Byla e2-627-370/2016
Dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Moldeks“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Autairas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Moldeks“, panaikintos, pagal ieškovės UAB „Autairas“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Moldeks“.

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė UAB „Autairas“ kreipėsi į teismą prašydama UAB „Moldeks“ iškelti bankroto bylą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą grindė visų kreditorių interesų apsauga, nurodydama, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovė turi įsiskolinimų ir ilgą laiką neatsiskaito, yra didelė tikimybė, kad dėl savo sunkios finansinės padėties gali imtis veiksmų, pažeidžiančių kreditorių interesus (neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus, patenkins tik vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, iššvaistys turimą ar pas trečiuosius asmenis esantį savo turtą ar pan.).

5Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi siekiant užtikrinti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, areštavo atsakovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant tuo turtu, lėšomis, turtinėmis teisėmis disponuoti bei sustabdyti areštuoto turto pagal vykdomuosius dokumentus realizavimą ir išieškojimą per antstolių kontoras. Nustatė, kad laikinosios apsaugos priemonės galioja iki nutarties iškelti bankroto bylą arba nutarties atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos.

6Atsakovė kreipėsi į teismą prašydama panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad atsakovė moki, sėkmingai veikianti įmonė, neturinti jokių pradelstų įsipareigojimų. Ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčijamo teisme reikalavimo pagrindu, t. y. neturėdama vykdomojo reikalavimo ir žinodama, kad atsakovė jai nemoka tik todėl, kad nesutinka su reikalavimu, bet ne dėl to, kad negali reikalavimo įvykdyti. Galiojant piniginių lėšų, esančių banko sąskaitoje, areštui, atsakovė negali normaliomis sąlygomis vykdyti ūkinės veiklos, taip patiriami nuostoliai.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nustatė, kad ieškovė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savo ginčijamo Visagino miesto apylinkės teisme (civilinė byla Nr. 2-52-724/2015) reikalavimo pagrindu, kurio užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės; ši byla neišnagrinėta. Ieškovė kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė atsakovės negalėjimą vykdyti sutartinius įsipareigojimus dėl galimo nemokumo. Šiam pagrindui nepasitvirtinus, kitų įrodymų, sudarančių pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. B2-764-198/2015, ieškovė nepateikė.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi, palikti nepakeistas. Nurodė, kad atsakovė, įrodinėdama savo mokumą, teismui sąmoningai pateikė klaidingus finansinius ir kitus įmonės dokumentus:

  1. Pateiktas 2015 m. lapkričio 30 d. balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita yra nepatvirtinta. Atsakovė jais ir 2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentais grindė ir įrodinėjo teismui įmonės finansinius pajėgumus, tačiau pažymėtina, kad atsakovė savo mokumą grindė pagrindiniu trumpalaikio turto punktu 1.14 (Pirktos prekės, skirtos perparduoti) 2014 m. balanse 750 520 Lt (217 365 Eur) ir 2015 m. 180 612 Eur, nors tai yra pirktos, panaudotos medžiagos vykdomuosiuose objektuose, atsakovės sąmoningai nenurašytos ir padidinančios debitorinius reikalavimus.
  2. Pateiktas dokumentas dėl darbo užmokesčio darbuotojams, kelia abejonių jo teisingumu, nes nurodytas darbo užmokestis už spalio mėnesį išmokėtas visas, o 2015 m. lapkričio mėnesio balanse 11.6 p. (su darbo santykiais susiję įsipareigojimai) nurodyta 22 565 Eur. Neatitinkantys duomenys suklaidino teismą priimant sprendimą.

11Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą teismo prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė, teigdama, jog balanse nurodyta 180 612 Eur suma skirta perparduoti prekes yra jau panaudota bei „nenurašyta“, teismui nepateikė jokių įrodymų. Be to, ieškovė dėsto savo argumentus dėl bylos esmės, tačiau ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų. Teismui pateiktas atsakovės balansas yra sudarytas pagal įmonės veiklos dokumentus 2015 m. lapkričio 30 d. ir bendrovės akcininkų negali būti patvirtintas, nes jis nėra metinis (nėra sudarytas pasibaigus finansiniams metams), tačiau šis balansas yra sudarytas pagal įmonės apskaitos dokumentus ir pasirašytas bendrovės vadovo. Atsakovė paaiškino, kad statybos paslaugų veikloje atsiskaitymai yra atidedami ir prekės tampa paslaugų pirkėjo nuosavybe tik po to, kai šis už jas sumoka. Kol už prekes nėra sumokėta, jos yra apskaitomos balanso eilutėje „prekės skirtos perparduoti“, o kai už prekes yra sumokama, jų visa suma yra apskaitoma balanso eilutėje „pinigai ir pinigų ekvivalentai“. Tiek prekės skirtos perparduoti, tiek ir pinigų ar jų ekvivalentai yra bendrovės trumpalaikis turtas ir bendrovės turto rezultato nekeičia. Tam, kad nekiltų abejonių dėl darbuotojų atlyginimo, nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog darbuotojams sumokėtas atlyginimas už 2015 m. lapkričio mėnesį, o SODROS pažyma - kad bendrovė neturi jokių mokestinių įsipareigojimų.

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13

14Atskirasis skundas netenkintinas.

15Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas.

17Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK144 str. 1 d.). CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausia įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Kai sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto procese, turi būti vadovaujamasi ne tik CPK, bet ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Šia norma siekiama apsaugoti ne tik ieškovo, siūlančio iškelti įmonei bankroto bylą, bet ir visų įmonės kreditorių teises, užkertant kelią galimam atsakovo turto ar jo vertės sumažėjimui, tačiau tokios priemonės atsakovo atžvilgiu gali būti taikomos tik tuomet, kai teismui pateikiami įrodymai apie atsakovo nemokumą. Jeigu tokie įrodymai nepateikiami, nėra pagrindo iš esmės apsunkinti įmonės veiklos. Taigi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonei iki klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog turi būti atsižvelgiama į tai, ar ieškovas pateikė teismui prima facie įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo galimą nemokumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-663/2009, 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, 2010 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-195/2010, 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-751/2010; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2508/2013 ir kt.). Esant tokiems įrodymams, būtinybę taikyti atsakovo turto areštą sąlygotų tai, kad, netaikius galbūt nemokios įmonės turto ir lėšų arešto, išliktų ne tik atsakovui priklausančio turto perleidimo tikimybė, bet ir tikimybė, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeistas įmonės kreditorių lygiateisiškumas, nes atsakovas galėtų vykdyti savo įsipareigojimus tam tikriems kreditoriams iš esmės kitų kreditorių sąskaita (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-889-180/2015).

18Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo esant galimam atsakovės nemokumui (ĮBĮ 2 str. 8 p., ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.), nurodžius, kad 2015-10-21 atsakovė buvo informuota apie 26 286,94 Eur skolą, jai pateiktas 2015-10-21 Nr. 15/180 rašytinis pranešimas-raginimas dėl skolos apmokėjimo, kuriuo atsakovė įspėta dėl bankroto bylos iškėlimo, neatsiskaičius per 30 d. nuo įspėjimo gavimo, tačiau atsakovė savo įsipareigojimų neįvykdė. Kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė pridėjo šiuos įrodymus: 1) 2015-11-24 tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą; 2) 2015-04-29 PVM sąskaitą faktūrą AUT Nr. 007721; 3) lokalinę sąmatą 028MOL; 4) 2015-04-29 sąskaitą Nr. 14/07/31; 5) 2015-10-21 raštą Nr. 15/180; 7) 2013-05-21 statybos rangos sutartį Nr. 13/05/21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos ieškovės argumentus ir įrodymus, taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovei, siekiant užtikrinti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Gavus atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones nustatęs, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dėl skolos, kuri yra ginčijama teisme, ir tai yra priežastis, kodėl atsakovė nemoka ieškovei, kitų įrodymų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui, ieškovė nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

19Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas jau išnagrinėjo ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei ir 2016 m. sausio 22 d. nutartimi ieškovės ieškinio netenkino, atsisakė kelti atsakovei bankroto bylą, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei skyrė 2 000 Eur baudą. Teismas nustatė, kad pirma, šiuo atveju ieškovė nėra atsakovės kreditorė, nes šalių ginčas nagrinėjamas Visagino miesto apylinkės teisme, dar neišspręstas, antra, atsakovė yra moki. Nors ši pirmosios instancijos teismo nutartis nėra įsiteisėjusi (ieškovė pateikė atskirąjį skundą, kurio nagrinėjimas teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos apeliaciniame teisme paskirtas 2016 m. kovo 10 d. (civilinės bylos Nr. e2-711-370/2016), tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų atsakovės bankroto bylos iškėlimui, taip pat aplinkybė, jog ieškovė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo grindė teisme ginčijamu reikalavimu, kuris iki šiol nėra išnagrinėtas (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis posėdis Visagino miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-5-724/2016 paskirtas 2016 m. kovo 8 d.) leidžia daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė preliminaraus pareiškimo iškelti bankroto bylą pagrįstumo, t. y. nepateikė prima facie įrodymų, pagrindžiančių atsakovės nemokumą, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovei taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d., ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Jame nurodyti argumentai, susiję su atsakovės pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, juose nurodytų duomenų tikslumu ir teisingumu, vertinant jos (ne)mokumą, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byla nenagrinėjama iš esmės, o sprendžiama tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, tarp jų ir ieškinio bei pridedamų įrodymų preliminaraus pagrįstumo. Dėl aukščiau nurodytų motyvų nelaikytina, kad ieškovė pateikdama pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įrodė preliminarų atsakovės nemokumą, tokie duomenys nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 str.), dėl to nėra pagrindo tenkinti atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas 2016 m. sausio 22 d. nutartyje pasisakė dėl atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų, o šios nutarties teisėtumas ir pagrįstumas bus patikrintas apeliacinės instancijos teismo, ieškovei pateikus atskirąjį skundą dėl minėtos teismo nutarties.

20Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, panaikindamas taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovei, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 185 str.).

21Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

Nutarė

22Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė... 2. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė UAB „Autairas“ kreipėsi į teismą prašydama UAB „Moldeks“... 5. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi siekiant... 6. Atsakovė kreipėsi į teismą prašydama panaikinti taikytas laikinąsias... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi panaikino... 9. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo... 11. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą teismo prašo ieškovės... 12. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 13. ... 14. Atskirasis skundas netenkintinas.... 15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo... 17. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali... 18. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl bankroto... 19. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad Panevėžio apygardos... 20. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu,... 21. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso... 22. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti...