Byla 2A-370-516/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romualdos Janovičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Erdenas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-53-577/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Erdenas“ ieškinį atsakovui D. K. (tretieji asmenys –V. K., uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių melioracija“ ir „Deglas“) dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Erdenas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Tigesta“, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo D. K. 142 294,90 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas faktiškai buvo paskutinis realus ieškovės vadovas ir akcininkas. Būdamas bendrovės vadovu, atsakovas persivedė sau 142 294,90 Eur sumą, taip sumažindamas ieškovės bendrą turto masę, o tai nulėmė bankroto bylos ieškovei iškėlimą bei neatsiskaitymą su kreditoriais. Kadangi ieškovei nėra pateikti duomenys ir dokumentai, kokiu tikslu ir pagrindu atsakovas sau persivedė 142 294,90 Eur sumą, ieškovės įsitikinimu, atsakovas padarė ieškovei žalą, kurią ir privalo atlyginti.
  3. Ieškovės teigimu, paskutinis registre įregistruotas bendrovės vadovas B. C. (B. C.), Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, niekada nebuvo kirtęs Lietuvos Respublikos sienos, t. y. nebuvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, jis niekada nebuvo apskaitytas VSDFV apdraustųjų sąraše. Laikotarpiu, kai ieškovės vadovu buvo B. C., ieškovė teikė PVM deklaracijas, bet nėra duomenų, kad jas teikė būtent B. C.. Ieškovė nurodė neturinti duomenų, kad bendrovė būtų vykdžiusi kokią nors veiklą, kai atsakovas nebebuvo jos vadovu ir akcininku. Ieškovės tvirtinimu, atsakovas buvo paskutinis įmonės vadovas, disponavęs įmonės turtu, be kita ko ir piniginėmis lėšomis, kurias persivedė į savo asmeninę banko sąskaitą.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

    8

  2. Teismas nustatė, kad atsakovas savo argumentams, jog avansiniai mokėjimai buvo panaudoti Baltarusijos Respublikoje numatytam projektui bei kitai įmonės veiklai vykdyti, pagrįsti pateikė UAB „Erdenas“ ir Baltarusijos Respublikos, atstovaujamos Minsko miesto vykdomojo komiteto, 2012 m. sausio 19 d. sudarytą investicijų sutartį Nr. 126, pagal kurią investuotoja UAB „Erdenas“ numatė vykdyti investicinę veiklą, objektas – prekybos objekto (ne mažesnio nei 1200 kv.m (duomenys neskelbtini), apie 0,6 ha ploto žemės sklype) sukūrimas; investicijos pagal projektą ne mažiau nei 10 000 000 000 Baltarusijos rublių. Taip pat atsakovas pateikė: 2012 m. kovo 6 d. RAB „BR RBgrupp“ kasos pajamų orderį Nr. 02547853 (mokėtojas D. K., sumokėta – 150 000 000 Baltarusijos rublių); 2012 m. balandžio 24 d. RAB „Remontdelgarant“ kasos pajamų orderį Nr. 04440008 (mokėtojas D. K., sumokėta – 225 500 000 Baltarusijos rublių); 2012 m. birželio 27 d. RAB „Remontdelgarant“ kasos pajamų orderį Nr. 04440025 (mokėtojas D. K., sumokėta – 203 970 000 Baltarusijos rublių); 2012 m. liepos 27 d. RAB „Remontdelgarant“ kasos pajamų orderį Nr. 04440015 (mokėtojas D. K., sumokėta – 220 530 0000 Baltarusijos rublių), iš viso 236 122,75 Lt.
  3. Nors ieškovė ir tretieji asmenys prašė teismo nesivadovauti atsakovo pateiktais mokėjimus patvirtinančiais dokumentais, nes dalis jų tik dokumentų kopijos, teismas, atsižvelgdamas į pateiktų įrodymų gavimo būdą (elektroniniu paštu), į tai, jog tarp kasos orderių kopijų pateiktas ir kasos orderio originalas, byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti pateiktų įrodymų patikimumu, jie patvirtinami kitais byloje surinktais įrodymais, su tokia ieškovės ir trečiųjų asmenų pozicija nesutiko. Teismas pažymėjo, kad atsakovo paaiškinimai apie bendrovės vykdomą veiklą, piniginių lėšų panaudojimą yra nuoseklūs, pagrįsti rašytiniais įrodymais, kaip antai, sutartimi dėl investicinio projekto, dalies pinigų panaudojimą patvirtinančiais kasos pajamų orderiais, el. laiškais, iš kurių matyti, kad atsakovas savo iniciatyva rinko rašytinius įrodymus, liudytojos M. P. paaiškinimais, kuri patvirtino, jog aptariamu laikotarpiu dirbo įmonėje buhaltere, o suvedant balansus D. K. jokių įsiskolinimų įmonei neturėjo, už gautus pinigus įmonei buvo atsiskaitęs; taip pat patvirtino žinojusi apie investicinį projektą.
  4. Teismas pastebėjo ir tai, kad atsakovas yra pateikęs kitus rašytinius įrodymus, patvirtinančius jam išmokėtų avansinių lėšų panaudojimą. Visi mokėjimai buvo atlikti iš sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), D. K., kaip fizinio asmens, už bendrovei „Erdenas“ suteiktas paslaugas, be to, visi avansiniai mokėjimai buvo pervedami D. K. būtent į nurodytas sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini). Teismas pastebėjo ir tai, kad ieškovė kokių nors įrodymų, paneigiančių D. K. UAB „Erdenas“ vardu darytus mokėjimus, į bylą nepateikė, o dirbusi bendrovėje buhalterė M. P. patvirtino, jog D. K. tvarkingai pateikdavo jai dokumentus, patvirtinančius avansinių lėšų panaudojimą.
  5. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog po D. K. atleidimo iš pareigų įmonė jokios veiklos nebevykdė. Priešingai, balansų duomenys ir pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos patvirtina, kad įmonėje buvo sudaromi didelės vertės sandoriai, įgyjamos prekės.
  6. Teismo vertinimu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pateikta informacija nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad B. C. iš viso nėra kirtęs Lietuvos Respublikos sienos. Teismas pastebėjo, kad nors aplinkybę, jog B. C. parašė atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, ieškovė traktuoja kaip patvirtinančią, jog D. K. ir toliau buvo įmonės faktinis vadovas, vis dėlto bylos duomenimis nustatyta, kad nors iš pradžių dokumentai B. C. buvo siunčiami įmonės buveinės adresu, esančiu ir D. K. gyvenamosios vietos adresu, tačiau jie buvo grąžinti teismui neįteikti, o B. C. atsiliepime nurodytas kitas (nei įregistruotas įmonės buveinės) adresas korespondencijai.
  7. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2012 m. rugpjūčio 17 d. ir 2012 m. rugsėjo 5 d. iš viso 49 235,40 Eur sumos mokėjimai atlikti D. K. ne kaip avansiniai mokėjimai, bet pagal paskolos sutartį. Nors ieškovė apeliuoja į tai, kad atsakovas paskolos sutarties į bylą nepateikė, teismo vertinimu, byloje nėra paneigti atsakovo paaiškinimai ir 2012 m. gruodžio 11 d. buhalterinių dokumentų naujai paskirtam įmonės vadovui priėmimo–perdavimo aktas. Kadangi atsiskaičius pagal paskolos sutartį, sutartis perduodama skolininkui, teismo nuomone, akivaizdu, kad paskolos sutartis turėjo būti bendrovėje, o ne pas atsakovą, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių abejoti atsakovo paaiškinimais dėl įmonės paskolos grąžinimo atsakovui, todėl spręsti, kad atsakovui 49 235,40 Eur suma buvo išmokėta nepagrįstai, nėra pagrindo.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10

  1. Ieškovė BUAB „Erdenas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti 2017 m. vasario 6 d. patikslintą ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Objektyvios aplinkybės nulėmė tai, kad apeliantės administratorė, grįsdama patikslintą ieškinį, pateikė tik bendrovės banko išrašus, patvirtinančius, jog atsakovui kaip „avansas veiklai“ ir „paskolos įmoka pagal sutartį“ buvo išmokėtos apeliantės lėšų sumos. Daugiau duomenų ir (ar) dokumentų administratorė neturi, nes bendrovės dokumentai nebuvo perduoti administratorei, nors tokia pareiga įmonės valdymo organams yra numatyta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ). Teismai, nagrinėję klausimą dėl BUAB „Erdenas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nurodė, kad būtent atsakovas (D. K.), kaip finansinių operacijų dalyvis, privalo įrodyti, kur ir kaip panaudojo iš apeliantės gautas lėšas. Atsakovui tenka pareiga įrodyti, kokiu pagrindu ir kam iš bendrovės gavo 142 294,90 Eur sumą ir kur ją panaudojo. Taigi, teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantės administratorei ir konstatavo, kad apeliantė neįrodė patikslintame ieškinyje nurodytų aplinkybių.
    2. Apeliantė, gavusi atsakovo pateiktas kasos pajamų orderių kopijas, prašė teismo atidėti bylos nagrinėjimą tam, kad ieškovė galėtų tiksliau ir detaliau susipažinti su jomis bei pasiaiškinti, ar orderių kopijose nurodytos įmonės egzistuoja. Be to, pinigai pagal kasos pajamų orderių kopijas buvo sumokėti grynaisiais. Atsakovas tokias pinigų sumas gabendamas per sieną turėjo deklaruoti, todėl apeliantė būtų prašiusi teismo išreikalauti iš atsakovo įrodymus, kad jis deklaravo ir apskaitė grynuosius pinigus, kuriuos vežėsi į Baltarusijos Respubliką. Tokių dokumentų atsakovas kartu su orderių kopijomis nepateikė. Nesutiktina su teismo nuomone, kad grynųjų pinigų panaudojimo faktui pagrįsti pakankamos tik pateiktos kasos pajamų orderių kopijos. Be to, pagal bendrovės banko sąskaitos išrašus matyti, kad lėšos veiklai Baltarusijos Respublikoje vystyti sudarė tik 26 934,66 Eur (92 999,99 Lt) sumą, savo ruožtu atsakovas pagal orderių kopijas nurodo, jog 68 385,88 Eur (236 122,75 Lt) suma buvo panaudota veiklai Baltarusijoje vystyti. Duomenų neatitikimas ir skirtumas leidžia abejoti atsakovo pateiktais argumentais ir dokumentais, o apeliantei nebuvo sudaryta galimybė patikrinti šių dokumentų kilmės ir paskirties. Galiausiai, atsakovas nepateikė įrodymų, kur panaudojo kitas lėšas, kurios buvo išmokėtos atsakovui su žyma „avansas veiklai“.
    3. Paskutinysis bendrovės vadovas B. C. niekuomet net nebuvo kirtęs Lietuvos Respublikos sienos, jis taip pat nebuvo apskaitytas VSDFV Vilniaus skyriaus apdraustųjų sąraše. Bankroto kėlimo momentu apeliantės adresas buvo (duomenys neskelbtini). Nagrinėjant bankroto bylą, visi procesiniai dokumentai buvo siųsti adresu (duomenys neskelbtini), ir jie apeliantei buvo įteikti bei bendrovė netgi pateikė atsiliepimą, kurį pasirašė buvęs paskutinysis vadovas B. C., nors jis net nebuvo atvykęs į Lietuvos Respubliką. Apeliantės bankroto kėlimo momentu objektas (butas) adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė atsakovui. Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė informaciją, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. apeliantė PVM deklaracijas pateikė popieriniu formatu, kurias pasirašė B. C., nors, kaip minėta, jis nebuvo atvykęs į Lietuvą. Pažymėtina, kad po to, kai atsakovas nebebuvo apeliantės vadovu, bendrovė nebevykdė jokių finansinių operacijų per banką. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantė prašė liudytoju iškviesti R. L., kuriam atsakovas neva perdavė dokumentus, tačiau nei teismui, nei apeliantei nepavyko nustatyti jo buvimo vietos. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas taip ir nepateikė prašyto 2012 m. gruodžio 11 d. buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo akto originalo. Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliantės administratorei kilo pagrįstos abejonės dėl to, kas buvo paskutinysis faktinis, o ne pagal registro duomenis, bendrovės vadovas.
    4. Teismo išvada, kad bendrovė ir po to, kai atsakovas nebebuvo jos vadovu, toliau vykdė veiklą, kelia abejonių, nes laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. apeliantė PVM deklaracijas pateikė popieriniu formatu, kurias pasirašė B. C., nors, kaip minėta, jis nebuvo atvykęs į Lietuvą, savo ruožtu iš bendrovės banko sąskaitos išrašų matyti, kad apeliantė nebevykdė jokių finansinių operacijų per banką. Administratorė nenustatė ir jokių sandorių, kuriuos būtų sudariusi bendrovė po to, kai atsakovas nebebuvo jos vadovu.
    5. Nesant apeliantės dokumentų, negalima patikrinti liudytojos M. P. duotų parodymų, todėl jie nelaikyti patikimais įrodymais.
    6. Atsakovas, kaip pinigų bendrovei skolintojas, turėjo pareigą pateikti įrodymus, kad realiai paskolino lėšas apeliantei, kurias paskui susigrąžino. Paskoliniai santykiai buvo tarp apeliantės ir atsakovo, todėl atsakovas turi turėti dokumentus, kuriais pagrįstų pinigų paskolinimo faktą. Paskolos sutartis yra realinis sandoris, kuris laikomas sudarytu tik tuomet, kai pinigai yra realiai paskolinami, juos viena ar kita forma perduodant kitai sandorio šaliai. Atsakovas nepateikė nei pačios paskolos sutarties (sutarčių), nei įrodymų, kad realiai (pavedimu ar grynaisiais pinigais) paskolino apeliantei lėšas.
  2. Atsakovas D. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla savarankiškais pagrindais, kitaip nei specifinė dokumentų bankroto administratoriui neperdavusio vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą ir 7 dalies 2 punktą. Tačiau šioje byloje ieškovė neįrodinėjo, o teismas nenustatė, kad atsakovas jo vadovavimo metu pažeidė esminius Buhalterinės apskaitos įstatyme, ABĮ ir CK 2.87 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus juridinio asmens valdymo organams dėl įmonės veiklos organizavimo ir vadovavimo. Ieškovė taip pat nepagrindė aplinkybės, kad atsakovas neužtikrino privalomos įmonės dokumentų apsaugos ir jų tinkamo perdavimo naujai paskirtam vadovui. Vien ta aplinkybė, kad į bylą nebuvo pateiktas 2012 m. gruodžio 11 d. buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo akto originalas arba tai, kad administratorė negali surasti R. L., nesudaro pagrindo teigti, jog buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti netinkamai bei prarasti būtent dėl atsakovo veiksmų. 2012 m. gruodžio 11 d. priėmimo–perdavimo aktu atsakovas nuginčijo jo kaltės prezumpciją dėl jo veiksmų neteisėtumo, o originalo nepateikimas nesudaro pagrindo daryti kitokios išvados, nes jokie kiti byloje esantys įrodymai nepagrindžia, jog faktiškai dokumentai naujam vadovui nebuvo perduoti.
    2. Savo pozicijai, kad į atsakovo asmeninę banko sąskaitą gautos bendrovės lėšos buvo panaudotos bendrovės veiklai, pagrįsti, atsakovas pateikė ir dalį ieškiniu prašomos priteisti sumos panaudojimą patvirtinančius dokumentus. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad jai nebuvo suteikta galimybė detaliai susipažinti su pateiktais į bylą kasos pajamų orderiais bei nustatyti šių orderių kilmę ir paskirtį bei juose nurodytų įmonių egzistavimą, atmestini, nes pagrįsti savo abejones dėl pateiktų orderių tikrumo ieškovė galėjo apeliaciniame skunde, tačiau to nepadarė, o tik apsiribojo deklaratyviais teiginiais. Kadangi šioje byloje nėra nustatyta atsakovo kaltė dėl ieškovės dokumentų neperdavimo bankroto administratorei, buvusi įmonės buhalterė M. P. su įmonės dokumentų neperdavimu taip pat nėra susijusi, ir ji nėra susijusi su atsakovu jokiais giminystės ar kitais artimais ryšiais, teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl jos duotų parodymų patikimumo.
    3. Ieškovės nurodamos abejonės dėl paskutinio bendrovės vadovo B. C. veikimo įmonės vardu yra paremtos prielaidomis, be to, niekaip neįrodo atsakovo veiksmų jam būnant vadovu neteisėtumo. Ieškovė savaip traktuoja Valstybės sienos apsaugos tarnybos rašte nurodytą informaciją, kad tarnyba neturi duomenų dėl nurodyto asmens vykimo per Lietuvos Respublikos sieną. Tarnyba rašte taip pat pažymėjo, kad asmenys, turintys Šengeno vizą bei jų vairuojamos transporto priemonės Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punktuose nėra tikrinamai. Taigi, negalima daryti išvados apie minėto asmens nebuvimą Lietuvos teritorijoje. Tolimesnį apeliantės veiklos vykdymą pagrindžia į bylą pateiktos PVM deklaracijos. Įmonei buvo bandoma iškelti bankroto bylą net 2 kartus ir per visą laikotarpį nuo 2013 m. vasario mėnesio iki 2014 m. spalio 7 d., kai buvo iškelta bankroto byla, bendrovė buvo tinkamai atstovaujama, teikė atsiliepimus su finansiniais duomenimis ir kita informacija.
  3. Trečiasis asmuo V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Po to, kai D. K. perleido savo akcijas ir buvo atleistas iš vadovo pareigų, bendrovėje nebeliko nei vieno darbuotojo. Sunku įsivaizduoti, kad bendrovė galėjo vykdyti veiklą, neturėdama darbuotojų, be to, jokios finansinės operacijos nei į bendrovės sąskaitą, nei iš jos nebuvo vykdomos, nors grynųjų pinigų D. K. atleidimo dieną bendrovė neturėjo, todėl visiškai nepagrįsti teismo teiginiai apie didelės vertės sandorių sudarymą ir prekių įgijimą. Paskutinysis apeliantės vadovas B. C. niekuomet net nebuvo kirtęs Lietuvos Respublikos sienos. Šių aplinkybių visuma akivaizdžiai pagrindžia, kad teikiamos PVM deklaracijos buvo apsimestinės, neatspindinčios realios situacijos.
    2. Teismas sprendimą nepriteisti 49 235,40 Eur, atsakovo gautų iš ieškovės, neva pagal paskolos sutartį, motyvavo vien atsakovo paaiškinimais, kad tokia sutartis buvo. Tačiau tokie teismo argumentai pagrįsti tik prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiamas sprendimas. Teismas negali pripažinti dokumentą egzistavusiu, jei byloje nebuvo pateikta jo kopija ir nėra nei vieno asmens, kuris tą dokumentą matė. Minėta suma yra pakankamai didelė fiziniam asmeniui, todėl vidutiniškai apdarus asmuo tokį dokumentą turi saugoti, net jei paskoliniai santykiai pasibaigė. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-669-330/2017. Be to, liudytoja M. P. nurodė, kad šios sutarties ji nėra mačiusi, o tai patvirtina, jog sutarties niekada ir nebuvo. Byloje atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad pervedė į įmonės sąskaitą ar įnešė minėtą sumą į kasą, nors būtent jis turėjo pateikti pinigų perdavimą paskolos gavėjai pagrindžiančius įrodymus.
    3. Teismas paskutiniame posėdyje priėmė atsakovo pateiktus įrodymus apie neva atliktus mokėjimus Baltarusijos Respublikoje. Trečiųjų asmenų atstovui paprašius duoti laiko įrodymams, kad atsakovo dokumentai netikri ar suklastoti, pateikti, tokį prašymą teismas atmetė. Taigi, teismas pažeidė rungimosi ir lygiateisiškumo principus, nes leido atsakovui pateikti naujus įrodymus ne parengiamajame posėdyje, o tokio paties trečiojo asmens ir ieškovės prašymo netenkino.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės BUAB „Erdenas“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
  2. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą BUAB „Erdenas“ bankroto administratorei, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, jų visumą bei ieškovės nurodytus argumentus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliantės dėstoma pozicija.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).
  5. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą jau buvo išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose (bendrovės vadovo civilinės atsakomybės) iš pirmiau nurodytų sąlygų būtent ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis), o nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir tokiu atveju bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018 ir kt.).
  6. Taigi, kaip matyti iš pirmiau nurodytos teismų praktikos, būtent ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, siekdama civilinės atsakomybės atsakovui, kaip buvusiam BUAB „Erdenas“ vadovui, taikymo, turi įrodinėti pastarojo neteisėtus veiksmus, bendrovei padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp nustatytų neteisėtų veiksmų bei bendrovei padarytos žalos, todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė ieškovės bankroto administratorei įrodinėjimo naštą ir konstatavo, kad ji neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių. Priešingai nei interpretuoja apeliantė savo skunde, minėta ieškovei priskirtina įrodinėjimo pareiga nebuvo paneigta (pakeista) BUAB „Erdenas“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nagrinėjusių teismų – nors Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-669-330/2017, nagrinėdamas D. K. atskirojo skundo argumentus, pastebėjo, kad pastarasis susiklosčiusioje situacijoje (kai administratorei paskutinis bendrovės vadovas neperdavė įmonės dokumentų) turėtų ne tik remtis galiojančiu teisiniu reguliavimu ir jo aiškinimu teismų praktikoje, bet ir teikti konkrečius faktinius duomenis, pagrindžiančius bankroto administratorės nurodytas finansines operacijas, kurių dalyviu buvo D. K., kartu apeliacinės instancijos teismas nutartyje aiškiai nurodė, jog apeliantas atskirojo skundo argumentais be pagrindo įasmenino tyčinio bankroto sąlygų vertinimą; byloje dėl tyčinio įmonės bankroto teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų; bankroto pripažinimas tyčiniu nereikštų, jog pareiškėjos nurodyti bendrovės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti, ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto.
  7. Kita vertus, atsakovas D. K. nagrinėjamoje byloje, siekdamas paneigti ieškovės keliamus argumentus dėl tariamai neteisėtai atsakovui pervestų bendrovės lėšų, kuriuos apeliantė grindė aplinkybe, jog bendrovės administratorei nebuvo perduoti jokie bendrovės dokumentai, inter alia patvirtinantys ginčo lėšų atsakovui pervedimo būtinumą ir teisėtumą, atsižvelgė į bankroto pripažinimo tyčiniu byloje teismų nurodytas pastabas, išaiškinimus ir pats rinko bei teikė įrodymus, pagrindžiančius jo dėstomą poziciją, kokiu pagrindu ir kam iš bendrovės gavo iš viso 142 294,90 Eur sumą ir kaip ją naudojo, taip pat įrodymus, jog iki atleidimo iš vadovo pareigų buvo visiškai atsiskaitęs su ieškove.
  8. Antai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, kad ieškovės nurodomas sumas, mokėjimo pavedimo paskirtyje įvardintas, kaip „avansas veiklai“, gavo Baltarusijos Respublikoje numatytam projektui ir kitai kasdienei įmonės veiklai vykdyti. Atsakovas į bylą pateikė UAB „Erdenas“ ir Baltarusijos Respublikos, atstovaujamos Minsko miesto vykdomojo komiteto, 2012 m. sausio 19 d. sudarytą investicijų sutartį, taip pat Baltarusijos Respublikos įmonių ieškovei „Erdenas“ išrašytų kasos pajamų orderių kopijas (bei vieną originalą), patvirtinančias, kad 2012 metais, po minėtos investicijų sutarties pasirašymo, ieškovė, atstovaujama D. K., sumokėjo kasos pajamų orderiuose nurodytoms Baltarusijos Respublikos įmonėms už pastarųjų suteiktas paslaugas iš viso 236 122,75 Lt (68 385,88 Eur) sumą grynaisiais pinigais (Baltarusijos Respublikos rubliais). Byloje taip pat yra atsakovo pateikti mokėjimo nurodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad atsakovas D. K. iš jam asmeniškai priklausančios banko sąskaitos, į kurią buvo pervedamos bendrovės „Erdenas“ lėšos, atlikdavo mokėjimus įvairiems tretiesiems asmenims (Bitė GSM, Omnitel, UAB „Švaros broliai“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB Olego transportas ir pan.) už ieškovei (UAB „Erdenas“) suteiktas paslaugas ir pagal pastarųjų trečiųjų asmenų ieškovei išrašytas sąskaitas faktūras.
  9. Vien tik ta aplinkybė, kad atsakovas D. K. negalėjo pateikti absoliučiai visos ginčo sumos panaudojimą pagrindžiančių dokumentų, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti nuoseklių atsakovo paaiškinimų patikimumu, nes šiuo atveju atsižvelgtina į aplinkybes, jog atsakovas nebuvo paskutinis UAB „Erdenas“ vadovas (jo įgaliojimai pasibaigė dar 2012 m. gruodžio 11 d., kai bankroto byla bendrovei iškelta tik 2014 m. spalio 7 d., o iki bankroto bylos iškėlimo įmonės akcininku ir vadovu pagal registro duomenis iš pradžių buvo R. L., po jo – B. C.), atsakovas D. K. pateikė į bylą 2012 m. gruodžio 11 d. buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo akto, pagrindžiančio, jog visi bendrovės dokumentai buvo perduoti naujam vadovui (R. L.), kopiją, o pagal esantį teisinį reguliavimą asmuo už gautus avansus veiklai vykdyti su bendrove atsiskaito pateikdamas avansines apyskaitas bei pirminius išlaidas pagrindžiančius dokumentus, kurie, kaip buhalteriniai dokumentai, lieka bendrovei, o atskaitingam asmeniui jokie jo tinkamą lėšų panaudojimą ir atsiskaitymą su bendrove pagrindžiantys pakvitavimai nėra išduodami. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad aplinkybes dėl Baltarusijoje vykdyto projekto, dėl D. K. tinkamo atsiskaitymo su ieškove už gautas avansines lėšas ir jokių įsiskolinimų bendrovei jo, kaip vadovo, įgaliojimų pabaigos metu (2012 m. gruodžio 11 d.) neturėjimo, 2017 m. liepos 20 d. teismo posėdyje patvirtino ir įmonės „Erdenas“ buhaltere ginčo laikotarpiu dirbusi liudytoja M. P., kurios paaiškinimais, įvertinus tai, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti apie liudytojos galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, nėra pagrindo abejoti, tuo labiau jog pati ieškovė, be deklaratyvių ir prielaidomis paremtų argumentų, nepateikė iš esmės jokių įrodymų savo pozicijai pagrįsti.
  10. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.).
  11. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; 2003 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
  12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje esančių įrodymų visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti visiškai pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina yra būtent atsakovo D. K. išdėstyta jam pervestų ieškovės nurodytais mokėjimais bendrovės lėšų panaudojimo versija. Savo ruožtu ieškovė, manydama, kad atsakovas ginčo lėšas gavo ir panaudojo neteisėtai bei siekdama civilinės atsakomybės D. K. taikymo, nepateikė įrodymų, pakankamų pagrįstoms abejonėms dėl atsakovo teiktų įrodymų patikimumo, jo dėstomų paaiškinimų tikrumo atsirasti.
  13. Antai, nors apeliantė savo skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė ieškovei ir trečiajam asmeniui jų prašymu laiko susipažinti su atsakovo prieš teismo posėdį pateiktomis kasos pajamų orderių kopijomis, siekiant išsiaiškinti jų kilmę, jose nurodytų Baltarusijos įmonių realų egzistavimą, atkreiptinas dėmesys, jog šias savo abejones dėl kasos pajamų orderių ir juose nurodytų įmonių tikrumo ieškovė galėjo pagrįsti apeliaciniame skunde, tačiau to nedarė – jokių įrodymų, nors iš dalies patvirtinančių ieškovės nuogąstavimus, apeliantė teismui neteikė, apsiribodama tik deklaratyviais teiginiais apie tariamą duomenų neatitikimą (sumų, atsakovo nurodomų, kaip panaudotų Baltarusijoje, ir suteiktų veiklai Baltarusijoje), nors visiškai akivaizdu, kad vien tai, jog frazė „veiklos vykdymui Baltarusijos Respublikos teritorijoje“ mokėjimo paskirtyje prie įrašo „avansas veiklai“ buvo prirašoma tik nuo 2012 m. birželio 22 d., nereiškia, kad iki šios datos atsakovui pervestos lėšos su įrašu „avansas veiklai“ negalėjo būti naudojamos taip pat ir bendrovės veiklai Baltarusijos Respublikoje.
  14. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovo pateiktų kasos pajamų orderių patikimumo nepaneigia ir trečiojo asmens kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. rugsėjo 21 d. atsakymas į bankroto administratorės raštą, kuriame nurodyta, jog duomenų apie rašte minimo asmens (D. K.) grynųjų pinigų deklaravimą Vilniaus teritorinėje muitinėje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad grynųjų pinigų sumos nebuvo deklaruotos muitinėje, savaime dar nereiškia, jog jos apskritai negalėjo būti vežamos ir (ar) nebuvo vežamos per sieną į Baltarusiją, savo ruožtu viešosios teisės normų tinkamas įgyvendinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
  15. Kita vertus, kaip minėta, ieškovė ir trečiasis asmuo, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, nesuteikė jiems laiko kasos pajamų orderių kilmei patikrinti, kartu su procesiniais dokumentais apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad būtų kreipęsi į kasos pajamų orderiuose nurodytus juridinius asmenis ir (ar) gavę kokią nors informaciją iš jų dėl orderiuose nurodytų paslaugų teikimo tikrumo. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju, ieškovei ir trečiajam asmeniui keliant jokiais konkrečiais įrodymais nepagrįstas abejones, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad dėl papildomo laiko jiems susipažinti su orderiais nesuteikimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
  16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje esančių įrodymų nepakanka ir ieškovės dėstomam argumentui, kad realus faktinis UAB „Erdenas“ vadovas iki pat bankroto bylos iškėlimo buvo D. K., o ne B. C., kuris neva niekada iš tikrųjų neveikė bendrovės vardu, patikimai pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad teigdama, jog B. C., pagal registro duomenis buvęs UAB „Erdenas“ direktoriumi nuo 2013 m. sausio 10 d. ir esantis šiuo metu vieninteliu jos akcininku, niekada nebuvo atvykęs į Lietuvą ir todėl neva negalėjo pasirašyti VMI 2013 ir 2014 metais popieriniu formatu pateiktų PVM deklaracijų, o taip pat į bankroto bylą pateikto atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bei finansinės atskaitomybės dokumentų, neteisingai interpretuoja Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2016 m. balandžio 5 d. raštą, kuriame, skirtingai nei teigia apeliantė, nėra nurodyta, kad B. C. niekada nebuvo kirtęs Lietuvos Respublikos sienos. Pirmiau nurodytame rašte nurodyta, kad tarnyba neturi duomenų apie B. C. vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, bet kartu paaiškinta, jog asmenims, kurie naudojasi Bendrijos laisvo judėjimo teise (turintiems Šengeno vizą), kertantiems Europos Sąjungos išorinę sieną, taikomas minimalus pasienio tikrinimas, o minimalaus pasienio tikrinimo metu vykstantys per Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punktus asmenys bei jų vairuojamos transporto priemonės netikrinami Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje, todėl duomenų apie vykimus per valstybės sieną neišlieka.
  17. Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog UAB „Erdenas“ pirmoje bankroto byloje Nr. B2-3025-232/2013 siųsti bendrovės adresu (duomenys neskelbtini), procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, o vėliau B. C. atsiųstame ir jo pasirašytame atsiliepime į pareiškimą iškelti bendrovei bankroto bylą buvo nurodytas visiškai kitas adresas korespondencijai siųsti, nei bendrovės buveinės adresas, tuo metu, kaip akcentuoja ieškovė, sutapęs su D. K. gyvenamosios vietos adresu. Todėl ir ši procesinių dokumentų siuntimo bankroto byloje ieškovės netiksliai nurodoma bei savo naudai interpretuojama aplinkybė niekaip nepagrindžia apeliantės argumentų dėl B. C., kaip ieškovės vadovo ir akcininko, fiktyvumo.
  18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo pozicija, kad tai, jog ieškovei nepavyko rasti R. L., buvusio įmonės vadovu po D. K., bet iki B. C., kuriam (R. L.), remiantis į bylą pateiktu 2012 m. gruodžio 11 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu, atsakovas D. K. perdavė bendrovės dokumentus, savaime nesudaro pagrindo laikyti, kad D. K. realiai jokių dokumentų niekam nėra perdavęs ir perkelti visą įrodinėjimo naštą vienam atsakovui, kai, kaip minėta, būtent ieškovė, siekdama civilinės atsakomybės taikymo, turi pagrįsti šių sąlygų buvimą, taigi ir imtis veiksmų jos nurodomoms aplinkybėms pagrįsti. Pastebėtina, kad minėtame dokumentų perdavimo–priėmimo akte nėra jokių pastabų, nuostatų, jog aktas buvo sudarytas keliais lygiaverčiais egzemplioriais, ar kitų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad atsakovas turėjo turėti ir pateikti į bylą būtent šio akto originalą, todėl ir šis apeliantės argumentas atmestinas.
  19. Atmestini ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog UAB „Erdenas“ ir po to, kai atsakovas nebebuvo jos vadovu, toliau vykdė veiklą. Savo nesutikimą su teismo išvadomis ieškovė grindžia tuo, kad po atsakovo atleidimo iš vadovo pareigų apeliantė nebevykdė jokių finansinių operacijų per banką, o sandorių, kuriuos būtų sudariusi bendrovė, ieškovės bankroto administratorė nenustatė. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės administratorė pati pripažino neturinti absoliučiai jokių bendrovės veiklos dokumentų, iš kurių galėtų įvertinti veiklos (ne)vykdymą, bei nenurodė, kokių konkrečiai veiksmų ji ėmėsi sandorių buvimui nustatyti, todėl esant byloje pateiktoms nepaneigtoms PVM deklaracijoms, kuriose nurodyti didelės vertės 2013, 2014 metais apmokestinti sandoriai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog po D. K. išėjimo bendrovė nebevykdė jokios veiklos.
  20. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantės bei trečiojo asmens pozicija dėl ginčo pinigų sumos, pervestos atsakovui, kaip įmokos pagal paskolos sutartį. Kaip visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, paskolos sutartis (raštelis), kai paskolos suma visiškai grąžinama paskolos davėjui, paprastai yra perduodama, kaip įvykdyto atsiskaitymo įrodymas, pačiam paskolos gavėjui (skolininkui), t. y. šiuo atveju ieškovei UAB „Erdenas“. Atsakovui D. K. pateikus 2012 m. gruodžio 11 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, pagrindžiantį, kad visus bendrovės dokumentus jis perdavė naujam vadovui ir akcininkui, visiškai nepagrįsta reikalauti, jog atsakovas pateiktų paskolos sutartį į bylą. Nors ieškovė ir trečiasis asmuo apeliuoja į tai, kad atsakovas turi turėti bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius paskolos lėšų apeliantei perdavimo faktą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuo momento, kai atsakovui buvo grąžinta paskola ir jis buvo atleistas iš bendrovės vadovo pareigų iki ieškinio šioje byloje pateikimo praėjo 3 metai, ir šiuo atveju, priešingai nei interpretuoja trečiasis asmuo, nėra pagrindo teigti, kad vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo turi neribotą laiką laikyti bei saugoti su prieš daugiau kaip kelerius metus pasibaigusiais paskolos santykiais susijusius dokumentus, tikėdamasis, kad ateityje gali būti inicijuota teisminė byla. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei interpretuoja liudytojos M. P. paaiškinimus trečiasis asmuo V. K., minėta liudytoja, nors pati konkrečios ginčo paskolos sutarties (dokumento) nematė, teismo posėdyje patvirtino aplinkybę, jog atsakovas, kaip buvęs bendrovės akcininkas, tuo metu skolino bendrovei pinigus apyvartinėms lėšoms užtikrinti, t. y. iš esmės patvirtino paskolinių santykių tarp atsakovo ir bendrovės buvimo realumą. Esant nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog bendrovės atsakovui D. K. 49 235,40 Eur suma buvo grąžinta nepagrįstai.
  21. Remdamasi pirmiau išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.
  22. Kadangi atsakovas nepateikė jokių jo bylinėjimosi išlaidų patyrimo apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, jų atlyginimas atsakovui iš ieškovės nepriteisiamas (CPK 98 straipsnis).

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai