Byla 3K-3-541/2009
Dėl kompensacijos už atšauktą skrydį

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Latvijos Respublikos bendrovės Air Baltic Corporation AS kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal M. L. ieškinį atsakovui Latvijos Respublikos bendrovei Air Baltic Corporation AS dėl kompensacijos už atšauktą skrydį.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

42008 m. spalio 29 d. ieškovo darbdavys internetu nupirko skrydžio lėktuvu bilietą Vilnius – Berlynas – Vilnius ieškovui į tarnybinę komandiruotę vykti. 2008 m. lapkričio 19 d. ieškovas turėjo skristi atsakovo lėktuvu reisu Berlynas – Vilnius, tačiau šis reisas dėl orlaivio gedimo buvo atšauktas. Ieškovui buvo pasiūlyta rinktis kitą maršrutą (Berlynas – Ryga – Vilnius), kuriuo pasinaudojęs, ieškovas atvyko į Vilnių apie 7 val. vėliau, nei turėjo. Vadovaudamasis CPK 30 straipsnio 3 dalimi, ieškovas kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą ir, remdamasis 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendrąsias kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo ir atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau – Reglamentas Nr. 261/2004) 7 straipsniu ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendime Wallentin-Hermann, C-549/07, esančiais išaiškinimais dėl skrydžio atšaukimo priežasčių, prašė priteisti iš atsakovo Latvijos Respublikos bendrovės Air Baltic Corporation AS 250 eurų kompensaciją už atšauktą skrydį.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

6Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. kovo 30 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė kaip neteismingą Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui ir išaiškino ieškovui, kad jis turi teisę su šiuo ieškiniu kreiptis į Latvijos Respublikos teismą arba Tarptautinį komercinį arbitražo teismą Rygoje. Teismas nustatė, kad iš atsakovo Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių 20 straipsnio matyti, jog visi ginčai, kylantys iš sutarties, yra sprendžiami Latvijos Respublikos teisme arba Tarptautiniame komerciniame arbitražo teisme Rygoje. Nurodęs, kad šalių ginčas kilo dėl netinkamai įvykdytos pareigos, kylančios iš pervežimo sutarties, teismas konstatavo, jog ieškovas, paduodamas ieškinį Lietuvos teismui, pažeidė teismingumo taisykles, todėl iškelta byla nutrauktina (CPK 137 straipsnio 2 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 1punktas).

7Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 16 d. nutartimi tenkino ieškovo atskirąjį skundą: panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija nustatė, kad elektroninio bilieto kopija patvirtina, jog ieškovas sudarė su atsakovu vežimo oru sutartį (CK 6.809 straipsnis), pagal kurią skrydžiai turėjo vykti iš oro uosto, esančio vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, į oro uostą, esantį kitoje valstybėje narėje, skrydžius turėjo vykdyti Bendrijos oro vežėjas. Remdamasi Aviacijos įstatymo 70 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje R. G., A. G. ir A. J. v. IĮ ,,Palangos Avia“ ir UAB ,,Aurela“, bylos Nr. 3K-7-43/2008, esančiais išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatavo, kad šalių ginčui taikytinas Reglamentas Nr. 261/2004. Atsižvelgdama į šio Reglamento 16 straipsnio nuostatą, kad kiekvienas keleivis gali pasiskųsti bet kuriai pagal 16 straipsnio 1 dalį paskirtai įstaigai arba bet kuriai kitai valstybės narės paskirtai kompetentingai įstaigai dėl bet kurio įtariamo šio Reglamento pažeidimo bet kuriame valstybės narės teritorijoje esančiame oro uoste arba dėl bet kurio skrydžio iš trečiosios šalies į oro uostą, esantį toje teritorijoje, taip pat į CK 1.39 straipsnį, kuriame aiškiai reglamentuota užsienio teisės taikymo vartojimo sutartims klausimų sprendimo tvarka ir nustatyta, kad šalių teisė pasirinkti sutartinei prievolei taikytiną teisę neatima ir neriboja vartotojo teisės ginti savo interesus priemonėmis ir būdais, kuriuos nustato jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, teisėjų kolegija konstatavo, jog ieškovas turėjo teisę kreiptis į savo gyvenamosios vietos teismą, t. y. į Lietuvos Respublikos teismą.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu atsakovas Latvijos Respublikos bendrovė Air Baltic Corporation AS prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartį, priteisti iš ieškovo kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

101. Dėl vežimo sutarties galiojimo. Vežimo oru sutartį su kasatoriumi ieškovo naudai (CK 6.191 straipsnis) sudarė jo darbdavys, pagal šią sutartį ieškovas tapo kreditoriumi ir jam turi būti taikomos visos sutarties nuostatos, t. y. kasatoriaus Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės, kurios CK 6.185 straipsnio prasme laikytinos standartinėmis sutarties sąlygomis.

112. Dėl CK 1.39 straipsnyje įtvirtintos kolizinės normos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo taikytas CK 1.39 straipsnis reglamentuoja taikytinos teisės, o ne teismingumo klausimus, be to, šalių sudaryta vežimo oru sutartis neatitinka šiame straipsnyje pateikiamos vartojimo sutarties sampratos ir nepatenka į jo reguliavimo sritį, nes kelionė į Berlyną buvo ieškovo tarnybinė komandiruotė, taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.39 straipsnį.

123. Dėl Reglamento 16 straipsnyje įtvirtintos teisės pasiskųsti valstybės narės paskirtai įstaigai. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Reglamento Nr. 261/2004 16 straipsnio nuostatą, spręsdamas, kad joje nurodyta valstybės narės kompetentinga institucija yra teismas, nes šis straipsnis nereglamentuoja teismingumo klausimų, jo tikslas yra užtikrinti Reglamento įgyvendinimo kontrolę, Lietuvoje šiame straipsnyje įvardytos funkcijos pavestos Civilinės aviacijos administracijai, kuri įgaliota taikyti administracines poveikio priemones už Reglamento pažeidimus (ATPK 1151, 231 straipsniai).

13Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas M. L. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartį palikti galioti; nurodo, kad asmeniškai nebuvo sudaręs vežimo sutarties su kasatoriumi ar jo atstovu, nebuvo supažindintas su kasatoriaus Keleivių ir bagažo vežimo taisyklėmis, kasatorius nepateikė įrodymų, kaip konkrečios redakcijos taisyklės tapo atitinkamos vežimo oru sutarties dalimi; atsižvelgiant į taisyklių nuostatas dėl kasatoriaus teisės vienašališkai ir be atskiro įspėjimo jas keisti, neaišku, kokios redakcijos taisyklės galiojo konkrečios vežimo oru sutarties sudarymo momentu, taigi pirmosios instancijos teismas, kurio nutartį kasatorius prašo palikti nepakeistą, netinkamai taikė CPK 12 straipsnį. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos 1999 m. gegužės 28 d. Monrealio konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (toliau – Monrealio konvencija) 33 straipsnyje nustatytos teismingumo taisyklės, o pagal šios konvencijos 47 straipsnį kasatoriaus taisyklių 20 straipsnio nuostata dėl sutartinio teismingumo negalioja kaip prieštaraujanti imperatyviosioms Monrealio konvencijos nuostatoms, nes pakeičia joje nustatytas jurisdikcijos taisykles. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.39 straipsnio netinkamo taikymo yra nepagrįsti, nes sutartis sudaryta pagal standartines sąlygas, ieškovas kaip keleivis buvo identiškoje padėtyje kaip ir kiti keleiviai; ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad Reglamentu Nr. 261/2004 siekiama užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį. Ieškovas pažymi, kad dėl iš Reglamento Nr. 261/2004 kylančių reikalavimų teismingumo yra pasisakęs Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2009 m. liepos 9 d. sprendime Rehder, C-204/08, kuriame konstatavo, jog asmenų pervežimo oro transportu iš vienos valstybės narės į kitą pagal sutartį, sudarytą su viena oro bendrove, kuri yra skrydį vykdanti oro vežėja, atveju nagrinėti šia sutartimi ir Reglamentu Nr. 261/2004 grindžiamą ieškinį dėl kompensacijos jurisdikciją turi, ieškovo nuožiūra, tas teismas, kurio teritorijoje yra lėktuvo išvykimo ar atvykimo vieta.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

16Dėl keleivio vežimo sutarties

17Vertindama šalių argumentus dėl vežimo sutarties sudarymo, teisėjų kolegija pažymi, kad keleiviai ir bagažas vežami pagal vežimo sutartis (CK 6.807 straipsnio 1 dalis), keleivio vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas bilietu (CK 6.809 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovo darbdavys per kasatoriaus agentą nupirko elektroninį skrydžio bilietą, kuris buvo perduotas naudos pagal šią sutartį gavėjui – ieškovui, taigi teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, jog kasatorius ir ieškovo darbdavys sudarė keleivio vežimo sutartį ir ji kvalifikuotina kaip sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis).

18Teisėjų kolegija pažymi, kad viena keleivio vežimo sutarties šalis arba trečiasis asmuo, kurio naudai tokia sutartis sudaroma (keleivis), visais atvejais yra fizinis asmuo, tai yra vienas iš vartojimo sutarties požymių. Vartotojų teisių apsaugos institutas lemia poreikį užtikrinti, jog visais atvejais sprendžiant sutartinius ginčus vartojimo sutartys būtų identifikuotos ir vartotojo teisės būtų tinkamai ginamos, todėl šiuo atveju svarbus keleivio ir vežėjo sutartinių teisinių santykių kvalifikavimas, t. y. nustatymas, ar keleivio vežimo sutartis neturi vartojimo sutarties požymių.

19Civilinėje teisėje vartojimo sutartys nuo komercinių, taip pat nuo kitų sutarčių yra atskiriamos pagal vartojimo sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus. Vartojimo sutartis – tai sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su savo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu.

20Vertindama keleivio ir vežėjo sutartinius santykius vartojimo sutarties požymių aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad keleivio vežimo sutarties dalykas yra specifinė paslauga – keleivio nugabenimas į paskirties punktą, ir šios paslaugos gavėju (keleiviu), minėta, gali būti tik fizinis asmuo. Vertinant keleivio vežimo sutartį pagal kitą vartojimo sutarties požymį – sutarties sudarymo tikslą, būtina skirti vežimo, kaip tokio (nagrinėjamos bylos atveju – skrydžio), ir asmens kelionės tikslus. Pabrėžtina, kad vežimas, kaip toks (nagrinėjamos bylos atveju – skrydis), yra siauresnė sąvoka nei kelionė ir apima tik kelią nuo išvykimo punkto iki paskirties punkto. Taigi, keleivio vežimo oru sutarties dalykas yra skrydis, kaip toks; sutartimi tenkinamas asmeninis keleivio poreikis patekti į paskirties punktą, kuris negali būti laikomas susijusiu su jo verslu ar profesija, nes asmens kelionės tikslas (t. y. jo veikla atvykus į paskirties punktą) yra už keleivio vežimo sutarties ribų. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad keleivio vežimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kurios silpnesnioji šalis yra keleivis, esantis akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – vežėju.

21Dėl keleivio vežimo sutarties sąlygos dėl teismingumo

22Keleivio vežimo sutartį kvalifikavus kaip vartojimo, šiai sutarčiai taikytinos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo aspektų yra vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė.

23Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje keleivio vežimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu pagal kasatoriaus vienašališkai parengtas standartines sąlygas – Keleivių ir bagažo vežimo taisykles, kurių 20 punkte įtvirtinta sąlyga, nustatantį ginčų, kylančių iš šios sutarties teismingumą Latvijos Respublikos teismams arba Rygos tarptautiniam komerciniam arbitražo teismui. Nors šalys byloje nekėlė klausimo dėl šios sąlygos sąžiningumo, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad keleivio vežimo sutartis yra vartojimo sutartis, o vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet kartu ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei, teisėjų kolegija ex officio vertina šios sąlygos atitiktį sąžiningumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir N. S. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir Č. K. v. akcinė bendrovė „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Nacionalinio teismo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, yra konstatavęs ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimas Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, Rink. p. I-4941; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas Pannon GSM Zrt., C-243/08).

24Nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų apibrėžtis yra įtvirtinta CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose nustatyta, kad negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taigi šio įstatymo prasme nesąžininga gali būti pripažinta individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga, atitinkanti du vienas kitą papildančius kriterijus: pirma, prieštaraujanti bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, antra, taip iš esmės pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. CK 6.188 straipsnio 2 dalyje pateikiamas pavyzdinis esminio šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimo vartotojo nenaudai požymių sąrašas.

25Vertindama ginčo sutarties sąlygą dėl teismingumo, teisėjų kolegija pažymi, kad vartojimo sutarties sąlyga, nustatanti, jog ginčai, kylantys iš tokios sutarties, sprendžiami vežėjo (stipresniosios sutarties šalies) buveinės valstybės teismuose, apriboja vartotojo pasirinkimą ir įpareigoja jį bylinėtis paslaugos teikėjo valstybės teisme, ir taip pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, nepagrįstai suvaržo jo galimybę pareikšti ieškinį, nes gali lemti neprotingus tokio kreipimosi į teismą kaštus, ypač tais atvejais, kai kreipiamasi dėl palyginti nedidelės standartinės kompensacijos sumos, kaip nagrinėjamos bylos atveju. Taigi, tokia vartojimo sutarties sąlyga atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 18 punkte nustatytus požymius ir laikytina nesąžininga. Pažymėtina, kad analogiškai vartojimo sutarties sąlygą dėl jurisdikcijos suteikimo pardavėjo valstybės teismams vertino ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimas Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, Rink. p. I-4941; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas Pannon GSM Zrt., C-243/08).

26Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai netyrė ir nenustatinėjo faktinės aplinkybės, ar kasatoriaus Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės, kaip standartinės sutarties sąlygos, buvo tinkamai atskleistos prisijungimo būdu sutartį sudariusiai šaliai, t. y. ar jos tapo neatskiriama sutarties dalimi (CK 6.185 straipsnis), tačiau, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, šių taisyklių 20 punkte įtvirtinta sąlyga dėl teismingumo vertintina kaip nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, taigi, nepaisant to, ar kasatoriaus Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės tapo keleivio vežimo sutarties dalimi, nagrinėjamos bylos teismingumas turi būti nustatomas, vadovaujantis atitinkamų teisės aktų, o ne šių taisyklių 20 punkto nuostatomis.

27Dėl Monrealio konvencijos ir Reglamento Nr. 261/2004 taikymo

28Keleivio teisė gauti kompensaciją iš oro vežėjo reglamentuojama Reglamento Nr. 261/2004 5, 7 ir 12 straipsnių bei Monrealio konvencijos 19, 22 ir 29 straipsnių. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiomis Reglamento Nr. 261/2004 ir Monrealio konvencijos nuostatomis grindžiamos teisės yra skirtingo teisinio pobūdžio (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimas Rehder, C-204/08). Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2006 m. sausio 10 d. sprendime IATA ir ELFAA, C-344/04, pasisakydamas dėl Monrealio konvencijos ir Reglamento Nr. 261/2004 taikymo, yra pažymėjęs, kad dėl bet kokio vėlavimo keleivių vežimo oru atveju gali būti padaryta dviejų rūšių žalos: pirma, per didelis vėlavimas visiems keleiviams sukelia beveik tapačią žalą, kurią atlyginti galima standartiškai ir nedelsiant; antra, keleiviai gali patirti konkrečios su jų kelionę susijusios žalos, kurią norint atlyginti reikia kiekvienu atveju įvertinti padarytos žalos dydį, todėl jos atlyginimas gali būti tik a posteriori ir konkretus. Monrealio konvencijos 19, 22 ir 29 straipsnių taikymo sritis vertintina atsižvelgiant į konvencijos preambulėje įtvirtintą būtinybės užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybės pripažinimą. Iš nurodytų konvencijos straipsnių aiškiai matyti, kad jie reglamentuoja tik sąlygas, kuriomis, vėluojant skrydžiui, keleiviai gali pareikšti ieškinius vežėjams, atsakingiems už šio vėlavimo sukeltą žalą, dėl konkrečių nuostolių atlyginimo. Tuo tarpu Reglamente Nr. 261/2004 įtvirtintos standartiškai ir nedelsiant teiktinos žalos atlyginimo priemonės, kurios yra papildomos Monrealio konvencijoje įtvirtintų priemonių atžvilgiu. Taigi iš Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio kildinama teisė yra teisė į fiksuotą ir visiems keleiviams vienodą kompensaciją atšaukus skrydį, kuri nesusijusi su žalos atlyginimu pagal Monrealio konvencijos 19 straipsnį (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimas Rehder, C-204/08). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas dėl standartinės kompensacijos pagal Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnį priteisimo, Monrealio konvencijos nuostatos šiuo atveju netaikomos, taigi, nepagrįsti ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą pateikiami argumentai dėl Monrealio konvencijos nuostatų, reglamentuojančių teismingumo klausimą, pažeidimo.

29Dėl bylos dėl kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 teismingumo

30Kaip jau minėta, ieškinys šioje byloje pareikštas, remiantis Reglamento Nr. 261/2004 nuostatomis. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Reglamento Nr. 261/2004 16 straipsnį, kurio tikslas yra užtikrinti Reglamento įgyvendinimo kontrolę, o ne nustatyti ginčų, kylančių dėl jame įtvirtintų teisių įgyvendinimo, teismingumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi CK 1.39 straipsniu, nes šiame straipsnyje įtvirtintos kolizinės taisyklės, nustatančios vartojimo sutartims taikytiną teisę, o ne ginčų teismingumą.

31Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos teismingumas nustatytinas pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) nustatytas taisykles, kurių bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė. Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnyje įtvirtinta bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, nepaisant jų pilietybės, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos (juridinių asmenų oficialios buveinės, centrinės administracijos arba pagrindinės verslo vietos) valstybės narės teismuose. Be bendrosios, Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos ir alternatyviosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, į kurios valstybės narės teismą kreiptis. Viena svarbiausių alternatyviosios jurisdikcijos taisyklių įtvirtinta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte ir taikoma byloms, kylančioms iš sutartinių santykių. Pagal šią taisyklę byla gali būti iškelta atitinkamos sutartinės prievolės vykdymo vietos teismuose. Vežimo oru atveju prievolės vykdymo (paslaugos suteikimo) vieta turi būti laikoma tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta. Kiekviena iš šių dviejų vietų yra pakankamai susijusi su bylos materialiaisiais elementais ir todėl užtikrina glaudų ryšį tarp sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo, kurio siekiama Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte nustatytomis taisyklėmis. Remiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo išaiškinimu 2009 m. liepos 9 d. sprendime Rehder, C-204/08, keleivių pervežimo oro transportu iš vienos valstybės narės į kitą pagal sutartį, sudarytą su oro bendrove, kuri yra skrydį vykdanti oro vežėja, atveju nagrinėti šia vežimo sutartimi ir Reglamentu Nr. 261/2004 grindžiamą ieškinį dėl kompensacijos jurisdikciją turi, ieškovo nuožiūra, tos valstybės narės, kurios teritorijoje yra lėktuvo išvykimo ar atvykimo vieta, teismas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalį vežimo sutarčiai, kitai, nei sutartis, kurioje už įskaitytą kainą numatyta kelionė ir nakvynė, netaikomos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos dėl jurisdikcijos, susijusios su vartotojų sutartimis. Taigi, ieškovas, vadovaudamasis Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsniu bei 5 straipsnio 1 punktu, turi teisę savo pasirinkimu kreiptis dėl kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 priteisimo į atsakovo buveinės, centrinės administracijos arba pagrindinės verslo vietos, lėktuvo išvykimo arba atvykimo vietos valstybės narės teismą.

32Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjama byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, todėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartis paliekama galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau kitais – šioje nutartyje išdėstytais – motyvais.

33Dėl bylinėjimosi išlaidų

34Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 30,75 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

35Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

36Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

37Priteisti iš atsakovo Latvijos Respublikos bendrovės Air Baltic Corporation AS (40003245752) 30,75 Lt (trisdešimt litų 75 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.

38Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. 2008 m. spalio 29 d. ieškovo darbdavys internetu nupirko skrydžio lėktuvu... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė... 6. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. kovo 30 d. nutartimi... 7. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 16 d. nutartimi tenkino ieškovo... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu atsakovas Latvijos Respublikos bendrovė Air Baltic... 10. 1. Dėl vežimo sutarties galiojimo. Vežimo oru sutartį su kasatoriumi... 11. 2. Dėl CK 1.39 straipsnyje įtvirtintos kolizinės normos. Kasatorius... 12. 3. Dėl Reglamento 16 straipsnyje įtvirtintos teisės pasiskųsti valstybės... 13. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas M. L. prašo kasacinį skundą... 14. Teisėjų kolegija... 15. III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 16. Dėl keleivio vežimo sutarties ... 17. Vertindama šalių argumentus dėl vežimo sutarties sudarymo, teisėjų... 18. Teisėjų kolegija pažymi, kad viena keleivio vežimo sutarties šalis arba... 19. Civilinėje teisėje vartojimo sutartys nuo komercinių, taip pat nuo kitų... 20. Vertindama keleivio ir vežėjo sutartinius santykius vartojimo sutarties... 21. Dėl keleivio vežimo sutarties sąlygos dėl teismingumo... 22. Keleivio vežimo sutartį kvalifikavus kaip vartojimo, šiai sutarčiai... 23. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje keleivio vežimo sutartis buvo... 24. Nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų apibrėžtis yra įtvirtinta CK... 25. Vertindama ginčo sutarties sąlygą dėl teismingumo, teisėjų kolegija... 26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai... 27. Dėl Monrealio konvencijos ir Reglamento Nr. 261/2004 taikymo... 28. Keleivio teisė gauti kompensaciją iš oro vežėjo reglamentuojama Reglamento... 29. Dėl bylos dėl kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 teismingumo... 30. Kaip jau minėta, ieškinys šioje byloje pareikštas, remiantis Reglamento Nr.... 31. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos teismingumas nustatytinas... 32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 33. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 34. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. pažymą apie... 35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 36. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.... 37. Priteisti iš atsakovo Latvijos Respublikos bendrovės Air Baltic Corporation... 38. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...