viešbutį, rezervuojant lėktuvo bilietus, atidarant bendras banko sąskaitas, sudarant teisines sutartis, atsiimant pašto korespondenciją už kitą sutuoktinį, atliekant kitus veiksmus sutuoktinio pavedimu, arba registruojant vaiką į darželį ar mokyklą, išsprendžiami pateikiant papildomus dokumentus: Lietuvoje išduotą santuokos liudijimą ir jo vertimą į atitinkamą kalbą, tokiu būdų pareiškėjams nėra sukeliami rimti administraciniai, profesiniai ir asmeniniai nepatogumai, t. y. darytina išvada, jog pareiškėjai patiria nepatogumų, tačiau jie yra susiję tik su paprastais asmeninio – buitinio pobūdžio nepatogumais.

15Apeliaciniame skunde pareiškėjai prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą; taip pat prašė kreiptis į Europos Bendrijos Teisingumo Teismą su sekančiais prejudiciniais klausimais: ar SESV 18 straipsnio pirma pastraipa, draudžianti diskriminaciją dėl pilietybės, turėtų būti aiškinama kaip draudžianti valstybėms narėms nacionaliniame teisiniame reglamentavime numatyti, kad civilinės būklės aktuose asmenų vardai ir pavardės būtų rašomi tik valstybinės kalbos rašmenimis; ar SESV 18 straipsnio pirma pastraipa, draudžianti diskriminaciją dėl pilietybės, turėtų būti aiškinama kaip draudžianti valstybėms narėms nacionaliniame teisiniame reguliavime numatyti, kad civilinės būklės aktuose kitos tautybės ar pilietybės asmenų vardai ir pavardės būtų rašomi lotynų kalbos rašmenimis, nenaudojant skirtingose kalbose vartojamų diakritinių ženklų, ligatūrų ir kitų lotyniškosios abėcėlės raidžių modifikacijų? Pareiškėjai, remdamiesi papildytame pareiškime pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais, papildomai nurodė, kad ESTT neatsižvelgė į tą prejudicinio klausimo sprendimo dalį, kuria siekiama nustatyti, ar Lietuvoje galiojantys teisės aktai neprieštarauja SESV 18 straipsnio pirmajai pastraipai, draudžiančiai bet kokią diskriminaciją dėl pilietybės. EETT interpretavo vien SESV 21 straipsnį ir nepastebėjo, kad prejudicinio klausimo 1, 49, 50 ir 56 punktuose buvo nurodyta būtinybė interpretuoti SESV 18 straipsnį, kuris teisiniu požiūriu svarbus nagrinėjamai bylai. Tokiu būdu ESTT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje C-391/09 nebuvo pakankamas pagrindas priimti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui galutinį sprendimą šioje byloje. Pareiškėjai teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo ESTT sprendimą, kuriame kalbama apie pareiškėjos po santuokos įgytą vyro pavardę „Wardyn“. Teismas, paviršutiniškai atsižvelgdamas į ESTT rekomendacijas, be gilesnės įrodymų analizės nurodė, kad „pareiškėjai kylantys nepatogumai yra objektyvaus pobūdžio, nepriklausantys nuo jos valios, tačiau šiuo atveju sunkumai, kylantys pareiškėjams bendrai registruojantis į konferencijas, užsisakant viešbutį, rezervuojant lėktuvo bilietus, atidarant bendras banko sąskaitas, sudarant teisines sutartis, atsiimant pašto korespondenciją už kitą sutuoktinį, atliekant kitus veiksmus sutuoktinio pavedimu arba registruojant vaiką į darželį ar mokyklą, išsprendžiami pateikiant papildomus dokumentus: Lietuvoje išduotą santuokos liudijimą ir jo vertimą į atitinkamą kalbą“. Toks išaiškinimas neatitinka ESTT nurodytų kriterijų ir prielaidų. Pareiškėja Lietuvoje negyvena 18 metų ir užsienyje planuoja likti visam laikui. Tai reiškia, kad pareiškėjų šeima visą laiką turės administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, visi asmenys yra lygūs. Pareiškėjų atveju teismas nori, kad jie visą gyvenimą kartu su savimi turėtų Lietuvoje išduotą santuokos liudijimą ir jo vertimą į atitinkamą kalbą, o tai yra demokratinėje visuomenėje neleistinas pilietinių teisių ribojimas. Teismo nuomone, moterims galima suteikti daugiau pareigų tik dėl to, kad jos ištekėjo už užsienio valstybės piliečių, tokiu būdu netiesiogiai diskriminuojant moteris. Vardas – privatus, individualus asmens ženklas, leidžiantis atpažinti asmens tapatybę. Pavardė leidžia nustatyti asmens ryšį su gimine ir protėviais. Daugumoje kultūrų pavardė perduodama iš kartos į kartą. Turėti bendrą šeimos jungtį pavardę turi esminės reikšmės visuomeniniams santykiams. Vienintelis pareiškėjo šeimos asmuo, kurio pavardė užrašyta neteisingai, yra pareiškėja. Tai – žeminantis ir žmogaus orumą žeidžiantis faktas. Netiesa, kaip rašoma Valstybinės kalbos komisijos rašte, kad Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija (toliau – Pagrindų konvencija) yra rekomendacinio pobūdžio, tai seka iš konvencijos skyriaus „Bendrųjų pastabų“ – konvencija yra pirmasis daugiašalis instrumentas, skirtas tautinių mažumų apsaugos pagrindams. Pagrindų konvencijos 11 straipsniu šalys įsipareigojo pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę ir vardą vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas. Lietuva, kaip viena nedaugelio pasaulio valstybių, ratifikavusių konvenciją, nepateikė jokių išlygų, todėl konvencijos 11 straipsnio aiškinimo interpretacija neliečia Lietuvos. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo nuostatos taikomos ne visiems asmenims. Lenkų kilmės Lietuvos piliečių „Małgorzata Maria Cytacka“ ir „Katarzyna Lucja Cytacka“ vardai buvo įregistruoti teisingai – „Małgorzata Maria Cytacka“ ir „Katarzyna Łucja Cytacka“. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Johansson prieš Suomiją yra pasisakęs, kad negalima atsisakyti įregistruoti vardų, kurie jau yra civilinės metrikacijos skyrių registre. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ numato, kad „asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“. Atkreipė dėmesį į tai, kad LR teisingumo ministro 2001-06-20 įsakymu Nr. 111 „Dėl asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo taisyklių patvirtinimo“ pareiškėja turi teisę kreiptis dėl pavardės pakeitimo į jos protėvių turėtą pavardę; be to pažymėjo, jog Civilinės metrikacijos taisyklės, kurios buvo patvirtintos dar 2006-05-19, suteikė teisę pareiškėjų vardus ir pavardes rašyti originalia versija, su diakritiniais ženklais. Taip pat pareiškėjų nuomone, šiuo atveju yra ir akivaizdi diskriminacija lyginant su juridiniais asmenimis.

16Rašytiniuose paaiškinimuose prie apeliacinio skundo pareiškėjai nurodo, kad aplinkybę, jog atsisakymas pakeisti civilinių aktų įrašus yra neproporcingas a priori, patvirtina ESTT sprendime nurodyta aplinkybė apie santuokos liudijime nurodytas skirtingas sutuoktinių pavardes. Prašė vadovautis ESTT praktika, sprendimais, priimtais bylose Garcia Avelio, Grunkin ir Paul; taip pat pažymėjo, jog į bylą pateiktais duomenimis akivaizdu, jog Lietuvoje yra registruojami vardai ir pavardės net su nesančiomis raidėmis „x“ bei „q“, yra šimtai registruotų vardų bei pavardžių su deriniais „rz“, „cz“, „sz“, „nn“, „tt“, ir netgi yra įregistruotas vardas „Malgorzata“, todėl pareiškėjų nuomone, deklaruojamas siekis saugoti valstybinę kalbą yra tik priedanga dėl neaiškių priežasčių nepakeisti pareiškėjų civilinių įrašų. Pažymėjo, jog EŽTT taip pat ne kartą yra pripažinęs, kad EŽTK 8 str. nuostatos taikomos sprendžiant ginčus dėl asmens vardo ir pavardės, o valstybės atsisakymas įregistruoti sutuoktinius ta pačia pavarde gali būti laikomas kišimusi į asmeninį ir šeimos gyvenimą, kuris nesuderinamas su EŽTK 8 str.; atkreipė dėmesį, jog EŽTT byloje Johansson prieš Suomiją Nr. 10163/02 yra pripažinęs, jog toks atsisakymas negali būti laikomas būtinu ir proporcingu demokratinėje visuomenėje, siekiant užtikrinti viešąjį interesą reguliuoti vardų parinkimą. Mano, kad atsisakymas pakeisti civilinės būklės aktų įrašus būtų pripažintas pažeidžiančiu be kita ko EŽTK 8 str. Prašo sprendžiant klausimą dėl LR Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo taikymo nagrinėjamojoje byloje kreiptis į Konstitucinį teismą su klausimu, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ neprieštarauja LR Konstitucijai bei joje įtvirtintai maksimai, jog visos žmogaus teisės turi būti reglamentuojamos įstatymu.

17Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrius atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; pažymėjo, jog ESTT 2011-05-12 sprendime byloje Nr.C-391/09 nustatė, jog Lietuvos asmenvardžių rašymo tvarka civilinės būklės dokumentuose iš esmės nepažeidžia Europos Sąjungos teisės; nagrinėjamu atveju civilinės būklės aktų įrašai pagal Lietuvoje esantį teisinį reglamentavimą turėjo būti įrašyti lietuvių kalba, todėl Civilinės metrikacijos skyrius neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo.

18Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Nurodė, jog vadovaujantis šiuo metu galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais visų Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės oficialiuose dokumentuose rašomi lietuvių kalba, t.y. lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, o užsieniečių – ir kitais nei lietuvių kalbos lotyniško pagrindo rašmenimis. Pažymėjo, kad pagal EŽTT susiformavusią praktiką tiek dėl Europos žmogaus teisių konvencijos, tiek dėl Europos bendrijos steigimo sutartimi saugomų teisių nagrinėjant tokio pobūdžio bylas yra aiškiai nurodoma, kad EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimai gal būti pateisinami tik tuo atveju, jei šiais apribojimais siekiama 8 str. 2 d. nurodytų teisių tikslų ir jie yra proporcingi siekiamiems tikslams. Ministerijos nuomone, nagrinėjamu atveju vardų ir pavardžių rašyba oficialiuose dokumentuose valstybine kalba, net jei tam tikrais atvejais galėtų sudaryti kliūtis laisvam asmenų judėjimui, yra pateisinama viešuoju interesu – saugoti valstybinę kalbą, užtikrinti tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, ir yra proporcinga siekiamam tikslui.

19Apeliacinis skundas atmestinas.

20Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

21Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 1977-07-08 buvo išduotas gimimo liudijimas, įrašo Nr. 3068, kuriame jos vardas ir pavardė buvo įrašyti rusų kalba „Malgožata Runevič“ (t. I, b.l. 11). Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyrius 2003-09-09 pareiškėjai išdavė jos gimimo liudijimą, įrašo Nr. 3068, kuriame jos vardas ir pavardė buvo įrašyti lietuvių kalba „Malgožata Runevič“ (t. I, b.l. 12). 2002-08-07 pareiškėjai buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas LTU LJ570461, kuriame pareiškėjos vardas ir pavardė buvo įrašyti lietuvių kalba „Malgožata Runevič“ (t. I, b.l. 17). Varšuvos miesto Civilinės metrikacijos biuras 2006-07-31 išdavė pareiškėjai gimimo akto išrašą, kuriame jos vardas ir pavardė įrašyti lenkų kalba „Małgorzata Runiewicz“ (t. I, b.l. 13-14). Pareiškėjai susituokus su pareiškėju Łukasz Paweł Wardyn, Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyrius 2007-07-07 jai išdavė santuokos liudijimą, įrašo Nr. 2083, kuriame pareiškėjos vardas įrašytas lietuvių kalba „Malgožata“, pavardė iki santuokos – „Runevič“, o po santuokos – „Runevič-Vardyn“, pareiškėjos sutuoktinio pavardė įrašyta „Wardyn“ (t. I, b.l. 19). Lietuvos Respublikos piliečio pase, išduotame 2007-08-16, pareiškėjos vardas ir pavardė buvo įrašyti lietuviškai – „Malgožata Runevič-Vardyn“ (t. I, b.l. 18). Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių su prašymu pakeisti jos vardą ir pavardę gimimo liudijime iš „Malgožata Runevič“ į „Małgorzata Runiewicz“, o santuokos liudijime pakeisti jos pavardę po santuokos sudarymo iš „Runevič-Vardyn“ į „Runiewicz-Wardyn“, tačiau jos prašymą buvo atsisakyta tenkinti, nurodant, kad tam nėra teisinio pagrindo (t. I, b.l. 20-21).

22Iš esmės byloje keliamas klausimas, susijęs su Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir pavardės rašyba gimimo liudijime bei santuokos liudijime, sudarius santuoką su kitos valstybės piliečiu.

23Visų pirma nagrinėjamu atveju svarbus yra teisinis reglamentavimas, taikytinas Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybai asmens dokumentuose.

24Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, tiek pagal CPK 3 str. 1 d., tiek LR Teismų įstatymo 33 str. nuostatas teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais; aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. CPK 3 str. 3, 5 d.d. suteikia galimybę teismui, esant pagrindui, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nustatyti, ar tam tikra teisės norma neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, bei kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją preliminaraus nutarimo; taip pat nurodoma, jog teismas nagrinėdamas bylas taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, jų prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Be to, remiantis kasacinio teismo formuojama teismų praktika, pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, atlikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant analogiškas ar iš esmės panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-11-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012; 2013-01-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013; kt.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog aukščiau paminėtos nuostatos ne tik įpareigoja teismus taikyti galiojančias Lietuvos Respublikos įstatymo normas, tačiau ir suteikia jiems teisę, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, aiškinti tas teisės normas, kurios yra suformuluotos dispozityviai arba yra vertinamojo pobūdžio. Tačiau svarbu yra tai, jog teismai, aiškindami ir taikydami įstatymą, negali nukrypti nuo imperatyviai suformuluotų teisės normų.

25Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis nustato, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, Lietuvos Respublikos CK 3.282 str. numatyta, jog civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles. CK 3.281 str. nustato, kad civilinės būklės aktai yra registruojami, atkuriami, keičiami, papildomi ar ištaisomi, laikantis Civilinės metrikacijos taisyklių, kurias tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Teisingumo ministro 2006-05-19 įsakymu Nr. 1R-160 patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 8 punkte nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai daromi lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimu „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus. Šio nutarimo 2 punkte nustatyta, kad nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduotame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes).

26Konstitucinis Teismas 1999-10-21 nutarime „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat pabrėžė, kad Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas. Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi.

27Konstitucinis Teismas 2009-11-06 sprendimu „Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų, susijusių su asmens vardo ir pavardės rašymu Lietuvos Respublikos piliečio pase, išaiškinimo“ išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo (Žin., 1999, Nr. 2660-2662) motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostata „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba” ir motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostata „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla” reiškia ir tai, kad, Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti smens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja; toks asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. Taigi, visiškai akivaizdu, jog egzistuojanti konstitucinė doktrina aiškiai įtvirtina lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą, kuris reiškia, kad visų Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose, patvirtinančiuose jų pilietybę, turi būti rašomi valstybine kalba, t.y. lietuviškai, pagal lietuvių kalbos rašymo ir gramatikos taisykles, raidėmis, kurios yra lietuvių kalbos raidyne. Bet kokios teisės aktų nuostatos, kurios sudarytų galimybę vardą ir pavardę rašyti raidėmis, kurių nėra lietuvių kalbos raidyne, pažeistų lietuvių kalbos, kaip konstitucinės vertybės, principą. Pažymėtina, jog pareiškėjai iš esmės byloje kelia klausimą ne dėl savo vardo ir pavardės pakeitimo, o vardo ir pavardės įrašymo gimimo liudijime bei santuokos liudijime, sudarius santuoką su kitos valstybės piliečiu, ne pagal lietuvių kalbos taisykles, todėl jų apeliacinio skundo argumentai dėl LR teisingumo ministro 2001-06-20 įsakymo Nr. 111 „Dėl Asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatų, yra, teisėjų kolegijos nuomone, visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

28Tačiau, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju, negali nepažymėti, jog kartu Konstitucinis Teismas, pateikdamas savo išaiškinimus aukščiau paminėtais klausimais, konstatavo ir tai, kad piliečio paso kitų įrašų skyriuje įrašius asmens vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, nebūtų paneigti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir kad viešajame valstybės gyvenime turi būti vartojama valstybinė kalba. Todėl visiškai akivaizdu, jog Lietuvos įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę nustatyti, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Tokiu atveju įstatymų leidėjas turėtų nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skyriuje nevalstybine kalba pagrindus, inter alia tai, kokiais objektyviais kriterijais vadovaujantis asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje gali būti rašomi nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma. Taip pat Konstitucinis Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje nevalstybine kalba pagrindus, turėtų paisyti ir to, kad, kaip minėta, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, kaip ir absoliučios daugumos Europos šalių valstybinių (oficialiųjų) kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški rašmenys. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, visiškai akivaizdu, jog toks Konstitucinio Teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad Lietuvoje egzistuoja teisinės prielaidos sukurti teisinį reglamentavimą, pagal kurį asmens vardas ir pavardė kituose paso įrašų skyriuose, nei tas, kuriame asmens vardo ir pavardės įrašas yra oficialus, skirtas asmens tapatybei nustatyti, būtų įrašytas nesugramatinta forma, nelietuviškais rašmenimis; analogiškos taisyklės galėtų būti taikomos ir išduodant gimimo liudijimą ar kitus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Tačiau pažymėtina, jog iki šiol šis teisinis reglamentavimas nėra įgyvendintas teisės aktais.

29Todėl visiškai akivaizdu, jog Civilinės metrikacijos skyriaus atsisakymo tenkinti pareiškėjos prašymą pakeisti įrašus jos gimimo liudijime ir santuokos liudijime priėmimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė galimybės asmens dokumentuose daryti įrašus nelietuviškais rašmenimis, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos prašymo tenkinti nėra pagrindo. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog išties 1994 m. lapkričio 10 d. priimta Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija (įsigaliojo nuo 1998 m. vasario 1 d.), kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m.. Konvencijos 3 str. numatyta, kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę laisvai pasirinkti, ar su juo turi būti elgiamasi kaip su tautinei mažumai priklausančiu asmeniu, ar ne, ir dėl tokio savo pasirinkimo arba dėl naudojimosi su tokiu pasirinkimu susijusiomis teisėmis jis neturi atsidurti nepalankioje padėtyje, o 11 str. numato, jog tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šalies įstatymų leidybos subjektams turint išimtinę kompetenciją nustatyti teisinį reglamentavimą, teismas neturi teisės keisti egzistuojančio reglamentavimo ar nustatyti naujas asmenų vardų ir pavardžių rašymo taisykles; teismai, aiškindami ir taikydami įstatymo, negali nukrypti nuo imperatyviai suformuluotų teisės normų. Pastebėtina, jog, kol nėra sukurta teisinio reglamentavimo, nėra galimybės teismo sprendimu suteikti asmeniui teisę įrašyti savo vardą ar pavardę kituose paso įrašų skyriuose ar kituose tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma. Nors nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjui nustačius konkrečias taisykles, pagal kurias asmens vardas ir pavardė kituose paso įrašų skyriuose (kituose asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose) galės būti rašomi nelietuviškais rašmenimis nesugramatinta forma asmeniui to pageidaujant, pareiškėjai atsirastų galimybė dėl tokių įrašų atlikimo.

30Dėl apeliantų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

31Apeliantai bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo metu pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su klausimu, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ neprieštarauja LR Konstitucijai bei joje įtvirtintai maksimai, jog visos žmogaus teisės turi būti reglamentuojamos įstatymu. Prašymą grindžia tuo, kad pareiškėjų nuomone, šis aktas prieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtinamai nuostatai, kad viskas, kas susiję su žmogaus teisėmis, turi būti reguliuojama įstatymu; kadangi asmens teisė į vardą ir pavardę yra žmogaus teisė, tačiau ją reglamentuoja tik poįstatyminis teisės aktas, t.y. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimas, todėl jis galimai prieštarauja Konstitucijai.

32Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Tokia pati nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne; ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl Kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Pažymėtina, jog nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju visiškai akivaizdu, kad dėl pareiškėjų nurodomo nutarimo turinio atitikimo Konstitucijai, kaip jau nurodyta aukščiau, Konstitucinis Teismas jau ne kartą yra pasisakęs savo nutarimuose, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo manyti, jog pareiškėjų nurodomas norminis aktas prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Kita vertus, pastebėtina ir tai, jog pareiškėjai nei raštu pateikdami prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nei jų atstovas bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme prašymo nedetalizavo, o apsiribojo vien samprotavimais, jog Konstitucijoje įtvirtinta maksima, kad visos žmogaus teisės turi būti reglamentuojamos įstatymu. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad norminis aktais, kuriuo nustatoma Vardų ir pavardžių rašymo tvarka, priskiriamas prie poįstatyminių aktų, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis savo turiniu prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, todėl spręstina, jog ir pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Konstitucijai prašyme nurodomu aspektu nėra pagrindo, todėl prašymas netenkintinas.

33Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Bendrijos Teisingumo Teismą su papildomais prejudiciniais klausimais, siekiant papildyti 2011-05-12 sprendimą, dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų dėl pirmos instancijos prejudicinio sprendimo išvadų interpretavimo ir kitų apeliantų argumentų.

34Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismas sprendimu netinkamai interpretavo ESTT rezoliucinės dalies antrąjį punktą; paviršutiniškai, atsižvelgdamas į ESTT rekomendacijas, be gilesnės įrodymų analizės; teismo aiškinimas, kad pareiškėjai patiria nepatogumų, kurie yra susiję tik su paprastais asmeninio – buitinio pobūdžio nepatogumais, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo atsisakyti taikyti nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybą, nuostatas, kaip prieštaraujančias ES teisei, neatitinka ESTT nurodytų kriterijų ir prielaidų.

35Su tokiais apeliantų argumentais sutikti negalima. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas yra privalomas nacionaliniam teismui, kuriam yra skirtas, šiam nagrinėjant atitinkamą bylą; taip pat jis privalomas kitiems nacionaliniams teismams. Kaip jau minėta, ESTT prejudiciniame sprendime visiškai aiškiai nurodė, kad SESV 21 straipsniu nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms taikant nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės tos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių, atsisakyti pakeisti gimimo ir santuokos liudijimuose vieno iš savo piliečių vardą ir pavardę pagal kitos valstybės narės rašybos taisykles. ESTT sprendime (sprendimo 63 p.) taip pat pabrėžė, kad pagal šiuo metu galiojančią ES teisę asmens vardo ir pavardės užrašymą civilinės būklės aktų įrašuose reglamentuojančios taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai. Taigi, iš ESTT sprendimo turinio visiškai akivaizdu, jog SESV 21 straipsnis nedraudžia ES valstybėms narėms savo piliečių vardus ir pavardes rašyti pagal savo nacionalines taisykles, be to, toks šio straipsnio aiškinimas nepriklausomas nuo aplinkybės, kokiu pagrindu Lietuvos Respublikos pilietis prašo civilinės būklės akte pakeisti savo pavardę. Teismas pažymėjo, jog kai Sąjungos pilietis persikelia į kitą valstybės narę ir paskui susituokia su šios valstybės narės piliečiu, tai, kad šio piliečio vardas ir iki santuokos turėta pavardė jo kilmės valstybės narės civilinės būklės aktų įrašuose negali būti pakeisti ir gali būti užrašyti tik tos valstybės narės kalbos rašmenimis, negali būti laikoma mažiau palankiu vertinimu nei tas, kuris jam taikomas prieš pasinaudojant Sutarties suteikiamomis galimybėmis laisvo asmenų judėjimo srityje. Taip pat pažymėtina ir tai, kad teismas savo išvadose nurodė, jog nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms, taikant tokius nacionalinius teisės aktus, atsisakyti pakeisti bendrą Sąjungos piliečių sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta vieno iš šių piliečių kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, jei atsisakymas šiems Sąjungos piliečiams nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o tai turi nustatyti teismas, pateikęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Taip pat pažymėjo, jog jei atsisakymas sukelia tokių nepatogumų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turi patikrinti, ar toks atsisakymas yra būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiama tikslui. Taigi, iš ESTT išvadų visiškai akivaizdu, jog teismas nurodė sprendžiant šį klausimą nustatyti, ar tokiu atsisakymu yra užtikrinama interesų – viena vertus, pareiškėjų teisės į jų asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą ir, kita vertus, teisėtos atitinkamos valstybės valstybinės kalbos ir jų tradicijų apsaugos pusiausvyra. Šių nurodymų kontekste visų pirma akcentuotina tai, jog, kaip jau buvo minėta, pagal Lietuvos Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti privalomai vartojama visose viešojo gyvenimo srityse. Konstitucinis Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialusis dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t.y. asmens pilietybę, o pilietybės teisiniai santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, taigi asmens vardas ir pavardė asmens pase turi būti rašomi valstybine kalba. Priešingas aiškinimas paneigtų lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos ir kaip konstitucinės vertybės, statusą. Teisėjų kolegijos nuomone, toks aiškinimas taikytinas ir nagrinėjamu atveju.

36Vertinant pareiškėjos nurodytus argumentus dėl patiriamų nepatogumų dėl to, kad pareiškėjos gimimo liudijime jos vardas ir pavardė nurodyti lietuviškais rašmenimis, o mokslinėje bendruomenėje ji yra atpažįstama lenkiškais rašmenimis užrašytu vardu ir pavarde, visiškai sutiktina su pirmos instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja juos sau susikūrė pati, nes turėdama jos tapatybę patvirtinantį dokumentą su lietuviškais rašmenimis užrašytu vardu ir pavarde, ji pati pasikeitė Lenkijoje savo gimimo liudijimą ir mokslo įstaigose nurodydavo savo vardą ir pavardę lenkiškais rašmenimis.

37Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji turėjo kitos valstybės pilietybę, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepagrįsti ir atmestini apeliantės argumentai dėl galimybės pakeisti jos gimimo liudijime padarytą įrašą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 3 str. pagrindu. Pažymėtina tai, jog apeliantės nurodomas teisinis reglamentavimas suteikia galimybę įrašyti vardą ir pavardę išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą asmenims, turėjusiems kitos valstybės pilietybę.

38Atmestini kaip visiškai nepagrįsti apeliantų argumentai, kad pirmos instancijos teismas be gilesnės įrodymų analizės sprendė, jog pareiškėjų patiriami nepatogumai ir sunkumai, kylantys dėl santuokos liudijime pareiškėjos santuokinės pavardės, kuri įrašyta lietuviškais rašmenimis „Vardyn“, ir pareiškėjo pavardės „Wardyn“, susiję tik su paprastais asmeninio – buitinio pobūdžio nepatogumais. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teisėjų kolegijai įvertinus byloje pateiktus įrodymus nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrindo išvadai, jog pirmos instancijos teismas juos vertindamas pažeidė CPK 185 str. įtvirtintas taisykles ir padarė nepagrįstas išvadas. Teismas privalo įvertinti įrodymus, kurie pateikti į bylą; tuo tarpu pareiškėjų dauguma teiginių yra deklaratyvaus pobūdžio ir jie jokiais rašytiniais įrodymais nepatvirtinti. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepripažinti, kad pareiškėjai dėl skirtingos pavardžių rašybos patyria tam tikrų nepatogumų. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodyti nepatogumai: dėl skirtingai rašomų pavardžių pašaliniams asmenims atrodo, kad pareiškėjai nėra susiję santuokiniais ryšiais, susiduriama su sunkumais atidarant bendras banko sąskaitas, sudarant teisines sutartis, atliekant veiksmus kito sutuoktinio pavedimu, spausdinant publikacijas, užsisakinėjant viešbutį, užsakant lėktuvo bilietus ir kt., nesudaro pagrindo juos vertinti kaip pareiškėjų teisių į jų asmeninio ir šeimos gyvenimą, teisės laisvai judėti ir apsigyventi nepateisinamą ribojimą, vertinant juos Lietuvos valstybės siekiamo tikslo tiek valstybinės kalbos, tiek tradicijų apsaugos kontekste. Kaip jau buvo minėta, oficiali valstybinė kalba, taip pat kaip valstybės teritorija, valstybės organizacinė struktūra, valstybės vėliava, yra vien iš fundamentalių konstitucinių vertybių. Taip pat pabrėžtina ir tai, jog pagal Konstitucijos 38 str. nuostatas šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Tačiau pažymėtina tai, jog šiuolaikinėje visuomenėje šeimos narių pavardės gali skirtis dėl daugelio priežasčių: kaip antai motinos ir vaiko pavardės gali skirtis, jeigu motina nepasirenka sutuoktinio (vaiko tėvo) pavardės santuokos metu ar sudaro kitą santuoką ir pasirenka kito sutuoktinio (ne vaiko tėvo) pavardę; taip pat gali skirtis vaiko ir tėvų pavardžių formos (priesagos ir galūnės), nes mergaičių ir ištekėjusių moterų pavardėms Lietuvos Respublikoje gali būti suteikiamos skirtingos priesagos, be to moteriškų pavardžių galūnės yra kitokios nei vyriškų. Visiškai akivaizdu, jog skirtingos pavardės tarp šeimos narių nepaneigia jų šeimyninio ryšio, o esant reikalui, šis ryšys įrodinėjamas ne pavardžių tapatumu, o įrašais dokumentuose, kuriuose užfiksuotas asmens statusas kito asmens atžvilgiu. Šeimos narių ryšiai neturi būti preziumuojami ar paneigiami tik dėl to, kad jų pavardės identiškos ar skirtingos. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodoma aplinkybė, kad ir profesinėje srityje – abu pareiškėjai yra mokslininkai, kartu rašo bendras publikacijas, straipsnius ar kitus mokslinius darbus, jų pavardės rašomos skirtingai, todėl akademinei bendruomenei bei skaitytojams lieka neaišku, kad jie yra sutuoktinių pora, sudaro pareiškėjams nepatogumų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad įprastai mokslinių darbų kokybė įvertinama pagal jų turinį, o ne autorių šeimyninius, giminystės ar pan. ryšius, negali būti vertinama kaip sukeliantį rimtų profesinių nepatogumų. Taigi, tokie pareiškėjų įvardinami patiriami nepatogumai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažinti rimtais. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų nurodytus sunkumus, kurių kyla pareiškėjams bendrai registruojantis į konferencijas, užsisakant viešbutį, rezervuojant lėktuvo bilietus, atidarant bendras banko sąskaitas, sudarant teisines sutartis, atsiimant pašto korespondenciją už kitą sutuoktinį, atliekant kitus veiksmus sutuoktinio pavedimu arba registruojant vaiką į darželį ar mokyklą, pagrįstai nurodė, jog jie išsprendžiami pateikiant papildomus dokumentus: Lietuvoje išduotą santuokos liudijimą ir jo vertimą į atitinkamą kalbą. Todėl kolegijos vertinimu, civilinės metrikacijos skyrius pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą; esant aukščiau išdėstytoms išvadoms bei teisinio reglamentavimo analizei, atsižvelgiant ir į tai, kad Sąjungos teisės nuostatos nedraudžia vykdyti politikos, kuria siekiama ginti ir remti valstybės narės kalbą, kuri yra nacionalinė ir pirmoji valstybinė kalba, toks civilinės metrikacijos skyriaus atsisakymas yra būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui.

39Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo kreiptis į EST su prejudiciniais klausimais, siekiant papildyti 2011-05-12 sprendimą byloje Nr.C-391/09; prašymą grindžia tuo, kad ESTT išvadų 56 punkte nurodė, jog „pareiškėjos pagrindinėje byloje nurodyta diskriminacija ar jai taikomi apribojimai, atsisakius gimimo liudijime pakeisti jos vardą ir mergautinę pavardę, iš principo gali būti vertinami pagal SESV 18 ir 21 straipsnius, tačiau pagal bylos esmę ASTT interpretavo tik SESV 21 straipsnį ir nepastebėjo, kad prejudicinio klausimo 1, 49, 50 ir 56 punktuose buvo nurodyta būtinybė interpretuoti SESV 18 straipsnį, kuris, pareiškėjų nuomone, teisiniu požiūriu yra svarbus nagrinėjamai bylai. Mano, kad ESTT 2011-05-12 sprendimas byloje Nr. C-391/09 nebuvo pakankamas pagrindas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo priimti galutinį sprendimą nagrinėjamoje byloje. Prašo papildomai užduoti klausimus dėl SESV 18 str., draudžiančio diskriminaciją dėl pilietybės, aiškinimo.

40Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjų dėmesį į tai, jog pagal SESV 267 straipsnio nuostatas, nacionalinis teismas gali prašyti ESTT priimti dėl jo prejudicinį sprendimą, jei jam kyla klausimas dėl Sutarčių aiškinimo ir jis mano, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu. Tačiau ESTT savo praktikoje yra įtvirtinęs acte claire doktriną, pagal kurią nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, jei byloje keliamas ES teisės taikymo klausimas yra toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių. ESTT nurodė, kad, prieš nuspręsdamas, kad tokia situacija egzistuoja, valstybės narės teismas turi būti įsitikinęs, jog ji būtų lygiai tokia pat akivaizdi ir kitų valstybių narių teismams, ir ESTT. Tik įvykdžius šias sąlygas valstybės narės teismas šio klausimo galės neteikti ESTT bei prisiimti atsakomybę dėl jo išsprendimo. ESTT pabrėžė, kad ES teisės nuostatos aiškumas, dėl kurio nėra būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, turi būti vertinamas atsižvelgiant į ES teisei būdingas savybes bei į jos aiškinimo sunkumus, t.y. skirtingas kalbas, kuriomis surašomi ES teisės aktai, į ES teisėje vartojamą terminiją, atkreipiant dėmesį į tai, kad teisės sąvokų turinys ES ir skirtingų valstybių narių teisėse nebūtinai yra tas pats. Galiausiai kiekviena ES teisės nuostata turi būti įvertinta atsižvelgiant į atitinkamą kontekstą bei aiškinama paisant Bendrijos teisės nuostatų visumos, jos tikslų bei raidos būklės tuo metu, kai nagrinėjama nuostata turi būti taikoma (žr. 1982 m. spalio 6 d. ESTT sprendimą, priimtą byloje Cilfit, bylos Nr. 283/81, p. 17–20). Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas jau kreipėsi dėl prijudicinio sprendimo, ir kaip buvo paminėta, prejudicinis sprendimas yra privalomas nacionaliniam teismui nagrinėjant šią bylą. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjai turėjo galimybę suformuluoti jiems rūpimus klausimus; jie jau buvo suformuluoti ESSV 18 ir 21 str. str. taikymo kontekste. Nors ESTT savo galutinėje išvadoje atskirai nepasisakė dėl SESV 18 str., draudžiančio diskriminaciją dėl pilietybės, nagrinėjamoje byloje, tačiau iš sprendimo turinio visiškai akivaizdu, jog ESTT įvertino tiek ESSV 18 str., tiek 21 str., ir nenustatė ESVV 18 str. pažeidimų nagrinėjamojoje situacijoje. Vertinant pareiškėjų suformuluotų klausimų turinį, tai, kad Europos Sąjungos teisėje nėra reglamentavimo dėl asmenų vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentus bei į teisinį reglamentavimą dėl Sąjungos pilietybės taikymo srities, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pakartotinai kreiptis dėl papildomo prejudicinio sprendimo nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo, pareiškėjų prašymas netenkintinas ir atmestinas. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija mano esą reikšminga paminėti ESTT priimtus sprendimus, kuriuose ESTT nagrinėjo panašaus pobūdžio klausimus. Atkreiptinas dėmesys, jog bylų, kuriose buvo keliamas Europos Sąjungos piliečių pavardžių rašymo klausimas, nebuvo daug ESTT praktikoje, o būtent buvo išnagrinėtos bylos: C-168/91 Kostantinidis, C-148/02 Garcia Avello, C-353/06 Grunkin-Paul, C-208/09 Sayn-Wittgenstein, iš kurių tik vienoje, t.y. C-148/02 Garcia Avello, teismas pripažino diskriminaciją dėl pilietybės, tačiau pastebėtina, jog jos pripažinimo pagrindu buvo tai, kad asmenų, kurie turėjo ne tik Belgijos, bet ir kitos valstybės pilietybę, atžvilgiu buvo elgiamasi analogiškai, kaip ir su asmenimis, kurie turėjo vien Belgijos pilietybę. Kitose bylose teismas diskriminacijos dėl pilietybės neįžvelgė.

41Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais dėl EŽTK 8 str. nuostatų pažeidimo. EŽTT savo praktikoje yra pasisakęs dėl asmenų vardų ir pavardžių rašybos, taip pat kad asmens teisė į vardą ir pavardę patenka į EŽTK 8 straipsnio taikymo sritį. EŽTK 8 straipsnis garantuoja asmenų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kuris, pagal EŽTT praktiką, apima ir asmenų teisę į savo vardą bei pavardę (1994-02-22 sprendimas Burghartz vSuisse, 1994-11-25 sprendimas Stjerna v Finlade, 1996-10-24 sprendimas Guillot v France). Dėl asmenų teisės asmens dokumentuose rašyti savo vardą ir pavardę jų nurodytu būdu EŽTT pasisakęs, pvz., byloje Mentzen alias Mencena prieš Latviją, kur spręsdamas, ar moters po santuokos įgytos pavardės rašymas pagal valstybinės kalbos reikalavimus, dėl ko jos ir vyro pavardės buvo rašomos skirtingai, galbūt pažeidžia Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, EŽTT analizavo skundžiamo ribojimo būtinumo demokratinėje visuomenėje proporcingumą siekiamam teisėtam tikslui ir sprendė, jog tokiose situacijose valstybei yra suteiktos plačios vertinimo laisvės ribos, nes pavardžių ir vardų suteikimo, pripažinimo ir vartojimo procesas yra sritis, kurioje nacionaliniai ypatumai yra stipriausi ir kurioje iš esmės nėra valstybių – Konvencijos narių vidinių taisyklių susiliejimo (konvergencijos) taškų; taip pat nurodė, jog tokio pobūdžio sunkumas nėra pakankamai rimtas, kad nulemtų ribojimo neproprocingumą pagal EŽTK 8 straipsnį. Byloje Kemal Taskin and Others v. Turkey, Nr. 30206/04, buvo nagrinėta situacija, kai valstybė reikalavo, jog asmenų vardai ir pavardės oficialiuosiuose dokumentuose būtų rašomi tik oficialiomis valstybinės kalbos abėcėlės raidėmis; pažymėtina, jog EŽTT nenustatė valstybės įsipareigojimų pagal EŽTK 8 straipsnį nevykdymo tokiu atveju, kai valstybė atsisakė pakeisti asmenų vardus tuo pagrindu, kad jų pasirinkti vardai turėjo valstybinės kalbos oficialioje abėcėlėje neegzistuojančių rašmenų. Teismas, vertindamas Turkijos atsisakymą oficialiuose dokumentuose įrašyti pavardes su „q“, „w“ ir „x“ raidėmis, pripažino, kad Turkija neviršijo savo diskrecijos laisvės ir kad toks teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apribojimo „būtinumas“ buvo pagrįstas. Taigi vadovaujantis ir aukščiau paminėta EŽTT praktika darytina išvada, kad papildomų dokumentų pateikimas (į ką apeliuoja apeliantai) nelaikytinas neproporcingu suvaržymu ir Konvencijos 8 str. nuostatų kontekste.

42Dėl bylos nagrinėjimo metu apeliantų atstovo pateikto į bylą papildomo įrodymo: Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM pažymos „Dėl informacijos pateikimo“, kurios turinys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos piliečiams jų turimuose dokumentuose yra įrašyti raidžių derinys „rz“, „cz“, „tt“, raidė „w“, yra įrašytas vardas „Malgorzata“, pastebėtina, jog pateiktas į bylą raštas nėra informatyvus, jame nurodyta informacija abstrakti, joje nėra atskleista kokiu pagrindu, kokias pavardes ar vardus įrašant buvo įrašomi paminėti raidžių deriniai. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pateiktas įrodymas nėra pagrindas konkrečioms išvadoms pagrįsti, todėl juo vadovautis nėra pagrindo.

43Taip pat pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

44Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

45Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, teismas

Nutarė

46Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. pareiškėjai M. R.-V. ir L. W. (toliau – pareiškėjai) kreipėsi į... 4. Pareiškėjai patikslintame pareiškime nurodė, kad ( - ) gimus pareiškėjai... 5. Suinteresuotojo asmens Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovė... 6. Suinteresuotojo asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas... 7. Suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės... 8. Bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme pareiškėjai prašė... 9. 1. Ar, atsižvelgiant į 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB,... 10. 2. Ar, atsižvelgiant į 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB,... 11. 3. Ar, atsižvelgiant į Europos Bendrijos Steigimo Sutarties normas, 18... 12. 4. Ar, atsižvelgiant į Europos Bendrijos Steigimo Sutarties normas, 18... 13. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2011-05-12 sprendimu konstatavo, jog: 14. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011m. rugpjūčio 18 d. sprendimu... 15. Apeliaciniame skunde pareiškėjai prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo... 16. Rašytiniuose paaiškinimuose prie apeliacinio skundo pareiškėjai nurodo, kad... 17. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės... 18. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašo apeliacinį... 19. Apeliacinis skundas atmestinas. ... 20. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 21. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 1977-07-08 buvo išduotas gimimo... 22. Iš esmės byloje keliamas klausimas, susijęs su Lietuvos Respublikos... 23. Visų pirma nagrinėjamu atveju svarbus yra teisinis reglamentavimas,... 24. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, tiek pagal CPK 3 str. 1... 25. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis nustato, kad valstybinė kalba... 26. Konstitucinis Teismas 1999-10-21 nutarime „Dėl vardų ir pavardžių rašymo... 27. Konstitucinis Teismas 2009-11-06 sprendimu „Dėl Konstitucinio Teismo... 28. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju, negali... 29. Todėl visiškai akivaizdu, jog Civilinės metrikacijos skyriaus atsisakymo... 30. Dėl apeliantų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.... 31. Apeliantai bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo metu pateikė prašymą... 32. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teismų... 33. Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Bendrijos Teisingumo Teismą su... 34. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmos instancijos teismas... 35. Su tokiais apeliantų argumentais sutikti negalima. Visų pirma, atkreiptinas... 36. Vertinant pareiškėjos nurodytus argumentus dėl patiriamų nepatogumų dėl... 37. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų,... 38. Atmestini kaip visiškai nepagrįsti apeliantų argumentai, kad pirmos... 39. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo kreiptis į EST su prejudiciniais... 40. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjų dėmesį į tai, jog... 41. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje nėra... 42. Dėl bylos nagrinėjimo metu apeliantų atstovo pateikto į bylą papildomo... 43. Taip pat pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs,... 44. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro... 45. Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, teismas... 46. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą...