Byla e2A-903-330/2018
Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – S. K., M. N. P., Luminor Bank akcinė bendrovė, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont draudimo brokeris“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui antstoliui I. G. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – S. K., M. N. P., Luminor Bank akcinė bendrovė, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont draudimo brokeris“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė A. K. teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu antstolio I. G. sudarytą 2017 m. lapkričio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo antstolis trečiajam asmeniui M. N. P. pardavė žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius ( - ), priklausiusius ieškovei ir jos sutuoktiniui – trečiajam asmeniui S. K..
  2. Ieškovė nurodė, kad antstolis vykdė priverstinį išieškojimą pagal Vilniaus miesto 32-ajame notaro biure 2008 m. rugpjūčio 11 d. sudarytą hipotekos lakštą bei Vilniaus miesto 2-ajame notaro biure 2013 m. gruodžio 11 d. išduotą vykdomąjį įrašą vienu metu tiek iš ieškovės sutuoktiniui (pagrindiniam skolininkui) priklausančios turto dalies, tiek ir iš ieškovei (subsidiariai skolininkei) priklausančios turto dalies. Ieškovės teigimu, tokie antstolio veiksmai buvo neteisėti ir pažeidė ieškovės teises. Kadangi ieškovės atsakomybė yra subsidiari, todėl iš jos turto dalies galėjo būti išieškoma tik po to, kai visiškai užbaigti išieškojimo iš pagrindinio skolininko turto (ar jam priklausančių bendro turto dalių) veiksmai. Ieškovė nurodė, jog varžytynių metu buvo parduotas turtas, kuris negalėjo būti parduodamas, nes nepriklausė skolininkui, todėl prašė ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
  3. Atsakovas antstolis I. G. prašė ieškinį atmesti, nes ieškinyje dėstomi teiginiai, jog iš ieškovės turto dalies galėjo būti išieškoma tik po to, kai bus visiškai užbaigti išieškojimo iš skolininko veiksmai, jog ieškovė buvo prilyginta solidariajai skolininkei, prieštarauja hipotekos sandorio esmei, faktinėms bylos aplinkybėms bei įstatyminiam hipotekos instituto, išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto reglamentavimui. Paaiškino, jog antstoliui 2013 m. gruodžio 30 d. buvo pateiktas vykdyti Vilniaus m. 2-ojo notaro biuro išduotas vykdomasis įrašas dėl skolos išieškojimo hipotekos kreditoriaus naudai iš skolininko ir įkaito davėjo S. K. bei subsidiariai su skolininku atsakingo asmens ir įkaito davėjos A. K.. Prievolės kreditoriui įvykdymą skolininkas ir subsidiari skolininkė užtikrino hipotekos lakštu įkeisdami jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusį turtą. Ieškovė, įkeisdama kreditoriui turtą, žinojo, kokio dydžio prievolę turi užtikrinti ir kokio dydžio reikalavimą į įkeičiamą turtą gali turėti kreditorius. Ieškovė žinojo ir tai, jog pažeidus kredito sutarties sąlygas, kreditorius turės teisę pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto jai ir skolininkui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto, kuris sudaro vientisą turtinį kompleksą. Kreditoriaus reikalavimas buvo apibrėžtas antstoliui pateiktame notaro išduotame vykdomajame įraše (skola – 141 399,58 Eur + 16 proc. dydžio metinių palūkanų (2017 m. lapkričio 21 d. palūkanos sudarė 88 583,01 Eur sumą). Įkeistas turtas vykdymo procese buvo įvertintas 149 000 Eur, o realizuotas iš antrųjų varžytynių už 116 160 Eur).
  4. Atsakovas nurodė, jog vykdymo procese įkeisto turto rinkos vertę nustatė kompetentingas turto vertintojas, kuris atsižvelgė į turto būklę, individualias turto savybes, įvertino visas turto rinkos vertei nustatyti aktualias ir svarbias aplinkybes. Vykdymo procese nustatyta įkeisto turto rinkos vertė nebuvo nuginčyta. Ieškovė apie visus antstolio atliekamus veiksmus buvo informuota. Jos iniciatyva vykdymo procese buvo pritaikytos ir laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovė buvo įtraukta į teisminius procesus, susijusius su įkeistu nekilnojamuoju turtu. Ieškovė turėjo visas galimybes ir laiko siekiant išlaikyti turtą imtis aktyvių pastangų, kad būtų atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi. Atsakovas nurodė, kad byloje neįrodyta, jog turtas galėjo būti padalintas ir /ar brangiau parduotas. Akcentavo, jog teismai, nagrinėję ginčą dėl turto vertės nustatymo, pažeidimų nenustatė.
  5. Trečiasis asmuo Luminor Bank AB atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tiek skolininkas S. K., tiek įkeisto turto bendrasavininkė A. K. patys turėjo būti suinteresuoti kuo operatyviau ir kuo didesne dalimi padengti įsiskolinimą, tačiau jų tikslas buvo vilkinti įkeisto turto pardavimą ir toliau juo neatlygintinai naudotis. Šiuo atveju darytina prielaida, kad hipoteka įkeistą turtą pardavus tuoj pat, kai tik antstoliui buvo pateiktas vykdomasis įrašas vykdymui (2013 m. gruodžio 20 d.), visa skola ar jos didžioji dalis būtų buvusi padengta. Dėl priteistų 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, skaičiuojamų iki visiško skolos išieškojimo dienos, ir kredito gavėjo S. K. bei ieškovės A. K. trukdymo priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procesui, iš lėšų, gautų pardavus hipoteka įkeistą turtą, nebuvo padengta visa skola pagal kredito sutartį.
  6. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad ieškovė nuo hipotekos lakšto sudarymo turėjo žinoti ir suprasti, jog kredito gavėjui S. K. pažeidus kredito sutarties sąlygas, kreditorius turi teisę pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto (žemės sklypo su gyvenamuoju namu) prieš terminą. Nurodė, kad iš S. K. priklausančios įkeisto turto dalies nebūtų padengtas visas įsiskolinimas pagal kredito sutartį. Be to, turto pardavimas dalimis būtų sudėtingas ir ekonomiškai nenaudingas.
  7. Trečiasis asmuo M. N. P. su ieškiniu nesutiko ir nurodė ginčo turtą įsigijusi iš varžytynių. Paaiškino, kad teisme buvo išnagrinėtas S. K. skundas dėl antstolio veiksmų, kuriuo jis prašė panaikinti antstolio patvarkymą. Teismas skundą atmetė motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie įkeisto turto varžytynes, ar duomenų, kad antrosiose varžytynėse įkeistas turtas buvo parduotas už per mažą kainą.
  8. Trečiasis asmuo UADBB „Colemont draudimo brokeris“ prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad įkaito davėjas su skolininku tampa subsidiariai atsakingas nuo hipoteka užtikrintos prievolės neįvykdymo dienos. Jeigu kreditoriaus reikalavimai yra užtikrinti ir skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto hipoteka, ir svetimo daikto hipoteka, kreditorius turi teisę išieškoti iš svetimo daikto hipotekos objekto tik tiek, kiek neįmanoma jo reikalavimo patenkinti iš įkeisto skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto.
  3. Teismas konstatavo, jog byloje neįrodyta, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui (skolininkui) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausęs turtas nesudaro vientiso turtinio komplekso. Teismas nustatė, kad visas įkeistas turtas vykdymo procese buvo įvertintas 149 000 Eur verte ir realizuotas iš antrųjų varžytynių už 116 160 Eur. Įvertinęs aplinkybes, jog viso įkeisto turto nepakako hipotekos kreditoriaus reikalavimui padengti, teismas konstatavo, kad antstolio veiksmai atitiko proceso įstatymo reikalavimą, pagal kurį pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai. Pažymėjo, jog ieškovė neįrodė, kad iš S. K. priklausančios įkeisto turto dalies būtų įmanoma padengti visą įsiskolinimą pagal kredito sutartį, kad turto pardavimas dalimis būtų ekonomiškai naudingesnis. Teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumą.
  4. Teismas nepagrįstu pripažino ieškovės argumentą, jog antstolis vykdymo procese ją neva sutapatino su skolininku. Pažymėjo, kad išieškojimas yra galimas iš svetimo daikto hipotekos objekto, kai neįmanoma kreditoriaus reikalavimo patenkinti iš įkeisto skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad skolininko dalies neužteko atsiskaitymui su kreditoriumi, todėl ieškovės argumentą, jog išieškojimas iš jos turto dalies galėjo būti pradėtas tik užbaigus išieškojimo procedūras iš skolininko, teismas pripažino deklaratyviu.
  5. Teismas nepagrįsta pripažino ieškovės poziciją, jog antstolis privalėjo pirmiau bandyti parduoti visą skolininko turtą, t. y. ne vien tik hipoteka įkeistą, tačiau ir kitą skolininko turtą. Teismas akcentavo išieškojimo iš įkeisto turto ypatumus, kurie lemia, jog pirmąja eile išieškoma iš įkeisto turto, jeigu išieškoma įkaito turėtojo naudai, o kiti įstatyme įtvirtinti reikalavimai dėl išieškojimo eilės tvarkos netaikomi, jeigu išieškoma iš įkeisto turto.
  6. Teismas taip pat atmetė ieškovės argumentus, jog antstolis, įvertinęs aplinkybę, kad įkeistas ginčo turtas yra bendras, esą turėjo nustatyti sutuoktinių turto dalis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju buvo parduodamas pagal sutartinės hipotekos sandorį įkeistas turtas – tiek žemės sklypas, tiek gyvenamasis namas. Pažymėjo, jog pagal įstatymą, vykdant išieškojimą būtina įvertinti privilegijuotą hipotekos kreditoriaus padėtį bei galimybę patenkinti savo reikalavimą būtent iš įkeisto turto. Vykdomuoju dokumentu įsiskolinimą buvo nurodyta išieškoti tiek iš skolininko, tiek iš įkaito davėjo turto. Teismas pažymėjo, kad išieškojimo vykdymo tvarka buvo patikrinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-970-232/2017.
  7. Nors ieškovė tvirtino, kad įkeistas turtas galėjo būti parduotas brangiau, nes namas dėl savo dydžio ir patalpų išdėstymo galėjo būti transformuotas į dvibutį gyvenamąjį namą, o pardavinėjant žemės sklypą atskiromis dalimis

    4jis būtų tapęs vertingesnis, tačiau antstolio veiksmų teisėtumas jau buvo patikrintas pasisakant dėl teisingos parduodamo turto kainos nustatymo. Įrodinėdama, jog turto dalies pardavimo pajamos atiteks bankui ir tai pažeidžia jos teises, ieškovė neįvertino aplinkybės, kad parduotas turtas buvo įsigytas už skolintas lėšas. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl jos teisių pažeidimo pardavus turtą iš varžytynių, neįrodžius teisinės atsakomybės sąlygų.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniu skundu ieškovė A. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu antstolio I. G. sudarytą 2017 m. lapkričio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas neatskleidė ginčo esmės. Sprendimu neišspręstas klausimas dėl antstolio veiksmų teisėtumo išieškant skolą iš skolininko ir subsidiariai atsakingo asmens – įkaito davėjo. Išieškojimas iš skolininko ir įkaito davėjo negali būti tapatinamas.
    2. Antstolis išieškojimą į ieškovės turto dalį galėjo nukreipti tik pabaigęs išieškojimą iš skolininko. Įstatymo nuostatos dėl išieškojimo iš svetimo hipoteka įkeisto turto nenumato išimčių dėl išieškojimo tvarkos ir eiliškumo. Vien tai, kad turto kompleksas yra vientisas, nepaneigia jo padalijimo galimybės.
    3. Aplinkybė, ar įkeisto turto pakako kreditoriaus reikalavimui patenkinti, dar prieš varžytynes nebuvo žinoma. Kita vertus, ši aplinkybė nepaneigia įstatyme įtvirtinto išieškojimo eiliškumo. Teismas, pasisakydamas dėl išieškojimo eiliškumo, turėjo įvertinti aplinkybę, jog ieškovė nėra skolininkė. Teismo pateiktas įstatymo aiškinimas pažeidžia imperatyviąsias normas. Teismas turėjo vadovautis įstatymo norma, jog išieškojimas iš įkaito davėjo turto galimas tik pabaigus išieškojimą iš skolininko turto. Teismo išvados dėl finansiškai naudingesnio turto pardavimo būdo yra nesusiję su byloje sprendžiamu klausimu.
    4. Įstatymas nesuteikia antstoliui diskrecijos teisės spręsti, ar vykdomajame dokumente nurodytą skolą pavyks išieškoti iš skolininko. Teisinis reguliavimas aiškiai ir imperatyviai išskiria skolininko ir įkaito davėjo atsakomybės ribas. Teismas nepagrįstai sprendė, jog antstolis dar iki turto pardavimo galėjo nuspręsti, kad skolininko ir įkaito davėjo turtą būtina parduoti kaip vientisą kompleksą. Ieškovė nėra skolininkė, todėl teismo nurodyta išieškojimo eiliškumo tvarka jai netaikoma. Teismo nurodytu precedentu, suformuluotu civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2009, nėra pagrindo vadovautis dėl esminių faktinių aplinkybių skirtumo.
    5. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus, jog antstolis privalėjo imtis veiksmų nustatyti skolininko turto dalį bendrajame turte, atlikti turto vertinimą ir realizuoti tik skolininkui priklausančią dalį. Toks vykdymo veiksmų eiliškumas išplaukia iš įstatymo normų.
    6. Teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog vykdomo išieškojimo eiga buvo patikrinta kitoje civilinėje byloje. Toje byloje nebuvo vertinamas išieškojimo iš ieškovės turto dalies teisėtumas. Teismo nurodyta nutartis, priimta civilinėje byloje dėl antstolio veiksmų, nagrinėjamos bylos atžvilgiu neturi prejudicinės galios.
    7. Teismas netinkamai vertino ieškovės argumentus, jog ginčo namas galėjo būti pertvarkytas į dvibutį, o žemės sklypas padalintas, jog toks transformavimas, atsižvelgiant į rinkos tendencijas, būtų ekonomiškai naudingesnis.
    8. Teismo išvada, jog ginčo turtas buvo įsigytas už banko paskolintas lėšas, neatitinka bylos duomenų. Teismo išvada, esą nebuvo įrodytos teisinės atsakomybės sąlygos, nepagrįsta, kadangi nagrinėjamu atveju civilinės atsakomybės taikymo klausimas byloje nebuvo sprendžiamas.
    9. Ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas turėjo būti pripažintas negaliojančiu tuo pagrindu, jog iš varžytynių buvo parduotas skolininkui nepriklausantis turtas. Nepatenkinus ieškinio, būtų įteisinti norminiams aktams prieštaraujantys ir subsidiariai atsakingos įkaito davėjos teises pažeidžiantys antstolio veiksmai.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo M. N. P. prašo ieškovės A. K. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Notaro vykdomasis įrašas dėl priverstinio skolos išieškojimo suteikia teisę hipotekos kreditoriui patenkinti savo reikalavimus skolininkui iš įkeisto turto. Hipotekos sandorio objektas gali būti ne tik skolininkui, bet ir tretiesiems asmenims priklausantis daiktas.
    2. Ieškovė nepaneigė aplinkybės, jog ginčo turtas sudaro vientisą kompleksą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad antstolio veiksmai atitiko proceso įstatymo reikalavimus, pagal kuriuos pirmąja eile išieškoma iš įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai.
    3. Ieškovės argumentas, jog antstolis turėjo nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje, neturi pagrindo. Išieškojimas iš hipoteka įkeisto svetimo turto siejamas ne su konkrečiu skolininku ar asmeniu, bet su hipoteka įkeistu turtu.
    4. Teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog antstolio atlikti vykdymo veiksmai jau buvo įvertinti kitose civilinėse bylose.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas antstolis I. G. prašo ieškovės A. K. apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Ieškovė, abejodama antstolio veiksmų teisėtumu vykdant išieškojimą, turėjo visas galimybes ir pakankamai laiko realizuoti savo teises, teikiant skundą dėl antstolio veiksmų, tačiau tokia teise nepasinaudojo.
    2. Ieškovė, teikdama ieškinį, neatsižvelgė į hipoteka įkeisto turto teisinį reguliavimą. Ieškovė asmeniškai pasirašė hipotekos lakštą, tapdama šio sandorio šalimi ir prisiimdama visas iš to kylančias teises ir pareigas. Išieškojimas įvykdytas vykdomajame dokumente nurodyta tvarka.
    3. Ieškovės pozicija, jog išieškojimas iš jos turto dalies buvo galimas tik pabaigus išieškojimą iš skolininko turto, neatitinka hipotekos sandorio esmės bei teisinio reguliavimo. Tuo atveju, kai kreditoriaus reikalavimai užtikrinti tiek skolininkui priklausančio daikto hipoteka, tiek svetimo daikto hipoteka, kreditorius turi teisę išieškoti iš svetimo daikto hipotekos tiek, kiek neįmanoma jo reikalavimo patenkinti iš įkeisto skolininko turto.
    4. Konkretus kreditoriaus reikalavimas apibrėžtas antstoliui pateiktame vykdomajame įraše. Įkeistas turtas vykdymo procese buvo įvertintas mažesne kaina. Vykdymo procese realizavus įkeistą turtą, ieškovės kaip įkaito davėjos atsakomybė baigėsi. Vykdymo procese subsidiarios atsakomybės principas nebuvo pažeistas.
    5. Teismas pagrįstai vadovavosi kitose civilinėse bylose nustatytomis aplinkybėmis, kadangi tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde dėstomi ir tokie teiginiai, kurie susiję su neteisėtai paskelbtomis varžytynėmis, turto pardavimo kaina ir kt. Ieškovė neįrodė, jog kitoks turto pardavimo būdas būtų ekonomiškai naudingesnis. Įstatyme nėra įtvirtinta antstolio ar kreditoriaus pareiga išieškojimo iš įkeisto turto atveju nustatinėti skolininko turto dalį.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių argumentų.
Dėl turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo negaliojančiu pagrindų
  1. Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Tai, be kita ko, reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, turi teisės aktuose nustatytas teises, tačiau jo įgaliojimai negali būti aiškinami plečiamai, kad dėl tokio aiškinimo iš esmės pasikeistų įstatymo leidėjo antstoliui suteiktų teisių apimtis. Vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks kompetenciją viršijantis (lot. ultra vires) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Taigi antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama atsižvelgiant į tai, kad nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės bei teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012).
  3. Pagal CPK 602 straipsnį turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu (1) buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas, (2) turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, (3) kuris nors asmuo neteisėtai buvo pašalintas iš varžytynių proceso arba buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina, (4) turtas buvo parduotas anksčiau, negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas, (5) buvo pažeista CPK 715 straipsnyje numatyta skolininko teisė, (6) turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; (7) jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises.
  4. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai formuojama praktika dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008.). Ši praktika apibendrinta ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, išdėstant joje tiek ankstesnėse nutartyse suformuluotas, tiek naujas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto taikymo taisykles. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnio 1 dalis), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais.
  5. Nurodytose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta ir dėl to, kad CPK 602 straipsnyje nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Taigi, įstatymo leidėjas suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus tiek dėl esminio pažeidimo, kaip savarankiško negaliojimo pagrindo, tiek dėl kitų, tačiau taip pat esminiais pripažintinų pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu.
  6. Pirmiau aptartas CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo (pirmoji sąlyga), bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą (antroji sąlyga) ir kvalifikuoti jį esminiu (trečioji sąlyga). Pažymėtina, kad toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Kaip jau pažymėta, pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, kurie savo esme yra neteisėti antstolio veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).

6Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

  1. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2008 m. birželio 26 d. tretieji asmenys Luminor Bank AB ir S. K. sudarė būsto kreditavimo sutartį. Jos vykdymas buvo užtikrintas 2008 m. rugpjūčio 11 d. hipotekos lakštu, kurio pagrindu banko naudai trečiasis asmuo S. K., kaip kredito gavėjas, ir ieškovė A. K., kaip įkaito davėja, įkeitė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius ( - ). Kredito gavėjui netinkamai vykdant kredito sutartį, ji nuo 2013 m. lapkričio 5 d. buvo vienašališkai nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš kreditoriui hipoteka įkeisto turto - 2013 m. gruodžio 11 d. išduotas notaro vykdomasis įrašas, kuris 2013 m. gruodžio 20 d. pateiktas vykdyti atsakovui antstoliui I. G.. 2016 m. gruodžio 8 d. ieškovei A. K. ir trečiajam asmeniui S. K. priklausantis ir bankui įkeistas turtas buvo parduotas iš varžytynių. 2017 m. lapkričio 21 d. antstolis surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą. Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovė šį aktą prašė pripažinti negaliojančiu tuo pagrindu, jog iš varžytynių buvo parduotas skolininkui nepriklausantis turtas (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovės pozicija pirmosios instancijos teisme buvo grindžiama tuo, jog ji nėra skolininkė pagal būsto kredito sutartį, o pagal sudaryto hipotekos sandorio esmę yra subsidiariai atsakinga už skolininko S. K. prievolę bankui, tačiau tik jos įkeisto turto (dalies) ribose. Nagrinėjamu atveju antstolis iš varžytynių vienu metu pardavė tiek skolininkui, tiek jai (įkaito davėjai) priklausančio turto dalis, o tokiu būdu esą buvo iškreipta subsidiariosios atsakomybės esmė.
  2. Pirmosios instancijos teismas apskųstuoju sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismo sprendimas grindžiamas tuo, jog vykdymo procesas buvo teisėtas, ką patvirtina įsiteisėjusi nutartis, priimta civilinėje byloje, kurioje buvo ginčijami antstolio veiksmai ginčo turto realizavimo procese. Teismo vertinimu, ginčui aktualus teisinis reguliavimas leido antstoliui pirmąja eile išieškoti skolą iš hipoteka įkeisto turto. Akcentavo aplinkybę, jog įkeistos ginčo turto dalies nebūtų pakakę kreditoriaus reikalavimui patenkinti.
  3. Ieškovė A. K. (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, jog bylą išnagrinėjęs teismas neatskleidė ginčo esmės – ieškovės, kaip svetimo daikto įkaito davėjos, subsidiariosios atsakomybės ypatumų, kurie, jos nuomone, lemia, kad iš jos turto dalies galėjo būti išieškoma tik pabaigus išieškojimą iš skolininko turto (beje, neapsiribojant vien įkeisto turto dalimi). Taigi, byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė svetimo daikto hipoteką ir išieškojimą iš svetimo daikto hipoteka įteisto turto reguliuojančias materialiosios ir procesinės teisės normas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės reiškiama pozicija.
Dėl išieškojimo iš svetimo daikto hipoteka įkeisto turto
  1. Svetimo daikto hipoteka – tai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai skolininkas yra kitas asmuo negu įkeisto daikto savininkas (CK 4.181 straipsnio 1 dalis). Šios hipotekos specifinė ypatybė yra ta, kad hipotekos davėjas nėra kredito santykių šalis ir tik sutartinės svetimo turto hipotekos pagrindu hipotekos davėjas prisiima įsipareigojimą įvykdyti kito asmens – skolininko – įsipareigojimo įvykdymą tuo atveju, jei šis per hipotekos lakšte nustatytą terminą įsipareigojimo neįvykdo arba kai hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Esant sutartinei svetimo daikto hipotekai šios davėjas kreditoriui už skolininko neįvykdytas prievoles atsako tik hipoteka įkeistu turtu (CK 4.195 straipsnio 1 dalis). Svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto savininkas neturi asmeninės prievolės grąžinti skolą už skolininką, šiam netinkamai vykdant savo prisiimtus įsipareigojimus, o turi teisę įvykdyti prievolę už skolininką, siekdamas išvengti jam nuosavybės teise priklausančio daikto pardavimo iš viešųjų varžytynių ir taip įgydamas atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką (CK 4.195 straipsnio 4 dalis, 6.112 straipsnio 2 punktas).
  2. Kaip minėta, apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, kad nagrinėjamu atveju vykdymo procesas pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą turėjo būti vykdomas atsižvelgiant į apeliantės subsidiarios atsakomybės ypatumus, t. y. tokiu būdu, jog antstolis, pirmiausia turėjo baigti išieškojimą iš skolininko turto (tiek įkeisto hipoteka, tiek kito jo turto), ir tik tuomet likusio neišieškoto įsiskolinimo dalyje nukreipti išieškojimą į apeliantės hipoteka įteisto turto dalį, o šiuo tikslu dar iki hipoteka įteisto turto realizavimo pradžios ginčo turtas turėjęs būti padalintas (nustatytos apeliantės ir jos sutuoktinio turto dalys). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.
  3. Apeliantė yra teisi akcentuodama savo atsakomybės už skolininko prievolę ribas. Kreditoriaus teisė reikalauti, kad svetimo daikto hipotekos davėjas, kaip subsidiarus bendraskolis, vykdytų turimą subsidiarią prievolę, yra saistoma galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš pagrindiniam skolininkui priklausančio turto. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė ydingai aiškina skolos išieškojimo iš svetimo daikto hipoteka įkeisto turto teisinį reguliavimą. Vadovaujantis CK 4.195 straipsnio 3 dalimi, jeigu kreditoriaus reikalavimai užtikrinti ir skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto hipoteka, ir svetimo daikto hipoteka, kreditorius turi teisę išieškoti iš svetimo daikto hipotekos objekto tiek, kiek neįmanoma jo reikalavimo patenkinti iš įkeisto skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto. Toks teisinis reguliavimas lemia, jog išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto atveju, svetimo hipoteka įkeisto daikto savininko subsidiarioji atsakomybė kyla tuomet, kai skolininkui priklausančio hipoteka įkeisto turto nepakanka hipotekos kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Hipotekos kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą būtent iš įkeisto turto nulemia šio išieškotojo specifinę padėtį turto realizavimo procese. Vadinasi, apeliantės lūkesčiai, jog jos atsakomybė kils tik tuo atveju, jeigu kreditoriaus reikalavimas nebus (visiškai) patenkintas iš viso skolininko turto (tiek įkeisto, tiek kito jo turto), neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo pateiktas CK 4.195 straipsnio 3 dalies normos aiškinimas yra teisingas.
  4. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, esą nepagrįstai taikė CPK 664 straipsnio nuostatas. Apeliantė akcentavo aplinkybę, jog ji nėra skolininkė, todėl jos atžvilgiu CPK 664 straipsnio nuostatos netaikytinos, o turėjo būti vadovaujamasi CK 4.195 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma. Apeliantės nuomone, tokia teisės taikymo klaida lėmė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu paneigiama subsidiarios atsakomybės hipotekos teisiniuose santykiuose esmė.
  5. CPK 664 straipsnyje įtvirtinta išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilė: pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai; antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio, stipendijos ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto; trečiąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto; ketvirtąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančios žemės ūkio paskirties žemės, jeigu skolininko pagrindinis verslas yra žemės ūkis; penktąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė nepagrįstai įžvelgia prieštaravimą tarp CPK 664 straipsnio ir CK 4.195 straipsnio 3 dalies normų dispozicijos. Priešingai, proceso įstatyme nurodytas išieškojimo eiliškumas atitinka hipotekos esmę ir hipotekos kreditoriaus privilegijuotąjį statusą, išskiriantį jį iš kitų kreditorių rato (CK 4.170 straipsnio 3 dalis). Pagal proceso įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai. Iš kito turto išieškoma vėlesnėmis eilėmis. Tuo tarpu CK 4.195 straipsnio 3 dalies normoje pateikiama išieškojimo taisyklė, taikytina tuo atveju, kai kreditoriaus reikalavimas užtikrintas tiek skolininkui priklausančio, tiek svetimo daikto hipoteka. Viena vertus, CPK 664 straipsnis tiesiogiai nereglamentuoja ginčo situacijos (kai kreditoriaus reikalavimas užtikrintas tiek skolininkui priklausančio, tiek svetimo daikto hipoteka). Kita vertus, CK 4.195 straipsnio 3 dalies norma išsamiau paaiškina išieškojimo pirmąja eile ypatumus, kiek tai susiję su situacija, kuomet egzistuoja ir skolininkui priklausančio, ir svetimo daikto hipoteka. Be kita ko, būtent šioje normoje įtvirtinta svetimo daikto įkaito davėjo subsidiari atsakomybė. Tai lemia išvadą, jog apeliantės nurodytos teisės normos ne tarpusavyje konkuruoja, o viena kitą papildo.
  7. Atmestinas argumentas, jog teismas, vertindamas turto pardavimo iš varžytynių proceso teisėtumą, nepagrįstai vadovavosi CPK 664 straipsnio normomis. Kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, jog apeliantė vykdymo procese nėra skolininkė, nesudaro pagrindo šiame procese nesilaikyti įstatyme įtvirtinto išieškojimo eiliškumo. Juolab kad byloje (nutarties 34 punktas) konstatuota, jog CK 4.195 straipsnio 3 dalies ir CPK 664 straipsnio normos tarpusavyje nekonkuruoja. Bylos duomenys patvirtina, kad analizuojamu atveju antstolis vykdymo veiksmus pradėjo nuo hipoteka įkeisto turto realizavimo, todėl procesinės normos pažeistos nebuvo. Realizavus hipoteka įkeistą turtą, apimantį ir apeliantės nekilnojamojo turto dalį, kuria ji užtikrino skolininko prievolės kreditoriui įvykdymą, jos prievolė skolininko kreditoriui pasibaigė, todėl likusios įsiskolinimo dalies išieškojimas bus nukreiptas į kitą tik skolininkui priklausantį turtą tokia tvarką, kuri ir yra nurodyta CPK 664 straipsnyje. Tuo pagrindu kolegija daro išvadą, jog nurodyta tvarka realizavus įkeistą turtą, apeliantės teisės nebuvo pažeistos, įkaito davėjo subsidiarios atsakomybės esmė nebuvo paneigta ar transformuota.
  8. Hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimo būdas, pasižymi greitomis supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Hipotekos institutą sudarančios materialinės teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Tokiai specifinei hipotekos kreditoriaus padėčiai užtikrinti, hipotekos instituto esmei išlaikyti egzistuoja ir specialios proceso teisės normos, įtvirtintos CPK XXXVI skyriuje. Jos taikomos sprendžiant klausimus, kylančius iš hipotekos teisinių santykių, o kai specialiųjų normų, reglamentuojančių aktualų klausimą nėra, taikomos bendrosios normos, tačiau būtina atsižvelgti į sprendžiamo klausimo specifiką, taip pat įvertinti, ar nebus iškreipta atitinkamo teisės instituto esmė, pažeisti jo principai. Kadangi hipotekos sutarties šalys susitaria prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu, skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo, išieškojimas visų pirma nukreipiamas į įkeistąjį daiktą. Hipotekos kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą būtent iš įkeisto turto nulemia šio išieškotojo specifinę padėtį turto realizavimo procese. Hipotekos kreditorius skiriasi nuo kitų kreditorių tuo, kad reikalavimo patenkinimą gauna iš įkeisto turto, ir tik jeigu įkeistas turtas parduodamas už mažesnę kainą nei būtina reikalavimui patenkinti, po to jis gali reikalauti išieškojimo iš kito skolininko turto bendra įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.193 straipsnio 1 dalis).
  9. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog ginčo teisinių santykių reguliavimas, įkaito davėjo subsidiarios atsakomybės esmė patvirtina, kad nagrinėjamu atveju antstolis iki ieškovei priklausančios įkeisto nekilnojamojo turto dalies realizavimo turėjo atlikti papildomus procesinius veiksmus: atidalinti skolininko ir įkaito davėjos turto dalis, jas įkainoti, pirmiausia realizuoti skolininkui priklausančią hipoteka įkeisto turto dalį, ir tik nustačius, kad lėšų, gautų už realizuotą skolininkui priklausančią dalį, nepakanka kreditoriaus reikalavimui patenkinti, realizuoti įkaito davėjai priklausančią ginčo turto dalį. Apeliantės nuomone, antstolis neturi kompetencijos iš anksto (iki turto realizavimo pradžios) spręsti, jog skolininko turto dalies nepakaks kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
  10. Teisėjų kolegijos vertinimu, CK 4.195 straipsnio 3 dalyje įtvirtino teisinio reguliavimo turinys neleidžia daryti apeliantės pageidaujamos išvados, jog pagal šioje normoje įtvirtintą tvarką antstolis turėjo realizuoti tik skolininkui priklausančią ginčo turto dalį, o jau vėliau svarstyti išieškojimo iš svetimo daikto hipotekos galimybę. Esminis šios normos tikslas – įtvirtinti hipoteka įkeisto svetimo daikto savininko prievolės subsidiarumą. Tačiau joje nėra imperatyvaus reikalavimo iš pradžių realizuoti skolininko įkeistą daiktą. Todėl negali būti neteisėtomis pripažįstamos situacijos, kuomet dar turto realizavimo pradiniuose etapuose tampa aišku, jog hipoteka įkeisto skolininko turto nepakaks kreditoriaus reikalavimui patenkinti, ir reikia priimti atitinkamus sprendimus vykdymo procese, pavyzdžiui, tiek skolininko, tiek įkaito davėjo turtą realizuoti kartu, vienu metu (lygiagrečiai) organizuojant dvi atskiras varžytynes ir pan.
  11. Vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė antstolio pareiga – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymo saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis).
  12. Iš bylos duomenų nustatyta, kad hipotekos sandoriu įkeisto turto rinkos vertę vykdymo procese nustatė turto vertintojas, kuris atsižvelgė į turto būklę, individualias turto savybes, įvertino visas turto rinkos vertei nustatyti aktualias ir svarbias aplinkybes. Vykdymo procese nustatyta įkeisto turto rinkos vertė nebuvo nuginčyta (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2YT52955566/2016, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2S-970-232/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad šių procesinių sprendimų egzistavimas, net ir nesant visų sąlygų jais konstatuotų aplinkybių laikyti prejudicinėmis, nepaneigia nustatytų aplinkybių įrodomosios reikšmės, juolab atsižvelgiant į tai, jog apeliantė, nors ir netiesiogiai, tačiau vėlgi kvestionuoja ir ginčo turto pardavimo kainą. Taigi dar turto įkainojimo procese antstolis turėjo objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad vien skolininkui priklausančios hipoteka įkeisto daikto dalies nepakaks patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai sudarė pakankamą pagrindą vykdymo procese priimti sprendimą realizuoti ne tik skolininkui, bet ir įkaito davėjai (apeliantei) priklausančias hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto dalis, sudarančias vieną turtinį kompleksą, atsisakant skolininko turto dalies nustatymo, faktinio padalijimo ir atskiro realizavimo procedūrų. Turto realizavimo rezultatas (lėšų, gautų realizavus ginčo turtą, suma) patvirtina, kad antstolio vertinimas ir prognozavimas buvo pagrįstas ir teisingas bei užtikrino proceso ekonomiškumo ir operatyvumo tikslus. Vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra proceso įstatyme nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (CPK 586 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė, jog antstolis, priėmęs procesinį sprendimą vienu metu realizuoti visą įkeistą turtą (tiek skolininko, tiek įkaito davėjos bendro turto dalis) būtų pažeidęs teisės aktus arba reikalavimus, suformuluotus pateiktame vykdyti vykdomajame dokumente, arba peržengęs apeliantės subsidiarios atsakomybės ribas. Byloje nustatytos vykdymo proceso eigos aplinkybės nesudaro sąlygų išvadai, jog antstolis neteisėtai realizavo hipoteka įkeistą turtą ir juolab tokiu būdu, kuris nagrinėjamu atveju leistų konstatuoti esant CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkte apibrėžtą pagrindą.
  13. Teisėjų kolegija deklaratyviais pripažįsta apeliantės argumentus, jog sprendimas hipoteka įkeistą turtą atidalinti suformuojant du atskirus turtinius vienetus (namą transformuojant į dvibutį, suformuojant du atskirus sklypus), būtų buvęs ekonomiškai naudingesnis. Tokie argumentai neturi objektyvaus pagrindimo. Kita vertus, toks argumentavimas, kurį labiau tiktų pripažinti pasiūlymu, yra akivaizdžiai nesavalaikis. Apeliantė tokį pasiūlymą galėjo pateikti vykdymo procese iki ginčo turto realizavimo. Antstolis vykdymo procese savo iniciatyva tokio sprendimo priimti bei finansuoti negalėjo ir neprivalėjo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir bylos procesinės baigties
  1. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taipogi nesudaro pagrindo naikinti apskųstą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
  2. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui.
  3. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Kadangi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o šis sprendimas paliekamas nepakeistas.

7Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi atidėjo ieškovei A. K. 1 596 Eur žyminio mokesčio dalies už skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą šis mokestis valstybės naudai priteistinas iš ieškovės (CPK 84 straipsnis).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

9Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

10Priteisti valstybei iš ieškovės A. K. (a. k. ( - ) 1 596 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.

Proceso dalyviai
Ryšiai