Byla 1A-500/2014
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės (pranešėjos), teisėjų: Svajūno Knizlerio ir Lino Žukausko, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei, gynėjams advokatams Vidui Peikšteniui, Algirdui Juškai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. B. ir nuteistojo S. K. gynėjo advokato Vido Peikštenio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

2I. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 7 MGL (910 Lt) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 7 MGL (910 Lt) dydžio bauda, pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl 13 900 Lt) pasisavinimo 2 (dviejų) mėnesių trukmės viešųjų darbų bausme, įpareigojant ją dirbti 20 valandų per mėnesį visuomenės labui, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl padėjimo pasisavinti S. K. 14 200 Lt) 2 (dviejų) mėnesių trukmės viešųjų darbų bausme, įpareigojant ją dirbti 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, bausmės subendrintos, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, griežtesnėms bausmėms apimant švelnesnes, ir po to iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 13 MGL (1 960 Lt) bauda ir 2 (dviejų) mėnesių trukmės viešųjų darbų bausmė, įpareigojant I. B. dirbti 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

4I. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl padėjimo pasisavinti S. K. 25 500 Lt) išteisinta, nenustačius, kad ji dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.

5S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį 7 (septynių) mėnesių trukmės viešųjų darbų bausme, įpareigojant jį dirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui.

6Baudžiamasis procesas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį S. K. nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.

7S. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 51 443,27 Lt pasisavinimo) išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.

8Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. V., R. V., J. V., E. I., J. V., R. K. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

9Priteista UAB „T“ iš I. B. 7 877,11 Lt; iš I. B. ir S. K. solidariai 14 200 Lt turtinei žalai atlyginti bei 5 000 Lt atstovavimo išlaidų.

10Civilinio ieškovo atstovės pareikšti ieškiniai dėl 36 923,09 Lt turtinės žalos atlyginimo solidariai iš I. B. ir S. K.; dėl 25 9943,35 Lt priteisimo iš S. K.; dėl 5 procentų metinių palūkanų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki visiško teismo sprendimo įvykdymo civilinio ieškinio dalyje priteisimo atmesti.

11R. T. 28,60 Lt, J. V. 49,68 Lt, P. G. 41,51 Lt, R. K. 35,01 Lt, R. V. 35,53 Lt, A. A. 38,18 Lt ir L. V. 68,99 Lt kelionės išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos solidariai iš nuteistųjų S. K. ir I. B. valstybei.

12Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

13I. B. nuteista už tai, kad ji suklastojo tikrus dokumentus ir žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, t. y. dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, esančioje Telšiuose, ( - ), 2007-12-30 pasinaudojo turimais N. L. asmens duomenimis, N. L. nežinant, jo vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 2 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2007-12-30 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0030 pasirašė už N. L. pamėgdžiodama jo parašą ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo 2007-12-30 pasisavindama jai patikėtą svetimą UAB „T“ turtą: iš UAB „T“ kasos paėmė 3 500 litų,

14po to, ji, dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, esančioje Telšiuose, ( - ), veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2008-12-11 pasinaudojo turimais S. R. T. asmens duomenimis, S. R. T. nežinant, jo vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 2 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2008-12-11 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0013 pasirašė už S. R. T. pamėgdžiodama jo parašą ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo 2008-12-11 pasisavindama jai patikėtą svetimą UAB „T“ turtą: iš UAB „T“ kasos paėmė 2 200 litų,

15po to, ji, dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, esančioje Telšiuose, ( - ), veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2009-05-09 pasinaudojo turimais J. V. asmens duomenimis, J. V. nežinant, jo vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 5 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2009-05-09 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0021 pasirašė už J. V. pamėgdžiodama jo parašą ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo 2009-05-09 pasisavindama jai patikėtą svetimą UAB „T“ turtą: iš UAB „T“ kasos paėmė 2 200 litų,

16po to, ji, dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, esančioje Telšiuose, ( - ), veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2009-05-10 pasinaudojo turimais D. J. asmens duomenimis, D. J. nežinant, jo vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 2 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2009-05-10 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0022 pasirašė už D. J. pamėgdžiodama jo parašą ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo 2009-05-10 pasisavindama jai patikėtą svetimą UAB „T“ turtą: iš UAB „T“ kasos paėmė 2 000 litų,

17po to, ji, dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, esančioje Telšiuose, ( - ), veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2009-05-12 pasinaudojo turimais R. V. asmens duomenimis, R. V. nežinant, jos vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 1 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2009-05-12 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0024 pasirašė už R. V. pamėgdžiodama jos parašą ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo 2009-05-12 pasisavindama jai patikėtą svetimą UAB „T“ turtą: iš UAB „T“ kasos paėmė 2 000 litų,

18po to, ji, dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, esančioje Telšiuose, ( - ), veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2009-05-16 pasinaudojo turimais J. V. asmens duomenimis, J. V. nežinant, jos vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 1 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2009-05-16 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0025 pasirašė už J. V. pamėgdžiodama jos parašą ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo 2009-05-16 pasisavindama jai patikėtą svetimą UAB „T“ turtą: iš UAB „T“ kasos paėmė 2 000 litų, taip iš viso pasisavino 13 900 Lt UAB „T“ turto.

19S. K. ir I. B., nuteisti už tai, kad S. K., dirbdamas UAB „T“ parduotuvės, esančios Telšiuose, ( - ), vedėju, veikdamas bendrininkų grupe kartu su parduotuvės apskaitininke I. B., per laikotarpį nuo 2008-12-17 iki 2008-12-30 I. B. pateikė V. A. asmens duomenis ir nurodė, V. A. nežinant, jo vardu sudaryti vartojimo kredito sutartį, dėl to I. B., veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2008-12-17 V. A. vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 1 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2008-12-17 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0014 pasirašė už V. A. pamėgdžiodama jo parašą,

20po to I. B. pateikė A. A. asmens duomenis ir nurodė, A. A. nežinant, jo vardu sudaryti vartojimo kredito sutartį, dėl to I. B., veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2008-12-21 A. A. vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 2 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2008-12-21 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0016 pasirašė už A. A. pamėgdžiodama jo parašą,

21po to I. B. pateikė R. K. asmens duomenis ir nurodė, R. K. nežinant, jos vardu sudaryti vartojimo kredito sutartį, dėl to I. B., veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2008-12-21 R. K. vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 1 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2008-12-21 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0017 pasirašė už R. K. pamėgdžiodama jos parašą,

22po to I. B. pateikė G. I. asmens duomenis ir nurodė, G. I. nežinant, jo vardu sudaryti vartojimo kredito sutartį, dėl to I. B., veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2008-12-21 G. I. vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 1 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2008-12-21 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0018 pasirašė už G. I. pamėgdžiodama jo parašą,

23po to I. B. pateikė L. V. asmens duomenis ir nurodė, L. V. nežinant, jos vardu sudaryti vartojimo kredito sutartį, dėl to I. B., veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2008-12-27 L. V. vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 1 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2008-12-27 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0017 pasirašė už L. V. pamėgdžiodama jos parašą,

24po to I. B. pateikė P. G. asmens duomenis ir nurodė, P. G. nežinant, jo vardu sudaryti vartojimo kredito sutartį, dėl to I. B., veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2008-12-28 P. G. vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 1 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2008-12-28 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0018 pasirašė už P. G. pamėgdžiodama jo parašą,

25po to I. B. pateikė I. D. asmens duomenis ir nurodė, I. D. nežinant, jos vardu sudaryti vartojimo kredito sutartį, dėl to I. B., veikdama pagal finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį Nr. TC6’08-91, sudarytą 2008-07-28 tarp UAB „G“ ir UAB „T“, 2008-12-30 I. D. vardu sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 1 su UAB „G“, šiame dokumente bei 2008-12-30 UAB „T“ kasos išlaidų orderyje Nr. 24-0020 pasirašė už I. D. pamėgdžiodama jos parašą, taip S. K., nurodydamas I. B. šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudoti UAB „T“ apskaitoje, ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudodamas pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „T“ turtą – 14 200 litų, o I. B. UAB „T“ apskaitoje panaudodama žinomai suklastotus tikrus dokumentus: V. A., A. A., R. K., G. I., L. V., P. G. I. ir Drungilienės vardu sudarytas vartojimo kredito sutartis, savo veiksmais padėjo S. K. pasisavinti UAB „T“ turtą – 14 200 Lt.

26Nuteistoji I. B. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti dėl jos naują, išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad dėl jos priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes bylos aplinkybės ištirtos neobjektyviai ir nevisiškai, ir tai lėmė, jog teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių ir jos kaltę grindė prieštaringais įrodymais, prielaidomis, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

27Apeliantė, skunde nesutikdama su dėl jos priimtu teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, ginčija teismo išvadą, kad byloje yra visiškai įrodyta jos kaltė padarius nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Tvirtina, kad teismo išvada, kad ji suklastojo bei panaudojo visus jai inkriminuotus dokumentus ir pasisavino neva jai patikėtą turtą bei padėjo pasisavinti svetimą turtą, nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais, nes teismas jos parodymus dėl šių aplinkybių teismo įvertino kritiškai, juos traktuodamas kaip gynybos versiją, o kitų, nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių šias teismo išvadas, byloje nėra. Tai rodo, kad jos kaltė grindžiama prielaidomis. Teismo išvada, kad jos kaltė įrodyta jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos patvirtina rašysenos specialisto išvada, yra nepagrįsta, nes realiai rašysenos ekspertizė jokios jos kaltės nepatvirtina, o jos parodymai, kuriuos duodama ji iš dalies pripažino kai kurias aplinkybes (dėl 8 200 Lt sumos, dėl kelių fiktyvių sandorių sudarymo ir kt.), buvo teismo netinkamai įvertinti. Teismas juos panaudojo prieš ją ir ji buvo nuteista dėl to, ko nepadarė. Ji neneigė savo kaltės dėl kai kurių fiktyvių sutarčių sudarymo tik todėl, kad suprato, jog sandoriai buvo sudaryti per jos individualų prisijungimo prie sistemos kodą ir ji negali įrodyti, kad tai padarė ne pati. Nors realiai, ką patvirtino apklausti parduotuvės darbuotojai, kodą žinojo ir laisvą priėjimą per jį prie sistemos bei galimybę sudaryti sandorius, kaip ir suklastoti reikiamus tokiu atveju dokumentus, turėjo visi darbuotojai. Be to, ji savo kaltę iš dalies dėl jai inkriminuotų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo pripažino, nes sąmoningai prisiima atsakomybę tik bendrąja prasme kaip materialiai atsakinga parduotuvės darbuotoja, tiesiogiai pavaldi vedėjui ir vedėjo nurodymu pagal jo pateiktus asmens duomenis sudariusi keletą sandorių, tikėdamasi, kad tiesą dėl šių fiktyvių sandorių apimties padės nustatyti rašysenos tyrimo ekspertizės. Tačiau teismas dėl to, kad niekas (išskyrus ją) daugiau neprisipažino klastojęs dokumentus, o ekspertai klastočių autoriaus neidentifikavo, ją pripažino kalta dėl visų sudarytų fiktyvių sandorių. Toks teismo įrodymų vertinimas yra neteisingas, juolab byloje nustačius, kad realiai per laikotarpį, kai buvo tirta byla, buvo sudaryta daug daugiau fiktyvių vartojimo kredito sutarčių, tačiau jie netapo tyrimo objektu, nebuvo inkriminuoti jai ar kuriam nors kitam darbuotojui dėl tos priežasties, kad tariamos paskolos buvo grąžintos. Be kitų įrodymų, šias aplinkybes patvirtino UAB ,,T“ buhalterė D. T.. Apeliantė skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad visų fiktyvių sutarčių sudarymo tikslas buvo gauti lėšų rezervą, tačiau ne asmeninėms reikmėms tenkinti, o vedėjo S. K. realiai jau pagrobtoms įmonės lėšoms padengti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ji būtų paėmusi iš kasos ir pasisavinusi įmonės lėšas, ar kad jos būtų bent išneštos iš parduotuvės patalpų ar panaudotos kitoms, nesusijusioms su UAN ,,T“ veikla, reikmėms. Todėl teismas, nesant šioje byloje patikimų jos kaltės įrodymų, turėjo vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu ir visus prieštaravimus aiškinti jos naudai, tai yra išteisinti ją dėl visų klastočių bei jų panaudojimo, kurių ji nepripažino, o ne grįsti jos kaltės prielaidomis, manipuliuojant jos nuoširdžiais, bet dėl objektyvių priežasčių menkai informatyviais parodymais, taip pat ją išteisinti ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

28Be jau nurodytų argumentų, apeliantės teigimu, ji negalėjo būti pripažinta kalta pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes teismo išvada, kad neva jos pasisavintas turtas buvo jai patikėtas, yra nepagrįsta. Šiam skundo teiginiui pagrįsti apeliantė pacituoja vieno iš jai inkriminuotos nusikalstamos veikos epizodo (dėl neva 2007-12-30 pasinaudojimo turimais N. L. asmens duomenimis, sudarant vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorį Nr. 2 su UAB ,,G“) faktines aplinkybes. Šios aplinkybės, apeliantės teigimu, rodo, kad šiame epizode, skirtingai nuo visų kitų epizodų, ši nusikalstama veika padaryta dar iki 2008-07-28 finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutarties Nr. TC608-91 tarp UAB ,,G“ ir UAB ,,T“ pasirašymo, kuri pagal teismo nuosprendžio išvadas ir buvo teisinis pagrindas jai ir kitiems UAB ,,T“ parduotuvės, esančios Telšiuose, ( - ), darbuotojams, sudarinėti su pirkėjais vartojimo kredito sutarčių finansavimo sandorius. Tai yra pagrindas, kuriuo UAB ,,G“ patikėjo savo lėšas UAB ,,Topo“ centras, o pastarasis atitinkamais dokumentais – jai ir kitiems darbuotojams. Kadangi 2007-12-30 tokia sutartis nebuvo pasirašyta, nors ši byloje aplinkybė netirta ir nevertinta, apeliantės teigimu, galima daryti išvadą, kad lėšos pagal šį sandorį jai nebuvo patikėtos, o pati finansinė operacija pagal darbdavio UAB ,,T“ nurodymą buvo atlikta neteisėtai, nes, apeliantės žiniomis, tuo laiku nei UAB ,,G“, nei UAB ,,T“ neturėjo licencijos verstis bankine veikla bei teikti paskolas. Dėl to jos veiksmai jau bent šiame epizode negalėjo būti kvalifikuoti kaip patikėto svetimo turto pasisavinimas ir, remiantis nekaltumo prezumpcija, ji dėl šio epizodo išteisinta, nes neteisėtą sandorį sudarė darbdavio suklaidinta, o neteisėtą finansinę operaciją atliko nesuvokdama jos esmės.

29Apeliantės teigimu, teismas taip pat nepagrįstai jos veiksmus klastojant dokumentus bei juos panaudojant kvalifikavo kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nes šiuo atveju nebuvo jokios vieningos tyčios klastoti bei panaudoti klastotes, ar juo labiau tyčios jomis pasinaudojant pasisavinti patikėtą turtą. Kiekvienu atveju, skirtingu laiku yra suklastoti visiškai kiti dokumentai, skirtingų asmenų vardu. Todėl kiekvienas dokumentų suklastojimas ir jų panaudojimas turėjo būti kvalifikuojamas kaip savarankiška nusikalstama veika. Teismo padaryta priešinga išvada realiai pasunkino jos teisinę padėtį ir taip buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes ji yra nuteista už veiką, kurios padarymu nebuvo kaltinama, kas sutrukdė teismui taikyti BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) nuostatas. Apeliantės teigimu, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dieną – 2014-04-16 apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nebuvo suėjusi tik 4 iš 6 jos neva savarankiškai įvykdytiems klastojimo ir klastočių panaudojimo epizodams. Todėl baudžiamasis procesas dėl likusių 9 epizodų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį turėjo būti nutrauktas, kaip teismas teisingai nusprendė dėl S. K..

30Apeliantė skunde nesutinka ir su teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Tvirtina, kad byloje patikimais įrodymais nepatvirtintas UAB ,,T“ padarytos žalos galutinis dydis. Galutiniai kaltinimai byloje buvo pasunkinti padidinant inkriminuojamas pasisavintas sumas bylos nagrinėjimo pabaigoje, tai yra praėjus beveik 5 metams nuo nagrinėjamų įvykių ir bylą jau antrą kartą nagrinėjant teisme po ikiteisminio tyrimo papildymo, pagal UAB ,,T“ pateiktą patikslintą civilinį ieškinį. Dėl to, apeliantės teigimu, galima teigti, kad realiai valstybinį kaltinimą byloje palaikė daugiau UAB ,,T“ atstovas, beje, ieškinio dydį įrodinėjęs daugiausia ne jį įgaliojusiam UAB ,,T“, o į bylą neįtrauktai UAB ,,G“ priklausančiais dokumentais bei asmeniniais paaiškinimais, neva pagrįstais duomenimis, gautais žodžiu bendraujant su šios įmonės darbuotojais. Apeliantės įsitikinimu, todėl dėl ieškinio dydžio bei nuteistųjų materialinės atsakomybės iš esmės teismo buvo nuspręsta nesant patikimų įrodymų, o nuteistųjų ir jų gynėjų pastangoms šiuos trūkumus ištaisyti, pvz., paskiriant buhalterinę ekspertizę ar papildomą užduotį specialistui, teismas užkirto kelią atmesdamas prašymus, tai motyvuodamas vien siekiu nevilkinti bylos, ir taip nepagrįstai suvaržė galimybes gintis.

31Nuteistojo S. K. gynėjas advokatas Vadas Peikštenis apeliaciniame skunde vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalimi prašo panaikinti dėl S. K. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir jį pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisinti, kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apelianto teigimu, kadangi teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, priėmė dėl S. K. nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, kuris turi būti panaikintas.

32Apeliantas, skunde ginčydamas dėl S. K. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, tvirtina, kad teismo išvada, jog S. K. kaltė įrodyta, yra nepagrįsta. Teisme S. K. neigė visus kaltinimus, įskaitant ir 14 200 Lt pasisavinimą iš UAB ,,T“ bendrininkaujant su I. B.. Tvirtino, kad jis jokių neteisėtų nurodymų I. B. nedavė, pinigų iš bendrovės nepasisavino, kreditorinius klausimus sprendė savo ir skolintomis iš bankų lėšomis, ką patvirtina jo pateikti teismui dokumentai, kurie teismo liko neįvertinti, ir apie tai su bendradarbiais nekalbėjo, o ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo vengdamas grasinimų būti suimtam. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai tokius S. K. parodymus vertino kritiškai. Jie atitinka tikrovę. Ikiteisminio tyrimo pradžioje S. K., prisipažindamas apie kredito sutarčių sudarymą I. D. ir G. I. Vardu pasinaudojant I. B. prisijungimo kodu, akivaizdžiai sakė netiesą, nes rašysenos tyrimospecialisto 2012-03-26 išvadoje Nr. 140-(05350)-IS1-2330 yra nurodyta, kad rankraštinį įrašą ,,I. D.“, esantį pateikto tyrimui UAB ,,G“ 2008-12-30 vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) finansavimo sandorio Nr. 1 grafoje ,,KLIENTAS“, padarė ne S. K., o kitas asmuo, o rašysenos tyrimo specialisto 2010-06-03 išvadoje Nr. 140-(5358)-IS1-4294 yra nurodyta, kad rankraštinis įrašas ,,G. I.“ ir parašas 2008-12-21 UAB ,,G“ vartojimo kredito sutarties Nr. ( - ) sandoryje NR. 1 grafoje ,,KLIENTAS“ buvo atlikti ne S. K., o kito asmens ranka. Be to, apelianto teigimu, reikšminga aplinkybė, kuri teismo liko neįvertinta svarstant klausimą dėl S. K. dalyvavimo minėto nusikaltimo padaryme, yra ta, kad vartojimo kredito sutartys tiek iki 2008-12-21, tiek ir po 2008-12-30 buvo klastojamos ne S. K. bendrininkaujant su I. B., o jau vienos I. B., nes ši prisipažino, kad 2007-12-30, 2008-12-11, 2009-05-09, 2009-05-10, 2009-05-12, 2009-05-16 sudariusi nuosprendyje nurodytų asmenų vardu, šiems nežinant, vartojimo kredito sutartis ir visus galimus pinigus pasisavino bei išleido savo nuožiūra. Be to, ikiteisminio tyrimo metu I. B. iš pradžių (2009-07-10) prisipažino viena klastojusi sutartis ir tik 2009-11-03 pareiškė, kad kelias sutartis jai prieš Kalėdas nurodė sudaryti S. K., kuris ir paėmė kredito pinigus. Akistatoje su S. K. ši jau pakeitė tokius parodymus ir pareiškė, kad ji tik mano, kad S. K. paėmė pinigus, nes pati ji jų neėmė. Be to, apeliantas yra įsitikinęs, kad tai, jog S. K. save ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo rodo ir ta aplinkybė, kad S. K. disponavo 47 000 Lt kredito lėšomis, be to, dirbo ir gavo nuolatinį darbo užmokestį, ir dėl to jam nebuvo jokio reikalo savintis lėšas, kurias I. B. gavo kitų trečiųjų asmenų vardu sudariusi kredito sutartis, dėl tariamai sunkios materialinės padėties.

33Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas neįskaitė į S. K. paskirtą bausmę jo sulaikymo ikiteisminio tyrimo metu laiko, kaip tai numatyta BK 66 straipsnyje.

34Civilinio ieškovo UAB ,,Topo centro prekyba“ atstovė atsikirtimuose į nuteistosios I. B. ir nuteistojo S. K. gynėjo advokato Vido Peikštenio apeliacinius skundus prašo minėtus apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Atsikirtimuose teigiama, kad nuteistosios I. B. apeliaciniame skunde išdėstyti prašymai remtis nekaltumo prezumpcija ir ją išteisinti, turi būti vertinami kritiškai, nes nuteistoji asmeniškai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme prisipažino padariusi nusikalstamas veikas. Be to, toks jos prašymas neatitinka nekaltumo prezumpcijos taikymo sąlygų, įtvirtintų Europos Žmogaus Teisių Teismo teismų praktikoje. Civilinio ieškovo atstovės teigimu, taip pat nėra pagrindo pripažinti nuteistojo S. K. apeliacinio skundo teiginių kaip pagrįstų ir realių. S. K. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai prieštarauja visiems byloje esantiems įrodymams. Dėl to tiek nuteistosios I. B., tiek ir nuteistojo S. K. gynėjo apeliaciniai skundai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

35Teismo posėdyje nuteistųjų I. B. ir S. K. gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

36Nuteistųjų I. B. ir nuteistojo S. K. gynėjo advokato Vido Peikštenio apeliaciniai skundai atmestini.

37Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai kvalifikuodamas nusikalstamas veikas, ir tinkamai paskirdamas už jas bausmes I. B. ir S. K.. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduotų apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

38Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. B. pagrįstai nuteista už dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą pasisavinant UAB „T“ turtą – 13 900 Lt, kvalifikuojant jos nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 1 dalį, taip pat už padėjimą S. K. pasisavinti UAB „T“ turtą – 14 200 Lt, suklastojant ir panaudojant dokumentus, kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 1 dalį.

39BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, tai baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas bet kokia forma sudarytas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-7-251/2013, 2K-328/2014). Dokumento suklastojimas – tai veiksmai, kuriais sukuriamas dokumento netikrumas arba jo turinio neteisingumas. Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, taip dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-35/2011).Vienas iš dokumentų suklastojimo būdų yra tyčinis įrašymas į tikrą dokumentą melagingų žinių, t. y. žinių, neatitinkančių tikrovės. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-35/2011). Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, o jį panaudojus, gali kilti kitam asmeniui teisiškai reikšmingi padariniai, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

40Teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu nustatyta, kad I. B., dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, veikdama pagal 2008 m. liepos 28 d. finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį tarp UAB „G“ ir UAB „T“, pasinaudojo turimais fizinių asmenų (N. L., S. R. T., J. V., D. J., R. V., J. V.) duomenimis, ir jiems nežinant, jų vardu sudarė vartojimo kredito sutarties finansavimo sandorius su UAB „G“, šiuose dokumentuose bei kasos išlaidų orderiuose pasirašydama už minėtus fizinius asmenis, pamėgdžiodama jų parašus ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo pasisavindama jai patikėtą svetimą UAB „T“ turtą. Taip pat teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu nustatyta, kad I. B., dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, veikė bendrininkų grupe su parduotuvės vedėju S. K., pastarasis pateikė jai fizinių asmenų: V. A., A. A., R. K., G. I., L. V., P. G. bei I. D. duomenis ir nurodė šiems asmenims nežinant, jų vardu sudaryti vartojimo kredito sutartis, kurias I. B. sudarė pagal 2008 m. liepos 28 d. finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartį tarp UAB „G“ ir UAB „T“, ir jose bei kasos išlaidų orderiuose pasirašė pamėgdžiodama minėtų asmenų parašus, panaudodama šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus, I. B. padėjo S. K. pasisavinti UAB „T“ turtą – 14 200 Lt (V. A. vardu sudarytos sutarties pagrindu – 2 200 Lt, A. A. – 1 300 Lt, R. K. – 2 200 Lt, G. I. – 1 900, L. V. – 2 200 Lt, P. G. – 2 100 Lt, ir I. D. – 2 300 Lt).

41Iš I. B. apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad ji nesutinka su jos pripažinimu kalta dėl šių nusikaltimų padarymo, tačiau nuteistosios kaltę padarius šias nusikalstamas veikas patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai: pačios I. B. parodymai, duoti bylą nagrinėjant teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, rašytiniai bylos įrodymai, specialistų išvados. Kaip matyti iš nuteistosios parodymų teisiamajame posėdyje, savo kaltę dėl jai inkriminuojamų nusikaltimų pripažino iš dalies, pripažindama, kad suklastojo sutartis bei kasos išlaidų orderius, tačiau neigdama, jog pasisavino pinigus savo ar S. K. naudai pagal šiuos suklastotus dokumentus. I. B. teigimu, pinigus ji gavo tik pagal dvi netyčia, pagal kompiuteryje likusius duomenis, sudarytas sutartis N. L. ir S. R. T. vardu, tačiau gautų pinigų nenaudojo, pati dengė pagal sutartis paimtas sumas ir taip grąžino didžiąją jų dalį. I. B. patvirtino, kad per laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 17 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d. ji sudarė ir kitas sutartis S. K. nurodymu, pagal jo pateiktus asmenų duomenis, šiose sutartyse pasirašydavo jomis nesidomėdama, išlaidų orderius pildė tik ji, pinigus pasiėmė S. K., pati pinigų daugiau negavo. Taip pat iš I. B. parodymų matyti, kad vėlesnes keturias vartojimo kredito sutartis 2009 m. gegužės mėnesį (J. V., D. J., R. V. ir J. V. vardu) sudarė bei kasos išlaidų orderius išrašė siekdama padengti pirmąsias sutartis, S. K. neverčiama to daryti. Neneigia, kad ant suklastotų vartojimo kredito sutarčių yra jos pačios parašai. I. B. teigimu, ji žinojo apie trūkumą kasoje, tačiau per patikrinimą nieko nesakė, nes S. K. jau buvo grąžinęs dalį pinigų (10 000 Lt). Iš esmės analogiškus parodymus I. B. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama, kad sutartį S. R. T. vardu sudarė netyčia, o gautais pinigais dengė įmokas, kitas sutartis nuo 2008 m. gruodžio 17 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d. sudarė S. K. nurodymu, pastarajam grasinant ją atleisti iš darbo, jei ji to nesutiks daryti. Sutartis sudarė pagal S. K. pateiktus asmenų duomenis, pinigus pagal jas pasiėmė S. K.. Kadangi S. K. įmokas pagal sutartis mokėti atsisakė, ji mokėjo iš savo lėšų, o jų pritrūkus, 2009 m. gegužės mėnesį suklastojo keturias naujas sutartis (3 t., 88-90, 94-96, 99-100, 104-105, 108-109, 111-119, 122, 126 b. l.). Iš nukentėjusiųjų (A. A., R. K., L. V., R. V., P. G. ir kt.) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje matyti, kad visi jie yra buvę UAB „T“ klientai, t. y. išsimokėtinai, lizingu, pateikiant asmens dokumentus, pirkę prekes ir už jas visiškai atsiskaitę, o vėliau sužinoję apie jų vardu sudarytas vartojimo kredito sutartis, kurių patys neinicijavo ir leidimo jas sudaryti nedavė (1 t., 35-37, 60-61, 64-66, 84-86, 96-98, 104-106 ir kt. b. l., 7 t., 102-104 b. l.). Tai, kad vartojimo kredito sutartyse įrašus įrašė ir pasirašė ne nukentėjusieji, o kiti asmenys, patvirtina ir byloje esančios rašysenos tyrimo specialisto išvados (1 t., 53-54, 79-81 b. l., 2 t. 5-17, 46-48 b. l.). Iš rašysenos tyrimo specialisto 2010 m. rugpjūčio 26 d. išvados Nr. 140-(00350)-IS1-6146 taip pat matyti, kad dėl tiriamųjų ir lyginamųjų parašų skirtingų atlikimo sąlygų, mažo grafinio informatyvumo, nustatyti, ar sutartyse pasirašė I. B. ar kitas asmuo, nėra galimybės, tačiau nustatyta, kad vienoje iš jų rankraštinį įrašą „K. R.“ parašė I. B. (2 t., 5-17 b.l.).

42Atkreiptinas dėmesys, jog, viena vertus, I. B. tvirtina, kad sutartis N. L. ir S. R. T. vardu sudarė atsitiktinai, kita vertus, pati pripažįsta, kad programa buvo pakankamai sudėtinga, reikėjo atlikti tris operacijas, suvesti kliento duomenis. Neįtikinami I. B. teiginiai, kad du vartojimo kredito sutarties finansavimo sandorius su UAB „G“ ji sudarė atsitiktinai, per klaidą, paspaudusi ne tuos klavišus, nesuvokdama esmės. Kaip matyti iš liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklaustos D. D. parodymų, ji taip pat yra dirbusi UAB „T“, žino, kad vartojimo kredito finansavimo sandorių atsitiktinai sudaryti nebuvo įmanoma, tam buvo reikalingi prisijungimo kodai, juos parduotuvėje turėjo 2-3 darbuotojai, reikėjo išmanyti sudarymo tvarką, patikrinti ir suvesti asmens duomenis, o suklydimo atveju UAB „G“ sistema užblokuodavo dokumento sudarymą (7 t., 100-101 b. l.). Iš šios liudytojos parodymų, o taip pat kitos UAB „T“ darbuotojos liudytojos R. T. parodymų teisiamajame posėdyje (7 t., 204-205 b.l.) matyti, kad darbuotojai turėjo asmeninius prisijungimo kodus darbui su UAB „G“ sistema. Todėl nepagrįstas nuteistosios apeliacinio skundo teiginys, kad kodus žinojo ir priėjimą prie sistemos bei galimybę sudaryti suklastotus sandorius turėjo visi parduotuvės darbuotojai. Apie tai, kad parduotuvės darbuotojai turėjo savo prisijungimo kodus prie UAB „G“ sistemos patvirtina ir byloje esantis 2010 m. balandžio 22 d. UAB „T“ raštas Nr. V9’10-117 dėl informacijos pateikimo. Jame taip pat nurodyta, kad vartojimo kredito sutartys, dėl kurių atliekamas ikiteisminis tyrimas, sudarytos būtent I. B. prisijungimo kodu (2 t., 73 b. l.). Tokiu būdu I. B. apeliacinio skundo teiginiai, kad sandoriai buvo sudaryti per jos prisijungimo kodą, bet ne jos pačios, yra jokiais objektyviais bylos duomenimis nepagrįsti teiginiai, prieštaraujantys vienas kitą papildančių įrodymų visumai. Aptartų bylos įrodymų pakanka daryti pagrįstą išvadą, kad būtent I. B. sudarė jai pareikštame kaltinime nurodytas vartojimo kredito sutartis, tam panaudodama turimus parduotuvės klientų asmens duomenis, pasirašydama už juos pamėgdžiojant parašus ir tokiu būdu suklastojant tikrus dokumentus – vartojimo kredito sutartis, kurias ji (I. B.), eidama savo pareigas, turėjo teisę sudaryti. Tokiais savo neteisėtais veiksmais ji įtvirtindavo tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitų asmenų imamus kreditus, paleisdavo šiuos suklastotus dokumentą į teisinę apyvartą, siekdama gauti turtinę naudą sau ir kitam asmeniui (S. K.).

43Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. B. nusikalstami veiksmai suklastojus tikrus dokumentus (šešias vartojimo kredito sutartis) ir jas panaudojus (pasisavinant 13 900 Lt), o taip pat I. B. nusikalstami veiksmai S. K. nurodymu suklastojus tikrus dokumentus (septynias vartojimo kredito sutartis) ir jas panaudojus (padedant S. K. pasisavinti 14 200 Lt) teisingai pripažinti kaip tęstinės veikos. Vadovaujantis teismų praktika, tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-48/2012, 2K-P-267/2011). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011). Kai asmuo kelis kartus padaro veikas, numatytas BK 300 straipsnyje, jos vertintinos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, jeigu jas jungia vieningas sumanymas, klastojami tie patys dokumentai, veikos daromos panašiu būdu ir panašiomis aplinkybėmis, esant nedideliam laiko tarpui, ir pan. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. B. pasinaudojo skirtingų asmenų (UAB „T“ klientų) duomenimis, šiems asmenims nežinant, pamėgdžiodama jų parašus ir pati pasirašydama sudarė vartojimo kredito sutartis panašaus dydžio kredito sumoms gauti, pasinaudodama savo įgaliojimais atstovauti UAB „T“, sudariusiai finansinio bendradarbiavimo sutartį su UAB „G“. Suklastotos vartojimo kredito sutartys buvo sudaromos sistemingai, pagal tą pačią schemą, kas rodo vieningą sumanymą ir tuo pačiu tyčią, suklastojus dokumentus, juos panaudoti pasisavinant turtą. Taigi padarytos veikos turi esminių pasikartojančių savybių, atskirai kiekvienai jų būdingų skirtumų nėra. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vien ta aplinkybė, kad pirmąsias dvi veikas (pasisavinant 13 900 Lt) nuo kitų skiria ilgesnis laiko tarpas, nėra kliūtis veiką vertinti kaip atitinkančią tęstinės veikos požymių visumą, atsižvelgiant į pačios veikos specifiškumą. I. B. inkriminuotų šešių vartojimo sutarčių suklastojimai ir panaudojimai iš esmės tapatūs, laiko požiūriu vienas nuo kito santykinai nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant tą patį sumanymą. Taip pat ir 2008 m. gruodžio mėnesį I. B. S. K. nurodymu įvykdyti vartojimo kredito sutarčių suklastojimai vertinti kaip iš esmės tapatūs, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, siekiant to paties tikslo. Tokiu būdu, pagal BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatas ir teismų praktiką, I. B. nusikalstami veiksmai suklastojus šešis tikrus dokumentus ir juos panaudojus pasisavinant 13 900 Lt bei suklastojus septynis tikrus dokumentus ir juos panaudojus, padedant S. K., pasisavinti 14 200 Lt, teisingai įvertinti kaip tęstinės veikos. Tai konstatuodamas pirmosios instancijos teismas nepakeitė kaltinamajame akte nustatytų faktinių aplinkybių, o kaip tik jomis rėmėsi pripažindamas veiką tęstine, ir tokiu būdu, nepažeidžiant BPK 255 straipsnio nuostatų, lengvindamas nuteistosios teisinę padėtį. Taigi, priešingai negu teigiama I. B. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui įvertinus dokumentų (vartojimo kredito sutarčių) suklastojimą kaip vieną tęstinį nusikaltimą, o ne atskiras nusikalstamas veikas, nebuvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų dėl BPK 7 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsniuose įtvirtintos kaltinamojo teisės į rungimosi principo, pagrįsto ir teisingo proceso, teisės į gynybą, teisės žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nepažeistos bylos nagrinėjimo teisme ribos.

44Iš nuteistosios apeliacinio skundo matyti, kad su nesutinkama su dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo pripažinimu tęstinėmis nusikalstamomis veikomis dėl to, kad tokiu būdu netaikyta senatis devynioms iš trylikos dokumento suklastojimo ir panaudojimo veikoms. Toks I. B. apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Skundžiamu Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu I. B. buvo nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tęstinį nusikaltimą, kuris apėmė 2007 m. gruodžio 20 d., 2008 m. gruodžio 11 d., 2009 m. gegužės 9 d., gegužės 10 d., gegužės 12 d., gegužės 16 d. vartojimo kredito sutarčių suklastojimo ir panaudojimo veikas. Taip pat I. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo nuteista už tęstinį nusikaltimą, kuris apėmė nuo 2008 m. gruodžio 17 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d. septynių vartojimo kredito sutarčių suklastojimo ir panaudojimo veikas. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriama nesunkiems nusikaltimams. Veikos padarymo metu galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas ir, kaip numatyta BK 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jeigu per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, net ir kvalifikavus vartojimo kredito sutarčių suklastojimus ir jų panaudojimus kaip atskiras nusikalstamas veikas, senatis nesueitų ne tik 2009 m. gegužės mėn. padarytoms veikoms, bet anksčiau padarytoms veikoms, kadangi paskutinę nusikalstamą veiką ji padarė 2009 m. gegužės 16 d. Tuo tarpu pagal BK 95 straipsnio nuostatas, jeigu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nustatytų terminų pabaigos asmuo padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

45Baudžiamoji atsakomybė už asmeniui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimą numatyta BK 183 straipsnyje. Kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantis turtas laikomas svetimu. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90/2009, 2K-10/2010). Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyviajai turto pasisavinimo pusei būdinga tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

46Bylos duomenimis nustatyta, kad I. B., 2006 m. gegužės 3 d. priimta į UAB „T“ apskaitininko pareigas, pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią ji visiškai materialiai atsakė už jai perduotų vertybių saugojimą, o 2006 m. gegužės 6 d. pasirašytinai buvo supažindinta su UAB „T“ apskaitininko pareigybės instrukciją Nr. 47, I. B. turėjo teisę užimamų pareigų pagrindu surašyti ir sudaryti kredito sutarties finansavimo sandorius su UAB „G“ bei išrašyti kasos išlaidų orderius (2 t. 159, 161 b. l., 6 t., 139-140 b. l.). Taigi I. B., pagal savo pareigas ir materialinės atsakomybės sutartį visiškai atsakingai už jai patikėtą įmonės turtą, nustačius pinigų trūkumą kilo pareiga paaiškinti, kokiu būdu šis trūkumas atsirado. Nors, kaip minėta, apeliaciniame skunde I. B. tvirtina, kad vartojimo kredito sutartis per jos prisijungimo kodą galėjo sudaryti bet kuris parduotuvės darbuotojas, tačiau pažymi, kad dėl inkriminuoto dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo prisipažino būdama materialiai atsakinga parduotuvės darbuotoja. Tuo pačiu apeliantė tvirtina, kad visų fiktyvių sutarčių sudarymo tikslas buvo gauti lėšų rezervą, tačiau ne asmeninėms reikmėms tenkinti, o parduotuvės vedėjo S. K. realiai jau pagrobtoms įmonės lėšoms padengti. Taigi apeliantė iš esmės pripažįsta, kad suklastotos vartojimo kredito sutartys parduotuvėje buvo sudaromos ir net tiksliai nurodo, kokiu tikslu – S. K. naudai ir dėl jo kaltės atsiradusiam pinigų trūkumui kasoje padengti. Duodama parodymus teisiamajame posėdyje I. B. patvirtino suklastojusi vartojimo kredito sutartis S. K. nurodymu, o taip pat vėliau – ir savo iniciatyva, siekiant dengti įmokas pagal ankstesnis vartojimo kredito sutartis, kurių S. K. nepadengė. I. B. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad taip elgėsi vedėjo S. K. spaudžiama, bijodama prarasti darbą. Tuo pačiu iš nuteistosios parodymų matyti, kad ji suprato, jog elgėsi neteisėtai, tačiau į įmonės vadovybę ar teisėsaugos institucijas nesikreipė, nors savo einamų pareigų pagrindu, pagal teisiškai apibrėžtus įgalinimus, žinojo, kad savo žinioje turėjo svetimą, jai patikėtą įmonės turtą, už kurį buvo materialiai atsakinga. Todėl jai kyla pareiga paaiškinti, kokiu būdu atsirado trūkumas parduotuvės kasoje, o to nepadarius nekaltumo prezumpcijos principas negali būti laikomas pažeistu. Nuteistoji neigia, kad suklastodama vartojimo kredito sutartis ir jas panaudodama pasisavino jos žinioje buvusį svetimą turtą – UAB „T“ priklausančius pinigus bei padėjo S. K. juos pasisavinti. Tačiau aptartais bylos įrodymais nustatyta, kad klastodama tikrus dokumentus ir panaudodama pasisavinant bei padedant S. K. pasisavinti įmonės turtą, ji veikė savo ir S. K., o ne įmonės naudai, suprato, kad tokiu būdu savinasi jai patikėtą svetimą turtą ir to siekė. Skundžiamame teismo nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad neįtikinami I. B. teiginiai, kad paskutines vartojimo kredito sutartis savo iniciatyva suklastojo, siekdama padengti S. K. nurodymu suklastotas sutartis, kadangi pati teisiamajame posėdyje pripažino, jog jaučiasi kalta dėl įmonei negražintos 8 200 Lt pinigų sumos. Iš apeliacinio skundo matyti, kad I. B. nesutinka su tuo, kad suklastojusi vartojimo kredito sutartį N. L. vardu, ji pasisavino jai patikėtą turtą, kadangi sutartis buvo surašyta 2007 m. gruodžio 30 d., o finansinių paslaugų ir bendradarbiavimo sutartis tarp UAB „T“ ir UAB „G“ sudaryta tik 2008 m. liepos 28 d. Toks apeliantės skundo argumentas yra nepagrįstas, kadangi vartojimo kredito sutarties finansavimo sandoris Nr. 2, panaudojant N. L. asmens duomenis, buvo sudarytas būtent su UAB „G“, kas rodo, jog suklastojant šį tikrą dokumentą jau buvo žinoma apie UAB „T“ ir UAB „G“ finansinį bendradarbiavimą ir galimybę juo pasinaudojus pasisavinti patikėtus pinigus.

47I. B. apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog buvo sudaryta ir daugiau suklastotų vartojimo kredito sutarčių, tačiau pinigai pagal jas sumokėti. Priešingai negu tvirtina apeliantė, ši aplinkybė nepaneigia jos kaltės suklastojus inkriminuotas sutartis. Tuo tarpu skunde minimo liudytojos D. T. parodymai tik patvirtina aplinkybę apie parduotuvėje nustatytą pinigų trūkumą. Susidarius tokiai situacijai, kad savo ir S. K. naudai suklastodama vartojimo kredito sutartis ir jas panaudodama apskaitoje, I. B. savo veiksmais sudarė galimybę naudotis pagal jas paimtomis pinigų sumomis ir, atitinkamai, sudarė šių pinigų sumų trūkumą UAB „T“ kasoje. Esant tokiai situacijai, ji turi prisiimti ne tik visą materialinę atsakomybę, bet ir baudžiamąją atsakomybę, kadangi įstatymo leidėjas svetimo turto pasisavinimą priskiria prie nusikalstamų veikų. Nagrinėjamoje byloje dėl apeliantės sąmoningai sudarytos situacijos UAB „T“ galimybės ginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo apsunkintos, pinigų trūkumas buvo slepiamas, siekiant nustatyti įmonei padarytą žalą bei jos atsiradimo būdą buvo būtina pasitelkti teisėsaugos institucijų specialistus. Skundžiamame nuosprendyje teismas teisingai konstatavo, kad savo iniciatyva ir S. K. nurodymu suklastodama vartojimo kredito sutartis ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudodama UAB „T“ apskaitoje, veikdama tiesiogine tyčia, I. B. pasisavino jai patikėtą svetimą – UAB „T“ priklausantį turtą – 13 900 Lt bei padėjo S. K. pasisavinti svetimą – UAB „T“ priklausantį turtą – 14 200 Lt. Tinkamai vadovaujantis teismų praktika, dokumentų suklastojimas ir jų panaudojimas pasisavinant svetimą turtą, teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimų sutaptis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-132/2008).

48Teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu S. K. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl to, kad būdamas vienos UAB „T“ parduotuvių vedėju, veikdamas bendrininkų grupe kartu su parduotuvės apskaitininke I. B., duodamas jai nurodymus sudaryti vartojimo kredito sutartis, o I. B. vykdant S. K. nurodymus, tai yra suklastojus ir UAB „T“ apskaitoje panaudojus žinomai suklastotus tikrus dokumentus: V. A., A. A., R. K., G. I., L. V., P. G. I. ir Drungilienės vardu sudarytas vartojimo kredito sutartis, S. K. šių sutarčių pagrindu pasisavino UAB „T“ turtą – 14 200 Lt (V. A. vardu sudarytos sutarties pagrindu – 2 200 Lt, A. A. – 1 300 Lt, R. K. – 2 200 Lt, G. I. – 1 900, L. V. – 2 200 Lt, P. G. – 2 100 Lt, ir I. D. – 2 300 Lt).

49Bylos duomenimis nustatyta, kad S. K. pasisavino jam einamų pareigų pagrindu patikėtą ir teisėtai valdomą svetimą UAB „T“ turtą. Nors S. K. teisiamajame posėdyje neigė padaręs šią nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltė įrodyta I. B. parodymais, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, rašytiniais bylos įrodymais. Iš I. B. parodymų teisiamajame posėdyje seka, kad jai dirbant apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, iš vedėjo S. K. žinojo, jog jis paėmęs iš parduotuvės kasos 25 500 Lt savo finansinėms problemoms spręsti, taip pat, kad vedėjas S. K. davė nurodymą sudarinėti sutartis 25 500 Lt trūkumui padengti, tam pateikdamas asmenų duomenis (dokumentų kopijas). Vėliau S. K. grąžino į parduotuvės kasą 10 000 Lt, taip pat žadėjo grąžinti ir likusius pinigus, tačiau to nepadarė. I. B. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, ikiteisminio tyrimo metu ji davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir teisiamajame posėdyje, netikėti jais teismas neturėjo jokio pagrindo. Be to, I. B. parodymus apie vartojimo kredito sutarčių suklastojimus patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai. I. B. parodymai apie tai, kad UAB „T“ vedėjas S. K. savo darbo metu žinojo apie trūkumą kasoje ir buvo su juo susijęs, patvirtina ir teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų S. B. ir R. T. parodymai. Iš jų matyti, kad dirbdamos UAB „T“ liudytojos matė, kad parduotuvės vedėjas S. K. imdavo prekes sau, už jas neatsiskaitydamas, o susidarius trūkumui kasoje, nurodydavo nesikišti į situaciją (7 t., 101-102, 204-205 b.l.).

50Iš paties S. K. parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad savo kaltės pasisavinus svetimą UAB „T“ priklausantį turtą – 14 200 Lt jis nepripažino, neigė davęs nurodymus I. B. dėl vartojimo kredito sutarčių suklastojimo bei jų panaudojimo, siekiant pasisavinti grynuosius pinigus iš parduotuvės kasos. Tuo tarpu duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, S. K. kaltu prisipažino iš dalies, neneigė, kad iš parduotuvės kasos su apskaitininkės I. B. žinia asmeninėms reikmėms buvo paėmęs 15 000 Lt ir 10 500 Lt sumas, grąžino tik 10 000 Lt (3 t., 152–154, 157, 169–170, 185–186 b. l.). Ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra ir niekiniai; kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nagrinėjant bylą teisme, tinkamai vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 dalies nuostatomis, kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti S. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (8 t., 33-36 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu S. K. tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas spaudimas, gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu, vengdamas grasinimų būti suimtam, jis davė neteisingus parodymus, ką patvirtina ir rašysenos specialistų išvados. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodoma, kad nėra jokio pagrindo manyti, kad apklausų ikiteisminio tyrimo metu S. K. buvo daromas spaudimas. Tokią išvadą teismas padarė liudytojais teisiamajame posėdyje apklausęs ikiteisminio tyrimo pareigūnus V. P. ir A. D., kurie parodė, kad jokių neteisėtų veiksmų S. K. apklausų metu neatliko, pastarasis parodymus davė savanoriškai, jokių nusiskundimų po apklausų nepateikė (8 t., 47-49 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad prieš apklausiant S. K. ikiteisminio tyrimo metu jam buvo tinkamai išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis nurodė, kad gynėjas nereikalingas, po apklausų protokolais pasirašydamas, kad jo parodymai surašyti teisingai. Taip pat matyti, kad S. K. buvo apklausiamas skirtingų pareigūnų, turėjo galimybę parodymus patikslinti ir papildyti, jokių pastabų dėl apklausų eigos ir protokolų surašymo nereiškė, nuosekliai laikėsi savo pozicijos dėl to, kad nepasisavino jam inkriminuojamos 51 443,27 Lt sumos (3 t., 150-178, 183-188 b. l.). Šios aplinkybės paneigia S. K. ir jo gynėjo teiginius apie ikiteisminio tyrimo metu jam darytą spaudimą ir tik patvirtina, kad vėliau, paskyrus S. K. gynėją, imtasi laikytis kitos gynybos pozicijos. Be to, pažymėtina, kad S. K. kaltė įrodyta teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos, o ikiteisminio tyrimo metu S. K. duoti parodymai neturėjo lemiamos reikšmės priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl jo pripažinimo kaltu pasisavinus UAB „T“ turtą – 14 200 Lt. Tuo tarpu nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde minimų rašysenos tyrimo specialistų išvados tik patvirtina byloje nustatytas faktines aplinkybes, o būtent tai, kad vartojimo kredito sutartis (tarp jų ir sudarytas I. D. bei G. I. vardu) suklastojo I. B.. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, akistatos su S. K. metu I. B. tik patvirtino, jog dalį sutarčių sudarė S. K. nurodymu ir pinigus, jos manymu, paėmė pastarasis (3 t., 189-191 b. l.), kas atitinka jos parodymus apie tai, kad pinigus paėmė S. K..

51Teisiamajame posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad būdamas UAB „T“ parduotuvės vedėju, S. K. asmeninėms reikmėms naudojo įmonės pinigus ir dalies jų negrąžino. Tuo tarpu nuo 2005 m. rugpjūčio 8 d. eidamas UAB „T“ parduotuvės vedėjo pareigas, susijusias su jam perduotų lėšų griežtos apskaitos dokumentų, materialinių vertybių apskaita, ir būdamas pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir pareiginius nuostatus, visiškai materialiai atsakė už jam perduotų vertybių saugojimą (2 t., 170-173 b. l.). Tokiu būdu S. K. savo einamų pareigų pagrindu, pagal teisiškai apibrėžtus įgalinimus žinojo, kad savo žinioje turėjo svetimą, jam patikėtą įmonės turtą, už kurį buvo materialiai atsakingas, o nustačius trūkumus, turi pareigą paaiškinti, kokiu būdu šis trūkumas atsirado. Pasisavindamas įmonės jam patikėtus svetimus pinigus, S. K. suprato, jog elgėsi neteisėtai, tačiau to siekė norėdamas paversti svetimą turtą savo nuosavu turtu. Siekiant pasisavinti įmonės turtą buvo klastojami ir panaudojami tikri dokumentai, dėl ko UAB „T“ parduotuvės kasoje atsirado trūkumas, jis buvo slepiamas, siekiant nustatyti įmonei padarytą žalą bei jos atsiradimo būdą, buvo būtina pasitelkti teisėsaugos institucijų specialistus. Nustačius S. K. kaltus veiksmus jis turi prisiimti ne tik visą materialinę atsakomybę, bet ir baudžiamąją atsakomybę, kadangi įstatymo leidėjas svetimo turto pasisavinimą priskiria prie nusikalstamų veikų. Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai pripažino S. K. kaltu bendrais veiksmais su I. B. pasisavinus svetimą – UAB „T“ priklausantį turtą – 14 200 Lt. Tai, kad S. K. grąžino dalį pasisavintų pinigų, nepaneigia jo kaltės dėl likusios bylos duomenimis nustatytos dalies pasisavinimo.

52Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs, iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl I. B. ir S. K. kaltės ir jų padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. Atsakant į apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Tai, kad bylos įrodymai buvo vertinami ne taip, kaip tikėjosi apeliantai, nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje teismas, vykdydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir analizuodamas ne tik nuteistųjų parodymus, bet ir kitus bylos įrodymus, lygindamas juos tarpusavyje bei pateikdamas visų bylos duomenų vertinimą, padarė pagrįstas išvadas dėl I. B. ir S. K. kaltės.

53Pirmosios instancijos teismas I. B. ir S. K. už jų padarytas nusikalstamas veikas paskyrė teisingas ir tinkamai individualizuotas bausmes, nepažeisdamas BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Skiriant bausmes I. B. pagrįstai atsižvelgta į tai, kad ji padarė nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau neteista, jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad vieną iš nusikalstamų veikų padarė bendrininkų grupe su S. K.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas jai paskyrė sankcijose numatytas švelniausias iš alternatyvių bausmės rūšis – baudą ir viešuosius darbus, jų dydžius nustatant artimus minimaliam. Vertinti tokio dydžio bausmes ir galutinę subendrintą bausmę kaip pernelyg griežtą nėra teisinio pagrindo. Skirdamas bausmę S. K. teismas taip pat įvertino tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau neteistas, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad vieną iš nusikalstamų veikų padarė bendrininkų grupe su I. B., atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė BK 183 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – viešuosius darbus, jos dydį nustatydamas artimą vidurkiui. Šią bausmę vertinti kaip pernelyg griežtą taip pat nėra teisinio pagrindo.

54Nuosprendžiu taip pat tinkamai išspręsti civilinių ieškinių, atstovavimo bei proceso išlaidų priteisimo klausimai.

55Nuteistojo S. K. gynėjas skunde nurodo, kad į pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę nebuvo įskaitytas S. K. sulaikymo laikas ikiteisminio tyrimo metu. Bylos duomenimis dėl S. K. buvo priimtas 2010 m. kovo 1 d. nutarimas jį atvesdinti, vėliau paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas (3 t., 181 b. l., 4 t., 6-8 b. l.), tačiau nėra jokių duomenų apie S. K. sulaikymą BPK 140 straipsnyje numatyta tvarka.

56Esant išdėstytoms aplinkybėms, Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendis – teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

57Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

58Nuteistosios I. B. ir nuteistojo S. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo... 3. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi,... 4. I. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 1 dalį (dėl... 5. S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį 7... 6. Baudžiamasis procesas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį S. K. nutrauktas,... 7. S. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 51 443,27 Lt pasisavinimo)... 8. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. V., R. V., J. V., E. I., J. V., R.... 9. Priteista UAB „T“ iš I. B. 7 877,11 Lt; iš I. B. ir S. K. solidariai 14... 10. Civilinio ieškovo atstovės pareikšti ieškiniai dėl 36 923,09 Lt turtinės... 11. R. T. 28,60 Lt, J. V. 49,68 Lt, P. G. 41,51 Lt, R. K. 35,01 Lt, R. V. 35,53 Lt,... 12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 13. I. B. nuteista už tai, kad ji suklastojo tikrus dokumentus ir žinomai... 14. po to, ji, dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, esančioje... 15. po to, ji, dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, esančioje... 16. po to, ji, dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, esančioje... 17. po to, ji, dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, esančioje... 18. po to, ji, dirbdama apskaitininke UAB „T“ parduotuvėje, esančioje... 19. S. K. ir I. B., nuteisti už tai, kad S. K., dirbdamas UAB „T“... 20. po to I. B. pateikė A. A. asmens duomenis ir nurodė, A. A. nežinant, jo... 21. po to I. B. pateikė R. K. asmens duomenis ir nurodė, R. K. nežinant, jos... 22. po to I. B. pateikė G. I. asmens duomenis ir nurodė, G. I. nežinant, jo... 23. po to I. B. pateikė L. V. asmens duomenis ir nurodė, L. V. nežinant, jos... 24. po to I. B. pateikė P. G. asmens duomenis ir nurodė, P. G. nežinant, jo... 25. po to I. B. pateikė I. D. asmens duomenis ir nurodė, I. D. nežinant, jos... 26. Nuteistoji I. B. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo... 27. Apeliantė, skunde nesutikdama su dėl jos priimtu teismo apkaltinamuoju... 28. Be jau nurodytų argumentų, apeliantės teigimu, ji negalėjo būti... 29. Apeliantės teigimu, teismas taip pat nepagrįstai jos veiksmus klastojant... 30. Apeliantė skunde nesutinka ir su teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio... 31. Nuteistojo S. K. gynėjas advokatas Vadas Peikštenis apeliaciniame skunde... 32. Apeliantas, skunde ginčydamas dėl S. K. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį,... 33. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas... 34. Civilinio ieškovo UAB ,,Topo centro prekyba“ atstovė atsikirtimuose į... 35. Teismo posėdyje nuteistųjų I. B. ir S. K. gynėjai prašė apeliacinius... 36. Nuteistųjų I. B. ir nuteistojo S. K. gynėjo advokato Vido Peikštenio... 37. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas... 38. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. B. pagrįstai nuteista už... 39. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino... 40. Teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu nustatyta,... 41. Iš I. B. apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad ji nesutinka su jos... 42. Atkreiptinas dėmesys, jog, viena vertus, I. B. tvirtina, kad sutartis N. L. ir... 43. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. B. nusikalstami veiksmai... 44. Iš nuteistosios apeliacinio skundo matyti, kad su nesutinkama su dokumentų... 45. Baudžiamoji atsakomybė už asmeniui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo... 46. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. B., 2006 m. gegužės 3 d. priimta į UAB... 47. I. B. apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog buvo sudaryta ir daugiau... 48. Teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų pagrindu S. K.... 49. Bylos duomenimis nustatyta, kad S. K. pasisavino jam einamų pareigų pagrindu... 50. Iš paties S. K. parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad savo kaltės... 51. Teisiamajame posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad... 52. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 53. Pirmosios instancijos teismas I. B. ir S. K. už jų padarytas nusikalstamas... 54. Nuosprendžiu taip pat tinkamai išspręsti civilinių ieškinių, atstovavimo... 55. Nuteistojo S. K. gynėjas skunde nurodo, kad į pirmosios instancijos teismo... 56. Esant išdėstytoms aplinkybėms, Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio... 57. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 58. Nuteistosios I. B. ir nuteistojo S. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti....