Byla 2S-1472-450/2014
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą skolininkui V. S. dėl skolos priteisimo.

3Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Kreditorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko V. S. 2000 Lt skolos, 1048 Lt palūkanų, 234,37 Lt delspinigių, 611,09 Lt kitų išlaidų, 5 procentų metinių palūkanų ir 22 Lt žyminio mokesčio.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą skolininkui V. S. dėl skolos priteisimo.

8Teismas nurodė, kad nors įstatymas ir nedraudžia šalims nustatyti didesnes palūkanas, tačiau palūkanų dydis negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininkės) sąskaita, palūkanos neturi būti pernelyg didelės, nes sutarties dalyviai tarpusavio santykius privalo grįsti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Teismas atsižvelgė į tai, jog skolininkas yra vartotojas, kuris vartojimo kredito sutartį su kreditoriumi sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl darė išvadą, kad kreditoriaus prašomos priteisti 1 048Lt palūkanos yra aiškiai per didelės ne tik pagal palūkanų normą, bet ir pagal jų santykį su skolos dydžiu (2 000 Lt). Pažymėjo, kad siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, t. y. vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti mažinamas esant dviem pagrindams: kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams. Nurodė, kad teismas, gavęs pareiškimą dėl teismo įsakymo, kuriame prašoma aiškiai per didelių palūkanų, atsisako priimti tokį pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą, kadangi bylų dėl teismo įsakymo išdavimo institutas yra specifinis ir dėl jo specifikos negali būti taikomos palūkanų mažinimo normos. Teismas pažymėjo, kad kreditoriaus reikalavimai negali būti tenkinami visiškai, o CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies, todėl kreditoriaus pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą ir pažeidžiantį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą, teismas atsisakė priimti (CPK 435 str. 2 d.).

9III. Atskirojo skundo argumentai

10Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad nesutinka su teismo vertinimu, jog pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, kadangi aiškų pareiškimo nepagrįstumą teismas turėtų konstatuoti įvertinęs jame nurodomą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą. Pažymėjo, kad CPK 435 str. 2 d. taikytina, kai reikalavimas yra absurdiškas ar kai tokį reikalavimą nepagrįstu vienareikšmiškai laiko materialiosios teisės normos. Nurodė, kad savo reikalavimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo iš skolininko grindžia vartojimo kredito sutartimi bei vadovaujasi CK 6.57 str., 6.249 str., todėl kreditoriaus pareikštas reikalavimas iš esmės yra realus ir pagrįstas. Apelianto nuomone, teismas skundžiamojoje nutartyje nepagrįstai kreditoriaus prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas (CK 6.872 str.) įvardino minimaliais nuostoliais. Taip pat apeliantas nesutinka, kad palūkanos yra aiškiai per didelės ne tik pagal palūkanų normą, bet ir pagal jų santykį su skolos dydžiu. Nurodė, kad tarp kreditoriaus ir skolininko 2013-03-20 sudarytos vartojimo kredito sutarties bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 129,38 proc., t. y. nesiekia maksimaliai įstatymo leidžiamos ribos (200 proc.). Apelianto nuomone, vartojimo kredito sutartyje nurodyta metinių palūkanų norma 85,96 proc. yra protinga ir pagrįsta, be to, priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, yra beveik du kartus mažesnė nei skolos suma. Pažymėjo, jog tai, kad skolininkas yra vartotojas, neatleidžia jo nuo prievolės įvykdyti paskolos sutartį sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais.

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12 Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartis paliktina nepakeista.

13Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.

14Iš bylos medžiagos matyti, kad kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą, prašydamas priimti teismo įsakymą dėl 2000 Lt skolos, 1048 Lt palūkanų, 234,37 Lt delspinigių, 611,09 Lt kitų išlaidų, 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininko V. S.. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo motyvavo tuo, jog šiuo atveju skolininkas yra fizinis asmuo - vartotojas bei kad kreditoriaus prašomos priteisti palūkanos laikytinos aiškiai per didelėmis. Apeliantas nesutinka su tokia pirmos instancijos teismo pozicija ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį, kuria jo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo buvo atsisakyta priimti.

15Taigi nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo. CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., t viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. Nors CPK 435 str. 3 d. numato, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, bet sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kartu pažymėtina, kad procesinės teisės doktrina ir įstatymai nedraudžiama išduoti teismo įsakymą tik dėl dalies reikalavimų nurodytų kreditoriaus pareiškime. Dėl to teismas, nustatęs, kad vienas ar keli iš pareiškime nurodytų reikalavimų yra akivaizdžiai nepagrįsti, galėtų nutartimi atsisakyti išduoti teismo įsakymą dėl tokio ar tokių reikalavimų (pvz. palūkanų priteisimo), nurodydamas, jog pareiškėjas turi teisę reikšti juos ginčo teisenoje, o dėl kitų reikalavimų išduoti teismo įsakymą (pvz. pagrindinės skolos priteisimo).

16Pažymėtina tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Pirmosios instancijos teismas CPK 435 str. 2 d. pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas priteisti 1 048 Lt dydžio palūkanas galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybės bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per didelės. Nagrinėjamu atveju sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma sudaro 85,96 %, o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 129,38 %. Apelianto teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju palūkanos yra neprotingai didelės, nes dėl tokių palūkanų šalys susitarė sutartimi, be to, jos neviršijo paskolos sutarties sudarymo metu aktualioje LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. numatytos bendros vartojimo kredito kainos, t. y. 200 proc. Pažymėtina, kad nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs su viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarautų viešajai tvarkai. Todėl teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-830/2003).

17Pažymėtina ir tai, kad apeliantas neginčija skundžiama nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kad ji sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos. Todėl siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).

18Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai situacijai, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apelianto reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra pagrįstas, ar atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apelianto interesų pusiausvyros ar ne, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apelianto reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles.

19Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kas sudaro pagrindą teigti, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

20Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

21Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo... 3. Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,... 4. I. Ginčo esmė... 5. Kreditorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko V. S.... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 21 d. nutartimi nutarė... 8. Teismas nurodė, kad nors įstatymas ir nedraudžia šalims nustatyti didesnes... 9. III. Atskirojo skundo argumentai... 10. Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus... 11. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 12. Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m.... 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 14. Iš bylos medžiagos matyti, kad kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į... 15. Taigi nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą... 16. Pažymėtina tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje... 17. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas neginčija skundžiama nutartimi nustatytų... 18. Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl... 19. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios... 20. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi... 21. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį palikti...