Byla P-822-186-12
Dėl nutarimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Moller Auto“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-290/2012

2pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Moller Auto“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei ,,Autodina“, akcinei bendrovei ,,Autoūkis“ dėl nutarimo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Moller Auto“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Moller Auto“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu bei prašymu dėl skundo dalyko pakeitimo, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba, Taryba) 2010 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) dalį dėl UAB „Moller Auto“.

6Pareiškėjas paaiškino, kad Taryba netinkamai bei neobjektyviai vertino tyrimo metu analizuotus dokumentus, padarė nepagrįstą išvadą, prieštaraujančią teisingumo bei protingumo principams, pažeidžiant pareiškėjo, o taip pat galbūt ir akcinės bendrovės „Autoūkis“ (toliau – ir AB „Autoūkis“) ir/ar uždarosios akcinės bendrovės „Autodina“ (toliau – ir UAB „Autodina“) teises bei interesus. Nurodė, jog Taryba pažeidė teisės normas, reglamentuojančias tinkamą tyrimo vykdymo eigą, tiriamų ūkio subjektų interesų apsaugos užtikrinimą bei galimybes tinkamai bei laiku pateikti visus dokumentus, todėl pareiškėjas dėl Tarybos padarytų procedūrinių pažeidimų 2010 m. lapkričio 16 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

7Dėl Joniškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Joniškio r. PK) 2008 m. vasario 11 d. paskelbto viešojo pirkimo pareiškėjas paaiškino, kad Taryba nepagrįstai ir netinkamai vertino L. Z. bei V. Č. parodymus, o taip pat pasiūlymų siuntimo aplinkybes bei padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pasiūlymas buvo parengtas jį iš anksto suderinus su AB „Autoūkis“ darbuotoja, buvo neįdėtas į voką, perduotas AB „Autoūkis“, atskleidžiant konfidencialias pasiūlymo sąlygas. Teigė, kad Nutarime taip pat neobjektyviai vertinamos pasiūlymo išsiuntimo Joniškio r. PK per AB „Autoūkis“ pašto kurjerį faktinės aplinkybės, nepagrįstai pabrėžiama šių aplinkybių svarba priimant Nutarimą. Jokie tyrimo medžiagoje esantys dokumentai ar duomenys neleidžia vienareikšmiškai spręsti apie pareiškėjo nesąžiningus ir/ar konkurencijos teisei prieštaraujančius veiksmus. Teigė, kad 2008 m. lapkričio 19 d. apklausos protokole nėra nurodyta, jog V. Č. būtų liudijęs, kad parengtą pareiškėjo pasiūlymą jis perdavė neįdėjęs į voką, atskleisdamas pasiūlymo sąlygas AB „Autoūkis“, apklausos protokole nurodoma, jog V. Č. paliudijo neprisimenąs, ar pasiūlymas buvo įdėtas į voką, ar ne. Pareiškėjas manė, kad vien faktinės aplinkybės dėl jo pasiūlymo voko išsiuntimo per AB „Autoūkis“ negali būti pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog jis derino pasiūlymo kainą su AB „Autoūkis“.

8Dėl Pasvalio rajono policijos komisariato (toliau – ir Pasvalio r. PK) 2008 m. vasario 28 d. paskelbto viešojo pirkimo pareiškėjas paaiškino, kad iš tyrimo medžiagoje esančių V. Č. paaiškinimų matyti, jog jie nepatvirtina, kad pasiūlymai nebuvo įdėti į voką, todėl Taryba vykdydama tyrimą galutinai ir neginčijamai nenustatė bylai itin svarbių aplinkybių ir šališkai interpretavo turimus duomenis. Vien aplinkybė, jog pareiškėjo pasiūlymas Pasvalio r. PK pirkime buvo išsiųstas perkančiajai organizacijai ne tiesiogiai, o voką išsiunčiant per AB „Autoūkis“ pašto kurjerį, negali būti laikoma neteisėtus pareiškėjo veiksmus patvirtinančiu argumentu.

9Dėl Rokiškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Rokiškio r. PK) 2008 m. vasario 4 d. paskelbto viešojo pirkimo pareiškėjas nurodė, kad Nutarime nepagrįstai pabrėžiama komercinių pasiūlymų išsiuntimo per AB „Autoūkis“ pašto kurjerį UAB „Bijusta“ svarba. Tyrimo metu nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog Rokiškio r. PK pirkimas įvyko anksčiau nei visi kiti šio tyrimo metu tirti pirkimai, todėl jokio bendradarbiavimo tarp analizuojamų ūkio subjektų negalėjo būti.

10Teigė, kad Tarybos išvada, jog pareiškėjas, dalyvaudamas Raseinių rajono policijos komisariato (toliau – ir Raseinių r. PK) 2008 m. balandžio 28 d. paskelbtame viešajame pirkime, savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas, KĮ) nuostatas, yra nepagrįsta. Pabrėžė, jog Taryba neįvertino to, jog elektroninis susirašinėjimas tarp šalių vyko vėliau nei buvo paskelbtas konkurso nugalėtojas. Atkreipė dėmesį, kad šio pirkimo metu jis ir AB „Autoūkis“ neveikė kaip konkurentai, todėl jų veiksmai negalėjo pažeisti KĮ nuostatų. UAB „Rokiškio vandenys“ pirkimo metu tarp pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ susiklostė pirkėjo bei pardavėjo santykiai. Minimame viešajame automobilio pirkime pirkimo techninius reikalavimus tenkino du automobiliai, kuriuos platina UAB „Moller Auto“. Siūlyti vieną iš jų apsisprendė UAB „Moller Auto“, o kitą pasiūlė įsigyti partneriui AB „Autoūkis“, turėdamas tikslą taip pat dalyvauti viešajame pirkime. Pareiškėjo manymu, ši situacija yra naudinga abiem šalims, kadangi tiek pareiškėjas, tiek AB „Autoūkis“, tuo atveju, jei pirkimą laimėtų būtent AB „Autoūkis“, gautų pajamų už parduotą automobilį.

11Pareiškėjo manymu, Nutarime išdėstoma Europos Teisingumo Teismo praktika būtų aktuali tuo atveju, jei pareiškėjas veiktų neteisėtai ir būtų sudaręs horizontalų susitarimą su ūkio subjektu, tiesioginiu konkurentu. Pabrėžė, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ veikia skirtingose rinkose, todėl laikytina, kad pareiškėjas yra sudaręs tik vertikalaus pobūdžio susitarimą su AB „Autoūkis“ – 2008 m. sausio 3 d. susitarimą dėl prekybos ryšių palaikymo ir bendradarbiavimo parduodant „Volkswagen“ automobilius, ir šis susitarimas neriboja konkurencijos.

12Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu jam paskirtos baudos dydis yra nepagrįstai didelis. Teigė, kad Nutarime nepagrįstai nurodoma, jog pareiškėjo vaidmuo KĮ pažeidimuose nebuvo pasyvus, kadangi pareiškėjas visuose automobilių veiklos nuomos paslaugų pirkimuose veikė kaip pasyvus pirkimų dalyvis. Pareiškėjo susirašinėjimas su AB „Autoūkis“, susijęs su UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotu pirkimu, apskritai nesukėlė jokios žalos, kadangi net ir tuo atveju, jei AB „Autoūkis“ nebūtų dalyvavęs pirkime, šį pirkimą būtų laimėjęs pareiškėjas, kadangi būtent jis pateikė geriausią pasiūlymą šiame pirkime. Nurodė, jog nebuvo surinkta jokių duomenų dėl pareiškėjo galimų neteisėtų veiksmų dalyvaujant Rokiškio r. PK pirkime bei antrajame Raseinių r. PK pirkime. Pareiškėjo veiksmai nesukėlė žalos, nebuvo didelio masto, pareiškėjas iš šių veiksmų negavo didelės naudos (tokio paties dydžio naudą būtų gavęs ir neatlikęs šių veiksmų), pareiškėjas pirkimų metu veikdavo kaip pasyvus dalyvis, nebuvo galimų neteisėtų veiksmų iniciatorius, jo turtinė padėtis yra sunki, vykdant tyrimą pareiškėjui buvo apribotos galimybės įgyvendinti kooperacijos principą ir operatyviai pateikti visus duomenis, susijusius su tyrimu. Pažymėjo, jog tyrimo metu buvo surinkta ženkliai daugiau bei svaresnių įrodymų dėl UAB „Autodina“ dalyvavimo vykdant atitinkamus veiksmus, tačiau UAB „Autodina“ paskirtos baudos dydis yra daugiau nei dešimt kartų mažesnis negu pareiškėjui.

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Moller Auto“ skundą kaip nepagrįstą.

15Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktą Tarybos tyrimo medžiagą, nustatė, kad Tarybos atliekamo tyrimo metu buvo analizuojami duomenys apie šešis viešuosius pirkimus: 1) 2008 m. vasario 11 d.–2008 m. kovo 14 d. vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Joniškio r. PK; 2) 2008 m. vasario 28 d.–2008 m. kovo 14 d. automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Pasvalio r. PK; 3) 2008 m. vasario 4 d.–2008 m. kovo 4 d. vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Rokiškio r. PK; 4) 2008 m. balandžio 4 d.–2008 m. balandžio 16 d. vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Raseinių r. PK; 5) 2008 m. balandžio 28 d.–2008 m. gegužės 13 d. vykusį automobilių nuomos paslaugų pirkimo konkursą, kurį organizavo Raseinių r. PK; 6) 2008 m. spalio 6 d. įvykusį viešąjį pirkimą, kurio metu buvo perkamas automobilis, kurį organizavo UAB „Rokiškio vandenys“. Teismas iš Tarybos tyrimo bylos medžiagos nustatė, kad dėl galimo viešojo pirkimo Joniškio r. PK neskaidrumo ir nesąžiningumo bei Joniškio r. PK darbuotojos D. K. galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atliko ikiteisminį tyrimą ir surinko su šiuo viešuoju pirkimu susijusią medžiagą. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos tyrėjos apklausta kaip liudytoja AB „Autoūkis“ darbuotoja L. B. (dabartinė pavardė – Z.) parodė, kad 2008 m. pavasarį gavo pranešimą iš Joniškio r. PK apie tai, kad skelbiamas viešasis automobilių nuomos pirkimas. Kvietime buvo nurodytos kviečiamos dalyvauti konkurse įmonės bei konkurso reikalavimai. Ji susiskambino su kvietime nurodytu UAB „Autodina“ vadybininku S. G. ir iš jo sužinojo, kad UAB „Autodina“ konkurse nedalyvaus, taigi pasiūlė UAB „Autodina“ paruošti pasiūlymą. Minėtos bendrovės vardu paruoštą pasiūlymą pasirašė S. G. L. Z. teigė analogiškai paruošusi ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymą, kurį pasirašė V. Č. Visi pasiūlymai buvo išsiųsti iš AB „Autoūkis“ per UAB „Bijusta“ kurjerių paštą. UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymus ji įdėjo į vokus, o AB „Autoūkis“ pasiūlymą, neįdėtą į voką, perdavė išsiųsti sekretorei. L. Z. paliudijo, kad analogiškai buvo ir su UAB „Moller Auto“, tik ji negalėjo tiksliai prisiminti, ar pati kalbėjo su V. Č., ar tai darė K. P., bet tai, kad pasiūlymą įdėjo į voką ir išsiuntė per kurjerių paštą, patvirtino. Policijos pareigūnams duotuose parodymuose AB „Autoūkis“ direktorius E. S. paaiškino, kad tam, kad įvyktų konkursas, jie susisiekia su dalyvaujančiomis bendrovėmis, kurių prašo pateikti pasiūlymus rengiančiai organizacijai. Negalėjo atsakyti, kodėl Joniškio r. PK konkurso atveju L. Z. išsiuntė visų įmonių pasiūlymus. Iš UAB „Moller Auto“ darbuotojo V. Č. paaiškinimo Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos matyti, kad jis parengė komercinį pasiūlymą Pasvalio r. PK vykdytam viešajam pirkimui ir jį atidavė AB „Autoūkis“ darbuotojui K. P. į rankas „Volkswagen“ salone, Vilniuje, Laisvės pr. 127. Komercinis pasiūlymas nebuvo įdėtas į voką. Tarybai UAB „Moller Auto“ darbuotojas V. Č. paaiškino, kad neprisimena, kas su juo susisiekė dėl Joniškio r. PK vykdyto viešojo pirkimo, tačiau nurodė, jog susisiekti nebuvo sunku, kadangi ant kvietimo buvo adresai. Nurodė, kad prašė AB „Autoūkis“ apskaičiuoti automobilių kainas. Iš tyrimo byloje esančio voko, kuriame buvo siųstas UAB „Moller Auto“ pasiūlymas, matyti, kad ant jo užrašytas ne tik UAB „Moller Auto“ pavadinimas bei adresas, tačiau viršuje, kairiajame kampe, užrašyta „Autoūkis“.

16Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Taryboje vykusioje apklausoje L. Z. paaiškino, kad, kai sužino apie konkursą, kreipiasi į vadybininkus ir prašo, kad jie dalyvautų konkurse, kad jis įvyktų. Dėl UAB „Autodina“ ir UAB „Moller Auto“ pasiūlymų siuntimo nurodė, kad jie sudeda į vokus, o UAB „Bijusta“ užantspauduoja, negalėjo prisiminti, kodėl siuntė ir kitų bendrovių pasiūlymus. Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja L. Z. paaiškino, kad komercinius pasiūlymus gaudavo vokuose ir juos išsiųsdavo. Nurodė, kad visų aplinkybių dabar neprisimena, tiesą sakė pirmosiose apklausose. Teigė, kad su UAB „Moller Auto“ nėra priešai, susitikdavo, bendraudavo. Komerciniai pasiūlymai viešajam pirkimui būdavo pateikiami užklijuotuose vokuose. Teigė, kad už UAB „Moller Auto“ komercinių pasiūlymų nerengdavo, UAB „Moller Auto“ komercinio pasiūlymo turinio, kainos nežinojo. Iš V. Č. paaiškinimo Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos matyti, kad jis parengė komercinį pasiūlymą Pasvalio r. PK vykdytam viešajam pirkimui ir atidavė AB ‚,Autoūkis“ darbuotojui K. P. į rankas „Volkswagen“ salone, Vilniuje, Laisvės pr. 127. Komercinis pasiūlymas nebuvo įdėtas į voką. UAB „Autodina“ darbuotojas S. G. Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos paaiškino, kad dėl Joniškio ir Pasvalio rajonų policijos komisariatų vykdytų viešųjų pirkimų jam paskambino AB „Autoūkis“ darbuotoja L. ir paprašė atsiųsti atitinkamų automobilių komercinius pasiūlymus ir paaiškino, kad, jei šis pasiūlymas laimės, AB ‚,Autoūkis“ nupirks iš UAB „Autodina“ automobilius ir išnuomos. S. G. taip pat paaiškino, kad jis paruošė komercinį pasiūlymą ir jį išsiuntė elektroniniu paštu AB „Autoūkis“ darbuotojai L. Po kelių dienų ji atvyko į UAB „Autodina“ saloną ir S. G. pasirašė ant jos pateikto komercinio pasiūlymo antrojo lapo. Nurodė, kad jis pats nei Joniškio r. PK, nei Pasvalio r. PK atveju savarankiškai jokių pasiūlymų nesiuntė. Iš byloje esančio voko, kuriame buvo siunčiamas UAB „Moller Auto“ komercinis pasiūlymas Pasvalio r. PK, matyti, kad ant jo yra ne tik UAB „Moller Auto“ adresas, tačiau virš jo parašyta AB „Autoūkis“. Iš voko matyti, kad jis pristatytas per UAB „Bijusta“ kurjerių tarnybą, kaip ir UAB „Autodina“ komercinis pasiūlymas. Teismas nurodė, jog byloje esanti susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp S. G. ir L. Z. medžiaga patvirtina, kad S. G. siuntė AB „Autoūkis“ komercinius pasiūlymus, L. Z. juos peržiūrėdavo ir, jei reikėdavo, pataisydavo. Apklausos Taryboje metu nei V. Č., nei S. G. nieko konkrečiai dėl Pasvalio r. PK vykdyto konkurso paaiškinti negalėjo, nes neprisiminė. Dėl liudytojų L. Z. ir V. Č. duotų parodymų policijoje, Taryboje ir teisme nevisiško atitikimo teismas pažymėjo, kad duoti pirminiai parodymai yra mažiausiai nutolę nuo buvusių įvykių, todėl yra išsamiausi ir teisingiausi, dėl to jais teismas ir remiasi. Teismas liudytojo V. Č. argumentą, kad policijoje jam buvo daromas spaudimas, atmetė kaip neįrodytą.

17Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš liudytojų parodymų darytina išvada, kad UAB „Moller Auto“ darbuotojas V. Č. derino komercinio pasiūlymo sąlygas Joniškio r. PK viešajam pirkimui su AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. Teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl neteisėto veiksmų derinimo mechanizmo tarp minėtų bendrovių konkurencijos teisės prasme. Būtent AB „Autoūkis“ darbuotoja L. Z. dėl komercinio pasiūlymo viešajam pirkimui rengimo susisiekia su UAB „Moller Auto“ darbuotoju V. Č., paprašo UAB „Autodina“ darbuotojo S. G. parengti komercinį pasiūlymą Joniškio r. PK organizuotam viešajam pirkimui. Šie asmenys pasiūlymus atsiunčia, L. Z. atlieka reikalingus pataisymus, t. y. UAB „Moller Auto“ ir UAB „Autodina“ automobilių pardavimo komercinius pasiūlymus perskaičiuoja į veiklos nuomos pasiūlymus ir nuveža minėtiems asmenims pasirašyti jų bendrovių vardu. Visi trijų bendrovių komerciniai pasiūlymai išsiunčiami per AB „Autoūkis“ paslaugas teikiantį UAB „Bijusta“ kurjerių paštą. Todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju konkurencijos teisės prasme buvo elgiamasi neteisėtai, t. y. kainos derinamos prieš viešuosius pirkimus. Pabrėžė, jog iš tyrimo byloje esančio AB „Autoūkis“ paprastųjų pašto siuntų sąrašo matyti, kad 2008 m. vasario 15 d. iš AB „Autoūkis“ per UAB „Bijusta“ kurjerių tarnybą buvo išsiųsta siunta pavadinimu „komerc. pasiūl. (Moller Auto)“, adresuota Rokiškio r. PK, Pramonės g. 9, Rokiškis. Raseinių r. PK buvo vykdyti du viešieji pirkimai, tačiau dėl Raseinių r. PK 2008 m. balandžio 16 d. vykusio viešojo pirkimo ginčijamame Nutarime pažymėta, kad nors jame ir dalyvavo UAB „Moller Auto“, tačiau dėl komercinių pasiūlymų derinimo tarp jo ir AB „Autoūkis“ įrodymų nebuvo rasta. Kadangi ginčijamame Nutarime nebuvo konstatuota, kad pareiškėjas minėto viešojo pirkimo metu padarė KĮ pažeidimą, dėl jo teismas nepasisakė.

18Dėl 2008 m. gegužės 13 d. įvykusio antrojo Raseinių r. PK viešojo pirkimo teismas pažymėjo, kad iš voko, kuriame buvo pateiktas UAB „Moller Auto“ komercinis pasiūlymas, matyti, jog viršuje, kairiajame kampe, užrašyta „Autoūkis“, vokas užantspauduotas O. M. firmos pasiuntinių pašto antspaudu (kaip ir AB „Autoūkis“ vokas, kuriame siųstas komercinis pasiūlymas). Vertindamas pareiškėjo dalyvavimą šiuose pirkimuose, teismas manė, kad atsakovas pagrįstai Rokiškio r. PK ir Raseinių r. PK pirkimams pritaikė anksčiau minėtą konkurentų veiksmų derinimo mechanizmą bei komercinių pasiūlymų perskaičiavimo schemą, remdamasis tik komercinių pasiūlymų išsiuntimo aplinkybėmis, t. y. vokų su komerciniais pasiūlymais išsiuntimu iš AB „Autoūkis“. Teismas padarė išvadą, kad tarp AB „Autoūkis“ ir UAB „Moller Auto“ dėl Joniškio r. PK, Pasvalio r. PK, Rokiškio r. PK bei Raseinių r. PK organizuotų viešųjų pirkimų vyko veiksmų derinimas, todėl perkančiosios organizacijos negalėjo pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda, kadangi visų paslaugos tiekėjų, į kuriuos buvo kreiptasi, pasiūlymai buvo suderinti, laimėtojas nulemtas pačių ūkio subjektų valia, o ne realios konkurencingos procedūros metu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Europos Teisingumo Teismas 2010 m. liepos 1 d. sprendime Nr. C-407/08 P yra nurodęs, kad yra įprasta, jog antikonkurencinius veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Taigi, Europos Teisingumo Teismo vertinimu, tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie nagrinėjami kartu, ir nesant kito logiško paaiškinimo gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas. Todėl teismas padarė išvadą, kad Tarybos Nutarime pagrįstai konstatuota, jog UAB „Moller Auto“, AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“, dalyvaudami visuose anksčiau nurodytuose viešuosiuose pirkimuose, derino teikiamų komercinių pasiūlymų kainas ir pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

19Teismas pabrėžė, jog 2008 m. spalio 6 d. įvyko UAB „Rokiškio vandenys“ rengtas viešasis pirkimas, kurį laimėjo UAB „Moller Auto“. Iš tyrimo byloje esančios susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp V. Č. ir L. Z. medžiagos matyti, kad 2008 m. spalio 16 d. V. Č. rašė L. Z., prašydamas palaikančio pasiūlymo apklausai, kurią daro UAB „Rokiškio vandenys“. Su elektroniniu laišku V. Č. nusiuntė 2008 m. spalio 3 d. datuojamą komercinį pasiūlymą, adresuotą UAB „Rokiškio vandenys, o L. Z. parašė, kad ši „uždėtų“ jo atsiųstą tekstą „ant savo formos“ ir nusiųstų elektroniniu paštu v.@avandenys.lt. Į minėtą laišką L. Z. 2008 m. spalio 16 d. atsakė: „šiandien bus padaryta“. 2008 m. spalio 16 d. L. Z. išsiuntė elektroninį laišką, adresu: v.@avandenys.lt, prie jo prisegusi AB „Autoūkis“ komercinį pasiūlymą. Iš V. Č. atsiųsto L. Z. pasiūlymo bei pastarosios siųsto UAB „Rokiškio vandenys“ pasiūlymo matyti, kad jie yra beveik identiški – skiriasi tik tai, kad L. Z. UAB „Rokiškio vandenys“ siųstame pasiūlyme yra AB „Autoūkis“ emblema ir kontaktinė informacija. Iš tyrimo byloje esančio pasiūlymo, kurį Tarybai pateikė UAB „Rokiškio vandenys“, ir L. Z. 2008 m. spalio 16 d. UAB „Rokiškio vandenys“ išsiųsto pasiūlymo matyti, kad jie yra identiški. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad Nutarime padaryta išvada, jog jis ir AB „Autoūkis“ derino komercinių pasiūlymų kainas, nepagrįsta, kadangi susirašinėjimas elektroniniais laiškais vyko vėliau, nei įvyko UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotas viešasis pirkimas. Teismas pabrėžė, jog tai, kad skiriasi susirašinėjimo ir viešojo pirkimo datos, nepaneigia aplinkybės, kad susirašinėjimas ir komercinių pasiūlymų derinimas realiai vyko, t. y. konkuruojančių bendrovių darbuotojai tarėsi dėl dalyvavimo viešajame pirkime, vienas iš kito prašė palaikančių pasiūlymų, o ne savarankiškai rengė komercinį pasiūlymą, AB „Autoūkis“ darbuotoja konkuruojančios bendrovės UAB „Moller Auto“ paruoštą tekstą „uždėjo“ ant savo pasiūlymo formos ir pateikė perkančiajai organizacijai. Iš surinktų įrodymų matyti, kad perkančiajai organizacijai AB „Autoūkis“ pasiūlymas buvo nusiųstas elektroniniu paštu jau po oficialios pasiūlymų pateikimo datos, nurodant pačiame pasiūlyme ankstesnę nei siuntimo, t. y. 2008 m. spalio 3 d., datą. Šie įrodymai teismui leido manyti, kad perkančioji organizacija, priimdama pasiūlymą jau po oficialios pirkimo procedūrų pabaigos, galėjo padaryti procedūrinių pažeidimų, tačiau tai nekeičia fakto, kad šiame pirkime dalyvavusios bendrovės derino komercinius pasiūlymus ir todėl žinojo, kad AB „Autoūkis“ pasiūlymas pateikiamas siekiant sudaryti konkurencijos pirkimo procedūroje įspūdį. Teismas pažymėjo, jog analizuojama situacija susijusi su viešųjų pirkimų vykdymu ir būtent šiuo aspektu yra vertinama, ar ūkio subjektai laikytini konkurentais. Pažymėjo, kad perkančiosios organizacijos (anksčiau minėti policijos komisariatai bei UAB „Rokiškio vandenys“) šias bendroves laikė konkurentėmis, nes jos kiekviena nuo savęs teikė komercinius pasiūlymus dėl automobilių nuomos ar pasiūlymą įsigyti automobilį nuosavybės teisėmis (UAB „Rokiškio vandenys“ atveju). Toks nustatytas pareiškėjo bei kitų ūkio subjektų (AB „Autoūkis“, UAB „Autodina“) elgesys eliminavo kitus potencialius konkurentus, taigi tokie veiksmai pagrįstai Tarybos įvertinti kaip horizontalus (tarp konkurentų) veiksmų derinimas. Taryba, nagrinėjamoje byloje nustačiusi, kokioje veiklos srityje bendrovės derino savo komercinius pasiūlymus, pagrįstai jas pripažino konkurentėmis būtent toje veiklos srityje, t. y. viešuosiuose pirkimuose. Teismas pabrėžė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad bendrovės buvo sudariusios susitarimą, pasireiškusį suderintais veiksmais, susitarimo objektas buvo tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas), kadangi bendrovės atskleisdavo AB „Autoūkis“ (ar UAB „Moler Auto“ nagrinėto UAB „Rokiškio vandenys“ viešojo pirkimo įsigyti automobilį atveju) savo komercinių pasiūlymų kainas, nors pačios ir nežinojo AB „Autoūkis“ siūlomos kainos.

20Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Taryba, nustatydama UAB „Moller Auto“ skirtinos baudos dydį, vertino pažeidimo pavojingumą (Nutarimo 10 d.), jo trukmę (Nutarimo 9 d.), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą (Nutarimo 10 d.), UAB „Moller Auto“ vaidmenį pažeidimo padaryme (Nutarimo 10 d.), susiklosčiusią sunkią padėtį atitinkamoje rinkoje (Nutarimo 10 d.). Pabrėžė, jog Taryba, vertindama pareiškėjo padaryto pažeidimo pavojingumą, atsižvelgė į tai, kad UAB „Moller Auto“ dalyvavo penkiuose viešuosiuose pirkimuose, kuriuose buvo derinami komerciniai pasiūlymai, todėl už pažeidimo pavojingumą nustatė 3 proc. bendrųjų metinių pajamų baudos dydį. Taryba, vertindama pareiškėjo padarytų pažeidimų trukmę, ją laikė 0, kadangi ji neviršijo vienerių metų, taigi už trukmę bauda nedidinta. Taryba įvertino tai, kad pareiškėjo vaidmuo viešuosiuose pirkimuose dėl automobilių nuomos paslaugų buvo pasyvus, o UAB „Rokiškio vandenys“ rengto viešojo konkurso atveju jis buvo aktyvus ir dėl to pareiškėjui baudos dydis, atsižvelgus į įtaką pažeidimo padarymui, nebuvo nei didinamas, nei mažinamas. Pažymėjo, jog iš Nutarimo turinio matyti, kad Taryba, atsižvelgusi į sunkią ekonominę situaciją, papildomai baudos dydį sumažino 20 proc. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad papildomų pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar sąlygų, leidžiančių mažinti paskirtą baudą, pareiškėjo veiksmuose nėra, todėl sprendė, kad Taryba tinkamai individualizavo pareiškėjui skirtiną baudą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog jis nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, kad tariamai Taryba pažeidė teisės normas, reglamentuojančias tinkamą tyrimo vykdymo eigą, tiriamų ūkio subjektų interesų apsaugos užtikrinimą bei galimybes tinkamai bei laiku pateikti visus dokumentus, kadangi pareiškėjas dėl Tarybos galbūt padarytų procedūrinių pažeidimų 2010 m. lapkričio 16 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-1117-624/2011 yra išnagrinėta, o priimta nutartis apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinė byla Nr. AS146-218/2011)). Visa tai įvertinęs, teismas nurodė, jog Taryba pagrįstai konstatavo KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, bauda pareiškėjui paskirta laikantis teisės aktų reikalavimų, naikinti Nutarimo dalis, susijusias su pareiškėju, nėra pagrindo.

21III.

22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi iš dalies patenkino pareiškėjo UAB „Moller Auto“ apeliacinį skundą. Teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą ir jo pirmą sakinį išdėstė taip: „pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Moller Auto“ skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti 2010 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3 punktą ir jame UAB „Moller Auto“ skirtą 1 266 500 litų piniginę baudą sumažinti iki 802 136 litų“. Likusią sprendimo dalį teismas paliko nepakeistą.

23Teismas nustatė, kad byloje ginčas kyla dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 2S-28 „Dėl ūkio subjektų, teikiančių automobilių nuomos ir pardavimo paslaugas, veiksmų, dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalies dėl UAB „Moller Auto“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas kartu su kitais ūkio subjektais neteisėtai derino savo veiksmus bei kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose ir šiais veiksmais pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, taip pat pareiškėjui paskyrė baudą.

24Teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nurodė, kad ginčijamame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas su UAB „Autodina“ ir AB „Autoūkis“ derindamas veiksmus ir kainas teikiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursuose pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi Nutarime atsakovas

25iš esmės nusprendė, kad byloje aptariami ūkio subjektai, įskaitant ir pareiškėją, sudarė Konkurencijos įstatymo draudžiamą susitarimą, kuriuo susitarta pateikti suderintus konkursinius pasiūlymus, tokiu būdu iš anksto nulemiant būsimą viešojo pirkimo laimėtoją. Pažeidimo esmė, be kita ko, susijusi su tuo, kad derindami teiktinus komercinius pasiūlymus aptariami ūkio subjektai derino konkursinių pasiūlymų kainas. Faktiškai nekonkuruodami su kitais atitinkamais ūkio subjektais, kiti draudžiamo susitarimo dalyviai sudarydavo sąlygas laimėti viešąjį pirkimą konkrečiam ūkio subjektui: nuomos paslaugų pirkimo atveju – AB „Autoūkis“, o automobilio viešajame pirkime – pareiškėjui UAB „Moller Auto“ (ginčijamo Nutarimo 6 dalis). Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostatas dėl jurisprudencijos tęstinumo, vadovavosi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija). Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs (žr., pvz., 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011), jog atskleidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatas. Teismas vadovavosi Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalimi ir šios konstitucinės nuostatos aiškinimu (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Pažymėjo, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, Konstitucinio Teismo teigimu, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Teismas nurodė, kad konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktuose. Konkurencijos įstatymas inter alia įtvirtina konkurenciją ribojančių susitarimų draudimą. Teismas įvertino Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nors nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos konkurencijos teisės normos tiesiogiai netaikytinos, atsižvelgdamas į Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, teismas įvertino ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) nuostatas, reglamentuojančias draudžiamus susitarimus Europos Sąjungos konkurencijos teisėje (SESV 101 str. 1 d. a) p.). Pažymėjo, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje ir SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra pakankamai panašus (savo turiniu, tikslais ir kt.), kad šiuo atveju aiškinant Konkurencijos įstatyme nustatyto draudimo turinį ir esmę būtų galima atsižvelgti į Europos Sąjungos teismų praktiką taikant ir aiškinant konkurencijos teisės nuostatas, reglamentuojančias labai panašius santykius. Teismas pažymėjo, jog iš nurodytų teisės normų matyti, kad pirmiausia yra draudžiami tie susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Išdėstytų teisės normų sisteminė analizė, t. y. alternatyvus, o ne kumuliatyvus sąlygų, kurioms esant galima pripažinti susitarimą draudžiamu, pobūdis, suponuoja būtinybę skirti susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal tikslą (Konkurencijos įstatymas: ,,siekiama riboti“), ir susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal pasekmes (Konkurencijos įstatymas: ,,riboja ar gali riboti“). Konkurencijos teisės pažeidimų išskyrimą į susitarimus, turinčius antikonkurencinį tikslą, ir susitarimus pagal poveikį konkurencijai pripažįsta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) (žr., pvz., ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje T-Mobile Netherlands BV ir kt. prieš Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit (C-8/08, Rink., p. I‑04529, 28-29 punktus ir juose nurodytą šio teismo praktiką; 2009 m. spalio 6 d. sprendimą GlaxoSmithKline Services Unlimited (sujungtos bylos C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P, C-519/06 P, Rink., p. I-09291, 55 punktą). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Komisija, kuri Europos Sąjungos mastu atsakinga už konkurencijos politikos formavimą ir įgyvendinimą (Europos Komisijos komunikato „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės“ (OL C 11, 2011, p. 1-72) (toliau – ir Komunikatas) 24, 25 p.). LVAT savo praktikoje (žr., pvz., 2006 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-686/2006, ,,Administracinių teismų praktika“, 2007, Nr. 9, p. 107–137; 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011, 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 444-1433/2011) taip pat yra ne kartą pažymėjęs, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio loginė konstrukcija bei šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas leidžia išskirti nagrinėjamo ginčo išsprendimui reikšmingas dar dvi draudžiamų susitarimų kategorijas: aiškinant ir taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį būtina atskirti susitarimus, savaime ribojančius konkurenciją, ir susitarimus, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį. Kaip minėta, pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, yra savaime suprantamas. Todėl iš minėtų nuostatų yra akivaizdu, kad jei susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Konkurencijos taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama (analogiškai žr., pvz., 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą European Night Services (ENS) ir kiti prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-374/94, 375/94, 384-388/94, Rink., p. II-03141, 136 punktą, kuriame susitarime esantis kainų nustatymas traktuojamas kaip akivaizdus konkurencijos ribojimas). Pastebėtina ir tai, kad apskritai įtvirtinant prezumpciją, jog susitarimas dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų fiksavimo pats savaime riboja konkurenciją (KĮ 5 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.), pirmiausia siekiama apsaugoti ne tik atitinkamoje rinkoje dalyvaujančius kitus konkurentus ar vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą bei kartu pačią konkurenciją kaip visuotines vertybes, garantuojančias inter alia konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Laisvas konkuravimas kainomis yra viena iš pagrindinių sąžiningos konkurencijos formų, o kainų fiksavimas tiesiogiai įsiterpia ir kliudo formuotis konkurencingų procesų rezultatams. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas Nutarime nusprendė buvus kainų fiksavimo atvejį (kainų kartelį), nagrinėjamo atvejo pažeidimui konstatuoti Tarybai pakako nustatyti: 1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir 2) susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį. Kaip minėta, Taryba, nustačiusi, jog ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, kad šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą. Todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu ir įsitikinimu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (pvz., moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismas atmetė pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jog byloje vertinamu atveju atsakovas privalėjo, be kita ko, įvertinti subjektyvius ūkio subjektų ketinimus (siekiamą tikslą), taip pat nustatyti ūkio subjektų veiksmų (susitarimo) neigiamą poveikį rinkai. Nors pareiškėjas remiasi teismų praktika, kurioje analizuojamas susitarimų galimas neigiamas poveikis rinkai, taip pat atitinkamomis Europos Komisijos Komunikato nuostatomis, jo minimų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Atitinkamai ir Europos Komisijos Komunikato dalyse, kuriomis remiasi pareiškėjas, aptariami konkurencijos teisės pažeidimai, kuriuos tiriant yra būtina nustatyti ir neigiamą poveikį rinkai, nes jis nėra preziumuojamas. Teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju būtina atskirti du skirtingus aspektus – susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai įrodinėjimą kainų kartelių bylose ir susitarimo tikslo nustatyti kainą įrodinėjimą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011, šiame sprendime kalbama ne apie Tarybos pareigą įrodyti susitarimo tikslo priešingumą konkurencijai, o susitarimo tikslą nustatyti kainą. Kaip minėta, tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas) yra būtinas byloje aptariamo teisės pažeidimo elementas, tačiau kainos nustatymo fakto įrodinėjimas savaime nenulemia pareigos atskirai įrodyti susitarimo tikslo priešingumą sąžiningos konkurencijos laisvei. Kita vertus, teismas pažymėjo ir tai, kad konstatavus pirmiau nurodytus elementus ne visuomet bus pagrindas laikyti susitarimą prieštaraujančiu konkurencijos teisei, nes Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodyta, jog įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos arba yra tenkinamos kitos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos. Vis dėlto, kaip bus nurodoma toliau, įrodinėjimo našta, kad tenkinamos Konkurencijos įstatymo

266 straipsnyje nurodytos sąlygos, tenka būtent ūkio subjektams, siekiantiems pasinaudoti individualia išimtimi, o ne Tarybai. Teismas padarė išvadą, kad, konstatavus, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto teisės pažeidimo sudėtis apima du kumuliatyvius elementus, ginčijamo atsakovo Nutarimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atskirai pagal kiekvieną iš nurodytų elementų ir jų visumos buvimą pareiškėjo veiksmuose.

27Teismas, pasisakydamas dėl konkuruojančių ūkio subjektų susitarimo ir tiesioginio ar netiesioginio kainų derinimo, paminėjo, kad, vertinant, ar pareiškėjas padarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turi būti nustatytas susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, faktas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog rinkos apibrėžimas nėra savitikslis dalykas, apibrėžiant rinką, be kita ko, siekiama įvertinti, ar ūkio subjektai, kurių elgesį tiria Konkurencijos taryba, yra konkurentai (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011). Europos Sąjungos teismų praktika taip pat patvirtina, jog rinkos apibrėžimo tikslumas ir, atitinkamai, su tuo susijusių faktinių aplinkybių vertinimo išsamumas, priklauso nuo inkriminuojamo pažeidimo pobūdžio (žr., pvz., 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą CMA CGM prieš Komisiją (T-213/00, Rink., p. II-913, 201-233 punktai; 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Adriatica di Navigazione prieš Komisiją (T-61/99, Rink., p. II-05349, 28-29 punktus). Teismas, remdamasis ginčijamo Nutarimo turiniu, nustatė, kad atsakovas, įvertinęs, kokias konkrečiai prekes (paslaugas) siekė įsigyti viešuosius pirkimus rengusios organizacijos, jų skirtumus, taip pat atsižvelgęs į Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje pateiktą prekės apibrėžimą, išskyrė dvi prekės rinkas, t. y. automobilių veiklos nuomos paslaugų rinką ir automobilių pardavimo rinką. Teismas, įvertinęs Nutarime išdėstytus argumentus ir faktines bylos aplinkybes, sutiko su tokiu atsakovo pateiktu rinkų apibrėžimu. Šiuo aspektu teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, dėl kokių priežasčių Nutarime nustatytas rinkų apibrėžimas nėra tinkamas ar pagrįstas, apeliaciniame skunde iš esmės tik teigiama, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ byloje vertinamu atveju negali būti laikomi konkurentais. Teismas nesutiko su tokiu pareiškėjo vertinimu. Byloje nėra ginčo, kad Nutarime nurodytais atvejais ir automobilių veiklos nuomos paslaugų (konkrečiai, Joniškio r. PK, Pasvalio r. PK, Rokiškio r. PK, 2008 m. gegužės 13 d. Raseinių r. PK organizuotuose pirkimuose),

28ir automobilio pirkimo (UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotame pirkime) viešuosiuose pirkimuose pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ bei, kai kuriais atvejais, UAB „Autodina“ teikė komercinius pasiūlymus šiuos pirkimus rengusioms organizacijoms. Pati viešųjų pirkimų procedūros organizavimo esmė yra ta, jog ūkio subjektams varžantis tarpusavyje dėl užsakymo, konkurenciniu pagrindu teikiami pasiūlymai įsigyti prekes (paslaugas), o perkančioji organizacija iš jų išsirenka geriausią (priklausomai nuo viešojo pirkimo sąlygų – pigiausią arba tą, kuris yra ekonomiškai naudingiausias (žr. 2010 m. kovo 3 d. Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijos 39 straipsnio 4 dalį). Taigi, atsižvelgiant į pačią viešųjų pirkimų procedūros esmę bei prasmę, perkančiosios organizacijos (ir konkurencijos teisės) požiūriu pareiškėjas ir kiti viešųjų pirkimų procedūrose dalyvavę bei komercinius pasiūlymus teikę ūkio subjektai laikytini konkurentais, nes pats komercinių pasiūlymų, kuriuos perkančioji organizacija laiko konkuruojančiais, pateikimas toje pačioje viešojo pirkimo procedūroje parodo, kad ūkio subjektai veikia kaip konkurentai. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad atsakovas byloje vertinamu atveju tinkamai apibrėžė prekės rinkas, taip pat nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ nebuvo konkurentai, o veikė skirtingose rinkose: pareiškėjas – automobilių pardavimo rinkoje, o AB „Autoūkis“ – automobilių nuomos rinkoje. Nors pareiškėjas nurodė, kad UAB „Rokiškio vandenys“ organizuoto pirkimo metu AB „Autoūkis“ veikė kaip pirkėjas, o pareiškėjas – kaip pardavėjas, siekiantis parduoti pirkėjui automobilį, teismas atmetė tokį teiginį. Akcentavo, kad abu ūkio subjektai teikė pasiūlymus perkančiajai organizacijai būtent iš jų pirkti automobilį, todėl, atsižvelgiant į atsakovo apibrėžtą prekės rinką, pareiškėjo teiginiai, jog jis veikė kaip pardavėjas, siekiantis pirkėjui, t. y. AB „Autoūkis“, parduoti automobilį, taip pat tai, kad tarp šių ūkio subjektų galiojo sudarytas vertikalus susitarimas, teisiškai nėra reikšmingi. Teismas pažymėjo, kad, konstatavus, jog atsakovas tinkamai apibrėžė prekės (paslaugos) rinkas, o pareiškėjas bei AB „Autoūkis“ ir UAB „Autodina“ byloje aptariamu atveju laikytini konkurentais, būtina įvertinti, ar atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus neteisėtą susitarimą konkurencijos teisės prasme. Nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje pateiktas susitarimo apibrėžimas. Ir Europos Sąjungos teismų, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog konkurencijos teisės reikalavimų neatitinkančio susitarimo draudžiamumo esmė atskleistina per konkurencijos sampratą. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos koncepcija, kuri, be kita ko, apima draudimus sudaryti priešingus konkurencijai susitarimus, suponuoja tai, kad ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, kad jie savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Toks reikalavimas neeliminuoja galimybės ūkio subjektui protingai prisiderinti prie esamų ar numanomų savo konkurentų veiksmų. Tačiau griežtai draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimą Europos Komisija prieš Anic Partecipazioni (C-49/92 P, Rink., p. I-4125, 115-117 punktai; 1999 m. liepos 8 d. sprendimą Hüls AG prieš Komisiją (Polypropylene) (C-199/92 P, Rink., p. I 04287, 160 punktas; 2009 m. birželio 4 d. sprendimą T-Mobile Netherlands ir kiti (C-8/08 P, Rink., p. I-4529, 23 punktas ir minėtuose sprendimuose nurodytą Teismo praktiką; 2006 m. gegužės 11 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A1-686/2006). Teismas pažymėjo, jog dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismų praktikoje susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas itin plačiai, nekeliant esminių reikalavimų tokio susitarimo išraiškos būdui ar formai. Vertinant, ar ūkio subjektų elgesys laikytinas susitarimu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės (žr., pvz., 1991 m. Europos Sąjungos Pirmosios instancijos teismo 1989 m. gruodžio 17 d. sprendimą Hercules Chemicals prieš Europos Komisiją (T-7/89, Rink., p. II-1711, 256 punktas; 2002 m. kovo 20 d. sprendimą HFB Holding prieš Europos Komisiją (T-9/99, Rink., p. II-1487, 199 punktas; 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą Quinn Barlo Ltd prieš Europos Komisiją (T-208/06, Rinkinyje dar neskelbtas,

2935 punktas); LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-2577/2011; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011). Teismas pažymėjo ir tai, kad ESTT praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (žr. Teisingumo Teismo 1970 m. liepos 15 d. sprendimą ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją (byla 41/69, Rink., p. 00661). Pastebėtina, kad net iš pirmo žvilgsnio vienašalis aktas, nepriklausomai nuo jo formos, gali būti laikomas susitarimu konkurencijos teisės prasme, jei jis išreiškia bendrą bent dviejų šalių valią (žr. ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimą Europos Komisija prieš Volkswagen (C-74/04 P, Rink., p. I-06585). Šalių valia gali būti išreikšta tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai (numanomai, neišreiškiant žodžiais, „nebyliai“) (žr., pagal analogiją, ESTT 1983 m. spalio 25 d. sprendimą AEG-Telefunken prieš Europos Komisiją (byla Nr. 107/82, Rink., p. 03151). Taigi tais atvejais, kai nustatomas bendros šalių valios elgtis tam tikru būdu pa(si)reiškimas (suderinimas), šalių susitarimas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies prasme paprastai turėtų būti kvalifikuojamas kaip sutartis. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai. Kiek tai susiję su byloje vertinamu konkrečiu atveju, t. y. Nutarime apibūdintu susitarimu (veiksmų koordinavimu) derinti kainas teikiant komercinius pasiūlymus viešuosiuose pirkimuose, teismas pažymėjo, jog ES teismų praktikoje suderintais veiksmais konkurencijos teisės prasme, be kita ko, laikomas ūkio subjektų, ketinančių dalyvauti ar dalyvaujančių viešųjų pirkimų procedūrose, keitimasis tarpusavyje informacija apie sąnaudas, prekių charakteristikas ir jų kainas, nors tai yra informacija, kurią nepriklausomas rinkos dalyvis laikytų komercine paslaptimi (pvz., 1995 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas SPO ir kiti prieš Europos Komisiją (T-29/92, Rink., p. II-00289, 116-121 punktai). Taip pat laikomasi nuostatos, jog bet koks abipusis tiesioginis ar netiesioginis ūkio subjektų kontaktas, kurio metu atskleidžiama informacija apie tai, kaip ūkio subjektas ketina elgtis rinkoje ateityje, laikomas SESV 101 straipsnio 1 daliai prieštaraujančiais suderintais veiksmais, jei tokiu kontaktu siekiama sukurti konkurencijos sąlygas, kurios nėra įprastos atitinkamai rinkai. Be to, jei neįrodyta priešingai, preziumuojama, kad kitas ūkio subjektas pasinaudojo atskleista informacija (žr., pvz., 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą Ceminteries ir kiti prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-25/95, T-26/95,

30T-30/95, T-31/95, T-32/95, T-34/95, T-35/95, T-36/95, T-37/95, T-38/95, T-39/95, T-42/95, T-43/95, T-44/95, T-45/95, T-46/95, T-48/95, T-50/95, T-51/95, T-52/95, T-53/95, T-54/95, T-55/95, T-56/95, T-57/95, T-58/95, T-59/95, T-60/95, T-61/95, T-62/95, T-63/95, T-64/95, T-65/95, T-68/95, T-69/95, T-70/95, T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink., p. II-00491, 1849, 1852, 1855 ir 1865 punktai). Europos Komisija savo praktikoje laikosi nuostatos, jog konkurencijos teisė draudžia konkurentui pranešti apie pagrindinius savo kainų politikos elementus: kainoraščius, pardavimo sąlygas, nuolaidas, įkainius, ir pan. (žr., pvz., 1974 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 74/292 Agreements between manufacturers of glass containers OL L 160, 1974, p. 1–17), taip pat yra nusprendusi, jog komercinių pasiūlymų sąlygų derinimas viešųjų pirkimų procedūrose laikytinas karteliniu susitarimu dėl kainų (žr., pvz., 2007 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. COMP/E-1/38.823 PO/Elevators and Escalators (OL C 75, 2008, p. 19-24). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog konkursinio mokesčio, kuris taikytinas ūkio subjektams dalyvaujant konkursuose, dydžio derinimas tarp konkursuose dalyvaujančių ūkio subjektų, laikytinas kainų derinimu (susitarimu dėl kainų) Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme (2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-2577/2011; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-294/2011). Teismas nurodė, jog iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, kad atsakovas kaip kainų derinimą byloje vertinamu atveju traktuoja praktiką,

31kuomet ūkio subjektai susitaria pateikti suderintus, įskaitant kainas, komercinius pasiūlymus viešuosius pirkimus rengusioms organizacijoms, t. y. atskleidžia savo komercinių pasiūlymų turinį konkurentams. Teismas, vertindamas ginčijamo Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, bendriausia prasme sutiko su Konkurencijos tarybos pozicija, jog komercinių pasiūlymų turinio derinimo (informacijos, įskaitant kainą, apie būsimų komercinių pasiūlymų turinį atskleidimo konkurentui) prieš juos pateikiant perkančiajai organizacijai praktika traktuotina kaip prieštaraujanti KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Kaip minėta, sąžiningos konkurencijos koncepcija reiškia, be kita ko, ir tai, jog ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Dėl to draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas. Kaip minėta, rengdama viešuosius pirkimus perkančioji organizacija siekia, kad procedūroje dalyvaujantys ūkio subjektai pateiktų konkuruojančius pasiūlymus, iš kurių perkančioji organizacija galėtų išsirinkti jai priimtiniausią. Tais atvejais, kai ūkio subjektai komercinių pasiūlymų sąlygas iš anksto suderina prieš juos pateikdami viešuosius pirkimus rengiančiai organizacijai, akivaizdu, jog viešojo pirkimo laimėtoją nulemia ne konkurencinė kova, o išankstinis ūkio subjektų susitarimas. Taigi tokiais atvejais komercinių pasiūlymų turinio derinimo pasekmė yra ta, jog sudaromos sąlygos viešuosius pirkimus laimėti iš anksto žinomam ūkio subjektui, todėl pati viešųjų pirkimų procedūra tampa fiktyvi ir praranda savo prasmę. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į pirmiau aptartą teismų praktiką ir išdėstytus argumentus, būtina įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog pareiškėjas Nutarime nurodytais atvejais sudarė neteisėtą susitarimą (derino veiksmus) dėl kainų, tinkamai nustatė bylai reikšmingas teisines aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Pažymėjo, kad iš Nutarimo turinio matyti, jog, kiek tai susiję su Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK organizuotais viešaisiais pirkimais, atsakovas neteisėtus pareiškėjo veiksmus konstatavo atsižvelgęs į keletą įrodymų: L. Z. ir V. Č. pateiktus paaiškinimus, iš kurių matyti, jog buvo derinamas komercinių pasiūlymų, įskaitant ir jų kainą, turinys; AB „Autoūkis“ atstovo Ž. A. paaiškinimus Konkurencijos tarybos 2010 m. spalio 28 d. posėdžio metu; šių ūkio subjektų komercinių pasiūlymų siuntimo paštu perkančiosioms organizacijoms aplinkybėmis, t. y. tuo, jog pareiškėjo komercinius pasiūlymus Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK UAB „Bijusta“, aptarnaujanti AB „Autoūkis“, gavo būtent iš pastarosios bendrovės. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi. Teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik liudytojų parodymus, bet ir kitus įrodymus, taigi juos vertino kaip visumą. Teismas, įvertinęs Nutarime nurodytas faktines aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo argumentus, su pirmosios instancijos teismo pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu iš esmės sutiko. Kiek tai susiję su Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK organizuotais pirkimais, pirmosios instancijos teismas kritiškai įvertino L. Z. ir V. Č. parodymus, duotus Konkurencijos taryboje ir teismo posėdyje, nurodydamas, jog pirminiai parodymai yra mažiausiai nutolę nuo buvusių įvykių. Šiuo aspektu teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nėra pagrindo nesivadovauti pirminiais minėtų asmenų parodymais, jie atitinka ir nuosekliai papildo kitus Nutarime nurodytus įrodymus. Nėra ginčo dėl to, jog pirminiuose parodymuose policijoje L. Z. patvirtino, jog ji įdėjo UAB „Moller Auto“ komercinius pasiūlymus į vokus ir juos išsiuntė, tai atitinka V. Č. pirminius parodymus, jog jis UAB „Moller Auto“ komercinius pasiūlymus perdavė AB „Autoūkis“ darbuotojams neįdėtus į vokus. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, susijusių su atsakovo nustatytomis komercinių pasiūlymų siuntimo per AB „Autoūkis“ aplinkybėmis. Pareiškėjas nurodė, kad teisės aktai nedraudžia komercinių pasiūlymų siųsti per kitus asmenis, tačiau akivaizdu, kad praktika, kuomet konkuruojantis ūkio subjektas savo komercinį pasiūlymą siunčia per tame pačiame konkurse dalyvaujantį konkurentą, nėra įprasta ir racionaliai paaiškinama. Pareiškėjas nepateikė tokio elgesio loginio pagrindimo, todėl atsakovas ir pirmosios instancijos teismas minėtas aplinkybes pagrįstai vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais kaip įrodančias buvus suderintus veiksmus. Kiek tai susiję su dedukcijos metodo taikymu šioje byloje, teismas pažymėjo, jog vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į ESTT praktiką, kurioje pastarasis yra pripažinęs dedukcijos metodo svarbą tiriant ir nagrinėjant konkurencijos teisės pažeidimus (žr., pvz., 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P, Rink., p. I-00123, 55-57 punktai; 2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Knauf Gips KG prieš Komisiją (C-407/08 P, Rink., p. I-06371, 49 punktas). Taigi, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą ir spręsdamas, ar Rokiškio r. PK ir Raseinių r. PK organizuotų pirkimų atveju atsakovas pagrįstai konstatavo buvus konkursinių pasiūlymų derinimo tarp pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ faktą, pirmosios instancijos teismas komercinių pasiūlymų siuntimo faktines aplinkybes pagrįstai vertino atsižvelgdamas ir į minėtų ūkio subjektų veiksmus, atliktus teikiant pasiūlymus Joniškio r. PK ir Pasvalio r. PK. Kiek tai susiję su UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotu pirkimu, teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus konkursinių pasiūlymų derinimo faktą. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija Nutarime nurodytų faktinių aplinkybių, t. y. to, kad V. Č. 2008 m. spalio 16 d. elektroniniame laiške L. Z. prašė „palaikančio pasiūlymo“ dalyvaujant UAB „Rokiškio vandenys“ organizuojamame pirkime, prie šio laiško buvo pridėtas komercinio pasiūlymo, adresuoto „Rokiškio vandenys“ tekstas, kuriame pastarajai bendrovei siūloma įsigyti ,,Volkswagen Crafter 35“. L. Z. tą pačią dieną atsakė į minėtą paklausimą ir nurodė, kad „šiandien bus padaryta“. Taip pat nėra ginčo dėl to, jog AB „Autoūkis“ pateiktas komercinis pasiūlymas UAB „Rokiškio vandenys“ yra iš esmės identiškas (įskaitant siūlyto ,,Volkswagen Crafter 35“ kainą ir siūlytą papildomą įrangą bei jos kainą) tam, kurį pareiškėjo darbuotojas V. Č. atsiuntė AB „Autoūkis“ darbuotojai L. Z. Vertindamas pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, teismas pažymėjo, jog, viena vertus, nurodytas susirašinėjimas neabejotinai atskleidžia minėtų subjektų valią suderinti komercinių pasiūlymų turinį. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Rokiškio vandenys“ sutartį su UAB „Moller Auto“ sudarė 2008 m. spalio 8 d. Taigi UAB „Moller Auto“ jau sudarius susitarimą vėlesnis V. Č. prašymas ir aptartas asmenų susirašinėjimas apskritai nebūtų prasmingas. Atsižvelgdamas į tai, taip pat kitus Nutarime aptartus pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ atliktus derinimo veiksmus, V. Č. elektroniniu paštu L. Z. siųsto ir AB „Autoūkis“ pateikto UAB „Rokiškio vandenys“ komercinio pasiūlymo identiškumą, teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog aptariamo viešojo pirkimo metu pateikdami komercinius pasiūlymus minėti ūkio subjektai derino savo veiksmus. Teismas, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog priimdamas ginčijamą Nutarimą atsakovas turėjo pareigą įrodyti buvus rotacijos mechanizmą, nes, kaip minėta, tam, kad būtų konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, pakanka nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Pastebėjo, kad pareiškėjas savo teiginių nepagrindžia teisės nuostatomis ar atitinkama teismų praktika, todėl jo pateikti argumentai, jog byloje aptariamu atveju nebuvo nustatyta požymių, kurie paprastai būdingi tokio pobūdžio neteisėtiems susitarimams, yra teisiškai nereikšmingi. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Nutarime nurodytu pareiškėjo padarytu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu, atmestini kaip nepagrįsti.

32Teismas, pasisakydamas dėl išimčių taikymo, vadovavosi Konkurencijos įstatymo

336 straipsniu, SESV 101 straipsnio 3 dalimi. Teismas nurodė, kad Europos Komisija yra pažymėjusi, jog esminis principas yra tas, kad sąžininga ir neiškreipta konkurencija yra geriausia tiekimo ir aprūpinimo prekėmis garantija, todėl išimties pagal EB sutarties 81 straipsnio 3 dalį (šiuo metu – SESV 101 straipsnio 3 dalį) taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, kai laisva konkurencija neįstengia užtikrinti geriausio ekonominio rezultato (žr., pvz., Europos Komisijos 1975 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 76/172/EEB byloje Nr. IV/27.073 (Bayer/Gist-Brocades), III dalies 1 punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą SESV nuostatą, taip pat yra konstatavęs, kad išimtyje įtvirtinta nauda suprantama ne kaip bet kokia nauda, kurią savo veikloje gali gauti susitarimą sudariusios įmonės, bet kaip pastebima objektyvi nauda, galinti kompensuoti neigiamą poveikį konkurencijai (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą byloje GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją (C-501/06 P, Rink., p. I‑09291, 92 punktas ir jame nurodytą teismo praktiką). Pažymėjo ir tai, kad Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje expressis verbis numatyta, jog kilus ginčui, ar toks susitarimas atitinka 6 straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti atitiktį tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi. Be kita ko, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog išimties pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį taikymas paprastai yra susijęs su sudėtingu ekonominiu vertinimu. Savo ruožtu teismo atliekamas Konkurencijos tarybos pozicijos, susijusios su ekonominiu vertinimu, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas yra ribotas (ABTĮ 3 str. 2 d.). Teismas tokiu atveju paprastai gali įvertinti tik tai, ar buvo laikytasi nustatytų procedūrų ir su jomis susijusių taisyklių, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais) (žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1987 m. lapkričio 17 d. sprendimą bylose BAT ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos 142 ir 156/84, Rink., p. 04487, 62 punktas; LVAT 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-294/2011). Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog į bylą pateiktas pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ bendradarbiavimą automobilių srityje patvirtinantis susitarimas patvirtina Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo galimybę, jis nepaaiškino, kaip šis susitarimas prisideda prie minėtoje nuostatoje nurodytų tikslų pasiekimo ar kitaip atitinka jos sąlygas. Nors pareiškėjas nurodė, kad jo ir AB „Autoūkis“ veiksmai gali būti vertinami kaip skatinę prekių (paslaugų) tiekimą ir paskirstymą, sudarę galimybę perkančiosioms organizacijoms gauti papildomos naudos, šie pareiškėjo teiginiai grindžiami prielaidomis, yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais, kurie objektyviai ir įtikinamai atskleistų, jog perkančios organizacijos būtų gavusios pastebimą naudą lyginant su neigiama konkurencijos iškraipymo padaryta žala. Prielaida, kad neatlikus aptariamų veiksmų viešieji pirkimai apskritai nebūtų įvykę, o perkančiosios organizacijos nebūtų įsigijusios reikiamo turto, yra nepagrįsta, be to, net jei būtų priimta ši prielaida, ji savaime neparodo, jog perkančiosios organizacijos dėl pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ atliktų veiksmų būtų gavusios pastebimos naudos, kuri nusvertų konkurencijos iškraipymais padarytą žalą. Pabrėžė, jog įrodinėjimo našta, kad sudarytas susitarimas ar suderinti veiksmai atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tenka pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei bylą nagrinėjant Konkurencijos taryboje, nei administraciniuose teismuose nepateikė pagrįstų argumentų ir įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog turi būti taikoma Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta išimtis. Dėl minėtos priežasties teismas konstatavo, kad ši pareiškėjo apeliacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

34Teismas, pasisakydamas dėl procesinio pobūdžio pažeidimų, visų pirma pažymėjo, jog pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė argumentų, kuo konkrečiai jo nurodyti procedūriniai veiksmai, t. y. tyrimo pratęsimas ir tyrimo antraštės tikslinimas (tyrimo išplėtimas), pažeidė pareiškėjo teises, apsunkino jo teisių ir teisėtų interesų gynybą. Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos pateiktos medžiagos, Konkurencijos taryba tyrimą pradėjo 2009 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1S-158, tyrimas, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 6 dalimi, pratęstas 2010 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 1S-27, 2010 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 1S-87. Be to, 2010 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-144 atsakovas patikslino pradėto tyrimo antraštę. Teismas vadovavosi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 6 dalimi. Remdamasis paminėtais nutarimais, teismas nustatė, kad tyrimas buvo pratęstas, be kita ko, siekiant tęsti surinktos medžiagos analizę ir sisteminimą, taip pat siekiant surinkti papildomą medžiagą. Taigi siekdamas pratęsti pradėtą tyrimą atsakovas priėmė Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje reikalaujamą nutarimą, priimti nutarimai motyvuoti. Kiek tai susiję su 2010 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-144, iš jo turinio matyti, kad tyrimo antraštinė dalis buvo patikslinta konstatavus, jog bendrovės, kurių atžvilgiu pradėtas tyrimas, galbūt derino veiksmus teikiant pasiūlymus ne tik nuomos paslaugų, bet ir automobilių viešųjų pirkimų atvejais. Teismas pažymėjo, jog nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas buvo informuotas apie tyrimo pradžią. Iš Konkurencijos tarybos pateiktos medžiagos taip pat matyti, kad atsakovas pareiškėjui 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštu išsiuntė 2010 m. rugpjūčio 6 d. pranešimą apie atliktą tyrimą Nr. 5S-28. 2010 m. rugpjūčio 6 d. pranešime

35apie atliktą tyrimą Nr. 5S-28 išdėstyta informacija apie viešuosius pirkimus, kurie vertinami ir atsakovo priimtame ginčijamame nutarime, įskaitant ir UAB „Rokiškio vandenys“ rengtą automobilio viešąjį pirkimą. Taigi pareiškėjas buvo supažindintas su atlikto tyrimo rezultatais, jam buvo sudaryta galimybė pateikti pastabas, prašymus, teikti argumentus ir pan. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas savo atsiliepimą apie tyrimą pateikė 2010 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjo atstovai dalyvavo 2010 m. lapkričio 4 d. Konkurencijos tarybos organizuotame bylos nagrinėjimo posėdyje, jame išdėstė savo požiūrį į atsakovo atliktą tyrimą. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai

36dėl to, jog atliekant tyrimą buvo padaryti pažeidimai, apriboję teises tinkamai ginti savo teises, atmestini kaip nepagrįsti.

37Teismas, pasisakydamas dėl skirtos baudos dydžio, pažymėjo, kad, konstatavus, jog pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nagrinėjamoje byloje atsiranda pagrindas taikyti teisės aktuose nustatytas sankcijas (KĮ 41 str. 1 d.). Baudos dydis skaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu

38Nr. 1591 patvirtintas Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisykles (toliau – ir Baudų skaičiavimo taisyklės). Teismas nurodė, kad Nutarimo 3 punktu atsakovas pareiškėjui skyrė 1 266 500 litų piniginę baudą.

39Iš Nutarimo 10 dalies turinio matyti, kad skirdamas baudą atsakovas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį (kartelinis susitarimas dėl kainų), viešųjų pirkimų, kuriuose pareiškėjas dalyvavo ir derino kainas, skaičių, taip pat byloje nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas vadovavosi Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Baudų skaičiavimo taisyklių 2, 3 punktais. Pažymėjo, jog, skaičiuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, atsakovas įvertino padaryto pažeidimo pobūdį, taip pat viešųjų pirkimų, kuriuose pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų turinį, skaičių. Vis dėlto šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, skaičiuojant baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, turi būti atsižvelgiama ne tik į atsakovo nurodytas aplinkybes, bet ir pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai, taip pat su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos plotą. Teismo manymu, vertinant byloje nustatyto pareiškėjo padaryto konkurencijos teisės pažeidimo pavojingumą ir sprendžiant klausimą dėl skirtinos sankcijos proporcingumo, turi būti atsižvelgiama į tai, jog pareiškėjas derino komercinių pasiūlymų sąlygas atskirose viešojo pirkimo procedūrose, byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ būtų sudarę bendro pobūdžio /visą apimantį susitarimą derinti savo veiksmus visose savo veiklos srityse, taigi padarytas pažeidimas pagal savo poveikį ir pasekmes yra ribotos apimties. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog pateikiant komercinius pasiūlymus buvo dirbtinai didinamos siūlomų prekių (paslaugų) kainos tokiu būdu sudarant prielaidas pirkimus rengiančioms organizacijoms įsigyti prekes (paslaugas), viršijančias įprastą rinkos vertę. Dėl minėtų priežasčių, taip pat atsižvelgdamas į proporcingumo ir protingumo principus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui skirtinos baudos dydis už padaryto pažeidimo pavojingumą nustatytinas 2 proc. bendrųjų metinių pajamų. Teismas, vertindamas pareiškėjo vaidmenį byloje nustatytų pažeidimų atveju, iš dalies sutiko su pareiškėjo argumentais dėl pasyvaus pareiškėjo vaidmens juos darant. Iš 5 viešųjų pirkimų, kuriems vykstant pareiškėjas ir AB „Autoūkis“ derino komercinių pasiūlymų sąlygas, 4 atvejais pareiškėjo vaidmuo buvo pasyvus, pasireiškė tuo, jog pateikdamas komercinius pasiūlymus pareiškėjas sudarydavo prielaidas viešąjį pirkimą laimėti AB „Autoūkis“. Pareiškėjas tik vienu atveju iš aptartų iš padaryto pažeidimo gavo pajamų. Dėl minėtos priežasties teismas, atsižvelgdamas į Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 5 punktą, padarė išvadą, kad pagrindinis baudos dydis už įtaką pažeidimo padarymui papildomai mažintinas 5 proc. Taigi pagrindinis baudos dydis (įvertinant tai, kad Konkurencijos taryba baudos dydį už pažeidimo trukmę pagrįstai prilygino 0) yra 1 002 670 litų. Be to, Nutarimu Konkurencijos taryba, nustatydama galutinį baudos dydį pareiškėjui, jį papildomai sumažino 20 proc. dėl visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos. Į šį sumažinimą atsižvelgtina nustatant galutinį skirtinos baudos dydį. Todėl galutinė pareiškėjui skirtina bauda už šioje byloje nustatytus Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimus yra 802 136 litai. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinį skundą teismas patenkino iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė.

40IV.

41Pareiškėjas 2012 m. liepos 17 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-290/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

421. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Konkurencijos įstatymo

435 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. netinkamai aiškino bei nepagrįstai konstatavo šioje normoje apibrėžto konkurencijos teisės pažeidimo sudėtį. Tarp pareiškėjo ir analizuojamų ūkio subjektų nebuvo suderintų veiksmų, nebuvo sudaryti jokie susitarimai, juo labiau susitarimai, kuriais būtų derintos pasiūlymų viešuosiuose pirkimuose kainos (KĮ 3 str. 15 d.). Nei vieno iš analizuojamų viešųjų pirkimų atveju nebuvo nustatyti absoliučiai jokie duomenys, nesurinkti jokie objektyvūs įrodymai, kurie leistų neabejotinai spręsti apie pareiškėjo su kitais ūkio subjektais suderintus veiksmus, kurių siekis buvo tarpusavyje suderinti pasiūlymų šiuose viešuosiuose pirkimuose kainas. Priešingai, visi byloje surinkti duomenys bei įrodymai yra neišsamūs, neleidžia spręsti dėl pažeidimo sudėties, dėl visų būtinųjų pažeidimo sudėties elementų egzistavimo. Pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ veiksmai nesudaro ir negali sudaryti galimybės konstatuoti KĮ 5 straipsnio

441 dalies pažeidimo per se, o priešingas aiškinimas yra ydingas. Tiriant Joniškio r. PK 2008 m. vasario 11 d., Pasvalio r. PK 2008 m. vasario 28 d., Rokiškio r. PK 2008 m. vasario 4 d., Raseinių r. PK 2008 m. balandžio 28 d. paskelbtų viešųjų pirkimų aplinkybes nebuvo surinkti jokie netinkamą konkurenciją ar jos nepagrįstą ribojimą patvirtinantys duomenys; tiriant Raseinių r. PK 2008 m. balandžio 4 d. – aiškiai nurodyta, jog KĮ pažeidimų nėra padaręs; tiriant UAB „Rokiškio vandenys“ paskelbtą viešąjį pirkimą, buvo nustatyta, kad pareiškėjo ir AB „Autoūkis“ darbuotojai vykdė susirašinėjimą, tačiau po konkurso laimėtojo paskelbimo bet kokie kainų derinimo veiksmai apskritai netenka prasmės, o ūkio subjektai nebėra laikytini konkurentais – nebeegzistuoja konkuravimo objektas. Teismas pateikė išvadą dėl KĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pažeidimo sudėties buvimo nenustatęs visų privalomų pažeidimo sudėties elementų. Teismas preziumavo ne neteisėtų tikslų siekimą, neigiamas pasekmes (ne papildomas aplinkybes), o patį pažeidimo sudėties buvimą. Išvada dėl KĮ 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo sudėties yra grindžiama deklaratyviais teiginiais, kurie nepatvirtina ir negali patvirtinti kainų derinimo fakto. Teismas padarė esminį KĮ 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą – konstatavo šios normos pažeidimo faktą, nenustatęs ir nepagrindęs šio pažeidimo sudėties bei visų privalomų nustatyti elementų. Toks pažeidimas nulėmė visiškai nepagrįstos ir neteisėtos nutarties priėmimą. Nors pagal susiformavusią praktiką žala konkurencijai yra preziumuojama, teismas privalėjo analizuoti visas su tariamu pažeidimu susijusias aplinkybes ir įsitikinti daromos prezumpcijos teisingumu. ETT praktikoje suformuota taisyklė, nors ir nepabrėžianti būtinumo byloje vertinti susitarimo tikslą, tačiau neatmetanti tokios galimybės. Teismas turėjo įvertinti tiek tariamu pažeidimu sukeltą žalą, tiek ir įvertinti šalių tikruosius ketinimus (ar pažeidimas, jei jo sudėtis apskritai egzistuoja, padarytas sąmoningai siekiant riboti konkurenciją, ar atsitiktinai, suklydus ar dėl teisinių žinių stokos) (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

452. Priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo neužtikrintas vienodos administracinių teismų praktikos formavimas – nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos, suformuotos analogiško ratio decidendi bylose. Būtent apskaičiuojant paskirtinos baudos dydį buvo nukrypta nuo LVAT praktikoje suformuotų taisyklių bei skiriamų baudų dydžių, taip pat netinkamai pritaikyti teisingumo, protingumo bei proporcingumo principai. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio

4621 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012, 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1704/2012, 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-293/2012. LVAT privalėjo atsižvelgti į itin neproporcingą skiriamos

47baudos dydį, pasinaudoti LVAT praktikoje įtvirtinta galimybe išimtiniais atvejais nukrypti nuo KĮ 36 straipsnio nuostatų (2012 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje

48Nr. A502-1301/2012) ir, siekiant nepažeisti proporcingumo, protingumo bei teisingumo principų, paskirti mažesnę baudą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

49Teisėjų kolegija

konstatuoja:

50V.

51Prašymas atmestinas.

52Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

53Pareiškėjas UAB „Moller Auto“ prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio

542 dalies 10 ir 12 punktus (T 4, b. l. 46–57).

55Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą

56Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą,

57jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

58Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiam teismui turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

59Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio

601 dalies nuostatas, t. y. netinkamai aiškino bei nepagrįstai konstatavo šioje normoje apibrėžto konkurencijos teisės pažeidimo sudėtį (pažeidimo faktą konstatavo nenustatęs pažeidimo sudėties elementų, neįvertinęs jo valios bei ketinimų, jog veiksmai nesukėlė neigiamų padarinių).

61Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje pateikė tokį Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimą: ,,Taigi įvertinus tai, kad atsakovas Nutarime nusprendė buvus kainų fiksavimo atvejį (kainų kartelį), nagrinėjamo atvejo pažeidimui konstatuoti Konkurencijos tarybai pakako nustatyti: 1) susitarimo tarp ūkio subjektų, kurie yra konkurentai, sudarymo faktą ir 2) susitarimo objektą – tiesioginį ar netiesioginį prekės (paslaugos) kainos nustatymą (fiksavimą). Šių aplinkybių (elementų) visuma nustato Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio

621 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį. Kaip minėta, Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų, arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies

631 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą.“ (T 4, b. l. 12–41). Šis aiškinimas teismo yra argumentuotas nuorodomis į atitinkamą LVAT, Europos Sąjungos teismų praktiką taikant ir aiškinant panašius kaip ir nagrinėtoje byloje teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

64Įvertinus nagrinėjamą prašymą, galima konstatuoti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktais teisės aiškinimo argumentais, nepateikė įrodymų, jog šis aiškinimas yra akivaizdžiai neteisingas. Pareiškėjo nurodyti argumentai iš esmės yra jo subjektyvus suvokimas dėl kitokio aptariamų teisės normų aiškinimo. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina susitarimų, turinčių tikslą riboti konkurenciją, ribojančių ar galinčių riboti konkurenciją, draudimą, kuris taikytinas šios dalies 1–5 punktuose įvardytoms susitarimų kategorijoms. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalies 1–4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi minėtos teisės aktų nuostatos imperatyviai nustato, kad tam tikros susitarimų kategorijos, įskaitant, pavyzdžiui, ir horizontalius susitarimus dėl kainos, laikomos ribojančiomis konkurenciją ab initio. Todėl, pavyzdžiui, konstatavus suderintus veiksmus (horizontalų susitarimą) dėl kainos, papildomai analizuoti šio susitarimo poveikio konkurencijai nereikia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-686/2006). Be kita ko, nesutikdamas su teismo padarytomis išvadomis dėl konkurencijos teisės pažeidimo, pareiškėjas kelia byloje esančių įrodymų įvertinimo klausimą, kuris nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva. Visa tai nepagrindžia aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo.

65Taigi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą negali būti pripažintas pagrįstu, todėl atmestinas.

66Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą

67Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

68Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja LVAT praktikos (2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012, 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1704/2012, 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-293/2012, 2012 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012) apskaičiuojant baudos dydį nesilaikymu.

69Nurodytos LVAT administracinės bylos nepagrindžia aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo. Pažymėtina, kad, konstatavus, jog pažeistos Konkurencijos įstatymo nuostatos, atsiranda pagrindas taikyti teisės aktuose nustatytas sankcijas. Už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (KĮ 41 str. 1 d.). Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (KĮ 42 str. 1 d.). Kaip matyti, įstatymas įtvirtina baudos individualizavimo taisykles, kurių laikomasi skiriant baudą. Bauda parenkama įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes, susijusias su tam tikru ūkio subjektu. Pareiškėjo paminėtos administracinės bylos (kai kurios yra netgi vėlesnės) nėra analogiškos nagrinėjamai situacijai (baudos paskyrimo aspektu), nes skiriant baudas vertintos nevienodos aplinkybės.

70Taigi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat negali būti pripažintas pagrįstu, todėl atmestinas.

71Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo UAB

72„Moller Auto“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais

73proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

74Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

75159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

76Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-290/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Moller Auto“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei ,,Autodina“, akcinei bendrovei ,,Autoūkis“ dėl nutarimo panaikinimo.

77Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Moller Auto“ skundą... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Moller Auto“ (toliau – ir... 6. Pareiškėjas paaiškino, kad Taryba netinkamai bei neobjektyviai vertino... 7. Dėl Joniškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Joniškio r. PK)... 8. Dėl Pasvalio rajono policijos komisariato (toliau – ir Pasvalio r. PK) 2008... 9. Dėl Rokiškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Rokiškio r. PK)... 10. Teigė, kad Tarybos išvada, jog pareiškėjas, dalyvaudamas Raseinių rajono... 11. Pareiškėjo manymu, Nutarime išdėstoma Europos Teisingumo Teismo praktika... 12. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu jam paskirtos baudos dydis yra nepagrįstai... 13. II.... 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu... 15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktą Tarybos tyrimo medžiagą,... 16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Taryboje vykusioje apklausoje 17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš liudytojų parodymų darytina... 18. Dėl 2008 m. gegužės 13 d. įvykusio antrojo Raseinių r. PK viešojo pirkimo... 19. Teismas pabrėžė, jog 2008 m. spalio 6 d. įvyko UAB „Rokiškio vandenys“... 20. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Taryba, nustatydama UAB... 21. III.... 22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 18 d.... 23. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kyla dėl Lietuvos Respublikos... 24. Teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5... 25. iš esmės nusprendė, kad byloje aptariami ūkio subjektai, įskaitant ir... 26. 6 straipsnyje nurodytos sąlygos, tenka būtent ūkio subjektams, siekiantiems... 27. Teismas, pasisakydamas dėl konkuruojančių ūkio subjektų susitarimo ir... 28. ir automobilio pirkimo (UAB „Rokiškio vandenys“ organizuotame pirkime)... 29. 35 punktas); LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendim 30. T-30/95, T-31/95, T-32/95, T-34/95, T-35/95, T-36/95, T-37/95, T-38/95,... 31. kuomet ūkio subjektai susitaria pateikti suderintus, įskaitant kainas,... 32. Teismas, pasisakydamas dėl išimčių taikymo, vadovavosi Konkurencijos... 33. 6 straipsniu, SESV 101 straipsnio 3 dalimi. Teismas nurodė, kad Europos... 34. Teismas, pasisakydamas dėl procesinio pobūdžio pažeidimų, visų pirma... 35. apie atliktą tyrimą Nr. 5S-28 išdėstyta informacija apie viešuosius... 36. dėl to, jog atliekant tyrimą buvo padaryti pažeidimai, apriboję teises... 37. Teismas, pasisakydamas dėl skirtos baudos dydžio, pažymėjo, kad,... 38. Nr. 1591 patvirtintas Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos... 39. Iš Nutarimo 10 dalies turinio matyti, kad skirdamas baudą atsakovas... 40. IV.... 41. Pareiškėjas 2012 m. liepos 17 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam... 42. 1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Konkurencijos... 43. 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. netinkamai aiškino bei nepagrįstai... 44. 1 dalies pažeidimo per se, o priešingas aiškinimas yra ydingas. Tiriant... 45. 2. Priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo... 46. 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012, 2012 m. balandžio... 47. baudos dydį, pasinaudoti LVAT praktikoje įtvirtinta galimybe išimtiniais... 48. Nr. A502-1301/2012) ir, siekiant nepažeisti proporcingumo, protingumo bei... 49. Teisėjų kolegija... 50. V.... 51. Prašymas atmestinas.... 52. Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais... 53. Pareiškėjas UAB „Moller Auto“ prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153... 54. 2 dalies 10 ir 12 punktus (T 4, b. l. 46–57).... 55. Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153... 56. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10... 57. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės... 58. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu,... 59. Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog Lietuvos... 60. 1 dalies nuostatas, t. y. netinkamai aiškino bei nepagrįstai konstatavo... 61. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje pateikė tokį... 62. 1 dalies 1 punkte numatyto pažeidimo sudėtį. Kaip minėta, Konkurencijos... 63. 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios... 64. Įvertinus nagrinėjamą prašymą, galima konstatuoti, kad pareiškėjas,... 65. Taigi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153... 66. Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153... 67. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12... 68. Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja LVAT praktikos (2012... 69. Nurodytos LVAT administracinės bylos nepagrindžia aptariamo proceso... 70. Taigi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153... 71. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo... 72. „Moller Auto“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo... 73. proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje... 74. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 75. 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija... 76. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-290/2012 pagal... 77. Nutartis neskundžiama....