Byla 2A-455-661/2016
Dėl nuosavybės teisių pripažinimo, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, Rūtos Burdulienės ir Neringos Švedienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovo) Č. J., atsakovės R. Ž. – T. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Č. J., A. J., A. Č. ir O. M. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovams R. Ž.-T., R. Ž., P. J., S. Ž. ir P. J. dėl nuosavybės teisių pripažinimo, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3ieškovai Č. J., A. J., A. Č. ir O. M. prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl nuosavybės teisės į ginčo dalyką idealiųjų dalių nustatymo ir pripažinti kiekvienam nuosavybės teises į 1/8 dalį gyvenamojo namo (un. Nr. ( - )), 1/8 dalį tvarto (un. Nr. ( - )), 1/8 dalį daržinės (un. Nr. ( - )), 1/8 dalį lauko virtuvės (un. Nr. ( - )), 1/8 dalį pagalbinio pastato (un. Nr. ( - )), 1/8 dalį garažo (un. Nr. ( - )), esančių ( - ) (toliau tekste - ginčo turtas).

4Ieškovai patikslintame ieškinyje rėmėsi prejudicinę reikšmę turinčiu Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu ir teigė, kad iš išrašų, iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr. 185 matyti, jog P. J. (ieškovų senelė) ir P. J. (ieškovų tėvas) nuo 1950 m. dirbo kolūkyje. 1960-12-18 P. J. mirė. 1973 - 1975 m. išrašų iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr. 20 liudija faktą, kad P. J. - šeimos galva ir M. K. (buvusi J.) buvo kolūkiečiai, ūkyje kartu gyveno vaikai A. J. (gim. 1964 m.- dabar Č.), P. J. (gim. 1965 m.), O. J. (gim. 1966 m. - dabar M.), Č. J. (gim. 1968 m.), S. J. (gim. 1969 m. - dabar Ž.), P. J. (gim. 1971 m.), kurie sudarė kolūkiečių kiemą. Nurodytas turtas ( - ): gyvenamasis namas 1966 metų statybos, tvartas - 1966 metų statybos, daržinė - 1966 metų statybos, peludė - 1966 metų statybos, rūsys 1967 metų statybos. Ieškovų tėvas P. (P.) J. mirė 1985-03-10. Iš 1983-1985 m. išrašų iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr. 834 matyti, kad mirus P. (P.) J. kolūkiečių kiemo šeimos galva tapo M. K.. Kolūkiečių kieme kartu gyveno vaikai: A. J., P. J., O. J., kuri 1982-10-28 išvyko mokytis į V., P. J., A. J. (gim. 1981 m.). Šių įrašų ūkinėse knygose pagrindu nustatyta, kad ūkis turėjo tuo metu numatytą kolūkiečių kiemo teisinį režimą, ir šio ūkio nuosavybė visų kolūkiečių kiemo veikloje dalyvavusių asmenų buvo valdoma bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis (1964 m. CK 132, 133 straipsniai). 1985 m. mirus ieškovų ir atsakovų P. J., S. Ž. ir P. J. tėvui P. (P.) J. paveldėjimas neatsirado, kadangi abu ieškovų ir minėtų atsakovų tėvai buvo kolūkiečiai ir sudarė kolūkiečių kiemą. Ginčijamas turtas - gyvenamasis namas ir pagalbiniai pastatai, esantys ( - ), buvo kolūkiečių kiemo nuosavybė. Kadangi nei ieškovai, nei atsakovai P. J., S. Ž. ir P. J. turto neatsidalino, ginčo turtas tapo jų bendrąja daline nuosavybe.

5Ieškinyje taip pat nurodė, kad 2013 m. liepos 30 d. mirė jų motina M. K.. Ieškovai įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į Trakų rajono 1-ąjį notarų biurą dėl palikimo priėmimo po motinos mirties, tačiau paaiškėjo, kad M. K. 2013-01-15 sudarytu testamentu visą ginčo turtą lygiomis dalimis paliko savo vaikaičiams (šioje byloje – atsakovams) R. Ž. ir R. Ž.- T.. Nurodė, kad Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-51-213/2013 pripažino negaliojančia 2008-09-01 Trakų rajono savivaldybės administracijos Trakų seniūnijos pažymą Nr. 11-26 bei 2011-10-13 deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurių pagrindu visas ginčo turtas buvo įregistruotas M. K. vardu, todėl šiuo metu nuosavybės teisės nėra įregistruotos nei vieno iš buvusio kolūkio kiemo narių, todėl nuosavybės teisių į tam tikras ginčo turto dalis pripažinimas spręstinas teisme.

6Ieškovai ieškinyje taip pat nurodė, kad Č. J. po tėvo P. J. mirties (1985-03-10) 1985-09-25 išvyko mokytis į L., nuo 1986 lapkričio 30 d. iki 1988 lapkričio 21 d. atliko būtinąją karinę tarnybą. Nepaisant jo gyvenamųjų vietų (( - )) jis aktyviais veiksmais rūpinosi ginčo turtu kartu su kitais broliais ir seserimis ir laikė save bendraturčiu. 2000 metais visas gyvenamasis namas buvo apstatytas naujais rąstais, vykdomi remonto darbai. Neprieštaraujant nei vienam iš ieškovų ir atsakovų Č. J. 2000 metais savo lėšomis iškasė tvenkinį, visiškai perstatė pastatą - lauko virtuvę pažymėtą indeksu 211/m, kuri dėl vykusių teisminių ginčų pilnai įrengta tik šiais metais. Su mirusia motina M. K. Č. J. sutarė, kad šioje lauko virtuvėje jis įsirengs atskirą elektros skaitiklį, kad žinotų kiek elektros jis sunaudoja naudodamasis įrenginėjamomis patalpomis. Tuo tikslu turėjo elektros rodmenų knygelę, pagal kurią atsiskaitydavo su M. K.. Šiuo metu elektros tinklams atsiuntus pranešimą apie esamą įsiskolinimą už elektros energiją, apmokėjo reikalaujamą sumą -249,32 lt, jis ginčo turtą prižiūri ir juo naudojasi, vienintelis iš visos šeimos narių faktiškai gyvena ( - ).

7Taip pat ieškovai nurodė, kad A. J. pasibaigus kolūkiečių kiemui (1990-11-27) buvo nepilnametis, mokėsi vidurinėje mokykloje ir iki 2006 metų jo gyvenamoji vieta buvo ( - ) Trakų seniūnijoje, ieškovė A. Č. 1988-11-11 išvyko mokytis į Vilnių (duomenys iš išrašų iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr. 834), o O. M. 1985-10-04 išvyko į Vilnių (duomenys iš išrašų iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr. 834), tačiau jos savo darbu ir lėšomis visada prisidėjo prie ūkio, todėl išlaikė savo turtines teises į ginčo turto dalis.

8Ieškovai mano, kad pasibaigus kolūkiečių kiemui (1990-11-27) ir visai nuosavybės teisei transformavusis į bendrosios dalinės nuosavybės teisę, visi kolūkiečių kiemo vaikai ir mirusi motina M. K. pripažintini ginčo turto savininkais lygiomis dalimis, nes iš esmės skirtingais laikotarpiais daugiau ar mažiau visi rūpinosi turtu, jį prižiūrėjo.

9Ieškovai su kitais pareiškėjais 2011-07-28 kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie priėmė palikimą po tėvo P. J. mirties faktiniu valdymu. Apie savo turimų teisių pažeidimą ieškovai sužinojo tik M. K. į bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateikus atsiliepimą (2011-10-25) bei dokumentus liudijančius, kad visas ginčo turtas nuosavybės teisėmis priklauso jai vienai. Ieškovai mano, kad būtent nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas ieškiniui dėl teisių į nekilnojamąjį daiktą pareikšti, o teismui nusprendus, jog šį terminą ieškovai praleido, prašo jį atnaujinti.

10Atsakovė R. Ž.-T. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad teismas civilinėje byloje Nr. 2-52-213/2013, atsižvelgdamas į ūkinių knygų asmeninių sąskaitų duomenų patikimumą ir atmesdamas Č. J. reikalavimą juos panaikinti, nustatė, jog ieškovų tėvas P. (P.) J. mirė 1985-03-10; jam mirus, sprendžiant iš išrašų iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr. 834, matyti, jog kolūkinio kiemo šeimos galva tapo M. K., o su ja kartu gyveno vaikai A. J., P. J., O. J., kuri 1982-10-28 išvyko į Vilnių mokytis, Č. J., kuris 1985-09-25 išvyko iš kolūkinio kiemo mokytis į ( - ), S. J., kuri 1985-10-14 išvyko mokytis į Vilnių, P. ir A. J.. Taip pat minėtoje byloje teismas pripažino, jog iš ūkinių knygų asmeninių sąskaitų (Nr.820 ir 762) matyti, kad šeimos galva buvo M. K., o kartu gyveno ir buvo kolūkinio kiemo nariais P., P. ir A. J.. Taigi, 1991 metais nei Č. J., nei A. Č., nei O. M. nebuvo kolūkinio kiemo nariais. Atsakovė taip pat prašė taikyti ieškinio senatį bei nurodė, kad 1964 m. CK 140 str. numatyto naikinamojo trejų metų termino pasibaigimas negrąžinamai panaikina kolūkiečių kiemo nario nuosavybės teisę į dalį kiemo turto. Įsigaliojus Įstatymui Nr. 1-806, ieškovai negyveno ( - ) motinos sodyboje, byloje nėra įrodymų, jog savo darbu ir lėšomis per įstatymo nustatytą laiką prisidėjo prie Turto išlaikymo ir gerinimo, todėl suėjus trejų metų terminui negrįžtamai neteko teisės į dalį kiemo turte. Ieškinio senatis ieškovams ginčyti atidalijimą iš kolūkinio kiemo bendrosios nuosavybės, pasibaigė dar 1993-11-27 ir šio termino ieškovai niekada neprašė atnaujinti, nesikreipė ir nereikalavo turto dalies, nes niekada netapatino savęs su kolūkinio kiemo nariais. Tik 2011 metais ieškovai, išskyrus O. M., pabandė įgyti nuosavybės teisę į ginčo turto dalį kaip tėvo turto paveldėtojai, bet ne kaip buvę kolūkiečiai. Be to, ieškovų nurodyta aplinkybė, kad apie savo teisių pažeidimą jie sužinojo tik 2011 metais, negali būti teisinga, nes M. K. visą Turtą valdė ir juo naudojosi iki pat savo mirties 2013 metų, todėl ieškovų teisę turėjo pažeisti virš dviejų dešimtmečių. Apie tai ieškovai, be abejo, turėjo žinoti tokį pat laikotarpį.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies: pripažinti A. J., a.k. ( - ) nuosavybės teisę į 1/8 dalį gyvenamojo namo (un. Nr.( - )), 1/8 dalį tvarto (un. Nr. ( - )), 1/8 dalį daržinės (un. Nr. ( - )), 1/8 dalį lauko virtuvės (un. Nr. ( - )), 1/8 dalį pagalbinio pastato (un. Nr.), 1/8 dalį garažo (un. Nr. ( - )) , esančių ( - ) Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

13Pirmosios instancijos teismas įvertinęs konstatavo, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl nuosavybės teisės į ginčo dalyką idealiųjų dalių nustatymo nėra praleistas. Pasibaigus kolūkiečių kiemui (1990-11-27) Č. J. buvo išvykęs iš ( - ) ir jame negyveno ilgą laiko tarpą, t.y. kaip pats nurodė, apie 2000 metus, nutraukęs santuoką, grįžo į kaimą, o jo darbai atlikti kaime laikytini kaip pagalba jo motinai M. K., todėl panaikinus kolūkiečio kiemo bendrąją jungtinę nuosavybės teisę, kuri po to transformavosi į bendrąją dalinę nuosavybės teisę, jis neteko teisės į šį turtą. Kadangi Č. J. neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo jokiais leistinais įrodymais, jo ieškinį šioje dalyje teismas ir atmetė. Teismas taip pat konstatavo, jog ieškovės O. M. ir A. Č. taip pat neteko teisės į dalį kiemo turte tuo pačiu pagrindu kaip ir Č. J. (pasitraukimas iš kolūkinio kiemo). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad iš 1991 metų sausio 1d., išrašų iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr.762 matyti, kad šeimos galva buvo M. K. (J.), kartu gyveno ir buvo kolūkio kiemo nariais P. J., P. J. ir A. J.. Iš to seka, kad nei Č. J. nei A. Č. nei O. M. jau nebebuvo kolūkio kiemo nariais, todėl ir neteko teisės į kolūkiečių kiemo turtą. Kitokia situacija, teismo manymu, susiklostė ieškovo A. J. atžvilgiu.1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. I-806 panaikinus kolūkiečių kiemo turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisę A. J. buvo 9 metai ir jis tuo metu gyveno ginčo sodyboje.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) Č. J. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2015-06-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį dalyje dėl Č. J. patenkinti (b.t. II., b.l. 150). Apelianto manymu pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Apeliantas nurodė:

161) nagrinėjamu atveju, teismas dalyvavimą kolūkio kieme susiejo tik su gyvenimo jame faktu, visiškai neatsižvelgdamas į įstatyminę nuostatą, jog darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį. Ginčo turto priežiūroje, investicijomis Č. J. dalyvavo visą laiką, kaip ir asmenys gyvenę ginčo turte, šio fakto nepaneigė, o anaiptol pripažino ir pats skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, nurodydamas, kad Ieškovas vykdė ūkio darbus, atnaujino su kitais broliais namą, iškasė tvenkinį, statė tvartą ir daržinę, bet šie darbai buvo atliekami ne vienerius metus, tačiau tokių veiksmų atlikimą vertino, kaip pagalbą motinai, o ne, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių dalyvio veiksmus. Kolūkio nuosavybei pasibaigus ir perėjus į privatinę, nė vienas iš kolūkio narių per įstatyme nurodytą 3 metų senaties terminą nepateikė ieškinio dėl turto dalies nustatymo, tad ginčo turtas transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir jo dalis priklauso ir Ieškovui, nes ieškovas nors ir įvairiais periodais, bet nenutrūkstamai dalyvavo bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir jos kūrime.

172) Iki kolūkiečių kiemo (1990-11-27) pabaigos Č. J. nebuvo išvykęs trejų metų. Bylos duomenimis nustatytina, kad Č. J. po tėvo P. J. mirties (1985-03-10) 1985-09-25 išvyko mokytis į ( - ), nuo 1986 lapkričio 30 d iki 1988 lapkričio 21 d. atliko būtinąją karinę tarnybą. Grįžęs iš būtinosios karinės tarnybos vėl gyveno ( - ), įsidarbinus ( - ) jam buvo suteiktas bendrabutis, todėl jis ten privalėjo deklaruoti savo gyvenamąją vietą, nes to reikalavo tuometiniai įstatymai. Gyvenamąją vietą ( - ) deklaravo nuo 1989-03-31, todėl vertinant išvykimo iš ūkio laikotarpį, jis skaičiuotina nuo 1989-03-31 iki 1990-11-27. Be to, kaip nurodė ieškovas, nepaisant jo deklaruoto gyvenamosios vietos jis ir toliau dalyvavo kolūkiečių kieme savo darbu ir jo faktinė gyvenamoji vieta buvo ( - ) iki santuokos sudarymo (1995 m.). Bylos šalys, liudytojas H. G. nurodė, kad visa šeima ir toliau kartu pirko gyvulius, rūpinosi pašarais, gautas pajamas pasidalindavo arba investuodavo į bendrą turtą. Panaikinus kolūkiečio kiemą, visa šeima turto nesidalino, o laikė jį bendru. Ieškovas Č. J. nepaisant jo gyvenamųjų vietų (( - ), ( - )) aktyviais veiksmais rūpinosi ginčo turtu kartu su kitais broliais ir seserimis ir laikė save bendraturčiu. 2000 metais visas gyvenamasis namas buvo apstatytas naujais rąstais, vykdomi remonto darbai.

183) vien aplinkybė, kad ieškovas Č. J. ginčo turte nedeklaravo gyvenamosios vietos po kolūkių pasibaigimo, nėra juridinis faktas nuosavybei į ginčo pastatus prarasti.

194) Teismas tenkindamas A. J. reikalavimą ir pripažindamas jo teisę į 1/8 dalį ginčo turto, viena vertus preziumuoja, kad kolūkiečių kiemo nariais buvo keturi asmenys - M. J. (vėliau - K.), P., P. ir A. J., todėl kiekvieno bendraturčio dalis tapo 1/4 ginčo turto, tačiau tokiu būdu kvalifikuodamas ginčo teisinį santykį, A. J. nustato 1/8 dalį ginčo turto, nors turėjo A. J. atžvilgiu nustatyti jam nuosavybės teisę į 1/4 dalį ginčo turto. 1964 m. CK 139 straipsnyje buvo nustatyta, kad turtas, priklausęs kolūkiečių kiemui ir likęs šiam kiemui pasibaigus, padalijamas taikant taisykles, nustatytas šio kodekso 136 ir 140 straipsniuose, tai yra lygiomis dalimis, todėl teismui sprendžiant, kad Ieškovai A. Č., O. M. bei Č. J. neteko teisės į ginčo turtą, teismas vadovaudamasis aukščiau nurodytomis nuostatomis A. J. turėjo nustatyti 1/4 dalį ginčo turto.

20Atsakovė R. Ž.-T. - M. K. testamentinė įpėdinė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, bei pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti sprendimo dalį, kurioje patenkintas ieškinys A. J. atžvilgiu. Ji nurodė, jog A. J. yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Apeliantė taip pat nurodo, jog A. J. 2015-05-06 teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad „po motinos mirties tikėjosi, kad jam atiteks 1/8 dalis ginčo turto, tačiau tik po jos mirties sužinojo, kad turtas jai nepriklauso". Ši aplinkybė ypač svarbi, jos nuomone, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios, nes akivaizdžiai įrodo, kad A. J. atstovė neteisingai ir klaidinančiai patikslintame ieškinyje nurodė, kad apie pažeistą savo teisę į buvusią kolūkinio kiemo nuosavybės teisę jis sužinojo 2011 m., kai M. K. pateikė teismui dokumentus apie Ginčo turto įregistravimą savo vardu, nes pats A. J. nuoširdžiai teisme parodė, kad tik 2013-07-30 mirus M. K. sužinojo, kad ji nėra Ginčo turto savininkė. Vadinasi, pačiam A. J. patvirtinus, kad iki motinos mirties 2013 m. ją laikė teisėta Ginčo turto savininke, būtent todėl 2011 m, jis negalėjo manyti, kad jam priklauso 1/8 dalis šio turto. Taip manytina atsižvelgus, jog ieškovas patvirtino, jog tik po motinos mirties jis tikėjosi paveldėti 1/8 dalis Ginčo turto. Teismas šių A. J. nurodytų aplinkybių nevertino ir todėl padarė reikšmingą klaidą, nustatydamas tiek ieškinio senaties terminą, tiek spręsdamas dėl ieškinio dalyko pagrįstumo. Teismui visiškai nebuvo svarbu, jog ir prieš tai buvusiose bylose, Teismas jau buvo konstatavęs, kad M. K. vaikai ją laikė šeimininke. Taigi Teismas nepilnai, neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus bei priėmė nepagrįstą sprendimą, tuo pažeidė CPK 185 str. 1 d.

21Teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-52-213/2013 ir Nr. 2-4-231/2014 įrodo, kad A. J. savęs niekada nelaikė kolūkinio turto bendrasavininkiu bei nesiekė realizuoti savo teisių kaip buvęs kolūkinio kiemo narys.

22Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui A. J. 1/8 viso Ginčo turto, nes neįvertino, jog tik dalis šio turto yra buvusi kolūkinio kiemo, iš kurio reikalavimo teisę kildina ieškovas, turtu. Iš byloje esančio NTRCDB išrašo su istorija (b.t. I., b.l. 5-8, b.t. II, b.l. 127-129) matyti, kad tik gyvenamasis namas, tvartas ir daržinė buvo pastatyti 1966 m., t.y. kolūkio laikais, o lauko virtuvė pastatyta 2007 metais, pagalbinis pastatas 2004 metais, garažas 1996 metais. VĮ Registrų centras civilinėje byloje Nr. 2-52-213/2013 atsiliepime nurodė, kad kadastro duomenų byloje užfiksuota, jog lauko virtuvė, pagalbinis pastatas ir garažas pastatyti pasibaigus kolūkiečių kiemo turto teisiniam režimui, todėl šiuo atveju netaikytinos kolūkiečio kiemą reglamentavusios teisės normos.

23Ieškovas A. J. nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.

24IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

25Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

26Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliantų apeliacinių skundų ribose. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl nuosavybės teisės į turtą, priklausiusį kolūkiečių kiemui.

27Dėl Č. J. apeliacinio skundo

28Civilinėje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-463/2008) pasisakyta dėl ginčo santykius reglamentuojančios teisės. Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad, panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, t. y. 1990 m. lapkričio 27-ąją; įstatymo 6 straipsnis), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Taip pat nutartyje yra pažymėta, kad pagal priimto (1990 m.) įstatymo normas kolūkiečių kiemo nuosavybė nebuvo nei kieno nors paimta, nei nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas (naujas) teisinis režimas.

29Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Aiškinant šią normą, buvo pripažįstama, kad į šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą, sudėtį gali įeiti ir ne kolūkio nariai. Svarbu, kad bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių būtų buvęs kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Kolūkiečių kiemo šeimoje gimęs vaikas savaime tapdavo kiemo nariu. Kolūkiečių kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį (1964 m. CK 140 straipsnis). Tačiau ši taisyklė netaikytina nepilnamečiams ir nedarbingiems kiemo nariams. Kolūkiečių kiemas pagal CK 1964 m. buvo suvokiamas kaip darbinis šeiminis susivienijimas asmenų, kurių bent vienas yra kolūkio narys ir kurie pagal kolūkio įstatų nuostatus sodybiniame sklype bendrai tvarko pagalbinį ūkį, t. y. visi kolūkiečio kiemo nariai darbu ir lėšomis prisideda prie kolūkinio kiemo egzistavimo, o vienas pilnametis jo narys, kitiems kiemo nariams sutinkant, įregistruojamas kaip to kiemo šeimininkas. Nagrinėjamu atveju apeliantas pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis 1989 m. grįžęs iš karinės tarnybos įsidarbino ( - ) ir gyveno tai ten, tai ginčo sodyboje, o nuo 1995 m. su šeima nuolat gyveno ( - ). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jis dar nepasibaigus kolūkinio kiemo teisiniam režimui pasitraukė iš kolūkinio kiemo. Kartu tai reiškia, jog jis negrįžtamai neteko teisės į dalį kiemo turte (1964 m. CK 140 straipsnis). Be to, kiti rašytiniai įrodymai – Gyventojų registro tarnybos pažyma apie asmens duomenis Nr. 3V-125-2, patvirtina, jog Č. J. nuo 1989-03-31 iki 1995-10-11 gyvenamąją vietą deklaravo adresu ( - ), (II tomas, b.l. 82), o duomenų apie jo deklaruotą gyvenamąją vietą adresu ( - ), nėra bei 1986-1987 m. išrašų iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr. 820 ir 1991 m. išrašų iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr. 762 kopijos (tai paskutiniai asmenų priklausymą kolūkiniam kiemui liudijantys dokumentai). Beje, iš 1991 metų sausio 1 d. išrašų iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr.762 matyti, kad šeimos galva buvo M. K. (J.), kartu gyveno ir buvo kolūkio kiemo nariais P. J., P. J. ir A. J.. Iš to seka, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nei Č. J. nei A. Č. nei O. M. jau nebebuvo kolūkio kiemo nariais, todėl ir neteko teisės į kolūkiečių kiemo turtą.

30Dėl R. Ž.-T. apeliacinio skundo

31Apeliantė (atsakovė Renata) Ž.-T. prašo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo A. J. ieškinys, atmesti. Savo skundą ji grindžia tuo, jog A. J. yra praleidęs ieškinio senaties terminą, be to, nurodo, jog tai patvirtina A. J. paaiškinimai teisme, kad A. J. 2015-05-06 teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad po motinos mirties tikėjosi, kad jam atiteks 1/8 dalis ginčo turto, tačiau tik po jos mirties sužinojo, kad turtas jai nepriklauso.

32Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, A. J., gim. 1981 m. buvo išlaikomas. Byloje esančių įrašų ūkinėse knygose pagrindu nustatyta, kad ūkis turėjo tuo metu numatytą kolūkiečių kiemo teisinį režimą, ir šio ūkio nuosavybė visų kolūkiečių kiemo veikloje dalyvavusių asmenų buvo valdoma bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis (1964 m. CK 132, 133 straipsniai). Kaip jau minėta, iš 1986-1988 m. išrašų iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr.820 ir iš 1991 metų sausio 1d. išrašų iš ūkinių knygų asmeninės sąskaitos Nr.762 matyti, kad šeimos galva buvo M. K. (J.), kartu gyveno ir buvo kolūkio kiemo nariais P. J., P. J. ir A. J.. 1985 m. mirus ieškovų ir atsakovų Povilo ir P. J., S. Ž. tėvui P. (P.) J. paveldėjimas neatsirado, kadangi abu ieškovų ir minėtų atsakovų tėvai buvo kolūkiečiai ir sudarė kolūkiečių kiemą (1964 m. CK 132, 133, 601 straipsniai). Ginčijamas turtas – gyvenamasis namas ir pagalbiniai pastatai, esantys ( - ), buvo kolūkiečių kiemo nuosavybė.

331990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. I-806 panaikinus kolūkiečių kiemo turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisę A. J. buvo 9 metai ir jis tuo metu gyveno ginčo sodyboje. Jo motina ir įstatyminė atstovė M. K. (buvusi J.) nuo minėto įstatymo įsigaliojimo dienos, kol nesibaigęs bendras ieškinio senaties terminas, galėjo reikalauti nustatyti A. J. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis CK iki šio įstatymo priėmimo galiojusiais 132–140 str. To nepadarius ir nuosavybės teisės santykius pradėjus reglamentuoti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normoms, tai jo ir kitų kiemo narių turėta nuosavybės teisė transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Pagal 1964 m. CK 140 straipsnį ir galiojančio CK 4.73 straipsnio 3 dalį jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Byloje nustačius, jog priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ kolūkiečių kiemo, esančio ( - ), nariais buvo keturi asmenys – M. J. (vėliau-K.), P., P. ir A. J., preziumuojama, jog kiekvieno bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčio dalis tapo 1/4 ginčo turto.

34Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo A. J. reikalavimas pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/8 dalį kolūkiečių kiemą yra pagrįstas. Tačiau Apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė ieškovui A. J. 1/8 viso ginčo turto, nes neįvertino, jog tik dalis šio turto yra buvusi kolūkinio kiemo, iš kurio reikalavimo teisę kildina ieškovas, turtu. Kolegija ištyrusi rašytinius bylos įrodymus sutinka su apeliantės argumentu. Kaip matyti iš byloje esančio nekilnojamojo turto registro išrašo su istorija (c/b Nr. 2-76-213/2015 b.t. I., b.l. 5-8, , b.t. II, b.l. 127-129) tik gyvenamasis namas, tvartas ir daržinė buvo pastatyti 1966 m., t.y. kolūkio laikais, o lauko virtuvė pastatyta 2007 metais, pagalbinis pastatas 2004 metais, garažas 1996 metais. Taigi, šie pastatai - lauko virtuvė, pagalbinis pastatas ir garažas pastatyti pasibaigus kolūkiečių kiemo turto teisiniam režimui. Todėl šiuo atveju netaikytinos kolūkiečio kiemą reglamentavusios teisės normos. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas ir ieškovui A. J. pripažintina nuosavybės teisę tik į 1/8 dalį buvusio kolūkiečio kiemo objektų – 1/8 dalį į pastatą-gyvenamąjį namą (unikalus Nr. ( - )); 1/8 dalį į pastatą-tvartą (unikalus Nr. ( - )); 1/8 dalį į pastatą-daržinę (unikalus Nr. ( - )), atitinkamai kitoje dalyje sprendimas dėl lauko virtuvės (un. Nr. ( - )), 1/8 dalį pagalbinio pastato (un. Nr. ( - )), 1/8 dalį garažo (un. Nr. ( - )), esančių ( - ), yra naikintinas.

35Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

36Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

37Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

38Atmetus Č. J. apeliacinį skundą, iš Č. J. R. Ž.-T. naudai priteistina 350 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme rengiant atsiliepimą į Č. J. apeliacinį skundą (b.l. 33, 3 tomas) (CPK 93,98 str.).

39CPK 93 str. 2 d. aptartas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

40Iš dalies patenkinus R. Ž.-T. apeliacinį skundą, proporcingai patenkintai skundo daliai (patenkinta skundo dalis siekia 3005 eurus iš 10832 eurų t.y. 27,74% (b.l. 11-16, 3 tomas) iš Č. J. R. Ž.-T. naudai priteistinos 159,79 eurų išlaidos rengiant apeliacinį skundą (b.l. 17, 3 tomas) (CPK 93, 98 str.). Kadangi Č. J. nepatiekė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas rengiant atsiliepimą į R. Ž.-T. apeliacinį skundą (pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų parengta 2015-07-10, o atsiliepimas į skundą parengtas 2015-08-03), išlaidos jam nėra atlygintinos.

41Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Nutarė

42Apelianto Č. J. apeliacinį skundą atmesti, apeliantės R. Ž.-T. apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.

43Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą pakeisti, sprendimo dalį, kurioje nuspręsta pripažinti A. J., a.k. ( - ) nuosavybės teisę į 1/8 dalį lauko virtuvės (un. Nr. ( - )), 1/8 dalį pagalbinio pastato (un. Nr.( - )), 1/8 dalį garažo (un. Nr. ( - )), esančių ( - ) panaikinti ir ieškinį šioje dalyje atmesti, o likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

44Priteisti iš Č. J., a.k. ( - ) 509,79 eurų R. Ž.-T. naudai.

Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. ieškovai Č. J., A. J., A. Č. ir O. M. prašė atnaujinti ieškinio senaties... 4. Ieškovai patikslintame ieškinyje rėmėsi prejudicinę reikšmę turinčiu... 5. Ieškinyje taip pat nurodė, kad 2013 m. liepos 30 d. mirė jų motina M. K..... 6. Ieškovai ieškinyje taip pat nurodė, kad Č. J. po tėvo P. J. mirties... 7. Taip pat ieškovai nurodė, kad A. J. pasibaigus kolūkiečių kiemui... 8. Ieškovai mano, kad pasibaigus kolūkiečių kiemui (1990-11-27) ir visai... 9. Ieškovai su kitais pareiškėjais 2011-07-28 kreipėsi į teismą, prašydami... 10. Atsakovė R. Ž.-T. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą,... 13. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs konstatavo, kad ieškinio senaties... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 15. Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) Č. J. prašo panaikinti Trakų... 16. 1) nagrinėjamu atveju, teismas dalyvavimą kolūkio kieme susiejo tik su... 17. 2) Iki kolūkiečių kiemo (1990-11-27) pabaigos Č. J. nebuvo išvykęs trejų... 18. 3) vien aplinkybė, kad ieškovas Č. J. ginčo turte nedeklaravo gyvenamosios... 19. 4) Teismas tenkindamas A. J. reikalavimą ir pripažindamas jo teisę į 1/8... 20. Atsakovė R. Ž.-T. - M. K. testamentinė įpėdinė pateikė atsiliepimą į... 21. Teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-52-213/2013 ir Nr. 2-4-231/2014... 22. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui A. J. 1/8 viso Ginčo turto, nes... 23. Ieškovas A. J. nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.... 24. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai... 25. Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 26. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 27. Dėl Č. J. apeliacinio skundo... 28. Civilinėje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų... 29. Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės... 30. Dėl R. Ž.-T. apeliacinio skundo... 31. Apeliantė (atsakovė Renata) Ž.-T. prašo sprendimo dalį, kuria patenkintas... 32. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, A. J., gim. 1981 m.... 33. 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. I-806 panaikinus kolūkiečių kiemo... 34. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad... 35. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad... 36. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinių... 37. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 38. Atmetus Č. J. apeliacinį skundą, iš Č. J. R. Ž.-T. naudai priteistina 350... 39. CPK 93 str. 2 d. aptartas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas numato,... 40. Iš dalies patenkinus R. Ž.-T. apeliacinį skundą, proporcingai patenkintai... 41. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 42. Apelianto Č. J. apeliacinį skundą atmesti, apeliantės R. Ž.-T. apeliacinį... 43. Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą pakeisti,... 44. Priteisti iš Č. J., a.k. ( - ) 509,79 eurų R. Ž.-T. naudai....