Byla 2A-286-510/2011

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ramūno Mitkaus, kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko ir Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei ir Vaidai Stankevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui V. M., pareiškėjo R. M. atstovei advokatei J. Brinevičienei, suinteresuoto asmens LR Prokuratūros atstovui N. Š., suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atstovei J. Vasiliauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-296-151/2010 pagal pareiškėjų V. M. ir R. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministerijos, Kauno miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikos Prokuratūrai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Pareiškėjai V. M. ir R. M. 2006-06-06 pareiškimu ir patikslintu pareiškimu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į statinį (parduotuvę), unikalus Nr. ( - ) pažymėtą plane lE2/p, esantį adresu ( - ), bei nuosavybės teisę į statinį (sandėlį), 111P, esantį ( - ). Nurodė, kad 1990-12-19 pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo neužbaigtas statyti gyvenamąsias-prekybines patalpas, susidedančias iš dviejų objektų, esančių adresu ( - ), t. y. 3 000 kv. m. gyvenamąjį-prekybinį kompleksą ir 240 kv. m. ūkines patalpas. Minėti statiniai pagal 1990-12-20 perdavimo-priėmimo aktą buvo perduoti pareiškėjams, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis įregistruota nebuvo. Minėtą nekilnojamąjį turtą jie daugiau kaip 10 metų valdo kaip savo, tai daro teisėtai, atvirai ir nepertraukimai.

42006 m. spalio 4 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismas patenkino pareiškėjų prašymą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises į prašomus statinius.

52007 m. gegužės 5 d. Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti procesą bei panaikinti sprendimą, kuriuo buvo nustatytos nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu į pastatą ( - ) ir šioje dalyje pareiškimą atmesti.

6Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi patenkino Kauno miesto savivaldybės prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006 iš dalies, atnaujino procesą dalyje dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu į pastatą (parduotuvę), esantį ( - ) (civ. byla Nr. A2-8998-151/2007).

72008 m. liepos 28 d. Lietuvos Respublikos Generalinė Prokuratūra kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti procesą byloje bei panaikinti sprendimo dalį, kuriuo buvo nustatytos nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu į pastatą ( - ), plane pažymėtą 1F1p, unikalus Nr. ( - ), ir šioje dalyje pareiškimą atmesti.

8Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 23 d. nutartimi patenkino Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006, atnaujino procesą dalyje dėl nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu į pastatą, esantį ( - ) (civ. byla Nr. A2-172-151/2009).

92009 m. birželio 23 d. Kauno miesto apylinkės teismas civilines bylas Nr. A2-8998-151/2007 ir Nr. A2-172-151/2009 sujungė.

102010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismas panaikino 2006m. spalio 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą pareiškimą atmesti visiškai, priteisė iš pareiškėjų V. M. ir R. M. po 132 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad praleidus terminą turtą įregistruoti pareiškėjai turėjo teisę kreiptis į teismą dėl termino atstatymo sandoriui įregistruoti, tačiau pareiškėjai nesikreipė į registrų įmonę prašydami įregistruoti įsigytą nekilnojamą turtą arba nepateikė teismui tokių duomenų. Teismas nustatė, kad 1990-12-19 pirkimo pardavimo sandoris, kuriuo buvo įgyti pastatai ( - ) yra niekinis, t. y. kad jis negalioja nuo sudarymo momento, laikė, kad pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad jie daugiau kaip 10 metų valdė nekilnojamą turtą neturi įtakos, nes pripažinus sandorį niekiniu valdymo įrodinėjimas neturi reikšmės. Teismas rėmėsi LR įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 straipsniu numatančiu, kad visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas LR teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Taip pat šio įstatymo 3 straipsniu, nustatančiu, kad ankstesni sandoriai dėl įstatymo 2 str. nurodyto turto pardavimo, perdavimo ar perleidimo juridiniams ar fiziniams asmenims (išskyrus sandorius, kai turtą įgyja Lietuvos valstybė), taip pat kiti sprendimai ar susitarimai, pakeičiantys nuosavybės santykius, yra negaliojantys nuo jų sudarymo ar priėmimo. Teismas vadovavosi 1992-12-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 961, kuriuo buvo papildytas buvusių Rusijos Federacijos kariuomenės objektų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, paskirstymas ministerijoms ir savivaldybėms, ir Kauno miesto savivaldybei priskirtas nebaigtas statyti prekybos centras, esantis ( - ). Šiuo metu šio statinio adresas - ( - ). Teismas nurodė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės neatitinka ir kitų CK 4.68 - 4.71 str. nustatytų sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. Teismas laikė, kad prašomas nustatyti faktas neatitinka sąlygos, kad pareiškėjas nėra daikto savininkas, nes pareiškėjai daiktą įgiję pirkimo pardavimo sutarties pagrindu. Prašomas nustatyti juridinę reikšmę faktas neatitinka ir kitos sąlygos, kad asmuo sąžiningai įgijo daiktą ir jį sąžiningai valdo, kadangi pareiškėjai sudarydami su ( - ) pirkimo pardavimo sandorį, juos įgijo neteisėtu būdu, taigi nesąžiningai. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jie tą turtą valdė (trečioji sąlyga), byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjai bandė įteisinti pastatus, kreipėsi į institucijas dėl jų statybos užbaigimo, žemės nuomos ir pan (atvirai valdė).

11Pareiškėjai V. M. ir R. M. apeliaciniu skundu prašo:

121) panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2964-151/2010, pripažįstant, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-8998-151/2007, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-172-151/2009 buvo nepagrįstai atnaujintas procesas ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006 panaikinimo, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006 palikti galioti;

132) nustačius, kad byloje taikytinas 1991 m. lapkričio 28 d. įstatymas „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ Nr. 1-2051 (Žin., 1991-12-20, Nr. 35-951), kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu išspręsti, ar minėto įstatymo 3 dalis ta apimtimi, kurioje nurodoma, kad „Ankstesni sandoriai dėl 1 ir 2 straipsniuose nurodyto turto pardavimo, išnuomojimo, perdavimo ar perleidimo juridiniams ar fiziniams asmenims <...> yra negaliojantys nuo jų sudarymo ar priėmimo“, kartu su 8 straipsniu - „Šis įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo“, neprieštarauja: 1) 1938 m. Lietuvos Konstitucijos (Žin., 1938-05-12, Nr. 608-4271) 51 straipsnio 1 dalies nuostatai - „ Valstybė saugo nuosavybės teisę“ ir 3 dalies nuostatai - „Valstybė gali įstatymu nusavinti turtą viešajam reikalui už atlyginimą“; 2) 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio nuostatai - „galioja tik paskelbti įstatymai“.

14Nurodo šiuos motyvus:

151. Dėl kreipimosi į teismą atnaujinti procesą terminų praleidimo. Apeliantai nesutinka ne tik su 2010 m. rugsėjo 15 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu, tačiau ir su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006 dalyje dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu į pastatą (parduotuvę), esantį ( - ) (Civ. byla Nr. A2-8998-151/2007), ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartimi atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006 dalyje dėl nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu į pastatą, esantį ( - ) (civ. byla Nr. A2-172-151/2009). Atsižvelgiant į tai, kad teismo nutartys, kuriomis atnaujinamas procesas, yra neskundžiamos, suinteresuoti asmenys turi teisę išdėstyti savo argumentus dėl tokios teismo nutarties nepagrįstumo skundžiant galutinį teismo sprendimą byloje (CPK 334 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė procesinės teisės normų nuostatas dėl procesinių terminų skaičiavimo taisyklių ir priėmė nepagrįstą nutartį atnaujinti procesą. Kauno miesto savivaldybė į teismą dėl proceso atnaujinimo kreipėsi 2007 m. gegužės 5 d. (šią dieną pareiškimas registruotas teisme), nurodydama, kad apie 2006-10-04 teismo sprendimą sužinojo iš 2007-02-05 suinteresuoto asmens V. M. rašto, kuriame savivaldybė buvo informuota, jog 2006-10-04 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas dabar ginčijamas juridinis faktas, tačiau Kauno miesto savivaldybei minėtas sprendimas buvo pateiktas dar 2006-11-09 kartu su prašymu dėl adreso pastatui, esančiam ( - ), suteikimo (šią aplinkybę patvirtina byloje esantis V. M. raštas). Be to, apie vykstančią bylą dėl juridinio fakto nustatymo buvo skelbta 2006 m. birželio 29 d. „Kauno dienoje“, „Lietuvos ryte“ ir „Lietuvos aide“, šiuos skelbimus Kauno miesto savivaldybė matė ir analizavo, tačiau ji nemanė, kad tai „būtent tas pastatas“. Atsižvelgiant į tai, teismas turėtų vertinti, kad Kauno miesto savivaldybė apie aplinkybes, kurios yra pagrindas atnaujinti procesą, objektyviai turėjo sužinoti dar 2006-06-29, vėliausiai 2006-11-09. Tiek Kauno miesto savivaldybė, tiek ir pirmosios instancijos teismas pripažino, kad prie 2006-11-09 prašymo dėl adreso pastatui, esančiam ( - ), suteikimo buvo kaip priedas pridėtas ir 2006-10-04 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas, tačiau, tiek sprendime, tiek skelbimuose spaudoje buvo neteisingai nurodytas pastato, esančio ( - ), unikalus numeris ( - ) (tikrasis numeris Nr. ( - )), todėl nebuvo galima tiksliai nustatyti ginčijamo objekto. Tačiau 2007-02-05 suinteresuoto asmens V. M. rašte, kuriame savivaldybė buvo informuota, jog 2006-10-04 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas dėl statinio (parduotuvės) unikalus Nr. ( - ), plane pažymėtos 1E2/( - ) ir statinio (sandėlio), plane pažymėto 111P ( - ), buvo jau antrąkart pateiktas būtent tas pats sprendimas, kuriame nurodytas tas pats statinio unikalus numeris - ( - ). Toks unikalus numeris buvo nurodytas VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo matininkų, todėl juo abejoti niekas neturėjo pagrindo, be to byloje esanti medžiaga rodo, kad Kauno miesto savivaldybė ginčijamo pastato unikalų numerį sužinojo tik 2006 m. rugpjūčio 2 d. gavusi iš VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo raštą Nr. s-t-220-2021. Tokiu būdu ji iki tol jokio unikalaus numerio nežinojo ir pastatus galėjo identifikuoti tik pagal adresą ( - ) Todėl, kreipdamasi į teismą tik 2007-05-05, Kauno miesto savivaldybė praleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras į teismą dėl proceso atnaujinimo kreipėsi 2008 m. liepos 28 d., nurodydamas, kad Kauno apskrities viršininko administracijos raštą dėl viešojo intereso gynimo gavo 2008 m. birželio 3 d. Įstatymai nenustato bendrųjų ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo taisyklių išimčių tais atvejais, kai į teismą kreipiasi asmuo viešajam interesui ginti. Tačiau dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios spendžiama pagal tai, kada apie savo teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, nepaisant to, kas kreipėsi į teismą teisminės gynybos: pats asmuo, kurio teisė pažeista, jo atstovas pagal pavedimą, įstatyminis atstovas (CPK 51, 54, 59 straipsniai), arba įstatymų nustatytais atvejais – asmenys viešajam interesui ginti (CPK 49, 50 straipsniai). Taigi, generalinis prokuroras nėra ginčijamų materialinių santykių dalyvis, todėl teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ginčo atveju, turėjo nustatyti, kada valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai turėjo ir galėjo tapti žinoma apie tai, kad turtas įgytas V. M. ir R. M., ir pagal tai spręsti – kada apie tai turėjo ir galėjo sužinoti prokuroras. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008). Šiuo atveju, Kauno apskrities viršininko administracijai pačiai dalyvaujant bylos nagrinėjime ir priimant 2006-10-04 sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjai įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatus, tik 2008-06-03 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinį prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, t. y. beveik po dviejų metų, jau praleidus kreipimosi terminus. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti atnaujinti procesą.

162. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino proceso atnaujinimo pagrindą. Kauno miesto savivaldybė atnaujinimo pagrindu nurodė, kad buvo nuspręsta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ir pareigų. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad 2006-10-04 sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktos į bylos nagrinėjimą Kauno miesto savivaldybės teisių ir pareigų. Kauno miesto savivaldybė byloje neginčijo, kad 2006 m. birželio 29 d. „Kauno dienoje“, „Lietuvos ryte“ ir „Lietuvos aide“ buvusius skelbimus apie vykstantį procesą dėl juridinio fakto nustatymo matė ir analizavo, tačiau nurodė, kad ją neva suklaidino unikalus pastato numeris. Kaip minėta, Kauno miesto savivaldybė unikalų pastato numerį sužinojo gerokai vėliau, gavusi iš VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo 2006-08-02 raštą Nr. s-t-2020-2021, todėl šis savivaldybės argumentas pirmosios instancijos teismo turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į paskelbtą informaciją spaudoje, Kauno miesto savivaldybė nepasinaudojo savo teise išreikšti savo suinteresuotumą bylos baigtimi, jei toks buvo, ir įstoti į vykstantį teismo procesą, todėl nebuvo pagrindo laikyti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kauno miesto savivaldybė be to nurodė, kad jai ginčo pastatas ( - ) buvo priskirtas 1992 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 961 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 906 papildymo“, tačiau pažymėtina, kad šiame nutarime nurodyta, jog Kauno miesto savivaldybei priskirtas nebaigtas prekybos centras adresu ( - ) Esant tokiam neapibrėžtam objekto apibūdinimui sunku nustatyti, ar tai pastatas, atitinkantis ginčo parduotuvę ir sandėlį. Tokią abejonę buvo išreiškusi ir Kauno apskrities viršininko administracija savo atsiliepime. Be to, ir pati savivaldybė, jei būtų neabejojusi šio objekto priskyrimu, būtų įregistravusi nuosavybės teisę į šį objektą nekilnojamojo turto registre, tačiau, kaip pati konstatuoja savo 2009-03-17 rašte Nr. R15-108-(M314), ji, esant Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenims, kad daiktinės teisės į pastatą ( - ) neįregistruotos, 2006-01-20 pradėjo statinio, kaip bešeimininkio turto tvarkymo procedūras. Kauno miesto savivaldybė taip pat nurodė, kad teismas 2006-10-04 sprendime padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą (CPK 266 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kadangi pareiškėjams 1990 m. nusipirkus ginčo objektą iš SSRS Gynybos ministerijos Vyriausios prekybos valdybos VOJENTORG Nr. 209 ir neįregistravus nuosavybės teisės, buvo kreiptasi dėl juridinio fakto nustatymo, jog nuosavybės teises į minėtą objektą pareiškėjai įgijo įgyjamosios senaties būdu, teismas turėjo taikyti 1991-12-28 priimtą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepadarė aiškios teisės taikymo klaidos, kadangi neturėjo taikyti minėto įstatymo. Pirma, įstatymas negalioja atgal, nes jame numatyta, jog „Šis įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo“, antra, kaip minėta, Kauno miesto savivaldybė, jei jos manymu, turėjo teisę į ginčo objektą minėto įstatymo pagrindu, nesiėmė priemonių ir neįregistravo savo nuosavybės teisės nekilnojamojo turto registre, o pradėjo turto pripažinimo bešeimininkiu procedūrą. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą Kauno apskrities viršininko administracijos prašymu, atnaujinimo pagrindu nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir Kauno miesto savivaldybė, papildomai pažymėdamas tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro manymu, sprendimu buvo nustatyta nuosavybės įgyjamosios senatis pagrindu teisė į pastatą, kurio pareiškėjai nebuvo įsigiję, nes savo nuosavybės teises į pastatą grindžia pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, o toks objektas pirkėjams nebuvo parduotas. Taip pat nurodė, kad teismo sprendimas buvo priimtas pareiškėjams neįrodžius valdymo fakto bei sprendimas priimtas be motyvų. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertino procesinės teisės normų reikalavimus atnaujinti procesą tik esant tam tikriems CPK 366 straipsnyje numatytiems pagrindams, kurių Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras neįrodė esant. Nepagrįstas Generalinio prokuroro motyvas, kad sprendimu buvo nustatyta nuosavybės įgyjamosios senatis pagrindu teisė į pastatą, kurio pareiškėjai nebuvo įsigiję, nes savo nuosavybės teises į pastatą grindžia pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Tokia nuostata prieštarautų CK 4.68 straipsniui, tiksliai apibrėžiančiam įgyjamosios senaties sampratą ir sąlygas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę. Pareiškėjai į teismą kreipėsi siekdami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdyto nekilnojamojo objekto ne mažiau kaip dešimt metų. Šiuo atveju pareiškėjų pareiškimas nebuvo grindžiamas pirkimo-pardavimo sutartimi, t. y., nors ir įsigiję du statinius ( - ) – adresas antrajam pastatui suteiktas vėliau) sutartimi, nuosavybės teisės neįregistravę viešame registre, pagal tuo metu galiojančius teisės aktus pareiškėjai neįgijo nuosavybės teisės. Todėl, objektą nepertraukiamai, atvirai, sąžiningai valdę kaip savą daugiau nei 10 metų, kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Pažymėtina, kad daikto savininkas (jei suinteresuoti asmenys laiko save šio daikto savininkais), turėjęs teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, nė karto nepasinaudojo ja. Visos faktinės aplinkybės atitinka įstatymo nuostatas, tad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2006-10-04 sprendimą, nepadarė teisės taikymo klaidos, tuo tarpu Kauno miesto apylinkės teismas, 2009-06-23 nutartimi nepagrįstai atnaujino procesą byloje nesant proceso atnaujinimo pagrindų. Nepagrįstas Generalinio prokuroro motyvas, kad priimant 2006-10-04 sprendimą pareiškėjai neįrodė valdymo fakto, todėl tai yra pagrindas atnaujinti procesą byloje. Pareiškėjai sutartimi nusipirko ginčo objektą, šios sutarties pagrindu daiktas faktiškai perėjo jiems (perdavimo-priėmimo aktas) turint tikslą jį valdyti kaip savą, turtas buvo įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (nesvarbu, kad neįregistruota viešajame registre), pareiškėjai buvo pagrįstai įsitikinę, kad niekas neturi daugiau už juos teisių, daiktą valdė nuo valdymo teisės į daiktą atsiradimo (1990 m.) dienos. Dabar galiojančiame CK (4.68 straipsnio 1 dalis) nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Daikto registracijos pagrindas yra teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas daikto valdymo faktas (CPK 529 straipsnis). Tačiau tais atvejais (ginčo atveju taip pat) jeigu nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., laikytina, kad įvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – daiktą 10 metų valdyti atvirai. Tokiu atveju daikto valdymas, neįregistravus jo viešame registre, gali būti pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Teismas, konstatavęs 370 straipsnio 3 dalyje nurodytus prašymo atnaujinti procesą trūkumus (prašymai paduoti praleidus CPK 368 straipsnyje nustatytą terminą, nėra CPK 366 straipsnyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų), nutartimi turėjo atsisakyti atnaujinti procesą.

173. Dėl statinių priklausomybės. Byloje yra pateikti duomenys, kad pareiškėjai V. M. ir R. M. statinį (parduotuvę), unikalus Nr. ( - ), 1E2/p, esantį adresu ( - ), bei statinį (sandėlį), 111P, esantį adresu ( - ), įsigijo 1990 m. gruodžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš SSRS Gynybos ministerijos Vyriausios prekybos valdybos VOJENTORG Nr. 209. Nuo 1983 m. lapkričio 30 d. galiojusioje 1964 m. CK 255 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad „Gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta, jeigu bent viena iš šalių yra pilietis, ir per tris mėnesius įregistruota vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančia“. Pareiškėjai už statinius apmokėjo, pagrįstai laikė įgytą turtą savo nuosavybe, tačiau sudarytos sutarties neįregistravo. Nepaisant to, kad neįvykdė formalių reikalavimų, pareiškėjai pagrįstai manė, kad niekas neturi be jų teisės į objektą ir valdė šį objektą kaip savą. LR Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė yra neliečiama. Teismas turėjo ginti pareiškėjų konstitucinę teisę. Suinteresuoti asmenys, inicijavę proceso atnaujinimą byloje, nurodė, kad teismo sprendimu civ. byloje Nr. 2-08914-52/2006 buvo pažeistos jų teisės ir teisėti interesai į statinius. Pagrindu nurodė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (1991 m. lapkričio 28 d. Nr. 1-2051) bei 1992 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 961 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 906 papildymo“. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 straipsnyje nustatyta: „Visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė“. Įstatymas įsigaliojo nuo jo priėmimo (Įstatymo 8 straipsnis), nors buvo viešai paskelbtas laikraštyje „Lietuvos aidas“ 1991 m. gruodžio 5 d. (Nr. 243), o „Valstybės žiniose“ - tik 1991 m. gruodžio 20 d. (Nr. 35-951). Tokia įsigaliojimo tvarka yra ydinga ir nekonstitucinė kalbant apie įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu. Bet kuriuo atveju V. M. ir R. M. objekto pirkimo-pardavimo sutartį sudarė ir objektą priėmė 1990 m. gruodžio 19 d., taigi iki šio įstatymo įsigaliojimo. Minėto įstatymo 3 straipsnyje nustatyta: „Ankstesni sandoriai dėl 1 ir 2 straipsniuose nurodyto turto pardavimo, išnuomojimo, perdavimo ar perleidimo juridiniams ar fiziniams asmenims, išskyrus sandorius, kai turtą įgyja Lietuvos valstybė - jos įmonės, organizacijos ar valdymo institucijos, taip pat susitarimai ar sprendimai dėl SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų dalyvavimo ūkiniuose ar komerciniuose susivienijimuose, bendrų įmonių steigimo, taip pat kiti sprendimai bei susitarimai, pakeičiantys nuosavybės santykius ar pažeidžiantys Lietuvos Respublikos nuosavybės teises, yra negaliojantys nuo jų sudarymo ar priėmimo“. Pirmiausia, ši norma kertasi su bendruoju teisės principu, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja (lex prospicit, non respicit; lex retro non agit). Šis principas reiškia, kad įstatymas galioja ateičiai, t. y. civiliniams santykiams, susiklosčiusiems įsigaliojus įstatymui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime (Žin., 1994, Nr. 22-366) konstatavo: „Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką“. Vadovaujantis šiomis nuostatomis teismas neturėjo taikyti tokio įstatymo, kilus abejonei dėl jo prieštaringumo konstituciniams principams, turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą ir negalėjo laikyti ir pripažinti, jog pareiškėjai V. M. ir R. M. neteisėtai užvaldė objektą. Suinteresuotų asmenų, inicijavusių proceso atnaujinimą byloje vėlesni pareiškimai ir veiksmai paneigia tai, kad ginčo objektas laikytas valstybės (savivaldybės) nuosavybe. Kaip minėta, tokia nuosavybė nebuvo įregistruota, Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepime išdėstė abejonę dėl pareiškėjų valdomo pastato priklausomybės, be to Kauno miesto savivaldybė buvo pradėjusi ginčo pastatų pripažinimo bešeimininkiais procedūrą: užsakė kadastrinius matavimus. Šią aplinkybę atskleidžia Kauno miesto savivaldybės administracijos 2000 m. vasario 18 d. raštas Nr. 12-380 „Dėl nebaigto statyti pastato ( - ) pripažinimo bešeimininkiu turtu“, taip pat vėlesni pareiškėjos raštai, pvz., 2006 m. gruodžio 12 d. Tai, kad Kauno miesto savivaldybė inicijavo jai priskirto objekto pripažinimą bešeimininkiu, patvirtina faktą, jog ji to objekto nevaldė ir nemanė, kad jis, vadovaujantis kokiais nors teisės aktais, priklauso valstybei nuosavybės teise. Tai dar kartą patvirtina aplinkybes, kad valstybės institucijos, jei tikėjo turinčios teisę į ginčo objektą, neįgyvendino savo nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka. Kauno miesto savivaldybė, pradėjusi ginčo objekto pripažinimo bešeimininkiu procedūrą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintomis „Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis, taisyklėmis“. Šių taisyklių 3.2. punktu nustatyta, kad bešeimininkis daiktas apskaitomas pagal įsigaliojusį teismo sprendimą, kuriuo daiktas, neturintis savininko (ar savininkas nežinomas), buvo pripažintas bešeimininkiu ir perduotas valstybei ar savivaldybei. Daikto pripažinimo bešeimininkiu procesą inicijuoja ta savivaldybės ar valstybės institucija ar įstaiga, fizinis ar juridinis asmuo (toliau vadinama – asmuo), kurio žinioje toks daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą. Šios nuostatos prieštarauja ankstesniems Kauno miesto savivaldybės teiginiams, kad ginčo turtas buvo perduotas savivaldybei dar 1992 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 961 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 906 papildymo“. Atsižvelgiant į tai kyla pagrįsta abejonė, kodėl Kauno miesto savivaldybė inicijuoja statinio pripažinimo bešeimininkiu procedūrą jos nuosavybėn perduotam statiniui. Šių aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad ginčo statiniai nei valstybei, nei savivaldybei nuosavybės teise nepriklausė.

184. Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kauno miesto apylinkės teismas, priimdamas 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko nepagrįstai panaikino 2006 m. spalio 4 d. sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas nebuvo valstybės ar savivaldybės nuosavybė, jis nebuvo registruotas kieno nors vardu (2006-05-17 Registrų centro duomenimis), nors buvo pareiškėjų įgytas 1990 metais, šis turtas galėjo būti įgyjamas pagal įgyjamąją senatį. CK 4.68 straipsnio 1 dalis numato, kad besikreipiantis asmuo dėl nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi nustatymo neturi būti daikto savininkas. Šiuo atveju, nors pareiškėjai įgijo turtą pirkimo-pardavimo sutartimi, tačiau jos neįregistravę, nebuvo viešajame registre nurodyti kaip daikto savininkai. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka šios sąlygos. CK 4.22 straipsnio 1 dalis numato, kad valdymas pasireiškia faktiniu daikto turėjimu turint tikslą jį valdyti kaip savą. Pareiškėjai, įgiję turtą pirkimo-pardavimo sutartimi, faktiškai turtą valdė ir pagrįstai tikėjo, kad turtą valdo kaip savą, ir niekas kitas be jų neturi teisės į statinius. Tą patvirtina byloje esanti medžiaga, liudytojo parodymai, valstybės institucijų veiksmai dėl turto pripažinimo bešeimininkiu procedūros inicijavimo. CK 4.68 straipsnio 1 dalis numato, kad daiktas turi būti valdomas atvirai. Dabar galiojančio CK 6.266 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statinių savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Teismų praktikoje nusistovėjusi pozicija, kad reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, jog po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Daikto registracijos pagrindas yra teismo sprendimas, kuriuo patvirtintas daikto valdymo faktas (CPK 529 straipsnis). Jeigu nekilnojamojo daikto valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, o CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai, nors daikto valdymas po šios datos neįregistruotas viešame registre, laikytina, kad įvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – daiktą dešimt metų valdyti atvirai. Tokiu atveju daikto valdymas yra pagrindas nustatyti faktą, kad nuosavybės teisės įgytos pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Pareiškėjai daiktą atvirai valdė daugiau nei 10 metų, t. y. nuo 1990 m. gruodžio 19 d. iki šiol. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė, todėl valdymo įrodinėjimas neturi reikšmės. CK 4.23 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Pareiškėjai, įgiję ginčo objektą pirkimo-pardavimo sutartimi, įgijo teisę valdyti turtą tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisę. Kad toks valdymas būtų neteisėtas, negali būti pripažinta dėl anksčiau nurodytų priežasčių, jog Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ negali būti taikomas ankstesniems visuomeniniams teisiniams santykiams, be daiktinės teisės į pastatus ( - ) nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu. CK 4.70 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys, įgyjantys daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti pagrįstai įsitikinę, kad niekas neturi daugiau už juos teisių į tą daiktą. Pareiškėjai, įgiję ginčo objektą pirkimo-pardavimo sutartimi, turėdami viešojo registro duomenis apie tai, kad nekilnojamųjų daiktų savininkas nėra įregistruotas, taip pat vėliau matydami valstybės institucijų veiksmus dėl šių statinių pripažinimo bešeimininkiais procedūros inicijavimo, buvo pagrįstai įsitikinę, kad niekas be jų neturi daugiau į šiuos statinius teisių. CK 4.71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tokie asmenys daiktą valdė nuo valdymo teisių į jį įgijimo. Pareiškėjai, įgiję ginčo objektą 1990 metais iki šios dienos valdo nekilnojamuosius daiktus nepertraukiamai, juos prižiūri, rūpinasi šių daiktų išlikimu. Valdymo faktą pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojai, tuo tarpu suinteresuoti asmenys, inicijavę proceso atnaujinimą, nuo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ įsigaliojimo nevaldė objekto kaip savo, kitaip nesiektų jį pripažinti bešeimininkiu. Po šio įstatymo įsigaliojimo niekas neperėmė iš V. M. ir R. M. objekto, tad valdymas tęsėsi po 1990 m. gruodžio 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties atgaline tvarka paskelbimo negaliojančia. Valstybės institucijos, jei turėjo teisę į šį objektą, galimybe įgyvendinti nuosavybės teisę nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, kad įgyjamoji senatis yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą ir priimant 2006-10-04 teismo sprendimą, nereikalavo pripažinti 1990-12-19 pirkimo-pardavimo sutarties galiojančia. Šios sutarties egzistavimas buvo tik viena iš bylos aplinkybių, patvirtinančių ginčo objekto valdymo faktą, taip pat tas aplinkybes, kad pastatai įgyti teisėtai ir valdyti sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai. Turtas iš sąžiningų įgijėjų negali būti išreikalautas.

19Suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro atstovas Kauno apygardos Civilinių bylų skyriaus prokuroras M. Š. atsiliepimu prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos motyvus:

201. Dėl kreipdamiesi į teismą atnaujinti procesą civilinėse bylose Nr. A2-8998-151/2007 ir Nr. A2-172-15 1/2009 terminų ir proceso atnaujinimo pagrindų. Kauno miesto savivaldybė apie Kauno miesto apylinkes teismo 2006-10-04 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. M. ir R. M. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybes teisę į statinį (parduotuvę), unikalus Nr. ( - ), esantį adresu ( - ), bei nuosavybes teisę į statinį (sandėlį), 111 P, esantį adresu ( - ), sužinojo tik 2007-02-05, kuomet apie tokį sprendimą Savivaldybę informavo V. M. K. miesto savivaldybe į teismą dėl proceso atnaujinimo kreipėsi 2007-05-05, t. y. nepažeisdama CPK 368 str. numatytų terminų. Apie Kauno miesto apylinkės teismo 2006-10-04 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006 Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui tapo žinoma 2008-06-03, Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gavus Kauno apskrities viršininko administracijos 2008-06-02 raštą Nr. 4-983. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos generalines prokuratūros spaudas ant minėto rašto. Nuo 2006-10-04 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo nėra praėję penkeri metai (CPK 368 straipsnio 2 dalis). Todėl galima pagrįstai teigti, kad 2008-07-24 Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro prašymas atnaujinti procesą buvo paduotas CPK 368 str. numatytais terminais. Kauno miesto apylinkes teismas 2007-11-26 bei 2009-06-23 nutartimis atnaujindamas procesą civilinėse bylose Nr. A2-8998-151/2007 ir Nr. A2-172-151/2009 teisingai konstatavo, kad Kauno miesto apylinkes teismas 2006-10-04 priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006, nusprendė ir dėl į bylos nagrinėjimą neįtraukto asmens (Kauno miesto savivaldybės) teisių ir pareigų. Taip pat teismas priimdamas 2006-10-04 sprendimą padarė aiškias teisės normos taikymo klaidas, t. y. priėmė sprendimą nesivadovaudamas 1991-12-28 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ nuostatomis, kai analizuojamu atveju privalėjo tai padaryti. Tai pat Kauno miesto apylinkės teismo 2006-10-04 sprendime buvo padarytos procesinių teisės normų - CPK 176 str., 178 str., 179 str., 185 str., 270 str. 4 d. ir materialinės teisės normų - CK 4.68 str. 1 d. taikymo klaidos, kurios yra ne tik aiškios, bet ir esminės, t. y. darančios pirmosios instancijos teismo 2006-10-04 sprendimą neteisėtu. Pastarosios aplinkybes leidžia pagrįstai teigti, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2007-11-26 bei 2009-06-23 nutartimis atnaujindamas procesą civilinėse bylose Nr. A2-8998-1 5 1/2007 ir Nr. A2-172-151/2009, teisingai konstatavo CPK 366 str. 1 d. įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą.

212. Apeliantų skundo motyvai dėl statinių priklausomybės bei dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį yra atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantų išreikšta abejonė, kodėl Kauno miesto savivaldybė inicijuoja statinio pripažinimo bešeimininkiu procedūrą jos nuosavybėn perduotam turtui ir tuo remiantis daroma išvada, kad ginčo statiniai nei valstybei, nei savivaldybei nuosavybės teise nepriklausė, yra hipotetinio pobūdžio, nepagrįsta jokiais civilinėje byloje esančiais įrodymais. Kauno miesto apylinkės teismas 2010-09-15 sprendime teisingai konstatavo, kad įgyjamoji senatis - tai pirminis nuosavybės teises į daiktą įgijimo būdas, įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi ir tai nėra vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - teisių įgijėjui - taip pat nėra teisių perėmimo. Pareiškėjai valdymo faktą įrodinėja sandorio pagrindu, t. y. 1990-12-19 pirkimo-pardavimo sutartimi. Teisėtai sudarytas ir įregistruotas sandoris yra tinkamas būdas įgyti nuosavybės teisę (CK 4.47 str. 1 p.), todėl įgyjamosios senaties institutas šioje byloje negali būti taikomas. V. M. ir R. M. nurodytos aplinkybės neatitinka ir CK 4.68 - 4.71 str. nustatytų sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. Teismas 2010-09-15 sprendime teisingai nustatė, kad 1990-12-19 pirkimo-pardavimo sandoris, kuriuo buvo įgyti pastatai ( - ) yra niekinis kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normos. Nustačius, kad sandoris yra niekinis, t. y. kad jis negalioja nuo sudarymo momento, V. M. ir R. M. nurodyta aplinkybė, kad jie daugiau kaip 10 metą valdė nekilnojamą turtą neturi įtakos. Sandorio, kurio, kaip apeliantai teigia, pagrindu buvo įgyti ginčo objektai prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms lemia ir tai, kad pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo patvirtinta notariškai bei įregistruota nekilnojamojo daikto registre, kaip to reikalavo tuo metu galiojęs CK. Teisminio nagrinėjimo metu teisingai buvo nustatyta, kad statinys Plento g. 3 priklausė buvusiai sovietinei kariuomenei bei, kad jį buvo rengiamasi perduoti Kauno miesto savivaldybei. Taip pat jis yra vadinamajame raudonųjų linijų plane. Pareiškėjai savo reikalavimus teismui grindė 1990-12-19 pirkimo-pardavimo sutartimi, iš kurios matyti, jog SSSR Gynybos ministerijos Vyriausioji prekybos valdyba VOJENTORG (Karine prekyba) Nr. 209 perdavė V. M. ir R. V. M. nuosavybėn į vieną statinį, t. y. gyvenamąsias-prekybines patalpas (neužbaigtą statybą), susidedančias iš dviejų objektų: 3 000 kv. m. bendrojo ploto gyvenamojo - prekybinio komplekso bei 240 kv. m. bendrojo ploto ūkinių patalpų Plento gatvėje 3, ir 1990-12-20 turto perdavimo-priėmimo aktu, iš kurio taip pat matyti, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas priėmė tik vieną statinį - gyvenamąsias-prekybines patalpas (neužbaigtą statybą), susidedančias iš aukščiau paminėtų dviejų objektų, esančių Plento g. 3, Kauno mieste. Tačiau Kauno miesto apylinkes teismas 2006-10-04 sprendime pareiškėjų prašymo pagrindu nustatė nuosavybės teisę ne tik į statinį, esantį Plento g. 3, Kaune ir susidedantį iš dviejų aukščiau paminėtų objektų, bet ir nuosavybės teisę į statinį, esantį ( - ). Beje, šis adresas objektui (sandėliui) buvo suteiktas tik po teismo sprendimo priėmimo, ką patvirtina Kauno miesto savivaldybes administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2008-07-18 raštas Nr. 40-2-1185 Generalinei prokuratūrai, kuriame nurodyta, kad pastatui (sandėliui) ( - ) numeris suteiktas Kauno miesto savivaldybes administracijos direktoriaus 2006-12-29 įsakymu Nr. A-5367, atsižvelgiant į VĮ Registrų centro Kauno filialo 2006-05-10 pažymą-pasiūlymą Nr. (nenurodytas), atlikus šio statinio inventorizaciją. Rašte taip pat pažymėta, jog ankščiau statinys adreso neturėjo, nes eksploatacijai nebuvo priduotas, o statinio dislokacijos vieta pagal VĮ Registrų centro Kauno filialo pateiktas koordinates yra ( - ) gatvėje tarp gyvenamųjų namų ( - ). Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2008-07-18 rašto Nr. 40-2-1185 priedo taip pat matyti, kad pastatai, esantys ( - ), yra skirtingose vietose. Esant šioms aplinkybėms, negalima sutikti su Kauno miesto apylinkės teismo 2006-1004 sprendime padaryta išvada, kad pastatą (sandėlį) ( - ), Kaune pareiškėjai įgijo 1990-1219 pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos su SSSR Gynybos ministerijos Vyriausiąja prekybos valdyba VOJENTORG (Karine prekyba) Nr. 209, pagrindu.

223. Apeliantų skundo motyvai dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Del SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ antikonstitucingumo atmestini kaip nepagrįsti. Kaip nurodo patys apeliantai, minėtasis įstatymas buvo paskelbtas 1991-12-20 „Valstybės žiniose“ Nr. 35-951, todėl teigti, kad jis yra nepaskelbtas ir negaliojantis nėra pagrindo, kadangi jis buvo paskelbtas ir įsigaliojo vadovaujantis tuo metu galiojusia įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka. Atmestini ir kiti apeliantų motyvai, dėl minėto įstatymo atitikties 1938 m. Lietuvos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja 1992-10-25 Lietuvos Respublikos piliečių priimtai Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau ne priimtų įstatymų konstitucingumą 1938 m. Lietuvos Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kreipimasis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą vertintinas kaip nepagrįstas civilinės bylos nagrinėjimo vilkinamas, o tai, be jokios abejones, pažeistų proceso greitumo principą.

23Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos motyvus:

241. Pareiškėjai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė procesinės teisės normų nuostatas dėl procesinių terminų skaičiavimo taisyklių ir priėmė nepagrįstas nutartis atnaujinti procesą. Pareiškėjai nurodo, jog apie bylos nagrinėjimą buvo paskelbta viešai spaudoje, todėl laikytina, kad Kauno miesto savivaldybė žinojo apie bylos nagrinėjimą, tačiau nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl suinteresuotumo bylos baigtimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-10-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2008 yra konstatavęs, jog „pagal CPK 524 straipsnį bylos dėl daiktinių teisių nagrinėjamos CPK XXXIV skyriuje nustatyta tvarka. CPK 532 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskelbiama spaudoje apie bylos nagrinėjimą. Tai nereiškia, kad asmenys, kurie buvo pareiškime nurodyti suinteresuotais asmenimis (CPK 531 straipsnis) ar buvo įtraukti suinteresuotais asmenimis pasirengimo nagrinėti teisme metu (CPK 532 straipsnio 2 dalies 4 punktas) neturi būti informuojami bendrąja tvarka. Jiems turi būti pranešama apie teismo posėdį pagal CPK 133 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu kiti asmenys, kurie gali turėti suinteresuotumą bylos išnagrinėjimu, turi vadovautis pranešimu spaudoje pagal CPK 532 straipsnio 1 dalį. Jis yra pakankamas tais atvejais, kai teisme nėra jokių duomenų apie asmenis, suinteresuotus bylos išnagrinėjimo rezultatu. Asmens nedalyvavimas nagrinėjant bylą dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi neatima teisės, sužinojus apie priimtą teismo sprendimą, turintį įtakos jo teisėms ar pareigoms, reikalauti proceso atnaujinimo. Asmens kreipimasis, kad byla dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo išnagrinėta jam nedalyvaujant, turi būti išnagrinėtas nustatant, ar priimtu ir įsiteisėjusiu sprendimu nenuspręsta dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, ar nepažeistos jo teisės ir teisėti interesai, ar buvo užtikrintas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (CPK 444 straipsnio 8 dalis), o ne aiškinantis, kodėl asmuo nedalyvavo byloje.“ Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog Kauno miesto savivaldybė CK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 mėnesių termino, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, jog Kauno miesto savivaldybė apie aplinkybes, kurios yra pagrindas atnaujinti procesą, turėjo sužinoti 2006-06-29, vėliausiai 2006-11-09, yra teisiškai nepagrįsti.

252. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog nagrinėjant civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dalyvavo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė, nepaneigia fakto, jog Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai apie Kauno miesto apylinkės teismo 2006-10-04 sprendimą, kuriame buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, tapo žinoma tik 2008-06-03. CK 365 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali paduoti Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-06-26 civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2009 pažymėjo, jog „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis)“. Taigi, teisingas bylų nagrinėjimas yra viešo intereso dalis, kurį, vadovaujantis CK 365 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šioje byloje gina prokuroras, todėl termino skaičiavimo pradžios nustatymui neturi reikšmės aplinkybė, jog Kauno apskrities viršininko administracija dalyvavo civilinėje byloje, kurioje buvo nustatytas juridinę reikšmę turintį faktas, jog pareiškėjai įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į statinius.

263. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir proceso atnaujinimo pagrindą. Kauno miesto savivaldybė atnaujinimo pagrindu nurodė tai, kad buvo nuspręsta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ir pareigų ir, jog buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras proceso atnaujinimo pagrindu nurodė, jog teismo sprendimu buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-10-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2008 pažymėjo, jog „ypatingosios teisenos tvarka spręsdamas vienos pagrindinių teisių - nuosavybės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis) - klausimus, siekdamas išvengti klaidų ir nepagrįsto turto nusavinimo ar praturtėjimo, teismas turi būti aktyvus ir privalo imtis priemonių, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukti visi suinteresuoti asmenys“. Ar su asmens teisėmis ir pareigomis yra susijusi byla, sprendžiama pagal faktines bylos aplinkybes, jas teisiškai kvalifikuojant ir darant išvadas, ar teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo turės įtakos kitų asmenų teisėms ir pareigoms. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia aplinkybės, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2006-10-04 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-296-151/2010 nusprendė dėl Kauno miesto savivaldybės teisių ir pareigų. Tiek pareiškėjai civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006 savo prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, tiek Kauno miesto apylinkės teismas savo 2006-10-04 sprendimą grindė 1990-12-19 pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri nebuvo įregistruota ir pagal kurią, pareiškėjų teigimu, jie iš SSSR Gynybos ministerijos vyriausiosios prekybos valdybos VOJENTORG Nr. 209 įgijo neužbaigtas gyvenamąsias prekybines patalpas, susidedančias iš dviejų objektų, esančių ( - ) Kaune. Kauno miesto apylinkės teismas 2006-10-04 sprendimą grįsdamas minėta sutartimi nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“, ko pasėkoje buvo padaryta teisės normos taikymo esminė klaida, daranti minėtą sprendimą neteisėtu. Pareiškėjai valdymo faktą įrodinėja 1990-12-19 sandorio pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog tokiu atveju įgyjamosios senaties institutas šioje byloje negali būti taikomas. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas nebuvo valstybės ar savivaldybės nuosavybė, jis nebuvo registruotas kieno nors vardu, šis turtas galėjo būti įgyjamas pagal įgyjamąją senatį, prieštarauja aukščiau minėto įstatymo nuostatoms ir CK 4.69 straipsnio 3 dalies normai, kurioje numatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.

27Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 1991 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 ir 3 straipsnių pagrindu pareiškėjų 1990-12-19 pirkimo-pardavimo sutartis, kuri nebuvo įregistruota ir pagal kurią, pareiškėjų teigimu, jie iš SSSR Gynybos ministerijos vyriausiosios prekybos valdybos VOJENTORG Nr. 209 įgijo neužbaigtas gyvenamąsias prekybines patalpas, susidedančias iš dviejų objektų, esančių Plento g. 3, Kaune, laikytina niekine. Kauno miesto apylinkės teismas 2006-10-04 sprendimą grįsdamas minėta sutartimi nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“, ko pasėkoje buvo padaryta teisės normos taikymo esminė klaida, daranti minėtą sprendimą neteisėtu.

28Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos motyvus:

291. Apeliantai skundžia teismo nutartis, kurios yra neskundžiamos. CPK 370 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gali būti skundžiamos tik tos teismo nutartys, kuriomis procesą atnaujinti atsisakyta. Tuo tarpu Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, kuria nutarta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-081914-52/2006 dalyje dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu į statinį (parduotuvę), esantį ( - ), bei įtraukti suinteresuotu asmeniu Kauno miesto savivaldybę, ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartis, kuria patenkintas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006 dalyje dėl nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu į pastatą, ( - ), kaip ir jose nurodyta, yra neskundžiamos.

302. Pareiškėjai nurodo, jog Kauno miesto savivaldybė apie Kauno miesto apylinkės teismo 2006-10-04 sprendimą buvo informuota 2006 m. lapkričio 9 d. prašymu dėl adreso pastatui ( - ), suteikimo, kurio vienas iš priedų buvo minėtas teismo sprendimas. Be to, apie bylos nagrinėjimą buvo paskelbta viešai spaudoje, todėl, anot apeliantų, laikytina, kad Kauno miesto savivaldybė žinojo apie bylos nagrinėjimą, tačiau nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl suinteresuotumo bylos baigtimi. V. M. ir R. M. 2006-05-23 kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į statinį - parduotuvę ( - ), kurio unikalus Nr. ( - ). Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006 pareiškimą tenkino. Pažymėtina, kad tas pats pastato ( - ) unikalus numeris buvo nurodytas ir 2006-06-29 spaudoje skelbtuose skelbimuose (b. 1. 32-33), skelbiant apie šios bylos nagrinėjimą. Nurodytos faktinės aplinkybės ir tai, kad V. M. 2006-11-09 prašymas buvo pateiktas dėl adreso pastatui ( - ), suteikimo, o iš sprendimo dėl neteisingai nurodyto pastato unikalaus numerio nebuvo galima tiksliai nustatyti ginčijamo objekto, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas 2007-11-26 nutartimi pagrįstai konstatavo, jog Kauno miesto savivaldybė nepraleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, jog Kauno miesto savivaldybė apie aplinkybes, kurios yra pagrindas atnaujinti procesą, turėjo sužinoti 2006-06-29, vėliausiai 2006-11-09, yra nepagrįsti.

313. Apeliantai V. M. ir R. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi atnaujindamas procesą dalyje dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu į pastatą (parduotuvę) ( - ), neteisingai įvertino ir proceso atnaujinimo pagrindą. Kauno miesto savivaldybė atnaujinimo pagrindu nurodė tai, kad buvo nuspręsta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ir pareigų ir, jog buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 1992-12-17 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 961 nuostatas, numatančias, kad Kauno miesto savivaldybei priskirtas buvęs Rusijos Federacijos kariuomenės objektas, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje - nebaigtas prekybos centras ( - ) (šiuo metu šio statinio adresas - ( - )), Kaunas, kaip pagrindą atnaujinti procesą aukščiau minėtoje dalyje, vadovaudamasis CPK 443 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai nustatė, kad, konkrečiu atveju, teismas turėjo Kauno miesto savivaldybę įtraukti į bylą suinteresuotu asmeniu, nes pastatas ( - ), minėtu LR Vyriausybės nutarimu buvo priskirtas Kauno miesto savivaldybei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-10-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2008 yra konstatavęs, jog „tuo atveju, jei pareiškėjas pareiškime nenurodo suinteresuoto asmens, tai teismas turi vykdyti CPK 443 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad konkretus asmuo turi suinteresuotumą dėl byloje sprendžiamo klausimo. Ar su asmens teisėmis ir pareigomis yra susijusi byla, sprendžiama pagal faktines bylos aplinkybes, jas teisiškai kvalifikuojant ir darant išvadas, ar teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo turės įtakos šio asmens teisėms ir pareigoms“. Ar su asmens teisėmis ir pareigomis yra susijusi byla, sprendžiama pagal faktines bylos aplinkybes, jas teisiškai kvalifikuojant ir darant išvadas, ar teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo turės įtakos kitų asmenų teisėms ir pareigoms. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia aplinkybės, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2006-10-04 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006 nusprendė dėl Kauno miesto savivaldybės teisių ir pareigų. Tiek pareiškėjai civilinėje byloje Nr. 2-08914-52/2006 savo prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, tiek Kauno miesto apylinkės teismas savo 2006-10-04 sprendimą grindė 1990-12-19 pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri nebuvo įregistruota ir pagal kurią, pareiškėjų teigimu, jie iš SSSR Gynybos ministerijos vyriausiosios prekybos valdybos VOJENTORG Nr. 209 įgijo neužbaigtas gyvenamąsias prekybines patalpas, susidedančias iš dviejų objektų, esančių Plento g. 3, Kaune. Kauno miesto apylinkės teismas 2006-10-04 sprendimą grįsdamas minėta sutartimi nepagrįstai netaikė LR įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“, ko pasėkoje buvo padaryta teisės normos taikymo esminė klaida, daranti minėtą sprendimą neteisėtu.

324. Pareiškėjai įrodinėja, kad statinius įgijo 1990-12-19 sandorio pagrindu, tai nėra tinkamas pagrindas nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įgyjamosios senaties institutas šioje byloje negali būti taikomas. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1191, Nr. 35-951) 2 straipsnio ir 3 straipsnio pagrindu sutartis yra niekinė. Priėmus minėtą įstatymą pareiškėjų ginčo statinių įgijimo būdas negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu. LAT 2007-10-03 civ. byloje Nr. 3K-3-408/2007 išaiškino, jog „tai, kad pagal Registrų centro duomenis <..> pastatai, statiniai ir teisės į juos neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas priešingai išvadai, nes taip būtų paneigta imperatyvioji LR CK 4.69 str. 3 d. nuostata“. Statinys Plento g. 3, Kaunas, ir 1992-12-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 961 Kauno miesto savivaldybei priskirtas nebaigtas prekybos centras ( - ). yra tas pats objektas. Kauno apskrities viršininko administracijos 2005-08-29 raštas (b. 1. 53, 11.), Kauno miesto savivaldybės administracijos 2000-02-18 raštas Nr. 12-380 (b. 1. 24, I t.), 2006-01-18 apžiūros aktas (b. 1. 61, I t.) patvirtina, kad statinys ( - ) priklausė buvusiai sovietinei kariuomenei, kad jį buvo rengiamasi perduoti Kauno miesto savivaldybei. 1990-12-19 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad perkamas gyvenamasis-prekybinis kompleksas ( - ). Taip pat jis yra vadinamas raudonųjų linijų plane (b. 1. 62,11.), tik adresas nurodomas - Plento g. 1993-04-27 UAB „Chrizolitas“ rašte (b. 1. 186, 11.), LR Valstybės kontrolės departamento Kauno apygardos skyriaus 1993-04-28 akte Nr. 12/07-21 (b. 1. 14-20) nurodyta, kad minėta bendrovė 1991-11-27 iš karinio dalinio nupirko nebaigtą statyti objektą- prekybos centrą, kuris yra ( - ) ir kuris LR Vyriausybės nutarimu perduotas Kauno miesto savivaldybės žiniai. Iš VĮ Registrų centro išreikalautos archyvinės inventorinės bylos duomenys taip pat patvirtina objekto tapatumą: archyvinės bylos viršelyje nurodyta, kad objekto adresas ( - ), archyvinės bylos lapas 11 yra prašymas inventorizuoti nebaigtą statybą ( - )., bylos lape 23 nurodytas adresas - taip pat ( - )., o atliktų darbų akte adresas nurodytas ( - ) (archyvinės bylos lapas 12). Iš pareiškėjo pateiktos kadastrinių matavimų bylos, VĮ Registrų centro 2006-05-18 rašto Nr. 1541294 (civ. bylos Nr. 2-8914-52/2006 1. 7) matyti, kad ginčo objektas yra nebaigta statyba. Čia paminėtų faktų visuma nėra paneigta byloje esančiais įrodymais.

33Apeliacinis skundas atmestinas.

34Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai V. M. ir R. M. 1990 m. gruodžio 19 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį nupirko iš SSRS Gynybos ministerijos Pabaltijo karinės apygardos Vyriausiosios prekybos valdybos VOJENTORG neužbaigtas statyti gyvenamąsias-prekybines patalpas, susidedančias iš ( - ) gatvėje esančių 3000 kv. m. bendro ploto gyvenamojo-prekybinio komplekso ir 240 kv. m bendro ploto ūkinių patalpų (1t., b.l.9-10, 12-13). Sutarties šalys 1990 m. gruodžio 20 d. pasirašė minėto turto perdavimo-priėmimo aktą (1t., b.l.11, 14).

35Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 4 d. sprendimu patenkino pareiškėjų prašymą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises į nurodytą turtą.

36Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi patenkino Kauno miesto savivaldybės prašymą dėl proceso atnaujinimo ir atnaujino procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų). Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 23 d. nutartimi patenkino Lietuvos Respublikos Generalinės Prokuratūros prašymą dėl proceso atnaujinimo ir atnaujino procesą dar ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka).

37Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Tuo atveju, kai procesas byloje atnaujinamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, visa byla peržiūrima iš naujo pagrįstumo ir teisėtumo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2004). Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą procesas gali būti atnaujinamas dėl teisės normos taikymo klaidos, padarytos teismui netinkamai taikant tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2005).

38Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančių CPK normų pagrindu pagrįstai panaikino Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 4 d. sprendimą.

391991 m. lapkričio 28 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-2051 „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“. Šio įstatymo 1 straipsnis numato, kad visi okupacijos ir aneksijos laikotarpiu Lietuvai primesti SSRS, Lietuvos TSR, vietinių LTSR valstybinės valdžios ir valdymo organų nutarimai, sprendimai, potvarkiai, taip pat sandoriai dėl Lietuvos valstybės, juridinių ir fizinių asmenų nuosavybės teise Lietuvoje turėto turto – žemės, miškų, vandens telkinių, pastatų, statinių ir įrenginių kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi perdavimo ar skyrimo SSRS kariniams daliniams, karinėms įmonėms bei su jų buvimu susijusioms SSRS organizacijoms ir kitoms struktūroms yra niekiniai, negaliojantys nuo jų priėmimo. Jie neuždeda Lietuvos Respublikai, jos valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims jokių pareigų. Šio įstatymo 2 straipsnis numato, kad visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį ankstesni sandoriai dėl 1 ir 2 straipsniuose nurodyto turto pardavimo, išnuomojimo, perdavimo ar perleidimo juridiniams ar fiziniams asmenims, išskyrus sandorius, kai turtą įgyja Lietuvos valstybė – jos įmonės, organizacijos ar valdymo institucijos, taip pat susitarimai ar sprendimai dėl SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų dalyvavimo ūkiniuose ar komerciniuose susivienijimuose, bendrų įmonių steigimo, taip pat kiti sprendimai bei susitarimai, pakeičiantys nuosavybės santykius ar pažeidžiantys Lietuvos Respublikos nuosavybės teises, yra negaliojantys nuo jų sudarymo ar priėmimo.

40SSRS Gynybos ministerijos Pabaltijos karinės apygardos Vyriausiosios prekybos valdyba VOJENTORG įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ prasme yra SSRS karinė struktūra, todėl visas jos turtas pagal šio įstatymo 2 straipsnį yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, o jos sudaryti nuosavybės teises pakeičiantys sandoriai pagal šio įstatymo 3 straipsnį yra niekiniai.

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2004, yra pažymėjusi, kad įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 1 straipsnis skelbė niekiniais ir negaliojančiais nuo jų priėmimo visus okupacijos ir aneksijos laikotarpiu Lietuvai primestus aktus ir sandorius, susijusius su Lietuvos valstybės, juridinių ir fizinių asmenų nuosavybės teise Lietuvoje turėtu turtu. Normoje yra nustatytas atgalinis jos galiojimas. Šio įstatymo 2 straipsnis jame išvardytą turtą įvardijo esant Lietuvos Respublikos nuosavybe, o 3 straipsnis dalį ankstesnių sandorių ir kitų teisinių aktų skelbė negaliojančiais nuo jų sudarymo ar priėmimo. Šios įstatymo nuostatos pagal tikslą, suformulavimą ir galios kryptį yra atgalinio veikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2005, nurodė, jog šiuo įstatymu, atsižvelgiant į Lietuvos valstybės interesus atkūrus nepriklausomybę, sovietinės kariuomenės išvedimo laikotarpiu buvo padaryta išimtis iš bendro teisės principo, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja (lot. lex procpicit, non respicit; lex retro non agit). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant įstatymo “Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje” nuostatas, yra negaliojantys, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų, t. y. šie sandoriai yra niekiniai, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir laikytini sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams ar prieštaraujantys viešajai tvarkai (1964 m. CK 49 straipsnis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad palyginus su nagrinėjama byla, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-318/2005 faktinės aplinkybės iš esmės yra identiškos (turtas buvo nupirktas iš SSRS karinio dalinio iki 1991 m. lapkričio 28 d. įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ priėmimo). Taigi kasacinės instancijos teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią įstatymo 3 straipsnis yra atgalinio veikimo, o sandoriai, sudaryti iki šio įstatymo įsigaliojimo yra niekiniai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai, sudarydami su VOJENTORG pirkimo pardavimo sandorį, turtą įgijo neteisėtu būdu, taigi nesąžiningai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutinka su Kauno miesto savivaldybės atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginiu, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 4 d. sprendimą grįsdamas 1990 m. gruodžio 19 d. sutartimi nepagrįstai netaikė įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“, ko pasėkoje buvo padaryta teisės normos taikymo esminė klaida, daranti minėtą sprendimą neteisėtu.

42Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad 1991 m. lapkričio 28 d. įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ nuostatos gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui, todėl tenkinti apeliantų prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

43Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 4 d. sprendimu patenkino pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, patvirtinančio, kad pareiškėjai įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises į prašomus statinius. Kauno miesto savivaldybė į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta, nors pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 961 būtent Kauno miesto savivaldybei turėjo būti perduotas nebaigtas statyti Plento gatvėje esantis prekybos centras. Nors prašyme dėl proceso atnaujinimo Kauno miesto savivaldybė nurodė, jog apie teismo sprendimą sužinojo 2007 m. vasario 5 d., byloje yra duomenys, jog pareiškėjas V. M. K. miesto savavaldybės Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriui pateikė Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 4 d. sprendimą 2006 m. lapkričio 9 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti skundžiamą Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, nes proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).

44Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, pagrįstai skundžiamu 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškimą atmetė visiškai. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

Nutarė

46Apeliacinį skundą atmesti.

47Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

48Apeliantų V. M. ir R. M. prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Pareiškėjai V. M. ir R. M. 2006-06-06 pareiškimu ir patikslintu pareiškimu... 4. 2006 m. spalio 4 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismas patenkino... 5. 2007 m. gegužės 5 d. Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teismą... 6. Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi patenkino... 7. 2008 m. liepos 28 d. Lietuvos Respublikos Generalinė Prokuratūra kreipėsi į... 8. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 23 d. nutartimi patenkino... 9. 2009 m. birželio 23 d. Kauno miesto apylinkės teismas civilines bylas Nr.... 10. 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismas panaikino... 11. Pareiškėjai V. M. ir R. M. apeliaciniu skundu prašo:... 12. 1) panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą... 13. 2) nustačius, kad byloje taikytinas 1991 m. lapkričio 28 d. įstatymas... 14. Nurodo šiuos motyvus:... 15. 1. Dėl kreipimosi į teismą atnaujinti procesą terminų praleidimo.... 16. 2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino proceso atnaujinimo... 17. 3. Dėl statinių priklausomybės. Byloje yra pateikti duomenys, kad... 18. 4. Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kauno miesto... 19. Suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro atstovas Kauno... 20. 1. Dėl kreipdamiesi į teismą atnaujinti procesą civilinėse bylose Nr.... 21. 2. Apeliantų skundo motyvai dėl statinių priklausomybės bei dėl... 22. 3. Apeliantų skundo motyvai dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Del SSRS... 23. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija... 24. 1. Pareiškėjai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė... 25. 2. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog nagrinėjant... 26. 3. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas... 27. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio... 28. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį... 29. 1. Apeliantai skundžia teismo nutartis, kurios yra neskundžiamos. CPK 370... 30. 2. Pareiškėjai nurodo, jog Kauno miesto savivaldybė apie Kauno miesto... 31. 3. Apeliantai V. M. ir R. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, 2007 m.... 32. 4. Pareiškėjai įrodinėja, kad statinius įgijo 1990-12-19 sandorio... 33. Apeliacinis skundas atmestinas.... 34. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai V. M. ir R. M. 1990 m. gruodžio... 35. Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 4 d. sprendimu patenkino... 36. Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi patenkino... 37. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal... 38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apeliacine tvarka... 39. 1991 m. lapkričio 28 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Nr.... 40. SSRS Gynybos ministerijos Pabaltijos karinės apygardos Vyriausiosios prekybos... 41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad... 43. Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 4 d. sprendimu patenkino... 44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios... 45. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326... 46. Apeliacinį skundą atmesti.... 47. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti... 48. Apeliantų V. M. ir R. M. prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos...