Byla e2A-746-302/2017
Dėl neišmokėtos draudimo išmokos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MLCH“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-60-577/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MLCH“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl neišmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „MLCH“, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ priteisti 250 845,49 Eur neišmokėtą draudimo išmoką, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir atsakovės buvo sudarytos krovinių vežimo draudimo sutartys, kuriomis buvo apdrausti iš Rusijos Respublikos į Latvijos Respublikos Rygos miesto Baltijos krovinių terminalą gabenami kroviniai (sintetinis kaučiukas). 2011 m. rugsėjo 5 d., 2011 m. rugsėjo 6 d., 2011 m. lapkričio 13 d., 2012 m. sausio 28 d. bei 2012 m. kovo 13 d. Latvijos Respublikos Rygos mieste Baltijos krovinių terminale atidarius vagonus buvo nustatytas 159 dėžių trūkumas. Ieškovės teigimu, kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, atsakovė nepagrįstai atsisakė jai išmokėti draudimo išmoką, nurodydama, kad pagal Krovinių draudimo taisyklių Nr. 024 (toliau – Taisyklės) II dalies 1.34 punktą įvykis yra nedraudiminis, nes nėra įsilaužimo pėdsakų. Ieškovė tvirtino, kad AAB „Sterlitamako naftos chemijos“ gamyklos 2015 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. 01-2888 patvirtina, jog krovinys negalėjo dingti gamyklos teritorijoje, nes gamyklos saugos tarnybos darbuotojai kartu su Rusijos muitinės darbuotojais tikrina krovinius vizualiai, sulygina vagone esančio krovinio turinį su krovinio važtaraščio dokumentais, krovinys uždaromas ir užplombuojamas dalyvaujančių asmenų akivaizdoje, pakrautus vagonus saugo gamyklos saugos tarnybos darbuotojai iki išsiuntimo iš gamyklos teritorijos. Ieškovės įsitinkinimu, labiausiai tikėtina, kad krovinys buvo pavogtas pervežimo metu, kadangi vagystė ir vagystės pasekmės yra draudiminis įvykis, todėl draudimo išmoka turėjo būti išmokėta. Be to, ieškovė teigė, kad nepraleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyto sutrumpinto vienerių metų senaties termino, tačiau, teismui nustačius, jog vis dėlto senaties terminas buvo praleistas, prašė jį atnaujinti dėl svarbių priežasčių – ieškovė nebuvo pasyvi, o tyrė vagystę.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu priėmė ieškovės UAB „MLCH“ atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl 724,05 Eur priteisimo, toje dalyje civilinę bylą nutraukė, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir grąžino ieškovei 16,50 Eur sumokėti žyminio mokesčio.
  2. Įvertinęs AB „Lietuvos draudimas“ Krovinių draudimo taisyklių Nr. 024 II dalies 4.1, 4.1.6, 3.3 ir 1.34 punktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šalys buvo sutarusios, jog ne bet koks krovinio trūkumas bus laikomas draudžiamuoju įvykiu. Krovinio trūkumas kvalifikuojamas draudžiamuoju įvykiu vagystės atveju tik konstatavus: 1) kad yra įsilaužimo pėdsakų, 2) kad per pažeidimo vietą galima išimti trūkstamą krovinį, 3) kad krovinio trūkumo faktas ir kiekis yra užfiksuotas važtaraščiuose ar konosamentuose.
  3. Remdamasis į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visuma, teismas sprendė, kad visais krovinio trūkumo nustatymo atvejais pagrindinės plombos nuimtos nebuvo, jos atliko savo pagrindinę funkciją; taip pat nebuvo nustatyta jokių pažeistų transporto priemonės korpuso vietų, padarytų kitų transporto priemonės apgadinimų, sudarančių pagrindą išvadai, jog buvo įsilaužta į vagonų vidų ir kad per pažeidimo vietą buvo galima išimti krovinį. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad krovinio trūkumo faktas bei kiekis nebuvo nustatyti važtaraščiuose ar konosamentuose, kaip to reikalauja Taisyklių II dalies 1.34 punktas. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė, remdamasi minėtomis Taisyklių nuostatomis, pagrįstai įvykį pripažino nedraudiminiu ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką.
  4. Konstatavęs atsakovės sprendimo pripažinti įvykius nedraudžiamaisiais bei atsisakyti mokėti draudimo išmokas pagrįstumą, teismas dėl argumentų, susijusių su pačios draudimo išmokos suma, kaip dėl teisiškai nereikšmingų, nepasisakė.
  5. Teismas nustatė, kad atsakovė, atlikusi kiekvieno iš ginčo įvykių žalos administravimo veiksmus, apie kiekvienoje iš žalų priimtą sprendimą iš karto informavo ieškovę: 2011 m. rugsėjo 30 d. buvo išsiųstas pranešimas apie priimtą sprendimą žalos byloje Nr. 1203969 dėl 2011 m. rugsėjo 5 d. įvykio; 2011 m. rugsėjo 30 d. buvo išsiųstas pranešimas apie priimtą sprendimą žalos byloje Nr. 1204282 dėl 2011 m. rugsėjo 6 d. įvykio; 2012 m. balandžio 26 d. buvo išsiųstas pranešimas apie priimtą sprendimą žalos byloje Nr. 1221555 dėl 2011 m. lapkričio 13 d. įvykio; 2012 m. gegužės 11 d. buvo išsiųstas pranešimas apie priimtą sprendimą žalos byloje Nr. 1239248 dėl 2012 m. sausio 22 d. įvykio; 2012 m. gegužės 25 d. buvo siųstas pranešimas apie priimtą sprendimą žalos byloje Nr. 1253011 dėl 2012 m. kovo 13 d. įvykio, tačiau ieškovė į teismą kreipėsi tik 2016 m. sausio 18 d.
  6. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia kiekvieno įvykio atveju turi būti skaičiuojama nuo draudiko sprendimo priėmimo dienos, t. y. atitinkamai nuo 2011 m. rugsėjo 30 d., 2011 m. rugsėjo 30 d., 2012 m. balandžio 25 d., 2012 m. gegužės 11 d. ir nuo 2012 m. gegužės 25 d. Kadangi ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2016 m. sausio 18 d., teismas, remdamasis CK 1.125 straipsnio 7 dalimi, konstatavo, jog ieškovė vienerių metų ieškinio senaties terminą praleido.
  7. Įvertinęs tai, kad ieškinio senaties terminas praleistas daugiau nei 3 metus, kad ieškovės direktorius bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog dar 2013 metais buvo nuvykęs į gamyklą aiškintis dėl galimo krovinio nepakrovimo ir dėl to atsiradusio krovinio trūkumo, kad ieškovė taip ir nenurodė svarių argumentų dėl egzistavusių kliūčių kreiptis į teismą įstatyme nustatytais terminais, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą praleistą ieškinio senaties termino atnaujinti.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovė UAB „MLCH“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai krovinių dingimo nelaikė krovinių vagystėmis. OOO „Sterlitamako naftos chemijos gamykla“ 2015 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. 01-2888 patvirtina, kad krovinį pakrauna ir apžiūri ne tik pats siuntėjas, bet ir valstybės įgalioti asmenys (muitininkai), krovinį saugo saugos tarnyba. Visus pakrovimo veiksmus fiksavo nepriklausomi krovinių inspektoriai (ekspertai) SGS Votok Limited. Ekspertų pasamdymą vagonų Nr. 58041351 ir Nr. 52675212 pakrovimui įrodo SGS Votok Limited 2011 m. rugpjūčio 25 d. SGS inspektavimo protokolas, vagono Nr. 91887356 pakrovimą įrodo SGS Votok Limited 2012 m. sausio 13 d. inspektavimo protokolas, vagono Nr. 58005091 pakrovimą įrodo Votok Limited 2013 m. kovo 1 d. SGS inspektavimo protokolas. Pakraunant krovinį į vagoną dalyvauja keturi vienas nuo kito nepriklausomi subjektai: siuntėjas, apsaugos tarnyba, valstybinė muitinė ir nepriklausomi ekspertai. Nors nepriklausomų ekspertų (SGS) inspektavimo protokolais (2011 m. rugsėjo 6 d., 2011 m. rugsėjo 7 d., 2011 m. lapkričio 14 d. ir 2012 m. kovo 13 d.) nustatyta, kad vagonai buvo užplombuoti pagrindinėmis plombomis, nebuvo nustatyta jokių vagono apgadinimo ir šviežių suvirinimo pėdsakų, tačiau taip pat SGS inspektoriai nustatė, kad dviejuose vagonuose trūko papildomų kontrolinių plombų Nr. 0053999, Nr. 0054000, Nr. 0051041, Nr. 0051042, Nr. 0051043, Nr. 0051044, ant abiejų vagonų pusių trūko vielinių spynų, kas leidžia daryti išvadą, kad į vagonus buvo patekta. Be to, OOO „Sterlitamako naftos chemijos gamykla“ 2012 m. rugpjūčio 24 d. rašte nurodė, kad prekės buvo pavogtos transportavimo metu suklastojus plombas arba nuimant kiekvieno vagono duris ir jas iš naujo pritvirtinant, o 2013 m. kovo 14 d. rašte pažymėjo, kad suvirinimo pėdsakai tampa nematomi per kelias dienas. Ta aplinkybė, kad vagonų apgadinimo ir šviežių suvirinimo pėdsakų nebuvo rasta, o dalis plombų nebuvo pažeistos, negali reikšti, jog krovinys nebuvo pakrautas, nes pakrovimą patvirtina pakrovimo metu vykdoma keturių skirtingų subjektų kontrolė. Esant nurodytoms aplinkybėms, labiau tikėtina, kad įvyko vagystė pervežimo metu suklastojus plombas arba nuėmus vagono duris, nes vykdant pervežimą geležinkeliu vagonas nėra saugomas.
    2. Taisyklių II dalies 1.34 punkte nėra aprašyti įsilaužimo pėdsakų į vagoną požymiai, todėl šis punktas vagonui neturi būti taikomas. Minėtas punktas taikomas transporto priemonėms, konteineriams ir saugojimo vietai, tačiau nėra taikomas vagonams. Šiuo atveju negali būti taikoma ir analogija, nes, sudarant draudimo sutartį, turėjo būti aiškiai nurodyta, kokie įvykiai yra nedraudiminiai. Vagonas yra geležinkelio riedmuo, o ne transporto priemonė. Vagystė įsilaužiant baudžiamosios teisės teorijoje suprantama, kaip vagystė patenkant į patalpas, kas šios bylos kontekste reiškia, kad turėjo būti įsilaužta į vagoną. Įsilaužimas nereiškia, kad būtinai turi būti padarytas vagono sugadinimas (sulaužymas), nes įsilaužti vagoną galima ir jo nesulaužius. Pakanka pačios vagystės iš vagono į jį patenkant fakto, kad vagystė turėtų kvalifikuojantį įsilaužimo požymį.
    3. Vien tai, kad atsakovė informavo ieškovę apie tai, jog įvykis nedraudiminis, nereiškia, kad ieškovė būtent tuo metu turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo to momento, kai buvo įsitikinta, kad įvyko krovinio vagystė, o ne nepakrovimas. Iki OOO „Sterlitamako naftos chemijos gamykla“ 2015 m. lapkričio 11 d. rašto Nr. 01-2888 gavimo ieškovė bandė išsiieškoti žalą dėl nepakrovimo, todėl šiuo atveju subjektyvusis ir objektyvusis teisės į ieškinį momentas nesutapo. Net ir nusprendus, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas jį atnaujinti, kadangi ieškovė nebuvo pasyvi. Remdamasi atsakovės pozicija, kad įvykis yra nedraudiminis, ieškovė bandė išsiieškoti žalą iš krovinio siuntėjo, tačiau, paaiškėjus aplinkybėms, jog krovinys objektyviai negalėjo būti nepakrautas, buvo nutarta kreiptis į teismą su ieškiniu dėl neišmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
  2. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Nei vienu iš penkių atvejų nebuvo nustatyti jokie vagono pažeidimo pėdsakai, todėl įvykis negali būti laikomas draudžiamuoju vien dėl to. Nors ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad dviem atvejais pažeidimai buvo nustatyti, tačiau tai yra diskutuotina, be to, net ir pripažinus, kad ieškovės nurodomi pažeidimai egzistavo, jie būtų nepakankami tam, jog krovinys būtų išneštas per pažeidimo vietą. Kitų vagonų pažeidimų nustatyta nebuvo. Draudimo sutartyje tokiems atvejams yra numatyti du saugikliai, t. y. turi būti ne tik pažeidimo faktas, tačiau turi būti įmanoma patekti į transporto priemonės vidų. Ginčo atvejais į traukinio vagoną patekta nebuvo, todėl krovinys negalėjo būti pavogtas. Atmestini kaip deklaratyvūs ieškovės teiginiai, kad į traukinio vagoną buvo galima patekti ir kitais būdais, nes vagonai yra sveiki ir neturi jokių pažeidimo pėdsakų. Teiginys, jog vagono durys galėjo būti privirtintos, o virinimo pėdsakai išnyko per kelias dienas, taip pat nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Nei vienu atveju nebuvo nustatytas ir trečias būtinas vagystės požymis – krovinio trūkumo fiksavimas važtaraščiuose ar konosamentuose, dėl ko šalys buvo susitarusios. Taigi net ir tuo atveju, jei būtų nustatyti įsilaužimo pėdsakai, bet nebūtų įrašų apie tai važtaraščiuose ar konosamentuose, draudikas turėtų teisę atsisakyti atlyginti nuostolius. Apeliacinis skundas yra grindžiamas prielaidomis, kad krovinys buvo pakrautas, todėl galėjo dingti tik dėl vagystės. Ieškovė remiasi siuntėjos OOO „Sterlitamako naftos chemijos gamykla“ tyrimu, tačiau ši privati įmonė gali būti suinteresuota, todėl jos atliktas tyrimas savaime neleidžia teigti, kad krovinys visiškai buvo pakrautas. Žalų administravimo praktikoje tokie krovinio pilni nepakrovimai paprastai vyksta būtent Rusijoje, kur yra paplitęs pareigūnų, sveriančių krovinius, papirkinėjimas. Apeliantės nurodomas vagystės apibrėžimas baudžiamojoje teisėje neturi nieko bendro su nagrinėjamu ginču. Nepagrįsta ir ieškovės pozicija, kad Taisyklių II dalies 1.34 punktas neapima įsilaužimų į traukinio vagoną. Taisyklės taikomos ir vežant krovinį traukiniu, kaip viena iš galimų transporto priemonių rūšių.
    2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią – draudimo bendrovės priimtas sprendimas atsisakyti atlyginti nuostolius, nes būtent tada ieškovė sužinojo apie jos nenaudai priimtą sprendimą. Tai, kad ieškovė tyrė galimus krovinio dingimo variantus, nepanaikina jos pareigos kreiptis į teismą dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju galimo nepagrįstumo. Ieškovės vardu pretenzijas atsakovei rašė advokatas, t. y. profesionalus teisininkas, todėl ieškovei turėjo būti žinoma apie ieškinio senaties institutą ir jo taikymo pasekmes. Atsakydama į pretenziją, atsakovė 2014 m. rugpjūčio 8 d. informavo ieškovę apie praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau ieškovė nesiėmė jokių priemonių ginti savo teises ir į teismą kreipėsi tik po 16 mėnesių. Jokio objektyvios priežastys, trukdžiusios ieškovei laiku kreiptis į teismą, nebuvo nurodytos.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektu.

6Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytos krovinių draudimo sutartys (Krovinių draudimo liudijimas Serija LD Nr. 94149757 – laikotarpis nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., Krovinių draudimo liudijimas Serija LD Nr. 95797038 – laikotarpis nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. (e. bylos t. 1, b. l. 28–30), kuriomis buvo apdrausti iš Rusijos Respublikos į Latvijos Respublikos Rygos miesto Baltijos krovinių terminalą gabenami kroviniai (sintetinis kaučiukas). Draudimų galiojimo laikotarpiu, t. y. 2011 m. rugsėjo 5 d., 2011 m. rugsėjo 6 d., 2011 m. lapkričio 13 d., 2012 m. sausio 28 d. bei 2012 m. kovo 13 d. Latvijos Respublikos Rygos mieste, Baltijos krovinių terminale atidarius vagonus, buvo nustatytas 159 dėžių trūkumas. Dėl visų minėtų įvykių atsakovė atliko žalų administravimo procedūras: dėl 2011 m. rugsėjo 5 d. įvykio registruota žalos byla Nr. 1203969, dėl 2011 m. rugsėjo 6 d. įvykio registruota žalos byla Nr. 104182, dėl 2011 m. lapkričio 13 d. įvykio registruota žalos byla Nr. 1221555, dėl 2012 m. sausio 28 d. įvykio registruota žalos byla Nr. 1239248, dėl 2012 m. kovo 13 d. įvykio registruota žalos byla Nr. 1253011. Atsakovė įvykius pripažino nedraudžiamaisiais, kadangi nebuvo rasta įsilaužimo pėdsakų, ir atsisakė išmokėti draudimo išmokas. Ieškovei laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. buvo išsiųsti atsakovės sprendimai, kuriais buvo atsisakyta išmokėti draudimo išmokas (e. bylos t. 2, b. l. 51–54).
  2. 2016 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas ieškinys, kurį vėliau patikslinusi, ieškovė prašė iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas priteisti 250 845,49 Eur neišmokėtą draudimo išmoką, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame 2017 m. vasario 14 d. sprendime konstatavęs, kad atsakovė, remdamasi Taisyklių nuostatomis, pagrįstai įvykius pripažinimo nedraudiminiais ir atsisakė išmokėti draudimo išmokas, ir kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovės su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai krovinių dingimo nelaikė krovinių vagystėmis; 2) teismas nepagrįstai taikė Taisyklių II dalies 1.34 punktą; 3) nepagrįsta teismo išvada, kad praleistas ieškinio senaties terminas.

7Dėl įvykių pripažinimo nedraudiminiais

  1. Draudimo paskirtis – apsaugoti asmens turtinius interesus kompensuojant draudėjo turtinius praradimus, kuriuos jis patiria atsitikus draudiminiam įvykiui (CK 6.987 str.). Taigi civilinės atsakomybės draudimo sutartimi siekiama sumažinti atlygintinos žalos neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai.
  2. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudimo pareigą išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-215/2013).
  3. Draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti, todėl draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis.
  4. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009).
  5. Paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikomi. Šie atvejai kasacinio teismo praktikoje pripažįstami esmine draudimo sutarties sąlyga. Dėl to kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl įstatyme draudikui suteiktos teisės parengti draudimo rūšies taisykles, yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-91/2012; 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2013 ir kt.).
  6. Nagrinėjamu atveju atsakovė AB „Lietuvos draudimas“, nenustačiusi įsilaužimo pėdsakų, atsisakė mokėti draudimo išmoką, remdamasis Krovinių draudimo taisyklių Nr. 024 II dalies 1.34 punktu, kuriame aiškiai numatyta, kad vagystė - krovinio trūkumas esant įsilaužimo pėdsakams į transporto priemonę, kai krovinio trūkumo faktas ir kiekis yra užfiksuotas krovinio vežimą reglamentuojančius norminius aktus atitinkančiomis pastabomis važtaraščiuose ar konosamentuose.
  7. Draudimo liudijimuose Serija LD Nr. 94149757 ir Serija LD Nr. 95797038 nurodyta, kad draudimo objektai – krovinį gabenančios transporto priemonės: autotransportas, vandens transportas, geležinkelis.
  8. Krovinių draudimo taisykles Nr. 024 (2007-01-31 redakcija, galioja nuo 2007-03-01) sudaro: I dalis „Bendrosios sąlygos“, II dalis „Draudimo sąlygos“, III dalis „Draudimo apsaugos papildomos sąlygos“ (e. bylos t. 2, b. l. 38–44). Pagal Taisyklių II dalies 4.1 punktą draudimo išmoka pagal bet kurį ar visus draudimo apsaugos variantus nemokama, jei apdraustasis krovinys patyrė žalą dėl bet kurio nedraudiminio įvykio. Pagal 4.1.6 punkto nuostatas, įvykiai laikomi nedraudžiamaisiais dėl krovinio trūkumo, išskyrus tuos atvejus, kai įrodoma, kad jis atsirado dėl „B“ draudimo apsaugos variante išvardintų priežasčių. „B“ draudimo apsaugos variantu krovinys apdraudžiamas nuo žalų, atsitikusių dėl: vagystės ar plėšimo, gamtinių jėgų, gaisro ar sprogimo, transporto priemonės avarijos, krovinio ar jo dalies nukritimo į transporto priemonę, ant žemės ar į vandenį pakrovimo, perkrovimo ar iškrovimo metu (Taisyklių II dalies 3.3 p.).
  9. Taisyklių II dalies 1.34 punkte apibrėžta, kad vagystė yra krovinio trūkumas esant įsilaužimo pėdsakams į transporto priemonę (praplėštas tentas, nuplėšta plomba, pažeistas transporto priemonės korpusas ar padaryti kiti transporto priemonės apgadinimai, kai per pažeidimo vietą galima buvo išimti trūkstamą krovinį), konteinerį (nuplėšta plomba ar pažeistas korpusas, kai per pažeidimo vietą buvo galima išimti trūkstamą krovinį) ar saugojimo vietą (pažeisti langai, sienos, vartų ar durų spyna, tvora, ar kiti apsaugos elementai, kai per pažeidimo vietą buvo galima išimti trūkstamą krovinį), kai krovinio trūkumo faktas ir kiekis yra užfiksuotas važtaraščiuose ar konosamentuose. Kelių transporto atveju krovinį vežant be perkrovimų, kai yra įsilaužimo pėdsakai į dėžę, bet nėra įsilaužimo pėdsakų į krovinį vežančią transporto priemonę, krovinio trūkumas nėra laikomas vagyste. Kai yra įsilaužimo pėdsakai į krovinio saugojimo vietą, bet nėra įsilaužimo pėdsakų į saugojimo vietoje esantį sandėlį, kuriame buvo sukrautas krovinys, arba nėra įsilaužimo pėdsakų į transporto priemonę, kurioje buvo sukrautas krovinys, toks krovinio trūkumas nėra laikomas vagyste.
  10. Įvertinus minėtų Taisyklių nuostatų turinį, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ginčo šalys, sudarydamos sutartis, sutarė, jog ne bet koks krovinio trūkumas bus laikomas draudžiamuoju įvykiu. Pagal Taisyklių nuostatas krovinio trūkumas kvalifikuojamas draudžiamuoju įvykiu vagystės atveju tik konstatavus: 1) kad yra įsilaužimo pėdsakų; 2) kad per pažeidimo vietą galima išimti trūkstamą krovinį; 3) kad krovinio trūkumo faktas ir kiekis yra užfiksuotas važtaraščiuose ar konosamentuose.
  11. Draudimo įstatymo 96 straipsnio (redakcija, galiojusi ginčo metu) nuostatos įtvirtina draudiko pareigą, pasinaudojant jam suteiktomis teisėmis, nustatyti draudžiamąjį įvykį ar jo nebuvimą, kitas draudimo išmokai mokėti reikšmingas aplinkybes, o kitiems draudimo santykių dalyviams nustato pareigą pateikti draudikui visus turimus draudimo sutartyje nurodytus ir draudiko reikalaujamus dokumentus bei informaciją. Dėl to kilus šalių ginčui dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, lėmusių draudiko atsisakymą mokėti draudimo išmoką, draudikas turi pareigą pateikti duomenis, pagrindžiančius jo sprendimą nemokėti draudimo išmokos, o kiti draudimo santykių dalyviai, juos ginčydami, privalo pateikti jų argumentus ir nurodomas aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 12, 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-686/2017).
  12. Apeliantei keliant klausimą dėl įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių pažeidimo, pažymėtina, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra nuosekliai suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).
  13. Iš į bylą pateiktų muitinės patikrinimo aktų, muitinės protokolų, Nepriklausomų ekspertų (SGS) inspektavimo ir draudimo sprendimų atlikus žalų administravimo procedūras, matyti, kad, atlikus vagonų Nr. 91887356 ir Nr. 58005091 apžiūrą, nustatyta, jog išvardintais atvejais buvo visos pagrindinės siuntėjo plombos, nebuvo nustatyta jokių vagonų apgadinimo ir šviežių suvirinimo pėdsakų; atlikus vagono Nr. 59963876 apžiūrą, nustatyta, kad vagonas buvo užplombuotas ekspeditoriaus plombomis, kurios atitiko važtaraštį; vizualiai nustatyta, jog abiejose pusėse plombos buvo geros būklės; trūko dviejų papildomų kontrolinių plombų vagonuose Nr. 0053999 ir Nr. 0054000, paminėtų važtaraštyje. Atlikus vagono Nr. 58041351, apžiūrą, nustatyta, kad buvo visos pagrindinės siuntėjo plombos, nebuvo nustatyta jokių vagono apgadinimo ir šviežių suvirinimo pėdsakų, plombos atitiko dokumentų duomenis, tačiau tikrinimo metu nebuvo surasta kontrolinių plombų Nr. 0051061, 0051062; o vagono Nr. 52675212 atveju nustatyta, kad buvo visos pagrindinės siuntėjo plombos, kaip ir nurodyta važtaraštyje, nebuvo nustatyta jokių vagono apgadinimo ir šviežių suvirinimo pėdsakų, tačiau tikrinimo metu buvo nustatyta, jog iš abiejų vagonų pusių trūksta vielinių spynų, nebuvo papildomų kontrolinių plombų Nr. 0051041, 0051042, 0051043, 0051044. T
  14. Atsakovės pasamdytų nepriklausomų „Lars Krogius Baltic Ltd“ ekspertų išvadose Nr. LV.11.107, akcentuojama, jog nėra aišku, kaip krovinys buvo pavogtas, nes ant vagonų nėra laužimosi žymių, nepastebėtos ir virinimo žymės, be to, plombos nepaliestos.
  15. Ieškovė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde prašo vadovautis OOO „Sterlitamako naftos chemijos gamykla“ 2015 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 01-2888, kuriame nurodoma, jog, siekiant išsiaiškinti vagysčių priežastis ir vietą, gamykloje buvo pradėtas nepriklausomas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad gamykloje esantį krovinį Rusijos muitinės darbuotojai apžiūri kartu su gamyklos saugos tarnybos darbuotojais, lygina krovinį, esantį vagone, su krovinio važtaraščio dokumentais, krovinys uždaromas ir plombuojamas dalyvaujant suinteresuotiems asmenims, pakrauti vagonai perduodami saugoti gamyklos saugos tarnybos pareigūnams iki pat išsiuntimo iš gamyklos, todėl krovinys gamyklos teritorijoje dingti negali; tyrimo metu buvo taikomos ir gamyklos saugos tarnybos operatyvinio vidaus tyrimo priemonės, dėl kurių atmesta versija, jog krovinys galėjo dingti gamyklos teritorijoje; esant nurodytoms aplinkybėms kroviniai galėjo dingti juos gabenant.
  16. Vertinant minėto ieškovės į bylą pateikto rašytinio įrodymo patikimumą, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad OOO „Sterlitamako naftos chemijos gamykla“ 2015 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. 01-2888 nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad vagonuose, iš kurių dingo krovinys, nėra įsilaužimo pėdsakų. Be to, pastebėtina, kad OOO „Sterlitamako naftos chemijos gamykla“ yra privati įmonė, kuri gali būti suinteresuota bylos baigtimi ieškovės naudai, todėl vien jos atliktas tyrimas ir pateikta nuomonė, nesant kitų objektyvių įrodymų, savaime neleidžia teigti, kad krovinys buvo visiškai pakrautas.
  17. Taigi ieškovės apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tik prielaidomis, kad labiau tikėtina, jog vagystė įvyko pervežimo metu, tačiau jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad aptariamais atvejais vagonai buvo atidaryti, išlaužti ar kitaip paveikti, kas leistų išnešti trūkstamą krovinio kiekį, nėra. Nustatyti pažeidimai (vielinių spynų nebuvimas, papildomų plombų nebuvimas), kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nenustačius laužimosi žymių ir pagrindinių plombų apgadinimo, nagrinėjamo ginčo kontekste negali būti vertinami kaip esminiai, sudarantys galimybę atidaryti traukinio vagoną ir išnešti krovinį per pažeidimo vietą. Apeliantės samprotavimai, kad prekės buvo pavogtos transportavimo metu suklastojus plombas arba nuimant kiekvieno vagono duris ir jas vėliau privirinant, taip pat vertintini kaip nepagrįsti. Vien teorinė galimybė privirinti duris, realiai nesant jokių virinimo požymių, negali būti pakankamas pagrindas išvadai apie įsilaužimą į vagonus.
  18. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad krovinio trūkumo faktas bei kiekis nebuvo nustatyti važtaraščiuose ar konosamentuose, kaip to imperatyviai reikalaujama Taisyklių II dalies 1.34 punkte, kas gali būti savarankiškas pagrindas draudikui nemokėti draudimo išmokos. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ieškovė šios aplinkybės net neginčija, be to, nepateikia jokių įrodymų, kad krovinio trūkumo faktas buvo tinkamai užfiksuotas (CPK 178 str.).
  19. Atsižvelgiant į tai, kad Krovinių draudimo liudijimuose yra aiškiai išvardintos krovinį gabenančios transporto priemonės: autotransportas, vandens transportas, geležinkelis, o traukinys yra suformuotas ir sukabintas vagonų sąstatas su vienu ar keliais veikiančiais lokomotyvais, taip pat važiuojantys lokomotyvai ar kiti savaeigiai riedmenys, turintys reikiamus signalus ir numerį (Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 3 str. 16 p.), atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, apeliantės samprotavimai, kad Taisyklių II dalies 1.34 punktas netaikomas vagonams. Nors ieškovės cituojamoje Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 3 straipsnio 16 punkte ir nėra tiesiogiai apibrėžta, kad vagonas yra transporto priemonė, tačiau Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto eismo saugos įstatymo 2 straipsnio 10 punkte yra įtvirtinta, kad geležinkelių transporto priemonės (lokomotyvai, vagonai ir kita), judančios geležinkelių keliais, naudojančios trauką arba jos nenaudojančios, traukiamos kitų geležinkelių riedmenų ar traukiančios kitus geležinkelių riedmenis.
  20. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visetą, pagrįstai skundžiamame sprendime sprendė, jog aptariami įvykiai yra nedraudžiamieji, todėl atsakovė pagrįstai atsisakė ieškovei išmokėti draudimo išmoką.

8Dėl ieškinio senaties termino

  1. Byloje nagrinėjamam ginčui ieškinio senaties normų aiškinimas ir taikymas aktualus dėl to, kad tarp bylos šalių kilo ginčas dėl ieškinio reikalavimui taikytino ieškinio senaties termino. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, be to, net jei ir būtų terminas praleistas, nepagrįstai, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė buvo aktyvi – bandė išsiieškoti žalą iš krovinio siuntėjo, jo neatnaujino.
  2. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvios. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o jo galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet antroji ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).
  3. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs bendrąjį – dešimties metų, ir sutrumpintus ieškinio senaties terminus atskirų rūšių reikalavimas pareikšti (CK 1.125 str.). Vienas tokių atvejų yra nurodytas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje, kurioje pasakyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimas taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.
  4. Šalys nesutaria dėl to, nuo kada nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Ieškovė tvirtina, kad tai, jog atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ 2011 m. rugsėjo 30 d., 2012 m. balandžio 25 d., 2012 m. gegužės 11 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. informavo ieškovę apie priimtus sprendimus įvykius vertinti kaip nedraudiminius, nereiškia, jog ieškovė būtent nuo tada sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Apeliantės nuomone, teisė pareikšti ieškinį atsirado tik tada, kai buvo įsitikinta, jog įvyko krovinio vagystė, o ne nepakrovimas, nes būtent tada ieškovė suprato, kad nepagrįstai buvo atsisakyta jai išmokėti draudimo išmoką. Tuo tarpu atsakovė laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo draudimo bendrovės sprendimų, kuriais buvo atsisakyta išmokėti draudimo išmokas, priėmimo.
  5. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju laikėsi pozicijos, kad ieškinio senaties momentu laikomas būtent draudiko sprendimo priėmimas, nes tuo metu asmuo sužino apie jo atžvilgiu priimtą nepagrįstą neigiamą sprendimą ir turėjo imtis priemonių savo pažeistoms teisėms ginti, todėl sprendė, kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą.
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2014).
  7. Byloje nustatyta, kad atsakovė, atlikusi kiekvieno iš ginčo įvykių žalos administravimo veiksmus, apie kiekvienoje iš žalų priimtą sprendimą iš karto informavo ieškovę: 2011 m. rugsėjo 30 d. buvo siųstas pranešimas apie priimtą sprendimą žalos byloje Nr. 1203969 dėl 2011 m. rugsėjo 5 d. įvykio; 2011 m. rugsėjo 30 d. buvo siųstas pranešimas apie priimtą sprendimą žalos byloje Nr. 1204282 dėl 2011 m. rugsėjo 6 d. įvykio; 2012 m. balandžio 26 d. buvo siųstas pranešimas apie priimtą sprendimą žalos byloje Nr. 1221555 dėl 2011 m. lapkričio 13 d. įvykio; 2012 m. gegužės 11 d. buvo siųstas pranešimas apie priimtą sprendimą žaloje Nr. 1239248 dėl 2012 m. sausio 22 d. įvykio; 2012 m. gegužės 25 d. buvo siųstas pranešimas apie priimtą sprendimą žalos byloje Nr. 1253011 dėl 2012 m. kovo 13 d. įvykio. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad būtent nuo tada, kai ieškovė sužinojo apie draudimo bendrovės jos atžvilgiu priimtus neigiamus sprendimus, ieškovė turėjo suprasti apie galbūt jos pažeistas teises. Tai, kad ieškovė tyrė galimus krovinių dingimo variantus, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia jos pareigos laiku kreiptis teisminės gynybos dėl atsakovės sprendimų, kuriais įvykiai buvo pripažinti nedraudiminiais, t. y. dėl ginčo, kilusio iš draudimo teisinių santykių.
  8. Taigi nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina kiekvieno įvykio atveju nuo draudiko sprendimo priėmimo dienos, t. y. atitinkamai 2011 m. rugsėjo 30 d., 2011 m. rugsėjo 30 d., 2012 m. balandžio 25 d., 2012 m. gegužės 11 d., 2012 m. gegužės 25 d. Ieškovei į teismą kreipusis tik 2016 m. sausio 18 d., darytina išvada, kad ieškovė praleido CK 1. 125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.
  9. Įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis.
  10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme teismo galėtų būti vertinamos aplinkybės, dėl kurių terminas buvo praleistas, pateisinančios termino praleidimo laikotarpį, sutrukdžiusios ieškovui kreiptis į teismą su ieškiniu per įstatyme nustatytą senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015).
  11. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės nurodoma ieškinio senaties termino praleidimo priežastis neva ieškovė buvo aktyvi, rinko įrodymus, o tai užtruko, netrukdė ieškovei būti apdairiai bei rūpestingai ir ieškinį dėl draudimo išmokų priteisimo pareikšti įstatyme nustatytu terminu. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas, iš esmės nenurodžius jokių svarių argumentų, buvo praleistas daugiau nei 3 metus, bei įvertinus pačios ieškovės vadovo teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus, kad jis dar 2013 metais buvo nuvykęs įmonę ir jam jau tada pasidarė aišku, kad nepakrovimas negalėjo įvykti, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamo nei teisinio, nei faktinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
  12. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, ieškovei 2014 m. rugpjūčio mėnesį kreipusis dėl draudimo išmokos, atsakovė dar 2014 m. rugpjūčio 8 d. informavo ieškovės advokatą, kuriam kaip profesionaliam teisininkui turėjo būti žinomos ieškinio senaties termino praleidimo pasekmės, apie praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau ieškovė net ir tada į teismą kreipėsi tik po dar daugiau nei metų, kas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, papildomai patvirtina išvadą dėl pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nagrinėjamu atveju nebuvimo (e. bylos t. 1, b. l. 178).
  13. Taigi apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokio pagrindo konstatuoti, kad, vertindamas pateiktus įrodymus dėl ieškinio senaties termino, pirmos instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), nesivadovavęs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 str. 7 d., CK 1.5 str. 3, 4 d.) ar teismų praktika.

9Dėl procesinės bylos baigties

  1. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo keisti ar naikinti, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

10Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
  2. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, ieškovės bylinėjimosi išlaidos patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos.
  3. Teisėjų kolegijai atmetus ieškovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ (CPK 93 str. 1 ir 3 d., 98 str.). Atsakovė nei prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nei duomenų, patvirtinančių tai, kad bylinėjimosi išlaidos, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo patirtos, nepateikė, todėl klausimas nespręstinas.

11Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai