Byla 3K-3-419/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

2sekretoriaujant Nijolei Radevič,

3dalyvaujant kasatoriaus Lietuvos valstybės atstovui Rimvydui Pilibaičiui, atsakovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo atstovui Arūnui Šuminui, ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ atstovei Žanetai Kubiliūtei, trečiojo asmens Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ atstovei advokatei Dianai Gumbrevičiūtei–Kuzminskienei,

4žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 18 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje – Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I. Ginčo esmė

7Byloje sprendžiamas ginčas dėl valstybės, kaip pastatų savininkės, pareigos mokėti už jų šildymą tuo laikotarpiu, kai pastatai nebuvo perduoti patikėjimo teise valdyti valstybės įmonei Valstybės turto fondui (toliau – VTF), tačiau buvo naudojami kito asmens.

8Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti 2004 m. birželio 7 d. nutarimu sanatorijos ir gydymo centro pastatus, esančius Druskininkuose, T. Kosciuškos g. 6/Maironio g. 7, perdavė Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“, kuri 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudarė su ieškovu šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, o 2004 m. rugsėjo 17 d. patalpas išnuomojo uždarajai akcinei bendrovei „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“ (toliau – Institutas; bankrutavo ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2009 m. vasario 11 d.).

9Seimo 2004 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Specialųjį fondą nutarta likviduoti. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. sausio 19 d. sprendimu patenkino likvidatoriaus VTF ieškinį – pripažino nurodytų pastatų perleidimo sandorius negaliojančiais, pastatus perdavė Lietuvos valstybės nuosavybėn; išnagrinėjus bylą apeliacine ir kasacine tvarka, šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 8 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones pastatai buvo areštuoti, 2006 m. lapkričio 21 d. nutartimi buvo atmestas VTF prašymas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti, motyvuojant tuo, kad byloje pateiktas kasacinis skundas. Laikinosios apsaugos priemonės panaikintos 2007 m. liepos 20 d. nutartimi.

102006 m. spalio 5 d. trečiasis asmuo Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ informavo ieškovą apie nuosavybės teisių į pastatus netekimą ir nurodė, kad šilumos pirkimo sutartis nutrauktina. 2006 m. lapkričio 6 d. raštu VTF pateikė ieškovui informaciją apie naują pastatų savininką ir prašė nenutraukti šilumos tiekimo. Ieškovas, nors nebuvo sudaręs rašytinės šilumos pirkimo–pardavimo sutarties su naujuoju savininku, nenutraukė šilumos energijos tiekimo į pastatus, 2006 m. lapkričio 10 d. raštu pranešė VTF apie tai, kad sąskaita už 2006 m. spalio mėnesį patiektą šilumą bus teikiama ankstesniam savininkui, o vėlesnės – VTF, tačiau šis 2006 m. lapkričio 28 d. raštu atsakė, kad tam nėra teisinio pagrindo. Ieškovas 2006 m. gruodžio 1 d. raštu kreipėsi į Vyriausybę dėl šilumos tiekimo į pastatus nutraukimo; šis raštas buvo persiųstas VTF, kuris dar kartą patikino ieškovą, kad, atsižvelgiant į tai, jog VTF yra įgaliotas atlikti Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti likvidatoriaus funkcijas, sutinka apmokėti už tiekiamą šilumos energiją. Ieškovas 2007 m. vasario 15 d., kovo 22 d., gegužės 8 d. raštais kreipėsi į VTF bei Vyriausybę dėl apmokėjimo už tiekiamą šilumos energiją, tačiau VTF, priešingai nei teigė savo ankstesniuose raštuose, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo reikalauti apmokėti už patiektą šilumos energiją, nes Vyriausybė nėra priėmusi nutarimo dėl pastatų perdavimo jam patikėjimo teise. Ministras Pirmininkas 2007 m. gegužės 15 d. raštu pavedė VTF išnagrinėti situaciją ir spręsti šilumos apmokėjimo klausimus.

11Vyriausybė 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 752 ginčo turtą patikėjimo teise perdavė valdyti valstybės įmonei Valstybės turto fondui, taip pat pavedė VTF pateikti Finansų ministerijai pasiūlymus dėl lėšų įsiskolinimui, susidariusiam iki pastatų perdavimo VTF, pagal vandens, elektros energijos, dujų, šilumos energijos ir komunalinių paslaugų tiekėjų pateiktas sąskaitas apmokėti skyrimo (2.2 punktas).

12Ieškovas ne kartą kreipėsi tiek į Vyriausybę, tiek į VTF dėl skolos apmokėjimo, tačiau jo nesulaukė. VTF 2009 m. sausio 14 d. raštu atsisakė apmokėti skolą, nurodęs, kad Finansų ministerija neskyrė lėšų, o pastatai Vyriausybės 2008 m. gegužės 16 d. nutarimu perduoti Druskininkų savivaldybės nuosavybėn.

13Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai 189 361,07 Lt skolą, susidariusią už pastatams ieškovo tiektą šilumos energiją nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d., 22 805,50 Lt palūkanų, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

14II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

15Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 189 361,07 Lt skolos už šilumą, 22 805,50 Lt palūkanų, 5 proc. procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas; ieškinį atsakovui valstybės įmonei Valstybės turto fondui atmetė.

16Dėl Vyriausybės pareigos sumokėti skolą. Teismas, nustatęs, kad laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti skolą už suvartotą šilumos energiją, pastatų nuosavybės teisė buvo registruota Lietuvos valstybės vardu, pažymėjo, jog valstybė yra civilinių teisinių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti jų dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis) ir negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo kaip patalpų savininkės neatliktų veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą jai nuosavybės teise priklausančioms negyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, taip pat teisingumo, protingumo kriterijams (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Tos aplinkybės, kad patalpos, į kurias buvo tiekiama šilumos energija, buvo areštuotos, t. y. buvo uždrausta turtą suvaržyti daiktinėmis teisėmis, taip pat nebuvo baigtas teisminis ginčas su LPS „Solidarumas“ dėl nuosavybės teisės į ginčo turtą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimas, pagal kurį ginčo turtas grąžintas Lietuvos valstybei, faktiškai negalėjo būti įvykdytas, t. y. turtas negalėjo būti perimtas iš LPS „Solidarumas“, perduodant valdyti konkrečiai valstybės institucijai ar įmonei, kartu užtikrinant apmokėjimą už suteiktas šilumos energijos ir kitas paslaugas, teismas nepripažino pagrindu Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kaip šio turto savininkei, neatlikti turto savininko pareigų, juolab, kad tai reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė, o pagal Vyriausybės įstatymo 22 straipsnį pastaroji, remdamasi įstatymais, disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką. Teismas taip pat atmetė atsakovų argumentą, kad skola ieškovui susidarė dėl LPS „Solidarumas“ aktyvių veiksmų (kasacinio skundo padavimas, prašymas nenaikinti laikinųjų apsaugos priemonių, pirmosios instancijos teismo sprendimo nevykdymas), pažymėjęs, jog LPS „Solidarumas“ buvo dalyvaujantis byloje asmuo ir naudojosi jam CPK suteiktomis šalies procesinėmis teisėmis ir pareigomis. Atkreipęs dėmesį į tai, kad ginčo laikotarpiu ieškovas, nebūdamas tikras, kam turi būti teikiamos PVM sąskaitos faktūros už suvartotą šilumos energiją, jas teikė ir Vyriausybei, teismas sprendė, jog kol pastatai patikėjimo teise nebuvo perduoti nei VTF, nei jokiam kitam ūkio subjektui, nekilnojamojo turto savininko Lietuvos valstybės teises ir pareigas, susijusias su turimu turtu, įskaitant pareigą padengti skolą už šilumos energijos tiekimą, remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, turėjo prisiimti ir įgyvendinti Vyriausybė. Teismas pažymėjo, kad tokios pareigos buvimą suprato ir pati Vyriausybė, nes 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 752, kuriuo ginčo turtas buvo perduotas VTF, pavedė kreiptis į Finansų ministeriją dėl lėšų, reikalingų įsiskolinimui, susidariusiam iki ginčo turto perdavimo Valstybės turto fondui, pagal vandens, elektros energijos, dujų, šilumos energijos ir komunalinių paslaugų tiekėjų pateiktas sąskaitas (įskaitant ir skolą ieškovui) padengti skyrimo ir taip išreiškė savo valią ir ketinimus susidariusią skolą padengti iš valstybės biudžeto lėšų. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad Vyriausybė davė pavedimus VTF dėl ieškovo raštų išnagrinėjimo, negali būti vertinama, kaip turto savininko teisių ar pareigų perleidimas, ar įpareigojimas VTF savo lėšomis atlyginti susidariusią skolą.

17Dėl Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ prievolių. Remdamasis ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimais, kuriais neturėjo pagrindo abejoti, teismas nustatė, kad 2004 m. rugpjūčio 23 d. šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ 2006 m. spalio 5 d. rašto, kuriuo ji prašė nutraukti sutartį, nes pagal teismo sprendimus neteko nuosavybės teisių į Druskininkų sanatoriją „Nemunas“ ir šių patalpų savininke tapo Lietuvos valstybė, pagrindu žodiniu susitarimu nuo 2006 m. lapkričio 1 d., t. y. ji galiojo iki 2006 m. spalio 30 d. Paskutinė PVM sąskaita faktūra, kurią apmokėjo Institutas už suvartotą šilumos energiją, pagal šią sutartį išsiųsta LPS „Solidarumas“ už 2006 m. spalio mėnesį. Teismas sprendė, kad 2006 m. rugpjūčio 17 d. įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo nutarčiai ir patalpų nuosavybės teisėms perėjus valstybei, trečiasis asmuo nebeteko turto, todėl nebeturėjo ir prievolės mokėti už tiekiamą šilumos energiją, dėl ko raštu ir kreipėsi į šilumos tiekėją dėl sutarties nutraukimo; atmetė atsakovų argumentą, jog 2006 m. gruodžio 12 d. rašte trečiasis asmuo pripažino, kad šilumos tiekimo sutartis nenutraukta, nes tai negali būti pagrindas pripažinti, jog trečiasis asmuo turi prievolę mokėti už šilumos tiekimą pagal sutartinius įsipareigojimus ir nebūdama patalpų savininku, kai abi šalys – tiek šilumos tiekėjas, tiek ir vartotojas, patvirtina, jog sutartis galiojo iki 2006 m. spalio 30 d.

18Dėl Instituto prievolių. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas–šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas–buitinis šilumos vartotojas. Nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008; kt.). Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 50 punktą šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo, pastato savininko, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko tarpusavio teisės, pareigos, atsakomybė nustatomos sutartimis. Šių taisyklių 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų, buitinių šilumos vartotojų. Teismai ne kartą yra išaiškinę, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti, kad nuomininkas taps energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, tačiau jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija. Teismo nuomone, ši praktika taikytina ir negyvenamųjų patalpų savininkams, todėl sutartiniams santykiams buvus tik tarp ieškovo ir trečiojo asmens, Institutas, kaip patalpų nuomininkas (ar naudojęs patalpas pagal pavedimo santykius), nebuvo ir negalėjo būti atsakingas pagal prievolę sumokėti už patiektą šilumos energiją; jo prisiimti įsipareigojimai (2007 m. vasario 8 d. raštas dėl sąskaitų už šilumos energiją apmokėjimo jam įteikimo; 2007 m. balandžio 12 d. garantinis raštas, kuriuo garantavo skolos apmokėjimą) nesudaro pagrindo reikalauti prievolės už suvartotą šilumos energiją įvykdymo būtent iš šio juridinio asmens, todėl teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai nesikreipė į bankrutuojančios įmonės administratorių su prašymu įtraukti jį į kreditorių sąrašą. Tą aplinkybę, kad vis dėlto Institutas periodiškai mokėjo ieškovui už į pastatus tiekiamą šilumos energiją iki skolos susidarymo, teismas paaiškino susitarimais su tuo metu buvusiu patalpų savininku LPS „Solidarumas“.

19Dėl VTF prievolių. Teismas pažymėjo, kad skolos susidarymo laikotarpiu atsakovas VTF nevykdė jam Valstybės turto fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos funkcijos atstovauti valstybės interesams valdant ir naudojant jam patikėjimo teise perduotą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuoti. Tik nuo perdavimo VTF patikėjimo teise momento šiam atsakovui kilo pareiga vykdyti visus įsipareigojimus, nustatytus specialiuosiuose įstatymuose, įskaitant prievolę atlyginti už tiekiamą šilumos energiją. Teismas nustatė, kad atskira šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis atsakovo VTF ir ieškovo pasirašyta nebuvo, todėl šalys sutartinių įsipareigojimų viena kitai neturėjo. Tas aplinkybes, kad VTF rašė raštus ieškovui dėl šilumos energijos nenutraukimo bei įsipareigojimus apmokėti už patiektą energiją, teismas vertino kaip asmens, kurio pagrindinė funkcija yra valdyti, naudoti ir disponuoti valstybės turtu, jam perdavus patalpas patikėjimo teise, suprantančio, jog ateityje tokios patalpos bus jam perduotos, apdairumą ir rūpestingumą bei siekį apsaugoti valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą nuo neigiamų padarinių, kilsiančių nutraukus šilumos tiekimą, juolab, kad šilumos apmokėjimo ginčas apėmė ir žiemos laikotarpį. Teismas sutiko, kad nurodyti raštai nepatvirtino pareigos sumokėti už tiekiamą šilumos energiją, nes VTF yra valstybės įmonė, kurios naudojamos lėšos reglamentuotos specialiu Valstybės turto fondo įstatymu, kuriame nenustatyta galimybės panaudoti atsakovo lėšas skoloms už suvartotą šilumos energiją apmokėti, nes šių patalpų VĮ Valstybės turto fondas patikėjimo teise nevaldė, nenaudojo ir jomis nedisponavo.

20Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 18 d. nutartimi atmetė atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

21Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 2.36 straipsnio 1 dalyje, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnyje, Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad savininko teises ir pareigas valstybė įgyvendina per Vyriausybę, kuri teisės aktų nustatyta tvarka valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo patikėjimo teise perduoda atitinkamiems subjektams, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad tik valstybės turtą perdavus patikėjimo teise įstatyme numatytiems subjektams ir tik per juos valstybė gali įgyvendinti jai, kaip turto savininkei, kylančias pareigas.

22Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės – pastatų areštas –buvo taikytos ieškinį pareiškusio likviduojamo Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti likvidatoriaus VTF reikalavimams užtikrinti; šių priemonių paskirtis pagal CPK 144 straipsnį yra apsaugoti būsimo, tikėtinai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą, todėl ginčo objekto areštas ir su juo susiję draudimai taikomi atsakovui (CPK 145 straipsnis); galiojančios laikinosios apsaugos priemonės nebuvo kliūtis valstybei viešame registre įregistruoti nuosavybės teises į ginčo pastatus pagal teismo sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, Vyriausybė, įgyvendinanti valstybės, kaip turto savininkės, teises, galėjo spręsti dėl valstybės turto patikėjimo teise perdavimo įstatyme numatytam subjektui, o to nepadariusi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, kaip valstybės įgaliota institucija turėjo prisiimti ir įgyvendinti pareigą atsiskaityti už valstybei nuosavybės teise priklausantiems ginčo pastatams ieškovo tiektą šilumos energiją; net ir pripažinus, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo kliūtis Vyriausybei disponuoti valstybės turtu, t. y. perduoti jį patikėjimo teise valstybės įstaigai, šie suvaržymai nedraudė turto savininkui rūpintis ginčo pastatų išlaikymu ir jo išsaugojimu. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šią pareigą valstybės įgaliota institucija iš esmės pripažino, įpareigojo VTF kreiptis į Finansų ministeriją dėl šiam tikslui reikalingų lėšų skyrimo, VTF prašė ieškovą nenutraukti šilumos į ginčo pastatus tiekimo, taigi tiek Vyriausybė, tiek VTF jos pavedimu rūpinosi valstybės turtu, t. y. įgyvendino turto savininko pareigas. Tai, kad Finansų ministerija neskyrė šiam tikslui lėšų dėl ribotų finansinių galimybių, o ne dėl pagrindo tam nebuvimo, ir Vyriausybė vėliau šiuo klausimu nepriėmė sprendimų, nepaneigia valstybės pareigos padengti su valstybės turto išlaikymu susijusių išlaidų. Kolegija pažymėjo, kad pastatai valstybei buvo grąžinti teismo sprendimu, todėl nėra pagrindo valstybės nuosavybės teisių į šį turtą įgijimo momentui taikyti CK 4.49 straipsnio, reglamentuojančio pagal sandorį įgyto daikto įgijėjo nuosavybės teisių atsiradimo momentą, ir jį sieti su šio turto perdavimo VTF momentu

23Kolegijos vertinimu, ieškovo ir trečiojo asmens sutartinių santykių pasibaigimą liudija ne tik šalių fakto pripažinimas, bet ir byloje esantys duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai. Ginčo dėl to, kad ieškovo reikalavimas trečiajam asmeniui apmokėti už 2006 m. spalio mėnesį suteiktą šilumos energiją buvo paskutinis, nėra. Iš šių duomenų, taip pat ieškovo, trečiojo asmens ir VTF susirašinėjimo kolegija padarė išvadą, kad ieškovas ir trečiasis asmuo konkliudentiniais veiksmais nutraukė šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ir prievoliniai teisiniai santykiai tarp šių subjektų pasibaigė. Ieškovo susirašinėjimas su Vyriausybe ir VTF rodo, kad valstybė pripažino prievolinius santykius su ieškovu – prašė nenutraukti šilumos tiekimo į valstybei priklausančius pastatus ir sutiko už ją mokėti. Tai leidžia spręsti, kad prievoliniai šilumos energijos tiekimo teisiniai santykiai tarp ieškovo ir pastatų savininko (valstybės) atsirado konkliudentiniais abiejų šalių veiksmais. Tai, kad nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki ginčo pastatų perdavimo patikėtiniams su ieškovu nebuvo sudaryta rašytinė nei individuali, nei standartinė šilumos pirkimo–pardavimo sutartis, kolegijos vertinimu, neatleidžia valstybės nuo pareigos, kurią ji pripažino, atsiskaityti su ieškovu už jo suteiktas šilumos tiekimo paslaugas valstybei priklausančiam turtui; priešingas vertinimas pažeistų CK 6.38 straipsnyje įtvirtintą sąžiningo prievolių vykdymo principą, neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir sąžiningumo kriterijų. Apelianto argumentų, kad ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos sutarties sąlygos nenumatė jos nutraukimo dėl pastato savininko pasikeitimo ir kad šalys nenutraukė sutarties joje numatytu rašytiniu susitarimu, kolegija nepripažino pagrindu spręsti, jog sutartis liko galioti ir po to, kai trečiasis asmuo neteko nuosavybės teisių į pastatą. Pagal CK 6.125 straipsnio 1 dalį prievolė gali visiškai ar iš dalies baigtis jos šalių susitarimu, kuris gali būti bet kokios formos, išskyrus atvejus, kai susitarimas, pagal kurį atsiranda prievolė, privalo būti rašytinės ar notarinės formos; įstatymo nedraudžiama sandorio šalims susitarti nutraukti sutartį ir joje nenumatytais pagrindais; įstatyme nenustatyta, kad sutartyje numatytos šalių susitarimo nutraukti sutartį rašytinės formos nesilaikymas prievolių pasibaigimą daro negaliojantį. Abiem sandorio šalims pripažinus sutartinių prievolių pasibaigimą bendru sutarimu dėl pastato savininko pasikeitimo ir šalims sutarties nevykdant, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad sutartinės prievolės tarp ieškovo ir trečiojo asmens tęsėsi ir po to, kai ginčo turto savininke tapo valstybė, ir konstatuoti trečiojo asmens pareigą atsiskaityti su ieškovu už ginčo laikotarpiu valstybės pastatams tiektą šilumą.

24Kadangi šilumos pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta su pastatų savininku, o ne su naudotoju, o šie nebuvo sutarę dėl naudotojo pareigos atsiskaityti už šilumą su jos tiekėju, tai kolegija atmetė apelianto argumentus, kad mokėjimų už ginčo laikotarpį ieškovas turėjo reikalauti iš pastatų naudotojo; pažymėjo, jog tai, kad pastatų naudotojas prisiėmė pareigą padengti skolą už valstybei priklausančių pastatų šildymo, nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisiškai reikšminga; ji galėtų būti reikšminga sprendžiant dėl valstybės ir Instituto santykių ginčo laikotarpiu. Apelianto argumentus, kad, likvidavus pastatų naudotoją, skolą ieškovui turi atlyginti trečiasis asmuo, paneigia tai, kad ginčo laikotarpiu trečiasis asmuo nebuvo pastatų savininkas ir šilumos pirkimo–pardavimo sutartis su juo buvo nutraukta.

25Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nuoroda į kasacinio teismo praktiką laikytina teismo sprendimo obiter dictum, o ne jos ratio decidendi, ir, remdamasi šiais išaiškinimais, nurodė, kad šilumos vartotojas yra pastato savininkas, nesiejant jo su faktiniu pastato naudojimu, ir tik atskirais atvejais pastato naudotojas, jeigu taip susitarta su jo savininku; nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu tarp pastatų savininkės (valstybės) ir jų naudotojo (Instituto) nebuvo susitarimo, kad Institutas bus šilumos pirkėjas, todėl valstybė, kaip turto savininkė, ir yra ieškovo tiektos šilumos energijos pirkėja, turinti pareigą sumokėti už ją.

26III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

27Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 18 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

281. Dėl netinkamo valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės normų aiškinimo ir taikymo

291.1. Dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Kasatoriaus teigimu, jo nuosavybės teisių į pastatus įregistravimas nesudarė teisinio pagrindo jais disponuoti, nes turtas buvo areštuotas, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar suvaržyti kitomis daiktinėmis teisėmis, taigi įstatymų nustatyta tvarka Vyriausybė negalėjo paskirti pastatų patikėtinio, nes turto patikėjimo teisė pagal savo prigimtį yra daiktinė teisė, taigi tai būtų pažeidę teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Valstybė kaip faktinė ir teisinė pastatų savininkė pradėjo juos valdyti ir jais disponuoti tik nuo jų perdavimo VTF patikėjimo teise, todėl tik nuo šio termino jai kilo pareiga apmokėti šilumos ir kitų paslaugų pastatams tiekėjų išlaidas. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad suvaržymai nedraudė turto savininkui rūpintis ginčo pastatų išlaikymu ir jų išsaugojimu, nes CK 2.36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas per atitinkamas valstybės valdymo institucijas, taigi pati tiesiogiai civiliniuose teisiniuose santykiuose nedalyvauja, o Vyriausybė, įgyvendinanti valstybės turto savininkės teises, šiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja tik tiek ir tokia apimtimi, kiek pagal įstatymą jai priskirta pareigų.

301.2. Dėl Vyriausybės ir valstybės turto patikėtinių teisių ir pareigų įgyvendinimo. Kasatoriaus teigimu, teismai neatsižvelgė į valstybės ir jos turto kaip viešosios nuosavybės teisės subjekto ir objekto specifiką. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3 straipsnį finansinis turtas (lėšos) priskiriamas valstybės turtui, todėl bet kurie su tokio turto naudojimu susiję veiksmai ir sprendimai (įskaitant bet neapsiribojant su valstybės turtu susijusių išlaidų dengimą) laikytini valstybės turto valdymu. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 9 straipsnio 2 ir 3 dalių, 2 straipsnio 4 ir 5 dalių normos leidžia daryti išvadą, kad valstybė įgyvendina galimybę dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose tik tada, kai Vyriausybės nustatyta tvarka turtas perduotas atitinkamai valstybės institucijai, įstaigai, valstybės įmonei ar kitam įstatyme nustatytam subjektui. Kaip valstybės valdymo institucija, neturinti juridinio asmens statuso, Vyriausybė tiesiogiai nedalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose. Tokį dalyvavimą įstatymų leidėjas Lietuvos valstybei yra nustatęs tik per Vyriausybės paskirtus valstybės turto patikėtinius. Lietuvos valstybė dėl savo specifiškumo tiesiogiai pati arba per Vyriausybę nebūtų galėjusi realizuoti pastatų savininkui Šilumos ūkio įstatymo bei jo lydimaisiais aktais suteikiamų teisių, pvz., derėtis dėl atsiskaitymo tvarkos, keisti ar nutraukti sutartį, pateikti pretenziją šilumos tiekėjui ir pan., taigi valstybės subjektiškumas priklauso nuo kitų valstybės institucijų, įstaigų ar įmonių, turinčių juridinio asmens teises. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ir šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi gali būti tik valstybei nuosavybės teise priklausančių pastatų patikėtinis, turintis visišką subjektiškumą – t. y. galėjimą ne tik įgyti civilines teises ir pareigas, bet ir jas tinkamai įgyvendinti. Be to, kadangi ginčo laikotarpiu trečiasis asmuo pastatų nebuvo perdavęs valstybei, tai ir dėl šios priežasties negalėjo įgyvendinti savininko pareigų, iki 2007 m. rugsėjo nesinaudojo pastatais, taigi negavo paslaugų, kurias apmokėti reikalauja ieškovas, todėl neįtraukė šių išlaidų į buhalterinę apskaitą ir neturėjo teisinio pagrindo apmokėti ieškovo siųstų sąskaitų faktūrų. Jeigu valstybė būtų apmokėjusi ieškovui, tai būtų prieštaravę Buhalterinės apskaitos įstatymui bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje nurodytiems valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principams (visuomeninės naudos, racionalumo, efektyvumo ir viešosios teisės).

311.3. Dėl netinkamo Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 752 2.2 punkto aiškinimo. Gramatinis, sisteminis ir loginis šio punkto aiškinimas leidžia daryti vienintelę išvadą, kad VTF buvo tik pavesta pateikti Finansų ministerijai pasiūlymus dėl lėšų įsiskolinimui už patiektą šilumos energiją iki šio turto perdavimo VTF. Šis pavedimas nelaikytinas skolos pripažinimu, nes Vyriausybė sprendimo šiuo klausimu nepriėmė. Tokiu skolos pripažinimu nepripažintini ir Vyriausybės kanclerio pavedimai VTF išnagrinėti, spręsti ir atsakyti ieškovui, nes jie nėra Vyriausybės sprendimai, juose nėra nei sutikimo, nei nurodymo apmokėti šilumos tiekimo išlaidas, jais tik buvo persiųsta kompetentingai institucijai nagrinėti pareiškėjų keliamus prašymus.

322. Dėl netinkamo CK 6.125 straipsnio nuostatų dėl ieškovo ir trečiojo asmens sutartinių įsipareigojimų nutraukimo taikymo. Nors ieškovo ir trečiojo asmens sutartyje reglamentuojami jos nutraukimo atvejai (13 punktas), tačiau nenumatyta nutraukti jos galiojimą pasikeitus pastato savininkui; 18 punkte nustatyta, jog sutartis ar jos sąlygos bei įsipareigojimai gali būti pakeisti arba papildyti tik raštišku šalių tarpusavio susitarimu, tačiau byloje nėra duomenų, kad toks susitarimas būtų buvęs sudarytas. Kasatoriaus nuomone, CK šalis įpareigojo sudaryti rašytinį susitarimą dėl šilumos tiekimo nutraukimo. CK 6.125 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog vienašaliu prievolės šalies pareiškimu prievolė gali baigtis tik įstatymų ar sutarties numatytais atvejais, tačiau sutartyje tokio prievolės pasibaigimo pagrindo, taip pat galimybės nutraukti sutartį pasikeitus turto savininkui nenumatyta. Priešingai nei nurodyta teismo nutartyje, iš byloje esančio susirašinėjimo galima daryti išvadą, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo nutraukta, todėl, kasatoriaus nuomone, skolą už patiektą šilumos energiją turėjo padengti faktinis jos vartotojas – trečiasis asmuo, pagal nuomos bei pavedimo sutartis pastatus perdavęs naudotis Institutui; tokia pareiga atstovaujamajam nustatyta CK 6.265 straipsnyje.

333. Dėl netinkamo CK 6.248, 6.253, 6.259 straipsnių taikymo. Ieškovas teikė Vyriausybei ir VTF apmokėti sąskaitas faktūras už patiektą šilumos energiją, nesudaręs ir nepasiūlęs sudaryti rašytinės šilumos pirkimo–pardavimo sutarties. Ieškovui buvo žinoma, kad Vyriausybė dėl vykstančių teisminių ginčų nėra paskyrusi ir negali paskirti pastatų patikėtinio, pastatais naudojasi ir šilumą naudoja ne Lietuvos valstybė, o trečiasis asmuo ir jo įsteigta įmonė, todėl ieškovas privalėjo ir galėjo teikti PVM sąskaitas faktūras šilumos vartotojui, o ne savininko teisių ir pareigų negalinčiai įgyvendinti Vyriausybei ar VTF. Be to, ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka nenutraukė šilumos tiekimo, nors pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarčių standartinių sąlygų 17 punktą tokią teisę turėjo. Nėra duomenų, kad ieškovas ėmėsi priverstinių skolos išieškojimo iš faktinių šilumos vartotojų veiksmų; mokėjimus už patiektą šilumos energiją priimdavo tiek iš trečiojo asmens, tiek iš Instituto, nors, anot ieškovo, sutartis buvo nutraukta. Tai leidžia manyti, kad ieškovas elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai, kaip profesionalus ūkio subjektas savo nuožiūra prisiėmė galimą riziką, tai yra pagrindas visiškai arba iš dalies atleisti Lietuvos valstybę nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti priteistiną sumą; į šį siūlymą bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė, taip pažeidė CK 6.248 straipsnio 4 dalį, CK 6.253 straipsnio 4 ir 5 punktus, 6.259 straipsnio 1 dalį.

34Atsakovas Valstybės įmonė Valstybės turto fondas prisideda prie kasacinio skundo.

35Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas” prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

361. Dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Vykdant savo prievoles valstybei, kaip juridiniam asmeniui, nėra būtina jas įgyvendinti per kitus juridinius asmenis; neperdavus pastatų patikėjimo teise jokiam ūkio subjektui, nekilnojamojo turto savininko Lietuvos valstybės teises ir pareigas, susijusias su turimu turtu, įskaitant pareigą padengti skolą už šilumos energijos tiekimą, turėjo prisiimti ir įgyvendinti Vyriausybė. Be to, valstybė negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo kaip pastatų savininkės neatliktų veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą jai nuosavybės teise priklausančioms patalpoms. Laikinosios apsaugos priemonės nebuvo kliūtis valstybei įregistruoti nuosavybės teisės į pastatus pagal teismo sprendimą, todėl valstybė galėjo spręsti ir dėl valstybės turto patikėjimo teise perdavimo įstatymo nustatytam subjektui, o to nepadariusi turėjo prisiimti ir įgyvendinti pareigą atsiskaityti už ieškovo tiektą šilumos energiją; laikinosios apsaugos priemonės nedraudė turto savininkui rūpintis ginčo pastatų išlaikymu ir jo išsaugojimu. Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimas, kuriuo pastatai perduoti patikėjimo teise VTF, buvo priimtas dar prieš panaikinant laikinąsias apsaugos priemones, reiškia, jos nebuvo kliūtis. Kasatoriaus prievolių, susijusių su pastatų išlaikymu ir jų išsaugojimu, atsiradimo momentas sietinas ne su nurodytu nutarimu, tačiau su nuosavybės teisės įregistravimu Nekilnojamojo turto registre, todėl Lietuvos valstybė, nors ir nebuvo perdavusi jai priklausančio turto patikėjimo teise valdyti kitiems juridiniams asmenims, savo vardu per Vyriausybę galėjo vykdyti prievoles ieškovui ir atsiskaityti už tiekiamą šilumos energiją.

372. Dėl trečiojo asmens aktyvių veiksmų, kliudžiusių įgyvendinti Lietuvos valstybės, kaip savininkės, teises. Trečiojo asmens, kuris teisėtais būdais įgyvendino savo teises, traktavimas kaip darančio kliūtis Lietuvos valstybei įgyvendinti savo teises, reikštų lygiateisiškumo principo pažeidimą – vieno asmens teisių ribojimą kito asmens teisių naudai be pakankamai rimto pagrindo. Pastatų nuosavybės teisėms perėjus Lietuvos valstybei, ši įgijo ir valdymo teisę bei su ja susijusias kitas teises, pvz., teisę išsireikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Pažymėtina, kad nors trečiasis asmuo kreipėsi dėl pastatų perleidimo tik 2007 m. liepos 25 d. raštu, tačiau taip pat nesudarė jokių teisinių ar faktinių kliūčių Lietuvos valstybei valdyti daiktą kaip savą. Jokių pretenzijų dėl pastatų perdavimo, juolab vindikacinio ieškinio nebuvo pareikšta nei trečiajam asmeniui, nei pastatų naudotojui. Kasatoriaus argumentas, kad iki 2007 m. rugsėjo Lietuvos valstybė pastatais nesinaudojo ir negavo paslaugų, kurias apmokėti reikalauja ieškovas, nėra teisiškai pagrįstas, nes net ir neteisėtas nesąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas būtinas išlaidas (CK 4.97 straipsnis), prie kurių priskiriamos ir išlaidos, skirtos šilumos energijos tiekimui užtikrinti.

383. Dėl ieškovo ir trečiojo asmens sutartinių įsipareigojimų. Teismai pripažino faktą, kad 2004 m. rugpjūčio 23 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta, galiojo iki 2006 m. spalio 30 d. Taigi kasatorius kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacijos objektas. Tai, kad sutartyje nenumatyta galimybės nutraukti jos galiojimą pasikeitus pastatų savininkui, nereiškia, jog tokiu atveju trečiasis asmuo išlieka atsakingas; keičiantis pastatų savininkui, sutarties galiojimas nenutrūksta, tik atitinkamai keičiasi sutarties šalis. Taigi nuo ginčo turto perėjimo Lietuvos valstybės nuosavybėn (2006 m. spalio 12 d.) šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi tapo Lietuvos valstybė, kuri įgijo prievolę atsiskaityti už tiekiamą šilumos energiją. Trečiasis asmuo neginčija, kad šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių patalpų nuomininkas, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008; kt.) Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos valstybės ir trečiojo asmens nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi laikytinas pastatų savininkas. Trečiasis asmuo taip pat pažymi, kad Institutas veikė savo vardu, tik pagal pavedimo sutarties su trečiuoju asmeniu 2 punktą kaip įgaliotinis nekilnojamąjį turtą naudojo pirmiausia trečiojo asmens narių poreikiams tenkinti, taigi buvo trečiojo asmens įgaliotinis, tačiau nebuvo jo atstovas; trečiasis asmuo nėra atstovaujamasis ir neturi pareigos atsakyti už Institutą. Atstovais nelaikomi asmenys, kurie veikia savo vardu, nors ir kito asmens interesais (CK 2.132 straipsnio 4 dalis).

394. Dėl Vyriausybės skolos pripažinimo. Tai, kad 2007 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 752 2.2 punktu buvo pavesta kreiptis į Finansų ministeriją dėl lėšų, reikalingų skolai padengti skyrimo, reiškia, kad Vyriausybė išreiškė savo valią ir ketinimus susidariusią skolą padengti.

40Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

411. Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ir iš to kylančių pareigų. Valstybės nuosavybės teisės bei iš jos kylančių teisių ir pareigų atsiradimo momentas nesiejamas su turto perdavimu patikėjimo teise, nes pastatai valstybei buvo grąžinti teismo sprendimu, t. y. nuosavybės teisė valstybei atsirado nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o ne nuo jų perdavimo momento. Surinkti byloje įrodymai leidžia daryti išvadą, kad savo pareigą rūpintis valstybei priklausančiu turtu tiek Vyriausybė, kaip valstybės turto savininkės funkcijas įgyvendinanti institucija, tiek jos pavedimu VTF pripažino, t. y. rūpinosi valstybės turtu, taip įgyvendino valstybės turto savininko funkcijas. Vyriausybei buvo žinomi VTF ieškovui pateikti įsipareigojimai bei prašymai, tačiau ji nepateikė jokių prieštaravimų nei dėl šilumos tiekimo į pastatus, nei dėl VTF įsipareigojimo apmokėti už tiekiamą šilumos energiją, t. y. VTF įsipareigojimai mokėti už šilumos energiją buvo prisiimti Vyriausybės pavedimu ir suderinus su ja. Priešingu atveju Vyriausybė, kaip pastato savininkės funkcijas įgyvendinanti institucija, turėjo ir galėjo išreikšti ieškovui aiškų prieštaravimą VTF rašte išdėstytoms nuostatoms, tačiau to neatliko. Ta aplinkybė, kad VTF, vykdydamas Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimą, ne kartą kreipėsi į Finansų ministeriją, įrodo, kad ne tik ieškovas, tačiau ir VTF nutarime įtvirtintas nuostatas dėl lėšų skyrimo skolai padengti vienareikšmiškai suprato kaip Vyriausybės išreikštą valią ir ketinimą susidariusią skolą padengti iš valstybės biudžeto; tokią pat išvadą pagrįstai padarė ir bylą nagrinėję teismai. Ieškovas taip pat sutinka su teismų argumentais dėl laikinųjų apsaugos priemonių įtakos valstybės nuosavybės teisių įgyvendinimui. Jei, kaip teigia kasatorius, valstybės nuosavybės teisė gali būti įgyvendinta tik perdavus turtą patikėjimo teise įstatyme nurodytiems subjektams, pastatų perdavimas patikėjimo teise negali būti laikomas jų suvaržymu daiktinėmis teisėmis, tai tik valstybės nuosavybės teisės įgyvendinimo forma.

422. Dėl ieškovo ir trečiojo asmens sutartinių santykių nutraukimo. Gavęs trečiojo asmens prašymą nutraukti sutartį ir netrukus po to VTF raštą, kuriuo buvo prašoma nenutraukti šilumos tiekimo į pastatus, taip išreiškiant naujo pastato savininko valią dėl šilumos tiekimo, ieškovas pateikė VTF raštą, kuriame nurodė, kad sąskaitas už patiektą šilumos energiją nuo 2006 m. lapkričio 1 d. teiks VTF, taip akivaizdžiai išreiškęs savo poziciją, kad šiluma bus tiekiama ne su trečiuoju asmeniu sudarytos šilumos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Trečiajam asmeniui nuo 2006 m. lapkričio 1 d. jokios sąskaitos už patiektą šilumos energiją nebuvo teikiamos, iš jo nebuvo gauta jokių prašymų dėl šilumos tiekimo (netiekimo) į pastatus, t. y. jokie veiksmai, parodantys šalių valią toliau vykdyti sutartį, nebuvo atliekami. Šios aplinkybės įrodo, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta abiejų šalių susitarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais. Galiojančiuose teisės aktuose šilumos pirkimo–pardavimo sutartims nenustatyta jokios privalomos formos, todėl ir šalių susitarimas dėl tokių sutarčių nutraukimo gali būti sudarytas bet kokia forma. Tai, kad šilumos tiekėjas rašytiniais dvišaliais susitarimais neformina rašytinių šilumos prikimo–pardavimo sutarčių nutraukimo, yra įprasta praktika, nes, esant dideliam tokių sutarčių skaičiui bei nuolat keičiantis pastatų (butų) savininkams, tai yra pakankamai sudėtinga. Kasacinio skundo argumentai, kad nepriklausomai nuo to, jog pastato nuosavybės teisė buvo perleista naujajam savininkui, jei pradinis savininkas buvo sudaręs rašytinę šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ir jos rašytiniu susitarimu nenutraukė, jis, o ne naujasis savininkas privalo mokėti už tiekiamą šilumos energiją, prieštarauja tiek teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. B. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2004; 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, bylos Nr. 3K-3-1618/2002; 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. V. A., bylos Nr. 3K-3-1311/2002; 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. G. J., bylos Nr. 3K-3-411/2001), tiek galiojantiems teisės aktams (CK 6.383 straipsnis, Šilumos ūkio įstatymas, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės).

433. Dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutartinių santykių. Remiantis ginčo laikotarpiu galiojusio Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi (šiuo metu galiojančio Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), šilumos pirkimo–pardavimo sutartys su vartotojais yra sudaromos ir keičiamos laikantis standartinių sąlygų. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 dalį šių sutarčių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas, analogiška nuostata įtvirtinta ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009). Vyriausybei, kaip pastato savininkės funkcijas įgyvendinančiai institucijai, ar jos pavedimu kitam subjektui, nebuvo jokių kliūčių nurodyti ieškovui nebetiekti šilumos į pastatus, t. y. nutraukti šilumos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius, ar sudaryti susitarimus su Vyriausybės nurodytais pastatų naudotojais ginčo laikotarpiu dėl mokėjimo už šilumą ir tokį susitarimą pateikti šilumos tiekėjui, tačiau šiomis galimybėmis nebuvo pasinaudota. Priešingai, Vyriausybė bei jos pavedimu ir jai žinant VTF aiškiai išreiškė ieškovui valią dėl šilumos tiekimo į pastatus ir apmokėjimo už ją.

444. Dėl šalių pareigos elgtis rūpestingai. Taip pat nepagrįstas yra kasacinio skundo argumentas, kad ieškovas, nesiimdamas priverstinių skolos išieškojimo iš faktinių pastatų naudotojų priemonių, elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai, kaip profesionalus ūkio subjektas savo nuožiūra prisiėmė galimą riziką. Pirma, ginčo laikotarpiu ieškovas nei su trečiuoju asmeniu, nei su Institutu nebuvo sudaręs jokių šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių, todėl nebuvo pagrindo reikalauti iš šių subjektų apmokėti už patiektą į pastatus šilumos energiją; antra, ieškovas aktyviai siekė išspręsti susidariusią situaciją, t. y. ne vieną kartą kreipėsi tiek į Vyriausybę, tiek į VTF, tiek siūlydamas nutraukti šilumos tiekimą, tiek reikalaudamas apmokėti už patiektą šilumą. Tiek iš Vyriausybės, tiek iš VTF veiksmų jos pavedimu, pateiktų raštų nebuvo pagrindo spręsti, kad atsakovai prieštarauja šilumos tiekimui į pastatus ir apmokėjimui už ją. Valstybė ir jos institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip kiti šių santykių dalyviai, todėl joms privaloma laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų ir nepiktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. draudžiama įgyvendinti savo teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalą kitiems asmenims (CK 1.137 straipsnis). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Vyriausybė bei jai žinant VTF nuolat keisdavo savo poziciją, teigdami, kad nėra jokio pagrindo reikalauti apmokėti už patiektą šilumos energiją, ir prašydami nenutraukti šilumos tiekimo į pastatus bei įsipareigodami mokėti už patiektą šilumą. Tokie atsakovų veiksmai, ieškovo nuomone, įrodo, kad Vyriausybė savo veiksmais pripažino ir vykdė Lietuvos valstybės turto savininkės funkcijas (rūpinosi turtu, išreiškė valią dėl pastatų šildymo), tačiau vengė vykdyti jai nepalankias iš to kylančias prievoles padengti pastatų išlaikymo išlaidas, t. y. veikė nesąžiningai ieškovo atžvilgiu ir piktnaudžiavo savo turimomis teisėmis bei padėtimi.

45Teisėjų kolegija

konstatuoja:

46IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

47Dėl pastatų savininko pareigos mokėti už tiekiamą šilumos energiją atsiradimo pagrindų

48Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Ši įstatyme įtvirtinta taisyklė reikšminga nagrinėjamoje byloje, nes ieškovo reikalavimas gali būti tenkinamas tik tinkamai kvalifikavus tarp šalių susiklosčiusius santykius ir nustačius, kuris asmuo turi pareigą sumokėti už gautą šilumos energiją.

49Byloje nustatyta, kad šilumos energija buvo tiekiama į pastatus, esančius Druskininkuose, T. Kosciuškos g. 6/Maironio g. 7, į kuriuos nuosavybės teisė iki 2006 m. spalio 12 d. viešame registre buvo įregistruota Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“, o nuo 2006 m. spalio 12 d. – Lietuvos Respublikai, kai pagal 2006 m. rugpjūčio 17 d. įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo sprendimą nuosavybės teisės į pastatus buvo grąžintos valstybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 752 perdavė valstybės įmonei Valstybės turto fondui patikėjimo teisę į pastatus, kuri viešame registre įregistruota 2007 m. rugsėjo 3 d. UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ ir Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ 2004 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė šilumos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 72, kurios galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2034 m. gegužės 31 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovės filialas neturi savarankiško civilinio teisinio subjektiškumo, nes nėra juridinis asmuo (CK 2.53 straipsnio 2 dalis), todėl teisės ir pareigos pagal nurodytą sutartį saisto UAB „Litesko“. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad nuo 2004 m. rugsėjo 17 d. ir ginčo laikotarpiu, kurį ieškovas tiekė šilumos energiją (2006 m. lapkričio 1 d. – 2007 m. gegužės 31 d.), pagal sutartis su buvusiu savininku LPS „Solidarumas“ pastatais naudojosi UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“, kuris nebuvo prievoliniuose santykiuose su šilumos tiekėju.

50Bylą nagrinėję teismai tenkino UAB „Litesko“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei pripažindami, kad UAB „Litesko“ ir Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ 2004 m. rugpjūčio 23 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė konkliudentiniais veiksmais, o Lietuvos valstybei pareiga apmokėti už ginčo laikotarpiu (2006 m. lapkričio 1 d. – 2007 m. gegužės 31 d.) tiektą šilumą kyla kaip pastatų savininkei. Teismai, be kita ko, rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2008 m. sausio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009). Su tokiomis teismų išvadomis teisėjų kolegija nesutinka.

51Savininko pareiga atlyginti už į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas tiekiamą šilumą negali būti a priori siejama tik su jų priklausymo nuosavybės teise faktu. Pagal ginčo santykiams taikomą teisinį reguliavimą šilumos energija tiekiama sutarties pagrindu (Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnis (2003 m. gegužės 20 d. redakcija, galiojusi iki 2008 m. sausio 1 d.) ir kt.). Draudžiama tiekti arba savavališkai vartoti šilumą ir (ar) karštą vandenį kitaip negu pagal galiojančią sutartį (ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2009 m. sausio 7 d.) 51 punktas). Taigi sprendžiant dėl asmens pareigos atlyginti už tiekiamą šilumos energiją būtina nustatyti, ar jį su šilumos tiekėju sieja sutartiniai santykiai. Įstatyme nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta pagal standartines sutarčių sąlygas, tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos (Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnis), t. y. raštu. Kai rašytinė sutartis nėra sudaryta, turi būti patikrinama, ar ji nėra sudaryta žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis).

52Pažymėtina, kad šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo (patalpų savininko) santykiai gali būti įvairialypiai.

53Pavyzdžiui, kai šiluma tiekiama į daugiabučiame name esančias gyvenamąsias patalpas, dėl inžinerinių tinklų ypatumų bei bendrų patalpų tokiame name techniškai gali būti neįmanoma užtikrinti šilumos tiekimą daugiabučiam namui netiekiant jos daliai patalpų. Tokiu atveju patalpų savininko prievolė mokėti už tiekiamą šilumą inter alia gali kilti ir iš įstatyme įtvirtintos juridinių faktų sudėties, kai patalpų savininkas, įgydamas nuosavybės teisę į jas, kartu prisiima ir prievolę atlyginti už tiekiamą šilumos energiją.

54Kitokie teisiniai santykiai susiformuoja, kai patalpos ir jų inžineriniai tinklai yra savarankiški. Tokiose situacijose šilumos tiekėjas turi visas galimybes netiekti šilumos energijos arba nutraukti tiekimą, kol nėra sudaryta nauja sutartis, kai pasikeitus patalpų savininkui buvęs šilumos energijos pirkėjas reikalauja nutraukti sutartį. Taigi, vien tik savininko pasikeitimas savaime nereiškia teisių ir pareigų pagal šilumos tiekimo sutartį perėmimo, nes šalių santykiai dėl šilumos energijos tiekimo turi būti nustatomi remiantis sutarčių teisės taisyklėmis. Pažymėtina, kad vienas pagrindinių sutarties laisvės principo turinio elementų yra draudimas versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Bendrąja prasme tai reiškia, kad šilumos tiekėjas negali priversti patalpų savininko sudaryti sutartį net ir tiekdamas šilumos energiją vienašališkai, jeigu šis nėra išreiškęs savo valios sutikdamas su tokiu pasiūlymu. Tokia pirkėjo valia gali būti išreikšta bet kokia įstatymo leidžiama forma (CK 1.64 straipsnis).

55Teisėjų kolegija nepasisako dėl šilumos energijos tiekimo į daugiabučiuose namuose esančias patalpas teisinio reglamentavimo aiškinimo ir taikymo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; taip pat apsiriboja tik nagrinėjamoje byloje reikšmingais teisės klausimais ir plačiau nepasisako dėl teisės aiškinimo ir taikymo nustatant šilumos energijos vartotojo valią įvairiose kitose faktinėse situacijose, kai šilumos energija tiekiama į patalpas su savarankiškais inžineriniais tinklais.

56Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių netaikymo nagrinėjamoje byloje

57Šilumos energijos santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika formuojama kasacinio teismo. Pavyzdžiui, pasisakydamas dėl patalpų savininko pareigos mokėti už šilumos energiją, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko–šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko–buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009). Šia praktika rėmėsi ir apeliacinės instancijos teismas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, atlikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant analogiškas ar iš esmės panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Civilinės bylos, kuriose suformuotos nurodytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, skiriasi nuo nagrinėjamos bylos mažiausiai pagal dvi faktines aplinkybes. Pirma, jose buvo nagrinėjami ginčai dėl atsiskaitymo už šilumos tiekimą į daugiabučiuose namuose esančias patalpas, o nagrinėjamoje byloje atsakovui priklauso pastatai, kurių inžinerinės sistemos leidžia šilumos tiekėjui kontroliuoti šilumos energijos tiekimą. Antra, nurodytose civilinėse bylose buvo konstatuota, kad dėl šilumos tiekimo nėra sudaryta jokių rašytinių šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, o nagrinėjamoje byloje iki patalpos perėjo Lietuvos valstybės nuosavybėn šilumos energija buvo tiekiama remiantis šilumos tiekėjo ir buvusio patalpų savininko rašytine sutartimi, o patalpos buvo naudojamos asmens, kuris jas valdė pagal sutartis su buvusiu patalpų savininku. Šios faktinės aplinkybės turi esminę reikšmę susiklosčiusių santykių teisiniam kvalifikavimui. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ir kitos ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys yra priimtos bylose, kurios pagal savo faktines aplinkybes skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl dėl jų plačiau nepasisako ir jomis nesivadovauja.

58Dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

59Minėta, kad šilumos vartotojo pareigą sumokėti už į pastatus tiekiamą šilumos energiją įstatymai sieja ne su patalpų savininko statusu, tačiau su asmeniu, kuris tokią pareigą yra prisiėmęs pagal sutartį. Šilumos energija tiekiama remiantis šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartimi (Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnis), šilumos energijos tiekėjui draudžiama tiekti šilumą ir (ar) karštą vandenį kitaip negu pagal galiojančią sutartį (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 51 punktas). Toks teisinis reguliavimas atitinka visų suinteresuotų asmenų šilumos tiekimo santykiuose interesus. Taip apsaugomos patalpų savininko teisės, kai šis negali faktiškai valdyti jam nuosavybės teise priklausančių patalpų dėl kokių nors pateisinamų ir ne nuo jo priklausančių priežasčių, pvz., jas užėmusio asmens nepagrįsto delsimo grąžinti neteisėtai valdomas patalpas.

60Kai šilumos energija tiekiama į patalpas pagal sudarytą sutartį, šios sutarties šalių elgesys vykdant ir nutraukiant sutartį negali būti kvalifikuojamas taip, kad jos tokiu savo elgesiu nustatytų naujam patalpų savininkui prievoles mokėti už šilumos energiją, kurios jis negavo dėl to, kad negalėjo valdyti patalpų dėl buvusio savininko veiksmų ar neveikimo. Buvęs savininkas tokiose situacijose taip pat atsako už asmenų, kuriems jis suteikė patalpas naudotis, veiksmus ar neveikimą perduodant patalpas naujam savininkui. Tokiais atvejais sprendžiant dėl prievolės sumokėti už šilumos energiją reikšminga nustatyti, ar šilumos pirkimo–pardavimo sutartis su buvusiu savininku nutraukta, o su naujuoju savininku – sudaryta.

61Byloje nustatyta, kad šilumos energija pastatams iki ginčo laikotarpio buvo tiekiama pagal UAB „Litesko“ ir Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ 2004 m. rugpjūčio 23 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, nors patalpomis pagal sutartis su Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ naudojosi UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutas“. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino, jog UAB „Litesko“ ir Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ 2004 m. rugpjūčio 23 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta šalių žodiniu susitarimu Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ 2006 m. spalio 5 d. rašto pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties nutraukimas tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais išreikštu šalių susitarimu byloje aktualių faktinių aplinkybių kontekste yra galimas ir išplaukia iš sutarties laisvės principo, todėl kiekvienu atveju rašytinis sutarties nutraukimo įforminimas nėra būtinas. Tačiau vien tik vienos šalies pareiškimas dėl sutarties nutraukimo nėra pakankamas faktas konstatuoti sutartinių santykių pabaigą, būtina nustatyti ir tokią šalių valią patvirtinančius jų veiksmus. Sutarties nutraukimui šalių susitarimu taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir sutarties sudarymui (CK 1.63, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.162 straipsnio 1 dalis, 6.167 straipsnis, 6.173 straipsnis). Kai sutartis nutraukiama šalių susitarimu, kita šalis turi būti priėmusi pasiūlymą nutraukti sutartį. Šilumos energijos tiekimo santykiuose, kai šiluma tiekiama į savarankiškus inžinerinius tinklus turinčias patalpas, toks priėmimas (akceptas) turi būti vertinamas net tik pagal tai, ar jis buvo išreikštas žodžiu, bet ir tai, ar šalies konkliudentiniai veiksmai patvirtina pasiūlymo nutraukti sutartį priėmimą, t. y. ar nutraukiamas šilumos energijos tiekimas, jeigu ji buvo tiekiama, nes sutarties nutraukimą gali patvirtinti tik tokie veiksmai, kuriais kartu nutraukiamas sutarties vykdymas. Bylą nagrinėję teismai tokių ieškovo UAB „Litesko“ veiksmų nenustatė, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti sutartinių santykių tarp UAB „Litesko“ ir Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pabaigos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau po Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ 2006 m. spalio 5 d. rašto, kurį apeliacinės instancijos teismas laikė šilumos pirkėjo pareiškimu dėl sutarties nutraukimo, ši profesinė sąjunga kitame, 2006 m. gruodžio 12 d. rašte VĮ Valstybės turto fondui nurodo, kad LPS „Solidarumas“ keletą kartų kreipėsi į elektros energijos ir šilumos tiekėjus dėl sutarčių nutraukimo, tačiau šie prašymai nėra tenkinami. Šiame rašte esantys duomenys yra reikšmingi nustatant tikrąją šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalių valią dėl sutarties nutraukimo, tačiau jų apeliacinės instancijos teismas nevertino, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnį.

62Dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

63Pažymėtina, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta šilumos tiekėjo ir juridinio ar fizinio asmens, kuriam pastatas priklausė nuosavybės, bendrosios nuosavybės arba patikėjimo teise (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punkto 8 papunktis, 62 punktas). Taigi atidus ir rūpestingas šilumos tiekėjas, prieš tiekdamas šilumos energiją naujam vartotojui, privalėjo įsitikinti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl šilumos tiekimo, yra patalpų savininkas ar valdantis jas patikėjimo teise. Nagrinėjamoje byloje toks šilumos tiekėjo elgesio standartas taikomas UAB „Litesko“ vertinant VTF 2006 m. lapkričio 6 d. prašymą nenutraukti šilumos tiekimo, kuriame, beje, pateikiama informacija, kad VTF kreipėsi į Vyriausybę dėl pastatų perdavimo valdyti patikėjimo teise. Patikėjimo teisę į pastatus, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, Vyriausybė perdavė VTF tik 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 752, viešame registre ji įregistruota 2007 m. rugsėjo 3 d., todėl prašymo pateikimo metu su VTF šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta.

64Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą bei sudarymą reglamentuojančias teisės normas, todėl priimti procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

65Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės normų aiškinimu ir taikymu, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai išspręsti.

66Dėl bylinėjimosi išlaidų

67Kasaciniame teisme patirta 49,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, patenkinus kasacinį skundą, priteistinos iš ieškovo į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). Kasatorius sumokėjo 5243,33 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą. Patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos kasatoriui (Lietuvos valstybei) iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

68Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

69Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 18 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

70Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (kodas 110818317) 49,20 Lt (keturiasdešimt devynis litus 20 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

71Priteisti atsakovui Lietuvos valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (kodas 110818317) 5243,33 Lt (penkis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt tris litus 33 ct) kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

72Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Nijolei Radevič,... 3. dalyvaujant kasatoriaus Lietuvos valstybės atstovui Rimvydui Pilibaičiui,... 4. žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą... 5. Teisėjų kolegija... 6. I. Ginčo esmė... 7. Byloje sprendžiamas ginčas dėl valstybės, kaip pastatų savininkės,... 8. Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms... 9. Seimo 2004 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Specialųjį fondą nutarta likviduoti.... 10. 2006 m. spalio 5 d. trečiasis asmuo Lietuvos profesinė sąjunga... 11. Vyriausybė 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 752 ginčo turtą patikėjimo... 12. Ieškovas ne kartą kreipėsi tiek į Vyriausybę, tiek į VTF dėl skolos... 13. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai 189 361,07 Lt skolą,... 14. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 15. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino... 16. Dėl Vyriausybės pareigos sumokėti skolą. Teismas, nustatęs, kad... 17. Dėl Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ prievolių. Remdamasis... 18. Dėl Instituto prievolių. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 19. Dėl VTF prievolių. Teismas pažymėjo, kad skolos susidarymo laikotarpiu... 20. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012... 21. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 2.36 straipsnio 1 dalyje, Vyriausybės... 22. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad laikinosios apsaugos... 23. Kolegijos vertinimu, ieškovo ir trečiojo asmens sutartinių santykių... 24. Kadangi šilumos pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta su pastatų... 25. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nuoroda į kasacinio teismo... 26. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai... 27. Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 28. 1. Dėl netinkamo valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo... 29. 1.1. Dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo laikinųjų... 30. 1.2. Dėl Vyriausybės ir valstybės turto patikėtinių teisių ir pareigų... 31. 1.3. Dėl netinkamo Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 752 2.2... 32. 2. Dėl netinkamo CK 6.125 straipsnio nuostatų dėl ieškovo ir trečiojo... 33. 3. Dėl netinkamo CK 6.248, 6.253, 6.259 straipsnių taikymo. Ieškovas teikė... 34. Atsakovas Valstybės įmonė Valstybės turto fondas prisideda prie kasacinio... 35. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos profesinė sąjunga... 36. 1. Dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo laikinųjų... 37. 2. Dėl trečiojo asmens aktyvių veiksmų, kliudžiusių įgyvendinti Lietuvos... 38. 3. Dėl ieškovo ir trečiojo asmens sutartinių įsipareigojimų. Teismai... 39. 4. Dėl Vyriausybės skolos pripažinimo. Tai, kad 2007 m. liepos 11 d.... 40. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas uždaroji akcinė bendrovė... 41. 1. Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir... 42. 2. Dėl ieškovo ir trečiojo asmens sutartinių santykių nutraukimo. Gavęs... 43. 3. Dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutartinių santykių. Remiantis ginčo... 44. 4. Dėl šalių pareigos elgtis rūpestingai. Taip pat nepagrįstas yra... 45. Teisėjų kolegija... 46. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 47. Dėl pastatų savininko pareigos mokėti už tiekiamą šilumos energiją... 48. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal... 49. Byloje nustatyta, kad šilumos energija buvo tiekiama į pastatus, esančius... 50. Bylą nagrinėję teismai tenkino UAB „Litesko“ ieškinį atsakovui... 51. Savininko pareiga atlyginti už į jam nuosavybės teise priklausančias... 52. Pažymėtina, kad šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo (patalpų savininko)... 53. Pavyzdžiui, kai šiluma tiekiama į daugiabučiame name esančias... 54. Kitokie teisiniai santykiai susiformuoja, kai patalpos ir jų inžineriniai... 55. Teisėjų kolegija nepasisako dėl šilumos energijos tiekimo į... 56. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo... 57. Šilumos energijos santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir... 58. Dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą... 59. Minėta, kad šilumos vartotojo pareigą sumokėti už į pastatus tiekiamą... 60. Kai šilumos energija tiekiama į patalpas pagal sudarytą sutartį, šios... 61. Byloje nustatyta, kad šilumos energija pastatams iki ginčo laikotarpio buvo... 62. Dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą... 63. Pažymėtina, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą... 64. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 65. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su... 66. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 67. Kasaciniame teisme patirta 49,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 68. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 69. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 70. Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (kodas... 71. Priteisti atsakovui Lietuvos valstybei iš ieškovo uždarosios akcinės... 72. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...