Byla 2K-132/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Benedikto Stakausko, sekretoriaujant J. Švabaitei, dalyvaujant prokurorui S. Paškevičiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį teisės dirbti teisėsaugos institucijose atėmimu ketveriems metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, nuteistajam A. K. paskiriant 40 MGL (5000 Lt) dydžio baudą. Iš A. K. D. M. naudai priteista 2508,86 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti.

2Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimus,

Nustatė

4A. K. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasisavino jam patikėtą svetimą turtą ir suklastojo dokumentus, t. y. eidamas Viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio Budėtojų grupės vyresniojo postinio pareigas, 2006 m. lapkričio 2 d., apie 21 val., policijos komisariato budėtojų patalpose priėmė iš L. K. pastarosios rastą ir į minėtą policijos įstaigą pristatytą D. M. priklausančią piniginę, kurioje buvo D. M. vardu išduoti Lietuvos Respublikos piliečio pasas, AB „Hansabankas“ ir AB „SEB Vilniaus bankas“ mokėjimo kortelės, verslo liudijimas, 2400 Lt ir 44 JAV doleriai grynaisiais pinigais. Piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi ir siekdamas turtinės naudos, jis pažeidė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Generalinio komisaro 2001 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 283 patvirtintos Pristatytų į policijos įstaigą rastų pamestų daiktų priėmimo, registravimo ir perdavimo instrukcijos 7.2 punkto reikalavimus, t. y. laikotarpiu nuo 21 val. iki 21 val. 30 min. iš L. K. pristatytos D. M. rankinės paėmė ir pasisavino 2400 Lt ir 40 JAV dolerių (108,86 Lt) grynaisiais pinigais. Tokiais veiksmais A. K. padarė valstybei didelės neturtinės žalos. Tos pačios dienos tarnybiniame pranešime dėl rastų daiktų bei turto, kurio priklausomybė nenustatyta, kitų rastų daiktų registravimo žurnale įrašė žinomai melagingą įrašą apie tai, kad L. K. rastoje ir į policijos įstaigą pristatytoje piniginėje buvo tik piliečio pasas, mokėjimo kortelės bei 4 JAV doleriai, nepaminėdamas pasisavintų grynųjų pinigų.

5Kasaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį, A. K. išteisinti. Kasatorius nesutinka su teismų teiginiu, kad rasta rankinė nuteistajam, kaip pareigūnui, buvo patikėta. Jo nuomone, tai buvo L. K. radinys, todėl A. K. neturėjo jokių teisinių įgaliojimų, susijusių su šiuo turtu. Išskyrus liudytojų L. K. ir A. K. parodymus, kuriais teismai besąlygiškai tikėjo, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad perdavimo momentu pinigai buvo rankinėje. Nors nuteistasis savo kaltę kategoriškai neigė, teismai, jo parodymus įvertinę kritiškai, nesvarstė kitų galimų pinigų dingimo aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjant bylą, nebuvo laikytasi nekaltumo prezumpcijos principo – abejonės buvo vertinamos ne nuteistojo naudai. Nebuvo atsižvelgta ir į tam tikrus liudytojų L. K. ir A. K. parodymuose esančius prieštaravimus, nesiaiškinta, kodėl skyrėsi nukentėjusiosios ir liudytojų, radusių rankinę, nurodyta pinigų suma, kodėl apie jokius pinigus nekalbėta skambučio policijai metu. Turto pasisavinimo ir kitų nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų subjektyviosios pusės požymis yra tyčia, tačiau bylos metu nebuvo tirta, ar pinigai galėjo dingti ne dėl nuteistojo tyčinių veiksmų, o dėl jo nepakankamo rūpestingumo. Skunde taip pat teigiama, kad teismai netinkamai nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal dvi BK normas: 183 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Jo manymu, pinigai negalėjo būti pasisavinti, nesuklastojant dokumentų. Esant visumos ir dalies konkurencijai, t. y. kai dvi normos numato atsakomybę už vieną veiką, taikytina ta norma kuri išsamiau apibūdina veikos turinį, o būtent BK 183 straipsnio 1 dalis.

6Kasacinis skundas atmestinas.

7Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendį ir nutartį, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato. Kasacinis teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, išskyrus tuos atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, padaryti, tiriant bylą ar ją nagrinėjant teisme. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus argumentai, susiję su nauju faktinių bylos aplinkybių bei byloje surinktų įrodymų vertinimu, nenagrinėtini.

8Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

9Nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo A. K. veiksmuose yra visi jam inkriminuoto BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. Pasisavinimo atveju turtas kaltininkui arba yra patikėtas, arba yra jo žinioje. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. K. buvo atsakingas už jam patikėto kito asmens rasto turto apskaitą, jo išsaugojimą. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojos L. K. rasta rankinė, su joje buvusiais dokumentais, banko mokėjimo kortelėmis ir 2400 Lt bei 44 JAV dolerių, nuteistajam, kaip valstybės tarnautojui, buvo patikėti pagal užimamas pareigas. A. K., būdamas Viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio Budėtojų grupės vyresnysis postinis, turėjo su jam pateiktu radiniu susijusius teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, t. y. pagal Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2001 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 283 patvirtintos Pristatytų į policijos įstaigą rastų pamestų daiktų priėmimo, registravimo ir perdavimo instrukcijos reikalavimus privalėjo priimti pristatytą į policijos įstaigą radinį, jį užregistruoti radinių registracijos žurnale, apklausti radinį pristačiusį asmenį apie radimo aplinkybes, apie atliktus veiksmus surašyti tarnybinį pranešimą, perduoti medžiagą apie pristatytą radinį įstaigos vadovui, imtis priemonių nustatyti radinio savininką ir jį informuoti apie rastus daiktus, savininko ar daiktų valdytojo raštišku prašymu radinį jam grąžinti (Instrukcijos 7 punkto nuostatos). Liudytojų L. K., A. K., V. K., I. D., nukentėjusiosios D. M. parodymais, bylos dokumentais nustatyta, kad nuteistasis A. K. nesilaikė pareiginės instrukcijos reikalavimų: radinių registravimo žurnale neįregistravo viso į policijos įstaigą pristatyto radinio turinio, nuslėpė 2400 Lt ir 40 JAV dolerių, šio turto savininkei negrąžino. Teismas teisingai jo veiką kvalifikavo, kaip svetimo jam patikėto turto pasisavinimą (BK 183 straipsnio 1 dalis), o ne kaip radinio pasisavinimą (BK 185 straipsnis). Skirtumas tarp svetimo turto ir radinio pasisavinimo yra tas, kad pirmuoju atveju kaltininkas pasisavina svetimą turtą, kuris jam buvo patikėtas, o antruoju – turtą, kuris nebuvo jam patikėtas, bet buvo rastas arba pas jį atsidūrė atsitiktinai. Teismai nustatė, kad pinigus, kurie buvo nusikalstamos veikos dalykas, rado kitas asmuo (liudytoja L. K.), kuri šias lėšas patikėjo A. K.

10Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad nuteistojo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, o tik pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes, kasatoriaus manymu, turto pasisavinimas apima ir dokumentų suklastojimą. Šioje byloje oficialaus dokumento suklastojimas nebuvo priemonė svetimam turtui neteisėtai pasisavinti, todėl kvalifikuotas kaip savarankiška nusikalstama veika. Pagal susiformavusią teismų praktiką tais atvejais, kai kaltininkas, suklastojęs oficialų dokumentą ir jį panaudojęs ar tokį dokumentą tik panaudojęs, pasisavina arba iššvaisto svetimą turtą, jo veika kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 17 punktas).

11Dėl įrodymų vertinimo

12Nuteistojo A. K. gynėjo kasaciniame skunde nepagrįstai keliamos abejonės dėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų tinkamo vykdymo, tiriant ir vertinant įrodymus. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas nuodugniai ištyrė byloje surinktus faktinius duomenis. Priešingai nei teigia kasatorius, buvo išanalizuoti ne tik A. K. kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai, dėl jų nuosprendyje motyvuotai pasisakyta. Byloje esantys nukentėjusiosios D. M., liudytojų L. K., A. K., policijos pareigūnų V. K., I. D., taip pat liudytojų O. U., N. K., R. L., J. A., L. D. parodymai sutampa esminėse detalėse. Minėta faktinių duomenų visuma sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, leidžiančią konstatuoti, jog A. K., būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasisavino jam patikėtą svetimą turtą ir suklastojo dokumentus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad minėti įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais, o taip pat būtų galima abejoti jų objektyvumu. Surinkti įrodymai aptarti kiekvienas atskirai ir įvertinti bendrame bylos duomenų kontekste, nurodant, kodėl kaltinantys nuteistąjį įrodymai priimti, o teisinantys atmesti. Kritiškai vertindamas gynybos pateiktas rastų pinigų dingimo versijas teismas nurodė tokio vertinimo kriterijus. Tai atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintoms įrodymų vertinimo nuostatoms. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde pateikti aiškinimai apie tai, kad galimybę pasisavinti nukentėjusiosios pinigus turėjo kiti asmenys, vertintini, kaip kasatoriaus prielaidos. Skirtingai nei nurodo nuteistojo gynėjas, visos dėl bylos aplinkybių kilusios abejonės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų buvo išnagrinėtos ir pašalintos. Kolegija konstatuoja, kad sprendžiant nuteistojo A. K. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, padaryti nebuvo.

13Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų teismo procesiniams sprendimams panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o skundžiami teismų sprendimai kasacinio skundo ribose laikytini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).

14Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

15Nuteistojo A. K. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai