Byla 1A-246-1076/2019
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį areštu dvidešimt penkioms paroms, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį areštu dvidešimt penkioms paroms, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį areštu trisdešimčiai parų

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, nuteistiesiems R. G., G. V., gynėjams advokatams Valerijui Kuvšinčikovui, Petrui Prijalgauskui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. G. ir G. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį areštu dvidešimt penkioms paroms, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį areštu dvidešimt penkioms paroms, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį areštu trisdešimčiai parų.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4, 5 ir 6 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus bausmių sudėjimo ir apėmimo būdu, R. G. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

4Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos subendrintos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant R. G. tęsti darbą ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

5G. V. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas trejiems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

6Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį G. V. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta.

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

8I. Bylos esmė

91.

10R. G. ir G. V. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2015 m. birželio 10 d., apie 18.00 val., ( - ), veikdami kartu, R. G. sukelto eismo įvykio metu, panaudodami fizinį smurtą – G. V. sudavus kumščiu nukentėjusiajam K. A. smūgį į dešinę veido pusę, nukentėjusiajam pargriuvus ant kairiojo šono, atsistojus, R. G. sudavus kumščiu nukentėjusiajam į apatinį žandikaulį, G. V. atėmus automobilio Ford Focus, valstybinis numeris ( - ), raktelius, nepagrįstai apkaltindami nukentėjusįjį dėl neva jo sukelto eismo įvykio, grasindami panaudoti fizinį smurtą, liepdami nukentėjusiajam pasirašyti kaip autoįvykio kaltininkui užpildytoje tikrovės neatitinkančioje autoįvykio deklaracijoje bei pasirašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį už tariamai padarytą moralinę žalą S. G., privertė nukentėjusįjį K. A. R. G. naudai perduoti turtinę teisę į 500 eurų.

112.

12R. G. taip pat nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. birželio 10 d., apie 18 val., (duomenys nekelbtini), vairuodamas automobilį BMW 730, valstybinis numeris ( - ), priklausantį S. G., važiuodamas kartu su G. V., sukėlė eismo įvykį, t. y. nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio automobilio Ford Focus, valstybinis numeris ( - ), vairuojamo K. A., apkaltino jį dėl autoįvykio, A. G. pagal jo (R. G.) žodžius užpildžius eismo įvykio deklaraciją, įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis – autoįvykio kaltininku nurodžius K. A., nubraižius tikrovės neatitinkančią autoįvykio schemą, joje pasirašydamas R. G. pagamino netikrą dokumentą – autoįvykio deklaraciją, kurią panaudojo 2015 m. birželio 11 d., pateikdamas UAB DK „PZU Lietuva”, Eigulių g. 21 Vilniuje, ir taip apgaule sutuoktinės S. G. naudai įgijo svetimą, UAB DK „PZU Lietuva” priklausantį turtą – 307,41 Eur, kurie buvo pervesti kaip draudiminė išmoka į S. G. sąskaitą Nr. ( - ) AB „Swedbank“ banke.

132.1.

14R. G. nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2014 m. liepos 7 d., apie 21–22 val., bute, esančiame ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, smurtavo artimoje aplinkoje, t. y. konflikto metu nukentėjusiajai savo žmonai S. G. sudavė ranka vieną kartą į veidą, taip sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui.

15II. Apeliacinių skundų argumentai

163.

17Apeliaciniame skunde nuteistasis R. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendį.

183.1.

19Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, grindžiamas spėjimas ir prielaidomis. Teismas rėmėsi ne bylos įrodymais ar atliktu tyrimu, bet hipotetiniais samprotavimais ir padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

203.2.

21Pasak nuteistojo, 2015 m. birželio 10 d. įvykį sudaro keli atskiri veiksmai, t. y. automobilių susidūrimas, įvykiai prie automobilio Ford, sustojusio už 10–15 metrų nuo susidūrimo vietos, kai jo (R. G.) vairuojamas automobilis BMW iš karto po įvykio privažiavo prie K. A. ir tarp dalyvių kilo konfliktinė situacija dėl realios ar tariamos grėsmės S. G. bei jos vaikui ir eismo įvykio, bei pokalbis, įvykęs vairuotojams K. A. ir R. G. dar kartą pavažiavus 10–20 metrų, siekiant netrukdyti eismui, eismo įvykio deklaracijos pildymas ir vekselio surašymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visi šie veiksmai – turto prievartavimas, dokumentų klastojimas ir sukčiavimas – apjungti viena tyčia. Tačiau, vadovaujantis kasacinio teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010, 2K-7-109/2013 ir kt.), tęstinei nusikalstamai veikai būdingas visos veikos ir kaltės vieningumas, t. y. asmuo, pradėdamas daryti veiką, turi iš anksto suvokti ir numatyti visą galutinį rezultatą, be to, tik dėl tam tikrų objektyvų priežasčių nuspręsti, kad, norint pasiekti šio rezultato, būtina visą veiką išskaidyti į atskirus etapus (epizodus). Šiuo atveju teismas neanalizavo ir nepadarė išvados, kada kilo tyčia prievartauti turtą, klastoti dokumentą ir įvykdyti sukčiavimą.

223.3.

23Byloje neginčijamai nustatyta, kad jis (R. G.), K. A., taip pat byloje apklausti liudytojai vienas kito nepažinojo, neturėjo materialinio ar kito intereso, turtinė padėtis dalyviams taip pat nebuvo žinoma, visi veiksmai po susidūrimo buvo spontaniški ir galimai atsirado kaip stresinė reakcija į automobilio Ford vairuotojo K. A. veiksmus vairuojant automobilį. Iškilo reali grėsmė jo (R. G.) vaikui ir sutuoktinei, tai patvirtino jis pats, nuteistasis G. V., taip pat liudytojai J. G. (J. G.), A. G., S. G.. Apelianto teigimu, aplinkybė, ar jie matė visą įvykį, ar jo dalį, ar tik girdėjo pokalbius po įvykio, esminės reikšmės neturi. Pirmosios instancijos teismas turėjo, remiantis įrodymais, pripažinti, kad tokia reali ar tariama grėsmė buvo. Teismas nepagrįstai paminėtų asmenų parodymus įvertino kritiškai, sureikšminęs atskirus neesminius jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nesutapimus, kurie galėjo atsirasti dėl nuo įvykio praėjusio laiko, ir neįvertinęs, kad prieštaravimų dėl esminių aplinkybių jų parodymuose nėra. Liudytojo parodymai (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami ar priimami remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens polinkius, asmenybės bruožus ir pan., kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo ir sąsajos su bylos aplinkybėmis įvertinimo, negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar nepripažinimo) įrodymais kriterijais. Nesilaikant šios nuostatos sudaromos prielaidos abejonėms dėl teismo nešališkumo. Teismo išvada, kad liudytojai kalba apie pavojų S. G. ir jos bei R. G. vaikui avarijos metu, siekdami padėti kaltinamiesiems išvengti atsakomybės už padarytas veikas, tėra hipotetinio, deklaratyvaus pobūdžio ir taip pat negali būti pripažinta pakankama ir motyvuota. Teisme nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, kad minėti liudytojai galėtų duoti neteisingus parodymus. Vien pažinties fakto nepakanka daryti tokias prielaidas.

243.4.

25Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog įvykus avarijai automobilio Ford vairuotojas K. A. sustojo prie krūmų ir prie jo pribėgo G. V., o po to ir R. G., galimo konflikto ir galimos prievartos nuosprendyje nepaaiškino, apsiribojo konstatavimu, kad nuteistieji turėjo tyčią prievartauti turtą. Teismas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima besąlygiškai teigti, kad nuteistieji konflikto prie automobilių metu veikė turėdami tyčią prievartauti turtą. Net ir pripažinus, kad smurtas galėjo būti panaudotas, staigaus konflikto priežastis galėjo būti tik neteisėti ar tariamai neteisėti K. A. veiksmai. Be to, šioje situacijos stadijoje visi aktyvūs veiksmai pasibaigė. Dalyviai pradėjo kalbėti, o kadangi kelias buvo siauras, dar pavažiavo į priekį. K. A. pats važiavo savo automobiliu iki antro sustojimo, o tai paneigia jo teiginį, kad jis (R. G.) ar kitas asmuo atėmė iš jo automobilio raktelius. Tai patvirtina ir į bylą pateikta K. A. nuotrauka priešais malūną. Liudytojas R. N. parodė, kad R. G. ir K. A. prie automobilių kalbėjosi ramiai, gražiai, kad R. G. pagailėjo K. A., kuris atsiprašinėjo dėl įvykio ir prašė nekviesti policijos.

263.5.

27Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo K. A. parodymais, nes jie yra abejotini, prieštaringi ir nepatikimi. Pastarasis davė nenuoseklius parodymus apie neva automobilį BMWX6, apie žmonių skaičių, atvažiavusių po įvykio. Į R. G. gynėjo klausimą, už ką jį mušė, K. A. atsakė, kad „už malkas“, o tai rodo, kad pastarasis kalba ne apie faktus, o fantazuoja, priklausomai nuo situacijos. Tai, beje, pastebėjo ir teismas, nuosprendyje atkreipęs dėmesį į solidų nukentėjusiojo amžių ir individualius psichologinius ypatumus (nukentėjusysis buvo nekoordinuotas, kartais nesusivokiantis kada ir apie ką kalbėti, nesuvokiantis apie kurias konkrečias aplinkybes kalbama, išsišokantis, dėl ko ne kartą teko jam sakyti pastabas).

283.6.

29Kaip liudytojas apklaustas kartu su K. A. automobiliu važiavęs A. Č. teisme parodė, kad K. A. pasiėmė iš automobilio deklaraciją ir nuėjo jos pildyti, jis pats pagalvojo, kad viskas paaiškėjo, tuomet išlipo iš automobilio ir nuėjo į parduotuvę cigarečių. K. A. su vyriškiais pildė eismo įvykio deklaraciją, jokios kalbos apie vekselį tuo metu negirdėjo. Ant automobilio BMW variklio dangčio matė kažkokius lapus, kokie tai dokumentai, nežino. Jis suprato, kad viskas gerai, todėl išėjo į parduotuvę. Perskaičius parodymus, liudytojas A. Č. patvirtino nematęs, kad R. G. būtų sudavęs smūgį K. A.. Liudytojas V. L. taip pat parodė, kad kol K. A. pildė eismo deklaraciją, jis su A. Č. išėjo į parduotuvę nusipirkti cigarečių. Kokius dokumentus pildė K. A. nematė. Kadangi buvo pradėtos pildyti deklaracijos, jis pagalvojo, kad vairuotojai išsiaiškino ir susitarė. Galvojo, kad dėl įvykio kaltas automobilio BMW vairuotojas, apie vekselį, pildant deklaracijas, negirdėjo. K. A. teisme taip pat patvirtino, kad su R. G. kalbėjo ramiai. Taigi byloje be nukentėjusiojo prieštaringų parodymų nėra duomenų, kad aktyvioje konflikto stadijoje prie stovinčių automobilių buvo prievartaujamas turtas.

303.7.

31Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis (R. G.) kaltas dėl autoįvykio, tačiau teismo išvada apie Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimą yra tik prielaida. Byloje surinkti duomenys nėra pakankami išvadai dėl eismo įvykio dalyvių kaltės. Gynyba pateikė į bylą schemą, iš kurios matyti, kad automobilių susidūrimas įvyko siaurame kelyje (susidūrimo vietoje kelias yra 3,7 metrų pločio), o automobilio BMW plotis – 2 metrai. Be to, vienintelis dokumentas, patvirtinantis automobilių išdėstymą kelyje avarijos metu, yra įvykio dalyvių užpildyta deklaracija, kurios pakanka spręsti draudimo išmokos klausimą, tačiau nepakanka daryti išvadą apie vieno ar kito vairuotojo kaltę, kilus ginčui. Ji negali būti prilyginama eismo įvykio schemai, tai yra tik formalus tarp vairuotojų surašomas dokumentas, kuriuo pripažįstama vieno iš vairuotojų kaltė dėl įvykio ir tuo pagrindu išmokama draudimo išmoka, bet tai nėra pagrindas administracinei ar baudžiamajai atsakomybei kilti, ką patvirtina ir eksperto V. Šakėno paaiškinimai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu.

323.8.

33Kadangi policija nebuvo iškviesta, eismo įvykio vietos planas nebuvo sudarytas, neapžiūrėta įvykio vieta, neatlikti matavimai, nenurodyti elementarūs duomenys apie kelio plotį. Procesiniai įstatymai eismo įvykio vietos plano atkūrimo nenumato, tuo tarpu įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie buvo užfiksuoti ar gauti BPK nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2004). Atliekant ikiteisminį tyrimą byloje eismo įvykis taip pat nebuvo tirtas. Kaip liudytoja apklausta tyrėja L. G. paaiškino, kad tyrimą atliko keli tyrėjai, ji pati įvykio vietos netyrė ir nieko negali apie ją pasakyti. Ji negalėjo paaiškinti, į kurią pusę automobiliai judėjo, kas užfiksuota nuotraukose ir kokią reikšmę jos turi. Liudytoja teigė, kad tyrė bylą dėl turto prievartavimo, o ne dėl autoįvykio, todėl susidūrimo detalių nesiaiškino. L. G. taip pat parodė, kad pagal bylos medžiagą automobilis BMW stovėjo pagrindiniame kelyje. Be to, šiuo atveju neturi reikšmės, ar automobilis BMW stovėjo, ar pajudėjo, nes automobilio Ford vairuotojas K. A., judėdamas tuo pačiu pagrindiniu keliu kaip ir jis (R. G.), pagal KET reikalavimus turėjo vadovautis ne taip vadinama „dešinės rankos“ taisykle, bet pasirinkti saugų greitį, atitinkantį sąlygas (KET 127, 128 punktai).

343.9.

35Apeliantas pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo suorganizuotas išvažiuojamasis posėdis ir užfiksuoti atstumai, kuriuos įvertinęs teismas padarė išvadą, kad ties R. G. namu (įvažiavimu į kiemą) ir ties M. K. namu yra pakankamai vietos dviem automobiliams prasilenkti. Tačiau šiuo atveju kelio plotis buvo matuojamas ne įvykio vietoje, o prie kaimynės namo, tai susiję su liudytojo E. L. parodymais, kad K. A. su savo keleiviais vartojo alkoholį prie kaimynės namo, todėl šie duomenys neturi įrodomosios reikšmės.

363.10.

37Pirmosios instancijos teismas buvo perdavęs bylą papildomam tyrimui, o tai, apelianto teigimu, rodo, kad tyrimas buvo atliktas nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai, kas lėmė neteisingas išvadas byloje. Tyrimo neobjektyvumas byloje pasireiškė nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, tyrimo metu bet kokie jo (R. G.) parodymai buvo atmetami, remiamasi vien tik K. A. parodymais ir tiriama tik turto prievartavimo versija.

383.11.

39Nuteistasis R. G. teigia manęs, kad turi teisę į moralinės žalos atlyginimą dėl jo šeimos nariams K. A. sukelto pavojaus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateikė įrodymų ir motyvų, leidžiančių teigti, kad jis suvokė ar galėjo suvokti reiškiamų turtinių pretenzijų teisinį nepagrįstumą. Be to, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo tiriama aplinkybė dėl žalos K. A., nuosprendyje tai neaptarta. Taigi, byloje nebuvo įrodinėjamas būtinasis BK 181 straipsnyje ir 294 straipsnyje numatytų nusikalstamų kvalifikuojantis požymis ir vien dėl to jam (R. G.) BK 181 straipsnis negali būti taikomas. Šios bylos kontekste, pasak nuteistojo, aktuali kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-693/2016, kurią apeliantas cituoja skunde.

403.12.

41Apeliantas taip pat nurodo, kad pagal teismų praktiką sukčiavimo nusikaltimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turinę žalą ir to nori bei siekia. Šiuo atveju jo (R. G.) veiksmuose nėra pagrindinio sukčiavimo sudėties elemento – tiesioginės tyčios. Tas pats pasakytina ir apie dokumentų klastojimą. Manydamas, kad turi teisę į moralinę žalą, jis paprašė kitų asmenų užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Neteisėtų veiksmų (psichinės ar fizinės prievartos) pildant deklaracija nebuvo. Be to, draudimo bendrovė nepateikė pretenzijų dėl išmokėtos draudimo išmokos, ji nelaiko savęs nukentėjusiąja šioje byloje. Taigi nusikalstamos veikos, numatytos BK 181, 182 ir 300 straipsniuose, nebuvo padarytos. Jei teismas pripažins, kad smurtas K. A. atžvilgiu buvo panaudotas, tai tokie veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnį, o dėl kitų kaltinimų nuosprendis turi būti panaikintas.

423.13.

43Nuteistasis taip pat pažymi, kad su sutuoktine S. G. susitaikė, pastaroji pretenzijų jam neturi, po konflikto praėjo daug laiko. Šios aplinkybės turi būti įvertintos skiriant bausmę, paskirta arešto bausmė yra per griežta, neatitinkanti bausmės tikslų.

444.

45Apeliaciniame skunde nuteistasis G. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

464.1.

47Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, teismo išvados apie jo (G. V.) konfliktišką elgesį ir fizinio smurto panaudojimą paremtos prielaidomis ir abejotinais K. A. bei pastarojo liudytojų parodymais, kurie bylos nagrinėjimo metu keitėsi, o parodymų pakeitimo priežasčių nukentėjusysis ir liudytojai paaiškinti negalėjo. Teismas subjektyviai vertino abiejų šalių liudytojų parodymus, nes nukentėjusiojo pusės liudytojų parodymus vertino kaip atitinkančius tikrovę, nors šių liudytojų parodymai galimai šališki, siekiant, kad būtų patenkinti nukentėjusiojo reikalavimai, be to, liudytojai apklausoje pripažino, kad įvykio metu vartojo alkoholinius gėrimus. Tuo tarpu kaltinamųjų pusės liudytojų parodymai, nors ir išsamūs bei nuoseklūs, be priežasties įvertinti kritiškai. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad K. A., neva patyręs fizinį smurtą ir neteisėtus veiksmus dėl turto prievartavimo jo atžvilgiu, į teisėsaugos instituciją kreipėsi tik praėjus ilgam laiko tarpui, o tai rodo nukentėjusiuoju pripažinto asmens nesąžiningumą. Teismas nenustatė, kad prieš K. A. buvo naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, nes nukentėjusysis nepateikė leistinų ir tinkamų įrodymų tokiam smurtui pagrįsti, šios aplinkybės grindžiamos tik prielaidomis, kurios baudžiamajame procese negalimos.

485.

49Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji R. G. ir G. V. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų R. G. ir G. V. apeliacinius skundus atmesti.

50III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

516.

52Nuteistųjų R. G. ir G. V. apeliaciniai skundai atmetami.

537.

54Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. birželio 10 d., apie 18 val., ( - ) gatvėje, netoli nuteistojo R. G. gyvenamojo namo, įvyko eismo įvykis, t. y. susidūrė R. G. vairuojamas automobilis BMW 730 ir nukentėjusiojo K. A. vairuojamas automobilis Ford Focus. Dėl šio įvykio buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, kurioje nurodyta, kad automobiliai eismo įvykio metu buvo išsidėstę taip: automobilis Ford Focus priekiniu kairiu kampu buvo ties automobilio BMW 730 dešinio šono vidurine dalimi; pradinio smūgio į R. G. vairuojamą automobilį vieta buvo dešinės pusės šonas ir šiam automobiliui, kuris eismo įvykio metu stovėjo, buvo padaryti dešinės pusės šono sugadinimai; pradinė smūgio į K. A. vairuojamą automobilį vieta buvo šio automobilio priekinė dalis, automobilio sugadinimai neįvardyti, o atsakingas už padarytą žalą asmuo nurodytas K. A. (t. 1, b. l. 18). Be to, po šio eismo įvykio K. A. išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti 500 eurų R. G. (t. 1, b. l. 20). Taip pat pirmiau minėtos eismo įvykio deklaracijos pagrindu draudimo bendrovė R. G. vairuojamo automobilio savininkei jo sutuoktinei S. G. išmokėjo 307,41 euro dydžio draudimo išmoką (t. 1, b. l. 110–124).

558.

56Nuteistieji R. G. ir G. V. apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas jų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė faktines įvykių aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jų kaltės prievartavus K. A. turtą, taip pat dėl R. G. kaltės suklastojus eismo įvykio deklaraciją ir jos pagrindu apgaule sutuoktinės naudai įgijus draudimo išmoką. Tokie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir remdamasis jais teisingai nustatė nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas dėl R. G. ir G. V. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, taip pat dėl R. G. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniuose skunduose pateikiamas savas bylos įrodymų bei faktinių aplinkybių interpretavimas šių teismo išvadų nepaneigia.

579.

58BK 181 straipsnio 1 dalyje (turto prievartavimas) nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Turto prievartavimo pagrindinis objektas – nuosavybė, turtinės teisės ar turtiniai interesai, dalykas – turtinė nauda, kurios kaltininkas siekia (sau ar kitiems asmenims) versdamas kitą asmenį perduoti turtą (pvz., pinigus), suteikti turtinę teisę ar atlikti kitokius turtinio pobūdžio veiksmus. BK 181 straipsnio taikymo prasme vertimas perduoti turtą neturi teisėto pagrindo, tai reiškia, kad turtinės pretenzijos, kurias kaltininkas reikalauja (verčia) kitą asmenį patenkinti, nėra kilusios iš teisės reguliuojamų santykių (CK 1.136 straipsnyje nurodyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai), pvz., iš paskolinių sandorių, kitokių prievolių, kurių pagrindu asmuo įgyvendina atitinkamą savo ar kitų teisę. Tai – ir vienas iš esminių požymių, atribojančių turto prievartavimą nuo BK 294 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – savavaldžiavimo, kai kaltininkas (nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos) vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-222/2017)

5910.

60Bylos duomenimis, nuteistasis R. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad 2015 m. birželio 10 d. įvykusį eismo įvykį sukėlė ne jis, bet nukentėjusysis K. A.. Jis parodė, kad važiavo į savo namus, esančius ( - ), ( - ) dvaro rūmų (toliau – Dvaro rūmai) kryptimi. Kadangi įvažiuoti į jo gyvenamojo namo kiemą neapsisukus nėra galimybių, jis visuomet prie kiemo apsisuka. Tą kartą jis taip pat apsisuko ir sustojo važiuojamojoje dalyje, specialiai tam įrengtoje „kišenėje“. Tuo tarpu K. A. vairuojamas automobilis, važiuodamas dideliu greičiu nuo Dvaro rūmų pusės, bet iš šoninio keliuko, trenkėsi į jo automobilio priekinį dešinį sparną, o pralėkdamas toliau iki keliuko, vedančio iš jo kiemo, vos nepartrenkė jo žmonos, kuri su mažamečiu vaiku nešė šiukšles. Dėl to jis labai išsigando, patyrė stresą. K. A. buvo neblaivus, išlipęs iš automobilio pradėjo atsiprašinėti jo žmonos ir prašė nekviesti policijos, kad neprarastų teisės vairuoti, pasiūlė užpildyti eismo įvykio deklaraciją, kad jis kaltas, ir sumokėti 500 eurų moralinei žalai už tai, kad vos nepartrenkė žmonos su vaiku, atlyginti. Nė vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų nemokėjo užpildyti eismo įvykio deklaracijos, todėl paprašė savo draugo A. G. atvažiuoti į įvykio vietą, kartu su K. A. papasakojo šiam, kaip viskas buvo, ir A. G. užpildė deklaraciją, kuri pilnai atitinka tikrovę. Ikiteisminio tyrimo metu R. G. teigė, kad smurto prieš K. A. nenaudojo ir šiam negrasino, taip pat nematė, kad kas nors kitas būtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį. Pirmą kartą bylą nagrinėjant teisme R. G. jau nurodė, kad patyrė šoką, ir momento dėl smurto panaudojimo neprisimena, taip pat teigė, kad nepastebėjo, ką G. V. darė, kai iš karto po eismo įvykio pirmas priėjo prie nukentėjusiojo, tačiau pripažino, kad sakė G. V. „ką darai, žmogų primuši“, kad jie „truputį pasikarščiavo“, o bylą nagrinėjant teisme antrą kartą jau pripažino ir pats sudavęs smūgį K. A., taip pat, kad G. V. buvo priėjęs prie nukentėjusiojo automobilio iš vairuotojo pusės, tik teigė nematęs, ką šis ten darė (t. 1, b. l. 139, 141–143, 146–150, t. 3, b. l. 8–12, 101, t. 4, b. l. 93, 155).

6111.

62Iš esmės panašias įvykio aplinkybes nurodė ir nuteistasis G. V. (jis proceso metu buvo apklausiamas kaip liudytojas, o vėliau kaip įtariamasis bei kaltinamasis), tačiau neigė fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį faktą. G. V. parodė, kad įvykio dieną važiavo kartu su R. G. jo vairuojamu automobiliu. Kai privažiavo prie R. G. namų, pastarasis, prieš įvažiuodamas į savo gyvenamojo namo kiemą, apsisuko. Tuomet pamatė, kad link jų dideliu greičiu iš šalutinio keliuko atvažiuoja automobilis Ford Focus, prikrautas malkų. R. G. sustabdė automobilį, norėdamas praleisti atvažiuojantį Ford Focus, kurį vairavo K. A., bet šis užkabino R. G. automobilį, t. y. trenkėsi į dešinę jų automobilio pusę, užkabino priekinį bamperį, ir, pavažiavęs apie 10–15 metrų, sustojo. K. A. vairuojamas automobilis sustojo netoli R. G. žmonos S. G., kuri tuo metu su vaiku nešė šiukšles link konteinerių, ir vos spėjo patraukti vaiką į šalį, kad K. A. automobilis jo nepartrenktų. Išlipęs iš automobilio K. A. atsiprašinėjo S. G., taip pat prašė R. G. nekviesti policijos. Sakė, kad yra girtas, iš karto prisipažino, kad yra kaltas, o ir abejonių dėl to nebuvo, siūlė užpildyti deklaraciją, taip pat pasiūlė R. G. 500 eurų už sukeltą avariją. Jis pats smurto prieš K. A. nevartojo, raktų iš jo automobilio neišėmė ir prie jo keleivių nebuvo priėjęs, nematė ir kad kas kitas prieš K. A. būtų vartojęs smurtą, jokios prievartos nebuvo. Iš pradžių buvo kilęs žodinis konfliktas, bet vėliau viskas aprimo, ir jie gražiai susitarė (t. 1, b. l. 80, t. 3, b. l. 102, t. 4, b. l. 18, 93–94).

6312.

64Tuo tarpu nukentėjusysis K. A. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai parodė, kad eismo įvykį sukėlė nuteistasis R. G.. Pastarojo automobilis stovėjo ( - ) gatvės važiuojamojoje dalyje. Jam pačiam važiuojant ne didesniu nei 20 km/h greičiu ( - ) gatve nuo Dvaro rūmų, kur prieš tai po filmavimo ardė dekoracijas, ir prisiartinus prie R. G. automobilio, šis staiga pajudėjo link jo. Nors jis bandė išvengti susidūrimo, suko vairą į dešinę pusę, vos neįvažiavo į krūmus, tačiau R. G. vairuojamas automobilis vis tiek priekine dalimi kliudė jo automobilį ir apgadino priekines ir galines vairuotojo pusės dureles. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad po susidūrimo jis dar pavažiavo kelis metrus ir sustojo. Kai išlipo iš automobilio ir paklausė automobilio BMW vairuotojo R. G., ką šis daro, kartu su šiuo automobiliu važiavęs G. V. nieko nesakęs trenkė jam kumščiu į dešinę veido pusę, nuo ko jis nugriuvo ant žemės. Kai atsikėlęs pasakė, kad kvies policiją, tuomet smūgį į apatinį žandikaulį jam sudavė R. G.. Jo paties bendrakeleivis V. L. norėjo skambinti policijai, tačiau G. V. jam neleido, o po to paėmė automobilio raktą ir pasakė, kad niekas iš čia neišvažiuos. Tuo metu prie jų priėjo moteris, t. y. S. G., kuri pradėjo šaukti, kad jis galėjo užmušti jos vaikus, jei jie būtų automobilyje, o vėliau atnešė vekselio blanką. R. G. reikalavo surašyti eismo įvykio deklaraciją, kurioje būtų nurodyta, kad eismo įvykio kaltininkas yra jis (K. A.), be to, reikalavo pasirašyti vekselį 500 eurų sumai, pasak nuteistojo, už jam padarytą moralinę žalą, ir grasino, kad jei nepasirašys, niekur neišvažiuos, kad juos visus čia užkas. Eismo įvykio deklaraciją užpildė vienas iš netrukus po eismo įvykio atvažiavusių R. G. draugų, kuris tarėsi su pastaruoju, kaip deklaracijoje išdėstyti transporto priemones, o kitas jų draugas neva įvertino padarytą žalą. Deklaracija buvo užpildyta neteisingai. Nors jis nebuvo kaltas dėl eismo įvykio, norėjo kuo greičiau iš ten išvažiuoti, jautė didelį psichologinį spaudimą, bijojo dėl savo sveikatos, kad daugiau jo nemuštų, todėl sutiko pasirašyti dokumentus. Kai pasirašė dokumentus, jam buvo grąžinti automobilio rakteliai ir leista išvažiuoti (t. 1, b. l. 26, 28–29, 30, 186–189, t. 3, b. l. 38–39, 42–44, 101, 106, t. 4, b. l. 106).

6513.

66Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nepagrįstai ginčija pirmiau aptartų nukentėjusiojo K. A. parodymų patikimumą. Nors, kaip teisingai pažymėta R. G. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad proceso metu K. A. buvo nekoordinuotas, kartais nesusivokiantis kada ir apie ką kalbėti, nesuvokiantis apie kurias konkrečias aplinkybes kalbama (nuosprendžio 18 l.), iš bylos matyti, kad nukentėjusiojo parodymai dėl byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę nuteistųjų veiksmų teisiniam vertinimui, viso proceso metu buvo nuoseklūs ir reikšmingų prieštaravimų tarp jų nėra. Beje ir patys apeliantai, teigdami, kad nukentėjusiojo K. A. parodymai yra prieštaringi ir todėl nepatikimi, konkrečių prieštaravimų neįvardija. Vien tik nuteistojo R. G. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis suklydo, nurodydamas automobilio, su kuriuo į įvykio vietą atvyko vienas iš jo draugų, markę, ar kad išsakė savo nuomonę, jog eismo įvykį R. G. sukėlė ne tik norėdamas gauti draudimo išmoką, bet ir galimai keršydamas jam už išsivežamą medieną, negali būti vertinamos kaip keliančios abejonių dėl pirmiau aptartų nuoseklių nukentėjusiojo parodymų, kurie pasitvirtino ir kitais bylos duomenimis.

6714.

68Kaip matyti iš bylos, nukentėjusiojo nurodytas eismo įvykio, o taip pat po jo sekusių kitų įvykių aplinkybes vienu ar kitu aspektu patvirtino kartu su juo automobiliu važiavę ir kaip liudytojai apklausti V. L. ir A. Č.. Liudytojas V. L. parodė, kad kartu su A. Č. ir K. A. pastarojo vairuojamu automobiliu važiavo pagrindiniu keliu nuo Dvaro rūmų. Važiuojant kairėje gatvės pusėje pastebėjo stovintį automobilį BMW. Kai K. A. vairuojamas automobilis susilygino su minėtu stovinčiu automobiliu, šis staiga pajudėjo iš vietos į jų pusę. K. A. bandė išvengti susidūrimo, tačiau automobilis BMW užkabino jų automobilio vairuotojo pusės priekines bei galines dureles. Kai K. A. išlipo iš automobilio, prie jo priėjo BMW automobilio keleivis G. V. ir sudavė kumščiu į veidą. Nuo smūgio K. A. pargriuvo, o vėliau iš automobilio išlipo vairuotojas ir taip pat sudavė K. A. vieną smūgį į veidą. K. A. šaukė, kad reikia iškviesti policiją, tačiau kai jis (V. L.) bandė paskambinti į policiją, prie jo priėjęs G. V. užsimojo, lyg norėdamas suduoti, ir pasakė, kad nebandytų skambinti, ištraukė automobilio raktelius. Jis išsigando, nenorėjo problemų, todėl daugiau nebeskambino, liko sėdėti automobilyje. Vėliau matė, kaip atėjo R. G. žmona, kuri atnešė dokumentus, be to, atvažiavo dar keli automobiliai. Buvo pildomi dokumentai, tačiau kokie, jis nematė, vykusių pokalbių negirdėjo. Jau vėliau, kai po įvykio važiavo namo, matė, kad K. A. išsigandęs, pastarasis jam paaiškino, kad vaikinai iš BMW automobilio privertė pasirašyti eismo įvykio deklaraciją, jog jis yra kaltas, ir dar vekselį už moralinę žalą 500 eurų sumai (t. 1, b. l. 59, 60, t. 3, b. l. 92–94, t. 4, b. l. 124–126). Liudytojas A. Č. nurodė, kad paties eismo įvykio nematė, nes tuo metu skaitė žinutę telefone, tačiau patvirtino, kad prieš susidūrimą K. A. vairuojamu automobiliu nuo Dvaro rūmų pusės važiavo ne šalutiniu keliuku, bet pagrindine gatve. Taip pat šis liudytojas parodė, kad K. A. po eismo įvykio sustojus ir išlipus pažiūrėti, kas įvyko, prie pastarojo priėjęs BMW automobilio keleivis G. V. sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veido sritį, nuo ko šis parkrito ant žemės. Po to prie K. A. priėjo ir automobilio BMW vairuotojas, bet ar jis sudavė smūgį nukentėjusiajam, nematė. Tuo metu V. L. išsitraukė telefoną ir norėjo kažkam skambinti, bet prie automobilio iš keleivio pusės, kur sėdėjo V. L., priėjęs G. V. pro pravertą automobilio langą pasakė, kad šis nebandytų skambinti ir V. L. pakluso. Jis pats taip pat niekam neskambino. Netrukus į įvykio vietą atvažiavo dar keli automobiliai, iš jų išlipę vyrai priėjo prie BMW ir jį apžiūrinėjo. Jis pats išsigando, kad ir jo neprimuštų. Po įvykio buvo užpildyta deklaracija, kalbų apie vekselį jis negirdėjo ir nematė, kaip K. A. jį pasirašė, apie tai sužinojo tik praėjus kelioms dienoms iš bendradarbių (t. 1, b. l. 56, t. 3, b. l. 91–92, t. 4, b l. 101–102).

6915.

70Nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ir liudytojų A. Č. bei V. L. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi. Pasak apelianto, šie liudytojai gali būti suinteresuoti nukentėjusiojo reikalavimų patenkinimu, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, jie su K. A. yra tik šiek tiek pažįstami ir artimesnių ryšių su šiuo nepalaikė. Kitų pagrindų, dėl kurių paminėti liudytojai galėtų būti suinteresuoti apkalbėti nuteistuosius, byloje taip pat nenustatyta. Nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumentai, kad V. L. bei A. Č. proceso metu keitė savo parodymus (dėl kokių aplinkybių ir kaip, skunde nedetalizuota), taip pat, kad šie liudytojai patvirtino įvykio metu vartoję alkoholį, prieštarauja bylos duomenims. Nepagrįstas ir G. V. apeliacinio skundo argumentas, kad K. A. nesąžiningumą patvirtina tai, jog pastarasis į teisėsaugos instituciją kreipėsi tik praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykio, nes, kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, jis į policiją kreipėsi jau kitą dieną po įvykio, tik jo pareiškimas ne iš karto buvo priimtas. Pažymėtina ir tai, kad tam tikras nukentėjusiojo K. A. bei liudytojų V. L. ir A. Č. nurodytas įvykių aplinkybes, paneigiančias nuteistojo G. V. parodymus, o būtent tai, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas ir kad G. V. buvo priėjęs prie K. A. automobilyje buvusių keleivių iš vairuotojo pusės, kur, pasak K. A., V. L. ir A. Č. jis pagrasino policiją bandžiusiam iškviesti V. L. ir paėmė automobilio raktelius, teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino kitas nuteistasis R. G..

7116.

72Be to, tiek nukentėjusiojo K. A., tiek liudytojo V. L. nurodytas esmines įvykusio eismo įvykio aplinkybes patvirtina objektyvūs bylos duomenys, t. y. užfiksuoti abiejų automobilių apgadinimai, taip pat specialisto išvada dėl eismo įvykio mechanizmo ir vieno iš šią išvadą davusių ekspertų paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu. Iš byloje esančio K. A. automobilio Ford Focus apžiūros protokolo matyti, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas šio automobilio kairysis šonas, t. y. apibrozdintos kairės pusės priekinės ir galinės durelės (t. 1, b. l. 50–52). UAB DK „PZU Lietuva“ pateiktose S. G. priklausančio automobilio BMW 730, kurį įvykio metu vairavo R. G., nuotraukose užfiksuoti šio automobilio dešiniojo šono priekinės dalies (priekinio bamperio ir priekinio sparno ties žibintu) apgadinimai (t. 1, b. l. 121–124). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje konstatuota, kad automobilio BMW 730 priekinio dešiniojo sparno priekinės dalies apgadinimai ir dalis priekinio bamperio plastikinės apdailos šoninio paviršiaus apgadinimų buvo padaryti slystamojo kontakto su automobilio Ford Focus kairės pusės durelėmis. Be to, ant automobilio BMW 730 priekinio bamperio plastikinės apdailos dešinės pusės šoninio paviršiaus yra apgadinimų, kurie buvo padaryti prieš kontaktą su automobilio Ford Focus durelėmis. Automobilio Ford Focus vairuotojo, t. y. nukentėjusiojo K. A., nurodomos eismo įvykio kilimo aplinkybės, kad automobilis BMW 730 dešiniojo šono priekine dalimi atsitrenkė į jo automobilio Ford Focus kairįjį šoną durelių srityje, neprieštarauja automobilių išorinių sugadinimų požymiams ir jų lokalizacijai. Šio susidūrimo eiga, tikėtina, buvo tokia. Automobilis BMW 730, judėdamas smailiu kampu iš kairės į dešinę, dešiniojo šono priekine dalimi (priekinio bamperio plastikinės apdailos šoniniu paviršiumi, jo viršutinio krašto ir sparno sandūros sritimi, sparno krašto ties žibinto išoriniu paviršiumi, bamperio plastikinės apdailos kraštu ties žibinto apatine dalimi) slystamai kontaktavo su greičiau judėjusio automobilio Ford Focus kairės pusės durelėmis, kontakto metu tarp automobilio BMW 730 dešiniojo šono ir automobilio Ford Focus kairiojo šono esant nedideliam smailiam kampui, atviram link automobilių galinių dalių. Tikėtina, kad automobilio Ford Focus vairuotojui eismo įvykio metu nusukinėjant į dešinę, slystamasis kontaktas nutrūko ties automobilio Ford Focus galinėmis durelėms (t. 1, b. l. 129–133). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas V. Šakėnas šias išvadas patvirtino. Papildomai paaiškino, kad tikėtina, jog automobilio Ford Focus vairuotojas nusukinėjo į dešinę, siekdamas išvengti susidūrimo, tai patvirtina aplinkybė, kad kontaktas truko ne per visą automobilio kairįjį šoną. Tuo tarpu toks kontaktas, kad automobilis Ford Focus važiuoja lanku, sukdamas į kairę, ir kabina dalį savo kėbulo į stovinį automobilį BMW (kaip kad teigė nuteistieji) pagal byloje nustatytas aplinkybes negalimas (t. 3, b. l. 39–42).

7317.

74Taigi pirmiau aptarti vienas kitą papildantys byloje surinkti įrodymai – nukentėjusiojo K. A., liudytojų V. L., A. Č. parodymai, nukentėjusiojo automobilio apžiūros protokole, draudimo bendrovės pateiktose fotonuotraukose užfiksuoti duomenys, specialisto išvada bei ją davusio eksperto paaiškinimai, kuriais nesivadovauti nebuvo ir nėra pagrindo, visų pirma, patvirtina, kad eismo įvykis kilo dėl nuteistojo R. G. veiksmų, kuris važiuojamoje kelio dalyje pajudėjo iš vietos ir keitė važiavimo kryptį iš kairės į dešinę neįsitikinęs, kad tai daryti bus saugu ir netrukdys kitiems eismo dalyviams (KET 101 punktas), bei nepraleido jam iš dešinės pusės pro šalį važiuojančio K. A. vairuojamo automobilio, ir tuo pačiu paneigia nuteistųjų R. G. bei G. V. aiškinimą apie eismo įvykio aplinkybes bei nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentą, kad byloje nagrinėjamas eismo įvykis kilo dėl nukentėjusiojo K. A. pavojingų veiksmų, t. y. dėl to, kad pastarasis pažeidė KET 127 ir 128 punktų reikalavimus, nepasirinko saugaus, važiavimo sąlygas atitinkančio greičio ir dėl to nesuvaldė automobilio. Juolab, kad ir tokių duomenų, kurie leistų daryti patikimą išvadą, jog K. A. prieš susidūrimą važiavo nesaugiu greičiu, byloje nėra. Iš bylos matyti, kad eismo įvykis įvyko labai netoli tos vietos, iš kurios pajudėjo K. A. vairuojamas automobilis, be to, tiek ant jo automobilio stogo, tiek bagažinėje buvo prikrauta lentų, taigi išvystyti didesnį greitį faktiškai ir nebuvo galimybės.

7518.

76Nepagrįstas ir nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentas, kad byloje surinkti duomenys nėra pakankami išvadoms dėl eismo įvykio dalyvių kaltės. Nors apeliantas teisingai pažymi, kad šiuo atveju nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra ir nebuvo sudaryta eismo įvykio schema, tačiau vien tai nereiškia, kad eismo įvykio mechanizmas bei šį įvykį sukėlę veiksmai negali būti nustatyti kitais, jau pirmiau aptartais bylos duomenimis, kurie buvo gauti BPK nustatyta tvarka. Atkreiptinas nuteistojo R. G. dėmesys ir į tai, jog teisme apklaustas specialisto išvadą davęs ekspertas paaiškino, kad nuotraukose užfiksuotų eismo įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimų bei byloje apklaustų asmenų paaiškinimų pakako išvadoms apie eismo įvykio mechanizmą padaryti, ir kad nustatant eismo įvykio mechanizmą tokie duomenys kaip kelio ruožo, važiuojamosios dalies, eismo juostų, kelkraščių parametrai, informacija apie kelio dangą, kelių ženklus ir pan., šiuo atveju esminės reikšmės neturėjo.

7719.

78Pirmiau aptartos iš esmės elementarios eismo įvykio aplinkybės patvirtina ir tai, kad šiuo atveju eismo įvykį sukėlęs nemažą vairavimo stažą turintis R. G., kaip ir kartu su juo automobiliu važiavęs G. V. negalėjo nesuvokti R. G. kaltės, ką, be kita ko, patvirtina ir byloje esanti nuteistajam R. G. inkriminuota eismo įvykio deklaracija, kur pastarojo iniciatyva atvykęs ir deklaraciją užpildęs A. G. nurodė akivaizdžiai tikrovei prieštaraujančias aplinkybes, įskaitant automobilių išsidėstymą eismo įvykio metu ir jiems padarytus apgadinimus. Jau minėta, eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, kad automobilis Ford Focus priekiniu kairiu kampu atsitrenkė į automobilį BMW 730 ties šio automobilio dešinio šono vidurine dalimi, ir kad šio eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio BMW 730 dešinės pusės šonas, automobilio Ford Focus apgadinimai iš viso nenurodyti, kai tuo tarpu faktiškai automobilių kontaktas įvyko automobiliui BMW 730 dešiniojo šono priekine dalimi (priekinio bamperio plastikinės apdailos šoniniu paviršiumi, jo viršutinio krašto ir sparno sandūros sritimi, sparno krašto ties žibinto išoriniu paviršiumi, bamperio plastikinės apdailos kraštu ties žibinto apatine dalimi) slystamai kontaktuojant su automobilio Ford Focus kairės pusės priekinėmis ir galinėmis durelėmis, kurios šio eismo įvykio metu ir buvo apgadintos, taip pat apgadintas automobilio BMW 730 priekinio dešiniojo sparno priekinė dalis bei priekinio bamperio plastikinės apdailos šoninis paviršius.

7920.

80Taigi, esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, nuteistieji neturėjo nei tikro, nei tariamo pagrindo pykti ant nukentėjusiojo ir smurtauti prieš jį, kaip ir neturėjo pagrindo reikalauti iš K. A. kokios nors žalos atlyginimo. Tokio pagrindo nebūtų net ir tuo atveju, jei R. G. sutuoktinei ir mažamečiui vaikui dėl susidūrimo išvengti besistengiančio ir į dešinę važiuojamosios kelio dalies pusę besitraukiančio K. A. vairuojamo automobilio būtų kilęs koks nors pavojus, nes ne nukentėjusiojo, o nuteistojo R. G. pavojingi veiksmai būtų buvę tokio pavojaus pagrindine priežastimi. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo, ar koks nors pavojus S. G. ir jos vaikui apskritai buvo kilęs. Nukentėjusysis K. A. bei kartu su juo važiavę liudytojai A. Č. ir V. L., kurių parodymais, kaip jau minėta, netikėti nėra pagrindo, nuosekliai teigė, kad tuo metu, kai įvyko eismo įvykis ir kai po jo K. A. dar šiek tiek pavažiavęs automobilį sustabdė, važiuojamojoje kelio dalyje moters su vaiku nebuvo. Tuo tarpu nuteistieji, nurodę aplinkybę, kad K. A. vairuojamas automobilis vos nepartrenkė R. G. sutuoktinės bei vaiko, duodami parodymus proceso metu, klaidino ikiteisminį tyrimą ir teismą tiek dėl įvykusio eismo įvykio aplinkybių, tiek dėl prievartos prieš K. A.. Nuteistojo R. G. sutuoktinė bei kaimynas J. G., kurių parodymais, apeliantų nuomone, teismas taip pat turėjo vadovautis, be kita ko, teigė, kad smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo naudojamas, tačiau tokį faktą teisminiam bylos nagrinėjimui einant į pabaigą pripažino nuteistasis R. G.. Liudytojas A. G. visų įvykių betarpiškai nematė, nes į įvykio vietą atvyko vėliau, o tai, kitaip nei teigia R. G., yra svarbu vertinant šio liudytojo parodymus. Be to, jau minėta, šis liudytojas užpildė eismo įvykio deklaraciją, įrašydamas į ją faktinėms įvykio aplinkybėms prieštaraujančius duomenis. Esant tokių aplinkybių visumai, vertinti pirmiau išvardytų asmenų parodymus kaip patikimus ir vadovautis jais nustatant faktines įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia abu apeliantai, neturėjo pagrindo.

8121.

82Nuteistieji R. G. ir G. V., taip pat liudytojai S. G., J. G., A. G. ir R. N. teigė, kad įvykio dieną nukentėjusysis K. A. automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir dar dėl to, bijodamas prarasti teisę vairuoti, buvo suinteresuotas, kad į įvykio vietą nebūtų kviečiami policijos pareigūnai, ir pats savo iniciatyva pasiūlė užpildyti eismo įvykio deklaraciją, kad jis yra kaltininkas, bei sumokėti R. G. pinigų. Tačiau tokį nuteistųjų bei paminėtų liudytojų aiškinimą paneigia ne tik nukentėjusiojo K. A. bei liudytojų A. Č. ir V. L. parodymai, kad K. A. įvykio dieną alkoholio nevartojo, bet ir byloje nagrinėjamuose įvykiuose nedalyvavusio liudytojo V. S. parodymai, iš kurių matyti, kad UAB „A“ (duomenys pakeisti), su kurios darbuotojais K. A. įvykio dieną ardė dekoracijas po filmavimo, administracijos pozicija dėl alkoholio vartojimo darbo metu yra griežta, pastebėjus, kad darbuotojas neblaivus, jis iš karto šalinamas iš darbo vietos, todėl darbo metu alkoholio niekas nevartojo, K. A. taip pat (t. 1, b. l. 192, t. 3, b. l. 90–91). Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistieji, siekdami įrodyti K. A. neblaivumą įvykio metu, iškėlė versiją, kad pastarasis ir jo keleiviai A. Č. bei V. L. po darbų vaišinosi alkoholiu pas R. G. kaimynę M. K. (buvusi Z.), kuriai, išardę dekoracijas, taip pat nešė medienos likučius. Tačiau teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoją apklausus M. K. ji parodė, kad nors toks įvykis, kai ji vaišino asmenis, padėjusius jai susinešti medienos likučius iš filmavimo aikštelės, buvo, tačiau tie asmenys turėjo automobilį su priekaba, kuriuos ir buvo pasistatę prie jos namo bei trukdė kitiems, įskaitant liudytoją E. L. (šis liudytojas teigė, kad įvykio dieną prie M. K. namo stovėjo būtent K. A. automobilis ir šis vaišinosi pas ją alkoholiu), pravažiuoti (t. 4, b. l. 126–129). Tuo tarpu byloje nustatyta, kad K. A. įvykio dieną priekabos neturėjo, be to, tiek jis pats, tiek liudytojas V. L. nurodė, kad pas M. K. įvykio dieną nesisvečiavo, išrinkę dekoracijas iš karto važiavo namo.

8322.

84Jau minėta, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusysis K. A. teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nekoordinuotas. Toks nukentėjusiojo ypatumas jo nepažįstantiems asmenims įvykio metu galėjo sukelti įtarimų, kad pastarasis automobilį vairavo būdamas neblaivus, tačiau bet kokiu atveju, pats K. A., esant pirmiau aptartoms faktiniais bylos duomenimis nustatytoms eismo įvykio aplinkybėms, vengti policijos pareigūnų iškvietimo ar juo labiau pats savo iniciatyva prisiimti nebūtą kaltę dėl eismo įvykio ir dar siūlyti R. G. pinigų, neturėjo pagrindo. Tai tik dar kartą patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad byloje esančią tikrovės neatitinkančią eismo įvykio deklaraciją bei 500 eurų paprastąjį neprotestuotiną vekselį jis pasirašė ne savanoriškai, bet dėl G. V. ir R. G. prieš jį panaudotos prievartos, kuri pasireiškė tiek fiziniu smurtu (smūgių sudavimu), tiek po jo sekusiais aktyviais abiejų nuteistųjų veiksmais palaikant fiziniu smurtu sukurtą bauginančią situaciją (paimami K. A. automobilio rakteliai, grasinama, kad neįvykdžius reikalavimo pasirašyti eismo įvykio deklaraciją ir vekselį iš įvykio vietos neišvyks, bus čia užkastas, o šių grasinimų poveikiui sustiprinti į įvykio vietą dar iškviečiami keli draugai).

8523.

86Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde teigia, kad K. A. automobilio rakteliai nebuvo paimti, ir kad tai patvirtina aplinkybė, jog po aktyvaus konflikto, kuris įvyko prie sustojusio K. A. automobilio, pastarasis, kad netrukdytų eismui, pats jį patraukė kiek toliau. Tačiau teisiamojo posėdžio metu pats apeliantas pripažino, kad G. V. buvo priėjęs prie K. A. automobilio iš vairuotojo pusės, taip iš esmės patvirtindamas nukentėjusiojo K. A. bei liudytojų V. L. bei A. Č. parodymus apie G. V. veiksmus neleidžiant V. L. iškviesti policijos bei paimant K. A. automobilio raktelius. Be to, tiek patys nuteistieji, tiek jų poziciją palaikantys liudytojai aplinkybę apie nukentėjusiojo automobilio patraukimą nurodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nė vienas jų parodymų apie tai, kad K. A. iki dokumentų pasirašymo būtų keitęs savo automobilio buvimo vietą, nedavė. Be to, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai A. Č. ir V. L. teisme kategoriškai nurodė, kad K. A. automobilis visą laiką, kol buvo aiškinamasi, stovėjo toje pačioje vietoje ir niekur nebuvo patrauktas. Nuteistojo R. G. teigimu, aplinkybę, kad po eismo įvykio sustojęs K. A. automobilis trukdė eismui, todėl buvo patrauktas, esą patvirtina į bylą pateikta nuotrauka, kur K. A. užfiksuotas stovintis priešais malūną. Tačiau nuteistojo nurodyta nuotrauka informacijos apie K. A. automobilio buvimo vietą po įvykio nesuteikia, nes joje užfiksuotas tik pats nukentėjusysis, bet ne jo, o visiškai kitas automobilis (t. 4, b. l. 144).

8724.

88Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, pagrįsta apygardos teismo išvada, kad nuteistųjų R. G. ir G. V. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 181 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai, t. y. fizinės ir psichinės prievartos lydimos atvirai išsakytos neteisėtos turtinės pretenzijos nukentėjusiajam K. A. ir nuteistųjų tiesioginė tyčia – tiek nuteistasis R. G., pats sukėlęs eismo įvykį, tiek kartu su juo automobiliu važiavęs G. V. suvokė R. G. nukentėjusiajam išsakytų reikalavimų prisiimti kaltę dėl eismo įvykio ir atlyginti moralinę žalą neteisėtumą, nepaistant to, vertė K. A. juos vykdyti, panaudodami prieš jį fizinę ir psichinę prievartą. Vertinti tokius nuteistųjų veiksmus kaip savavaldžiavimą nebuvo ir nėra pagrindo.

8925.

90Nors nuteistasis R. G. teigia, kad pirminėje konflikto stadijoje (kai buvo panaudotas fizinis smurtas) jis neketino reikalauti žalos atlyginimo, visgi, net ir pripažinus, kad nusikalstamas sumanymas pareikšti turtines pretenzijas nukentėjusiajam kilo jau po fizinio smurto panaudojimo, ši aplinkybė, esant byloje nustatytiems pirmiau aptartiems nuteistųjų veiksmams, sekusiems tuoj pat vienas po kito, nepaneigtų jų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 181 straipsnio 2 dalį pagrįstumo. Priežastinis ryšys tarp smurto panaudojimo bei turtinio reikalavimo išlieka ir tuomet, jeigu kaltininkas sąmoningai pasinaudoja smurto sukelta nukentėjusiojo pažeidžiamumo būsena. Kita vertus, kaip jau minėta bei kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį nuteistieji, vienas iš kurių buvo įvykusio eismo įvykio kaltininkas, neturėjo pagrindo, todėl tokius jų veiksmus galima paaiškinti tik siekiu priversti nukentėjusįjį prisiimti nebūtą kaltę dėl eismo įvykio, kad būtų galima išreikalauti tariamos žalos atlyginimą.

9126.

92Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo R. G. kaltės tyčia suklastojus eismo įvykio deklaraciją bei apgaule sutuoktinės naudai įgijus svetimą turtą – draudimo išmoką, t. y. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jo veiksmuose nėra pagrindinio sukčiavimo ir dokumentų klastojimo nusikaltimų sudėties požymio – tiesioginės tyčios. Tačiau, kaip jau minėta, eismo įvykio deklaracijoje, kurią R. G. patvirtino savo parašu, buvo įrašyti akivaizdžiai tikrosioms eismo įvykio aplinkybėms prieštaraujantys duomenys, t. y. kad eismo įvykis įvyko automobiliui Ford Focus priekiniu kairiu kampu kontaktuojant su automobilio BMW 730 dešinio šono vidurine dalimi, kad pradinio smūgio į R. G. vairuojamą automobilį vieta buvo dešinės pusės šonas ir šiam automobiliui, kuris eismo įvykio metu stovėjo, buvo padaryti dešinės pusės šono sugadinimai; pradinė smūgio į K. A. vairuojamą automobilį vieta buvo šio automobilio priekinė dalis, automobilio sugadinimai neįvardyti, o atsakingas už padarytą žalą asmuo nurodytas K. A., kai tuo tarpu faktiškai automobilių kontaktas įvyko automobiliui BMW 730 keičiant kryptį iš kairės į dešinę ir dešiniojo šono priekine dalimi slystamai kontaktuojant su automobilio Ford Focus kairės pusės priekinėmis ir galinėmis durelėmis bei jas apgadinant, automobiliui BMW 730 buvo apgadinta priekinio dešiniojo sparno priekinė dalis bei priekinio bamperio plastikinės apdailos šoninis paviršius, o eismo įvykį sukėlė ne nukentėjusysis K. A., bet pats R. G.. Taigi šiuo atveju nuteistojo R. G., turinčio apie 16 metų vairavimo stažą, aiškinimas teisme, kad jis ne tik nemokėjo užpildyti eismo įvykio deklaracijos, bet ir nesuprato, kad byloje esanti eismo įvykio deklaracija, kurią jis patvirtino savo parašu bei pateikė draudimo bendrovei, užpildyta neteisingai ir kad jis neturi teisės į draudimo išmoką, gali būti vertinamas tik kaip jo pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas. Tai, kad draudimo išmoką išmokėjusi UAB DK „PZU Lietuva“ baudžiamajame procese nepareiškė civilinio ieškinio, nereiškia, kad šiuo atveju nebuvo padarytas sukčiavimo nusikaltimas, suklastotos eismo įvykio deklaracijos pagrindu suklaidinant šią draudimo bendrovę dėl įvykusio eismo įvykio aplinkybių ir dėl BMW 730 automobilio savininkės S. G. teisės į draudimo išmoką.

9327.

94Atkreiptinas nuteistojo R. G. dėmesys į tai, kad didelės žalos požymis yra tik vienas iš alternatyvių turto prievartavimą kvalifikuojančių požymių. Tad ir jo nenustačius, baudžiamoji atsakomybė gali kilti konstatavus turtinių pretenzijų neteisėtumą bei kitą alternatyvų BK 181 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytą turto prievartavimą kvalifikuojantį požymį – fizinio smurto panaudojimą. R. G. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tris atskiras skirtinguose BK straipsniuose nurodytas su pirmiau aptartais įvykiais susijusias nusikalstamas veikas, todėl apeliaciniame skunde cituojami kasacinio teismo išaiškinimai dėl tęstinei veikai būdingų požymių, kaip ir dėl būtinojo savavaldžiavimo nusikaltimo požymio – didelės žalos – šioje byloje nėra aktualūs.

9528.

96Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti ir nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau, kaip matyti iš skundo turinio, savo kaltės smurtavus prieš sutuoktinę S. G. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis jis neneigia ir neginčija veiksmų kvalifikavimo, o minėtą prašymą grindžia tik tuo, kad po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už šią veiką naujų skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose ir padariusi išvadą, kad R. G. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai, konstatuoja, jog naikinti nuosprendžio dalį, kuria R. G. pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo savo šeimos nariui, taip pat nėra teisinio pagrindo.

9729.

98Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmes nuteistajam R. G., atsižvelgė į tai, kad jis padarė keturis nusikaltimus, vieną iš kurių baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 181 straipsnio 2 dalis), ir tris – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 2 dalis, 182 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad sunkų nusikaltimą, susijusį su fizinio smurto panaudojimu, R. G. padarė praėjus vos pusmečiui po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už nesunkų smurtinį nusikaltimą prieš savo šeimos narį jam ir nukentėjusiajai susitaikius (t. 2, b. l. 6–7). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad R. G. praeityje neteistas (teistumai nusikaltimų padarymo metu buvo išnykę, t. 1, b. l. 160), dirbo pagal verslo liudijimą, turi šeimą, kurioje auga du vaikai (t. 1, b. l. 158–159), nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sunkina tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Skirdamas bausmę G. V. teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vieną nusikaltimą, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 181 straipsnio 2 dalis). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą. Be to, po nusikaltimo, už kurį nuteistas šioje byloje, G. V. padarė dar vieną nusikaltimą – savavaldžiavimą panaudojant fizinį smurtą, už kurį yra nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (t. 4, b. l. 29–30), o tai rodo didesnį šio nuteistojo pavojingumą visuomenei. Bylos duomenimis, G. V. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu niekur nedirbo, buvo registruotas Darbo biržoje, nusikalstamos veikos padarymo metu vykdė individualią veiklą (t. 4, b. l. 23, 24), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinusi pirmiau paminėtas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistiesiems G. V. ir R. G. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirta vienintelė šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, taip pat R. G. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį paskirtos šių baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatytos arešto bausmės nėra aiškiai per griežtos, įvertinus ir nuo BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos padarymo praėjusį laiką bei R. G. susitaikymą su nukentėjusiąja. Todėl R. G. švelninti pirmosios instancijos teismo nustatytą galutinę subendrintą bausmę, kurios vykdymas atidėtas pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, taip pat nėra teisinio pagrindo.

99Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

100Nuteistųjų R. G. ir G. V. apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4, 5 ir 6 dalimis, paskirtas bausmes... 4. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos subendrintos bausmės vykdymas atidėtas... 5. G. V. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas trejiems... 6. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį G. V. išteisintas... 7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 8. I. Bylos esmė... 9. 1.... 10. R. G. ir G. V. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2015 m.... 11. 2.... 12. R. G. taip pat nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1... 13. 2.1.... 14. R. G. nuteistas ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2014 m. liepos... 15. II. Apeliacinių skundų argumentai... 16. 3.... 17. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 18. 3.1.... 19. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra... 20. 3.2.... 21. Pasak nuteistojo, 2015 m. birželio 10 d. įvykį sudaro keli atskiri veiksmai,... 22. 3.3.... 23. Byloje neginčijamai nustatyta, kad jis (R. G.), K. A., taip pat byloje... 24. 3.4.... 25. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog... 26. 3.5.... 27. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo K. A.... 28. 3.6.... 29. Kaip liudytojas apklaustas kartu su K. A. automobiliu važiavęs A. Č. teisme... 30. 3.7.... 31. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis (R. G.) kaltas dėl... 32. 3.8.... 33. Kadangi policija nebuvo iškviesta, eismo įvykio vietos planas nebuvo... 34. 3.9.... 35. Apeliantas pažymi, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo suorganizuotas... 36. 3.10.... 37. Pirmosios instancijos teismas buvo perdavęs bylą papildomam tyrimui, o tai,... 38. 3.11.... 39. Nuteistasis R. G. teigia manęs, kad turi teisę į moralinės žalos... 40. 3.12.... 41. Apeliantas taip pat nurodo, kad pagal teismų praktiką sukčiavimo... 42. 3.13.... 43. Nuteistasis taip pat pažymi, kad su sutuoktine S. G. susitaikė, pastaroji... 44. 4.... 45. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 46. 4.1.... 47. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir... 48. 5.... 49. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji R. G. ir G. V. bei jų... 50. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 51. 6.... 52. Nuteistųjų R. G. ir G. V. apeliaciniai skundai atmetami.... 53. 7.... 54. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. birželio 10 d., apie 18... 55. 8.... 56. Nuteistieji R. G. ir G. V. apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios... 57. 9.... 58. BK 181 straipsnio 1 dalyje (turto prievartavimas) nustatyta baudžiamoji... 59. 10.... 60. Bylos duomenimis, nuteistasis R. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą... 61. 11.... 62. Iš esmės panašias įvykio aplinkybes nurodė ir nuteistasis G. V. (jis... 63. 12.... 64. Tuo tarpu nukentėjusysis K. A. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos... 65. 13.... 66. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nepagrįstai ginčija pirmiau aptartų... 67. 14.... 68. Kaip matyti iš bylos, nukentėjusiojo nurodytas eismo įvykio, o taip pat po... 69. 15.... 70. Nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ir liudytojų... 71. 16.... 72. Be to, tiek nukentėjusiojo K. A., tiek liudytojo V. L. nurodytas esmines... 73. 17.... 74. Taigi pirmiau aptarti vienas kitą papildantys byloje surinkti įrodymai –... 75. 18.... 76. Nepagrįstas ir nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentas, kad byloje... 77. 19.... 78. Pirmiau aptartos iš esmės elementarios eismo įvykio aplinkybės patvirtina... 79. 20.... 80. Taigi, esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, nuteistieji neturėjo nei tikro,... 81. 21.... 82. Nuteistieji R. G. ir G. V., taip pat liudytojai S. G., J. G., A. G. ir R. N.... 83. 22.... 84. Jau minėta, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį... 85. 23.... 86. Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde teigia, kad K. A. automobilio rakteliai... 87. 24.... 88. Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, pagrįsta apygardos teismo... 89. 25.... 90. Nors nuteistasis R. G. teigia, kad pirminėje konflikto stadijoje (kai buvo... 91. 26.... 92. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo... 93. 27.... 94. Atkreiptinas nuteistojo R. G. dėmesys į tai, kad didelės žalos požymis yra... 95. 28.... 96. Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti ir nuosprendžio dalį... 97. 29.... 98. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo... 99. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 100. Nuteistųjų R. G. ir G. V. apeliacinius skundus atmesti....