Byla 2A-591-803/2016
Dėl žalos atlyginimo atsakovams P. V., Z. G., H. G., K. R

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Rositos Patackienės, Rūtos Petkuvienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) uždarosios akcinės bendrovės „Statybos projektų valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Statybos projektų valdymas“ ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams P. V., Z. G., H. G., K. R..

2Teisėjų kolegija,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Statybos projektų valdymas“, galutinai suformulavęs reikalavimą, prašė: 1) priteisti iš atsakovo P. V. 88718,84 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) Automobilio nuomos sutartį Nr. 1/2010, 2010-01-04 sudarytą tarp ieškovo UAB „Statybos projektų valdymas“ ir atsakovės Z. G., pripažinti tariamu, niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės be pagrindo sumokėtą nuomos mokestį – 10200 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) Automobilio nuomos sutartį Nr. 1/2010, 2010-01-04 sudarytą tarp ieškovo UAB „Statybos projektų valdymas“ ir atsakovo P. V., pripažinti tariamu, niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo be pagrindo sumokėtą nuomos mokestį – 6000 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) Automobilio nuomos sutartį Nr. 1/2011, 2011-02-01 sudarytą tarp ieškovo UAB „Statybos projektų valdymas“ ir atsakovės K. R., pripažinti tariamu, niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės be pagrindo sumokėtą nuomos mokestį – 7580 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) Automobilio nuomos sutartį Nr. 1/2011, 2011-05-01 sudarytą tarp ieškovo UAB „Statybos projektų valdymas“ ir atsakovo H. G., pripažinti tariamu, niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo be pagrindo sumokėtą nuomos mokestį – 8160 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodo, kad per laikotarpį nuo 2005-01-05 iki 2013-03-15 UAB „Statybos projektų valdymas“ direktoriumi buvo atsakovas P. V.. Atleidus atsakovą iš direktoriaus pareigų bei perėmus su ieškovo ūkine-komercine veikla susijusius dokumentus, paaiškėjo, jog atsakovas, galimai veikdamas su kitais asmenimis, darė teisės pažeidimus, pasisavino ir iššvaistė ieškovo turtą bei pinigines lėšas, sudarė fiktyvius tariamus sandorius su kitais atsakovais, jiems bei pagrindo išmokėjo nemažas pinigines sumas bei be pagrindo skyrė sau premijas neturint tam įgalinimų, dėl ko buvo patirta žalos. Žalos atsiradimas pasireiškė tuo, kad: atsakovas P. V. už tariamai „gerus darbo rezultatus“ 2010-01-22 įsakymu Nr. 100122/02 sau pasiskyrė ir išsimokėjo 1100 Lt vertės premiją 2010 m. sausio mėn., 2010-02-22 įsakymu Nr. 100222/02 - 1100 Lt vertės premiją 2010 m. vasario mėn., 2010-04-22 įsakymu Nr. 100422/02 - 2 200 Lt vertės premiją 2010 balandžio mėn., 2010-06-28 įsakymu Nr. 100628/02 - 2200 Lt vertės premiją 2010 birželio mėn., 2010-08-26 įsakymu Nr. 100826/06 - 2200 Lt vertės premiją už 2010 rugpjūčio mėn., 2010-10-26 įsakymu Nr. 101026/06 - 2200 Lt vertės premiją 2010 spalio mėn., 2010-12-26 įsakymu Nr. 101226/06 - 2200 Lt vertės premiją 2010 gruodžio mėn., 2011-01-28 įsakymu Nr. 110128/06 - 2200 Lt vertės premiją 2011 sausio mėn., 2011-02-28 įsakymu Nr. 110228/06 - 1100 Lt vertės premiją vasario mėn., 2011-03-28 įsakymu Nr. 110328/06 - 1100 Lt vertės premiją 2011 m. kovo mėn., 2012-02-29 įsakymu Nr. 120229/04 - 1100 Lt vertės premiją 2012 vasario mėn., 2012-03-29 įsakymu Nr. 120329/04 - 1100 Lt vertės premiją 2012 m. kovo mėn., 2012-04-27 įsakymu Nr. 120427/04 - 1100 Lt vertės premiją 2012 m. balandžio mėn., 2012-05-28 įsakymu Nr. 120528/04 - 1100 Lt vertės premiją 2012 m. gegužės mėn., 2012-06-28 įsakymu Nr. 1206287/04 - 1100 Lt vertės premiją 2012 m. birželio mėn., 2012-07-13 įsakymu Nr. 120713/04 - 500 Lt vertės premiją 2012 m. liepos mėn., 2012-08-30 įsakymu Nr. 120830/04 - 1000 Lt vertės premiją 2012 m. rugpjūčio mėn., 2012-09-28 įsakymu Nr. 120928/04 - 1100 Lt vertės premiją 2012 m. rugsėjo mėn., 2012-10-26 įsakymu Nr. 121026/04 - 950 Lt vertės premiją 2012 m. spalio mėn., 2012-11-26 įsakymu Nr. 121126/04 - 1100 Lt vertės premiją 2012 m. lapkričio mėn., 2012-12-21 įsakymu Nr. 121221/04 - 1100 Lt vertės premiją 2012 m. gruodžio mėn., 2013-01-28 įsakymu Nr. 130128/04 - 850 Lt vertės premiją 2013 m. sausio mėn. Viso laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 sausio mėn. P. V., būdamas direktoriumi ir neturėdamas tam teisėto pagrindo, sau pasiskyrė 29950 Lt (atskaičius mokesčius - 22762 Lt). Premijos atsakovui buvo išmokėtos kartu su darbo užmokesčiu. Išmokant neteisėtai paskirtas premijas, viso papildomai dar buvo sumokėta: 4492,50 Lt gyventojų pajamų mokesčio (15 proc.), 1797 Lt sveikatos draudimo (6 proc.). 898,50 Lt pensijų ir socialinio draudimo (3 proc.), 9278,51 Lt darbdavio mokamų mokesčių Sodrai (30,98 proc.), 59,90 Lt įmokų į garantinį fondą (0,2 proc.), viso mokesčių - 16526,41 Lt. Atsakovas tokiais veiksmais padarė UAB „Statybos projektų valdymas“ 39288,41 Lt žalą. Paaiškino, jog bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas jokio sprendimo skatinti P. V., skiriant jam premijas, nebuvo priėmęs, nebuvo nusprendęs kitu būdu skirti jam šių priemokų, todėl P. V. neturėjo jokio teisėto pagrindo šiuos pinigus sau pasiskirti ir išsimokėti. Pasak ieškovo, P. V. negalėjo skirti ir išsimokėti premijas, nes laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2013 metų įmonės finansinė buvo sunki, veikla faktiškai buvo nuostolinga. Ieškovas pažymi, kad už 2009-2012 metų laikotarpį viso įmonė patyrė net 473313 Lt nuostolių.

6Ieškovas taip pat nurodo, kad P. V., atstovaudamas UAB „Statybos projektų valdymas“, pasirašė automobilio nuomos sutartis: 1. 2010-01-04 su Z. G. (buvusia įmonės darbuotoja), pagal kurią tariamai buvo išnuomotas automobilis SAAB, v.n. ( - ) už 1000 Lt nuompinigių per mėnesį; 2. 2010-01-04 su savimi, pagal kurią tariamai buvo išnuomotas automobilis Mazda 323F, v.n. ( - ) už 588,24 Lt nuompinigių per mėnesį; 3. 2011-02-01 su K. R. (buvusia įmonės darbuotoja), pagal kurią tariamai buvo išnuomotas automobilis NISSAN, v.n. ( - ) už 800 Lt nuompinigių per mėnesį; 4. 2011-05-01 su H. G. (buvusios darbuotojos Z. G. vyru), pagal kurią tariamai buvo išnuomotas automobilis BMW, v.n. FH0490, už 1200 Lt nuompinigių per mėnesį. Remiantis šiomis sutartimis 2010-12-20 buvo pervesta Z. G. 10200 Lt bei sumokėta 1800 Lt gyventojų pajamų mokesčio; 2011-01-11 buvo pervesta P. V. 6000 Lt bei sumokėta 1058,88 Lt gyventojų pajamų mokesčio; 2011-12-22 buvo pervesta K. R. 7580 Lt bei sumokėta 1320 Lt gyventojų pajamų mokesčio; 2011-12-20 buvo pervesta H. G. 8160 Lt bei sumokėta 1440 Lt gyventojų pajamų mokesčio. Ieškovo teigimu, sudarytos automobilių nuomos sutartys yra fiktyvios, tariamos, tik dėl akių sudarytos, nes transporto priemonės realiai nebuvo išnuomotos ieškovui, šios transporto priemonės niekada nebuvo naudojamos įmonės veikloje. Pasak ieškovo, dėl tokių visų atsakovų neteisėtų, nesąžiningų veiksmų bei dėl P. V. tyčinių veiksmų, piktnaudžiaujant jam, kaip įmonės vadovui, suteiktais įgalinimais, pasirašant realiai nevykdomas, neegzistuojančias nuomos sutartis bei apmokant už realiai nesuteiktas automobilių nuomos paslaugas, buvo neteisėtai, be realaus pagrindo pervestos atsakovams piniginės lėšos, todėl UAB „Statybos projektų valdymas“ patyrė 37458,88 Lt žalos.

7Ieškovas pažymi, kad nors pats P. V. sau neteisėtai išsimokėjo dideles pinigų sumas kaip premijas, tačiau vengė pilnai atsiskaityti su buvusia darbuotoja R. J., kuri pateikė prašymą nuo 2010-06-17 atleisti ją iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 128 straipsnio 1 dalį, išmokant visą priklausantį darbo užmokestį, pagal DK 140 128 straipsnio 2 dalį priklausančią išeitinę dviejų mėnesių išmoką bei susikaupusius delspinigius. Viso R. J. atleidimo dieną turėjo būti išmokėta 14709,80 Lt, atskaičius mokesčius (tame tarpe, 5962,71 Lt išeitinė išmoka, atskaičius mokesčius, kuri nepriklausytų atleidžiamai darbuotojai, jei darbo santykiai būtų nutraukti kitu pagrindu), tačiau su atleista darbuotoja P. V. vengė pilnai atsiskaityti, nors tą jį įpareigojo atlikti ir Lietuvos Respublikos Valstybinė darbo inspekcija ir galimybę atsiskaityti įmonė turėjo. Darbuotojai buvo sumokėta tik 5000 Lt, todėl R. J. kreipėsi į teismą dėl jai priklausančių sumų priteisimo. Teismas R. J. prašymą tenkino. Ieškovo teigimu, dėl tokio P. V. neveikimo UAB „Statybos projektų valdymas“ patyrė papildomos žalos, turėjo papildomai sumokėti R. J. 5962,71 Lt išeitinę išmoką, 2565,12 Lt vidutinio darbo užmokesčio už delsimą atsiskaityti nuo atleidimo iš darbo dienos bei su tuo susijusius mokesčius – 1279,17 Lt gyventojų pajamų mokesčio (15 proc.), 511,67 Lt sveikatos draudimo mokesčio (6 proc.), 255,83 Lt pensijų ir socialinio draudimo mokesčio (3 proc.), 2641,92 Lt darbdavio mokamų mokesčių Sodrai (30,98 proc.), 17,06 Lt įmokos į garantinį fondą (0,2 proc.), taip pat 384,74 Lt delspinigių ir 400 Lt bylinėjimosi išlaidų, viso patyrė žalos 11971,55 Lt sumai. Ieškovas pažymi, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2014-04-02 pradėjo ikiteisminį tyrimą UAB „Statybos projektų valdymas“ buvusio vadovo atžvilgiu, esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d. požymiams. Ieškovas teigia, kad P. V., būdamas UAB „Statybos projektų valdymas“ vadovu, veikė priešingai ieškovo interesams dėl ko UAB „Statybos projektų valdymas“ patyrė žalos, didelių nuostolių. Ieškovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), Akcinių bendrovių įstatymo ir bendrovės įstatų nuostatomis. Taip pat įmonė turėjo daug finansinių įsiskolinimų, tame tarpe ir įsiskolinimų darbuotojams. Šios aplinkybės bei tikroji įmonės finansinė padėtis P. V., kaip bendrovės vadovui, buvo gerai žinomos. Taip pat jam buvo žinomas norminis reglamentavimas dėl jo, kaip įmonės vadovo skatinimo tvarkos, tačiau atsakovas tą visiškai ignoravo ir be jokio teisėto pagrindo pasiskyrė ir išsimokėjo sau labai dideles sumas. Ieškovas teigia, kad UAB „Statybos projektų valdymas“ pagal lizingo sutartis, sudarytas su UAB SEB VB Lizingas, savo veikloje išskirtinai naudojo išperkamas 6 transporto priemones - Š. O. (2 vnt.), Š. F., Mazda5, Mazda6, F. G. Punto. Kitos transporto priemonės realiai nebuvo nuomojamos bei naudojamos įmonės veikloje. Be to, įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitomas ir nurašomas nuomos sutartyse nurodomų transporto priemonių sunaudotas kuras, nebuvo apmokamas tariamai išnuomotų transporto priemonių naudojimo ir išlaikymo išlaidos, draudimas.

8Atsiliepime į ieškinį P. V. nurodo, kad 2004-12-20 Steigimo aktu įsteigė UAB „Statybos projektų valdymas“, kuri 2005-01-05 buvo įregistruota Juridinių asmenų registre ir pradėjo savo veiklą. Nuo 2006-04-06 iki šiol bendrovės akcijas lygiomis dalimis (po 20 procentų akcijų) valdo penki akcininkai: P. V., R. M., R. K., I. G., M. J.. Nuo bendrovės veiklos pradžios iki 2013-03-18 akcininkų bendru sutarimu bendrovei vadovavo jis. Visi bendrovės akcininkai ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo bendrovėje ir tiesiogiai betarpiškai dalyvavo jos valdyme. Pagal visų bendrovės akcininkų tarpusavio susitarimą visų akcininkų teisės bei vaidmuo bendrovėje turėjo būti lygiavertis, nepaisant formaliai skirtingų užimamų pareigų ar P. V. vadovo statuso. Iš esmės visi svarbesni kasdieniniai bendrovės valdymo sprendimai būdavo priimami visų akcininkų, tačiau, atsižvelgiant į nusistovėjusius akcininkų tarpusavio pasitikėjimo santykius akcininkų sprendimai labai retai būdavo įforminami raštu. Dažniausiai tam tikri su bendrovės valdymu susiję klausimai būdavo sprendžiami ir sprendimai priimami žodžiu, akcininkams susitikus darbo vietoje arba, kai kuriais atvejais, susirašinėjimo el. paštu būdu. Pagal akcininkų tarpusavio susitarimą, visų akcininkų gaunamas darbo užmokestis tuo laikotarpiu, kai jie realiai dirbo (t.y. nebuvo tėvystės atostogose) turėjo būti lygiavertis - po 3500 Lt (atskaičius mokesčius). Šiuo tikslu visų bendrovės akcininkų sudarytose su bendrove darbo sutartyse visiems akcininkams nustatytas 3500 Lt (neatskaičius mokesčius) mėnesinis atlyginimas. Dėl bendrovės veiklos specifikos (pajamų, gaunamu iš viešojo sektoriaus užsakovų, svyravimų ir nestabilumo) ir 2009 m. prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės bendrovė dažnai negalėjo darbuotojams laiku išmokėti darbo užmokesčio, o įsiskolinimai darbuotojams kliudydavo bendrovei dalyvauti viešuosiuose konkursuose dėl valstybinių projektavimo užsakymų. Dėl šios priežasties akcininkai tarpusavyje buvo susitarę, kad akcininkų tarpusavio susitarimu nustatyto darbo užmokesčio (3500 Lt, atskaičius mokesčius) dalis bus išmokama visiems bendrovėje dirbantiems akcininkams vadovo įsakymu skiriamų „premijų“ už gerus darbo rezultatus forma. Tokiu būdu buvo galima šias „premijas“ skirti reikiamu periodiškumu, t.y. atsižvelgiant į bendrovės galimybes ir piniginiu lėšų srautus. Atsakovas nurodo, kad jo darbo sutartyje nurodyta darbo užmokesčio suma buvo 3500 Lt bruto, o likusi dalis būdavo išmokama premijų forma (vidutiniškai 1100 Lt bruto per mėn.), kad iš viso vidutinis mėnesinis darbo užmokestis sudarytų akcininkų susitarimu nustatytą 3500 Lt sumą, atskaičius mokesčius. 2013 m. pradžioje kilo konfliktas tarp bendrovės akcininkų, kurio viena iš pagrindinių priežasčių buvo skirtingas bendrovės akcininkų indėlis į bendrovės veiklą. Pasak atsakovo, neradus kompromiso, jis, nenorėdamas gilinti konflikto, nutarė pasitraukti iš bendrovės vadovo pareigų ir 2013-03-12 bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu buvo atleistas iš pareigų. Nauju bendrovės vadovu buvo paskirtas kitas bendrovės akcininkas M. J.. Atsakovo teigimu, jo pasitraukimo iš bendrovės vadovo pareigų buvo bandoma susitarti dėl jam priklausančių akcijų išpirkimo (t.y. visiško pasitraukimo iš bendrovės), tačiau susitarti nepavyko ir akcininkų konfliktas dėl bendrovės valdymo iki šiol nėra išspręstas. Bendrovė be jokių įspėjimų ar pretenzijų 2014-05-07 pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį dėl 88718,84 Lt žalos priteisimo. Atsakovas nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti iš jo 88718,84 Lt. Pažymi, kad tą pačią sumą ieškovas prašo priteisti ir iš kitų atsakovų. Atsakovas teigia, kad aplinkybę, kad pagal bendrovės akcininkų bendrą sutarimą (raštu neįformintą sprendimą) jam priklausė 3500 Lt, atskaičius mokesčius, mėnesinis darbo užmokestis patvirtina šios aplinkybės: pirma, toks darbo užmokesčio dydis ir jo mokėjimo sistema (3500 Lt atskaičius mokesčius, dalinai išmokant per premijas) galiojo ne tik jam, bet ir visiems kitiems bendrovės akcininkams, dirbusiems bendrovėje. Be to, pasak atsakovo, jam, kaip bendrovės vadovui, papildomai teko didesnė atsakomybė už bendrovės veiklą. „Premijų“ sistema leido akcininkams išvengti ar bent sumažinti darbo užmokesčio įsiskolinimą (priskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokestį), kadangi jei 3500 Lt, atskaičius mokesčius, darbo užmokestis būtų numatytas visų akcininkų darbo sutartyse, jį būtų reikėję kiekvieną mėnesį priskaičiuoti ir įtraukti į buhalterinėje apskaitoje atspindimą įsiskolinimą darbuotojams. Toks įsiskolinimas darbuotojams kai kuriais atvejais trukdydavo dalyvauti viešuosiuose konkursuose dėl viešojo sektoriaus projektavimo darbų užsakymų, kadangi tokiuose konkursuose paprastai keliami griežti tiekėjo patikimumo ir finansinio stabilumo kriterijai. Be to, „premijų“ sistema leido akcininkų bendru sutarimu nusistatytą darbo užmokestį išmokėti lanksčiau, neauginant įsiskolinimo dirbantiems bendrovėje akcininkams tuo laikotarpiu, kai darbo užmokesčio nebuvo iš ko mokėti. Atsakovas pažymi, tai, kad premijų išmokėjimas buvo pagrįstas ir teisėtas patvirtina ir išsimokėtų (taip pat ir kitiems akcininkams mokėtų) premijų pastovus dydis (vidutiniškai 1100 Lt bruto per mėn.) ir mokėjimo periodiškumas, kuris išliko nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. kovo mėn., vėliau kurį laiką (iki 2012 m. vasario) premijos nemokėtos dėl lėšų trūkumo ir tikintis priklausančią darbo užmokesčio dalį išsimokėti vėliau, pagerėjus padėčiai. Atsižvelgiant į tai, kad „premijų“ sistema buvo vienodai taikoma visiems akcininkams, o tai reiškia, jog ši sistema buvo visiems akcininkams žinoma, atitinkantį jų valią ir sprendimus ir todėl visiškai teisėta bei atitinkanti bendrovės interesus. Atsakovas pažymi, kad ieškovo argumentai, kad bendrovės veikla buvo nuostolinga ir todėl apskritai nebuvo jokio pagrindo mokėti premijas „už gerus darbo rezultatus“ šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, atsižvelgiant į tai, kad šios „premijomis“ įvardintos sumos faktiškai buvo mėnesinio darbo užmokesčio dalis, nustatyta bendru visų akcininkų sutarimu. Pasak atsakovo, formalūs duomenys apie buhalterinius nuostolius nepaneigia fakto, jog bendrovė sėkmingai išgyveno pasaulinę ekonomikos krizę, bendrovės neištiko bankrotas, ji sugebėjo išsimokėti bankui už 2007 m. paimtą apie 1400000 Lt kreditą, taip pat už transporto priemonių pirkimą lizingo būdu 2006-2007 m. Pažymi, kad nors visiems akcininkams siūlė parduoti biuro patalpas ir lizinguojamus automobilius, kadangi mokėjimai bankui bei lizingo bendrovei buvo sunki našta bendrovei, akcininkai to padaryti nesutiko (išskyrus akcininke R. K.) ir būtent šių sutarčių vykdymas lėmė bendrovės veiklos buhalterinį nuostolingumą. Didžioji dalis bendrovės nuostolių susidarė dėl to, kad pagal buhalterines apskaitos taisykles yra skaičiuojamas bendrovei priklausančių biuro patalpų bei automobilių nusidėvėjimas, kuris mažina buhalterinį pelningumą, nors faktiškai jokiu piniginių išlaidų bendrovė nepatiria. Nesutikdamas su ieškovo reikalavimu pripažinti transporto priemonių nuomos sutartis tariamais sandoriais, atsakovas nurodo, nuomojami automobiliai buvo naudojami bendrovės veikloje ir jos interesais, o jų nuomos būtinybę nulėmė bendrovės veiklos specifika. Bendrovėje įvairiais laikotarpiais dirbo apie 20-25 darbuotojai, kurie vienu metu vykdydavo projektavimo darbus bei projektinės priežiūros darbus statybos metu bent 20-30 objektų visoje Lietuvos teritorijoje. Iš bendrovės lizinguojamų automobilių 5 buvo nuolat naudojami akcininkų ir vienas automobilis buvo skirtas techninę priežiūrą vykdančiam darbuotojui. Atsakovo žiniomis, bendrovės akcininkai po automobilių įsigijimo lizingo būdu bendrovės vardu asmeninių automobilių neturėjo, todėl visi akcininkai automobiliais naudojosi net tik darbiniais, bet ir asmeniniais tikslais, todėl šie automobiliai bendrovės tikslais objektyviai nebuvo ir negalėjo būti naudojami. Atsakovas pabrėžia, kad akcininkai bendrovei priklausančiais automobiliais naudojosi asmeniniais tikslais net ir tuo laikotarpiu, kai būdavo išėję tėvystės atostogų ir bendrovėje nebūdavo, ir būtent tai, didele dalimi, lėmė būtinybe bendrovei nuomotis papildomus automobilius. Atsakovas pažymi, kad bendrovės akcininkai, kurie turėjo po vieną bendrovės vardu išduotą „Lukoil“ kuro kortelę, užsipildavo kuro į bendrovės automobilius būdami tėvystės atostogose, dėl ko kildavo nesklandumų vedant buhalterinę apskaitą. Automobilių nuoma turėjo ir antrinę paskirtį –nustatant nuomos kainą su darbuotojais (šeimos nariais sudaromose nuomos sutartyse darbuotojai buvo papildomai skatinami, t.y. jiems už įvairių darbo funkcijų vykdymą, taip pat kaip kompensacija už dažnai vėluojantį darbo užmokestį buvo papildomai išmokamas faktinis darbo užmokestis, įformintas kaip automobilių nuomos mokestis. Periodiškai buvo atliekami mokėjimo pavedimai UAB „Lukoil Baltija“. Buhalterinėje apskaitoje buvo fiksuojamos kuro sąnaudos, automobilių eksploatacijos sąnaudos bei automobilio nuomos sąnaudos. Atsakovas pažymi, kad patenkinus ieškinio reikalavimą dėl nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo jokia žala bendrovei negali būti papildomai priteista, kadangi jau taikant restituciją bendrovei bus sugrąžintos visos už nuomą sumokėtos sumos ir todėl bendrovė nebepatiria jokios žalos. Nuomos sutartys buvo faktiškai vykdomos ir pasibaigė įvykdymo būdu, todėl negali būti laikomos fiktyviais, tik dėl akių sudarytais sandoriais. Nuomojami automobiliai buvo realiai perduoti bendrovei ir naudojami bendrovės veikloje.

9Pasak atsakovo, jis kaip bendrovės vadovas turi teisę vienasmeniškai (be visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo ar pritarimo) skatinti darbuotojus ir juos premijuoti, nors faktiškai visi šie finansiniai klausimai visuomet būdavo sprendžiami kolegialiai, bendru darbe esančiu akcininkų sutarimu. Darbuotojai, žinodami, kad atsiradus galimybei (gavus pakankamai lėšų) su jais bus atsiskaityta ir jiems bus skirtos papildomos išmokos, nereikšdavo pretenzijų dėl nuolat vėluojančio darbo užmokesčio, nereikalaudavo delspinigių ir kitų sankcijų už vėlavimą, nenutraukinėdavo darbo sutarčių (išskyrus R. J. atvejį). Nesutikdamas su ieškinio reikalavimu dėl nuostolių, susidariusių už pavėluotą atsiskaitymą su darbuotoja R. J., atsakovas nurodo, kad visiems ieškovo akcininkams ir esamam bendrovės vadovui M. J. buvo žinoma, jog su šia darbuotoja buvo vėluojama atsiskaityti dėl lėšų trūkumo ir būtinumo išsaugoti bendrovę nuo apyvartiniu lėšų trūkumo bei realiai gręsiančio bankroto. Gavusi piniginių lėšų iš užsakovų, bendrovė iškart atlikdavo atsiskaitymus su banku bei lizingo bendrove. Bendrovei nuolat vėluojant mokėti kredito bei lizingo įmokas, sudarančias apie 20000 Lt per mėnesį, bankas pats nurašydavo pradelstas sumas debeto pavedimu, kadangi neatsiskaičius su banku bendrovė būtų netekusi lizinguojamo turto bei biuro patalpų ir patyrusi šimtatūkstantinius nuostolius. Vėliau būdavo stengiamasi pagal galimybes atsiskaityti su komunaliniu ir ryšio paslaugu teikėjais, atlikti dalinius mokėjimus subrangovams, taip pat bent dalinai atsiskaityti su darbuotojais. Be to, vos bendrovei gavus piniginių lėšų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba iškart nurašydavo mokestinius įsiskolinimus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui iš bendrovės sąskaitos, todėl bendrovės laisvai disponuojamu piniginių lėšų suma buvo labai nedidelė ir didžioji jos dalis buvo nukreipiama verslo tęstinumui išsaugoti. Bendrovei skyrus visas gautas lėšas visiškam atsiskaitymui su darbuotojais, bendrovės veiklą dėl apyvartinių lėšų trūkumo būtų tekę stabdyti po maždaug 2-3 mėnesių ir netrukus būtų tekę skelbti jos bankrotą. Visa ši situacija, atsakovo teigimu, buvo suprantama visiems bendrovės akcininkams ir visi akcininkai dalyvavo sprendžiant kasdien kylančius klausimus dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Atsakovas pažymi, kad laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2010-05-03 bendrovės banko sąskaitos pradinis likutis ir galutinis likutis buvo 0,00 Lt. Bendrovė šiuo laikotarpiu išleido absoliučiai visas lėšas, kiek tik jų gavo. Pasak atsakovo, kuomet bendrovė buvo skolinga visiems be išimties darbuotojams, nebuvo galima diskriminuoti vieno ar kito darbuotojo ir vieniems išmokėti visą darbo užmokesčio skolą, o kitiems nemokėti nieko. Pažymi, kad darbuotojai R. J. 2010-04-15, kai buvo gauta pinigų į sąskaitą, buvo pervesta 2500 Lt darbo užmokesčio, t.y. daugiausiai iš visų darbuotojų, kuriems tą dieną buvo vykdyti daliniai darbo užmokesčio skolos mokėjimai. Vos tik atsiradus pirmai galimybei atsiskaityti su darbuotojais nekeliant grėsmės bendrovės veiklai dėl apyvartinių lėšų trūkumo, 2010-07-12 atliktas 5000 Lt mokėjimo pavedimas tuo metu jau atleistai R. J., nors tuo metu kitiems darbuotojams net ir daliniai mokėjimai nebuvo daromi. 2010-07-29 R. J. pervesta dar 7132,70 Lt darbo užmokesčio, 2010-08-04 su ja atsiskaityta visiškai pervedant jai dar 2962,30 Lt. Taip pat atsakovas vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dali prašo ieškinio reikalavimams dėl padarytos žalos laikotarpiu iki 2011-05-07 taikyti ieškinio senatį ir juos atmesti CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.

10Atsakovai Z. G., H. G., K. R. su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovė Z. G. ir ieškovas 2006-01-11 sudarė darbo sutartį, kuri buvo pakeista 2009-01-05 ir atsakovė buvo perkelta į projekto vadovės pareigas. Atsakovė K. R. ir ieškovas 2006 m. birželio mėnesį sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu atsakovė užėmė architektės pareigas. Pasak atsakovų, jie ir ieškovas sudarė tris automobilių nuomos sutartis – 2010-01-01 su Z. G., 2011-02-01 su K. R. ir 2011-05-01 su H. G.. Nuomos sutarčių pagrindu atsakovai ieškovui išnuomojo nuomos sutartyse nurodytas transporto priemones nuomos sutartyse nustatyta tvarka, o ieškovas už nuomojamas transporto priemones įsipareigojo atsakovams mokėti nuomos sutartyse nustatytą nuomos mokestį. Atsakovė Z. G. ir ieškovas 2013-03-15 nutraukė darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu nuo 2013-03-18. Atsakovas H. G. pas ieškovą niekada nedirbo. Nuomos sutartis buvo sudaryta su juo dėl to, kad ieškovui išnuomotas automobilis BMW, valst. Nr. ( - ) buvo registruotas H. G. vardu, o faktiškai automobiliu naudojosi atsakovė Z. G.. Atsakovai pažymi, kad Z. G. ir K. R. pas ieškovą užėmė projektų vadovės ir architektės pareigas. Šios pareigos yra susijusios su įvairiais statybiniais projektais, projektavimo darbais, parengto projekto administravimu bei priežiūra. Šių funkcijų vykdymui ypatingai svarbus betarpiškas bendravimas su projektą užsakiusiais klientais, yra svarbi nuolatinė projektų vykdymo priežiūra fiziškai vykstant į vietą bei siekiant įsitikinti, jog projektas bus įgyvendintas tinkamai. Atsižvelgiant į tai, Z. G. ir K. R. darbinėms funkcijoms vykdyti naudojo asmenines transporto priemones. Ilgainiui ši situacija tapo itin nepalanki ieškovo darbuotojams, nes projektų daugėjo, asmeninių transporto priemonių naudojimas darbo funkcijų vykdymui tapo vis dažnesnis, vėliau nuolatinis. Atsakovės reaguodamos į susidariusią situaciją, kreipėsi į ieškovą su prašymu kokiu nors būdu spręsti susidariusią situaciją, nes didžioji dalis darbo užmokesčio buvo išleidžiama transporto priemonės eksploatacijai ir kurui, kai transporto priemonė dažniausiai buvo naudojama tiesioginėms atsakovių darbo funkcijoms vykdyti. Praėjus kuriam laikui ieškovas pasiūlė sudaryti asmeninių automobilių nuomos sutartis. Nuomos sutartyse buvo numatyta, kad atsakovės išnuomoja automobilius ieškovui, o ieškovas už automobilių nuomą moka nuomos mokestį bei kitus privalomus mokesčius. Pagal nuomos sutartis visos automobilio eksploatavimo išlaidos, tame tarpe, ir išlaidos kurui, teko pačioms atsakovėms. Ieškovo veiksmas – pasiūlymas sudaryti nuomos sutartis, atsakovėms buvo visiškai suprantamas, natūralus ir priimtinas. Įrodinėja, kad išperkamosios nuomos (lizingo) pagrindu įsigyti automobiliai buvo skirti išimtinai tik ieškovo akcininkams, ir nei karto nebuvo atvejo, jog lizinguojamomis transporto priemonėmis naudotųsi kas nors kitas. Atsakovėms, kaip ir visiems kitiems ieškovo darbuotojams, yra žinoma, jog akcininkai M. J. ir I. G. (vairuoja lizinguojamas Š. O.) 2010 - 2011 m. buvo išėję tėvystės atostogų. Tuo laikotarpiu automobiliais Š. O. naudojosi akcininkai savo asmeninių poreikių tenkinimui, nes šiuo laikotarpiu automobilių įmonėje nebuvo. Analogiška situacija buvo susiklosčiusi ir su R. K. (vairuoja F. P.). Ji motinystės atostogų buvo išėjusi 2009 - 2010 m. Tuo laikotarpiu ji taip pat naudojosi ieškovo lizinguojamu automobiliu. Pasak atsakovių, buvo lizinguojama dar viena transporto priemonė – Š. F.. Tačiau ji buvo priskirta išimtinai vienam ieškovo darbuotojui, kuris vykdė techninę priežiūrą. Vėluojant išmokėti atlyginimus, ieškovas už skolą šį automobilį paskolino šiam darbuotojui. Apie 2012 m. paskolintas automobilis buvo grąžintas ieškovui ir juo darbuotojai galėjo naudotis pasikeisdami. Nuo tada nebuvo poreikio sudaryti ir nuomos sutartis, nes ieškovas turėjo automobilį, kuris realiai buvo naudojamas visų darbuotojų pagal poreikį. Atsakovių teigimu, ieškovas savo iniciatyva su jomis sudarė nuomos sutartis, jos buvo tik ieškovo darbuotojos, su kuriomis buvo sudarytos nuomos sutartys, reaguojant į jų nuolatines pastabas dėl nepakenčiamos situacijos pas ieškovą, kai dalis gaunamo darbo užmokesčio turi būti išleidžiama transporto priemonės priežiūrai, kuri yra naudojama ieškovo veikloje. Visi ieškovo darbuotojai, tame tarpe ir ieškovo akcininkai matė, jog atsakovių automobiliai yra naudojami bendrovės veikloje. Nuomos sutarčių sudarymas atitiko nuomos sutarčių šalių tikrąją valią – atsakovės siekė bet kokiu būdu gauti kompensaciją iš ieškovo už darbinėje veikloje naudojamas asmenines transporto priemones, o ieškovas pasiūlė tai padaryti išnuomojant atsakovių automobilius ieškovui. Nebuvo jokio šalių valios simuliacijos ar apsimestinumo, nes nuomos sutartys buvo realiai vykdomos ir atitiko šalių motyvus ir tikslus. Atsakovai pažymi, kad ieškovas kelia reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo ir nuomos sutarčių pripažinimo tariamais sandoriais bei restitucijos taikymo, kurių pagrindu siekia tos pačios žalos atlyginimo – vienu atveju tik iš atsakovo P. V., kitu atveju iš visų atsakovų kartu taikant restituciją, taip sąmoningai siekdamas nepagrįstai praturtėti.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendime konstatavo, kad ieškovo reikalavimas nepagrįstas, todėl ieškinį atmetė. Teismas, pasisakydamas dėl P. V. civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl darbo užmokesčio priedo išmokėjimo sau pačiam, padarė išvadą, kad įmonėje buvo įprasta nerašytinių akcininkų sprendimų vykdymo praktika. P. V., veikdamas kaip steigėjas ir vienintelis akcininkas 2005 m. sausio 5 d. sudarė darbo sutartį Nr. 001 dėl įsidarbinimo UAB „Statybos projektų valdymas“ direktoriumi, t.y. administracijos vadovu. Iš darbo sutarties matyti, kad darbo sąlygas nurodė ir darbo sutartį pasirašė pats P. V., nusistatydamas 3500 Lt darbo užmokesčio dydį. Teismas konstatavo, jog ši aplinkybė patvirtina, kad akcininkams buvo žinomas įmonės vadovo ir akcininko P. V. darbo užmokestis ir kad akcininkai tokiam darbo užmokesčiui buvo pritarę, nors to raštu neįformino. Pažymėjo, kad byloje yra ir kitų P. V. sprendimų, kuriais jis sprendžia dėl savo paties darbo santykių. Vadovavosi akcininko R. M. paaiškinimais, jog 2010 metais buvo akcininkų sprendimas visiems akcininkams mokėti 3500 Lt darbo užmokestį „į rankas“; atmetė kaip neįrodytą ieškovo sudarytą priedų lentelę, nurodydamas, jog ji neatitinka darbuotojų įvykdytų projektų ir jų sąmatinės vertės su faktiškai skirtų priedų apskaičiavimu pagal minėtą lentelę. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog darbo užmokesčio priedus atsakovas P. V. skyrė sau nesant akcininkų sprendimo.

13Teismas, spręsdamas dėl priedų išmokėjimo pagrįstumo, pažymėjo, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami konstatuoti, jog įmonėje buvo daug fiktyvių santykių, kurie buvo toleruojami akcininkų ir vyko akcininkų iniciatyva. Esant byloje nustatytam akcininkų sprendimui dėl priedų sistemos taikymo P. V., padarė išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų, jog būtų galima konstatuoti atsakovo padarytą pažeidimą dėl tokio sprendimo taikymo tvarkos, įvertinat aplinkybę, kad rašytinio akcininkų sprendimo nėra ir todėl tikslios priedų išmokėjimų tvarkos nėra. Tačiau priedų skyrimo ir mokėjimo praktika parodė, kad atsakovas P. V. priedus skirdavo ir kitiems darbuotojams už tą mėnesį, kai jie atostogavo. Atsižvelgdamas į tokią įmonės veiklos praktiką, teismas konstatavo jog neturi pagrindo abejoti atsakovo P. V. paaiškinimais, kad priedai buvo ne skatinimo priemonė, o darbo užmokesčio sudėtinė dalis – darbo užmokesčio priedais buvo siekiama išlyginti darbo užmokestį iki akcininkų sutartos sumos, ir kad priedai galėjo būti skiriami už kelis mėnesius, kompensuojant tą mėnesį, už kurį jis nebuvo paskirtas dėl lėšų trūkumo. Apie tokią priedų nustatymo ir mokėjimo tikslą sprendė ir iš akcininkų susirašinėjimo elektroniniu paštu. Atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, kad P. V. materialinei atsakomybei taikyti nėra būtinų sąlygų, susijusius su kalte ir veikos neteisėtumu.

14Pasisakydamas dėl atsakovo P. V. civilinės atsakomybės už veiksmus ir sprendimus, dėl kurių įmonė turėjo sumokėti įstatymines netesybas, teismas nurodė, kad įmonė realiai galėjo atsiskaityti atleidžiant iš darbo R. J.. Tačiau iš Z. G., K. R. paaiškinimų nustatė, kad R. J. atleidimo metu įmonei trūko apyvartinių lėšų, įvertino, jog įmonė turėjo darbo užmokesčio įsiskolinimo visiems darbuotojams. Padarė išvadą, kad tokioje situacijoje įmonės vadovas P. V. turėjo nuspręsti, kuriuos sandorius vykdyti pirmiausiai. Esant tokioms aplinkybėms sprendė, kad šioje situacijoje nėra pagrindo vertinti, ir konstatavo, jog atsakovo P. V., kaip įmonės vadovo, kaltė dėl atsiradusių įmonės nuostolių, atleidus darbuotoją R. J., neįrodyta. Taip pat teismas atmetė šį reikalavimą ir tuo pagrindu, kad įgaliotiems pareikšti ieškinį dėl įmonės vadovo padarytos žalos, apie galimus nuostolius paaiškėjo dar 2010 m. liepos mėnesį, o ieškinys yra pareikštas tik 2014 m. gegužės 7 d., t.y. praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

15Teismas, spręsdamas dėl automobilių nuomos sutarčių nuginčijimo ir atsakovo P. V. civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl šių sutarčių sudarymo, nurodė, kad įmonės veikloje buvo naudojami automobiliai ir kad jie buvo reikalingi darbuotojams vykdant darbo funkcijas. Įmonė UAB „Statybos projektų valdymas“ užsiima statinių projektavimu, technine priežiūra, todėl įmonės darbuotojai darbo funkcijas atlieka ne tik ofise, bet turi vykti ir į statybos objektus. 2006 metais lizingo būdu buvo įsigyti 6 automobiliai (Škoda O. C. (( - ) Škoda O. C. (( - ) Škoda O. C. Elegance, F. G. Punto, Mazda 5 ir Mazda 6, t. 1, b.l. 152-160), iš kurių 5 automobiliais naudojosi įmonės akcininkai, o vienas buvo bendro naudojimo. 2010-2011 metais dirbo 14 darbuotojų, iš kurių 5 galėjo vairuoti (vairuodavo) automobilius. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog automobilių nuomos sandoriai realiai buvo vykdomi ir įmonės veikloje išnuomoti automobiliai buvo naudojami.

16Netenkinęs ieškovo reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, teismas, spręsdamas dėl alternatyvaus ieškovo reikalavimo taikyti P. V. civilinę atsakomybę už žalą, patirtą dėl sudarytų sandorių, konstatavo, jog byloje nėra įrodyta, kad įmonė patyrė kokios nors žalos dėl šių sandorių. Taip pat teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, jog P. V. sudarydamas sutartis kaip įmonės vadovas veikė neekonomiškai, sutartis sudarė nesant tokio poreikio, itin nepalankiomis (ne rinkos) sąlygomis.

17III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

18Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Statybos projektų valdymas” pareikštą ieškinį patenkinti visiškai; 2) tinkamai išspręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo; 3) priimti ir prijungti prie bylos papildomai pateikiamus rašytinius paaiškinimus / pažymą apie R. K. vykdytus projektus ir paskaičiuotas premijas. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, o teismas įvertino tik formaliai byloje esančius įrodymus, išskirtinai pagal atsakovų nepagrįstą poziciją, neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, išskirtinę reikšmę suteikdamas atsakovų nepagrįstiems aiškinimams. Mano, jog dėl tokio įrodymų vertinimo padaryti esminiai civilinio proceso bei materialinės teisės pažeidimai, nulėmę neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apeliantas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškintas įrodymų vertinimo taisykles ir mano, jog pirmosios instancijos teismas šių imperatyvių įstatymo reikalavimų neįgyvendino, įrodymus ištyrė ir įvertino šališkai, rėmėsi tik atsakovų išdėstytais niekuo nepagrįstais aiškinimais dėl tariamai teisėtai išmokėtų premijų, nuomos sutarčių teisėtumo ir kitų bylos aplinkybių, kas ir lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo šioje byloje priėmimą. Apelianto teigimu, teismas rėmėsi tik prielaidomis ir nepagrįstai konstatavo, jog priedų skyrimo taisyklės įmonėje buvo peržiūrėtos 2010 metais, jog neva priedai buvo ne skatinimo priemonė, o darbo užmokesčio dalis. Pasak apelianto, liudytojų Z. G., R. K., I. G., kitų apklaustų asmenų parodymai patvirtino aplinkybę, jog priedai buvo mokami už atliktus projektavimo, kitus projekto vykdymo, priežiūros darbus pagal akcininkų aptartą lentelę, o tai, kad įsakymuose nebuvo nurodomas konkretus projektas, už kurio įgyvendinimą yra mokamas priedas, o nurodoma, kad priedai skiriami „už gerus darbo rezultatus“, nepaneigia liudytojų paaiškinimų, jog realiai premijos buvo mokamos už konkrečių projektų įgyvendinimą, laikantis lentelėje akcininkų aptarto paskaičiavimo. Mano, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, jog atsakovas P. V. ėmė skirtis sau premijas tuomet, kai įmonėje buvo sunki finansinė padėtis, trūko apyvartinių lėšų, be to, įmonėje dalis akcininkų nedirbo, buvo tėvystės bei vaiko priežiūros atostogose, ir grįsdamas savo išvadas nepagrįstai skundžiamame sprendime akcentavo, jog tariamai tarp akcininkų yra kilęs civilinio pobūdžio ginčas. Mano, kad byloje jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais nebuvo įrodyti P. V. teiginiai apie tariamai 2010 metais atlyginimo ir premijų mokėjimo tvarkos akcininkų susitarimu pakeitimą, jog neva priedai buvo ne skatinimo priemonė, o darbo užmokesčio sudėtinė dalis, jog neva akcininkai susitarė, kad kiekvieno akcininko darbo užmokestis yra 3 500 Lt į rankas, todėl neva skirtumas nuo darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), nurodyto sutartyje, buvo dengiamas išmokant premijas. Apelianto teigimu, atsakovas P. V. nevykdė jokių projektavimo ar projekto vykdymo darbų, už kuriuos įmonėje dirbantiems asmenims realiai buvo mokama premija pagal akcininkų nustatytą premijų skyrimo lentelę, apie atsakovui mokamas premijas akcininkams nebuvo žinoma, todėl išsimokėdamas premijas be pagrindo atsakovas P. V. viršijo savo, kaip įmonės vadovo, įgaliojimus bei padarė įmonei žalos. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai teisindamas atsakovo P. V. veiksmus jam be pagrindo išsimokant premijas, skundžiamame sprendime iš esmės ignoravo tas aplinkybes, kad atsakovas sau premijas skirdavosi ir atostogų metu, nedarbingumo laikotarpiu. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepriteisė iš atsakovo P. V. 11 971,55 Lt žalos, kurią sudaro įmonės išmokėtos netesybos dėl darbuotojos R. J. atleidimo (sumos buvo išmokėtos darbuotojai vykdant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-07-21 preliminarų sprendimą), kadangi nepaneigė, jog atsakovas P. V. netinkamai įgyvendino savo, kaip įmonės vadovo funkcijas, laiku neatsiskaitė su atleidžiama darbuotoja, nors tam turėjo realias galimybes, dėl ko įmonei buvo padaryti papildomi nuostoliai, žala, kuriuos įmonė kompensavo atleistai darbuotojai pagal teismo sprendimą. Mano, jog įmonė turėjo realias galimybes atsiskaityti su atleidžiama darbuotoja, tačiau atsakovas be jokių aiškių motyvų prieš nutraukiant darbo sutartį su R. J. jai nemokėjo darbo užmokesčio, nors be objektyvaus pagrindo sau išsimokėjo dideles pinigų sumas kaip premijas, be to, atsakovas P. V. nebandė spręsti darbuotojos dalinio darbo užmokesčio apmokėjimo klausimo, nesitarė su kitais įmonės akcininkais, kas iš esmės lėmė, jog darbo sutartis su R. J., jos prašymu, buvo nutraukta DK 128 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apelianto teigimu, atsakovas P. V. netinkamas įmonės komercinės, ūkinės, finansinės veiklos organizavimas, vengimas atsiskaityti su buvusia darbuotoja R. J., ignoravimas valstybės pareigūnų įpareigojimus lėmė papildomus ieškovo nuostolius, kuriuos pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir priteisti iš atsakovo. Apelianto teigimu, taikydamas šioje dalyje ieškinio senatį teismas ignoravo byloje apklaustų akcininkų paaiškinimus apie atsakovo P. V. jiems suteiktą informaciją, susijusią su darbuotojos R. J. atsiskaitymu, bei tikrosios įmonės finansinės padėties sužinojimu tik atleidus P. V. iš vadovo pareigų bei perėmus įmonės finansinius dokumentus. Mano, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta senaties termino skaičiavimo pradžia turėtų būti laikytinas įmonės dokumentų perdavimo momentas 2013 metais naujajam įmonės vadovui, todėl teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį bei nepagrįstai šioje dalyje atmetė ieškovo reikalavimus.

19Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat be pagrindo netenkino ieškovo reikalavimų dėl keturių automobilių nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiais sandoriais, restitucijos taikymo ar žalos priteisimo. Mano, jog netenkindamas šioje dalyje ieškinio, teismas išvadas padarė remdamasis atsakovų niekuo nepagrįstais paaiškinimais, ignoruojant kitus bylos duomenis, objektyvias bylos aplinkybes. Apelianto teigimu, poreikio įmonei nuomotis automobilius nebuvo, o ginčo laikotarpiu neva nuomoti automobiliai realiai įmonės veikloje nebuvo naudojami. Apelianto teigimu, 2016 metais lizingo būdu įgyti penki automobiliai, kuriuos naudojo įmonės akcininkai, ir 2007 metais bendram darbuotojų poreikiui įgytas dar vienas automobilis neįrodo aplinkybės, jog buvo poreikis 2010-2011 metais papildomai nuomotis automobilius bei atsakovų automobilius realiai nuomoti ar juos naudoti įmonės veikloje. Minėtą aplinkybę patvirtina ir liudytojai, nurodę, jog dažniausiai į objektus darbuotojus veždavo P. V., kad važiuojant į objektus ar pas užsakovus darbuotojai kooperuodavosi, važiuodavo į kelis objektus ir pan. Apelianto teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, jog liudytojų parodymai apie automobilių nuomą nenuoseklūs ir prieštaringi, o aplinkybė, jog įmonės akcininkai kartais matydavo atsakovių automobilius įmonės stovėjimo aikštelėje, prie darbo, nepatvirtina, kad realiai šie automobiliai buvo nuomojami ar naudojami įmonės reikmėms, nes į darbą savo automobiliais atvykdavo ir kiti darbuotojai, tačiau su jais jokios automobilių nuomos sutartys nebuvo sudarytos. Atkreipė dėmesį į tai, kad tariamos nuomos sutartys buvo sudarytos tik su tomis darbuotojomis, kurioms prieš nutraukiant darbo sutartį P. V. padidino darbo užmokestį; su kuriomis darbo sutartis nutraukė bendru sutarimu, įmonei įsipareigojant papildomai sumokėti išeitines kompensacijas. Mano, jog teismas ignoravo ir byloje pateiktą įmonės akcininkų 2011 metų susirašinėjimą elektroniniu paštu, kuriame akcininkai sprendė klausimą dėl įmonėje naudojamų automobilių, iš kurio seka, kad dėl finansų krizės įmonėje buvo sumažėjusios darbų apimtys, projektų kiekiai, o visi įmonės akcininkai (taip pat ir P. V.) laikėsi pozicijos dėl transporto priemonių skaičiaus sumažinimo iki vieno. Be to, automobilių poreikio nebuvimą patvirtina ir aplinkybės, jog trys akcininkai 2010-2011 metais (skirtingu laikotarpiu) buvo vaiko priežiūros atostogose, o akcininkas R. M. nuo 2010 antro ketvirčio įmonėje taip pat nedirbo. Mano, jog nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo laikotarpiu realiai nebuvo jokio poreikio papildomai nuomoti automobilius, kad papildomų automobilių įmonės veikloje nereikėjo, nes pakako įmonėje turimų transporto priemonių, kad ginčo sutartimis tariamai išnuomotos transporto priemonės realiai įmonės veikloje nebuvo naudojamos, o sutartys buvo sudarytos fiktyviai, tik dėl akių, nesiekiant sukurti tikrųjų teisinių pasekmių, siekiant be pagrindo gauti įmonės lėšas, pasipelnyti įmonės sąskaita. Apeliantas pateiktame apeliaciniame skunde taip pat prašo prijungti papildomus įrodymus: pažymą / rašytinius paaiškinimus apie R. K. vykdytus projektus 2010-2013 metais, pabaigimo terminus, premijos paskaičiavimą.

20Apeliantas nesutinka ir su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodydamas, jog nebuvo jokio realaus pagrindo nukrypti nuo rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Mano, jog teismo sprendimu buvo priteistos nepagrįstai didelės bylinėjimosi išlaidos, jos neatitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo reikalavimų, bylos sąnaudų. Pažymėjo, kad pareikštu ieškiniu ieškovas siekė apginti savo pažeistas teises, nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nagrinėjama civilinė byla nėra ypatingai sudėtinga teisės ir fakto klausimu, byloje buvo pareikšti aiškūs reikalavimai. Apelianto teigimu, iš atsakovo P. V. atstovo pateiktos bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimo suvestinės seka, kad atskirų procesinių veiksmų atlikimo, procesinių dokumentų parengimo, atstovavimo teisme įkainiai yra ženkliai didesni nei numatyti Rekomendacijose maksimalūs dydžiai; iš esmės tos pačios teisinės paslaugos yra apmokestinamos kelis sykius (pvz., susipažinimas su ieškinio medžiaga, ieškinio medžiagos studijavimas ir pan.); įtraukti mokesčiai už procesinių dokumentų gavimą, jų išsiuntimą elektroniniu būdu ir pan., kas nėra teisinės paslaugos; įtraukti mokesčiai už advokato ir kliento susitikimus; reikalaujama padengti išlaidas už dokumentų, skirtų antstoliui, rengimą ir siuntimą, nors tas pats atsakovo keltas klausimas vėliau buvo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme ir atmestas. Mano, jog atsakovo P. V. reikalauta bei teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma (6 484,12 Eur (arba 22 388,37 Lt) yra nepagrista, be pagrindo padidinta, neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimų. Nesutinka ir su atsakovei Z. G. priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu (2 759,72 Eur (arba 9 528,76 Lt). Apelianto teigimu, nors advokatas E. L. byloje atstovavo tris atsakovus, tačiau byloje jų buvo bendrai parengtas tik vienintelis procesinis dokumentas, jokių kitų aplinkybių dėl didesnių bylinėjimosi išlaidų byloje nėra nustatyta.

21Atsakovas P. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad iš skundžiamo sprendimo motyvacijos aiškiai matyti, jog teismas skundžiamo sprendimo išvadas dėl premijų vertinimo padarė remdamasis ne tik atsakovo bei liudytojo R. M. paaiškinimais, bet ir visapusiškai įvertinęs ypač išsamiai surinktą bylos medžiagą, taip pat tinkamai įvertinęs abiejų šalių pateiktas įvykių versijas pagal tikimybių pusiausvyros principą. Mano, jog skundžiamame sprendime aiškiai nurodyta, kodėl teismas labiau tikėtinais pripažįsta atsakovo paaiškinimus, o ne ieškovo byloje iškeltą versiją, be to, sprendime taip pat pateikta išsami rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų analizė, sudaranti pagrindą tokiai teismo išvadai. Bylą nagrinėjusiam teismui neabejotinai buvo žinoma aplinkybė apie atsakovo P. V. ir liudytojo R. M. vykdomą bendrą verslą, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo netikėti liudytojo R. M., kuris nėra niekaip tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, parodymais. Mano, jog teismas pagrįstai nustatė tarp akcininkų kilusią konfliktinę situaciją ir atitinkamai įvertino ieškovo bei atsakovo „versijų“ atitikimą kitiems byloje esantiems įrodymams. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 39288,41 Lt žalos, lygios P. V. išmokėtų premijų „už gerus darbo“ rezultatus sumai 2010-2013 m., priteisimo, konstatuodamas, jog tariamos premijos faktiškai buvo akcininkų bendru sutarimu nustatyto ir visiems akcininkams vienodo darbo užmokesčio (3500 Lt „į rankas“) dalis. Atsakovas nesutinka ir su apelianto argumentu, jog teismas nepagrįstai atsisakė priteisti 11971,55 Lt nuostolių sumą, lygią darbuotojai R. J. išmokėtoms kompensacinėms išmokomos už vėlavimą atsiskaityti su šia atleidžiama darbuotoja. Pabrėžė, kad vadovaujantis naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo atveju atsakovo P. V. veiksmai, atlikti einant Bendrovės vadovo pareigas, turi būti vertinami taikant vadinamąją verslo sprendimų taisyklę (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas vadovų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais ir kuri skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Mano, jog atsakovo sąžiningo veikimo prezumpcija šiuo atveju nebuvo paneigta ir, vertinant atsakovo veiksmus pagal verslo sprendimų priėmimo taisyklę, jo atsakomybė yra negalima. Atsakovo teigimu, bendrovei akivaizdžiai neturint lėšų atsiskaitymui su visais kreditoriais (dėl to ginčo byloje nėra), P. V., neatsiskaitydamas su R. J. ir turimas ribotas lėšas panaudodamas kitoms įmonės reikmėms (tame tarpe atsiskaitymui su kitais darbuotojais), jokių imperatyvių įstatymo normų ar bendrovės įstatų nuostatų nepažeidė. Mano, jog atsakovas tinkamai įvertino visas atsiskaitymo ar neatsiskaitymo su R. J. rizikas ir, jas įvertinęs, priėmė jo sąžiningu įsitikinimu geriausią sprendimą - vykdyti dalinius atsiskaitymus su visais darbuotojais ir kitais kreditoriais, o ne iškart visas turimas apyvartines lėšas skirti atsiskaitymui su R. J., dėl ko vadovaujantis verslo sprendimų taisyklės reikalavimais, jokia P. V. civilinė atsakomybė už tokį sprendimą nėra galima, net jei įmonė ir patyrė dėl tokio sprendimo tam tikrą žalą. Atsakovo teigimu, aplinkybę, kad P. V. priimant sprendimus dėl bendrovės turimų lėšų panaudojimo buvo tinkamai įvertinti visi galimi veikimo variantai ir visos rizikos, aiškiai patvirtina tai, kad situacija buvo aptarta su kitais akcininkais.

22Atsakovas nesutinka su apelianto argumentu, jog ieškovas apie jo teisių pažeidimą sužinojo tik 2013 m. dėl atsakovo P. V. trukdymo kitiems akcininkams susipažinti su įmonės dokumentais ir jos turtine padėtimi. Atsakovo teigimu, jis pritaria skundžiamame sprendime nurodytu ieškinio senaties termino skaičiavimu nuo 2010 m., kadangi atsiskaitymo su R. J. problema buvo puikiai žinoma visiems akcininkams, visų jų bendrai sprendžiama, o akcininkas M. J., kaip pats pripažino, net rengė procesinius dokumentus Valstybinei darbo inspekcijai dėl R. J. reikalavimo išmokėti jai įstatymines netesybas.

23Atsakovas taip pat mano, jog grįsdamas įmonės poreikio nebuvimą nuomotis automobilius iš darbuotojų ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės kartoja tas pačias aplinkybes, kurias jau buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui ir kurios buvo motyvuotai įvertintos paneigtos skundžiamu sprendimu. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis atsakovų paaiškinimais, nustatė įmonės poreikį nuomotis automobilius iš darbuotojų. Pasak atsakovo, darbuotojų suvokimas (ir nusistovėjusi praktika), jog ieškovo vardu įsigyti 5 lizinguojami automobiliai faktiškai yra naudojami akcininkų ir jų traktuojami kaip asmeniniai, lėmė, kad darbuotojai negalėjo naudotis 5 lizinguojamais automobiliais ir jiems darbo reikalais dažnai tekdavo naudoti asmeninius automobilius, dėl ko nusistovėjusi praktika kėlė ypač didelį darbuotojų nepasitenkinimą ir atsakovas sudarė ginčo automobilių nuomos sutartis su aktyviausiai šį klausimą kėlusiais bei didžiausią darbo krūvį turinčiais darbuotojais, bei išnuomojo savo asmeninį automobilį, taip sudarydamas sąlygas jį naudoti bendrovės poreikiams.

24Atsakovas taip pat sutinka su teismo paskirstytomis bylinėjimosi išlaidomis ir jų paskirstymą nulėmusiais kriterijais. Papildomai prie teismo nurodytų argumentų atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti ir į netinkamą ieškovo procesinį elgesį, dėl kurio buvo vilkinamas bylos nagrinėjamas ir atitinkamai išaugo bylinėjimosi išlaidos. Nurodo, jog ieškovas, atstovaudamas profesionalaus atstovo (advokato) nesugebėjo iš pirmo karto tinkamai suformuluoti savo ieškinio reikalavimų ir pagrindų, todėl vėliau tikslino ieškinį, įtraukė į bylą 3 naujus atsakovus, todėl atsakovui rengti ne tik atsiliepimą į ieškinį, bet ir atsiliepimą į patikslintą ieškinį, taip pat dėl to buvo atidėtas bylos nagrinėjimas. Be to, ieškovas nuolat į teismo posėdžius (tiek parengiamuosius, tiek ir bylą nagrinėjant iš esmės) pateikdavo didelės apimties „siurprizinius“ įrodymus, su kuriais atsakovui objektyviai nebuvo įmanoma susipažinti teismo posėdžio pertraukos metu, ir teismui ne kartą teko atidėti bylos nagrinėjimą, rinkti naujus įrodymus, susijusius su ieškovo pateiktais įrodymais.

25Nesutinka su apelianto prašymu prijungti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus, nurodydamas, jog apeliantas galėjo visus įrodymus pateikti bylos nagrinėjimo metu, o liudytoja turėjo visas įprastas galimybes paaiškinti jai žinomas aplinkybes, be to, liudytojas apklausa buvo išsami ir ilgai truko. Mano, jog būtinybę pateikti naujus įrodymus nulėmė ne tai, kad liudytojai neva nebuvo leista pasisakyti teismo posėdžio metu (tą paneigia posėdžio graso įrašas), o paties apelianto netinkamas ir nesąžiningas procesinis elgesys bei byloje pasirinkta duomenų neatskleidimo strategija. Atsakovo nuomone, apelianto pateikiamas netiesioginis įrodymas (lentelės forma pateikti duomenys) nėra pagrįstas jokiais objektyviais pirminiais duomenimis, todėl apskritai neturi įrodomosios galios ir negali paneigti anksčiau byloje atsakovo pateiktų ir ieškovo iki šios niekuomet neginčytų duomenų.

26Atsakovai Z. G., H. G. ir K. L. pateiktame atsiliepime prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai analogiški ieškovo ieškinio argumentams. Mano, jog ieškovas neįrodė sudarytų automobilių nuomos sutarčių fiktyvumu ar tariamumo. Atsakovų teigimu, nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti ar atsakovai realiai vykdė nuomos sutartis su bendrove, o aplinkybė, ar buvo poreikis įmonei nuomotis automobilius, nėra teisiškai reikšminga. Aplinkybė, ar buvo poreikis sudaryti automobilių nuomos sutartis yra reikšminga vertinant žalos, padarytos bendrovei klausimą. Mano, jog vien tai, kad nebuvo poreikio sudaryti nuomos sutarties dar nereiškia, kad nuomos sutartys nebuvo realiai vykdomos. Atsakovų teigimu, ieškovas neįrodinėja tų sąlygų, kurios yra būtinos siekiant pagrįsti sudarytų nuomos sutarčių tarp atsakovių ir ieškovo tariamumą. Mano, jog ieškovas netinkami vertino liudytojų parodymus ir sąmoningai siekia klaidinti apeliacinės instancijos teismą, nurodydamas neteisingus duomenis apie liudytojų parodymus. Nurodo, jog ne visi liudytojai teismo posėdyje parodė, jog vežė atsakovus į jų prižiūrimus objektus, be to, ieškovas sąmoningai nutyli aplinkybes, jog ieškovo išperkamosios nuomos (lizingo) pagrindu įsigyti automobiliai buvo skirti išimtinai tik ieškovo akcininkams. Mano, kad automobilių nuomos sutarčių sudarymas atitiko automobilių nuomos sutarčių šalių tikrąją valią – atsakovai siekė bet kokiu būdu gauti kompensaciją iš ieškovo už darbinėje veikloje naudojamas asmenines transporto priemones, o ieškovas pasiūlė tai padaryti išsinuomojant atsakovų automobilius ieškovo naudai. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28Byloje ginčas kilo dėl įmonės vadovo teisinės atsakomybės, įrodinėjant žalą, kaip padarytą už netinkamą vidaus administravimo funkcijų vykdymą. Ieškovas UAB „Statybos projektų valdymas“ pareigą atlyginti žalą kildina iš: 1) atsakovo P. V. veiksmų, susijusių su darbo užmokesčio priedų išmokėjimu sau pačiam; 2) atsakovo P. V. veiksmų ir sprendimų, dėl kurių įmonė turėjo sumokėti įstatymines netesybas (išmokėti atleistai darbuotojai vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką); 3) atsakovo P. V. sudarytų sandorių (4 automobilių nuomos sutarčių), ginčydamas tiek jų galiojimą, tiek prašydamas ginti teises alternatyviu būdu – priteisiant sumokėtą nuomos mokesčio sumą, laikydamas ją įmonei padaryta žala. Apeliantas UAB „Statybos projektų valdymas“ pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą įrodinėja netinkamu faktinių aplinkybių vertinimu.

29Dėl atsakovo, kaip UAB „Statybos projektų valdymas“ direktoriaus, darbo užmokesčio nustatymo ir išmokėjimo

30Pagal DK 16 straipsnio 1 dalį darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal šio Kodekso 14 straipsnį turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams (DK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal ABĮ 37 straipsnio 8 dalį bendrovės vadovas organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Paprastai įmonės vadovas, be kita ko, turi teisę disponuoti darbdavio lėšomis, yra atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą, kitas įstatymuose nustatytas funkcijas ir jų tinkamą vykdymą, veikia įmonės interesais (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 11 punktas, Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad darbuotojas, būdamas bendrovės vadovas ir veikdamas jos interesais, ne tik gali, bet ir privalo nustatyti, apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, kad bendrovės veikla būtų teisėta ir ji nepatirtų nuostolių, todėl jei įmonės vadovui nebuvo apskaičiuotas ir išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, konstatuotinas jo paties netinkamas bendrovės reikalų tvarkymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB ,,Proteus Balticus“, bylos Nr. 3K-3-528/2012).

31Byloje nustatyta, kad P. V., veikdamas kaip steigėjas ir vienintelis akcininkas 2005 m. sausio 5 d., sudarė darbo sutartį Nr. 001 dėl įsidarbinimo UAB „Statybos projektų valdymas“ direktoriumi, t.y. administracijos vadovu. Iš darbo sutarties matyti, kad darbo sąlygas nustatė ir darbo sutartį pasirašė pats P. V.. Darbo sutarties pakeitimai, nustatantys darbo užmokesčio dydį buvo įforminti 2005 m. spalio 13 d. (nustatant MMA), 2006 m. sausio mėn. (nustatant 1000 Lt darbo užmokestį), ir dar du kartus nenurodant datos, pagal kuriuos darbo užmokestis buvo nustatytas 3500 Lt dydžio (T. 1, b.l. 14-16). Byloje nėra jokių akcininkų sprendimų dėl įmonės vadovo darbo užmokesčio nustatymo net ir po to, kai P. V. 2006 m. balandžio 6 d. dalį įmonės akcijų perleido kitiems asmenims (R. M. 20 proc., R. K. 20 proc., I. G. 20 proc. ir M. J. 20 proc.) (T. 2, b.l. 22). Įmonės įstatų 5.2 punktas nustato, kad stebėtojų taryba ir valdyba įmonėje nesudaroma. Valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas atlieka bendrovės vadovas, išskyrus tas funkcijas, kurios pagal įstatymą priskirtos visuotiniam akcininkų susirinkimui (T.1, b.l.26). Įstatuose nenurodyta, kad visuotiniam akcininkų susirinkimui būtų priskirta teisė spręsti dėl vadovo darbo užmokesčio sudėties. Kita vertus, apeliantas ir neginčija, jog nebuvo akcininkų priimto sprendimo šiuo klausimu. Praktika, pagal kurią bendrovės vadovas nustatydavo, apskaičiuodavo ir išmokėdavo sau darbo užmokestį, buvo ilgalaikė ir ja vadovautasi tris metus, t.y. P. V. per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio savo paties įsakymais yra paskyręs priedų už 39288,41 Lt (T.4, b.l. 85). Įsakymai pateikti į bylą (T.1, b.l. 41-62). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad akcininkams buvo žinomas įmonės vadovo ir akcininko P. V. darbo užmokestis ir kad akcininkai tokiam darbo užmokesčiui buvo pritarę, nors to raštu neįformino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia išvada, nes akcijų dalies perleidimo sandoris įvyko dar 2006 m. balandžio 6 d., atsakovas P. V. atleistas nuo 2013-03-15 (T.1, b.l.19). Tai reiškia, kad per visą laikotarpį, kai buvo sudaryta darbo sutartis su P. V., akcininkai nesiėmė jokių veiksmų pakeisti darbo sutartį, taip pritardami darbo užmokesčio apmokėjimo sąlygoms, kurios yra būtinoji darbo sutarties sąlyga (DK 95 straipsnio 3 dalis).

32Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad atlyginimą bendrovės vadovui, jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba ar stebėtojų taryba, nustato visuotinis akcininkų susirinkimas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami konstatuoti, jog įmonėje buvo daug fiktyvių santykių, kurie buvo toleruojami akcininkų ir vyko akcininkų iniciatyva. Apeliantas šios išvados neginčija, kartu su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, kad vykdė Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą, t.y. pagal nustatytą teisinį reguliavimą būdamas darbdaviu sudarė sutartį pagal imperatyvias darbo įstatymo normas (DK 95, 99 straipsniai). Tokiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas taikyti principą iš neteisės teisė neatsiranda (,,ex iniuria ius non oritur“). Tai sudaro pagrindą atmesti ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo P. V. žalą, atsiradusią dėl darbo užmokesčio priedo išmokėjimo sau pačiam.

33Kita vertus, P. V., kai pasirašė darbo sutarties pakeitimą, kuriame numatytas 3500 Lt darbo užmokestis, buvo ieškovo akcininku. Kaip byloje nustatyta, P. V., veikdamas kaip steigėjas ir vienintelis akcininkas, 2005 m. sausio 5 d. sudarė darbo sutartį Nr. 001 dėl įsidarbinimo UAB „Statybos projektų valdymas“ direktoriumi. Taigi iš esmės sprendė klausimą, priskirtą įmonės akcininkų kompetencijai. Byloje nėra duomenų apie kitokį akcininkų susitarimą ar įgaliojimų perdavimą. Esant šiai aplinkybei, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad darbo sutarties sąlygos dėl darbo apmokėjimo (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) negali paneigti apelianto (ieškovo) paaiškinimai dėl priedų lentelės. Argumentai dėl premijos skyrimo fakto taip pat neįrodo pirmosios instancijos teismo išvados neteisingumo, nes pagal jau minėtą kasacinio teismo praktiką vadovui keliama pareiga apskaičiuoti ir išmokėti visą priklausantį sau darbo užmokestį. Teismas sprendė, kad buvo susitarta tarp akcininkų dėl 3500 Lt atskaičius mokesčius darbo užmokesčio. Tai labiau atitinka P. V. darbo sutarties sąlygą dėl darbo užmokesčio, nei apelianto paaiškinimai dėl jam mokėtino darbo užmokesčio. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad šis dydis per visą darbo laiką, tame tarpe, įskaičiuojant įstatymo laiduojamą teisę gauti vidutinį darbo užmokestį atostogų laikotarpiu (DK 176 straipsnis, 204 straipsnio 1 dalis), būtų viršytas. Todėl papildomo darbo užmokesčio išsimokėjimo faktas už tą laikotarpį, kai įmonėje faktiškai nedirbo, neįrodo, kad buvo pažeistas teisingo apmokėjimo už darbą principas (DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Būtent dėl paties apelianto netinkamo pareigų vykdymo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negali nustatyti, ar atsakovas pažeidė priedų išmokėjimų tvarką, nes tiksli tvarka nebuvo patvirtinta. Pažymėtina, kad apeliantas nurodė, jog 2007-2008 metais, įmonėje sprendžiant klausimus dėl priedų skyrimo, buvo priimtas sprendimas priedus skirti darbuotojams ir akcininkams, dirbantiems projektuotojais, t.y. akcininkų sprendimas nepaveikė darbo sutarties sąlygos dėl darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad pats apeliantas nurodė, kad tokia tvarka nebuvo skirta įforminti akcininko valios dėl darbo užmokesčio sistemos pakeitimo, t.y. nesusijusi Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos vykdymu, apeliacinės instancijos teismas nepasako dėl apelianto atliekamo liudytojų I. G., R. K. parodymų vertinimo dėl įmonėje, tame tarpe ir jiems, taikytų priedų skyrimo taisyklių.

34Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą dėl atsakovui P. V. numatyto 3500 Lt darbo užmokesčio neįskaitant mokesčius (T.7, b.l.4), pateikia savo interpretacijas dėl liudytojo R. M. parodymų. Tačiau apelianto atliktas liudytojo R. M. parodymų vertinimas neturi privalomosios galios, o įrodymų, galinčių paneigti jo parodymų teisingumą apeliantas nenurodo (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino apelianto nurodytą aplinkybę dėl liudytojo suinteresuotumo, pasisakydamas, jog P. V. ir R. M. bei M. J., I. G. ir R. K. turi priešingus interesus, tačiau vertindamas akcininkų parodymus teisme, teismas atsižvelgia į tai, kad P. V. ir R. M. paaiškinimai labiausiai atitinka faktines aplinkybes ir juos labiau patvirtina kiti rašytiniai tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai. Taigi teismas tinkamai įvertino liudytojo R. M. parodydamas, t.y. pagal rašytinius įrodymus; tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta S.P.-G. v. valstybės įmonė Ignalinos atominė elektrinė, bylos Nr. 3K-3-107/2013). Be kita ko, apeliantas pats pripažino, kad atsakovui iki 2010 m., t.y. iki buvo nuspręsta atlyginimo dalį mokėti premijomis, buvo apskaitomas 3 500 Lt su mokesčiais atlyginimas.

35Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo įstatymai nenumato sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl, aiškinant darbo sutartyje išreikštą šalių valią, įvertinus darbo sutarties specifiką ir tikslus, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, atsižvelgtina į CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos socialdemokratų partija, bylos Nr.3K-3-235/2010; 2011 m balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-202/2011; 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. UAB „Flakt“, bylos Nr 3K-3-86/2013; kt.). Pasisakydamas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kilus ginčui, būtina derinti subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Be to, CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sisteminis sutarties aiškinimo principas reikalauja, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Sisteminis sutarties aiškinimo metodas, taip pat sutarties tikslų aiškinimas gali padėti nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, šalių tarpusavio teises ir pareigas. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „H. F.“, byla Nr. 3K-3-274/2004).

36Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą, įvertinusi šalių faktinius veiksmus po to, kai buvo nuspręsta atlyginimo dalį mokėti premijomis, t.y. nuo to momento, kai 2010-01-22 įsakymu Nr. 100122/02 atsakovas pasiskyrė ir išsimokėjo 1100 Lt vertės premiją, o per 2010 – 2013 metų laikotarpį, kai mokant premijas kartu su darbo užmokesčiu ir sumokant 4492,50 Lt gyventojų pajamų mokesčio (15 proc.), 1797 Lt sveikatos draudimo (6 proc.). 898,50 Lt pensijų ir socialinio draudimo (3 proc.), 9278,51 Lt darbdavio mokamų mokesčių Sodrai (30,98 proc.), 59,90 Lt įmokų į garantinį fondą (0,2 proc.), viso mokesčių - 16526,41 Lt, konstatuoja, kad šalių ketinimai dėl 3500 Lt darbo užmokesčio neįskaitant mokesčių atitiko to laikotarpio įmonės veikimo aplinkybes. Tai reiškia, kad aplinkybių pasikeitimas nesudaro pagrindo reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo, nes, pirmiausia, toks veikimo būdas tenkino akcininkų interesus ir atitiko jų valią (DK 35 straipsnio 1 dalis). Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o apeliaciniame skunde ši aplinkybė nėra ginčijama, įmonė dalyvaudavo viešuosiuose konkursuose dėl viešojo sektoriaus projektavimo darbų užsakymų, o tokiuose konkursuose paprastai negali dalyvauti įmonė, turinti įsiskolinimų „Sodrai“. Byloje nėra ginčo, kad prasidėjus ekonomikos nuosmukiui nebuvo pakankamai lėšų darbo užmokesčiui. Iš akcininkų susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, kad M. J. iniciatyva buvo siekiama išmokėti akcininkams pinigines lėšas per fiktyvias automobilių nuomos sutartis (2013-03-06 laiške nurodyta „sau mažinam algas iki 2000 Lt, o 500 Lt perrašom už mašinos panaudą, bus ir mokesčiai mažesni“ (T. 2, b.l. 67), o akcininkė R. K. 2013-02-26 elektroniniame laiške rašė, kad oficialios premijos turi būti mokamos tik tada, kai yra pinigų (T. 6, b.l. 35). Inter alia, 2008 metais prieš išeinant vaiko priežiūros atostogų R. K. buvo skiriami priedai pagal akcininkų susitarimą, o ne pagal darbo rezultatus.

37Taigi byloje nustatyta, kad dalis akcininkų dirbo projektuotojais, todėl turėjo ir galėjo žinoti apie vadovui mokamo darbo užmokesčio struktūrą, netgi, kaip akcininkai, vykdydami savo pareigas pagal Akcinių bendrovių įstatymą, o sau socialiai reikšmingose situacijose veikė ne pagal teisės aktų reikalavimus, sudarydami neleistinus susitarimus (T. 6, b.l. 35), siekdami išvengti valstybei mokesčių, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto (ieškovo) apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir neįrodytą dėl žalos padarymo atsakovo veiksmais sau pasiskiriant ir išmokant darbo užmokestį (CPK 185 straipsnis). Bet kokie svarstymai dėl darbo užmokesčio mokėjimo oficialiai ir vengiant mokesčių valstybei (T.2, b.l.67, T.4, b.l. 35) padaro apelianto argumentus dėl liudytojos R. K. parodymų vertinimo ir papildomo uždarbio paskirties ir dydžio nepatikimais. Kaip jau minėta, tokie argumentai negali būti teismo vertinami remiantis principu iš neteisės teisė neatsiranda (,,ex iniuria ius non oritur“). Tokiu atveju konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo išvada, dėl to, jog neįrodyta, kad P. V. išmokėdamas sau darbo užmokesčio priedus viršijo savo, kaip įmonės vadovo įgaliojimus, todėl civilinė atsakomybė jam, kaip administracijos vadovui, už priedų išmokėjimą negali būti taikoma nesant neteisėtos veikos, įvykdytos einant vadovo pareigas, yra teisinga (CPK 185 straipsnis).

38Dėl atsakovo P. V. civilinės atsakomybės už veiksmus ir sprendimus, dėl kurių įmonė turėjo sumokėti įstatymines netesybas

39Byloje nustatyta, kad pagal UAB „Statybos projektų valdymas“ direktoriaus 2010 m. birželio 16 d. įsakymą Nr. 20100616/03 darbo sutartis su architekte R. J. buvo nutraukta nuo 2010 m. birželio 17 d. pagal DK 128 straipsnio 1 dalį išmokant dviejų mėnesių išeitinę išmoką ir delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį (T. 2, b.l. 214). Taigi jau atleidimo iš darbo momentu užfiksuotas įmonės negebėjimas atsiskaityti su darbuotoja ir skaičiuojami delspinigiai. Taip pat darbuotojos R. J. atleidimo metu bendrovė turėjo pradelstų mokėjimų SEB bankui ir UAB „SEB lizingui“, valstybiniam socialiniam draudimui, iš laisvai disponuojamų lėšų buvo apmokėta UAB „Lukoil Baltija“ už kurą, apmokėta už kanceliarines prekes, iš dalies padengtas darbo užmokesčio įsiskolinimas kitiems darbuotojams. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įmonei turint ne vieną kreditorių, vadovas P. V. turėjo nuspręsti, kuriuos sandorius vykdyti pirmiausiai. Nurodė, kad ikiteisminio ir teisminio ginčo metu sprendžiant dėl darbuotojos R. J. reikalavimų pagrįstumo vadovo pareigas ėjo akcininkas R. M. iki 2010 m. gegužės 24 d., o vėliau akcininkas M. J. (T. 2, b.l. 205). Be to, šis klausimas buvo aptartas su akcininku M. J.. Minėtos aplinkybės apeliantas neginčija, pripažįsta, jog aiškinosi aplinkybes dėl galimybės sumokėti buvusiai darbuotojai (T.7, b.l.3). Tačiau vis tiek mano, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamos nuo tos dienos, kai P. V. 2013 m. perdavė dokumentus naujam vadovui M. J.. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokį argumentą, nes senaties terminas skaičiuojamas nuo to momento, kai asmuo galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo metu apeliantą atstovauja M. J., kuris ginčo su darbuotoja laikotarpiu ėjo vadovo pareigas. Konstatuojama, kad užimdamas tokias pareigas jis turėjo suvokti šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, todėl, turėdamas įgalinimus spręsti dėl atsikaitymo su kreditoriais prioritetų, privalėjo būtent ginčo laikotarpiu priimti įmonės veiklos užtikrinimui būtinus sprendimus, paskirstant turėtas pajamas. Tai reiškia, kad apeliantas objektyviai žinojo tiek apie įmonės pajamas, tiek apie kreditorius, todėl nėra pagrindo ieškinio senaties termino skaičiavimui nuo 2013 metų, kai pasikeitė vadovas. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog vertinat ieškinio senaties termino praleidimą būtina nustatyti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, o šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007). Atsižvelgiant į tai, atmetamas apeliacinis skundas dalyje dėl atsakovo P. V. civilinės atsakomybės už veiksmus ir sprendimus, dėl kurių įmonė turėjo sumokėti įstatymines netesybas.

40Dėl automobilių nuomos sutarčių nuginčijimo

41Iš esmės apeliantas skaičiuodamas įmonės veikloje naudotus automobilius pripažįsta, jog pagal darbuotojų skaičių tiek įgyti automobiliai lizingo sutarčių pagrindu, tiek nuomoti darbuotojams pagal nuomos sutartis bendroje sumoje atitinka reikalingą santykį, tačiau įrodinėja, kad nuomos sutartys yra fiktyvios, nes darbuotojai kooperuodavosi važiuodami į objektus, o Š. F. 2011 metais buvo nuolat naudojama įmonės veikloje (T.7, b.l.10,11). Kita vertus, pagal ieškovo (apelianto) pateiktą lentelę matyti, kad 2010 -2011 metais dirbo 14 darbuotojų, iš kurių 5 galėjo vairuoti (vairuodavo) automobilius, tarp jų – Z. G., K. R., M. B. (T. 4, b.l. 186). Apeliantas iš esmės kritikuoja teismo padarytas išvadas, pateikdamas savo įrodymų vertinimą dėl automobilių nuomos poreikio įmonės veikloje.

42Tariamas sandoris yra toks sandoris, kuriame nėra esminio sandorio elemento – suderintos sutarties šalių valios, siekiant tam tikrų teisinių pasekmių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sandorio šalių ketinimų. Taigi, tariamas sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas. Sprendžiant, ar sandoris tariamas, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-68/2005). Įrodinėjant tariamą sandorį viena iš nustatinėjamų aplinkybių yra ta, ar sandoris vykdomas, o jeigu nevykdomas, – dėl kokių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-191/2006). Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (CK 1.86, 6.193 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006).

43Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, jog įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad automobilių nuoma turėjo ir antrinę paskirtį – nustatant nuomos kainą su darbuotojais nuomos sutartyse nustatyta kaina darbuotojai buvo papildomai skatinami, t.y. jiems už įvairių darbo funkcijų vykdymą, taip pat kaip kompensacija už dažnai vėluojantį darbo užmokestį, buvo papildomai išmokamas faktinis darbo užmokestis, įformintas kaip automobilių nuomos mokestis, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl šios dalies sprendimo nepagrįstumo. Kita vertus, apelianto pamastymai, jog atsakovės Z. G. ir K. R. negalėjo dirbti kituose miestuose, nepaneigia teismo išvados dėl automobilių naudojimo darbo tikslais. Teismas šią išvadą padarė atsižvelgęs į akcininkų M. J. ir R. K. paaiškinimus, kurie nurodė, kad yra matę Z. G. ir K. R. darbe su nuosavu automobiliu. Be to, kad atsakovas P. V. vežiodavo į objektus darbuotojus savo automobiliu, nurodė pats apeliantas. Taip pat tai, kad darbo užmokesčio dalies mokėjimas yra įvykdytas sandoris, apeliacinės instancijos teismas sprendžia pagal akcininkų e.laiškais įvykusį susirašinėjimą, iš kurio galima spręsti, kad mašinos nuoma yra įprastai taikoma praktika, kaip mažinanti darbo užmokesčio išlaidas (T. 2, b.l. 67). Deklaratyvūs apelianto pamąstymai apie pakankamą Z. G. ir K. R. skatinimą premijomis (T.7, b.l.11) paneigti apelianto pripažintu darbo užmokesčio įsiskolinimo faktu. Teisėjų kolegija nevertina naujų argumentų dėl galimai H. G. parašo nebuvimo nuomos sutartyje ir galimo atsakovo P. V. asmeninio automobilio nuomos, nes jie nebuvo materialinio reikalavimo objektu (CPK 13 straipsnis) pirmosios instancijos teisme (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų Z. G., K. R., H. G. atsiliepime į apeliacinį skundą esančiu teiginiu, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti ar atsakovai realiai vykdė nuomos sutartis su bendrove. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog bendrovė vykdė nuomos sutartis, sumokėdama nuomos mokestį, o apeliantas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti, kad atsakovės Z. G. ir K. R. nevyko susitikti su klientais, t.y. darbas buvo tik administracinėse patalpose, kai byloje esantys įrodymai patvirtina jų rengtus projektus Klaipėdoje, Pasvalyje (T.5, b.l. 162), o tai reiškia, jog nebuvo pagrindo papažinti nuomos sutarčių negaliojančiomis dėl jų tariamo pobūdžio.

44Dėl atsakovo P. V. civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl nuomos sutarčių sudarymo

45Apeliantas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog Š. F. buvo perduota naudotis A. M. už įmonės skolas (T.7, b.l.12). Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į apelianto neginčijamą aplinkybę dėl nuo 2009 m. atsiradusių įmonėje finansinių sunkumų. Atsakovas P. V. nurodė, kad stengėsi įmonės veiklą vystyti taip, kad nebūtų fiksuojami įsiskolinimai SoDrai, nes priešingu atveju nebūtų galima dalyvauti valstybės institucijų organizuojamose ir finansuojamuose viešuosiuose pirkimuose. Kaip jau minėta, visi akcininkai, sutiko su tokia veikos strategija, tame tarpe, ėmėsi keisti darbo užmokesčio struktūrą, mokant premijas, skirtas išlyginti sumažintą darbo užmokestį, sudarant nuomos sutartis dėl automobilių. Jei toks veikimo modelis buvo taikomas akcininkams, vykdantiems projektavimo darbus, tai nėra pagrindo manyti, kad juo nebuvo vadovautasi pagal analogiją ir su kitais darbuotojais. Taigi paties apelianto atstovo susirašinėjimas su kitais akcininkais įrodo, kad įsiskolinimas ir negalėjo būti fiksuojamas buhalterinėje apskaitoje, nes buvo dedamos visos pastangos neatskleisti įmonės tikrosios finansinės padėties, bandant išvengti sunkesnių ekonominių pasekmių.

46Aplinkybės dėl A. M., R. M., Z. G. ir K. R. tolimesnių darbo santykių kartu su atsakovu P. V., kai apeliantas nereiškia reikalavimo dėl nekonkuravimo, negali per se patvirtinti jo įrodinėjamo teisių pažeidimo dėl žalos padarymo dėl sudarytų nuomos sutarčių, apeliacinės instancijos teismui pripažinus pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą dėl šių sandorių teisėtumo. Taip pat apeliantas įrodinėja, kad darbuotojai galėjo pasinaudoti akcininkams R. K., I. G., M. J. perduotais automobiliais, kai jie buvo vaiko priežiūros atostogose, o R. M. nuo 2010 m. antro ketvirčio nedirbo. Atsakovas P. V. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kiti akcininkai savo automobilių neduodavo. Pažymėtina, kad akcininkai I. G. ir M. J. teisme patvirtino, kad jų sutuoktinės buvo įdarbintos įmonėje (tai patvirtina ir rašytiniai dokumentai T. 4, b.l. 49, 50), nors realiai nedirbo. Esant šiaip aplinkybei, neprotinga būtų matyti, kad akcininkams perduoti automobiliai būtų suteikti naudotis kitiems darbuotojams, kai patys akcininkai neišreiškė tokios valios, ypač kai juos naudojo ir asmeniniais tikslais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

47Kiti apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados padarytos pažeidžiant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei reikalavimus teismo sprendimui. Pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad alternatyvus reikalavimas pareikštas atsakovui P. V. dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, nes byloje neįrodyta, jog P. V. sudarydamas sutartis kaip įmonės vadovas veikė neekonomiškai, sutartis sudarė nesant tokio poreikio, itin nepalankiomis (ne rinkos) sąlygomis

48Civilinių bylų nagrinėjimas grindžiamas rungimosi principu, reiškiančiu, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindų (CPK 12 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas nebepasisako dėl pakartotinai apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl ginčo esmės, pritardama pateiktiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

49Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

50Dėl naujų įrodymų

51CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio Kodekso 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad nuo žyminio mokesčio apeliantas atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). CPK 314 straipsnyje nurodoma jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

52Apeliantas prašo prijungti papildomus įrodymus – pažymą / rašytinius paaiškinimus apie R. K. vykdytus projektus 2010-2013 metais, pabaigimo terminus, premijos paskaičiavimą. Nurodo, jog minėti įrodymai patvirtina skunde išdėstytas aplinkybes apie darbuotojams skiriamas premijas pagal suderintą lentelę atsižvelgiant į projekto sąmatinę vertę ir pan., o papildomai pateikiami rašytiniai paaiškinimai (pažyma) leidžia išsamiai išnagrinėti šalių ginčą, priimti teisingą ir teisėtą sprendimą, ir kartu paneigia pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime išdėstytas nepagrįstas išvadas. Atsižvelgiant į tai, kad R. K. darbo užmokestis nebuvo nagrinėjamoje byloje ginčo objektu, o byloje esant įrodymams, kad akcininkų, dirbančių projektuotojais, darbo užmokesčio klausimai buvo sprendžiamo ad hoc pagal įmonėje finansinę esančią padėtį, kai dėl analogiškos darbo užmokesčio sistemos taikymo atsakovui P. V. nebuvo priimto akcininkų sprendimo pagal Akcinių bendrovių įstatymą (T.6, b.l.33), apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo.

53Dėl bylinėjimosi išlaidų

54Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų byla nesprendžiama iš esmės. Bet kokiu atveju bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis. Bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo reikalavimas, nesudaro ieškinio dalyko ir neprivalo būti nurodomas ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Jeigu ieškinyje nenurodytas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tai nesudaro pagrindo traktuoti kaip ieškinio trūkumą ir nustatyti terminą jam pašalinti (CPK 138 straipsnis). Jeigu ieškinyje toks reikalavimas nurodytas, tai jis nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, kuris ieškovo nukreipiamas atsakovui. Nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose, teismas ex officio privalo taikyti procesinį įstatymą ir jo pagrindu spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G.S. v. K.M., bylos Nr. 3K-3-533/2008).

55Apeliantas įrodinėja, jog teismo sprendimu buvo priteistos nepagrįstai didelės bylinėjimosi išlaidos; jos neatitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo reikalavimų, bylos sąnaudų. Pažymėjo, kad iš atsakovo P. V. atstovo pateiktos bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimo suvestinės seka, kad atskirų procesinių veiksmų atlikimo, procesinių dokumentų parengimo, atstovavimo teisme įkainiai yra žymiai didesni nei numatyti Rekomendacijose maksimalūs dydžiai; iš esmės tos pačios teisinės paslaugos yra apmokestinamos kelis sykius (pvz., susipažinimas su ieškinio medžiaga, ieškinio medžiagos studijavimas ir pan.); įtraukti mokesčiai už procesinių dokumentų gavimą, jų išsiuntimą elektroniniu būdu ir pan., kas nėra teisinės paslaugos; įtraukti mokesčiai už advokato ir kliento susitikimus; reikalaujama padengti išlaidas už dokumentų, skirtų antstoliui, rengimą ir siuntimą, nors tas pats atsakovo keltas klausimas vėliau buvo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme ir atmestas. Mano, jog atsakovo P. V. reikalauta bei teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma (6 484,12 Eur (arba 22 388,37 Lt) yra nepagrista, be pagrindo padidinta, neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimų. Nesutinka ir su atsakovei Z. G. priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu (2 759,72 Eur (arba 9 528,76 Lt). Apelianto teigimu, nors advokatas E. L. byloje atstovavo tris atsakovus, tačiau byloje jų buvo bendrai parengtas tik vienintelis procesinis dokumentas, jokių kitų aplinkybių dėl didesnių bylinėjimosi išlaidų byloje nėra nustatyta.

56Atsakovė Z. G. sumokėjo 2759,72 eurų už teisines paslaugas (T. 5, b.l. 43, 156). Atsakovus Z. G., H. G. ir K. R. atstovavo vienas advokatas. Byla buvo didelės apimties, jos nagrinėjimas vyko keturiuose posėdžiuose, buvo apklausinėjami liudytojai. Bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą priteisiamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R–85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytus dydžius (nauja redakcija nuo 2015.03.20). Atsiliepimo surašymo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga buvo 1 035 litai x 3 koeficiento pagal tuo metu galiojusių Rekomendacijų 8.18 punktą = 3105 Lt (899,27 eurų). Taigi 899,27 eurų yra maksimali rekomenduojama priteisti suma už atsiliepimo parengimą. Galiojančių Rekomendacijų 8.19. punktas numato mokėtiną atlygį už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto užmokesčio dydžio. Teisinių paslaugų suma yra pagrįsta rašytiniais įrodymais, paslaugos buvo suteiktos trims asmenims. Teismo posėdis 2015-07-21 prasidėjo 13.30 val., o baigtas – 17.09 val. (pagal Rekomendacijų 9 punktą trukmė skaičiuojama kaip 4 val.), todėl už jį turi būti apmokėta 285,80 eurų (0,1 (koeficientas) × 714,50 eurų (posėdžio metu buvęs užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto užmokestis) x 4 (valandų skaičius) = 285,80 eurų). 2015-03-31 teismo posėdis prasidėjo 9.00 val., o buvo baigtas 17.10 val., pertrauka truko 1.15 val. (T.5, b.l.70); bendra posėdžio trukmė 7 val., todėl turi būti sumokėta 500,15 eurų. 2014-09-10 teismo posėdis prasidėjo 13.55 val., o buvo baigtas – 15.30 min. (T2, b.l.130); bendra posėdžio trukmė pagal Rekomendacijų 9 punktą skaičiuojama kaip 2 val., todėl turi būti sumokėta 43,44 eurų (1 000 litų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės tuo momentu buvusi patvirtinta minimali mėnesinė alga) x 0.15 koeficiento pagal tuo metu galiojusių Rekomendacijų 8.18 punktą = 150 Lt (43,44 eurų). 2014-11-25 teismo posėdis prasidėjo 13 val. 30 min., o buvo baigtas 14.40 min., trukmė 1.00 val., todėl turi būti sumokėta 44,96 eurų (1 035 litai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga) x 0.15 koeficiento pagal tuo metu galiojusių Rekomendacijų 8.18 punktą = 155,25 Lt (44,96 eurų)). Visa už teismo posėdžius, atstovaujant atsakovus Z. G., H. G. ir K. R., pagal Rekomendacijas priteistina suma yra 874,35 eurų. Sudėjus rekomenduotas priteisti sumas, jos viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovų advokatas bylos procese veikė aktyviai, pasisakydamas dėl ieškovo teiktų procesinių dokumentų, laiku parengė atsikirtimus, todėl nesant objektyvių veiksnių, dėl kurių turėtų būti mažinamas atlyginimas už suteiktas teisines paslaugas, argumentas dėl per didelių bylinėjimosi išlaidų atmetamas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Ieškovas, pradėjęs procesą, turi prisiimti pats jo padarinius, todėl nebūtų teisinga bylinėjimosi dalies riziką perketi laimėjusiai bylą šaliai (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju konstatuojama, kad bylinėjimosi išlaidų suma pagrįstai priteista atsakovės Z. G. naudai (CPK 88 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

57Pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti atsakovui P. V. iš ieškovo 6 484,12 eurų bylinėjimosi išlaidų (T. 6, b.l. 118) padarydamas išvadą, kad išlaidos atitinka bylos sudėtingumą. Teismas nurodė, kad byloje buvo rengti du atsiliepimai į ieškinį (ir patikslintą ieškinį), rengti rašytiniai paaiškinimai, atlikti procesiniai veiksmai dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas atstovautas teisme. Byloje atsakovui buvo pareikšti keturi reikalavimai, galintys sudaryti savarankiškus ieškinius, byla yra didelės apimties (6 tomai), byloje buvo keliami sudėtingi teisės taikymo klausimai, tiriama daug faktinių aplinkybių. Taip pat teismas įvertino, kad ieškinį yra pareiškęs ūkio subjektas fiziniams asmenims. Apeliantas nurodė, kad toks kriterijus nesudaro pagrindo nukrypti nuo rekomenduojamo priteisti užmokesčio už teisinę pagalbą. Be to, į užmokestį įtraukti veiksmai, kurie nėra priskiriami prie teisinės pagalbos (pvz., įtraukti mokesčiai už procesinių dokumentų gavimą, jų išsiuntimą elektroniniu būdu ir pan.). Kita vertus, apeliantas nepagrindžia, kokią sumą jis laikytų protinga. Atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo nemažinti priteistų bylinėjimosi išlaidų bei atsižvelgti ir į netinkamą ieškovo procesinį elgesį, dėl kurio buvo vilkinamas bylos nagrinėjamas ir atitinkamai išaugo bylinėjimosi išlaidos. Nurodo, jog ieškovas, atstovaudamas profesionalaus atstovo (advokato) nesugebėjo iš pirmo karto tinkamai suformuluoti savo ieškinio reikalavimų ir pagrindų, todėl vėliau tikslino ieškinį, įtraukė į bylą 3 naujus atsakovus, todėl atsakovui rengti ne tik atsiliepimą į ieškinį, bet ir atsiliepimą į patikslintą ieškinį, taip pat dėl to buvo atidėtas bylos nagrinėjimas. Be to, ieškovas pateikdavo didelės apimties įrodymus, su kuriais atsakovui objektyviai nebuvo įmanoma susipažinti teismo posėdžio pertraukos metu, ir teismui ne kartą teko atidėti bylos nagrinėjimą, rinkti naujus įrodymus, susijusius su ieškovo pateiktais įrodymais.

58Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą ataskaitą apie atsakovui P. V. paslaugų suteikimą (T.6, b.l.119-121), nenustatė, kad nurodyti veiksmai nėra susiję su teisminiu bylos nagrinėjimu, kartotųsi ar būtų neatlikti. Nors į užmokestį įtrauktos tokios išlaidos kaip dokumento nuorašo tvirtinimas, tačiau savo esme tai mokama paslauga (pvz., notaras taip pat šią paslaugą apmokestina). Taip pat išrašo iš Juridinių asmenų registro paieška yra mokama paslauga, o el. būdu dokumentų siuntimas įgauna mokestinę vertę advokato laiko sąnaudų būdu. Kita vertus, Rekomendacijų 8.20 punktas numato kitų teisinių paslaugų, nenurodytų šių rekomendacijų 8.1–8.19 punktuose, teikimo apmokamą valandą, kuri įvertinama taikant 0,1 koeficientą. Kaip jas vertinti, paliekama teismo diskrecijai, tačiau baigtinio sąrašo nenumatymas reiškia, kad turi būti atsižvelgta į protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus, įvertinat Rekomendacijų 2 punkte numatytus kriterijus, tokius kaip bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, ginčo sumos dydį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kt. Savaime suprantama, kad ir elektronine forma laiško parengimas, dokumentų patikrinimas, kad galėtų būti patvirtintas nuorašas, kaip jau minėta, yra reikalaujantis laiko sąnaudų. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnio 3 punktą advokatas yra atsakingas už tinkamą bylos medžiagos paruošimą teismui. Taigi, vertinat pagal šiuo metu galiojančių Rekomendacijų 8.20 punktą atliktus veiksmus, nurodytus Ataskaitoje 1, 3, 5, 7, 9, 10, 15 punktuose, taikomas 0,1 koeficientas. Šis koeficientas yra susietas su valandos terminu. Advokatas minėtuose punktuose darbus pateikė vienetais, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, sprendžia taikyti valandinio apmokėjimo kriterijų. Tokiu atveju už Ataskaitoje 1, 3, 5, 7, 9, 10, 15 punktuose suteiktas paslaugas mokėtina 500,15 eurų (714,50 eurų (užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto užmokestis) x 0,1 (koeficientas) × 7 (veiksmų skaičius) = 500,15 eurų). Pagal šiuo metu galiojančių Rekomendacijų 8.18 punktą, taikant 0,01 koeficientą, advokatui turėtų būti apmokėta už paklausimą JAR (Ataskaitos 4 punktas), todėl priteistina 7,15 eurų. Pagal iki naujos redakcijos galiojusių Rekomendacijų 8.17 punktą, taikant 0,012 koeficientą, advokatui turėtų būti apmokėta 10,79 eurų už paklausimą JAR (Ataskaitos 34, 42, 44 punktai)(1 035 litai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta tuo metu minimali mėnesinė alga) x 0.012 koeficiento pagal tuo metu galiojusių Rekomendacijų 8.18 punktą x 3 = 37,26 Lt (10,79 eurų). Be to, Ataskaitos 36 punkte yra numatytas 11.44 eurų sumos sumokėjimas už klientą antstoliui G.Puodžiukui. Tai atitinka CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkto sąlygą dėl jų priskyrimo bylinėjimosi išlaidoms, nes apmokėjimas siejamas su ginču dėl su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

59Pažymėtina, kad susitikimas su klientu dėl naujų pateiktų įrodymų aptarimo (pvz., suteiktos paslaugos Ataskaitos 2 punktas) atitinka CK 6.718 straipsnio 1, 3 dalies nuostatas, 6.722 straipsnio reikalavimus. Neišsiaiškinęs būtinų faktinių aplinkybių, advokatas negalės veikti taip, kad labiausiai atitiktų kliento interesus. Tik aptarus tolimesnę bylos eigą su klientu, tampa įmanoma pasiruošti teismo posėdžiui. Tokiu būdu įgyvendinamas CPK 7 straipsnio reikalavimas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareikšti 4 savarankiški reikalavimai. Tai kriterijus, į kurį turi būti atsižvelgiama pagal Rekomendacijų 2.1. papunktį. Atsakovo atstovas 2014-11-27 paruošė atsiliepimą į patikslintą ieškinį pagal keturis reikalavimus. Prašoma už šią paslaugą atlyginti suma nurodyta kaip 387,94 eurų. Tuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga buvo 1 035 litai, o taikomas koeficientas 3 pagal tuo metu galiojusių Rekomendacijų 8.2 punktą. Tai reiškia, kad vertinant pagal reikalavimų sumą, pareikštų atsakovui, turėtų būti priteisiama 3 597,12 eurų (299,76 eurai (1 035 litai) x 3 koeficientas x 4 reikalavimai = 3 597,12 eurų). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip skaičiuoti reikalavimų, nes savo esme byla buvo sudėtinga, o tai jau atitinka ir Rekomendacijų 2.2. punktą, nes ginčas buvo grindžiamas kelių teisės šakų teisės normomis, įvertinant būtinybę žinoti kompleksiškai kasacinio teismo praktiką dėl įmonės vadovo teisinės atsakomybės.

60Ataskaitoje nurodytų atstovavimo teisme skaičius (įtraukti 4 posėdžiai) atitinka faktinę bylos medžiagą. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija apskaičiavo, jog pagal Rekomendacijas atstovaujant atsakovą visa už teismo posėdžius priteistina suma yra 874,35 eurų. Atsakovo atstovas ruošė 11 dokumentų, kurių esmė atitinka Rekomendacijų 8.16. punktą, t.y. kaip už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, kur taikomas 0,4 koeficientas. Teisėjų kolegija kaip kitą dokumentą skaičiuoja pirmąjį paruoštą atsiliepimą, nes jo dalis buvo panaudota atsiliepime į patikslintą ieškovo ieškinį, taip pat į šį skaičių įtraukia tokius procesinius dokumentus kaip raštai antstoliui G.Puodžiukui dėl su turto areštu susijusių veiksmų, rašytinius paaiškinimus teismui, įvertinus ieškovo skirtingais laikotarpiais teiktus įrodymus, naujai išdėstytus paaiškinimus. Minėtų procesinių dokumentų skaičius iš esmės po lygiai pasiskirsto tiek iki Rekomendacijų naujos redakcijos (Ataskaitos 33, 37, 41, 49 punktai (1 035 litai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga) x 0.12 koeficiento pagal tuo metu galiojusių Rekomendacijų 8.16 punktą x 4 = 496,80 Lt (143,88 eurų)), tiek po šio teisės akto pakeitimo (Ataskaitos 2, 6, 8, 13, 17, 18 punktai (714,50 eurų (užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto užmokestis) x 0,4 (koeficientas) × 6 (dokumentų skaičius) = 1714,80 eurų)). Tokiu atveju priteistina suma už šių dokumentų parengimą yra 2429,30 eurų. Suskaičiavus visus veiksmus kaip paslaugas, kurias galima įvertinti kaip priteistinas maksimalias pagal Rekomendacijas, gaunama 7430,30 eurų suma. Tai reiškia, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukrypsta nuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamų advokato atlygio dydžių ir ši išvada pagal apeliacinės instancijos teismo atliktus paskaičiavimus nėra teisinga, tačiau tai nekeičia klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo sprendimo esmės. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo priteistos išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių, apeliacinis skundas atmetamas šioje dalyje kaip neįrodytas (CPK 12, 178 straipsnis).

61Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsakovė Z. G. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 1 226,54 eurų. Atsakovams atsiliepimą į apeliacinį skundą parengė advokatas. Pagal Rekomendacijų 8.11. už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas. Vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2015 m. bruto buvo 735,10 eurų. Maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą būtų 955,63 eurų be PVM. Atsižvelgiant į tai, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą parengtas pagal duomenis, surinktus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija nusprendžia priteisti rekomenduojamą maksimalią sumą, t.y. 1156,31 su PVM. Taip pat atsakovas P. V. patyrė 1 963,84 eurus bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Ataskaitoje apie suteiktas paslaugas jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo rekomenduojamo priteisti maksimalaus dydžio nenurodyta, todėl įvertinus, jog atsiliepimas į apeliacinį skundą parengtas pagal duomenis, surinktus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija nusprendžia priteisti iš apelianto rekomenduojamą maksimalią sumą, t.y. 1156,31 su PVM atsakovo P. V. naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

62Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

63Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

64Priteisti atsakovei Z. G., asmens kodas ( - ) iš ieškovo UAB „Statybos projektų valdymas“, juridinio asmens kodas 300078023, 1156,31 su PVM bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

65Priteisti atsakovui P. V., asmens kodas ( - ) iš ieškovo UAB „Statybos projektų valdymas“, juridinio asmens kodas 300078023, 1156,31 su PVM bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija,... 3. I. Ginčo esmė... 4. ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Statybos projektų... 5. Nurodo, kad per laikotarpį nuo 2005-01-05 iki 2013-03-15 UAB „Statybos... 6. Ieškovas taip pat nurodo, kad P. V., atstovaudamas UAB „Statybos projektų... 7. Ieškovas pažymi, kad nors pats P. V. sau neteisėtai išsimokėjo dideles... 8. Atsiliepime į ieškinį P. V. nurodo, kad 2004-12-20 Steigimo aktu įsteigė... 9. Pasak atsakovo, jis kaip bendrovės vadovas turi teisę vienasmeniškai (be... 10. Atsakovai Z. G., H. G., K. R. su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendime... 13. Teismas, spręsdamas dėl priedų išmokėjimo pagrįstumo, pažymėjo, kad... 14. Pasisakydamas dėl atsakovo P. V. civilinės atsakomybės už veiksmus ir... 15. Teismas, spręsdamas dėl automobilių nuomos sutarčių nuginčijimo ir... 16. Netenkinęs ieškovo reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais... 17. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 18. Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas: 1) panaikinti... 19. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat be pagrindo netenkino... 20. Apeliantas nesutinka ir su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodydamas,... 21. Atsakovas P. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti,... 22. Atsakovas nesutinka su apelianto argumentu, jog ieškovas apie jo teisių... 23. Atsakovas taip pat mano, jog grįsdamas įmonės poreikio nebuvimą nuomotis... 24. Atsakovas taip pat sutinka su teismo paskirstytomis bylinėjimosi išlaidomis... 25. Nesutinka su apelianto prašymu prijungti prie bylos papildomus rašytinius... 26. Atsakovai Z. G., H. G. ir K. L. pateiktame atsiliepime prašo palikti... 27. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 28. Byloje ginčas kilo dėl įmonės vadovo teisinės atsakomybės, įrodinėjant... 29. Dėl atsakovo, kaip UAB „Statybos projektų valdymas“ direktoriaus, darbo... 30. Pagal DK 16 straipsnio 1 dalį darbdavys gali būti įmonė, įstaiga,... 31. Byloje nustatyta, kad P. V., veikdamas kaip steigėjas ir vienintelis... 32. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad... 33. Kita vertus, P. V., kai pasirašė darbo sutarties pakeitimą, kuriame... 34. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą dėl... 35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo įstatymai nenumato sutarčių... 36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą,... 37. Taigi byloje nustatyta, kad dalis akcininkų dirbo projektuotojais, todėl... 38. Dėl atsakovo P. V. civilinės atsakomybės už veiksmus ir sprendimus, dėl... 39. Byloje nustatyta, kad pagal UAB „Statybos projektų valdymas“ direktoriaus... 40. Dėl automobilių nuomos sutarčių nuginčijimo ... 41. Iš esmės apeliantas skaičiuodamas įmonės veikloje naudotus automobilius... 42. Tariamas sandoris yra toks sandoris, kuriame nėra esminio sandorio elemento... 43. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo... 44. Dėl atsakovo P. V. civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl... 45. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog Š. F. buvo perduota... 46. Aplinkybės dėl A. M., R. M., Z. G. ir K. R. tolimesnių darbo santykių kartu... 47. Kiti apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad nurodytos... 48. Civilinių bylų nagrinėjimas grindžiamas rungimosi principu, reiškiančiu,... 49. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo... 50. Dėl naujų įrodymų... 51. CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti... 52. Apeliantas prašo prijungti papildomus įrodymus – pažymą / rašytinius... 53. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 54. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas,... 55. Apeliantas įrodinėja, jog teismo sprendimu buvo priteistos nepagrįstai... 56. Atsakovė Z. G. sumokėjo 2759,72 eurų už teisines paslaugas (T. 5, b.l. 43,... 57. Pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti atsakovui P. V. iš ieškovo... 58. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą ataskaitą apie... 59. Pažymėtina, kad susitikimas su klientu dėl naujų pateiktų įrodymų... 60. Ataskaitoje nurodytų atstovavimo teisme skaičius (įtraukti 4 posėdžiai)... 61. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93... 62. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 63. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti... 64. Priteisti atsakovei Z. G., asmens kodas ( - ) iš ieškovo UAB „Statybos... 65. Priteisti atsakovui P. V., asmens kodas ( - ) iš ieškovo UAB „Statybos...