Byla e2A-390-516/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1248-656/2017 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“, uždarosios akcinės bendrovės „EOLO Baltica“ ir G. Q. ieškinius atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis asmuo – 915-oji daugiabučio namo savininkų bendrija) dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ETN Baltic“ kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 1-512 „Dėl Tarybos 2014-11-12 sprendimo Nr. 1-2098 „Dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo“ pakeitimo“ dalį dėl pastatų, esančių ( - ), įtraukimo į šį sąrašą; 2) įpareigoti atsakoves Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį dėl ½ dalies pastatų pardavimo ieškovei UAB „ETN Baltic“ ne aukciono tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir Paramos būstui įsigyti įstatymas) 24 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalies nuostatomis ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2015 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. A51-115991/15(2.14.1.18-FN9) nurodytomis sąlygomis.
  2. Ieškovai UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 1-512 „Dėl Tarybos 2014-11-12 sprendimo Nr. 1-2098 „Dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitu nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo“ pakeitimo“ dalį dėl pastatų, esančių ( - ) (ūkinis pastatas (unikalus Nr. ( - ), užstatytas plotas 62 kv. m, 2 aukštu mūrinis, pažymėjimas plane 4I2p;, ūkinis pastatas (unikalus Nr. ( - ), užstatytas plotas 109 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 5I2p), ūkinis pastatas (unikalus Nr. ( - ), užstatytas plotas 37 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 6I2p), ūkinis pastatas (unikalus Nr. ( - ), užstatytas plotas 116 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 7I2p)), įtraukimo į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą; 2) įpareigoti atsakoves Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir tarybą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį dėl 50 proc. dalies ginčo pastatų (minėtų ūkinių pastatų) pardavimo ieškovei UAB „EOLO Baltica“ ne aukciono tvarka.
  3. Ieškovė UAB „ETN Baltic“ savo ieškinyje paaiškino, kad UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ nuosavybės teisėmis priklauso tam tikros dalys pastato (patalpos) gyvenamajame name, unikalus Nr. ( - ), žymėjimas plane 1A2p, adresu ( - ), esančiame valstybinės žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), ( - ). UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. nuosavybės teisėmis priklauso dalys pastato (patalpos) gyvenamajame name, unikalus Nr. ( - ), žymėjimas plane 2A2p, adresu ( - ), esančiame pirmiau nurodytame žemės sklype. UAB „ETN Baltic“ ir G. Q. nuosavybės teisėmis priklauso dalys pastato – garažo, unikalus Nr. ( - ), žymėjimas plane 3G2p, adresu ( - ), esančio minėtame žemės sklype.
  4. Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teisėmis priklauso pastatai-ūkiniai pastatai, esantys tame pačiame žemės sklype: ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ); ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ); ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ); ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ). Pastatai buvo bešeimininkiai ir tik 2013 metais jų nuosavybės teisės buvo įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Žemės sklypas yra nuomojamas pagal 2013 m. gruodžio 23 d. valstybinės žemės nuomos sutartį trečiajam asmeniui 915-jai daugiabučio namo savininkų bendrijai (toliau – ir bendrija), kurios nariai yra UAB „ETN Baltic“, UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q.
  5. Ieškovė UAB „ETN Baltic“ nurodė, kad visi ieškovai ir bendrija 2005 m. rugsėjo 21 d. pasirašė jungtinės veiklos sutartį su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais. Vadovaujantis šios sutarties 2015 m. vasario 25 d. priedo 3.2, 3.3 ir 3.4 punktų sisteminiu aiškinimu, laikytina, kad ieškovai aiškiai išreiškė savo valią dėl pastatų nuosavybės teisės disponavimo turinio, t. y. nugriovimo, kurį turi organizuoti ieškovė UAB „ETN Baltic“, ir minėti UAB „ETN Baltic“ veiksmai yra laikomi jos indėliu į jungtinę veiklą. Vadovaudamasi jungtinės veiklos sutarties nuostatomis, UAB „ETN Baltic“ 2015 m. rugsėjo 24 d. raštu ir ankstesniais raštais, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir savivaldybės administracija) su prašymu kuo skubiau spręsti ginčo žemės sklype esančių apleistų ir nenaudojamų pastatų pardavimo ieškovei Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu klausimą. Savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio, vykusio 2015 m. lapkričio 5 d., metu buvo nuspręsta pavesti Finansų departamento Turto valdymo skyriui rengti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl pastatų pardavimo ieškovei vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir apie tai savivaldybės administracijos Finansų departamentas 2015 m. gruodžio 7 d. raštu informavo ieškovę. 2016 m. vasario 8 d. raštu administracija pareikalavo iš ieškovės per 2 savaites nuo rašto gavimo dienos pateikti notarinį susitarimą tarp ieškovės ir UAB „EOLO Baltica“ bei G. Q. dėl to, kieno vardu bus išperkami pastatai ir sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis. UAB „ETN Baltic“ 2016 m. vasario 23 d. raštu informavo savivaldybės administraciją, kad tarp jos ir UAB „EOLO Baltica“ bei G. Q. vyksta derybos dėl projekto partnerio dalies išpirkimo ir šios bendrovės valia pastatų išpirkimo klausimu ateityje apskritai gali būti nebeaktuali, todėl paprašė skirti papildomai laiko šioms deryboms bei dar kartą patvirtino savo valią pirmenybės teise išpirkti pastatus. Atsakovė 2016 m. kovo 8 d. raštu informavo UAB „ETN Baltic“, kad klausimas dėl pastatų pardavimo bus nagrinėjamas tik tuo atveju, jeigu ieškovė savivaldybės administracijai pateiks notaro patvirtintą susitarimą arba kitos šalies atsisakymą pirkti pastatus, tokią savo poziciją administracija pakartojo ir 2016 m. gegužės 17 d. rašte.
  6. Ieškovė UAB „ETN Baltic“, negavusi aiškaus bei galutinio savivaldybės administracijos atsakymo dėl pastatų įsigijimo Paramos būstui įsigyti įstatyme nustatyta tvarka, į atsakovę dar kartą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 13 d. su prašymu informuoti apie administracijos poziciją pastatų pardavimo klausimu. Savivaldybės administracija 2016 m. rugsėjo 26 d. raštu informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 1-512 „Dėl Tarybos 2014-11-12 sprendimo Nr. 1-2098 „Dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir tarybos sprendimas) nuspręsta ginčo pastatus įtraukti į viešame aukcione parduodamo savivaldybės nekilnojamojo turto sąrašą.
  7. Ieškovės nuomone, remiantis Paramos būstui įsigyti įstatymo nuostatomis, vienintelis kriterijus gyvenamojo namo savininkams išimties tvarka įsigyti gyvenamojo namo valdose esančius pagalbinio ūkio paskirties pastatus yra tai, ar tokio gyvenamojo namo savininkai per nustatytą terminą yra pareiškę savo valią tokius pastatus įsigyti, o vienintelis atvejis, kai pastatai ar jų dalys savivaldybės administracijos gali būti parduodami pagal kitus įstatymus arba teisės aktų nustatyta tvarka būti nugriaunami yra tuomet, kai savininkai tokios valios nepareiškia. UAB „ETN Baltic“ yra laiku ir tinkamai išreiškusi savo valią įsigyti pastatus, šioje situacijoje ginčo nėra, todėl savivaldybės administracija, pradėjusi reikšti papildomą teisės aktuose nenumatytą reikalavimą pateikti notarine tvarka patvirtintą susitarimą tarp ieškovų, nepagrįstai neatsižvelgė nei į tai, kad UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ jau buvo pateikę administracijai 2016 m. gruodžio 29 d. raštą, kuriuo nurodė pageidaujantys pastatus išpirkti lygiomis dalimis po ½ pastatų, nei į tai, jog UAB „ETN Baltic“ atsakovei buvo pateikusi paaiškinimus dėl vykdomos jungtinės veiklos ir savo įgaliojimų apimties bei tai patvirtinančius įrodymus (jungtinės veiklos sutartį), bei pažeidė Paramos būstui įsigyti įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 3 dalies nuostatas. Toks notarinis susitarimas, ieškovės įsitikinimu, nėra būtinas ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, nes UAB „ETN Baltic“, būdama bendrijos nare ir tuo pačiu nekilnojamojo turto objektų bendraturte su UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q., siekia ne padidinti savo dalį bendrojoje nuosavybėje ar ją pagerinti, ar kitaip naudotis bendro daikto disponavimo teise, o įsigyti atskirus ir savarankiškus nekilnojamuosius daiktus nuosavybės teisėmis, vadovaujantis visai kitu teisės aktu ir teisiniu pagrindu – Paramos būstui įsigyti įstatymu ir jame nustatyta tvarka.
  8. Ieškovai UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. nurodė, kad jie su UAB „ETN Baltic“ siekė įsigyti ūkinės paskirties bešeimininkius pastatus ir organizuoti ūkinių (ginčo) pastatų, garažo bei pagrindinio pastato – gyvenamojo namo rekonstrukciją. Tuo tikslu ieškovai su trečiuoju asmeniu bendrija ir R. S. pasirašė jungtinės veiklos sutartį, kuria, be kita ko, nustatė, kad siekia bendromis jėgomis, lėšomis, pasinaudodami savo patirtimi, žiniomis bendrai rekonstruoti pastatą (unikalus Nr. ( - )), ūkinės paskirties kiemo statinius, esančius adresu ( - ), taip vykdyti komercinių patalpų statybą. Projektavimo ir statybos darbų užsakovės funkcija sutartimi buvo perduota bendrijai, vykdysiančiai statytojos funkcijas. Pagrindinio pastato (gyvenamojo namo) savininkai (UAB „ETN Baltic“, UAB UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q.) bei bendrija įsipareigojo finansuoti projektavimo ir statybos darbus atitinkamomis sutartimi aptartomis dalimis, įgydami nuosavybės teisę į rekonstruotas ir naujai pastatytas patalpas. 2015 m. vasario 25 d. jungtinės veiklos sutarties šalys pasirašė papildomą susitarimą prie sutarties, kuriuo buvo aptarta, kad ūkinių pastatų nugriovimo darbus, įskaitant visų reikiamų leidimų gavimą, savo jėgomis ir lėšomis organizuoja UAB „ETN Baltic“. Tuo tikslu UAB „ETN Baltic“ buvo įpareigota veikti visų sutarties šalių vardu. Papildomu susitarimu nebuvo keičiamas rekonstrukcijos ir statybos darbų finansavimo modelis. Visų jungtinės veiklos sutarties šalių valia, įgyvendinant savivaldybės 2015 m. gruodžio 7 d. pateiktą siūlymą ne aukciono tvarka įsigyti ūkinius pastatus, buvo realizuota bendru savivaldybės administracijai 2015 m. gruodžio 29 d. adresuotu raštu, kuriuo UAB „ETN Baltic“, UAB „EOLO Baltica“, G. Q. bei R. S. atsakingai pareiškė, kad ūkinius ginčo pastatus pirks UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ lygiomis dalimis. Po šio bendro šalių pareiškimo, UAB „ETN Baltic“ papildomai 2016 m. sausio 21 d. raštu kreipėsi į savivaldybės administraciją, prašydama ginčo pastatus parduoti jai, savo prašymą grįsdama jungtinės veiklos sutarties nuostata, kad yra įgaliota veikti visų pastato (unikalus Nr. ( - )), esančio adresu ( - ), bendraturčių vardu. Vėliau sekė UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ apsikeitimas raštais su savivaldybės administracija, kuriuose UAB „ETN Baltic“ gynė savo teisę pirkti ginčo pastatus savo vardu, UAB „EOLO Baltica“ apeliavo į visų bendraturčių pasirašytą prašymą leisti pirkti ginčo pastatus lygiomis dalimis su UAB „ETN Baltic“.
  9. Ieškovai UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. pastebėjo, kad apie savivaldybės tarybos ginčo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą dėl pastatų įtraukimo į viešame aukcione parduodamo savivaldybės nekilnojamojo turto sąrašą jie apskritai nebuvo informuoti. Apie šį sprendimą jiems tapo žinoma po to, kai jie 2016 m. lapkričio 21 d. per savo atstovę gavo procesinius dokumentus civilinėje byloje Nr. e2-6494-656/2016. Ieškovai akcentavo, kad jie tiek bendru visų ieškovų raštu, tiek ir kiekvienas atskirai išreiškė savo norą ginčo pastatus įsigyti, todėl, įtraukdama ginčo pastatus į aukciono tvarka parduodamo turto sąrašą, savivaldybės taryba pažeidė tiek ieškovų, tiek trečiojo asmens subjektines teises, o taip pat pažeidė Viešo administravimo įstatymu nustatytą įstatymo viršenybės principą. Savivaldybės administracijos iš UAB „EOLO Baltica“ ir UAB „ETN Baltic“ gauti raštai, leidę jai daryti išvadą, kad tarp šių teisės subjektų yra kilęs tarpusavio ginčas, nesuteikė atsakovei teisės apskritai apriboti šių juridinių asmenų subjektines teises. Bendraturčių ginčai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir dėl daiktinių teisių, susijusių su šia nuosavybe, sprendžiami teismų, o kitiems viešo administravimo subjektams tokia teisė nesuteikta.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu:
    1. ieškovų UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. ieškinį tenkino visiškai: panaikino atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 1-512 „Dėl Tarybos 2014-11-12 sprendimo Nr. 1-2098 „Dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitu nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo“ pakeitimo“ dalį dėl pastatų, esančių ( - ) (ūkinis pastatas (unikalus Nr. ( - ), užstatytas plotas 62 kv. m, 2 aukštu mūrinis, pažymėjimas plane 4I2p;, ūkinis pastatas (unikalus Nr. ( - ), užstatytas plotas 109 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 5I2p), ūkinis pastatas (unikalus Nr. ( - ), užstatytas plotas 37 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 6I2p), ūkinis pastatas (unikalus Nr. ( - ), užstatytas plotas 116 kv. m, 2 aukštų mūrinis, pažymėjimas plane 7I2p), įtraukimo į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą bei pareigojo atsakoves Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir tarybą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį dėl ½ dalies pirmiau nurodytų ūkinių pastatų, esančių ( - ), pardavimo ieškovei UAB „EOLO Baltica“ ne aukciono tvarka;
    2. ieškovės UAB „ETN Baltic“ ieškinį tenkino iš dalies: panaikino pirmiau nurodytą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 1-512 dalį dėl ginčo ūkinių pastatų, esančių ( - ), įtraukimo į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą bei įpareigojo atsakoves per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti visus administracinius sprendimus ir pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį dėl ½ dalies pirmiau minėtų ūkinių pastatų, esančių ( - ), pardavimo ieškovei UAB „ETN Baltic“ ne aukciono tvarka;
    3. Kitą ieškovės UAB „ETN Baltic“ ieškinio dalį (dėl įpareigojimo parduoti pastatus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2015-12-07 rašte Nr. A51-115991/15(2.14.1.18-FN9) nurodytomis sąlygomis) atmetė;
    4. paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas nustatė, kad apie ginčo savivaldybės tarybos sprendimą UAB „ETN Baltic“ buvo informuota savivaldybės administracijos 2016 m. rugsėjo 26 d. raštu. UAB „ETN Baltic“, nepažeisdama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, apskundė sprendimą administracinių bylų teisenos tvarka, o gavusi 2016 m. spalio 24 d. nutartį, kad tokio pobūdžio ginčai sprendžiami bendros kompetencijos teismuose, 2016 m. lapkričio 14 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą. Teismo vertinimu, ieškovė UAB „ETN Baltic“ nepraleido nustatyto vieno mėnesio termino, o savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 8 d. raštas Nr. A51-16999/16 ir 2016 m. gegužės 17 d. raštas Nr. A51-38109/16 negali būti vertinami kaip savivaldybių administravimo subjektų priimti teisės aktai, nes iš jų turinio negalima spręsti, kad atsakovė priėmė konkrečius viešojo administravimo sprendimus.
  3. Teismas nustatė, kad ieškovai UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. atskirai nebuvo informuojami apie pastatų įtraukimą į viešame aukcione parduodamo savivaldybės turto sąrašą. Apie skundžiamą sprendimą jie sužinojo tik 2016 m. lapkričio 21 d., gavę teismo pranešimą dėl atsiliepimo į UAB „ETN Baltic“ ieškinį pateikimo. Ieškovai UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. ieškinį teismui pateikė 2016 m. gruodžio 15 d. Teismo vertinimu, šie ieškovai taip pat nepraleido nustatyto vieno mėnesio termino, nes ieškovai, nors ir būdami suinteresuoti asmenys, neprivalėjo nuolatos sekti atsakovės internetinėje svetainėje skelbiamų sprendimų.
  4. Teismas nustatė ir tai, kad ieškovai nuosekliai siekė įsigyti ūkinės paskirties bešeimininkius pastatus ir organizuoti ginčo pastatų, garažo bei pagrindinio pastato – gyvenamojo namo rekonstrukciją. Tuo tikslu ieškovai su trečiuoju asmeniu ir R. S. pasirašė jungtinės veiklos sutartį, prie kurios 2015 m. vasario 25 d. pasirašė papildomą susitarimą, kad ūkinių pastatų nugriovimo darbus, įskaitant visų reikiamų leidimų gavimą, savo jėgomis ir lėšomis organizuoja UAB „ETN Baltic“, ir tuo tikslu ieškovė buvo įpareigota veikti visų sutarties šalių vardu. Teismas pažymėjo, kad papildomu susitarimu nebuvo numatyta, kad ūkiniai pastatai bus įgyjami tik ieškovės UAB „ETN Baltic“ nuosavybėn.
  5. Teismo vertinimu, visų sutarties šalių valia, įgyvendinant savivaldybės pateiktą siūlymą, buvo realizuota bendru savivaldybės administracijai 2015 m. gruodžio 29 d. adresuotu raštu, kuriuo ieškovai bei R. S. pareiškė, kad ūkinius ginčo pastatus pirks UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ lygiomis dalimis. Teismas pažymėjo, kad nors po šio bendro šalių pareiškimo, ieškovė UAB „ETN Baltic“ papildomai kreipėsi į savivaldybės administraciją, prašydama ginčo pastatus parduoti jai, o vėliau sekė apsikeitimas raštais su savivaldybės administracija, kuriuose UAB „ETN Baltic“ gynė savo teisę pirkti ginčo pastatus savo vardu, nei viename iš savivaldybės administracijai adresuotų raštų nei vienas iš ieškovų neatsisakė savo teisės pirkti ginčo ūkinius pastatus.
  6. Teismas konstatavo, kad atsakovių argumentas, jog savivaldybė turi neribotą diskrecijos teisę pasirinkti pagalbinių ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) būdą, prieštarauja imperatyvioms viešosios teisės normoms. Paramos būstui įsigyti įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 3 dalyje, teismo vertinimu, nustatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantys gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai ar jų dalys privatizuojami, teikiant pirmenybę būstų savininkams (bendraturčiams). Teismas akcentavo, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Paramos būstui įsigyti įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybė turi teisę parduoti jai nuosavybės teise priklausančius pastatus kitais būdais (ne pagrindinio pastato bendraturčiams) tuo atveju, kai pagrindinio pastato bendraturčiai atsisako pirkti ūkinės paskirties pastatus arba neatsako į pasiūlymą pastatus įsigyti. Teismas pažymėjo, kad ieškovai tiek bendru raštu, tiek ir kiekvienas atskirai išreiškė savo norą ginčo pastatus įsigyti, todėl įtraukdama ginčo pastatus į aukciono tvarka parduodamo turto sąrašą savivaldybes taryba pažeidė pastarųjų subjektines teises, o taip pat pažeidė VAĮ nustatytą įstatymo viršenybės principą. Teismas sutiko su argumentu, kad savivaldybės administracijos gauti ieškovų raštai, leidę daryti išvadą, kad tarp ieškovų yra kilęs tarpusavio ginčas, nesuteikė jai teisės apriboti šių teisės subjektų subjektinių teisių. Nekilnojamojo turto savininkų tarpusavio ginčai dėl ūkinių pastatų privatizavimo dalių sprendžiami teismų. Teismas pastebėjo ir tai, kad savivaldybės administracijos reikalavimas ieškovams pateikti notariškai patvirtintą susitarimą dėl pastato privatizavimo dalių negali būti pripažintas imperatyviu, kurio nepateikimas atima iš ieškovų galimybę pirmumo teise pirkti pastatus. Teismo vertinimu, viešąjį interesą atitinka siekis, kad viename gyvenamojo namo sklype būtų mažiau pastatų savininkų. Teismo nuomone, savivaldybės administracijos reikalavimas pateikti notariškai patvirtintą ieškovų susitarimą yra neteisėtas ir nepagrįstas ir dėl to, kad toks sutikimas ieškovams nėra būtinas ir pagal CK.
  7. Atmesdamas dalį ieškovės UAB „ETN Baltic“ reikalavimo, teismas nurodė, kad sprendimas, ar ginčo pastatai gali būti parduodami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2015 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. A51-115991/15(2.14.1.18-FN9) nurodytomis sąlygomis (už 49 861,64 Eur kainą, nustatytą 2015 metais) yra Vilniaus miesto savivaldybės diskrecijoje.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinius atmesti, taikius ieškinio senatį ar kaip nepagrįstus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Skundžiamame sprendime apskritai nėra pasisakyta (ar pasisakyta lakoniškai, formaliai ir selektyviai) dėl atsakovių atsiliepimuose nurodytų argumentų. Teismo sprendimo motyvavimo pareiga apima ne tik tam tikrų išvadų dėl ginčo esmės nurodymą, ginčui aktualios teisės bazės taikymą, bet ir būtinybę sprendime nurodyti argumentus, kurių pagrindu teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Apeliantės į bylą pateikė dešimtį rašytinių įrodymų, tačiau dėl spendimo motyvuojamosios dalies lakoniškumo negalima įvertinti, ar teismas šiuos įrodymus apskritai tyrė, jei tyrė – kokias pagrindais juos atmetė. Sprendimas iš esmės yra paremtas ieškovių pozicijos palaikymu ir jų argumentacijos perrašymu. Savivaldybei taip ir nesupratus, kokiais pagrindais buvo paneigti ir atmesti atsiliepimuose nuodyti argumentai ir pateikti įrodymai, sprendimas turi būti panaikintas dėl akivaizdaus esminio proceso teisės principų pažeidimo – teismui ignoruojant atsakovių pateiktą poziciją, išsamius paaiškinimus bei įrodymus, konstatuotina, kad buvo pažeista savivaldybės teisė būti išklausytai, o motyvų nebuvimas yra absoliutus tokio sprendimo negaliojimo pagrindas.
    2. Byloje nėra ginčo, kad savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimas yra administracinis aktas, kuris galėjo būti apskųstas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka. Tarybos sprendimas, priešingai nei galima suprasti iš skundžiamo teismo sprendimo, neturėjo būti asmeniškai įteiktas ieškovams, t. y. joks teisės aktas neįpareigojo informuoti ieškovus apie savivaldybės priimtus sprendimus dėl jai priklausančio nekilnojamojo turto valdymo ir disponavimo. Kita vertus, ieškovai, būdami suinteresuotais asmenimis dėl pastatų teisinio statuso ir siekdami pastatus įsigyti lengvatine ne aukciono tvarka savo verslo poreikiams patenkinti, turėjo pareigą aktyviai domėtis su pastatais susijusių sprendimo priėmimo eiga, tačiau to nedarė, nors ieškovams, kaip pelno siekiantiems juridiniams asmenims, taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Visus savivaldybės institucijų priimtus teisės aktus netrukus po jų priėmimo galima rasti oficialiame savivaldybės tinklalapyje, skiltyje „teisės aktai“, taigi, ieškovai turėjo visas galimybes sekti su pastatais susijusią informaciją, tam nereikėjo didelių laiko ar kitokių sąnaudų, ypač ieškovams žinant apie savivaldybės ketinimus pastatus įtraukti į minėtą sąrašą. Teismas tik formaliai įvertino aplinkybę, kada ieškovai sužinojo, o ne kada turėjo sužinoti apie tarybos sprendimo priėmimą, o tai lėmė nepagrįstą teismo išvadą, kad ieškovai su ieškiniu kreipėsi, nepraleidę ABTĮ nustatyto 1 mėnesio termino. Savivaldybės administracija susirašinėjime su UAB „ETN Baltic“ ne kartą minėjo savo planus įtraukti pastatus į viešo aukciono tvarka parduodamo turto sąrašą, ieškovams nepateikus notarinio susitarimo dėl pastatų išpirkimo, tačiau ši ieškovė nuo pat 2016 m. gegužės mėn. žinodama, kad savivaldybės nurodyta sąlyga dėl notarinio susitarimo nebus įgyvendinta, iki pat 2016 m. rugsėjo mėnesio nesirūpino pastatų likimu. Taigi, būtent dėl pačios ieškovės aplaidumo ji nesužinojo apie skundžiamą tarybos sprendimą anksčiau ir praleido 1 mėn. individualaus teisės akto apskundimo terminą. Analogiškai konstatuotina ir dėl kitų dviejų ieškovų, kurie ieškinį pateikė dar vėliau.
    3. Esminis kriterijus gyvenamojo namo savininkams išimties tvarka įsigyti gyvenamojo namo valdose esančius pagalbinio ūkio paskirties pastatus yra tai, ar tokio namo savininkai per nustatytą terminą yra pareiškę savo valią pastatus įsigyti. Ieškovų tinkamas valios išreiškimas buvo esminė prielaida savivaldybei spręsti dėl sandorio (pastatų pirkimo–pardavimo sutarties) su ieškovais sudarymo. UAB „ETN Baltic“ vienasmeniškai 2015 m. gruodžio 22 d. raštu nurodė sutinkanti išpirkti visus ginčo pastatus. Visi ieškovai bendru 2015 m. gruodžio 29 d. raštu informavo, kad pastatus įsigyti lygiomis dalimis pageidauja UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLA Baltica“, o G. Q. pastatų įsigyti asmeniškai neketina. Galiausi UAB „ETN Baltic“ 2016 m. sausio 21 d. raštu nurodė, kad tik ji turi pirmenybės teisę vienasmeniškai įsigyti ginčo pastatus. Taigi, ieškovai per įstatymo nustatytą terminą neišreikė tikslios ir aiškios valios dėl pastatų įsigijimo. Akivaizdu, kad savivaldybė, nepažeisdama nei vieno iš ieškovų teisių pagal gautų raštų turinį nebūtų galėjusi priimti konkrečių administracinių spendimų dėl pastatų pardavimo ne aukciono tvarka. Ieškovams akivaizdžiai klaidinant savivaldybę ir tinkamai neatskleidžiant savo valios dėl pastatų išpirkimo sandorio sudarymo tvarkos, savivaldybė neprivalėjo tęsti pardavimo ieškovams procedūrą pagal Paramos būstui įsigyti įstatyme numatytą tvarką ir galėjo priimti sprendimus dėl pastatų realizavimo pagal kitus įstatymus. Teismas šių aplinkybių nevertino, neatskleidė valios išreiškimo pagal Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 3 dalį reikšmės ir tik formaliai bei deklaratyviai nurodė, kad nei vienas iš ieškovų neatsisakė savo teisės pirkti pastatus, nors manytina, kad teisės turėjimas ir jos realizavimas nėra tapatūs dalykai ir teismas turėjo įvertinti ar ieškovų valia buvo išreikšta tinkamai.
    4. CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai. Paramos būstui įsigyti įstatymas ieškovams sukuria prielaidas įgyti nuosavybės teises į pastatus, kurios tiesiogiai kyla iš gyvenamojo namo, kurio namų valdoje yra ginčo pastatai, nuosavybės teisės turinio. Dėl to susitarimas tarp gyvenamojo namo savininkų, kieno vardu turi būti įsigyjami ginčo pastatai pagal Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 3 dalį iš esmės reiškia susitarimą dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimo, todėl toks susitarimas turi būti notarinės formos. Tačiau teismas dėl CK 1.74 straipsnio 1 dalies taikymo nepasisakė. Teismas nevertino ir to, kad ieškovai siekė įgyvendinti atsakovių reikalavimą dėl notarinio susitarimo – tai pagrindžia šalių susirašinėjimas, ieškovai neginčijo savivaldybės raštų, kuriuose buvo suformuotas toks reikalavimas, ir netgi buvo susitarę dėl susitikimo notaro kontoroje laiko. Savivaldybė po ieškovų prieštaringų raštų pateikimo net neturėjo pareigos raginti gyvenamojo namo savininkus tinkamai išreikšti jų valią dėl pastatų išpirkimo tvarkos, nes būtent ieškovai turėjo tokią valią nurodyti per 1 mėnesį nuo pasiūlymo pateikimo. Taigi, ne reikalavimas pateikti notarinį susitarimą, bet pačių ieškovų neveikimas, pozicijų prieštaringumas lėmė tai, kad jie nesugebėjo įstatymo nustatyta tvarka realizuoti pirmenybės teisės į pastatų išpirkimą.
    5. Tiek Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punktas, tiek skundžiamame sprendime cituojama teismų praktika įtvirtina pamatinę nuostatą, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai, kaip pagalbiniai statiniai, gali būti, bet neprivalo, parduodami ne aukciono tvarka, teikiant pirmenybę gyvenamųjų patalpų savininkams, t. y. savivaldybė turi teisę, bet ne pareigą parduoti ginčo pastatus. Remiantis Vietos savivaldos įstatymu, savivaldybės taryba turi išimtinę kompetenciją priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu. Šiuo atveju taryba nebuvo priėmusi jokio sprendimo dėl pastatų pardavimo ieškovams (net nebuvo parengtas ar svarstomas tokio sprendimo projektas), o teismo sprendime minimas 2015 m. lapkričio 5 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos protokolinis sprendimas pradėti tokias pardavimo procedūras tebuvo pradinis veiksmas, kurio tolimesnis realizavimas išimtinai priklausė nuo ieškovų valios pastatus įsigyti. Taigi komisijos protokolas negali būti prilyginamas tarybos sprendimui (valios išreiškimui) ginčo pastatus parduoti, nes ieškovai bet kokiu atveju turėjo tinkamai išreikšti savo valią dėl pastatų išpirkimo ne aukciono tvarka.
  2. Ieškovai UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Nesuprantamu laikytinas apeliančių argumentas, kad savivaldybė dar buvo nepriėmusi sprendimo parduoti ginčo pastatus, nepaisant to, jog ginčijamas būtent tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimas „Dėl Tarybos 2014-11-12 sprendimo Nr. 12098„Dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitu nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo“. Akivaizdu, kad sprendimą parduoti ginčo pastatus savivaldybės taryba vis dėlto priėmė. Atsakovės, net ir remdamosios jų nurodytomis Vietos savivaldos įstatymo, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymų nuostatomis, negalėjo ignoruoti Paramos būstui įsigyti įstatymo nuostatų, suteikiančių ieškovams teisę įsigyti ginčo pastatus ne aukciono tvarka, nes tai prieštarautų bendrosios ir specialiosios teisės normos konkurencijos taisyklėms, o tai savo ruožtu prieštarautų Lietuvos Konstitucinei teisėkūros ir teisės taikymo doktrinai.
    2. Savivaldybės taryba priėmė sprendimą parduoti ginčo pastatus, o tai suteikia ieškovams turtinę teisę šiuos pastatus įsigyti ne aukciono tvarka. Apeliančių teiginys, kad taryba yra kompetentinga pati pakeisti ar panaikinti savo sprendimą, prieštarauja tiek viešajai teisei, tiek ir teismų praktikai. Savivaldybės tarybos sprendimas sukūrė ieškovams subjektines teises, todėl taryba atšaukti savo pačios sprendimo nebegali. Teismas teisingai išsprendė teisinį ginčą, įpareigodamas atsakoves atlikti veiksmus, kuriais būtų realizuotos tarybos sprendimu ieškovams atsiradusios jų subjektinės teisės.
    3. Atitinkamos teisinės formos reikalavimas sudaromiems nekilnojamojo turto sandoriams, nesuteikia atsakovėms teisės reikalauti, kad tokia pačia (notarine) forma būtų tvirtinami teikiami dokumentai, iš esmės esantys tik ikisutartiniu susirašinėjimu. Ieškovai juridiniai asmenys nustatyta tvarka pateikė savo sutikimą įsigyti ginčo pastatus ne aukciono tvarka ir jų pateiktas sutikimas visiškai atitinka CK antros knygos nuostatas, kiek jos liečia privataus juridinio asmens teisnumą. Sutikimas įsigyti ginčo pastatus pats savaime dar nėra sandoris, jis negali būti laikomas ir preliminaria pirkimo–pardavimo sutartimi.
    4. Savivaldybės tarybos sprendimu buvo nuspręsta parduoti ginčo pastatus viešo aukciono būdu, t. y. atsisakant tenkinti ieškovų prašymą parduoti jiems minėtus pastatus ne aukciono tvarka. Tarybos sprendimas VAĮ 2 straipsnio prasme laikytinas individualiu, nes tai yra vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui (ieškovams). Atsakovės privalėjo vadovautis VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta prievole informuoti apie viešo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą visus tuo sprendimu suinteresuotus asmenis (ieškovus). Taigi, ieškovai turėjo būti raštu informuoti apie savivaldybės administracijos bei tarybos priimamus sprendimus šiuo klausimu. Todėl būtent nuo to momento, kai suinteresuoti asmenys buvo informuoti apie priimtus sprendimus, skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Jei laikytis apeliančių pozicijos, kad ieškovai, pateikę prašymą, privalėjo viešoje erdvėje sekti viešo administravimo subjekto dėl pateikto prašymo priimtus sprendimus, reiktų pripažinti, jog ieškovai būtų laikomi pakankamai apdairiais ir rūpestingais, jei manytų, kad Vilniaus savivaldybės taryba ir administracija bet kuriuo metu gali veikti ultra vires.
  3. Ieškovė UAB „ETN Baltic“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Iki ieškovų skųsto 2016 m. birželio 15 d. sprendimo priėmimo dėl ginčo pastatų pardavimo ne aukciono tvarka savivaldybės administracijoje jau vyko pradėta individuali administracinė procedūra. Kadangi ieškovai jau buvo išreiškę savo valią pirkti savivaldybės nurodytus ginčo pastatus (apeliantės ginčija ne patį ieškovų valios pareiškimo faktą, o ieškovų valios išreiškimo būdą bei formą), apeliantėms kilo pareiga šiuos pastatus parduoti ne aukciono tvarka pagal Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 3 dalį. Visiškai nesvarbi ta aplinkybė, kad ieškovų skųstas 2016 m. birželio 15 d. sprendimas buvo ne individualus administracinis teisės aktas, nes šiuo sprendimu buvo tiesiogiai pažeistos konkrečių asmenų –ieškovų, įgijusių subjektinę teisę į ginčo pastatų pirkimą ne aukciono tvarka – teisės, kylančios iš jau anksčiau pačių apeliančių pradėto pastatų pardavimo proceso. Atsižvelgiant į tai, bei į aplinkybę, kad ieškovai apskritai nebuvo informuoti apie apeliančių atsisakymą tęsti ginčo pastatų pardavimą ne aukciono tvarka pagal įstatyme įtvirtintą procedūrą, konstatuotina, jog atsakovės negali gintis nuo ieškinių, prašydami taikyti 1 mėnesio ieškinio senaties institutą, remdamiesi savo pačių padarytu teisės aktų pažeidimu. Tiek UAB „ETN Baltiv“, tiek UAB „EOLO Baltica“ buvo aktyvūs ginčo pastatų pardavimo ne aukciono tvarka proceso dalyviai ir apeliantėms siuntė ne vieną raštą, kuriuose išreiškė savo valią pirkti ginčo pastatus. Nei vienam rašte nei vienas iš suinteresuotų asmenų neatsisakė savo ketinimų ginčo pastatus įsigyti. Ginčo tarp ieškovų aplinkybė negalėjo turėti jokios įtakos apeliančių elgesiui, nes ginčus tarp bendraturčių ir jungtinės veiklos partnerių gali spręsti tik teismai, o ne savivaldybė. UAB „ETN Baltic“ rūpestingumą bei atidumą rodo pats jos elgesys, nes apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo savo pačios iniciatyva, per protingą laiko tarpą negavusi jokio savivaldybės administracijos atsakymo dėl ginčo pastatų pardavimo, kreipusis į administraciją su prašymu informuoti apie jau anksčiau išreikštus savivaldybės ketinimus ginčo pastatus parduoti aukcione ir gavus 2016 m. rugsėjo 26 d. raštą. Būtent šis savivaldybės administracijos raštas yra laikytinas pirmu ir tinkamu ieškovės informavimu, po kurio UAB „ETN Baltic“ sužinojo apie savo teisių pažeidimą, todėl laikytina, kad termino kreiptis į teismą ji nepraleido. Kita vertus, kasacinis teismas, aiškindamas (senesnės redakcijos) ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, yra suformavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, jog šioje normoje nustatytas terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas, dėl ko šio termino taikymui ir jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties teisinio instituto taisyklės.
    2. Aplinkybę, kad apeliantės neva turėjo teisę nutraukti ginčo pastatų pardavimo ne aukciono tvarka procedūrą dėl to, jog ieškovai neva tinkamai neišreiškė savo valios dėl pastatų įsigijimo, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – ieškovių (juridinių asmenų) tiek kartu, tiek atskirai pasirašyti ir apeliantėms pateikti raštai, kuriuose atsakovės buvo aiškiai informuotos apie ieškovų valią tiek pastatus įsigyti, tiek ir apie tai, jog ieškovai ginčo pastatus ketina įsigyti lygiomis dalimis, po ½ pastatų. UAB „ETN Baltic“ iš pradžių tokią nuostatą ginčijo, tačiau šiuo klausimu tarp ieškovų, kaip jungtinės veiklos partnerių, vyko derybos, kurias iš esmės nutraukė apeliančių sprendimas ginčo pastatus parduoti aukcione. Bet kokiu atveju, toks ginčas tarp šalių negali būti laikomas teisėtu pagrindu savivaldybei nutraukti pradėtą ginčo pastatų pardavimo ne aukciono tvarka procedūrą.
    3. Tokiais atvejais, kai tarp subjektinę teisę turinčių asmenų yra nesutarimas dėl parduodamo turto dalių, savivaldybė turėjo pagal analogiją vadovautis valstybinės žemės pardavimą ir nuomą, žemės sklypų formavimą bei sklypų dalių paskirstymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, kurių esmė – parduodamų žemės sklypų dalis paskirstyti proporcingai asmenų valdomiems statiniams parduodamame žemės sklype (Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 ir kt.). Kita vertus, Paramos būstui įsigyti įstatyme nėra įtvirtinta savivaldybės teisė reikalauti pateikti notarinės formos susitarimą tarp bendraturčių dėl parduodamo turto dalių. Apeliantės, atlikdamos priešingus veiksmus, pažeidė VAĮ įtvirtintą įstatymų viršenybės principą. Reikalavimas pateikti notarinės formos susitarimą dėl parduodamų pastatų dalių nustatymo nėra ir negali būti suprantamas kaip sandoris dėl nekilnojamųjų daiktų pardavimo, nes tokiu susitarimu nėra perleidžiamas nei vienas iš nuosavybės teisės turinį sudarančių elementų. Taigi, toks apeliančių reikalavimas yra ne tik perteklinis (veikimas ultra vires), tačiau ir neatitinka CK įtvirtintų nuostatų, todėl negali būti pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
    4. Nesutiktina su apeliančių argumentu dėl neribotos savivaldybės diskrecijos teisės pasirinkti pagalbinių ūkio paskirties pastatų pardavimo būdą. Paramos būstui įsigyti įstatyme yra aiškiai įtvirtinta ne tik savivaldybės teisė parduoti statinius pagal šio įstatymo nuostatas ir ieškovų teisė pirkti ginčo pastatus, bet kartu ir savivaldybės pareiga pastatus parduoti atsiradus 24 straipsnio 3 dalyje nustatytai sąlygai – jeigu gyvenamojo namo valdoje esančių pastatų savininkai jau yra pareiškę sutikimą ir valią pirkti savivaldybės pasiūlytus pastatus. Savivaldybės pareigos parduoti šiuos pastatus negalima paneigti Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta lingvistine formuluote „gali būti parduodami šie savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai ir pagalbinio ūkio paskirties pastatai“. Jau pradėjus pastatų pardavimo pagal Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnį procedūrą, atvirkštinis šios įstatymo nuostatos aiškinimas pažeidžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-597-525/2015 įtvirtintą iš įstatymo viršenybės principo sekančią taisyklę, jog plečiamasis valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas.
    5. Apeliantės nepateikė jokių naujų argumentų ar rašytinių įrodymų, kurių nebuvo pateikę pirmosios instancijos teisme ir kurių teismas, priimdamas savo sprendimą, nebūtų įvertinęs. Atsižvelgiant į tai, visa apeliacinio skundo esmė yra tik atsakovių bandymas dar kartą įgyvendinti civilinį teisminį procesą dėl to paties dalyko.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
  2. Iš bylos duomenų nustatyta, kad valstybei priklauso žemės sklypas, esantis ( - ). Šiame gyvenamųjų namų valdos paskirties žemės sklype yra pastatų, kurie nuosavybės teise priklauso ieškovams (gyvenamieji namai, garažas) ir atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei (keturi pagalbinio ūkio paskirties pastatai). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar nebuvo pažeista ieškovų pirmenybės teisė įgyti iš atsakovės jai priklausančius nurodytus pastatus pagal Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 3 dalį.

13Dėl ieškovų valios įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatus pareiškimo

  1. Savivaldybės būsto įgijimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja specialūs teisės aktai. Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra nustatyta, kad už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, CK nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, šių namų savininkams teikiant pirmenybę pagal šio straipsnio 3 dalį. Ketinant pirkti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis, kurių pardavimas numatytas šio straipsnio 2 dalies 3 punkte, šių pastatų valdytojas privalo raštu tai pranešti gyvenamojo namo savininkams ir pasiūlyti juos įsigyti pagal šį įstatymą. Jeigu gyvenamojo namo savininkai per mėnesį nuo pasiūlymo įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis pateikimo dienos raštu nepareiškia pageidavimo įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis pagal šį įstatymą, pastatai, jų dalys gali būti parduodami pagal kitus įstatymus arba teisės aktų nustatyta tvarka nugriaunami (Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 3 dalis).
  2. Taigi tam, kad gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbiniai pastatai, jų dalys, nuosavybės teise priklausantys savivaldybei, būtų parduoti šių namų savininkams teikiant pirmenybę, reikalinga tokia teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma: šių pastatų valdytojo pranešimas gyvenamojo namo savininkams apie tokio turto pardavimą ir pasiūlymas juos įsigyti pagal Paramos būstui įsigyti įstatymą; gyvenamojo namo savininkų pareiškimas apie pageidavimą įsigyti pastatus; šio pareiškimo pateikimas per mėnesį nuo valdytojo pasiūlymo pateikimo.
  3. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovai yra gyvenamojo namo savininkai, todėl turi teisę pirmenybės tvarka įsigyti gyvenamųjų namų valdose esančius pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis. Į bylą pateikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos negyvenamųjų ir gyvenamųjų patalpų komisijos 2015 m. lapkričio 15 d. protokolas Nr.A16-873/15(2.1.28-TD2) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2015 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. A51-11599/1592.14.1.18-FN9 ieškovei UAB „ETN Baltic“ patvirtina, kad ginčo ūkio paskirties turtas atitiko Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir šio turto pardavimas buvo numatytas pagal šio įstatyto 24 straipsnio 3 dalį. Tai reiškia, kad egzistavo savivaldybės turtas, kuris galėjo būti parduodamas, ir asmenys, kurie turėjo teisę šį turtą įsigyti pirmenybės tvarka. Vilniaus miesto savivaldybė 2015 m. gruodžio 7 d. raštais Nr. A51-115991, A51-115868, A51-115838 pranešė ieškovams UAB „ETN Baltic“, UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q., kaip gyvenamojo namo savininkams, apie tokio turto pardavimą ir pasiūlė juos įsigyti už nustatytą kainą. Tokiu būdu buvo pradėta ginčo turto pardavimo gyvenamųjų namų savininkams pirmenybės tvarka procedūra.
  4. 2015 m. gruodžio 22 d. UAB „ETN Baltic“ pateikė Vilniaus miesto savivaldybei raštą, iš kurio matyti, kad ieškovė UAB „ETN Baltic“ pageidavo pirkti ginčo pastatus asmeniškai. 2015 m. gruodžio 29 d. UAB „ETN Baltic“, UAB „EOLO Baltica“, G. Q. ir R. S. pateikė bendrą prašymą dėl ginčo pastatų įsigijimo. Iš šio rašto turinio matyti, kad nurodyti asmenys prašė Vilniaus miesto savivaldybės ginčo pastatus parduoti po ½ dalis UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“. Rašte pažymėta, kad ieškovas G. Q. ir R. S. asmeniškai ginčo turto įsigyti neketina. UAB „ETN Baltic“ 2016 m. sausio 21 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybei dar vieną raštą, kuriame nurodė, kad pastatus įsigis savo vardu pagal 2015 m. vasario 25 d. priedą prie 2005 m. rugsėjo 21 d. jungtinės veiklos sutarties. 2016 m. vasario 5 d. pateiktu raštu Vilniaus miesto savivaldybei nurodė, kad 2015 m. vasario 25 d. priedas prie 2005 m. rugsėjo 21 d. jungtinės veiklos sutarties yra nutrauktas, prašė vadovautis visų šalių pasirašytu 2015 m. gruodžio 29 d. raštu dėl ūkinių pastatų įsigijimo.
  5. Nutarties 25 punkte nurodyti duomenys patvirtina, kad Paramos būstui įsigyti įstatyme nustatytu terminu Vilniaus miesto savivaldybė gavo pareiškimus apie pageidavimą įsigyti ginčo ūkio paskirties pastatus ir juos pareiškė asmenys, turintys teisę juos įsigyti pirmenybės tvarka. Nors iš tikrųjų iš minėtų raštu nebuvo visiškai aišku, kaip tiksliai teisę pirmenybės tvarka įsigyti turtą turintys asmenys ja pasinaudos, tačiau ieškovų ketinimas įsigyti turtą buvo akivaizdus ir nedviprasmiškas.
  6. Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nėra sureguliuotos situacijos, kaip turėtų elgtis savivaldybė tuo atveju, kai yra asmenų, kurie turi teisę pagal įstatymą pirmenybės tvarka įsigyti turtą ir tokį pageidavimą išreiškia, tačiau tarp tokių asmenų kyla ginčas dėl turto įsigijimo tvarkos (pvz., kaip nagrinėjamoje byloje, kai asmenys nesusitarė, kas ir (ar) kokiomis dalimis įgis ginčo turtą). Vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, minėtos įstatymo nuostatos analizė neleidžia spręsti, kad tokių nesutarimų tarp asmenų egzistavimas įgalina savivaldybę spręsti dėl turto pardavimo pagal kitus įstatymus ar jo nugriovimo. Įstatyme aiškiai apibrėžta, kad tik gyvenamojo namo savininkams nepareiškus pageidavimo įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis tokie pastatai, jų dalys galėtų būti parduodami pagal kitus įstatymus arba teisės aktų nustatyta tvarka nugriaunami (Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 3 dalis).
  7. Ta aplinkybė, kad tarp ieškovų kilo nesutarimai, ar ginčo pastatus įsigyti vieno iš jų vardu ar lygiomis dalimis kiekvienam iš jų, nepaneigia ieškovų ketinimo pirkti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, kurio pagal bylos duomenis jie niekada neatsisakė. Šią aplinkybę patvirtina ir UAB „EOLA Baltica“ bei G. Q. 2016 m. vasario 5 d. raštas Vilniaus miesto savivaldybei „Patikslintas prašymas dėl ūkinių pastatų ( - )“, kuriame šiems asmenims jau žinant, kad egzistuoja nesutarimai dėl turto įsigijimo, yra patvirtinta, kad UAB „EOLA Baltica“ ir G. Q. savo teisės įsigyti ūkinius pastatus neatsisakė ir neatsisako.
  8. Teisėjų kolegija sutinka, kad egzistuojant nesutarimams tarp ieškovų dėl ginčo turto įgijimo, pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta. Tačiau įstatyme nėra nustatytas konkretus terminas, per kiek laiko po pageidavimo pareiškimo pirkti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis, privalo būti pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl esant asmenų, turinčių teisę ir norinčių įsigyti turtą pirmenybės tvarka, tačiau negalinčių to padaryti operatyviai dėl kilusių tarpusavio nesutarimų, Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo imtis veiksmų kliūtims pašalinti. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė tokių veiksmų iš esmės ir ėmėsi, 2016 m. kovo 8 d. raštu Nr. A51-16999/16 įpareigodama UAB „ENT Baltic“ ir UAB „EOLA Baltica“ pateikti notaro patvirtiną susitarimą, kieno vardu bus sudaroma ūkinių pastatų pirkimo-pardavimo sutartis arba notaro patvirtintą atsisakymą pastatus pirkti. Ši aplinkybė taip pat pagrindžia, kad tuo metu pati Vilniaus miesto savivaldybė nepaisant egzistavusių nesutarimų tarp ketinančių įsigyti turtą asmenų nelaikė, kad nėra asmenų, išreiškusių pageidavimą įsigyti ginčo pastatus, todėl netaikė pasekmių, nustatytų Paramos būstui įsigyti 24 straipsnio 3 dalyje, kai gyvenamojo namo savininkai nepareiškia pageidavimo įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatus.
  9. Ieškovai nesusitarė, todėl nepateikė Vilniaus miesto savivaldybei jos reikalaujamo susitarimo. Tačiau ieškovams nesusitariant ir negalint pateikti tokio susitarimo, turėjo būti siūloma ieškovams kreiptis į teismą spręsti tarp jų kilusį ginčą teismine tvarka, nes, kaip jau buvo minėta, pagal Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 3 dalį tarp asmenų egzistuojantys nesutarimai nėra pagrindas nutraukti turto pardavimo pirmenybės tvarka procedūrą. Vilniaus miesto savivaldybė to nepadarė, ignoravo ieškovų pareikštą ketinimą įsigyti ginčo pastatus ir priėmė sprendimą parduoti turtą aukciono būdu, nors toks sprendimas galimas tik nesant asmenų pageidavimo įsigyti turtą pirmenybės tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tokiu būdu savivaldybė pažeidė pirmenybę ginčo turtą įsigyti turinčių asmenų teises.
  10. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl reikalavimo ieškovams pateikti susitarimą dėl ginčo turto įsigijimo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, Vilniaus miesto savivaldybė esant tarp ieškovų nesutarimams turėjo teisę prašyti ieškovus susitarti dėl ginčo turto įsigijimo tvarkos ir pateikti tokį susitarimą. Vilniaus miesto savivaldybė reikalavimo tokį susitarimą sudaryti notarine forma. Tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju sprendžia, kad reikalavimas tokį susitarimą sudaryti ne paprasta rašytine forma, o notarine buvo perteklinis ir ieškovai neprivalėjo jo įgyvendinti. CK 1.74 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu CK nenustatyta kitaip. Susitarimas tarp ieškovų, kieno vardu ar kokiomis dalimis būtų įgyjamas ginčo turtas, būtų prielaida baigti turto pardavimo pirmenybės tvarka procedūrą ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau šiuo susitarimu nebūtų perleidžiamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą.
  11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad Vilniaus miesto savivaldybė, žinodama, kad yra asmenų, turinčių pirmenybės teisę ir pageidaujančių (siekiančių) įsigyti ginčo pastatus, negalėjo priimti sprendimą pardavinėti ginčo turtą pagal kitą nei Paramos būstui įsigyti įstatymą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino ieškovų reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimo dalį dėl ginčo pastatų įtraukimo į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą.

14Dėl termino skųsti administracinį aktą (ne)praleidimo

  1. Teisėjų kolegija, tikrindama apskųsto teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą dalyje dėl to, ar ieškovai laiku kreipėsi į teismą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, CPK ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalys), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų.
  2. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 1-512 „Dėl Tarybos 2014-11-12 sprendimo Nr. 1-2098 „Dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo“ pakeitimo“ ginčo turtą įtraukė į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą. Su tokiu Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu ieškovės nesutiko, nurodytą sprendimo dalį ginčija teisme. Ieškovas UAB „ETN Baltic“ 2016 m. spalio 20 d., o ieškovai UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. 2016 m. gruodžio 15 d. pateikė teismui ieškinį dėl nurodyto sprendimo dalies panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad reikalavimui dėl šio sprendimo dalies panaikinimo turi būti taikomas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio terminas, kuris nebuvo praleistas, nes UAB „ETN Baltic“ apie sprendimą sužinojo, kai gavo Vilniaus miesto savivaldybės 2016 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. A51-71298/16, o UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. apskritai nebuvo informuoti apie Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą ir apie jį sužinojo 2016 m. lapkričio 21 d., kai gavo teismo pranešimą dėl atsiliepimo į ieškovo UAB „ENT Baltic“ ieškinį pateikimo. Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu skundo padavimo teismui termino eigos pradžios momentu, nurodo, kad ieškovas UAB „ENT Baltic“ apie sprendimą sužinoti galėjo anksčiau nei 2016 m. rugsėjo 26 d., o UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q. anksčiau nei 2016 m. lapkričio 21 d. Apeliantės nesutikimą su teismo išvada grindžia tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybė sprendimo neturėjo asmeniškai įteikti ieškovams, o ieškovai būdami suinteresuoti ginčo turto įsigijimu privalėjo aktyviai domėtis su turtu susijusių sprendimų priėmimu, tačiau to nedarė.
  3. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, t. y. suinteresuotas asmuo turi būti informuotas apie priimtą individualų teisės aktą. Šis administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ir kurį taikant, nustatant jo pradžią netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; kt.). Kreipiantis į teismą dėl administracinio akto teisėtumo, ginčijamo sprendimo įteikimo aplinkybės ir sužinojimo apie pažeistas teises momentas vertintinas ABTĮ normų prasme. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).
  4. Aiškindamas nurodytą ABTĮ nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015).
  5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas skundo padavimo termino eigos pradžią sieja ne tik su pačiu fiziniu veiksmu – akto įteikimu asmeniui, bet ir su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie skundžiamą aktą momentu. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-75-492/2015).
  6. Iki ginčo turto įtraukimo į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą tą patį turtą Vilniaus miesto savivaldybė ketino parduoti prioritetine tvarka ieškovams pagal Paramos būstui įsigyti įstatymą.
  7. Vilniaus miesto savivaldybė, pasiūliusi suinteresuotiems asmenims įsigyti ginčo pastatus pagal Paramos būstui įsigyti įstatymą, gavo šių asmenų atsakymus dėl turto įsigijimo (žiūrėti nutarties 25 punktą). Po šių atsakymo gavimo, Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į ieškovus, prašydama sudaryti susitarimą, kieno vardu bus sudaroma ūkinių pastatų pirkimo-pardavimo sutartis (2016 m. vasario 8 d. raštas Nr. A51-9996/16, 2016 m. kovo 8 d. raštas Nr. A51-9999/16). Nurodyti duomenys patvirtina, kad iki ginčijamo sprendimo dėl ginčo turto įtraukimo į savivaldybės turto, parduodamo aukciono būdu, sąrašą, priėmimo Vilniaus miesto savivaldybė jau buvo pasiūliusi ieškovams turtą pirkti pirmenybės tvarka, o ieškovai buvo išreiškę ketinimą jį įsigyti. Apeliantėms ieškovų siekis įsigyti ginčo pastatus buvo žinomas, nei viename rašte ieškovai neatsisakė ketinimo juos pirkti. Nurodyto sprendimo priėmimas panaikino ieškovų galimybę ginčo turtą įsigyti prioritetine tvarka, nes juo buvo nutrauktos turto pardavimo pirmenybės tvarka procedūros, ginčo turtą nusprendžiant realizuoti kita nei Paramos būstui įsigyti įstatyme nustatyta tvarka. Pagal bylos duomenis jokio kito sprendimo nutraukti pradėtą ūkio paskirties pastatų pardavimą prioritetine tvarka Vilniaus miesto savivaldybė nepriėmė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. birželio 15 d. sprendimas buvo priimtas dėl ieškovų konkrečių teisių, todėl jiems turėjo būti įteiktas ar apie tokį sprendimą ieškovai turėjo būti informuoti kitu būdu. Byloje nėra duomenų, kad šis sprendimas buvo išsiųstas (įteiktas) ieškovams, to neįrodinėja ir apeliantės.
  8. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 8 d. raštas Nr. A51-16999 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2016 m. gegužės 17 d. raštas Nr. A51-38109/16 patvirtina, kad jais UAB „ETN Baltic“ ir UAB „EOLO Baltica“ buvo informuojama apie ketinimą ginčo turtą įtraukti į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą. Visgi, šių raštu turinys ieškovams dar neleido spręsti apie galimus jų teisių pažeidimus, juo labiau inicijuoti šių teisių gynimą. Taip pat raštuose nėra ir informacijos, per kokį laiko tarpą sprendimą dėl ginčo turto pardavimo aukciono būdu ketinama priimti, nėra nurodyta, jog apie tokį sprendimą ieškovai nebus informuojami ir kad apie sprendimo priėmimą privaloma domėtis asmeniškai ir sekti informaciją Vilniaus miesto savivaldybės tinklapyje. Todėl toks nesukonkretintas ketinimas parduoti ginčo turtą aukciono būdu negali būti prilyginamas momentui, nuo kurio ieškovai jau turėjo žinoti apie savo teisių galimą pažeidimą. Vilniaus miesto savivaldybė, pradėjusi ginčo pastatų pardavimą pagal Paramos būstui įsigyti įstatymą, žinodama apie ieškovų pageidavimą įsigyti ūkio paskirties pastatus šiame įstatyme nustatyta tvarka, turėjo aiškiai informuoti, kad priėmė sprendimą nutraukti ginčo turto pardavimo pagal Paramos būstui įsigyti įstatymą ir kad turtas toliau bus pardavinėjamas aukciono būdu. Todėl apeliančių akcentuojama ieškovų pareiga aktyviai domėtis apie su ginčo turtu susijusių sprendimų priėmimu yra pernelyg suabsoliutinama. Ypač atsižvelgiant į tai, kad bylos aplinkybės neleidžia spręsti apie tai, kad ieškovai nesidomėjo sprendimų priėmimo eiga, buvo neaktyvūs. Priešingai, nuo informavimo apie savo ketinimą įsigyti ginčo pastatus nuolat domėjosi procedūros eiga, o laikotarpis nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 13 d. negali būti vertinamas kaip nepateisinamas delsimas, nesirūpinimas savo teisėmis. Be to, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovai, kaip gyvenamojo namo savininkai, pageidaujantys įsigyti savivaldybės turtą pirmenybės tvarka, privalėjo žinoti turto realizavimo pagal nurodytą įstatymą ypatumus, savivaldybės sprendimų priėmimo terminus. Juo labiau, kad be termino pageidavimui įsigyti turtą pareikšti, joks kitas terminas Paramos būstui įsigyti įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nėra nustatytas.
  9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas ir aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju termino pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas UAB „ATN Baltic“ gavo Vilniaus miesto savivaldybės 2016 m. rugsėjo 26 d. raštą Nr. A51-71298, o ieškovai UAB „EOLO Baltica“ ir G. Q., kai 2016 m. lapkričio 21 d. gavo teismo pranešimą dėl atsiliepimo į UAB „ETN Baltic“ ieškinį pateikimo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija laiko pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo poziciją, kad terminas administraciniam aktui apskųsti nėra praleistas.

15Dėl sprendimo motyvavimo

  1. CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatyta teismo pareiga motyvuoti jo priimamą sprendimą.
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, tačiau visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė ieškinį ar apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006).
  4. Apeliantės skunde nurodo, kad teismo sprendimo motyvavimo pareiga apima ne tik tam tikrų išvadų dėl ginčo esmės nurodymą, ginčui aktualių teisės normų taikymą, bet ir būtinybę sprendime nurodyti argumentus, kuriais remiantis teismas atmėtė kuriuos nors įrodymus. Apeliantės taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė ar nurodė lakoniškai, formaliai ir selektyviai dėl jų atsiliepimuose į ieškinius nurodytų argumentų. Apeliantėms iš teismo sprendimo turinio nėra aišku, ar teismas jų argumentus vertino ar ne, jei vertino, kokiu pagrindu juos atmetė.
  5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos duomenis, pažymi, kad teismo sprendime atsakyta į esminius bylos aspektus. Iš sprendimo aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas patenkino ieškovų reikalavimus, ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo pozicija apeliantėms yra pakankamai aiški ir nesutrukdė joms tinkamai pasinaudoti apeliacijos teise. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad skundžiamas teismo sprendimas yra netinkamai ir (ar) nepakankamai motyvuotas.

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Ieškovai prašė jiems iš apeliančių priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė jų dydį pagrindžiančių įrodymų. Dėl šios priežasties ieškovų prašymas netenkinamas.

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai