Byla e2-3142-614/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo - VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovams R. Z. ir J. J. S., ieškovų atstovui advokatui Nikui Borneikai, atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui Andriui Mėliniui, neatvykus ieškovams L. P., R. S., Z. P. ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, viešame teismo posėdyje žodine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. P., Z. P., R. Z., J. J. S. ir R. S. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo - VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas,

Nustatė

2Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) L. P. 2011-04-15 su atsakovu BAB bankas „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110415M990002 2) Z. P. 2011-03-22 su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110322L990004; 3) R. Z. 2011-09-28 su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110928P990005; 4) J. J. S. 2011-07-19 su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110719A990001; 5) R. S. 2011-04-21 su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110421L990011 ir taikyti restituciją - pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šią sutartį sumas BAB bankui „Snoras“ ieškovų lėšomis jų asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Ieškinyje nurodoma, kad visi ieškovai obligacijų pasirašymo sutartis su atsakovu sudarė panašiomis aplinkybėmis, t.y. jiems vietoj pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Be to, nei vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovo finansinės būklės. Priešingai, viešojoje erdvėje atsakovas obligacijas pristatinėjo kaip naują, indėlininkų poreikius atitinkantį produktą, alternatyvų indėliams. Tai, jog draudimo sąlygos obligacijoms yra mažiau palankios nei indėliams, straipsniuose nėra užsimenama. Dėl atsakovo pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos, ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Ieškovų suvokimą, kad obligacijos yra saugi finansinė priemonė, kuriai banko tapimo nemokiu atveju būtų taikoma draudimo apsauga, nulėmė ir tai, kad atsakovo pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovams sudarant ginčijamas sutartis, informacija jiems buvo teikiama žodžiu, tačiau jiems nebuvo atskleistos visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas. Realiai ieškovams nebuvo įteikti sutarčių priedai, jie tik pasirašė vietose, kuriose jiems nurodė banko darbuotojai. Kitą vertus, ieškovams to perskaityti visos pateiktos informacijos būtų fiziškai neįmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties (daugiau kaip 80 puslapių). Sudarant ginčo sutartis, atsakovas turėjo pareigą, kuri kildinama iš IĮIDĮ, aiškiai ir suprantamai informuoti esamus ir būsimus indėlininkus, investuotojus apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, draudimo objektą, bei draudimo atvejus. Taigi, atsakovas turėjo pareigą informuoti klientus apie tuos atvejus, kai draudimo apsauga nėra taikoma. Todėl neprofesionalaus kliento sutartyse numatyta nuostata, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina klaidinančia ir neaiškiai klientų atžvilgiu, nes sudaro įspūdį, kad obligacijos yra draustos. Svarbu tai, jog nei vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas, be to, nei vienas iš ieškovų nedirba ir anksčiau nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis. Ieškovų turimas išsilavinimas yra visiškai nesusijęs su finansais, ekonomika ar teise, t.y. L. P. yra agronomė, Z. P. turi vidurinį išsilavinimą ir dirba siuvėja, R. Z. – maisto technologė, J. J. S. – inžinierius mechanikas, R. S. - radijo ryšio radifikatorė. Taip pat dalis ieškovų sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis buvo senyvo amžiaus, t.y. L. P. 63 metų amžiaus, J. J. S. – 73 metų, o vyresnio amžiaus žmonės yra labiau paveikiami spaudimo pirkti. Be to, visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais investuotojais, todėl jiems turėjo būti taikoma didžiausia apsauga. Tai reiškia, kad nei vienas iš ieškovų, pagal savo asmenines savybes, negalėjo būti laikomas labiau informuotu vartotoju finansinių priemonių rinkoje, nei neprofesionalaus investuotojas FPRĮ prasme, o bankas neteikdamas ieškovams tinkamos apsaugos pažeidė įstatymą. Įstatyminis reguliavimas, ginčo sutarčių sudarymo metu, nebuvo pakankamai aiškus, kad ieškovai neturėdami teisinių žinių galėtų savarankiškai jį suprasti. Be to, ieškovai turėjo būti ypatingai apdairūs bei atsargūs ir suvokti, jog bankas (atsakovas) tinkamai nevykdo įstatyme jam nustatytų pareigų. Tai rodo, kad vidutinis normaliai protingas ir atidus žmogus niekaip nebūtų galėjęs tinkamai įvertinti visų šių aplinkybių ir savarankiškai nuspręsti, kad draustumo aspektu obligacijos yra labiau rizikingas produktas nei indėlis. Jeigu atsakovas būtų aiškiai ir nedviprasmiškai suteikęs reikiamą informaciją, ieškovai tokių sutarčių sudarę nebūtų, kadangi pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga. Ieškovų nuomone, atsakovo darbuotojai buvo skatinami už finansinių produktų pardavimą ir tikėtina, kad dėl to darbuotojai buvo asmeniškai suinteresuoti, jog klientai įsigytų būtent obligacijas. Norėdamas išlaikyti esamus klientus, laikiusius pinigus indėlių sąskaitose, atsakovas turėjo pasiūlyti alternatyvius indėliams produktus (obligacijas). Tam, kad kompensuotų nuostolius, atsiradusius iš indėlių atsisakiusių klientų, atsakovui reikėjo parduoti kuo daugiau obligacijų, o darbuotojų skatinimas šiuo atveju galėjo būti viena iš priemonių tai padaryti. Ieškovai pažymi, kad 2011 sausio 18 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 03-02 atsakovo veikloje buvo nustatyti pažeidimai. Tačiau atsakovui pateikti nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai, iš esmės nekeičiant veiklos pobūdžio. Tai reiškia, kad Lietuvos Banko nustatyti pažeidimai nebuvo ištaisyti ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Šie nurodymai, laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovas privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinantį sudaryti klientą, nes tai turėjo lemiamą reikšmę apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir tokiu būdų (panaudodamas apgaulę) suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta ir pripažinus sutartis negaliojančiomis turėtų būti taikoma restitucija. Tačiau atsakovui yra iškelta bankroto byla ir jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, negu pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą kreditorių eiliškumą, todėl restitucijos būdas yra pakeistinas. Pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose. Ieškovams priklausančios lėšos yra laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui – banko „Snoras“ bankrotui, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas (b.l. 1-13, 1 t.).

3Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą ieškinį prašė juos atmesti. Atsiliepimuose nurodoma, kad kai pareiškiamas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, būtent ieškovai privalo įrodyti faktines aplinkybes, pakankamas tam, kad būtų teisiškai konstatuotas kuris nors iš įstatyme įtvirtintų sandorio negaliojimo teisinių pagrindų. Šiuo atveju atsakovas mano, kad byloje esantys įrodymai liudija, jog ieškovai siekė investuoti į obligacijas, tikėdamiesi gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą ir finansiškai palankesnes išankstinio sutarties nutraukimo sąlygas. Ieškovai privalėjo suvokti sudaromų sandorių esmę, nes veikė laisva valia. Jie patys raštu patvirtino, kad gavo taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, kuri be kita ko buvo prieinama ir viešai, atsakovo interneto tinklapyje. Atsižvelgiant į tai, aptarnavimo sutarties nuostatos negali būti laikomos klaidinančiomis, o ieškovų patvirtinimai laikytini pakankamu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Kadangi nei ginčijamuose sandoriuose nei aptarnavimo sutartyje nėra teigiama, kad atsakovo obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, aptarnavimo sutarties nuostata negali būti laikoma klaidinančia. Atsakovas tinkamai vykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti su obligacijų įsigijimo sandoriais susijusią riziką, nes sutarčių prieduose nurodė, jog investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat informavo apie galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudiminio įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Baziniuose prospektuose įspėjama, kad atsakovas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Be to, atsakovas ir reklaminėse skrajutėse įspėjo klientus, kad prieš priimdami sprendimą investuoti, jie susipažintų su banko interneto svetainėje paskelbtomis obligacijų, emisijų galutinėmis sąlygomis, baziniu prospektu ir jame aprašytais rizikos veiksniais tam, kad galėtų įvertinti ar tokia rizika klientui priimtina. Ieškovai nepaneigė prezumpcijos, jog jie buvo supažindinti su ginčijamuose sandoriuose ir aptarnavimo sutartyse nurodytais dokumentais ir juos gavo. Taip pat ieškovai net nebando įrodinėti, jog po ginčijamų sandorių sudarymo jie kreipėsi į atsakovą dėl ginčijamuose sandoriuose ir/ar aptarnavimo sutartyje minimų dokumentų pateikimo ir jų negavo. Taigi, kad dokumentų negavimo ir nesupažindinimo su jais aplinkybė atsirado tik ieškinio pareiškimo metu, o ne ginčijamų sandorių sudarymo metu. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma ieškovų savo parašais duomenų anketose patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui FPRĮ 22 str. 7 dalyje nurodytą informaciją ir kartu patvirtino, jog supranta, kad jų atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jiems tinkamos. Iš to galima spręsti, kad atsisakydami bankui duomenis apie savo investavimo patirtį, pajamas, turimą turtą ir kt., šie ieškovai nutarė, jog yra pajėgūs savarankiškai įvertinti su investavimu į obligacijas susijusią riziką. Kadangi ginčijamuose sandoriuose, priešingai nei terminuotojo indėlio, nėra nuostatų reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą, net padarius pagrįstą prielaidą, jog egzistavo klaidingas ieškovų įsivaizdavimas dėl jų įsigytų obligacijų draudimo indėlių draudimu, laikytina, kad patys ieškovai elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Be to, ieškovai investavo tik dalė lėšų į nedraudžiamas, tačiau finansiškai naudingas obligacijas (kitą dalį į terminuotus indėlius). Atsižvelgiant į tai, atsakovas, mano, kad ieškovai žinojo sudaromų sandorių skirtumus. Svarbu tai, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu, ieškovai negalėjo žinoti, kad banko veikla ateityje bus sustabdyta ar jam bus iškelta bankroto bylą. Kadangi nebuvo pagrindo abejonėms apie atsiskaitymą, ieškovai negalėjo suklysti dėl aplinkybių, kurios neegzistavo sandorių sudarymo metu. Kitą vertus, ieškovai turėjo suvokti, kad finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas ženkliai mažiau finansiškai naudingo banko produkto rizikos laipsniui. Atsiliepimuose pažymima, jog daugumoje pasibaigusių terminuotojo indėlio sutarčių, vietoje kurių tam tikri ieškovai sudarė ginčijamus sandorius, buvo numatyta automatinio pratęsimo sąlyga. Todėl, šiems ieškovams nebuvo jokio realaus poreikio atvykti į banką šių sutarčių pratęsimui atlikti. Taip pat ieškovai galėjo sudaryti arba prasitęsti terminuotojo indėlio sutartis internetu (Bankas internetu+). Taigi, tikėtina, kad ieškovai atvyko į banką siekdami sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovų amžius pats savaime negali pagrįsti ieškovų reikalavimų, nes ieškovai nepateikė į bylą jokių įrodymu, patvirtinančiu jų fizinių ar protinių sugebėjimų sumažėjimą, kuris galėtų įtakoti ieškovų sugebėjimus įvertinti sudaromų sandorių esmę, pasekmes bei kitą su sandoriais susijusią informaciją. Be to, visiškai neaišku, kodėl ieškovai domėjosi banko siūlomomis palūkanos už jiems visiškai neaktualius finansinius produktus, kurių jie net neketino pirkti. Bankas objektyviai negalėjo turėti tikslo sudaryti su ieškovais būtent ginčijamus sandorius, nes lyginant su terminuotojais indėliais jie buvo labiau finansiškai naudingi ieškovams, o ne bankui. Nurodoma ir tai, kad dalies ieškovų lėšos dar iki obligacijų įsigijimo buvo patikėtos bankui kaip terminuotieji indėliai arba likučiai mokėjimo sąskaitose, todėl bankui nereikėjo jų papildomai pritraukti iš klientų. Atsakovas nesutinka su teiginiais, kad banko darbuotojai klaidino ieškovus, nes vadybininkai buvo kvalifikuoti ir tinkamai apmokyti. Taip pat jie dalyvavo įvairiose klientų aptarnavimo specialistų stažuotėse, tikrinosi žinias vidiniame banko tinklapyje talpinamuose klausimynuose. Atsakovas atmeta ir ieškovų teiginius dėl vykdomos agresyvios komercinės veiklos, nes ieškovai neįrodė, kad prie jų buvo priekabiaujama, naudojama prievarta, fizinė jėga ar pernelyg didelė įtaka, kuri apribojo pasirinkimą. Kadangi ieškovai iki ieškinio pateikimo pareiškė finansinius reikalavimus nurodami, kad jie kildinami iš ginčijamų sandorių, laikytina, jog ieškovai patvirtino savo sudarytus ginčijamus sandorius ir nebeturi teisės jų ginčyti teisme. Ieškovų prašymas pateikti informaciją apie atsakovo darbuotojams mokėtus atlyginimus ir galimus priedus ar premijas, išeina už nagrinėjamos bylos ribų ir pažeidžia įrodymų sąsajumo taisyklę, nes atsakovo, kaip darbdavio, savo darbuotojams galimai mokėti priedai ar premijos yra darbuotojo ir darbdavio darbo sutarties susitarimo dalykas, reglamentuojamas ne taisyklių, bet darbo teisės aktų ir sudaro įprastą komercinę praktiką bankų veikloje. Taip pat atsakovas niekados netvirtino ir neteigė, jog terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Pažymima, jog lyginant su terminuotų indėlių įsigijimu be išimčių visi kiti piniginių lėšų investavimo būdai yra alternatyvūs. Naudotos frazės „alternatyva indėliui" ar „saugus investavimo būdas" nereiškia draudiminės apsaugos galiojimo, dėl kurios ir yra iškilęs ginčas, nes saugumą galima garantuoti ir savo finansine padėtimi, ką atsakovas ir pabrėždavo pristatydamas šią finansinę priemonę. Ieškovai nenurodo, dėl kokios konkrečiai banko finansinės būklės ir dėl kokių konkrečiai veiklos perspektyvų jie buvo apgauti, t. y. kokią savo finansinę būklę ir veiklos neperspektyvumą bankas yra nuslėpęs. Tačiau pažymima, kad Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu bankui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės. Bankui buvo duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualūs banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl banko veiklos rizikos. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad Lietuvos banko nutarimo preambulėje konstatuojama, jog tokių priemonių imamasi dėl nustatytu teisės aktu pažeidimu ir banko veiklos trūkumu. Taigi, Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs banko veiklos keliamos grėsmės banko veiklos stabilumui ir patikimumui, kas savo ruožtu reiškia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės priežiūros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad banko „Snoras“ veikla yra nestabili ir nepatikima. Ta aplinkybė, kad po nutarimo bankas „Snoras“ pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nepagrindžia ieškovų pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas (b.l. 138-159, 1 t.; 72-75, 4 t.)

4Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose nesutiko su pareikštu ieškiniu, prašė ieškinį ir patikslintą ieškinį atmesti ir nurodė iš esmės tapačius atsakovo argumentams motyvus. Trečiasis asmuo atsiliepimuose paaiškino, kad ieškovai yra investuotojai, todėl negali būti pripažinti indėlininkais. 2011-11-24 ieškovai buvo perdavę bankui pinigus ir įsigiję banko išleistas obligacijas bei pasinaudoję jo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Pažymima, kad ginčo situacija neatitinka IĮIDĮ 9 str. 1 d. įtvirtintų sąlygų, todėl ieškovai neturi teisės reikalauti iš IID jai mokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką. Tai, kad ginčo sutartimis įsigyjamos atsakovo finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovai negali teigti buvę suklaidinti. Taip pat ieškovai nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovai teiravosi ar derėjosi su banko darbuotojais tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Trečiasis asmuo mano, kad bankas nepažeidė FPRĮ 22 str. 5 d. numatytos pareigos surinkti informaciją apie ieškovų žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį bei tikslus, kurių jie siekia naudodamiesi investicinėmis paslaugomis, nes ieškovams buvo pateiktos užpildymui klientų anketos, kurias ieškovai užpildė arba pasirašytinai atsisakė pateikti duomenis apie save. Ieškovai buvo supažindinti su veiksmų, kurių finansų maklerio įmonė ėmėsi siekdama užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka ir kaip matyti iš obligacijų pasirašymo sutarčių, kurios pateiktos kartu su ieškiniu, pasirašant sutartis bankas supažindino ieškovus su prospektu ir obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis, kuriose buvo pateikiama visa įstatymais numatyta informacija, kurią bankas privalėjo pateikti investuotojams. Kitą vertus, FPRĮ nuostatų pažeidimas būtų laikomas pagrindu žalai atlyginti, o ne sutarties pripažinimui negaliojančia. Kad obligacijos apdraustos indėlių draudimu, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra nurodyta, todėl ieškovams nebuvo pagrindo manyti, kad buvo priešingai. Svarbu ir tai, kad bankui sutartyse ar neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse nurodžius, kad banko įsipareigojimų klientų atžvilgiu „nėra taikomas draudimas pagal IĮIDĮ“ arba kad „Banko įsipareigojimai Klientui nėra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tai būtų netiesa ir klaidintų banko klientus. Taip yra todėl, kad IĮIDĮ suteikė garantijas ieškovams kaip investuotojams, teisę reikalauti atitinkamos kompensacijos esant IĮIDĮ įtvirtintoms sąlygoms. Atsakovo pareiga informuoti klientą apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, yra nustatyta teisės akte. Todėl bankas minėtos nuostatos tiesiog negalėjo neįtraukti į banko neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties tekstą, o jos formuluotė negalėjo lemti ieškovų suklydimo. Trečiasis asmuo pažymi ir tai, kad sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios, o bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Dar daugiau, visi be išimties ginčo sutartyse nurodomi dokumentai buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovo interneto tinklapyje. Ieškovai pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos išreiškia jų valią ir ieškovai yra susipažinę su aprašais, prospektais, galutinėmis sąlygomis, rizikos apibendrinimu ir kitais dokumentais. Kadangi ieškovai prašomu sandorio negaliojimo būdu siekia dirbtinai įgyti draudiminę apsaugą pagal IĮIDĮ, tai gali būti vertinama kaip ieškovų nesąžiningumo patvirtinimas. Tokiu atveju teismas gali (ir privalo) atsisakyti tokią ieškovų teisę ginti. Šalis turi teisę reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia tik tuo atveju, jeigu ji savo teisių ir interesų negali adekvačiai apginti kitais teisių gynimo būdais. Tačiau ieškovai niekaip neargumentuoja, kodėl negali savo teisių apginti alternatyviais būdais. Trečiasis asmuo pažymi, jog atsižvelgiant į restitucijos instituto paskirtį, siekiamus tikslus bei konkrečias aktualios situacijos aplinkybes, akivaizdu, jog šiuo atveju restitucijos taikymas tokiu būdu, kokio siekiama ieškiniu, negalimas, kadangi toks restitucijos taikymas negrąžina ginčo sutarčių šalių status quo, be to, sukuria prievoles ginčo sandoryje nedalyvavusiam trečiajam asmeniui ir pažeidžia visų banko kreditorių interesus. Patikslintame ieškinyje ieškovų minimas nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu, nes jis nepatvirtina, kad tuo metu bankas buvo nemokus. Kitą vertus, apie nutarimą buvo skelbiama viešai, todėl bankas nenutylėjo reikšmingos sandoriui informacijos, o tai, jog bankas po minėto nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo (b.l. 106-122, 3 t.; 41-45, 4 t.).

5Teismo posėdžio metu ieškovė R. Z. palaikė ieškinį, prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad laikė BAB banke „Snoras“ indėlius. Atvykus vieno iš jų prasitęsti darbuotoja pasiūlė įsigyti obligacijas. Darbuotoja nurodė, kad obligacijos prilygsta indėliui ir yra saugus produktas. Kadangi darbuotoja patikino, kad pinigai tikrai sugrįš, ieškovei nekilo minčių apie banko bankrotą. Ieškovės išsilavinimas aukštesnysis (maisto paruošimo technologija, valgyklos vedėja, virėja), ji jau dešimt metų turi savo verslą, tačiau kitų akcijų ar vertybinių popierių niekada neturėjo. Ieškovė prisipažįsta, kad nebuvo spaudžia, tačiau neskaitė bazinio prospekto. Kadangi anksčiau buvo girdėjusi, kad obligacijos tas pats kaip indėlis, o indėliai yra drausti, ji papildomai nesidomėjo nei draudimu, nei kodėl už obligacijas mokama daugiau palūkanų. Baigiamosiose kalbose ieškovė pridūrė, kad žmogui su išsilavinimu neturėtų būti taikomo aukštesni reikalavimai. Ieškovė mano, kad turėtų būti priskiriama vidutiniam vartotojui, nes tiesiog ieškovo pigesnio varianto, t.y. didesnių palūkanų ir naudojosi gautu pasiūlymu.

6Ieškovas J. J. S. teismo posėdyje palaikė ieškinį, prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad laikė BAB banke „Snoras“ indėlius. Atvykus vieno teigė, kad į banką atvyko pasiimti procentus už terminuotą indėlį, tačiau darbuotoja pasiūlė obligacijas su didesnėmis palūkanomis. Ieškovas visiškai pasitikėjo bankais, todėl patikėjo, kad obligacijos yra tas pats kaip indėliai ir negalvojo apie bankroto riziką. Obligacijas jis rinkosi dėl didesnių palūkanų. Ieškovas turi specialų vidurinį išsilavinimą (technikas – mechanikas), dirbo gaisrinėje vairuotoju, statybose, dabar gauna pensiją.

7Ieškovų atstovas teismo posėdyje ieškinyje ir patikslintame ieškinyje išdėstytus motyvus. Jis nesutiko, kad palūkanų normos turėtų žmogui asocijuotis su didesne rizika. Kadangi ieškovei nėra profesionalūs investuotojai, darbuotojai žodžiu turėjo informuoti apie riziką ir obligacijoms taikomą draudimą. Bankas tendencingai skleidė melagingą informaciją apie tariamai gerą savi finansinę būklę, pažeidė Vertybinių popierių platinimo įstatymą.

8Atsakovo atstovas Andrius Mėlinis, taip pat palaikė atsiliepimuose ir kituose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Advokatas nurodė, kad pagrindinė priežastis paskatinusi ieškovus sudaryti ginčo sandorius buvo didesnės banko palūkanos. Ieškovai rizikavo, nes suklydo dėl banko veiklos perspektyvų, tačiau ne dėl sandorio esmės. Šiuo atveju, ieškovai turėjo suvokti, kad didesnės palūkanos reiškia ir didesnę riziką. Atsakovas prospektuose nenurodė, kad banko veikloje konstatuoti pažeidimai, nes tai nebuvo esminis įvykis įstatymo prasme.

9Ieškovų ieškinys atmestinas.

10Byloje nustatyta, kad ieškovė L. P. banko klientė nuo 2011 m., šalis siejo mokėjimo sąskaitos sutartiniai santykiai. 2011-04-15 ieškovė sudarė su atsakovu AB banku SNORAS Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. M992490, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 45-54, 1 t.). 2011-04-15 ieškovė su banku sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110415M990002, pagal kurią ieškovė už 4 999,82 Lt įsigijo 50 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-04-27 (b.l. 44, 1 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovė buvo sudariusi naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartį Nr. IB-K99/849627 (b.l. 45, 2 t.). Ieškovė neatsisakė pateikti bankui informacijos apie save, tačiau nėra nurodžiusi informacijos apie savo investavimo patirtį, išsilavinimą ar sudaromų sandorių per metus kiekį. BAB banko Snoras bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (b.l. 49-51, 2 t.).

11Byloje nustatyta, kad ieškovė Z. P. yra atsakovo klientė nuo 2010 m., šalis siejo mokėjimo sąskaitos sutartiniai santykiai. 2010-10-15 ieškovė sudarė terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE20101015L990123 (b.l.19, 2 t.). 2011-03-22 ieškovė su atsakovu AB banku SNORAS sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. L9922950, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l.21-24, 2 t.). Tą pačią dieną 2011-03-22 ieškovė su banku sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110322L990004, pagal kurią ieškovė už 11 990,82 Lt įsigijo 120 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data –2012-04-27 (b.l. 25, 2 t.). Sudarydama Kliento aptarnavimo sutartį, ieškovė nurodė, kad neturi galimybės nuolatos naudotis interneto ryšiu ir atsisakė pateikti informaciją apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 21-29, 2 t.). Jau po ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo, t.y. 2011-10-22, ieškovė dar vienerių metų terminui (iki 2012-10-23) automatiniu būdu pratęsė terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE20101015L990123, 4 179,51 LTL sumai. BAB banko Snoras bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (b.l. 27-30, 2 t.).

12Byloje nustatyta, kad ieškovė R. Z. atsakovo banko klientė nuo 2003 m., šalis siejo mokėjimo sąskaitos sutartiniai santykiai. Pradedant 2003-11-13, ieškovė su banku sudarė 30 terminuotojo indėlio bei terminuotojo indėlio pratęsimo sandorius ( b.l. 69, 2 t.). 2011-09-28 ieškovė sudarė su atsakovu AB banku SNORAS Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.P995357, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 71-72, 2 t.). Tą pačią 2011-09-28 dieną, ieškovė su banku sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110928P990005, pagal kurią ieškovas už 9999,93 Lt įsigijo 100 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-10-04 (b.l. 73, 2 t.). Iš bylos dokumentų matyti, kad 2007-03-20 ieškovė su banku sudarė papildomą susitarimą dėl naudojimosi sąskaitų tvarkymo internetu sistema „BANKAS INTERNETU+" (b.l. 68, 2 t.). Sudarydama Kliento aptarnavimo sutartį, ieškovė atsisakė pateikti informaciją apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 71-72, 2 t.). BAB banko Snoras bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (b.l. 74-94, 2 t.).

13Byloje nustatyta, kad ieškovė R. S. 2011-04-21 su atsakovu sudarė mokėjimo sąskaitos sutartį Nr. BS110421L99124677 (b.l.93, 2t.). Tą pačią dieną 2011-04-21 ieškovė sudarė su atsakovu AB banku SNORAS Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. L9932073, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l.93-95, 2 t.). Kartu buvo sudaryta Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110421L990011, pagal kurią ieškovė už 19999,48 Lt įsigijo 200 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-04-27 (b.l. 95, 2 t.). Sudarydamas Kliento aptarnavimo sutartį, ieškovė atsisakė pateikti informaciją apie save, nurodydamas, jog supranta, kad bankas neturėdama žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 94, 2 t.). Taip pat ieškovė patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu. BAB banko Snoras bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (b.l. 96-98, 2 t.).

14Byloje nustatyta, kad ieškovas J. J. S. atsakovo banko klientė nuo 1998 m., šalis siejo mokėjimo sąskaitos sutartiniai santykiai. 2006-02-24 ieškovas su banku sudarė banko sąskaitos sutartį Nr. BS060224A99116129. Taip pat pradedant 1998-12-16, ieškovas su banku sudarė 18 terminuotojo indėlio bei terminuotojo indėlio pratęsimo sandorius (b.l. 108, 2 t.). 2011-07-19 ieškovas sudarė su atsakovu AB banku SNORAS Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.A9943019, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 109-111, 2 t.). Tą pačią 2011-07-19 dieną ieškovas su banku sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110719A990001, pagal kurią ieškovas už 5 999,30 Lt įsigijo 60 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02 (b.l. 111, 2 t.). Sudarydama Kliento aptarnavimo sutartį, ieškovas atsisakė pateikti informaciją apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 110-111, 2 t.). Ieškovas patvirtino, kad neturi galimybės nuolatos naudotis interneto ryšiu (b.l. 110, 2 t.). BAB banko Snoras bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (b.l. 112-116, 2 t.).

15Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo AB banko Snoras veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė atsakovui bankroto bylą. Kaip jau buvo nurodyta, bankroto byloje teismo nutartimi buvo partvirtinti visų ieškovų finansiniai reikalavimai.

16CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

17Šalių sudarytose Obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

18Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse ieškovai savo parašais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".

19Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios išnagrinėjimo ši byla Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi buvo sustabdyta). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

20Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas Snoras veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

21Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma panaikinti pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalūs investuotojai, ką iš esmės atspindi su ieškovais pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovus, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę.

22Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

23Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.).

24Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ieškovė L. P. turi aukštąjį išsilavinimą, kiti ieškovai yra įgiję specialybes (pvz.: Z. P. – siuvėjos, R. Z. – maisto technologės, J. J. S.- techniko/mechaniko, R. S. – vidaus ryšio radifikatorė), ieškovai buvo sudarę mokėjimo sąskaitos sutartis. Didžioji dalis ieškovų iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį (pvz. J. J. S. – 18, Z. P. 2. R. Z. – 30). Ieškovai buvo sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis arba nurodė, kad turi galimybė nuolatos naudotis interneto ryšiu (išskyrus Z. P.). Bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas 2015-07-10. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančios Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių matyti, kad ieškovai (išskyrus L. P.) atsisakė pateikti duomenis apie save. Šiame priede taip pat nurodyta, kad klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.

25Ieškovai taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Tokią poziciją grindžia banko viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą (ir jų draustumą), akcentuojant dideles palūkanas (grąžą) bei kad buvo skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir šiuo pagrindu. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).

26Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui Snoras sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus kaip antai didesnes palūkanas. Teismas nesiremia ieškovų informacijos žinių portaluose atspaudais kaip neabejotinos informacijos šaltiniu, vertina šią informaciją kaip nuomonę. Kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytas aplinkybes ir banko nemokumą anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylą nėra pateikta, o ieškovų teiginiai daugiau deklaratyvūs. Pažymėtina, kad ieškovai įsigijo banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr.1, 2, 4, 5, 7, 9, 11, 12, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Teismo vertinimu, ieškovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Argumentai, kad bankas skleidė informaciją žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą taip pat nėra lemiami. Teismų praktikoje nurodoma, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovai pagal bylos medžiagą tokiais laikytini) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Lankstinukuose buvo nurodyta, jog išsamią informaciją apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt, apie Snoro banko obligacijas – banko tinklapyje www.snoras.lt. Ieškovai turėjo galimybes pasinaudoti ir internetu. Teismo vertinimu, būtent ieškovams kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovai įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 str.). Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą - tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovai teigia, kad sudarant obligacijų sutartis atsakovas nuo ieškovų nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Norint obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dieną bankas buvo nemokus, tačiau teismas pažymi, kad ieškovų pateikti argumentai to nepagrindžia, kaip ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis. Iš esmės ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog metų ar pusės metų laikotarpį banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad anksčiau buvo atliekamas AB banko Snoras inspektavimas, inspektavimo metu aptikti tam tikri banko veiklos trūkumai, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus. Dar kartą pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovų argumentai apie LR vertybinių popierių rinkos įstatymo normų pažeidimą.

27Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

28Dėl bylinėjimosi išlaidų:

29Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).

30Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo priteisti iš kiekvieno ieškovo 30, 66 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti viso 153,30 Eur (b. l. 41-47, 4 t.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas LITEKO duomenimis turėjo daug panašaus pobūdžio bylų, kur buvo atstovaujami tos pačios advokatų kontoros ir to paties advokato, į tai, kad teisės naujumo ar taikymo problematikos šioje byloje nėra identifikuota, ieškinį atmetus, trečiojo asmens prašoma atlyginti suma laikytina pagrįsta ir priteistina.

31Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

Nutarė

32Ieškovų R. Z., L. P., R. S., Z. P. ir J. J. S. ieškinį atmesti.

33Priteisti iš ieškovų R. Z., L. P., R. S., Z. P. ir J. J. S. po 30,66 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai.

34Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė... 2. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) L. P.... 3. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą... 4. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose... 5. Teismo posėdžio metu ieškovė R. Z. palaikė ieškinį, prašė ieškinį... 6. Ieškovas J. J. S. teismo posėdyje palaikė ieškinį, prašė ieškinį... 7. Ieškovų atstovas teismo posėdyje ieškinyje ir patikslintame ieškinyje... 8. Atsakovo atstovas Andrius Mėlinis, taip pat palaikė atsiliepimuose ir kituose... 9. Ieškovų ieškinys atmestinas.... 10. Byloje nustatyta, kad ieškovė L. P. banko klientė nuo 2011 m., šalis siejo... 11. Byloje nustatyta, kad ieškovė Z. P. yra atsakovo klientė nuo 2010 m., šalis... 12. Byloje nustatyta, kad ieškovė R. Z. atsakovo banko klientė nuo 2003 m.,... 13. Byloje nustatyta, kad ieškovė R. S. 2011-04-21 su atsakovu sudarė mokėjimo... 14. Byloje nustatyta, kad ieškovas J. J. S. atsakovo banko klientė nuo 1998 m.,... 15. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė... 16. CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius,... 17. Šalių sudarytose Obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta:... 18. Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento... 19. Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui... 20. Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp... 21. Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis... 22. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje... 23. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta,... 24. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris... 25. Ieškovai taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti... 26. Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu... 27. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių... 28. Dėl bylinėjimosi išlaidų:... 29. Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK... 30. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo priteisti... 31. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259,... 32. Ieškovų R. Z., L. P., R. S., Z. P. ir J. J. S. ieškinį atmesti.... 33. Priteisti iš ieškovų R. Z., L. P., R. S., Z. P. ir J. J. S. po 30,66 Eur... 34. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas...