Byla 2A-637/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ambera“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-450-194/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ambera“ ieškinį atsakovui A. V. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, atlyginimo.

5Ieškovas BUAB „Ambera“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-3), prašydamas priteisti iš atsakovo A. V. 217 510,23 Lt žalai atlyginti. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2012-04-30 nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. Ieškovo įmonė buvo nemoki jau nuo 2011 metų vidurio, be to, Kelmės rajono apylinkės teismas dar 2011-11-21 sprendimu priteisė darbuotojams neišmokėtą darbo užmokestį, kur atsakovas, būdamas UAB „Ambera“ vadovu ir vieninteliu akcininku, pripažino įmonės nemokumo situaciją. Nepaisant to, jis laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir toliau didino įsiskolinimus įmonės kreditoriams - darbuotojams, VSDFV biudžetui ir kitiems. Toks atsakovo neteisėtas neveikimas pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį leidžia preziumuoti jo, kaip vadovo, kaltę (CK 6.248 str. 1 d.), o žala yra teismo patvirtinti 217 510,23 Lt kreditoriniai reikalavimai. Atsakovui, kaip buvusiam įmonės vadovui, kyla pareiga atlyginti šią žalą remiantis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Šiaulių apygardos teismas 2013-06-14 sprendimu (b. l. 109-113) ieškinį atmetė. Pasisakydamas dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, teismas rėmėsi formuojama teismų praktika, kad vadovui atsakomybė kyla tik esant didelei kaltei, t.y. tyčiai, siekiant pažeisti kreditorių interesus, ar dideliam neatsargumui, pasireiškiančiam aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-19/2012). Nors atsakovui atsiranda pareiga paneigti savo, kaip vadovo, kaltę, bet civilinė atsakomybė negali atsirasti vien šios prezumpcijos ar nustatytos žalos (jos dydžio) pagrindu. Privaloma įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitytinai priežastinį ryšį tarp vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Teismo vertinimu, įstatymu deleguotos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neatlikimas (atsakovo neveikimas) nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kreditorinių reikalavimų įmonei dydžiu. Baudžiamosios bylos Nr. 06-1-03046 ir nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga neleido teismui padaryti išvados, kad įmonės vadovas (atsakovas) už vykdytus statybos darbus gautus dalinius apmokėjimus iš užsienio partnerių būtų iššvaistęs ar panaudojęs ne įmonės, o asmeniniams interesams. Byloje pateiktų ir teismo įvertintų duomenų pagrindu taip pat sprendė, kad skolos kreditoriams atsirado iš ieškovo vykdytos tiesioginės ūkinės-komercinės veiklos, o ne dėl pareigos inicijuoti bankrotą neatlikimo, nes užsienio įmonės pilnai neatsiskaitė su ieškovu už realiai atliktus rangos darbus. Atsakovas, kaip įmonės vadovas, dėjo pastangas išieškoti ir likusius nesumokėtus pinigus iš užsienio bendrovių, pasamdydamas skolų išieškojimo bendrovę, tačiau skolų neišieškojo nei atsakovas, nei šiuo metu įmonei atstovaujantis bankroto administratorius. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo konstatuota ir tokia aplinkybė, kad ieškovo turtas 2012 metais, lyginant su praėjusiais 2011 metais, nesumažėjo - liko toks pats, o kreditorinės skolos šiuo laikotarpiu padidėjo tik dėl teismo sprendimais priteistų kreditoriams sumų su netesybomis. Taigi piktybiško vadovo neatsiskaitymo su įmonės kreditoriais ar įmonės turto mažinimo teismas nenustatė. Atsakovo veiksmus, užsakant apskaitos paslaugas iš UAB „Dvaro projektai“, teismas vertino kaip įmonės interesais atliktus veiksmus, siekiant sutvarkyti buhalterinę apskaitą, kurią paliko nesutvarkiusi įmonės buvusi buhalterė. Įmonės vadovo nebendradarbiavimo su bankroto administratoriumi teismas taip pat nenustatė, kadangi šis, neturėdamas apskaitos ir buhalterinių dokumentų, kuriuos paėmė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, negalėjo jų pateikti ir administratoriui.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Ieškovas BUAB „Ambera“ apeliaciniu skundu (b. l. 116-119) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013-06-14 sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

101. Teismas konstatavęs, kad atsakovas, esant įmonei nemokiai, sudarydamas 2011-06-15 apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. 11-9 su UAB „Dvaro projektai“, veikė įmonės interesais, neįvertino faktinės aplinkybės, kad buhalterė I. A. dirbo iki pat bankroto bylos iškėlimo ir buvo atleista bankroto administratoriaus tik 2012-06-07. Netinkamo darbuotojo laikymas ir darbo užmokesčio jam mokėjimas nepatvirtina įmonės vadovo rūpestingumo ir veikimo įmonės interesais.

112. Teismas neįsigilino į bylos medžiagą, pasisakė dėl kai kurių aplinkybių, kurios net nebuvo nagrinėjamos teismo posėdžio metu (dėl įmonės lėšų naudojimo vadovo asmeniniais tikslais, turto pokyčio nuo 2011 metų iki 2012 metų, dėl skolos UAB „Tele2“ atsiradimo pagrindo).

123. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos atsiradimo kreditoriams, todėl jo kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta. Nors įmonė buvo jau nemoki, atsakovas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, neatleido darbuotojų ir sudarė naujas sutartis, kurių apmokėti negalėjo, taip didindamas įsiskolinimą kreditoriams.

134. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartimi c.b. Nr. 3K-3-19/2012 nepagrįstai, kadangi nurodyta byla iškelta pagal kreditorių, o ne pagal bankrutuojančios bendrovės ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-05-05 nutartimi c.b. Nr. 3K-3-228/2011 išnagrinėta analogiška byla, į kurią atsižvelgta nebuvo, nukrypstant nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 125-127) atsakovas A. V. prašo jį atmesti, palikti Šiaulių apygardos teismo 2013-06-14 sprendimą nepakeistu. Atsiliepimą į skundą grindžia šiais argumentais:

151. Remiantis formuojama teismų praktika, paprastas vadovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei atsirasti CK 6.263 straipsnio pagrindu.

162. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką konstatavo, kad būtina nustatyti, ar vadovas siekė atkurti įmonės mokumą ir toliau tęsti įmonės veiklą. Nors atsakovas ir žinojo, kad trūksta apyvartinių lėšų, bet buvo įsitikinęs, kad pavyks įveikti finansinius sunkumus. Buvo įsitikinęs, kad sutvarkius įmonės apskaitą bus galimas įmonės veiklos stabilumas, todėl apskaitos paslaugų teikimo sutartis sudaryta tam tikslui. Sutartys su keturiomis užsienio bendrovėmis patvirtina faktą, kad buvo siekiama įmonės veiklos tęstinumo.

173. Nesant priežastinio ryšio tarp įmonei kilusios žalos ir atsakovo veiksmų, vadovo civilinė atsakomybė negalima.

184. Teismas, remiantis byloje esančiais įrodymais, padarė pagrįstas išvadas, o ne išsakė nuomonę ar samprotavimus. Pasisakydamas dėl bendrovės turto, teismas rėmėsi apskaitos duomenimis, dėl ryšio paslaugų pirkimo tikslingumo (bendrauti su užsienio partneriais) buvo pasisakyta teismo posėdžio metu.

19IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

20Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

21Nagrinėjamoje byloje apeliantas kelia netinkamo įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo, teismų precedentų taikymo klausimus, kas, jo vertinimu, lėmė ir neteisingų teismo išvadų dėl įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau- ir ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalį susiformavimą. Tokius skundo argumentus teisėjų kolegija ir aptaria.

22Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės nevykdžius pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

23Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „Ambera“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2010-05-24 (b. l. 14-16), o jos vadovu nuo 2011-06-15 paskirtas atsakovas, prieš tai nuo 2011-02-01 ėjęs laikinojo įmonės direktoriaus pareigas (baudžiamosios bylos medžiaga, t. 1, b.l. 79). Šiaulių apygardos teismo 2012-04-30 nutartimi (b. l. 4-5) įmonei iškelta bankroto byla. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2012-04-06 kreipėsi įmonės darbuotoja.

24Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai; ĮBĮ 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-496/2013; 2011-03-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-130/2011; 2011-05-05 nutartis c.b. Nr. 3K-3-228/2011).

25Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-496/2013). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.).

26Skundžiamame sprendime teismas sprendė, jog nors įmonės vadovas ir pripažino, kad įmonė yra nemoki jai iškėlus bankroto bylą darbuotojo reikalavimo pagrindu, tačiau aptartos įstatymo jam deleguotos pareigos neatlikimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su kreditorinių reikalavimų suma (žala).

27Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės finansinės padėties nustatymu

28Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, konstatavo, kad įmonės nemokumas yra nustatytas nuo 2011 metų gegužės mėnesio, kai atsirado kreditorinės skolos dėl nesumokėto darbo užmokesčio įmonės darbuotojams ir skolos VSDFV biudžetui. Pastebėtina, kad nėra aišku, kokiais būtent duomenimis pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadą, jog įmonės nemokumas nustatytas nuo 2011 metų gegužės mėnesio. Pirmosios instancijos teismas apskritai įmonės finansinės būklės skundžiamame sprendime neanalizavo ir jos pokyčių būklės nevertino. Teisėjų kolegija, remdamasi baudžiamosios bylos medžiaga, sprendžia, kad ši išvada tikėtinai buvo paremta tik FNTT 2012-05-04 apžiūros protokole užfiksuotomis aplinkybėmis (baudžiamosios bylos Nr. 06-1-03046-11, t. 2, b. l. 1-2), jog po UAB „Ambera“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir suvestinių registrų apžiūros nustatytas įmonės nemokumas 2011-05-01 dienai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vadovo atsakomybės klausimą, neanalizavo, kada konkrečiai atsirado įmonės ne tik teisinis, bet ir faktinis nemokumas. Minėtame apžiūros protokole užfiksuoti duomenys dėl įmonės nemokumo aktualūs tik laikotarpiui nuo 2011-05-02 iki 2011-05-12, kai įmonė gavo raginimą sumokėti įsiskolinimą VSDFV biudžetui, jo nevykdė ir tuo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mokesčių nemokėjimo.

29Pažymėtina, kad paprastai įmonės balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Nustatyti momentą, kada įmonė tapo nemokia, yra svarbu kai sprendžiama dėl pasekmių, kylančių iš tokio nemokumo, taikymo (šiuo atveju – reikalaujama iš atsakovo žalos atlyginimo būtent dėl to, kad jis laiku neinicijavo įmonės bankroto). Todėl privalu nustatyti, kada įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, taip pat tai, kada įmonė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų ir pan.

30Siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės (ne)buvimo prielaidas nesikreipus į teismą kelti nemokiai įmonei bankroto bylą, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado tokia pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas tokių klausimų (nuo kurio momento atsakovui atsirado prievolė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo_ nesprendė, nevertino, nuo kurio momento įmonė nebevykdė įsipareigojimų, o pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, t.y. įmonės finansinė situacija atitiko nemokumo apibrėžtį. Pažymėtina, kad atsakovas laikinuoju vadovu tapo jau 2011 m. vasario mėnesį (baudžiamosios bylos medžiaga, t. 1, b. l. 79) ir galbūt jau tada įmonės nemokumas buvo akivaizdus, sąlygojantis pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau ir šie teisiškai reikšmingi faktai pirmosios instancijos teisme nenagrinėti.

31Pažymėtina, kad bankroto bylose ryškus viešasis interesas, todėl teisminėje praktikoje akcentuojamas aktyvus teismo veikimas. Nepaisant to, kad apeliantas (ieškovas) abstrakčiai grindė savo reikalavimus, pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva aiškintis paminėtas aplinkybes ir pareikalauti pateikti konkrečius duomenis, ir tik po to daryti išvadas apie žalos (ne)padarymą (CPK 179 str. 2 d.). Byloje nesama duomenų, kad būtų reikalaujama į bylą pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, o apeliacinės instancijos teismas be minėtų įrodymų negali nustatyti vienos iš esminių faktinių aplinkybių – įmonės nemokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkto prasme momento pradžios.

32Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vadovo civilinės atsakomybės klausimą, labiau akcentavo atsakovo kaip įmonės vadovo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą jam sudarius sutartis su UAB „Dvaro projektai“, išieškojimo firma „Coface mangement services“, siekiant toliau plėtoti įmonės veiklą, tačiau visiškai neanalizavo realiai vykdomos ūkinės įmonės veiklos, atsakovui tapus įmonės vadovu. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įmonė vykdė statybos rangos darbus su užsienio firmomis Vokietijoje ir Prancūzijoje, tačiau netyrė iki kada įmonė realiai tokią veiklą vykdė, gavo pajamas ir mokėjo darbuotojams atlyginimus už atliktus darbus, atitinkamai, ar pagrįstai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu realios veiklos nevykdė. Byloje esantis 2011-05-04 defektų aktas yra už atliktus darbus laikotarpyje nuo 2010-08-10 iki 2010-10-15, t.y. dar iki atsakovo vadovavimo įmonei (b. l. 70-73). Užsienio kontrahentų įsiskolinimo žiniaraštis taip pat surašytas 2011 metų birželio mėnesį (b. l. 74). Minėti įrodymai patys savaime nepatvirtina fakto, kad įmonės reali veikla buvo vykdoma ir gaunamos pajamos būtent 2011 metų viduryje (atsakovui tapus nuolatiniu vadovu, b. l. 14-16) ar anksčiau (šiam einant laikinojo vadovo pareigas nuo 2011 m. vasario mėnesio). Baudžiamojoje byloje esančio 2011-07-25 apžiūros protokolo duomenys (t. 1, b. l. 52-54), kuriuose nurodoma, kad įmonei iki 2011 metų rugsėjo mėnesio buvo pervedamos tam tikros lėšos iš užsienio kontrahentų, nesuponuoja išvados, kad iki to laiko įmonė vykdė realią veiklą, kadangi tai galėjo būti ir vėluojantys atsiskaitymai už atliktus darbus praeityje (baudžiamosios bylos medžiaga, t. 1, b. l. 52-54). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tokią aktualią aplinkybę, kad atsakovas 2012-12-03 teismo posėdžio metu buvo įpareigotas pateikti sutartis su Vokietijos bei Prancūzijos firmomis (b. l. 64-65), tačiau į bylą jų nepateikė, o pirmosios instancijos teismas minėto fakto visiškai nevertino įmonės realios ūkinės veiklos vykdymo bei realių pajamų gavimo prasme. Atkreiptinas dėmesys ir į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismos praktiką, kad nors įmonės vadovas ir vykdė komercinę-ūkinę veiklą iki pat bankroto bylos iškėlimo, tačiau jos nuostolingumas negali pašalinti atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c.b. Nr. 3K-3-496/2013).

33Dėl žalos dydžio nustatymo

34Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad žalos dydis yra fakto klausimas, susijęs su bylą nagrinėjusio teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu (CPK 178 str.). Ne visais atvejais patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma atspindi įmonei bei kreditoriams padarytą žalą. Nustatant žalos, kilusios dėl įmonės vadovo nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dydį dažnai teismų praktikoje yra vertinama ne apskritai bendra įmonės skolų apimtis, o konkreti skolų suma išaugusi būtent dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-05 nutartis c.b. Nr. 2A-684/2013; 2013-10-11 nutartis c.b. Nr. 2A-2079/2013; 2014-01-27 nutartis c.b. Nr. 2A-229/2014). Bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-17. nutartis, c.b. Nr.3K-3-218/2010). Iš ieškinio matyti, kad žala ieškovas laiko BUAB „Ambera“ bankroto byloje teismo 2012-08-01 nutartimi patvirtintų visą kreditorinių reikalavimų sumą – 217 510,23 Lt. Nei apeliantas (ieškovas) ieškinyje, nei pirmosios instancijos teismas išsamiai nesiaiškino kreditorinių reikalavimų atsiradimo pagrindų (išskyrus 2011-06-15 sutartis su UAB „Dvaro projektai“ ir jos pagrindu teiktos paslaugos), nei įsipareigojimų (tiek darbuotojams, tiek kitiems kreditoriams) atsiradimo momento (ar šie prisiimti gerokai anksčiau iki įmonė tapo nemoki, ar po to). To nustatyti bei spręsti apie žalos padarymą, jos dydį bei priežastinį ryšį su atsakovo veiksmais pagal esamus bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas negali. Kaip nurodyta, žalos dydžiui nustatyti reikia tikrinti, kiek tuo metu, kai atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonė turėjo nepatenkintų kreditorinių reikalavimų, ir kiek jie padidėjo dėl to, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala įmonei yra tiesioginė, padidėjus skolų kreditoriams apimčiai (pasyvui), o kreditorių patiriama žala yra išvestinė iš įmonės, t.y. dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-130/2011).

35Dėl bylos grąžinimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui

36Ieškovo ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas nevykdė Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to turi atlyginti šios pareigos pažeidimu padarytą žalą įmonei ir jos kreditoriams (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vadovo civilinės atsakomybės klausimą, nepagrįstai neišsiaiškino aplinkybių, kada kilo vadovui įstatyminė pareiga kreiptis dėl bankroto iškėlimo (teisinis ir faktinis nemokumas), žinant įmonės finansinę padėtį bei kokia vykdoma reali ūkinė veikla galėjo pateisinti sprendimą nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, siekiant išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą. Žinoma, pats nesikreipimas laiku savaime dar nereiškia žalos padarymo, bet svarbu nustatyti, ar įmonės vadovas veikė apgalvotai ir suderinamai su įprastine ūkine veikla. Kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl atsakovo veiksmų (ne)pateisinimo kaip įprastinės verslo rizikos, gali tapti aktuali ir SODROS pateikta informacija (b. l. 58), kad atsakovas jaus anksčiau yra vadovavęs dviem bendrovėms, kurios bankrutavo su ženkliais kreditoriniais įsiskolinimais, tame tarpe ir SODRAI bei darbuotojams. Ši informacija gali būti patikrinta ir pagal teismui prieinamus informacinių ir registrų duomenis ar teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis (CK 179 str. 3 d.,).

37Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos esme suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės; kad sprendžiant, ar yra ( - ) straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, kad yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-121/2009).

38Aukščiau išdėstytos aplinkybės lemia išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vadovo atsakomybės klausimą, savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, neatskleidė bylos esmės ir esami įrodymai neleidžia išnagrinėti bylos apeliacinės instancijos teisme (CPK 185 str., 327 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgus į išdėstytą, skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

40Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens organų... 5. Ieškovas BUAB „Ambera“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-3),... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Šiaulių apygardos teismas 2013-06-14 sprendimu (b. l. 109-113) ieškinį... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Ieškovas BUAB „Ambera“ apeliaciniu skundu (b. l. 116-119) prašo... 10. 1. Teismas konstatavęs, kad atsakovas, esant įmonei nemokiai, sudarydamas... 11. 2. Teismas neįsigilino į bylos medžiagą, pasisakė dėl kai kurių... 12. 3. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos... 13. 4. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartimi c.b.... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 125-127) atsakovas A. V. prašo jį... 15. 1. Remiantis formuojama teismų praktika, paprastas vadovo neatsargumas,... 16. 2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką konstatavo, kad... 17. 3. Nesant priežastinio ryšio tarp įmonei kilusios žalos ir atsakovo... 18. 4. Teismas, remiantis byloje esančiais įrodymais, padarė pagrįstas... 19. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 20. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 21. Nagrinėjamoje byloje apeliantas kelia netinkamo įrodinėjimo proceso ir... 22. Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės nevykdžius pareigos kreiptis į... 23. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „Ambera“... 24. Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad administracijos... 25. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas... 26. Skundžiamame sprendime teismas sprendė, jog nors įmonės vadovas ir... 27. Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės finansinės padėties... 28. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, konstatavo,... 29. Pažymėtina, kad paprastai įmonės balanso duomenys yra vienas iš įrodymų,... 30. Siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės (ne)buvimo... 31. Pažymėtina, kad bankroto bylose ryškus viešasis interesas, todėl... 32. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas vadovo civilinės... 33. Dėl žalos dydžio nustatymo... 34. Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad žalos dydis yra fakto... 35. Dėl bylos grąžinimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ... 36. Ieškovo ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas nevykdė Įmonių... 37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos esme... 38. Aukščiau išdėstytos aplinkybės lemia išvadą, kad pirmosios instancijos... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 40. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir...