Byla 2A-713-430/2018
Dėl išlaidų atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „R. r.“ (toliau – UAB „R. r.“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „R. r.“ ieškinį atsakovui ( - ) dėl išlaidų atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 7 862,14 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  1. Ieškinyje nurodė, kad 2015 metais tarp ieškovės įgalioto asmens ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas dėl maisto prekių ir įrangos gabenimo iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką, skirtų atsakovo restoranui Lietuvoje atidaryti. Atsakovas paprašė ieškovės priimti krovinį ieškovės įmonės vardu, kol atsakovas įsteigs Lietuvoje įmonę ir galės pats perimti krovinį. Atsakovas pažadėjo ieškovei, kad apmokės visas jos patirtas išlaidas, susijusias su krovinio priėmimu ir garantavo, kad atsiųstas krovinys atitiks Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Atsakovas pažeidė šalių susitarimą, kai, iš anksto neįspėjęs ieškovės ir nesudaręs sutarties, 2016 m. vasario 15 d. ieškovės vardu atsisiuntė iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką konteinerį su maisto produktais ir įranga. Ieškovė susisiekė su atsakovu, kuris paaiškino ieškovei situaciją ir pažadėjo, kad atvyks pas ją, pasirašys visus dokumentus ir kompensuos patirtas išlaidas. Ieškovė patikėjo atsakovo pažadais ir apmokėjo už atsakovą visas gauto krovinio priėmimo išlaidas, (7 862,14 Eur), tačiau atsakovas su ieškove sutarčių nesudarė ir nekompensavo turėtų išlaidų. Ieškovė pateikė atsakovui pretenziją, tačiau atsakovas atsakė, kad pati ieškovė buvo užsisakiusi iš atsakovui priklausančios įmonės ( - ) prekių gabenimo paslaugas. Atsakovas apgavo ir suklaidino ieškovę, kuri priėmė jai nepriklausantį krovinį ir apmokėjo ne savo išlaidas, dėl to atsakovas turi atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.
  1. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti.
  1. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su ieškinio motyvais, jog jis norėjo atsigabenti iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką krovinį su maisto prekėmis ir įranga. Atsakovas yra Kinijos įmonės ( - ) direktorius. Tarp ieškovės ir atsakovo įmonės vyko derybos dėl prekių ir restoranų įrangos įsigijimo Kinijos Liaudies Respublikoje ir jų transportavimo į Lietuvą. Žodžiu ir raštu ieškovė pateikė atsakovo įmonei užsakymą, suderino prekių asortimentą, kiekį ir kainas. Atsakovo įmonė, vykdydama ieškovės užsakymą, įsigijo Kinijoje prekes, pakrovė konteinerį, pasirašė pervežimo sutartį dėl krovinio siuntimo su įmone ( - ) ir 2016 m. sausio 10 d. išsiuntė krovinį iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką. 2016 m. vasario 12 d. krovinys buvo pristatytas į Lietuvą, o ieškovei pateikta 2015 m. rugpjūčio 1 d. sąskaita faktūra (Invoice) Nr. KXCTF1601023, ir tos pačios dienos sutartis Nr. KXCTF1601023, bendrai 32 030,57 Eur (25 357, 40 Eur už prekes; 3 286 Eur už transportavimą; 1 432, 17 Eur komisiniai pagal sutartį; 1 955 Eur pardavimo mokestis). Ieškovė pradėjo krovinio išmuitinimo procedūras ir atsiėmė krovinį. Tarp šalių toliau vyko susirašinėjimas dėl sutarties sudarymo, kurio metu ieškovė išreiškė savo nepasitenkinimą dėl prekių kainų, kiekio ir išlaidų dydžio, kol galiausiai pradėjo neigti faktą dėl prekių įsigijimo, surašė dviprasmišką laišką, neva pats atsakovas sprendė, kokias prekes pirkti ir už kokią kainą, tačiau realiai tarp ieškovės ir atsakovo Kinijos įmonės susiklostė sutartiniai teisiniai pirkimo–pardavimo santykiai, kurių viena šalis (Kinijos įmonė) turėjo pareigą pristatyti kitai šaliai (ieškovei) sutarto asortimento ir kiekio prekes (krovinį), o ieškovei, gavusiai prekes, atsirado prievolės atsiskaityti su Kinijos įmone. Jokių teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo (kaip fizinio asmens) nėra ir niekada nebuvo.
  1. Atsakovo teigimu, atsiliepime į ieškinį nurodomas aplinkybes patvirtina šalių rašytinis susirašinėjimas, kuris pagrindžia ofertą (prekių užsakymą, asortimento, kiekio ir kainų suderinimą) ir akceptą (prekių įsigijimą ir pristatymą užsakovui) ir kiti rašytiniai įrodymai.
  1. Atsakovas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo santykių kvalifikavimą, turėtų būti pripažįstama, kad ieškovė pareiškė ieškinį netinkamam atsakovui. Taip pat teismas turi išspręsti jurisdikcijos klausimą, nes atsakovas yra Kinijos Liaudies Respublikos pilietis, gyvenantis Kinijoje, o Lietuvoje atsakovas negyvena, nėra Lietuvos rezidentas, neturi Lietuvoje turto.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  1. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ji tarpininkavo atsakovui, suteikdama UAB ( - ) rekvizitus atsakovui įvežti iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką prekes, šias prekes atsiėmė už atsakovą ir dėl to patyrė nuostolių.
  1. Teismas nustatė, kad ieškovė rūpinosi ginčo kroviniu kaip savo nuosavybe, mokėjo už krovinio muitinės tarpininko paslaugas, krovinio krovos darbų paslaugas Klaipėdos jūrų uoste, krovinio sandėliavimo paslaugas ir kitas su kroviniu susijusias išlaidas, teiravosi Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos dėl krovinio kokybės, kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė yra šio turto savininkė. Pateiktas į bylą šalių elektroninis susirašinėjimas nepatvirtina ieškovės pateiktų argumentų, priešingai – ieškovės ieškinio pagrindo argumentus paneigia.

8III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas ir priteistos bylinėjimosi išlaidos.
  1. Apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantės manymu, byla visapusiškai, objektyviai ir teisingai bus išnagrinėta, ją nagrinėjant žodinio proceso tvarka, nes bylos aplinkybės yra sudėtingos.
  1. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės paaiškinimų dėl susidariusios situacijos, dėl jų nepasisakė, dėl to buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir priimtas neteisingas teismo sprendimas.
  1. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovo pateiktą sutartį Nr. KXCTF1601023 galiojančia ir ja rėmėsi teismo sprendime, nes pats atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad tarp jo ir ieškovės nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, atsakovas atvežė prekes į Lietuvos Respubliką pagal žodinį šalių susitarimą. Be to, atsakovo pateikta sutartis Nr. KXCTF1601023 yra suklastota.
  1. Teismas neteisingai vertino, kad ieškovė kroviniu rūpinosi kaip savu, nes ieškovė visais šiais klausimais, susijusiais su gautu kroviniu, rūpinosi tik dėl turėto žodinio susitarimo su atsakovu ir dėl jo pažado atlyginti visas patirtas išlaidas. Kreipimosi į Vilniaus valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą faktas rodo priešingas aplinkybes, nes pagal logiką, turto savininkas nerašys skundo dėl savo turto kokybės, prašydamas patikrinti, ar reikia jį utilizuoti. Ieškovei šių prekių nereikėjo, nes ieškovė turi seniai Lietuvoje veikiančius restoranus, o tokias prekes galima nusipirkti ir Lietuvoje. Kroviniui atvykus į Klaipėdos uostą, juo rūpinosi kaip nuosavu ne ieškovė, o pats atsakovas, kuris surado muitinės tarpininką ir apie tai pranešė ieškovei.
  1. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, jog atsakovas nuo pat pradžių melavo teismui, kad jis Lietuvoje neturi jokio verslo, nes bylos įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės „Č.“ (toliau – UAB „Č.“) vienintelis akcininkas ir direktorius, šiai bendrovei priklausančio restorano „Totorino“ direktorius. Atsakovas, kaip pats patvirtino teisme, nuo 2015 m. vedė derybas dėl šio restorano atidarymo, restoraną atidarė, praėjus keliems mėnesiams po ginčo konteinerio su prekėmis atvykimo į Lietuvą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas prekes ir įrangą siuntėsi, prisidengdamas ieškovės UAB „R. r.“ vardu, jis ir buvo tikrasis ginčo krovinio savininkas. Šio priežastinio ryšio pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino.
  1. Ieškovė nesutinka, kad ji turėjo gautas sąskaitas persiųsti atsakovui, nes tarp šalių buvo pasitikėjimu grįsti santykiai ir nereikėjo papildomai siųsti sąskaitų.
  1. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė nėra krovinio savininkė, o būtent – dviejų vokų su dokumentais, kuriuos ( - ) kurjeris pristatė ir kurių gavimo datos 2016 m. vasario 1 d. ir kovo 5 d. Šiuose vokuose kaip gavėjas nurodytas atsakovas, jo adresas ( - ). Toje pačioje vietoje registruota atsakovui priklausanti uždaroji akcinė bendrovė „T.“ (toliau – UAB „T.“), dėl to šie įrodymai pagrindžia, kad būtent atsakovas buvo šių prekių savininkas, nes prekių siuntėjai dokumentus atsiuntė atsakovui, o ne ieškovei UAB „R. r.“.
  1. Apeliantė nesutinka su teismo motyvais, kad tarp ieškovės ir atsakovo įmonės buvo susiklostę prekių pirkimo–pardavimo santykiai, nes su atsakovo įmone nebuvo pasirašyta jokia sutartis. Byloje esantys įrodymai tik patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę tarpininkavimo santykiai.
  1. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
  1. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas tik procesinės teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, pažeidimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis), nors pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vien ta aplinkybė, kad įrodymų visetas nebuvo kvalifikuotas taip, kaip norėtųsi apeliantei, nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo.
  1. Atsakovo teigimu, tiek žodinių, tiek rašytinių sutarčių turinys nustatomas, remiantis tomis pačiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis – nustatant tikrąją šalių valią. Kai to nėra galimybės padaryti iš sutarties teksto dėl jo neaiškumo ar jo nebuvimo – vertinami ikisutartiniai, posutartiniai šalių santykiai, šalių elgesys, susirašinėjimas, prisiimamų prievolių turinys, įprastiniai santykiai vienoje ar kitoje srityje ir pan. Būtent šiais kriterijais pirmosios instancijos teismas nustatė tarp šalių esančių teisinių santykių pobūdį ir apimtį. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, jog tarp ieškovės ir atsakovo įmonės vyko derybos tiek žodžiu, tiek raštu dėl ofertos (prekių užsakymo, asortimento, kiekio ir kainų suderinimo) ir akcepto (prekių įsigijimo ir pristatymo užsakovui).
  1. Atsakovo teigimu, apeliantė klaidina teismą, nurodydama, kad neva atsakovas į bylą pateikė

    102015 m. rugpjūčio 1 d. sutarties Nr. KXCTF1601023 nepatvirtintą kopiją ir tos pačios dienos sąskaitą faktūrą Nr. KXCTF1601023, abu dokumentai šalių nepasirašyti, originalai nepateikti, su jais tariamai neturėjo galimybės susipažinti teismas. Minėtais rašytiniais įrodymais buvo įrodinėjamos visai kitos aplinkybės, negu apeliantė klaidingai bando situaciją pateikti teismui. Tiek sutartis, tiek sąskaita faktūra buvo elektroninių laiškų, kuriuos Kinijos įmonė siuntė apeliantei nuo 2015 metų pabaigos, priedai. Šiais įrodymais atsakovas pagrindė aplinkybes, kad apeliantė nuo pat santykių pradžios matė prekių sąrašus, kainas, žodžiu (telefonu) teikė dėl jų pastabas atsakovui, kaip kinų įmonės vadovui, pagal gautas pastabas užsakymas buvo koreguojamas, šiuose dokumentuose buvo detalus prekių sąrašas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantei nuo pat pradžių buvo siunčiamas tas pats sutarties tekstas, keičiant tik jos detales, bet ne esmę. Sutarties dalykas buvo prekių pirkimas–pardavimas, o ne tarpininkavimas.

  1. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, kad apeliantė rūpinosi ginčo kroviniu, kaip savo nuosavybe. Ieškovė pati išsirinko ūkio subjektus, iš kurių pirko muitinės tarpininkavimo, pervežimo, sandėliavimo paslaugas. Aplinkybė, kad atsakovas apeliantės prašymu surašė jai muitinės tarpininkus, su kuriais bendradarbiauja Lietuvoje, nepagrindžia, kad atsakovas siekė pats išmuitinti prekes ir krovinys priklausė jam. Atsakovo manymu, ieškovė netinkamai įvertino verslo riziką. Teikdama užsakymą planavo vienokią prekių kainą, tačiau, prisidėjus papildomoms transportavimo, išmuitinimo išlaidoms, suprato, kad prekės pabrango, dėl to nutarė jų atsisakyti, tačiau Kinijos įmonė, jau buvo įvykdžiusi savo sutartines prievoles ieškovei, pristačiusi krovinį į Lietuvos Respubliką, įgijo reikalavimo teisę į apeliantę. Teisme nagrinėjama kita civilinė byla pagal Kinijos įmonės ieškinį atsakovei dėl skolos priteisimo.
  1. Atsakovas teigia, kad apeliaciniame skunde netiksliai nurodomos ir aplinkybės dėl atsakovo valdomos UAB „Č.“, restorano „T.“. Iš juridinių asmenų duomenų viešų duomenų matyti, kad UAB „Č.“ įsteigtas ir restoranas „T.“ veiklą vykdo nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. Atsakovas įmonės akcijas įsigijo 2016 m. gegužės 3 d., dėl to jam nereikėjo nei įrenginėti šio restorano, nei pirkti įrangos, nei ieškoti darbuotojų, nes jis įsigijo jau veikiančio restorano akcijas. Todėl apeliantės teiginiai, kad neva atsakovas galėjo pirktis prekes ir įrangą sau, atmestini kaip nepagrįsti.
  1. Atsakovas nesupranta ieškovės apeliacinio skundo motyvų dėl ( - ) vokų, adresuotų atsakovui, nes atsakovas yra verslininkas, todėl gauna įvairias siuntas, tačiau kaip tai susiję su ginčo teisiniais santykiais ir ką apeliantė įrodinėja šiais įrodymais ginčo byloje atsakovui nesuprantama.
  1. Atsakovės manymu, apeliantė neįrodė ir nepagrindė nei tarp jos ir atsakovo buvus sutartinius teisinius santykius, nei atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, dėl to ieškinys pagrįstai atmestas.
  1. Atsakovė nesutinka su ieškovės prašymu dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme ir prašo bylą apeliacine tvarka nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nurodė, kad visus nagrinėjamai bylai reikšmingus įrodymus šalys pateikė pirmosios instancijos teismui, abiejų šalių atstovai buvo apklausti teismo posėdžio metu, pateikė išsamius ir visapusiškus paaiškinimus, dėl to nėra poreikio žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje. Pažymėjo, kad apeliantė nekelia klausimų dėl pirmos instancijos teismo nenustatytų ar neištirtų, neišnagrinėtų aplinkybių, o kelia klausimus dėl netinkamo pateiktų įrodymų vertinimo. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių pagrįstumą gali patikrinti rašytinio proceso tvarka.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
  1. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.
  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Nagrinėjamu atveju apeliantė išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, motyvuodama, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos, dėl to jas tikslinga detaliau paaiškinti žodinio teismo posėdžio metu. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, pasisakydamas, kad visus nagrinėjamai bylai reikšmingus įrodymus šalys pateikė pirmosios instancijos teismui, šalys buvo apklaustos teismo posėdžių metu, pateikė išsamius ir visapusiškus paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į prašyme ir atsiliepime suformuotus motyvus, įvertinęs, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžiuose apeliantės atstovas pats dalyvavo, jam buvo suteikta teisė pasisakyti, visos bylos aplinkybės įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, šalys pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, apeliantė neprašo apklausti naujų liudytojų ar ekspertų, netenkina apeliantės prašymo ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
Dėl įrodymų vertinimo nustatant, ar tarp šalių buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis
  1. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įrodymų vertinimo, nustatant, ar tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę tarpininkavimo santykiai dėl ginčo krovinio atgabenimo iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką, ar, kaip teigia atsakovo atstovas, šalių nesiejo teisiniai santykiai, o sutartiniai pirkimo–pardavimo santykiai buvo susiklostę tarp ieškovės ir atsakovo įmonės ( - ).
  1. Ieškovė įrodinėjo, kad su atsakovu žodžiu sudarė tarpininkavimo susitarimą dėl prekių atgabenimo iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką, dėl to atsakovas turi atlyginti visas ieškovės patirtas išlaidas, susijusias su ginčo krovinio priėmimu Lietuvoje (už muitinės tarpininko paslaugas; už krovos darbus; už konteinerio pristatymą ir sandėliavimą; ir kt. išlaidas). Tuo tarpu atsakovas tvirtino, kad ieškovę ir atsakovą nesiejo sutartiniai santykiai, o teisiniai prekių pirkimo–pardavimo santykiai siejo ieškovę ir atsakovo įmonę ( - ), kurių viena šalis (atsakovo įmonė) turėjo pareigą pristatyti kitai šaliai (ieškovei) sutarto asortimento ir kiekio prekes, o ieškovei, gavusiai prekes, atsirado prievolė atsiskaityti su atsakovo įmone.
  1. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose, yra išaiškinęs, jog sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises ir pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73–1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2013). Esant ginčui dėl sutarties rūšies, pobūdžio, sutarties sąlygų tikrosios prasmės, jos padarinių, turi būti vadovaujamasi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais.
  1. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; ir kt.). Pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).
  1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė neįrodė ieškinio pagrindo, t. y., jog ji tarpininkavo atsakovui, suteikdama UAB ( - ) rekvizitus atsakovui įvežti iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką prekes, šias prekes atsiėmė už atsakovą ir dėl to patyrė nuostolių. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad bylos įrodymai patvirtina, jog mokėdama už krovinio muitinės tarpininko paslaugas, krovinio krovos darbų paslaugas Klaipėdos jūrų uoste, krovinio sandėliavimo paslaugas ir kitas su kroviniu susijusias išlaidas, kreipdamasi į Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybą dėl krovinio kokybės, domėdamasi dėl krovinio utilizavimo, rūpinosi kroviniu kaip savo nuosavybe.
  1. Apeliantė teigia, kad byloje esanti šalių susirašinėjimo medžiaga, ikiteisminio tyrimo medžiaga, šalių paaiškinimai ir kiti netiesioginiai įrodymai patvirtina, jog tarp šalių žodžiu buvo sudarytas tarpininkavimo susitarimas dėl prekių atgabenimo iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką. Kaip minėta, teismas, nagrinėdamas bylą ir aiškindamas sutartį, turi ją aiškinti sąžiningai, nustatyti tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad tarpininkavimo paslaugų sutartis yra viena iš paslaugų sutarčių, kuria viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalies nuostatas pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą (kainą). Taigi, tarpininkavimo sutarties objektas yra susijęs su nematerialaus pobūdžio paslaugų teikimu, o pirkimo–pardavimo sutarties objektas yra materialus daiktas.
  1. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, šalių paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ginčo šalys buvo susitarę dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo. Byloje nėra pakankamų (tikėtinų) įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti tikėtiną išvadą apie tarpininkavimo teisinių santykių buvimą. Nė viename iš ieškovės pateiktų įrodymų neminima, jog atsakovas būtų įsipareigojęs atlyginti ieškovei tarpininkavimo išlaidas, ar kad ieškovė veikė kaip tarpininkė.
  1. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovės pateikti į bylą rašytiniai įrodymai: sąskaitos faktūros, apmokėjimo dokumentai, kuriais grindžiamos patirtos išlaidos, susijusios su krovinio išmuitinimo ir sandėliavimo procedūromis, ar ieškovės kreipimasis į Lietuvos Respublikos maisto ir veterinarijos tarnybą dėl prekių kokybės (utilizavimo), ieškovės įrodinėjamų aplinkybių nepatvirtina, o patvirtina, kad ieškovė rūpinosi ginčo kroviniu kaip savo nuosavybe, sumokėjo už jo priėmimą (sandėliavimą) ženklias pinigų sumas, tikrino krovinio kokybę. Pažymėtina, kad ieškovė 2016 m. gegužės 18 d. teikė atsakovui įspėjimą, tačiau ir toliau mokėjo už krovinio sandėliavimą (2016 m. liepos 15 d., rugpjūčio 16 d., rugpjūčio 30 d., rugsėjo 8 d.), atsakovui sąskaitų nesiuntė, o pati jas apmokėdavo.
  1. Į bylą pateikti elektroniniai susirašinėjimai taip pat nepatvirtina ieškovės teiginių dėl tarpininkavimo santykių tarp ieškovės ir atsakovo buvimo. Elektroniniai susirašinėjimai vyko tarp ieškovės atstovės ( - ) (( - )) ir atsakovo (( - )) (t. 1, b. l. 48–61, 151–172, t. 2, b. l. 1–56, 59–85), SMS (trumpųjų žinučių paslauga) žinutėmis (t. 1, b. l. 62–68); atsakovo (( - )) ir ieškovės atstovo ( - ) (( - )) elektroniniu paštu (t. 1, b. l. 88–122, 135–139, t. 2, b. l. 99–112); tarp ( - ) (( - )) ir ieškovės atstovų ( - ) (( - )), ( - ) (( - )) elektroniniu paštu (t. 1, b. l. 140–151, t. 2, b. l. 86–98); ieškovės atstovės ( - ) (( - )) ir atsakovo įgalioto asmens uždarosios akcinės bendrovės Z. K. tarptautinės logistikos įmonės (( - )) (t. 3, b. l. 29–40); SMS (trumpųjų žinučių paslauga) žinutėmis tarp atsakovo ir ieškovės atstovų ( - ) (t. 2, b. l. 118–215). Šių elektroninių susirašinėjimų turinys nėra visiškai informatyvus ir detalus, dažniausiai bendraujama fragmentais, tačiau iš jų turinio galima teigti, jog tarp ( - ) ir ieškovės atstovų buvo deramasi dėl prekybos sutarties sudarymo. Elektroniniuose laiškuose nuolat minima atsakovo Kinijos įmonė, pvz. ieškovės atstovės ( - ) siųsto laiško atsakovui ( - ) citata: „Mūsų įmonės finansininkas pareiškė, kad, jeigu Kinijos įmonė nori pakelti prekių kainas, kai prekės jau praėjo muitinę, tada prekės turi dar kartą praeiti muitinę ir sumokėti tam tikrą mokestį, negalima tiesiogiai keisti sutarties. Šios prekės mokėjimo būdą, mokėjimo terminą prašome tiksliai nurodyti. Didžioji prekių dalis yra Jūsų, maisto prekių dėl etikečių ir vertimų nebuvimo, kol kas negalima parduoti, ką daryti su įranga? Kadangi prekes nupirko jūsų įmonė, todėl mūsų įmonė neturi jokių dokumentų, susijusių su įrangos sertifikavimu, naudojimo instrukcijomis ir techniniais duomenimis, ar mūsų įmonė turi sudaryti tokią sutartį su jūsų įmone, kad aiškiai pabrėžtume abiejų pusių atsakomybę, mes neprisiimsime sau tokios atsakomybės, kaip garantija, remontas... irgi reikia nurodyti prekių atsiėmimo / mokėjimo būdą ir terminą. Kitas klausimas, kadangi prekes nupirko įmonė, ar jūsų įmonė turi duoti garantiją už prekės kokybę ir suteikti visus EU reikiamus sertifikatus, anksčiau, kai aš siųsdavau prekes iš Kinijos, visada įrašydavau šitą punktą į sutartį su eksporto įmonėmis“ (t. 1, b. l. 60).“ Cituotas laiškas iš esmės paneigia ieškovės ieškinio ir apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovė atsakovui atliko tik tarpininko paslaugas, leisdama panaudoti ieškovės rekvizitus, įvežant atsakovui krovinį į Lietuvos Respubliką, nes, jeigu ieškovei nepriklausė krovinys (atliko tik tarpininko paslaugas), jai neturėjo rūpėti nei įsigyjamų prekių padidinta kaina, nei prekės mokėjimo būdas, nei jų pardavimas be maisto prekių etikečių vertinimo ir kt. Be to, šiame susirašinėjime minima, kad prekes nupirko atsakovo įmonė, tuo tarpu atsakovas ( - ) yra fizinis asmuo. Panašias aplinkybes patvirtina susirašinėjimas tarp ( - ) ir ( - ) nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. (t. 1, b. l. 62–66), derinant krovinio išmuitinimą, bendrovės rekvizitų pateikimą, prekių specifikacijas, ieškovės atstovė ( - ) vėl domėjosi prekių kainomis (sojos padažo CIF kaina), prekių pardavimo kainomis ir t. t. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis elektroninis susirašinėjimas tikėtinai patvirtina, kad tarp ieškovės atstovai ir atsakovas bendravo dėl ginčo krovinio, tikėtina atsakovas atstovavo Kinijos įmonę (kuri nuolat minima laiškuose), tačiau nė iš vieno elektroninio laiško negalima daryti tikėtinos išvados, jog tarp ieškovės UAB ( - ) ir atsakovo buvo susiklostę tarpininkavimo santykiai, ar atsakovas būtų įsipareigojęs padengti ieškovės patirtas išlaidas.
  1. Apeliantė remiasi Klaipėdos apygardos teismo 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 04-4-00079-16 dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (t. 3, b. l. 145–156). Šiame nutarime prokurorė padarė išvadas, jog tikėtina, kad ( - ) prekes ir konteinerį iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką siuntėsi pats sau, tačiau pažymėtinos aplinkybės, kad šios išvados iš esmės padarytos remiantis civilinių bylų Nr. e2-4252-600/2017 ir Nr. 2-2174-734/2017 medžiagomis (pati prokurorė tai pabrėžia nutarime, rėmėsi civilinėje byloje Nr. e2-4252-600/2017 esančiais dviem vokais su dokumentais, kuriuos ( - ) kurjeris pristatė ( - )), tačiau nei viename iš šių civilinių bylų sprendimų nebuvo konstatuotos tokios aplinkybės, priešingai – civilinėje byloje Nr. e2-4252-600/2017 konstatuota, jog ( - ) yra ( - ) atstovas (vadovas), o teisiniai santykiai (prekių pirkimas–pardavimas) siejo ( - ) ir UAB ( - ). Dėl to darytina išvada, kad šis nutarimas taip pat nepatvirtina apeliantės įrodinėjamų aplinkybių, jog ieškovę ir atsakovą galėjo sieti tarpininkavimo teisiniai santykiai dėl ginčo krovinio atgabenimo iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką.
  1. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepasirašytomis 2015 m. rugpjūčio 1 d. sutartimi Nr. KXCTF1601023 ir tos pačios dienos sąskaita Nr. KXCTF1601023. Iš teismo sprendimo turinio matyti, jog šiais įrodymais - atsakovas įrodinėjo, o teismas vertino visai kitas aplinkybes, nei apeliantė teigia apeliaciniame skunde, t. y. teismas nepripažino, kad ši sutartis yra galiojanti, o vertino įrodymų visumą. Tiek sutartis, tiek sąskaita faktūra buvo elektroninių laiškų, kuriuos nuo 2015 metų pabaigos Kinijos įmonė siuntė apeliantei, priedai. Apeliantė, gaudama elektroninius laiškus su šiais dokumentais, matė prekių sąrašus, kainas, dėl jų vyko derybos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad sutartis ir sąskaita buvo pateiktos ieškovei po to, kai ginčo krovinys buvo pristatytas į Klaipėdos uostą, tačiau neanalizavo, ar ši sutartis tarp šalių buvo realiai sudaryta (galutinai suderintos jos sąlygos).
  1. Svarbu ir tai, kad tarp ieškovės UAB ( - ) ir Kinijos įmonės ( - ) teisme nagrinėjamas ginčas dėl skolos priteisimo, tiesiogiai susijęs su nagrinėjama byla. CPK 179 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4252-600/2017 pagal ieškovės ( - ) ieškinį atsakovei UAB ( - ) dėl skolos priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinys patenkintas, teismo sprendimas apskųstas apeliacine tvarka. Nors apylinkės teismo sprendimas dar neįsiteisėjęs, tačiau minėtoje byloje šalys įrodinėjo iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir šioje byloje, t. y. ar tarp šalių susiklostė prekių pirkimo-pardavimo ar tarpininkavimo santykiai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB ( - ) ir ( - ) įmonę ( - ) L.“ siejo ginčo prekių pirkimo-pardavimo santykiai (CK 6.305 straipsnis).
  1. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog atsakovas yra kitų įmonių, kurios užsiima restoranų veikla Lietuvos Respublikoje direktorius ar akcininkas, neįrodo tarpininkavimo santykių buvimo. Nors šios aplinkybės galėtų pagrįsti, jog ginčo kroviniu gautas prekes atsakovas galėtų panaudoti savo versle (t. y. UAB „Č.“ veikloje), tačiau nepaneigia aplinkybių, jog prekes galėtų panaudoti savo versle ir ieškovė UAB ( - ). Be to, byloje minima ir atsakovo įmonė UAB „T.“. Iš Juridinių asmenų registro duomenų apie šį juridinį asmenį matyti, jog atsakovas nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buvo šios įmonės akcininku ir vadovu (t. y. ginčo krovinio gavimo metu atsakovas turėjo savo įmonę Lietuvoje), kas paneigia ieškovės nurodomas aplinkybes, kad atsakovui reikėjo tarpininko Lietuvoje (juridinio asmens) prekėms atsiimti, naudojant UAB ( - ) rekvizitus.
  1. Pažymėtina, jog UAB ( - ) pagrindinė veikla – restoranų veikla, o ne tarpininkavimo paslaugų teikimas (t. 3, b. l. 23–27). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje Nr. e3K-3-152-313/2018 išaiškino, jog komercinio tarpininkavimo požymiai yra: 1) esminė atstovo funkcija – tarpininkauti arba sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir sąskaita; 2) atstovo savarankiškumas; 3) pagrindinės veiklos kriterijus; 4) atstovo veiklos nuolatinis pobūdis; 5) atstovo veiklos atlygintinumas. Pagrindinės tarpininko kriterijaus formalus taikymas gali lemti teisinių santykių kvalifikavimą priklausomai ne nuo vertinamų teisinių santykių esmės, ypatybių ir šalių padėties juose, bet nuo kitų, visiškai su atitinkamais teisiniais santykiais ar iš jų kylančių pareigų vykdymu nesusijusių aplinkybių. Ieškovė šių sąlygų visumos neatitinka, o tai paneigia, jog ieškovė užsiima komerciniu tarpininkavimu kaip verslu ar tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė tarpininkavimo santykiai.
  1. Kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
  1. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
  1. Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  1. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos nepriteistinos.

11Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai