Byla e3K-3-504-421/2016

Dėl skolininko turto dalies, turimos bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nustatymo; suinteresuoti asmenys – J. D. , bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Lux Vivere“, antstolis Irmantas Gaidelis

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lux Vivere“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. prašymą dėl skolininko turto dalies, turimos bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nustatymo; suinteresuoti asmenys – J. D. , bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Lux Vivere“, antstolis Irmantas Gaidelis.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių skolininko turto dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjas prašė teismo nustatyti, kad skolininkei J. D. priklauso dalis daiktų, turimų bendrosios jungtinės nuosavybės teise su G. D. : butas ( - ), automobilių stovėjimo patalpos ( - ), dalis žemės sklypo ( - ), ir transporto priemonė; o G. D. – dalis žemės sklypo ( - ), žemės sklypas ir vienbutis gyvenamasis namas ( - ), turimų bendrosios jungtinės nuosavybės teise su J. D. .
3. Pareiškėjo teigimu, antstolis I. Gaidelis, vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-145-178/2015, kuria areštuotas skolininkei J. D. nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, 2015 m. vasario 26 d. turto aprašu areštavo ne tik skolininkei, bet ir pareiškėjui priklausantį turtą. Kadangi areštuotas turtas priklauso pareiškėjui ir J. D. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.116–3.129 straipsniais ir antstolio pasiūlymu, pareiškėjas prašė nustatyti skolininko turto dalį, kuri yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, priskiriant pareiškėjui 138 241,94 Eur vertės daiktus, o J. D. – 185 065,33 Eur vertės daiktus.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi prašymą tenkino – nustatė, kad J. D. priklauso dalis daiktų, turimų bendrosios jungtinės nuosavybės teise su G. D.: butas ( - ); 1/14 dalis automobilių stovėjimo patalpos ( - ); 84/13045 dalys žemės sklypo ( - ); transporto priemonė „BMW 5er Gran Turismo Reihe“, valst. Nr. ( - ); nustatė, kad G. D. priklauso dalis daiktų, turimų bendrosios jungtinės nuosavybės teise su J. D. : 56/8249 dalys žemės sklypo ( - ); žemės sklypas ir vienbutis gyvenamasis namas ( - ).
5. Įvertinęs tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-145-178/2015 nuosavybės teisės apribojimai taikyti tik J. D. , kad pareiškėjui nėra taikyti įstatymu įgaliotų institucijų apribojimai, jam nėra pareikšti ieškiniai, įtarimai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas iš dalies panaikinti nuosavybės teisių ribojimą nustatant asmens dalį, įeinančią į bendrąją nuosavybę.
6. Teismas nustatė, kad turtas, kurio dalį, priklausančią skolininkui, prašoma nustatyti, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas. Dalyvaujantiems byloje asmenims neprieštaraujant dėl pareiškėjo prašomos skolininko turto dalies, turimos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, nustatymo būdo teismas J. D. priskyrė didesnę turto dalį (CK 3.123 straipsnio 1 dalis).
7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal suinteresuoto asmens BUAB „Lux Vivere“ atskirąjį skundą, 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį.
8. Kolegija nepripažino pagrįstais suinteresuoto asmens BUAB „Lux Vivere“ argumentų, kad priskirdamas J. D. ir G. D. konkrečius turto objektus, teismas turtą padalijo, o ne nustatė turto dalis. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios turto dalys nustatomos sutuoktiniams, tačiau iš turto paskirstymo matyti, kad J. D. nustatyta 57/100 turto dalys, o G. D. – 43/100 turto dalys. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad turto dalių nustatymas, priskiriant sutuoktiniams konkretų turtą, palengvins išieškojimą iš J. D. turto, jeigu jis bus vykdomas. Įvertinęs tai, kad J. D. nustatyta didesnė turto dalis, teismas padarė išvadą, kad jos kreditorių interesai nepažeidžiami.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

9. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo BUAB „Lux Vivere“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 3.119–3.129 straipsnių, CPK 145 straipsnio 5 dalies ir CPK 667 straipsnio nuostatas, nustatė ne turto dalį, turimą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, bet padalijo kiekvienam iš sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto objektus ir paskirstė juos turto vienetais. Teismai panaikino sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės turto statusą, nors, vadovaudamiesi CPK 145 straipsnio 5 dalimi, galėjo tik nustatyti skolininko turto dalį, turimą bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
2. Taikydami materialiosios teisės normas procesiniams santykiams, teismai pažeidė CPK 145 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą tikslą – nustatyti konkrečias kiekvieno iš turto vienetų dalis, nepanaikinant bendrosios jungtinės nuosavybės turto statuso. Teismai neteisėtai padalijo sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Nutarčių pagrindu pareiškėjas įgijo teisę įregistruoti konkretų turtą VĮ Registrų centre kaip asmeninę nuosavybę, laisvai juo disponuoti ir jį realizuoti.
3. CPK 145 straipsnio 5 dalis nukreipia į CPK 667 straipsnį, kuriame išdėstytos skolininko, fizinio asmens, turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo sąlygos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl turto dalies nustatymo pabrėžiama, kad CPK 667 straipsnio paskirtis – ne padalyti bendrąja nuosavybe esantį turtą, o tik nustatyti skolininko dalį jame tam, kad iš jos būtų galima išieškoti, ir taip vykdymo procese patenkinti kreditoriaus reikalavimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Prašymui, pareikštam CPK 667 straipsnio pagrindu, tenkinti reikšminga nustatyti skolininkui bendrosios nuosavybės teise priklausančią turto dalį, kurios vertė būtų pakankama vykdomojoje byloje išieškomai skolai padengti ir iš kurios būtų galima realiai išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015). Teismai nukrypo nuo šios kasacinio teismo praktikos, kadangi nenustatė pareiškėjui priklausančios turto dalies, kuri yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, o padalijo bendraturčių turtą.
4. Teismai neatsižvelgė į tai, jog dėl J. D. veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu gali būti nustatyta, jog tam tikras sutuoktinių turtas, kuris yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, buvo įgytas iš nusikalstamos veikos gautomis lėšomis. Tuomet taikytina CPK 666 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo išieškojimas gali būti nukreipiamas taip pat į turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu teismo nuosprendyje nustatyta, kad tas turtas įgytas už nusikalstamu būdu gautas lėšas. Panaikinus pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančio turto bendrosios jungtinės nuosavybės statusą, dalis šio turto būtų laikoma asmenine G. D. nuosavybe, iš kurio išieškoti nebegalima, nors ir būtų nustatyta, jog šis turtas įgytas už nusikalstamu būdu įgytas lėšas.
10. Pareiškėjas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutartį palikti galioti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai pažeidė CPK 145 straipsnio 5 dalyje nustatytą tikslą – nustatyti turto dalis, nepanaikinant bendrosios jungtinės nuosavybės turto statuso. Kasatorė painioja turto atidalijimo (padalijimo) ir skolininko turto dalies, turimos bendrosios jungtinės nuosavybės teise, institutus. Pareiškėjas prašė nustatyti skolininko turto dalį, priklausančią bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o ne padalyti jam ir J. D. priklausantį turtą.
2. Teismų nutartimis nekeičiamas sutuoktinių turto teisinis režimas. Nutartyse nėra nė vieno teiginio, kuris leistų suprasti, kad nustatyta skolininko turto realioji dalis, kuri yra bendroji jungtinė nuosavybė, tampa jo asmenine nuosavybe. Teismai nustatė realiąją skolininko turto dalį, turimą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, iš kurios būtų galima išieškoti.
3. Kasatorės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015 pateikti CPK 667 straipsnio taikymo išaiškinimai šios bylos situacijai netinka, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje turto dalies nustatymas buvo sprendžiamas bendrosios dalinės nuosavybės atveju, turto vertė buvo didesnė, negu kreditoriaus reikalavimo dydis, o esminis skirtumas tas, kad nagrinėtoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs ne skolininko dalį bendrame turte, o tai, kad skolininkei asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, nors bylą sprendė pagal skolininko turto dalies nustatymo procesines taisykles. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė skolininkės turto dalį, turimą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo.
4. Teismai teisingai nustatė, kad bendroji jungtinė nuosavybė valdoma sutuoktinių, ir, nustatydami turto dalį, tinkamai taikė CK 3.116–3.129 straipsnius. Teismas nurodė ir vertino, kokia bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalis lieka pareiškėjui, nes tai aktualu, kad nebūtų pažeistos CK 3.117 straipsnio taisyklės, o nustatytas skolininkės turto dalies dydis nepažeistų kreditoriaus interesų. Atsižvelgdamas į CK 3.116–3.129 straipsniuose įtvirtintą reglamentavimą, teismas nustatė realią J. D. turto dalį, turimą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, taip, kad iš jos būtų įmanoma išieškoti.
11. Suinteresuotas asmuo J. D. prašo atmesti kasacinį skundą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutartį palikti galioti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Vadovaudamiesi CPK 145 straipsnio 5 dalimi, teismai ne pakeitė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto teisinį režimą, o tik nustatė J. D. turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, siekdami apsaugoti G. D. teisėtus interesus.
2. Nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad nutarčių pagrindu pareiškėjas G. D. įgijo teisę įregistruoti konkretų turtą VĮ Registrų centre kaip asmeninę nuosavybę ir laisvai ja disponuoti. Po teismų procesinių sprendimų G. D. tokios teisės neturi, nes ji atsirastų tik tada, jei bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė būtų teismo sprendimu padalyta remiantis materialiosios teisės normomis. Kasatoriaus argumentus dėl turto padalijimo paneigia teismų procesinių sprendimų turinys. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje nustatyta, kad J. D. priklauso dalis daiktų, turimų bendrosios jungtinės nuosavybės teise su G. D. , ir kad G. D. priklauso dalis daiktų, turimų bendrosios jungtinės nuosavybės teise su J. D. . Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad aplinkybė, jog teismas nenurodė nustatomų turto dalių, nesudaro pagrindo spręsti, jog sutuoktinių turtas buvo padalytas, o ne nustatytos turto dalys. Šių nutarčių turinys leidžia daryti išvadą, kad G. D. negali aptariamo turto registruoti VĮ Registrų centre kaip asmeninės nuosavybės, o teismai nepakeitė sutuoktinių turto teisinio režimo.
3. Nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad CPK 145 straipsnio 5 dalis nukreipia į CPK 667 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2012 yra išaiškinęs CPK 145 straipsnio 5 dalies ir CPK 667 straipsnio santykį ir nurodęs, kad skolininkui priklausanti turto, bendro su kitais asmenimis, dalis pagal CPK 667 straipsnį nustatoma galutinio teismo sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, vykdymo procese, tačiau tai nėra nagrinėjamos bylos teisinė situacija. Sprendžiant klausimą dėl antstolio veiksmų, taikant laikinąsias apsaugos priemones, be kita ko, numatyta galimybė teismo tvarka iš dalies panaikinti nuosavybės teisių ribojimą, nustatant asmens dalį bendrojoje nuosavybėje (CPK 145 straipsnio 5 dalis), bet tik tokiais atvejais, kai laikinai apribojamos nuosavybės teisės į daiktą, priklausantį bendrosios nuosavybės teise.
4. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015, suformuotos CPK 667 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktikos. Skundžiamos teismų nutartys priimtos taikant ne CPK 667 straipsnio nuostatas, o CPK 145 straipsnio 5 dalį – tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir kasatorės nurodytos bylos nėra sutapties elemento, t. y. taikomos tapačios teisės. Be to, nesutampa nagrinėjamos civilinės bylos ir kasatorės nurodytos bylos faktinės aplinkybės – nagrinėjamoje byloje nustatytos J. D. ir G. D. turto dalys, valdomos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (3K-3-280-916/2016) teismas padalijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybes teise valdomą turtą.
5. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai privalėjo atsižvelgti į tai, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu gali būti nustatyta, kad tam tikras sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgytas iš nusikalstamos veikos gautomis lėšomis. Ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, nekaltumo prezumpcija nepaneigta. Savo teiginių kasatorė nepagrindė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjui (G. D. ) įstatymų įgaliotų institucijų apribojimai nepritaikyti, jam nėra pareikšta ieškinių bei įtarimų. Kasatorė siekia, kad civilinio proceso metu būtų atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie turi būti atliekami taikant baudžiamojo proceso įstatymą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl CPK 145 straipsnio 5 dalies bei CPK 667 straipsnių santykio

12. ( - ) straipsnio, įtvirtinančio pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir taikymo pagrindas yra būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, kuriuo gali būti ir siekis išvengti situacijos, kai netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, prarandamas turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas pagal teismo sprendimą.
13. Pagal CPK 145 straipsnio, nustatančio laikinųjų apsaugos priemonių rūšis, jų taikymą ir atsakomybę už teismo nustatytus draudimus, 5 dalį, tais atvejais, kai yra laikinai apribojamos nuosavybės teisės į daiktą, priklausantį bendrosios nuosavybės teise, gali būti areštuota tik asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, priklausanti turto dalis; kai turto dalis bendrojoje nuosavybėje nenustatyta, laikinai, kol bus nustatyta šio asmens turto dalis bendrojoje nuosavybėje, gali būti areštuotas visas turtas. Taigi nuosavybės teisių apribojimai, taikant laikinąsias apsaugos priemones – daiktų areštą, asmenims, kuriems šios priemonės nėra pritaikytos, gali būti taikomi tik tuo atveju, kai šis turtas yra bendrojoje nuosavybėje su asmeniu, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ir tik iki tol, kol bus nustatyta šio asmens bendrosios nuosavybės turto dalis.
14. Pagal CPK 152 straipsnio 6 dalies nuostatą, nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdomos teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymą vykdymo procese reglamentuoja CPK 667 straipsnis, pagal kurio 1 dalį tuo atveju, kai skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Taigi, tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju, tiek ir sprendimo vykdymo atveju yra nustatoma atsakovo ar skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, o nustatymo tikslas abiem atvejais yra teismo sprendimo tinkamo įvykdymo užtikrinimas. Todėl, atsižvelgiant į 12 punkte aptartą laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, kai jas taikant apribojamos nuosavybės teisės į daiktą, priklausantį atsakovui bendrosios nuosavybės su kitais asmenimis teise, atsakovo dalis, turima bendrosios nuosavybės teise, nustatoma pagal CPK 667 straipsnyje nurodytas skolininko turto dalies, įeinančios į bendrąją nuosavybę, nustatymo taisykles.
15. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-145-178/2015, laikinoji apsaugos priemonė – nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštas – buvo taikyta suinteresuotam asmeniui J. D. , kuriai buvo pareikštas turtinis reikalavimas civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Kadangi jos dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su pareiškėju nenustatyta, antstolis, vykdydamas nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės, aprašė bendrą sutuoktinių J. D. ir G. D. turtą, t. y. areštavo visą turtą, kaip nustatyta CPK 145 straipsnio 5 dalyje, ir pasiūlė bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis į teismą su prašymu nustatyti skolininko (nagrinėjamu atveju atsakovės) turto dalį. Taigi nagrinėjamoje byloje turto dalis, turima bendrosios nuosavybės teise, turi būti nustatoma CPK 667 straipsnyje nurodyta tvarka.

13Dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo pagal CPK 667 straipsnyje nustatytą tvarką

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant skolininko turto dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, nustatymo klausimus, pabrėžiama, kad vykdymo procese yra nustatoma areštuoto bendrosios jungtinės nuosavybės teise skolininkui priklausančio turto dalis ir nėra dalijamas sutuoktiniams priklausantis turtas (kai, vadovaujantis CK 3.118 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, turi būti padalytas tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Nenustačius, kokia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalis yra skolininko, negalima tiksliai apibrėžti sutuoktinio turto apimties ir jo vertės; dėl šios priežasties negali būti nukreiptas išieškojimas į skolininko dalį, kuri įeina į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, kol nėra nustatyta jam priklausanti dalis, ar padalytas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 straipsnis, CK 3.116 straipsnis). CPK 667 straipsnis reglamentuoja skolininkui priklausančios dalies nustatymą bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir naudojimosi ja tvarką, taip pat naudojimosi ja tvarkos nustatymą bendrojoje dalinėje nuosavybėje, jei tokios tvarkos nėra nustatyta. CPK 667 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodoma, kad nustatydamas skolininko dalį teismas kartu nustato ir naudojimosi ja tvarką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-185/2016; 2014 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
17. Teismas, vykdymo procese nustatydamas skolininko dalį, turimą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vadovaujasi CK trečiosios knygos normomis (CK 3.117 straipsnio 1 dalis, CK 3.123 straipsnio 1 dalis, CK 4.92 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.117 straipsnį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo šio principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl nukrypimo nuo bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks nukrypimas yra galimas, bet reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus. Nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014; 2012 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2012).
18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens J. D., kurios turtui buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė (nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštas), turto dalies, turimos bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nustatymo klausimą, nustatė, kuris konkretus turtas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai) priklauso kiekvienam iš bendrosios jungtinės nuosavybės dalyvių, t. y., iš esmės šį turtą padalijo. Nors pirmosios instancijos teismo nutartyje ir nurodyta, kad nustatoma dalis daiktų, kurie yra bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau nurodant, kurie daiktai priklauso kiekvienam iš tokios bendrosios nuosavybės dalyvių, iš esmės yra panaikinamas bendrosios jungtinės nuosavybės turto statusas, jį pakeičiant asmenine buvusių bendrosios nuosavybės dalyvių nuosavybe.
19. Skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytą turto paskirstymą pareiškėjui yra nustatyta 43/100, o suinteresuotam asmeniui J. D. – 57/100 bendrosios nuosavybės dalys. Tačiau toks dalių nustatymas negali būti pripažįstamas tinkamu ir pakankamu, nes, kaip minėta, nustatant bendrosios nuosavybės dalį, įstatymas imperatyviai reikalauja nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką, o dalis turi būti nustatoma taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 straipsnio 2, 4 dalys).
20. Be skolininko dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, nustatymo, įstatymas įtvirtina ir kitą kreditoriaus ar bendraturčio teisių gynimo būdą – vieno iš sutuoktinių ar kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu ar teismo sprendimu (CK 3.116 straipsnio 1 dalis). Bendraturčio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl skolininko atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės ir išieškojimo jo dalies (CPK 4.90 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pasisakyta, kad, siekdamas išieškoti, kreditorius, vadovaudamasis CK 4.90 straipsnio 3 dalimi ir CPK 667 straipsnio 1, 4 dalimis, taip pat gali reikalauti atidalyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip suformuojant atskirą daiktą kaip savarankišką objektą, į kurį bus nukreiptas išieškojimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014). Tačiau toks kreditoriaus ar bendraturčio teisių gynimo būdas įgyvendinamas, pareiškiant ieškinį teisme. Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas prašymas nustatyti skolininko dalį, valdomą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl nuosavybės padalijimo klausimai negali būti sprendžiami.
21. Kasacinis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 145 straipsnio 5 dalies ir CPK 667 straipsnio normas, reglamentuojančias atsakovo bei skolininko turto dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, nustatymą, nustatydami bendraturčių dalis, iš esmės padalijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius daiktus, nenustatė naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos, kaip to imperatyviai reikalauja CPK 667 straipsnio 2 dalis, todėl priimti teismų procesiniai sprendimai negali būti pripažįstami teisėtais. Šie pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes, pirmosios instancijos teisme neišsprendus naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos, šis esminis proceso teisės pažeidimas apeliacinės instancijos teisme negali būti pašalintas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis). Iš naujo nagrinėdamas bylą teismas turi nustatyti dalis ir naudojimosi tvarką, kaip to imperatyviai reikalauja CPK 667 straipsnio 2 dalies nuostatos.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 8,52 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
23. Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98 straipsniai).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsniu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.