Byla 2-669-330/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-463-431/2017, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Erdenas“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tigesta“ prašymas uždarosios akcinės bendrovės „Erdenas“ bankrotą pripažinti tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal trečiojo asmens D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-463-431/2017, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Erdenas“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tigesta“ prašymas uždarosios akcinės bendrovės „Erdenas“ bankrotą pripažinti tyčiniu,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartimi UAB „Erdenas“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Tigesta“. Bankroto administratorė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą BUAB „Erdenas“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
  2. Bankroto administratorė nurodė, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, jai nebuvo perduoti įmonės dokumentai ir turtas. Administratorė, gavusi banko pavedimų išrašus nustatė, kad aktyvus įmonės lėšų judėjimas vyko laikotarpiu, kai įmonės vadovu buvo D. K.. Bankroto administratorė nustatė, kad tuo laikotarpiu įmonė D. K. pervedė 142 294,90 Eur. Kitiems asmenims einant įmonės vadovo pareigas, atsiskaitymai per įmonės sąskaitą banke nebuvo vykdomi. Neturėdama įmonės dokumentų bankroto administratorė negali nustatyti, ar įmonės vadovo pareigas einant R. L., įmonė ir toliau vykdė veiklą ir disponavo grynaisiais pinigais.
  3. Bankroto administratorės nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja tyčinio bankroto požymiai: įmonės vadovai (akcininkai) blogai organizavo arba visai neorganizavo įmonės darbo, sudarinėjo įmonei nuostolingus sandorius, žinodami, kad įmonė negalės tų sandorių įvykdyti. Pažymėjo, kad gresiant bankrotui, įmonės turtas buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims. Įmonė buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai ir (arba) netinkamai, nes buvo paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai. Dėl šių priežasčių negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Administratorė padarė išvadą, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 10 d. nutartimi BUAB „Erdenas“ bankrotą pripažino tyčiniu.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. iš BUAB „Erdenas“ sąskaitų D. K., kuris tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas, buvo pervesta ne mažiau kaip 142 294,90 Eur. Įmonės apskaitos dokumentai, pagrindžiantys pinigų pervedimą ir tolimesnį jų naudojimą, bankroto administratorei nepateikti. Teismas padarė išvadą, kad įmonės finansiniai dokumentai yra nuslėpti sąmoningai, siekiant neatskleisti aplinkybių, susijusių su bendrovės lėšų iššvaistymu. Teismas pažymėjo, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog UAB „Erdenas“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Trečiasis asmuo D. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Aplinkybė, jog bankroto administratorei nepavyko iš įmonės vadovo B. C. perimti turto ir įmonės dokumentų, savaime nereiškia, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir/ar netinkamai. Tik sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas gali būti tyčinio bankroto požymiu. Būtina vertinti, kokie dokumentai neperduoti ir dėl kokių priežasčių. Šiuo atveju į bylą nėra pateikta duomenų, kad 2014 m. spalio 23 d. bankroto administratoriaus įsakymai dėl turto ir dokumentų perdavimo buvo įteikti įmonės vadovui B. C..
    2. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl sąmoningo įmonės finansinių dokumentų slėpimo grindžiama prielaida. Nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad bankroto administratorė yra išnaudojusi visas jos dispozicijoje esančias galimybes išreikalauti įmonės dokumentus ir turtą. Situacija dėl neperduotų dokumentų ir turto gali būti iš dalies susidariusi dėl bankroto administratorės kaltės.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja UAB „Erdenas“ bankroto administratorė UAB „Tigesta“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą bankroto administratorė nurodė, kad bankroto procese buvo imtasi visų būtinų ir įmanomų veiksmų paskutiniam įmonės vadovui ir akcininkui B. C. surasti. Administratorė nurodė abejojanti, ar šis asmuo buvo realus įmonės vadovas. Šią aplinkybę patvirtina tai, jog jis nebuvo apskaitytas apdraustųjų asmenų sąraše, Valstybės sienos apsaugos tarnyba neturi duomenų, kad šis asmuo būtų vykęs per Lietuvos Respublikos sieną, nors įmonės dokumentus pasirašė būtent jis.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. nutarties, kuria BUAB „Erdenas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis trečiojo asmens atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
  2. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžtas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014). Tam, kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).
  3. Tyčinio bankroto požymiai apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje. To paties straipsnio 3 dalyje įvardytos teisinės bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcijos, kurias paneigiančius įrodymus pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą turi teikti buvę juridinio asmens valdymo organai ar dalyviai (CPK 12, 178 straipsniai). Iš ĮBĮ įvardytų aplinkybių, kurios laikomos turinčiomis tyčinio bankroto požymių, matyti, kad bankrotas gali būti pripažįstamas tyčiniu ne tik tais atvejais, kai nustatomi veiksmai, kuriais sąmoningai siekta perleisti, sunaikinti, sugadinti ar iššvaistyti įmonės turtą, bet ir akivaizdžiai aplaidus įmonės valdymo organų pareigų, numatytų įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose, vykdymo faktas. Įrodinėdama BUAB „Erdenas“ bankrotą esant tyčinį, administratorė akcentavo, o pirmosios instancijos teismas konstatavo įmonės finansinės apskaitos dokumentų neperdavimą, turint tikslą nuslėpti įmonės lėšų pasisavinimą ar iššvaistymą, todėl nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pasisakytina būtent dėl šio kriterijaus.
  4. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 8 dalį bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę jos veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (ABĮ 37 straipsnio 7 dalis).
  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  6. Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas).
  7. Trečiasis asmuo D. K. (apeliantas) nesutikimą su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu grindė tuo, jog teismas nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės dokumentų išreikalavimu iš paskutiniojo įmonės vadovo B. C.. Apelianto nuomone, bankroto administratorė neišnaudojo visų priemonių įmonės dokumentams ir turtui išreikalauti, o teismas nenustatė dokumentų ir turto sąmoningo neperdavimo fakto. Apeliacinis teismas apelianto poziciją pripažįsta nepagrįsta ir deklaratyvia.
  8. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartimi UAB „Erdenas“ iškelta bankroto byla. Iškėlus įmonei bankroto bylą, bankroto administratorei nebuvo perduoti įmonės dokumentai ir turtas. Bankroto administratorė bankroto procesui būtinų duomenų kreipėsi į banką, kuriame įmonė turėjo sąskaitą. Įmonės lėšų sąskaitoje judėjimą iliustruojantys faktiniai duomenys patvirtina, kad D. K. vadovavimo įmonei laikotarpiu įmonė be aiškaus teisinio pagrindo šiam asmeniui pervedė mažiausiai 142 294,90 Eur. Bankroto administratorės žinion neperdavus įmonės finansinės apskaitos dokumentų, nėra galimybės nustatyti nei šių lėšų pervedimo pagrindo, nei šių lėšų panaudojimo, grąžinimo ar kitų aplinkybių.
  9. Apelianto vertinimu, faktinė situacija, kad bankroto administratoriui nepavyksta susisiekti su buvusiu įmonės vadovu, kad jam neperduotas įmonės turtas ir dokumentai, kad įmonėje tikėtinai netinkamai vesta apskaita, kad nebuvo parengti ir Juridinių asmenų registrui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nesant kitų įrodymų nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Apeliacinis teismas iš esmės sutinka su šiuo argumentu. Iš tiesų, teismų praktikoje vadovaujamasi suformuota taisykle, jog vien dokumentų neperdavimas, ypač kai bankroto administratoriui nepavyksta susisiekti su įmonės vadovu, nesudaro savarankiško pagrindo įmonės bankrotą kvalifikuoti tyčiniu. Tačiau analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, dokumentų neperdavimo faktą pripažino ne savarankišku tyčinio bankroto požymiu, o aplinkybe, sudarančia objektyvias kliūtis patikrinti nurodytas įmonės finansines operacijas, kuriomis lėšos be aiškaus teisinio pagrindimo buvo perduotos buvusiam įmonės vadovui. Tokiame kontekste apelianto deklaratyvus akcentavimas aplinkybės, jog paskutiniojo įmonės vadovo neradimas ir to sąlygotas dokumentų neperdavimas esą neleidžia bankroto pripažinti tyčiniu, šiuo atveju nėra pakankamas.
  10. Kita vertus, pažymėtina, kad apeliantas yra ne tik buvęs (bet ne paskutinis) įmonės vadovas, tačiau ir asmuo, kuriam, kaip nustatyta, be aiškaus teisinio pagrindo buvo pervestos įmonės lėšos. Tokioje situacijoje apeliantas turėjo ne abstrakčiai remtis galiojančiu teisiniu reguliavimu ir jo aiškinimu teismų praktikoje, o pateikti konkrečius faktinius duomenis, pagrindžiančius bankroto administratorės nurodytas finansines operacijas. Kaip šių operacijų šalis (dalyvis) apeliantas turėtų disponuoti tokiais duomenimis, net ir nebebūdamas įmonės vadovu.
  11. Apeliacinis teismas deklaratyvia pripažįsta apelianto reiškiamą poziciją, jog bankroto administratorė nepateikė duomenų, patvirtinančių kreipimąsi į buvusį įmonės vadovą dėl dokumentų perdavimo, jog administratorė neįrodė išnaudojusi visas priemones susisiekti su buvusiu įmonės vadovu, kas savaime patvirtina, kad aptariamu atveju nėra būtinosios tyčinio bankroto sąlygos – sąmoningo (tyčinio) dokumentų neperdavimo fakto. Bankroto administratorės nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys įtikina apeliacinį teismą tuo, jog administratorė ėmėsi visų įmanomų priemonių dokumentams iš buvusio įmonės vadovo išreikalauti. Ta aplinkybė, jog administratorės veiksmai nebuvo rezultatyvūs, negali būti kliūtimi nei bankroto proceso eigai, nei išsamesniam įmonės bankroto priežasčių tyrimui, kurį užtikrina tyčinio bankroto procedūra. Išsakydamas vien subjektyvius teiginius apeliantas konkrečiai neįvardija, kokių dar veiksmų bankroto administratorė turėjo imtis, siekdama išsireikalauti įmonės dokumentus.
  12. Apeliacinio teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog įmonės turtas ir dokumentai bankroto administratorei nebuvo perduoti sąmoningai siekiant nuslėpti tikrąją įmonės finansinę padėtį. Be to, tokių aplinkybių kontekste labiau tikėtina, kad itin dažna įmonės vadovų ir akcininkų kaita prieš bankroto bylos iškėlimą taip pat galėjo būti nukreipta į nurodytų neteisėtų tikslų siekimą bei atsakomybės ir nepalankių pasekmių išvengimą. Atkreiptinas dėmesys, kad įmonės valdymo perdavimas užsienio valstybės piliečiui, nors ir nėra savaime neteisėtas, tačiau gali būti pripažįstamas priemone, apsunkinančia tikrųjų bankroto priežasčių nustatymą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo vykdoma netinkamai ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų ir turto perdavimo, laikytina pagrįsta ir atitinkančia bylos nagrinėjimo metu surinktus duomenis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuostatos dėl tyčinio bankroto požymių yra pagrįstos ir teisėtos, o apelianto argumentai neduoda pagrindo jomis abejoti.
  13. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantas atskirojo skundo argumentais be pagrindo įasmenino tyčinio bankroto sąlygų vertinimą, t. y. konkrečius veiksmus, bankroto administratorės nuomone, laikytinus tyčinio bankroto požymiais, susiejo su konkretaus asmens veiksmais. Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereikštų, jog pareiškėjo nurodyti įmonės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti, ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Minėta, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, tų veiksmų atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, turi atlikti bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis). Analizuojamu atveju esminę reikšmę turėjo bankroto administratorės pareiškime nurodytų aplinkybių vertinimas, siekiant nustatyti, ar šios aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje apibrėžtus tyčinio bankroto pagrindus, nesiejant jų su konkretaus asmens kalte. Šioje byloje nustatytas finansinės apskaitos dokumentų neperdavimo bankroto administratorei faktas, vertinant jį finansinių operacijų, kuriomis įmonės lėšos buvo perduotos buvusiam įmonės vadovui, kontekste, sudaro pakankamą pagrindą įtarti UAB „Erdenas“ bankrotą buvus tyčinį.
  14. Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms nėra pagrindo dėl apelianto atskirajame skunde nurodytų argumentų keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį, kuria patenkintas bankroto administratorės prašymas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais, todėl atskirąjį skundą atmeta, o apskųstą nutartį palieka nepakeistą.

5Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai