Byla e2A-1315-613/2018

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo I. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Zvin Logistics“ dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Zvin Logistics“ priešieškinį ieškovui I. N. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas I. N. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti 2017 m. gegužės 15 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – ieškovo atleidimą iš darbo; pripažinti ieškovo atleidimą neteisėtu; pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą ir nustatyti, kad ieškovas I. N. atleistas teismo sprendimu; panaikinti 2017 m. gegužės 15 d. įsakymą Nr. PN1 dėl prastovų ne dėl darbuotojo kaltės; priteisti iš atsakovės nesumokėtus dienpinigius – 1 218,17 Eur už kovo ir balandžio mėnesius, nesumokėtą darbo užmokestį – 106,49 Eur už gegužės mėnesį, neapmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą – 708,32 Eur, už darbą švenčių ir poilsio dienomis – 28,48 Eur; priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį iki atsiskaitymo iki 2017 m. birželio 22 d. t. y. 709,92 Eur; priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovės dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką dėl neteisėto atleidimo – 1 007,12 Eur; priteisti iš atsakovo 382,93 Eur patirtų išlaidų. Patikslinto ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad:
    1. Ieškovas, manydamas, jog atsakovė pažeidė jo teises, 2017 m. liepos 28 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Šalys darbo byloje abipusio kompromiso būdu sudarė taikos sutartį, kurią Darbo ginčų komisija patvirtino 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu. Nurodė, kad nors atsakovas sutiko su taikos sutarties sąlygomis, tačiau sutartyje visos numatytos neturtinės žalos atlyginimo nustatytu terminu ieškovui nepervedė, pervedė tik 1 700 Eur, bet ne 2 000 Eur. Teigia, jog atsakovei neįvykdžius taikos sutartyje numatytų sąlygų, ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl jo pažeistų teisių.
    2. Pažymėjo, jog tarp jo ir atsakovės direktoriaus A. Ž. susiklostė konfliktiniai santykiai, nes atsakovės atstovas reikalavo pažeidinėti teisės aktus ir nesilaikyti vairuotojų darbo ir poilsio laiko režimo, važiuoti neįjungus tachografo bei neužtikrino normalių darbo sąlygų, ieškovo prašymu nepateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Nurodė, jog vieno konflikto metu balandžio mėnesį, jam esant komandiruotėje, direktorius A. Ž. pasakė, kad jis yra atleidžiamas iš darbo, nors grįžus iš komandiruotės balandžio 28 d., apie atleidimą neįspėjo, neinformavo, nuo kada atleidžiamas ir ar tikrai atleidžiamas.
    3. Ieškovo manymu, jam yra nepagrįstai taikyta drausminė nuobauda už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą atleidimas iš darbo, nes atsakovė nenurodė šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo pagrindo, kokių darbo pareigų jis nevykdė, nenurodė darbo drausmės pažeidimo, kuriuo šiurkščiai pažeidė tiesiogiai ieškovo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatas arba kitaip šiurkščiai nusižengė darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.
  2. Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Zvin Logistics“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 2 000 Eur sumą; 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo visos priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinio pagrindu nurodė aplinkybę, jog:
    1. Ieškovas pateikdamas ieškinį po Darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo patvirtinta šalių pateikta taikos sutartis, priėmimo, sumas, kurias atsakovas sumokėjo taikos sutarties pagrindu, įgijo neteisėtai, todėl privalo grąžinti atsakovui.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį ir atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies – pripažino neteisėtu ir panaikino atsakovės UAB „Zvin Logistics“ 2017 m. gegužės 15 d. įsakymą dėl drausminės nuobaudos atleidimo iš darbo skyrimo ieškovui I. N.; pripažino neteisėtu I. N. atleidimą iš darbo UAB „Zvin Logistics“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą; laikė, kad tarp ieškovo I. N. ir atsakovės UAB „Zvin Logistics“ sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; pripažino neteisėtu ir panaikino atsakovės UAB „Zvin Logistics“ 2017 m. gegužės 2 d. priimtą įsakymą Nr. PN1 dėl prastovų ne dėl darbuotojo kaltės; priteisė ieškovui I. N. iš atsakovės UAB „Zvin Logistics“ 514,08 Eur išeitinę išmoką, 709,92 vidutinio darbo užmokesčio nuo atleidimo dienos iki atsiskaitymo, 74,54 Eur darbo užmokesčio už gegužės mėnesį, 1 186,17 Eur dienpinigių, 382,93 Eur patirtų išlaidų ir 1 350 Eur bylinėjimosi išlaidų; taip pat priteisė atsakovei UAB „Zvin Logistics“ iš ieškovo I. N. 1 700 Eur be pagrindo įgytų piniginių lėšų ir 16,53 Eur metinių palūkanų nuo priešieškinio teisme priėmimo dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, t. y. iki vienarūšių reikalavimų įskaitymo 2018 m. gegužės 23 d., bei 931 Eur bylinėjimosi išlaidų; taikė vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir galutinai priteisė ieškovui I. N. iš atsakovės UAB „Zvin Logistics“ 1 151,11 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų ir 419 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė; priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Zvin Logistics“ 215 Eur žyminį mokestį valstybei. Pagrindiniai teismo sprendimo motyvai:
    1. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei pirmiau nurodytas nustatytas faktines aplinkybes, o būtent, kad ieškovas, nepraleidęs DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ieškiniui pareikšti teisme, kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu, ir tą aplinkybę Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartyje pripažino pagrįsta ieškinio senaties termino atnaujinimui, konstatavo, kad ieškovas 2017 m. spalio 12 d. kreipdamasis su ieškiniu į teismą materialinio ieškinio senaties termino kreiptis į teismą nepraleido, todėl atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį atmetė.
    2. Nurodė, kad tarp šalių tvyrojo konfliktinė situacija nuo pat pirmos ieškovo komandiruotės. Teigia, jog ieškovas pripažįsta, kad konflikto metu sunkiai suvaldė emocijas, nes direktorius jam kėlė reikalavimus, su kuriais jis nesutiko, nes jie buvo nepriimtini, t. y. važiuoti neįsijungus tachografo, pačiam ieškoti transporto priemonės nuvykti iki keičiamo automobilio, tačiau visus ieškovės nurodytus darbus jis atliko tinkamai. Be to, atkreipė dėmesį, jog atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad dėl ieškovo elgesio būtų kilę nesklandumų įmonėje, jo nepagarbiai išsakyti žodžiai vadybininkui ir direktoriui jokių žalingų pasekmių atsakovei nesukėlė. Darė išvadą, kad esant konfliktinei situacijai tarp darbdavio ir darbuotojo, žodinio konflikto tarp jų metu pavartoti necenzūriniai žodžiai negali būti laikomi šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, už kurį skiriamas atleidimas iš darbo.
    3. Pažymėjo, kad skirdamas ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, atsakovas nesilaikė DK 238 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, tai yra nuobaudos tinkamai neindividualizavo, paskirta nuobauda neatitiko darbo drausmės pažeidimo sunkumo, todėl manė, kad darbdavys akivaizdžiai skyrė darbuotojui per griežtą nuobaudą. Teismas pripažino atsakovo direktoriaus 2017 m. gegužės 15 d. įsakymą, kuriuo ieškovui skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, neteisėtu, drausminę nuobaudą (atleidimą iš darbo) panaikino ir darbo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.
    4. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas pas atsakovę dirbo nuo 2016 m. spalio 31 d. iki 2017 m. gegužės 15 d., todėl darė išvadą, kad pagal DK 300 straipsnio 4 dalies, 141 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškovui priklauso vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Nurodė, kad atsakovės 2018 m. balandžio 5 d. teismui pateikta pažyma, pasirašyta buhalterės E. R., patvirtina, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis UAB „Zvin Logistics“ sudarė 514,08 Eur (vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 24,48 Eur). Taigi konstatavo, kad iš atsakovės ieškovo naudai priteistina ne ieškovo prašoma suma – 1 007,12 Eur, o vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 514,08 Eur (neatskaičius mokesčių).
    5. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovui buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, apskaitos laikotarpis – 1 mėnuo. Teigia, jog ginčo dėl šių sumų byloje nėra. Taip pat nustatė, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2017 m. rugsėjo 8 d. dirbo UAB „Addways Logistics“, kur jo vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis buvo 951,38 Eur; vienos dienos vidutinis darbo užmokestis – 45,30 Eur; 1 valandos vidutinis darbo užmokestis – 5,6798 Eur. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. ir iki šiol ieškovas dirba UAB „Transadria“, kur jo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra 25,93 Eur. Padarė išvadą, kad dirbdamas kitose darbovietėse priverstinių pravaikštų metu ieškovas gavo daugiau su darbo santykiais susijusių išmokų (darbo užmokesčio) negu būtų gavęs dirbdamas pas atsakovę.
    6. Teismas spręsdamas klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui priteisimo vertina ir kitas aplinkybes, o būtent – kad ieškovas pas atsakovę dirbo trumpą laiką (nuo 2016 m. spalio 31 d. iki 2017 m. gegužės 15 d.), tai, kad nenutraukęs darbo santykių su atsakove, ieškovas 2017 m. gegužės 10 d. pradėjo dirbti kitoje transporto įmonėje ir 2017 m. gegužės 12 d. išvyko į komandiruotę, todėl laikė, kad jis netgi fiziškai nebūtų galėjęs tęsti darbo santykių pas atsakovę, tai, kad jo darbo užmokestis kitoje darbovietėje buvo didesnis, nei mokėjo atsakovė, tai, kad šiuo metu ieškovas taip pat dirba kitoje transporto įmonėje, kur gauna ne mažesnį atlyginimą nei pas atsakovę, tai, kad bylos nagrinėjimas Darbo ginčų komisijoje ir teisme užtruko beveik 10 mėnesių, todėl, vadovaudamasis išdėstytais argumentais bei proporcingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatavo, kad nėra pagrindo ieškovui priteisti jo vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
    7. Teismas taip pat nurodė, kad darbuotojui nepriteisus jo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei esant ieškovo reikalavimui, taikytini kiti darbo sutarties nutraukimo padariniai, reglamentuoti DK 141 straipsnio 3 dalyje. Pažymėjo, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2017 m. gegužės 15 d., o galutinis atsiskaitymas (darbo užmokestis, dienpinigiai, kompensacija už nepanaudotas atostogas) – 1 755,00 Eur – sumokėtas 2017 m. birželio 21 d. Atkreipė dėmesį, jog atsakovė neginčijo tos aplinkybės, kad buvo pavėluotai atsiskaityta su ieškovu, tačiau laikė, kad atsakovės nurodomi argumentai, jog uždelsta atsiskaityti dėl darbuotojo kaltės, yra nepagrįsti, nes teismas nenustatė ieškovo kaltės dėl laiku nesumokėto atsiskaitymo nutraukus darbo sutartį. Darė išvadą, kad yra pagrindas ieškovui iš atsakovės priteisti jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. birželio 22 d., t. y. 709,92 Eur (29 d. d. x 24,48 Eur).
    8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 2 d. atsakovės vadovas priėmė įsakymą, kuriuo ieškovui I. N. nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki gegužės 15 d. paskelbė prastovą – sumažėjus darbų apimčiai ir negalint suteikti jam kitų darbų, už kiekvieną prastovos valandą darbuotojui mokant jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio sumą. Tačiau atkreipė dėmesį, jog atsakovės direktorius teismo posėdžio metu patvirtino, jog ieškovui prastovą įformino todėl, kad laukė jo ateinant pasirašyti dokumentų, o ne dėl to, kad nebuvo darbo. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susiklostę teisiniai santykiai negali būti vertinami kaip prastova, nes tam nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
    9. Teismas konstatavo, kad panaikinus įsakymą dėl prastovos, yra pagrindas ieškovui priteisti iš atsakovės nesumokėtą darbo užmokestį. Pažymėjo, kad atsakovė 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu ieškovui I. N. nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki gegužės 15 d. paskelbė prastovą. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas, nenutraukęs darbo santykių su atsakove, 2017 m. gegužės 10 d. pradėjo dirbti kitoje transporto įmonėje ir 2017 m. gegužės 12 d. išvyko į komandiruotę, todėl padarė išvadą, kad ieškovui iš atsakovės priteistina nesumokėto darbo užmokesčio dalis už gegužės mėnesį (panaikintą prastovą) nuo neteisėtų prastovų paskelbimo – 2018 m. gegužės 2 d. iki ieškovo įsidarbinimo kitoje įmonėje 2018 m. gegužės 10 d. (74,54 Eur).
    10. Sprendime nurodoma, kad ieškovui su atsakove sudarant darbo sutartį, sutarties 7 punkte šalys sutarė, kad dienpinigiai gali būti mažinami ne daugiau nei 50 procentų Vyriausybės nustatytų normų, tačiau konkretūs atvejai, kuriais dienpinigių dydis gali būti mažinamas, joje neaptarti. Teigia, jog bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė 2017 m. kovo 31 d. ir 2017 m. kovo 10 d. įsakymuose dėl ieškovo komandiruočių nenurodė, taigi faktiškai ir nenustatė, kokio dydžio procentine išraiška bus mažinami ieškovui mokėtini dienpinigiai vykstant į šias komandiruotes, ir tik ieškovą atleidusi iš darbo nurodė, kad ieškovui priklauso ne 100 procentų dienpinigių dydžio suma, o kovo mėnesį – 50 procentų dienpinigių suma, o balandžio – 57,84 proc., nes ji yra ne mažesnė negu nurodyta LR Vyriausybės nutarime.
    11. Taip pat nurodė, kad aplinkybes, jog atsakovė laikėsi praktikos atskirame įsakyme dėl komandiruotės nustatyti konkretų procentine išraiška mažinamų mokėtinų dienpinigių dydį konkrečiai komandiruotei, patvirtina ir 2016 m. gruodžio 31 d. įsakymas dėl ieškovo komandiruotės, kur pati atsakovė buvo nurodžiusi, kad komandiruotės dienpinigiai mažinami 23,66 procentais. Mano, jog tai rodo, kad atsakovė neveikė sąžiningai, nesilaikė protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, todėl ji privalo prisiimti savo elgesio neigiamus padarinius ir sumokėti ieškovui maksimalaus dydžio (100 procentų) dienpinigius.
    12. Ieškovas savo reikalavimui dėl nesumokėto darbo užmokesčio už viršvalandžius ir darbą poilsio ir švenčių dienomis pagrįsti pateikė vairuotojo kortelės išrašus ir ieškovo atstovės advokato padėjėjos I. Mickevičienės sudarytą pažymą pagal vairuotojo kortelės duomenis. Nurodė, kad vairuotojo kortelės duomenims neatitinkant buhalterinių apskaitos dokumentų, o tachografo duomenims neišlikus, teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus dėl neapmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių ir poilsio dienomis, vadovavosi atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentais, t. y. atsakovės buhalterės E. R. pateikta pažyma apie darbo užmokesčio priskaičiavimą ieškovui už 2016 m. spalio mėnesį–2017 m. gegužės mėnesį, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, atsiskaitymo lapeliais, pasirašytais atsakovės direktoriaus A. Ž.. Teigia, jog tokia teismo išvada yra padaryta atsižvelgiant į tai, kad byloje pateikti atsakovės buhalteriniai skaičiavimai yra atlikti šios srities specialistės (buhalterės), ir jie yra įmonės buhalterinės apskaitos dalis, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti.
    13. Pažymėjo, kad tarp bylos šalių nėra ginčo, kad atsakovė, vadovaudamasi tarp šalių sudaryta taikos sutartimi, kurią patvirtino Darbo ginčų komisija, ieškovui pervedė 1 700 Eur neturtinės žalos ir 300 Eur Valstybinei mokesčių inspekcijai (Gyventojų pajamų mokesčio). Teigia, jog ieškovas 1 700 Eur pinigines lėšas iš atsakovės gavo esant teisiniam pagrindui, t. y. sudarius taikos sutartį, tačiau tas pagrindas vėliau pačiam ieškovui kreipusis į teismą išnyko, nes tokiu atveju taikos sutartis neįsiteisėjo. Mano, kad įvertinus aplinkybę, jog ieškovas nėra grąžinęs atsakovei be teisinio pagrindo įgytą turtą, t. y. 1 700 Eur, yra teisinis pagrindas priešieškinį tenkinti iš dalies ir iš ieškovo atsakovei priteisti 1 700 Eur be pagrindo įgytų piniginių lėšų. Nurodė, kad tenkinti priešieškinį visa apimtimi ir priteisti iš ieškovo atsakovei 2 000 Eur nėra teisinio pagrindo, kadangi 300 Eur atsakovė sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai kaip gyventojų pajamų mokestį.
    14. Nurodė, kad atlikus priešpriešinių prievolių įskaitymą yra pagrindas iš atsakovės ieškovui priteisti 1 151,11 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų (514,08 Eur išeitinė išmoka + 709,92 vidutinis darbo užmokestis nuo atleidimo dienos (2017 m. gegužės 15 d.) iki atsiskaitymo (2017 m. birželio 22 d.) + 74,54 Eur darbo užmokestis už gegužės mėnesį + 1 186,17 Eur dienpinigiai + 382,93 Eur patirtos išlaidos, iš viso 2 867,64 Eur – (atėmus) 1 716,53 Eur (nepagrįstas praturtėjimas + 5 procentų metinės palūkanos nuo priešieškinio teisme priėmimo dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo įvykdymo 2018 m. gegužės 23 d. (16,53 Eur)).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovas I. N. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą iš dalies pakeisti bei priteisti iš atsakovės UAB „Zvin Logistics“ dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, t. y. 1 007,12 Eur dėl neteisėto atleidimo iš darbo, priteisti iš atsakovo UAB „Zvin Logistics" neapmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą – 708,32 Eur ir už darbą švenčių ir poilsio dienomis – 28,48 Eur, atmesti atsakovo priešieškinį kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
    1. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką dėl neteisėto atleidimo, nurodė, kad ieškovas neprašė grąžinti jo į ankstesnį darbą, todėl teismas neteisingai aiškino ir nepagrįstai taikė DK 300 straipsnio normas ir priteisė ieškovui tik vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką dėl neteisėto atleidimo.
    2. Taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė teisinių argumentų, kodėl netenkino ieškovo reikalavimo priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką dėl neteisėto atleidimo pagal DK 140 str. 3 d. nuostatas.
    3. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškinio dalies dėl neapmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Teigia, jog atsakovas neginčijo ieškovo vairuotojo kortelės duomenų bei, turėdamas buhalterę, atsakovas neginčijo ieškovo reikalaujamų sumų už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio ir šventinėmis dienomis teisingumo ir tikslumo. Teigia, jog pareiga saugoti apskaitos dokumentus nustatyta atsakovui, t. y. darbdaviui, todėl būtent atsakovas pažeidė teisės aktus ir nesaugojo tachografo duomenų. Pažymi, jog tie patys duomenys kaip ir tachografe yra ieškovo vairuotojo kortelėje. Mano, kad dokumentų sunaikinimas ar neišsaugojimas negali būti teisėta priemonė ar būdas vengti atsakomybės ar vykdyti pareigas, ar teisingai apmokėti už darbą.
    4. Atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino įrodymų sampratą. Nurodė, kad teismas konstatavo, jog ieškovo vairuotojo kortelės išrašo duomenys neatitinka buhalterinių dokumentų ir jų nevertina kaip įrodymų. Pažymėjo, jog Civilinio proceso kodekso 197 straipsnis reglamentuoja, kad visi dokumentai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, yra įrodymai, todėl mano, kad teismas nepagrįstai ieškovo vairuotojo kortelės išrašo duomenų nelaikė įrodymu.
    5. Apelianto vertinimu, ieškovui sumokėta 1 700 Eur suma yra neturtinė žala, sumokėta pagal Darbo ginčų komisijos sprendimu patvirtintą taikos sutartį. Teigia, jog atsakovas manydamas, kad neturtinę žalą ieškovui sumokėjo nepagrįstai, galėjo reikalavimą grįsti ir savo teises ginti įrodinėdamas, kad nepažeidė darbo teisės normų, nepadarė ieškovui žalos, todėl jis nepatyrė neturtinės žalos ar neturtinės žalos dydis mažesnis negu 1 700 Eur.
    6. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, jog priešieškinio pateikimo momentu, civilinės bylos nagrinėjimo procese, sprendimo priėmimo metu Darbo ginčų komisijos sprendimas (taikos sutartis) galiojo, t. y. teisinis pagrindas dėl neturtinės žalos nebuvo išnykęs. Mano, kad esant šių argumentų visumai teismo sprendimas dėl priešieškinio turi būti pakeistas ir priešieškinis netenkintas.
    7. Pirmosios instancijos teismas priešieškinio reikalavimą turėjo nagrinėti esant darbo ginčui dėl neturtinės žalos, pažeidus darbo teisės normas, t. y. teismui priešieškinio teisinis pagrindimas nėra privalomas.
  2. Atsakovė UAB „Zvin Logistics“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
    1. Nurodė, kad nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl išeitinės išmokos priteisimo, kadangi ieškovas pas atsakovę dirbo nepilnus 7 mėnesius, dar nenutraukęs darbo sutarties su atsakovu įsidarbino kitoje darbovietėje, todėl, atsakovės nuomone, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta.
    2. Atsakovė pažymėjo, jog įrodinėdamas aplinkybes dėl sumokėjimo už viršvalandžius ir darbą švenčių ir poilsio dienomis, ieškovas į bylą pateikė „išrašą iš vairuotojo kortelės (8 lapai)“. Atkreipia dėmesį, jog pridedamas priedas yra be pradžios ir be pabaigos. Teigia, jog iš pateikto dokumento neaišku, kas jame yra pažymėta, su kuriuo asmeniu būtent jis gali būti siejamas ir kaip tai susiję su ieškinio reikalavimais. Nurodė, kad ieškovas nepateikia jokios skaičiuotės (o bylos nagrinėjimo metu pateikta skaičiuotė yra neaiški, neišsami bei nepagrįsta), kuria remiantis jis gauna prašomas priteisti sumas pagal šį priedą, todėl mano, jog pateiktas dokumentas yra su trūkumais ir vertintinas kritiškai.
    3. Be to, mano, jog skaičiavimus ieškovo atstovė atliko pagal vairuotojo kortelės išrašus, iš kurių nėra galimybės nustatyti, kada buvo dirbti viršvalandžiai, naktinis darbas, nes juose yra parodyti tik keturi reikšmingi įvykiai (grafos) – data – vairavimo laikas – darbo laikas – poilsio laikas. Teigia, jog dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismas ieškovo atstovės pateiktus skaičiavimus vertina kritiškai ir, esant paminėtoms aplinkybėms, konstatuoja, jog byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kurie paneigtų atsakovės buhalterės darbo užmokesčio skaičiavimus.
    4. Nurodė, kad darbo sutartimi buvo sulygta, kad normali darbo laiko trukmė – 40 val. per savaitę, t. y. viršvalandžiai apskaičiuojami pagal 5 darbo dienų savaitę. Atkreipė dėmesį, jog atsakovui buvo mokamas mažesnis negu normalus darbo užmokestis net ir tais atvejais, kai ieškovas ir neišdirbdavo visų sulygtų darbo valandų, t. y. net ir išdirbus mažiau.
    5. Taip pat pažymėjo, kad labai svarbi aplinkybė yra ta, kad apeliantas darbo valandomis darbo funkcijų vykdymo metu galėjo disponuoti savo nuožiūra, t. y. vieną dieną galėjo ir visai nevažiuoti, o kitą dieną važiuoti normalų darbo laiką, teigia, kad tai lėmė ir atsakovo darbo (tolimųjų reisų vairuotojo) specifika. Atsakovė laikosi pozicijos, kad su apeliantu darbo sutartimi buvo sulygta, kad darbuotojas dirbs normalią darbo savaitę, t. y. be viršvalandžių.
    6. Atkreipė dėmesį, kad jei ieškovas, pasilikdamas sumas, kurias atsakovas jam pervedė vykdydamas taikos sutarties sąlygas, kurios įsigaliojimą pats ir sustabdė, elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, be to, mano, jog ieškovas pinigų sumas, jam pervestas atsakovės, pasiliko nepagrįstai, kadangi atsakovė pervedė atitinkamą sumą tik galiojant visoms taikos sutarties sąlygoms. Pažymėjo, jog nesant taikaus susitarimo, atsakovė iš esmės nesutinka su bet kokių sumų mokėjimu ieškovei, kadangi sutiko sumokėti tik esant laikos sutarties sąlygų išpildymo visumai. Teigia, jog jeigu ieškovas nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, kuriuo buvo patvirtinta šalių taikos sutartis, vadinasi, jis nesutinka su visa taikos sutartimi.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

12Apeliacinis skundas netenkintinas

13

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  3. Byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, dėl ieškovui priteistos išeitinės išmokos dydžio, neišmokėto atlyginimo už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis bei iš ieškovo priteistų 1 700 Eur nepagrįsto praturtėjimo teisėtumo ir pagrįstumo.

14Faktinės bylos aplinkybės

  1. Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2016 m. spalio 19 d. tarp ieškovo I. N. ir atsakovės UAB „Zvin Logistics“ buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 00006, pagal kurią ieškovas nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. dirbo vairuotoju. Darbo sutartis nutraukta nuo 2017 m. gegužės 15 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (šiurkščiai pažeidus darbo drausmę). 2017 m. liepos 19 d. atsakovė pateikė ieškovui duomenis apie paskutinį atsiskaitymą, kuriame nurodyta, jos ieškovui sumokėta 427,25 Eur (balandžio mėnesio atlyginimas), 375,77 Eur (gegužės mėnesio atlyginimas ir kompensacija už nepanaudotas atostogas), 951,98 Eur dienpinigių likutis. Ieškovo išrašas iš banko sąskaitos patvirtina, kad atsakovė ieškovui 2017 m. balandžio 24 d. pervedė 1 300 Eur (atlyginimas ir dienpinigiai už vasario ir kovo mėn.); 2017 m. birželio 13 d. pervedė 563,77 Eur (darbo užmokestis) ir 2017 m. birželio 22 d. pervesta 1 755,00 Eur (galutinis atsiskaitymas). 2017 m. rugsėjo 22 d. ieškovui pervedė 1 700 Eur, mokėjimo paskirtis – neturtinės žalos kompensacija pagal 2017 m. rugsėjo 13 d. sudarytą taikos sutartį. Taip pat byloje surinktais įrodymais nustatytas ieškovo gautas darbo užmokestis iš atsakovės – kovo mėn. buvo dirbta 23 dienas, 168 valandas, iš kurių 9 naktinės (priskaičiuota 512,29 Eur atlyginimas – išmokėta 415,68 Eur); balandžio mėn. dirbta 20 dienų, 135 valandos, iš kurių 18 naktinės (priskaičiuota 529,70 Eur atlyginimas – išmokėta 427,25 Eur); 2017 m. gegužės mėn. 80 dienų apskaičiuota prastova – 185,60 Eur ir kompensacija už nepanaudotas atostogas – 266,70 Eur, iš viso išmokėta 375,77 Eur. 2017 m. gegužės 15 d. atsakovės direktorius išsiuntė ieškovui prašymą dėl darbo dokumentų pasirašymo: 2017 m. gegužės 15 d. įsakymą dėl drausminės nuobaudos atleidimo iš darbo skyrimo I. N.; 2017 m. gegužės 5 d. tarnybinį pranešimą dėl I. N. darbo drausmės pažeidimo; 2017 m. gegužės 5 d. pareikalavimą dėl ieškovo darbo drausmės pažeidimo; 2017 m. gegužės 2 d. įsakymą dėl prastovų ne dėl darbuotojo kaltės; kasos išlaidų orderius ZIO007 ir ZIO009; 2017 m. kovo 10 d., 2017 m. kovo 31 d., 2016 m. gruodžio 31 d., įsakymus dėl ieškovo komandiruotės; avansines apyskaitas už laikotarpius nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d.; nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d.; nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.; nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d.; nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.; nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d.; nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d.; nuo 2017 m. sausio 1 d iki 2017 m. sausio 31 d. 2017 m. gegužės 10 d. ieškovas sudarė neterminuotą darbo sutartį su UAB „Addways Logistics“ dirbti vairuotoju – ekspeditoriumi. UAB „Addways Logistics“ 2017 m. gegužės 12 d. įsakymas patvirtina, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki liepos 2 d. buvo išsiųstas į komandiruotę. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina ieškovo dirbtas valandas, darbą dienos ir nakties metu, nustatyta, kad ieškovas 2017 m. sausio mėn. dirbo 30 dienų, 153 val., vasario mėn. nedirbo; kovo mėn. dirbo 20 dienų, 117 val., o balandžio mėn. dirbo 28 dienas, 133 val., 2016 m. lapkričio mėn. 29 dienas, 120 val., gruodžio mėn. 31 dieną, 127 val. Ieškovo pateikti duomenys iš vairuotojo kortelės nurodo ieškovo dirbtas valandas. Atsakovės atstovės pateikta pažyma nurodo jų suskaičiuotas ieškovo dirbtas darbo valandas, priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, dienpinigius ir darbą naktį bei poilsio ir švenčių dienomis. Iš darbo ginčų komisijos darbo bylos Nr. APS-3-14195 nustatyta, kad ieškovas I. N. 2017 m. liepos 28 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu panaikinti drausminę nuobaudą, pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą, išieškoti jam iš atsakovės su darbu susijusias išmokas. 2017 m. rugsėjo 13 d. darbo ginčų komisijoje buvo gauta šalių pasirašyta taikos sutartis ir prašymas nutraukti bylą. 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu patvirtinta šalių pasirašyta taikos sutartis ir darbo byla nutraukta.

15Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką dėl neteisėto atleidimo – 1007,12 Eur

  1. Apeliaciniu skundu apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl apeliantui priklausančios išeitinės išmokos dydžio. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog ieškovas neprašė grąžinti jo į ankstesnį darbą, todėl padarė išvadą, kad teismas neteisingai aiškino ir nepagrįstai taikė DK 300 straipsnio normas ir priteisė ieškovui tik vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką dėl neteisėto atleidimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo argumentu. Pažymėtina, jog DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Pagal šio straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
  2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog sprendžiant ginčą turi būti atsižvelgta į tai, ar priimamas sprendimas nepažeis šalių lygiateisiškumo principo, taip pat ar nesudarys prielaidų naujiems ginčams kilti. Šiuo atveju nustatyta, kad tarp šalių susiklostė konfliktiški darbo santykiai, kadangi jau nuo pirmojo apelianto reiso pradžios, šalys ėmė konfliktuoti dėl nesutampančio požiūrio į tai, kaip turi būti atliekamas darbas, bei dėl darbo organizacinių klausimų. Be to, šias aplinkybes patvirtino tiek ieškovas, tiek atsakovė, tiek byloje surinkti įrodymai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog aplinkybes, kad tarp šalių susiklostę santykiai nepagerėjo, įrodo ir tai, jog nors tarp šalių ir buvo sudaryta taikos sutartis, tačiau apeliantas vis tiek kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, o tai rodo, jog šalys per visą laikotarpį taip ir nesugebėjo susitaikyti. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms bei nurodytam teisiniam reglamentavimui, teisėju kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, pagrįstai vadovavosi DK 300 straipsnio 4 dalimi bei pagrįstai nusprendė negrąžinti apelianto į prieš tai buvusią darbovietę, o išeitinės išmokos klausimą dėl neteisėto atleidimo pagrįstai sprendė vadovaudamasis DK 140 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
  3. Nors apeliaciniu skundu yra nurodoma, kad priteisdamas išeitinę išmoką teismas privalėjo vadovautis DK 140 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tačiau teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu. Pažymėtina, jog DK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus šio Kodekso 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Analizuojant šios straipsnio dalies dispoziciją matyti, jog DK 140 straipsnio 3 dalis yra taikoma tais atvejais, kai darbo sutartis nutraukiama kitais nei Darbo kodekso 4 skirsnyje nurodytais ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju darbo sutartis tarp šalių nutraukta skundžiamu teismo sprendimu, tačiau toks atleidimo iš darbo pagrindas Darbo kodekso 4 skirsnyje nenumatytas. Be to, teismo sprendimo dalis dėl apelianto atleidimo iš darbo pagrindo apeliaciniu skundu neapskųsta, todėl laikytina, jog šalys su šia teismo sprendimo dalimi sutinka. Taigi, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes bei nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti DK 140 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl konstatuotina, jog šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.
  4. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad ieškovas dirbo pas atsakovę nuo 2016 m. spalio 31 d. iki 2017 m. gegužės 15 d., todėl pagrįstai apeliantui priteisė vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką (DK 300 straipsnio 4 dalis, 140 straipsnio 1 dalis). Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nurodomą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog apeliacinio skundo argumentai, jog apeliantui priklauso dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, yra nepagrįsti, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Dėl neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą – 708,32 Eur ir už darbą švenčių ir poilsio dienomis – 28,48 Eur priteisimo
  1. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl neapmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Apeliantas teigia, kad vairuotojo kortelės išrašuose užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kiek apeliantas dirbo viršvalandžių bei kiek laiko apeliantas dirbo švenčių ir poilsio dienomis, todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, todėl dėl šios dalies priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, jog vertinant aplinkybes, kiek laiko apeliantas dirbo viršvalandžių ir švenčių bei poilsio dienomis, būtina nustatyti, koks buvo darbdavio ir darbuotojo susitarimas dėl darbo laiko, bei nustatyti, kiek laiko darbuotojas faktiškai dirbo. Iš į bylą pateiktos 2016 m. spalio 19 d. darbo sutarties matyti, jog apeliantui buvo taikomas suminės darbo laiko apskaitos darbo laiko režimas, apskaitos laikotarpis – 1 kalendorinis mėnuo, o normali darbo savaitės trukmė – 40 valandų (5 d. d. savaitė) (darbo sutarties 5 punktas). Taip pat nustatyta, jog darbo laiko vidurkis per savaitę neturi viršyti 48 val., o per dvi savaites iš eilės – 92 val. Savaite yra laikomas laikotarpis nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. Nakties laikas – nuo 00.00 val. iki 07.00 val. Darbo laiko registravimo įranga – tachografai (darbo sutarties 6 punktas). Taigi minėta darbo sutartimi yra aiškiai apibrėžtas darbo laikas bei tai, kad šalys sudarydamos darbo sutartį susitarė, jog tinkami darbo laiko apskaitos įrenginiai bus tachografai. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas įrodinėdamas faktiškai išdirbtą laiką į bylą pateikė ne tachografo duomenis, tačiau vairuotojo kortelės išrašus bei apelianto atstovės advokato padėjėjos I. Mickevičienės sudarytą pažymą pagal vairuotojo kortelės duomenis apie nesumokėtą darbo užmokestį už viršvalandžius ir darbą poilsio ir švenčių dienomis. Analizuojant pateiktus vairuotojo kortelės išrašus matyti, jog šiuose apelianto pateiktuose įrodymuose yra užfiksuotos 5 grafos, tai yra data, vairavimas, darbas, poilsis, laisvas, tačiau remiantis šiais duomenimis nėra galimybės objektyviai nustatyti, kada buvo dirbti viršvalandžiai.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek vairuotojo kortelės išrašą, tiek apelianto atstovės advokato padėjėjos I. Mickevičienės sudarytą pažymą pagal vairuotojo kortelės duomenis apie nesumokėtą darbo užmokestį už viršvalandžius ir darbą poilsio ir švenčių dienomis, nustatyta, jog šie apelianto pateikti įrodymai nėra pakankami, kad leistų neginčytinai teigti, jog atsakovė tinkamai neatsiskaitė su apeliantu dėl jo nurodomo viršvalandinio darbo, todėl šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jo teisiniu vertinimu.
  3. Dar daugiau, iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog tinkamu darbo apskaitos įrenginiu šalys laiko tik tachografą rodmenis, tačiau į bylą šie rodmenys nepateikti, o vairuotojo kortelės išrašuose užfiksuoti duomenys nesudaro pagrindo objektyviai teigti, jog apeliantas dirbo viršvalandinį darbą bei švenčių ir poilsio dienomis, todėl jam priklauso papildomas darbo užmokestis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis), todėl apeliantui nepateikus objektyvių įrodymų apie viršvalandinį darbą teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto nurodomais argumentais. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo sprendimo dalį dėl sumokėjimo už viršvalandinį darbą bei už darbą švenčių ir poilsio dienomis.
Dėl priešieškinio reikalavimų
  1. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš dalies buvo patenkintas atsakovės priešieškinis bei iš apelianto priteista 1 700 Eur suma. Teigia, jog ieškovui sumokėta 1 700 Eur suma yra neturtinė žala, sumokėta pagal Darbo ginčų komisijos sprendimu patvirtintą taikos sutartį, tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovas I. N. 2017 m. liepos 28 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu panaikinti drausminę nuobaudą, pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą, išieškoti jam iš atsakovės su darbu susijusias išmokas. 2017 m. rugsėjo 13 d. darbo ginčų komisijoje buvo gauta šalių pasirašyta taikos sutartis ir prašymas nutraukti bylą. 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu patvirtinta šalių pasirašyta taikos sutartis ir darbo byla nutraukta. Atsakovas vykdydamas taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pervedė į apelianto sąskaitą 1 700 Eur, tačiau minėtam Darbo ginčų komisijos sprendimui neįsiteisėjus, apeliantas kreipėsi į teismą su ieškiniu. Pažymėtina, jog Darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja pasibaigus kreipimosi į teismą terminui, jeigu nė viena šalis nepareiškė ieškinio teisme. Jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas yra ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi (DK 297 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, jog nors ieškiniu nebuvo ginčijama taikos sutarties dalis dėl 1 700 Eur neturtinės žalos priteisimo, tačiau į bylą buvo pateiktas atsakovės priešieškinis, kuriuo buvo prašoma priteisti be pagrindo ieškovui pervestus 1 700 Eur. Įvertinus nustatytas aplinkybes, jog apeliantas, nepasibaigus DK 296 straipsnyje nustatytam vieno mėnesio terminui, kreipėsi į teismą su ieškiniu, todėl darytina išvada, jog 2017 m. rugsėjo 13 d. darbo ginčo komisijos sprendimas neįsiteisėjo ir atsakovė neturėjo pareigos sumokėti ieškovui taikos sutartimi sutartos neturtinės žalos atlyginimo.
  2. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  3. Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė neturtinės žalos atlyginimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, dėl to priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16Bylinėjimosi išlaidos

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Zvin Logistics“ prašo priteisti iš apelianto visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių konkretus dydis ir jas pagrindžiantys įrodymai bus pateikti proceso eigoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iki šios nutarties priėmimo dienos į teismą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė patyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl nesant galimybės nustatyti jų dydžio bei pagrįstumo, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paliktinas nenagrinėtas.
  3. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

17Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

18Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai