Byla 1A-246-594/2015
Dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. (Dambrauskaitė) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 281 str. 1 d. 20 MGL dydžio bauda, kas atitinka 753 (septynis šimtus penkiasdešimt tris) eurus (2600 litų)

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui M. K., nuteistajai J. M. (Dambrauskaitei), jos gynėjui advokatui V. K., nukentėjusiesiems J. I. bei E. I., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. (D.) (toliau – J. M. (Dambrauskaitė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. (Dambrauskaitė) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 281 str. 1 d. 20 MGL dydžio bauda, kas atitinka 753 (septynis šimtus penkiasdešimt tris) eurus (2600 litų).

2Nukentėjusiosios J. I. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir jai iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ J. I. priteista 1898,17 eurų žalos atlyginimui.

3Nukentėjusiojo E. I. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ priteista 728,68 eurų turtinės žalos ir 289,62 eurų neturtinės žalos atlyginimui, viso 1018,30 eurų.

4Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 1432,64 eurų nukentėjusiosios J. I. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.

5Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

6J. M. (D.) pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal LR BK 281 str. 1 d. už tai, kad ji 2012 m. rugsėjo 22 d., apie 15.00 val., Kauno rajone, kelyje Vilijampolė - Žeimiai - Šėta, vairuodama automobilį „Audi 80“, valstybinis numeris ( - ) važiuodama Šėtos kryptimi, ties kelio 12,50 km pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106, 108 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui - išvažiuodama iš kelio, prieš pasukdama į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl ko važiuodama kairio posūkio kreive nedavė kelio ją lenkusiam automobiliui „Honda Accord“, valstybinis numeris ( - ) ir su juo susidūrė, dėl ko automobilio „Honda Accord“ keleivė J. I. patyrė sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą.

7Apeliaciniu skundu nuteistoji J. M. (Dambrauskaitė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: J. M. (Dambrauskaitę) išteisinti, o civilinių ieškovų – J. I. ir E. I. bei Kauno teritorinės ligonių kasos, civilinius ieškinius palikti spręsti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) nustatyta tvarka.

8Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai kritiškai vertino nuteistosios ir kartu su ja įvykio metu automobilyje važiavusios draugės J. G. parodymus, kadangi jų nurodytos aplinkybės nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklios, sutapo tarpusavyje bei atitiko kitą baudžiamosios bylos medžiagą. Be to, byloje nenustatytas J. G. suinteresuotumas bylos baigtimi – jos parodymai tam tikrose vietose nesutapo su J. M. (D.) nurodytomis aplinkybėmis, kas, apeliantės teigimu, leidžia pagrįstai spręsti, kad jos pasakojimas atitinka tikrąsias nagrinėjamo įvykio aplinkybes.

9Analizuojant nukentėjusiųjų J. I. ir E. I. parodymų visumą, apeliantės teigimu, juose esama tam tikrų prieštaravimų, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino. Tiek E. V., tiek J. I. pirminių apklausų metu kategoriškai teigė, kad jų automobilis važiavo tiesiai, vėliau, ikiteisminio tyrimo metu apklausti papildomai, nukentėjusieji savo parodymus iš dalies pakeitė, nurodydami, kad manevras buvo atliktas į kairę pusę. Apeliantės teigimu, abejotini ir nepatikimi E. I. parodymai, kad vairuodamas savo automobilį ir juo susigretinęs su Audi 80 automobiliu, jis pamatė, kad būtent tuo metu Audi 80 vairuotojas įjungė posūkio signalą į kairę pusę, kadangi iš vairuotojo vietos, važiuojant greta kito automobilio, E. I., nebuvo įmanoma to pamatyti, nes Audi 80 automobilio posūkio signalų lemputės yra žemiau jo regėjimo lauko. Be to, E. I. nesugebėjo įvardinti, kuriuo metu jis naudojo garsinį signalą – pirmos apklausos metu paaiškino, kad, susigretinęs su automobiliu Audi 80 ir pamatęs įjungtą posūkio signalą, tuo tarpu teismo posėdžio metu jau nurodė, kad 5-10 m atstumu iki Audi 80 automobilio.

10Skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog automobilio Honda Accord vairuotojas E. I. pradėjo automobilio Audi 80 lenkimo manevrą prieš kaltininkei parodant posūkio signalą, kadangi objektyvių duomenų apie tai byloje nėra. Priešingai, remiantis J. M. (D.) ir liudytojos J. G. parodymais, posūkis buvo įjungtas tik išvažiavus į pagrindinį kelią, kadangi ji vėl ruošėsi sukti į kairę (atstumas nuo pirmojo įsukimo iki antrojo įsukimo apie 50 m) ir dėl to važiavo labai lėtai. Šiuos automobilio Audi 80 vairuotojo manevrus E. I. privalėjo ir turėjo matyti iš toli. Ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. sausio 16 d. nukentėjusiųjų E. I. ir J. I. parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas prokurorui savo iniciatyva atnaujinus ikiteisminį tyrimą po to, kai apeliantė 2014 m. sausio 8 d. prašyme nurodė ikiteisminio tyrimo trūkumus ir prašė ikiteisminį tyrimą jos atžvilgiu nutraukti. Iš byloje esančių duomenų galima teigti, kad abu nukentėjusieji (praėjus 1 metams ir 4 mėnesiams po įvykio) davė suderintus, jiems naudingus parodymus apie lenkimo manevro pradžios vietą, nors apklausiami 2012 m. lapkričio 27 d. ir 2013 m. sausio 23 d., parodymus keitė. Pažymima ir tai, kad abu nukentėjusieji parodymus įvykio vietoje davė iš karto vienas po kito, todėl kyla pagrįsta abejonė ar nukentėjusiųjų parodymai nebuvo suderinti su J. M. 2014 m. sausio 8 d. prašyme nurodytomis aplinkybėmis, kad įvykio vietoje buvo kelio ženklas Nr. 110 ir jo lenkimas toje vietoje apskritai draudžiamas.

11Apeliantės vertinimu, nesuprantama, kokiais objektyviais duomenimis remdamasis, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad įvykio vietos apžiūros protokole pažymėtas automobilio Honda slydimo šalikele pėdsakas sutampa su automobilio Audi 80 posūkio rodiklio duženų pradžia. Eismo įvykio vietos apžiūros schemoje (plane) nurodyta, kad posūkio rodiklio duženų pradžia išsidėsčiusi ties įvažiavimu į keliuką. Iš įvykio vietos apžiūros schemos akivaizdžiai matosi, kad nupiešto slydimo pėdsako pradžia yra apie 7 metrus prieš įvažiavimą į keliuką. Tuo tarpu tiek eismo įvykio aplinkybes tyręs specialistas A. Š. savo išvadose Nr. 11-1008 (13) ir Nr. 11-277 (14), tiek specialistas V. M. savo išvadoje Nr. MV 2014-44 paskaičiavimus darė laikydami, kad automobilio Honda pėdsako slydimo pradžia yra ties įsukimo į kairėje esantį kelią pradžia, nors eismo įvykio vietos apžiūros schemoje tokių duomenų nėra. Priešingai, schemoje pažymėti skaičiai akivaizdžiai rodo, kad slydimo pėdsako pradžia yra apie 7 m nuo minėto įsukimo pradžios. Atsižvelgiant į pėdsako konfigūraciją, galima daryti pagrįstą išvadą, kad automobilis Honda Accord, būdamas apie 7 m atstumu nuo keliuko į kairę, iš pradžių pasuko kairiau, išvažiavo į kelkraštį, o vėliau, pravažiavęs apie 10 m atstumą, pasuko dešiniau, kad grįžtų į savo eismo juostą. Automobilio Honda Accord manevras dešinėn kaip tik ir turėjo būti maždaug ties įvažiavimu į kairėje esantį keliuką, kur ir įvyko kontaktas su Audi 80. Šias aplinkybes patvirtina ir specialisto A. Š. teismo posėdžio pateiktas paaiškinimas, kad, jeigu automobilis Audi 80 stovėjo tiesiai, tai automobilis Honda turėjo būti pasisukęs į dešinę pusę. Taipogi šias aplinkybes patvirtina ir specialisto V. M. išvadoje Nr. MV 2014-44 pateikti apskaičiavimai apie abiejų automobilių judėjimo režimą iki susidūrimo. Atkreiptinas dėmesys, kad eismo įvykio aplinkybes tyrę specialistai, atlikdami eismo įvykio modeliavimą, neatsižvelgė į įvykio vietos schemoje parašytus skaičius, o vadovavosi optiškai apgaulingai nubrėžta slydimo pėdsako kreive, kurios pradžią - kaip atskaitos tašką modeliavimui - ėmė nuo įvažiavimo į kairėje esantį keliuką pradžios.

12Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad policijos pareigūnas V. D., sudaręs eismo įvykio vietos schemą, teisme duodamas parodymus nurodė, kad įvykio neatsimena (nuo įvykio dienos praėjo beveik du metai ir per tokį laikotarpį pareigūnas turėjo tirti daugybę eismo įvykių). Tačiau vėliau, jis jau tariamai pradėjo prisiminti, kad schemoje pavaizduoto pėdsako Nr. 3 (Honda Accord slydimo žymės) jis „nepririšo“ pradžios, bet jo pradžia yra sankryžos ribose su paklaida maksimum 1 metras pagal mastelį (nors schema tik orientacinė ir joje nėra jokio mastelio). Tokiu būdu, apeliantės vertinimu, tampa aišku, kad policijos pareigūnas parodymus teisme davė ne atsiminęs įvykio aplinkybes, o analizuodamas ir interpretuodamas jam teismo posėdžio metu parodytą bei jo paties sudarytą eismo įvykio schemą, kuri įvykio vietoje buvo nupiešta nepakankamai informatyviai, netiksliai, todėl liudytojo V. D. parodymai yra nepatikimi.

13Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ir Kelių eismo taisykles, nes, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, įspėjamojo ženklo Nr. 110 („Šalutinis kelias iš kairės“) galiojimas nepasibaigė ties įvažiavimu į gamyklos teritoriją ir šis ženklas žymėjo ne šį įvažiavimą į šalia pagrindinio kelio esančią teritoriją, o už 50 m toliau esantį žvyruotą šalutinį kelią į sodininkų bendriją, kur ir važiuodama ketino sukti J. M. (D.). Tuo tarpu įspėjamasis ženklas Nr. 109 - „Šalutinis kelias iš dešinės“ - (esantis apie 89 m atstumu nuo kelio į kairę, ties kuriuo įvyko autoįvykis) žymėjo kiek toliau už autoįvykio vietos esantį šalutinį kelią į dešinę ir šio ženklo galiojimo zona buvo būtent iki minimo dešinėje esančio kelio į kitą sodininkų bendriją. Kelių eismo taisyklių analizė, pasak nuteistosios, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad toje atkarpoje galiojo abu kelio įspėjamieji ženklai - Nr. 110 ir Nr. 109 - ir eismo dalyviai privalėjo laikytis Kelių eismo taisyklių 145.1. punkte nustatyto draudimo lenkti pagrindiniame kelyje. Net jei ir tikėti nukentėjusiųjų E. I. ir J. I. parodymais, jog lenkti jie pradėjo pravažiavę „sankryžą“ (nors pagal Kelių eismo taisykles tai nėra sankryža) ir tuo metu jau nebegaliojo įspėjamasis kelio ženklas Nr. 110, tai įspėjamasis ženklas Nr. 109 galiojo, kadangi jis įspėjo apie toliau esantį šalutinį kelią iš dešinės. Be to, J. M. (D.) atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmoje eismo įvykio vietos apžiūros schemoje įspėjamasis ženklas Nr. 109 iš viso nebuvo pažymėtas, o įvažiavimas į gamyklos kiemą nefiksuotas nei pirmoje, nei papildomai sudarytoje eismo įvykio vietos apžiūros schemoje. Šie duomenys nebuvo pateikti ir eismo įvykio tyrimą atlikusiems specialistams. Nuteistoji teigia, kad nukentėjusiųjų E. I. ir J. I. parodymus apie tai, kad automobilio Honda Accord vairuotojas E. I. lenkimo manevrą pradėjo už įvažiavimo į gamyklos teritoriją, paneigia ir specialisto V. M. išvadoje Nr. MV 2014-44 ištirti abiejų automobilių judėjimo režimai prieš susidūrimą. Be to, jeigu transporto priemonių judėjimo modeliavimą eismo įvykį tyrę specialistai būtų atlikę automobilio Honda Accord pėdsako pradžią atitraukus 7 metrus Kauno kryptimi, tai automobilio Honda Accord vairuotojo manevras į kairę turėjo būti pradėtas dar iki sankryžos. Vairuotojas E. I. galėjo, turėjo matyti ir matė, kad priekyje į pagrindinį kelią išsukęs ir įjungęs kairį posūkio signalą labai lėtai važiuoja kitas automobilis. Todėl jo pasirinktas manevras - lenkti iš kairės pusės - rodo, kad E. I. buvo nepakankamai dėmesingas ir nevykdė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, juolab vairuotojas E. I. turėjo techninę galimybę greitį sumažinti tiek, kad neatsitrenkti į automobilį Audi 80 ar visiškai sustoti, arba galėjo apvažiuoti šį automobilį iš dešinės.

14J. M. (D.) teigimu, tai, jog ji atitinkamu momentu galėjo nematyti, kad automobilis Honda Accord pradėjo lenkimo manevrą, patvirtina ir pagrįsti specialisto V. M. atlikti paskaičiavimai. Taipogi visiškai neįtikėtina ir niekuo objektyviai nepagrįsta versija, kad apeliantė, išgirdusi garsinį signalą ir matydama ją lenkiantį automobilį, būtų pradėjusi daryti kairiojo posūkio manevrą: vairuotojo E. I. veiksmai jai buvo netikėti, ji jų nematė ir todėl, išgirdusi garsinį signalą, sustabdė savo automobilį, o E. I., baigdamas lenkimo manevrą ir pasukdamas vairą dešinėn, užkabino jos stovintį Audi 80. Šių aplinkybių analizė taip pat rodo, kad jos veikoje nėra kaltės, t. y. visuma byloje esančių duomenų ar nenustatytų aplinkybių nesudaro jokio teisinio pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad J. M. (D.) veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje dėl įvykusio įvykio ir kilusių pasekmių. Tuo tarpu, remiantis objektyviais bylos duomenimis, apeliantės vertimu, matyti, kad būtent nukentėjusiojo E. I. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo pagrindinė ir tiesioginė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Todėl, remiantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p. nuostatomis, nukentėjusiųjų - civilinių ieškovų J. I. ir E. I. bei civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos pareikšti ieškiniai turi būti palikti nenagrinėtais, civiliniams ieškovams paliekant teisę pareikšti ieškinius civilinio proceso tvarka.

15Atsiliepimu į nuteistosios skundą nukentėjusioji J. I. prašo atmesti J. M. (D.) apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

16Atsiliepimu į nuteistosios apeliacinį skundą nukentėjusysis E. I. prašo atmesti J. M. (D.) apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Be to, kaip galima suprasti iš atsiliepimo motyvų, nukentėjusysis norėtų, jog jo civilinis ieškinys būtų tenkintas pilnai.

17Atsiliepimuose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo J. M. (D.), priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai nesivadovavo liudytoja teisiamajame posėdyje apklaustos J. G. parodymais, kadangi ji yra nuteistosios draugė, kartu su pastarąja gyveno, todėl turi akivaizdų suinteresuotumą padėti savo draugei išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiųjų teigimu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti aptariamos liudytojos parodymų atmetimo motyvai, jie išanalizuoti visapusiškai, todėl visiškai nepagrįstas yra apeliantės teiginys, kad J. G. parodymai buvo atmesti neargumentuotai.

18Pabrėžiama, kad visose apklausose, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiųjų – J. I. ir E. I. parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, jie sutapo tarpusavyje bei atitiko kitą rašytinę nagrinėjamos bylos medžiagą. Jie kategoriškai ir vienodai teigė, kad Audi 80 automobilis, pavojingai manevruodamas, išvažiavo iš šalutinio keliuko ir taip užkirto kelią nukentėjusiesiems. Tokiu būdu, E. I. nebeliko kitos išeities, kaip tik lenkti Audi 80 automobilį, kuris ne tik kad nepraleido jį lenkiančio automobilio, bet tuo metu dar pradėjo sukti į kairę pusę, taip sukeldamas autoįvykį. Nukentėjusiųjų teigimu, kritiškai vertintina ir J. M. (D.) apeliaciniame skunde pateikta Kelių eismo taisyklių interpretacija, kad kelias į gamyklą, ties kuriuo stovi kelio ženklas Nr. 110, nėra laikoma sankryža, todėl šio kelio galiojimas ties pastaruoju įvažiavimu nesibaigė, o ženklas žymėjo keliuką, ties kuriuo įvyko eismo įvykis. Tokią nuteistosios interpretaciją paneigia 2014 m. kovo 31 d. specialisto išvada Nr. 11-277 (14), kurioje konstatuojama, jog eismo vykis įvyko kelio Vilijampolė – Žeimiai – Šėta 12,160 km, ties 4 tipo nuovaža į gruntinį keliuką, kurio priklausomybė nėra žinoma. Kadangi ši nuovaža nelaikoma sankryža, betarpiškai eismo įvykio vietoje kelio ženklų nebuvo.

19Nesutinkama ir su nuteistosios argumentais, kad liudytojo V. D. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, pažymint, kad liudytojas teisiamojo posėdžio metu davė argumentuotus ir tinkamus bei bylos duomenimis nenuginčytinus parodymus, aiškiai paaiškino, kaip sudarė įvykio vietos apklausos protokolą, o duomenų, kurie paneigtų šio asmens parodymus, bylos nagrinėjimo metu, pateikta nebuvo.

20Apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. M. (D.) bei jos gynėjas advokatas V. K. prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

21Prokuroras bei nukentėjusieji prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

22Nuteistosios J. M. (D.) apeliacinis skundas atmetamas.

23Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 305 str. 1 d. reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos LR BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos LR BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

24Pagal LR BK 281 str. 1 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą LR BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir, ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, autoįvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai.

25Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų LR BPK nuostatų, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus LR BK 281 str. 1 d. kontekste, konstatavo, kad J. M. (D.), pažeisdama Kelių eismo taisyklių 9, 106 ir 108 punktų reikalavimus, t.y. nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kietiems eismo dalyviams bei jų turto saugumui, išvažiuodama iš kelio, prieš pasukdama į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, dėl ko važiuodama kairio posūkio kreive nedavė kelio ją lenkusiam automobiliui Honda Accord ir su juo susidūrė. Nesutikdama su tokiomis apylinkės teismo išvadomis, J. M. (D.) nurodo, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimus nagrinėjamu atveju pažeidė ne ji, o automobilio Honda Accord vairuotojas E. I., lenkdamas nuteistąją, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu. Tačiau tokia nuteistosios versija, vertinant ją kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, atmestina kaip nepagrįsta.

26Remiantis nukentėjusiųjų J. I. ir E. I. parodymais, jiems važiuojant nuo Kauno link Šėtos iš kelio į Leipšišikius įvažiavo automobilis Audi. Audi važiavo lėtai, todėl apvažiuodamas ją, E. I. persirikiavo lenkimo manevrui, tačiau pradėjęs lenkimą E. I. pastebėjo, kaip automobilio Audi vairuotoja įjungė posūkio signalą, todėl, iki minėto automobilio likus 5 – 10 metrų, davė garsinį signalą ir padidino greitį, pasitraukė kuo arčiau kairiojo važiuojamosios dalies krašto. Nepaisydama E. I. veiksmų – garsinio signalo bei pasitraukimo kuo arčiau kairiojo važiuojamosios dalies krašto, Audi automobilio vairuotoja judėjo toliau ir sukdama į kairėje pusėje esantį keliuką kliudė E. I. automobilio galines dureles. Po kontakto, E. I. vairuojamo automobilio važiavimo kryptis ėmė keistis, pradėjo slysti ir, pasiekus griovį, apsivertė.

27Vertinant aptartus E. I. veiksmus analizuojamo eismo įvykio kontekste, pastebėtina, kad, sutinkamai su Kelių eismo taisyklių 14.1. punkto reikalavimais, prieš pradėdamas lenkimo manevrą, be kitų jam keliamų pareigų, vairuotojas privalo įsitikinti, kad transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo. Kelių eismo taisyklių 14.2. punkte, įtvirtinta, kad tokiu atveju, jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą. Nors J. M. (D.) viso proceso metu aiškino, jog E. I. pradėjo lenkimo manevrą pažeisdamas aptartas Kelių eismo taisykles – neįsitikinęs, kad pastaroji, važiuodama priekyje, rodo kairiojo posūkio signalą, tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, ši nuteistosios versija paneigta ne tik nuosekliais ir neprieštaringais nukentėjusiųjų parodymais, bet ir pačios nuteistosios pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis.

28J. M. (D.) teigimu, ji 2012 m. rugsėjo 22 d. automobiliu Audi 80 važiavo į sodą iš Kauno Šėtos kryptimi, ieškojo šalutinio kelio į kairę. Pasukusi ir supratusi, kad pateko į akligatvį, apsisuko ir grįžo į pagrindinį kelią. Matė atvažiuojantį automobilį iš Kauno pusės, bet jis buvo toli, o ji artėjo link kito posūkio į kairę. Važiavo 30 – 40 km/h greičiu. Tik išsukusi iš šalutinio kelio ir ištiesinusi vairą, ji įjungė posūkio signalą, kuris ir toliau buvo įjungtas. Išgirdo garsinį signalą, pamatė nukentėjusiųjų automobilį prie pat savojo automobilio ir sustojo. Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir įvykio metu kartu su nuteistąja buvusios J. G. parodymai, kad, važiuodamos kartu su J. M. (D.) už Kauno į sodą pas pažįstamus, įsuko ne į tą keliuką, todėl apsisuko ir turėjo įsukti į kitą įsukimą, kuris buvo mažiau nei už 100 m. Jos važiavo apie 20 km/h greičiu, J. M. (D.) rodė posūkį, kurį įjungė vos įvažiavusi į pagrindinį kelią. Automobilių kelyje nebuvo, bet staiga jas aplenkė raudonas vyšninis automobilis. Jokio signalizavimo ji negirdėjo, smūgio taip pat nejautė. Tačiau analizuojant tiek nuteistosios, tiek liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklaustos J. G. parodymus, matyti, kad tam tikras teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes jos aiškina skirtingai. Nors J. G., apklausiama teisiamojo posėdžio metu, aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad jokio kito automobilio, J. M. (D.) įvažiuojant į pagrindinį kelią ji nematė bei negirdėjo garsinio signalo, tačiau šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu paneigė pati nuteistoji. Ji nurodė, jog įvažiuodama į pagrindinį kelią ji matė iš Kauno pusės atvažiuojantį automobilį, pažymėjusi, kad jis buvo toli. Be to, ji betarpiškai patvirtino ir automobilio Honda Accord garsinio signalo panaudojimą, pažymėdama, kad jį išgirdusi, ji iš karto sustojo tiesiai savo eismo juostoje. Šių prieštaravimų nustatymas J. G. parodymuose, atsižvelgiant į tai, kad ji pažįsta J. M. (D.), kad jos kartu gyveno, leidžia aukštesniajam teismui abejoti pastarosios parodymų patikimumu bei vertinti juos kritiškai, kaip siekį padėti draugei išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti jos padėtį baudžiamajame procese.

29Šių duomenų kontekste vertinant nuteistosios parodymų visumą nuoseklių ir neprieštaringų nukentėjusiųjų E. I. ir J. I. parodymų plotmėje, matyti, kad garsinį signalą E. I. panaudojo jau pradėjęs lenkimo manevrą, būdamas vos 5 – 10 m atstumu nuo automobilio Audi. Tai iš esmės atitinka ir J. M. (D.) pateiktą įvykių versiją, kad posūkio signalą į kairę pusę ji įjungė įsukusi į pagrindinį kelią ir ištiesinusi vairą, po ko, išgirdo garsinį kito automobilio signalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent garsinio signalo panaudojimas patvirtina, jog J. M. (D.) nedavė kelio ją lenkiančiam automobiliui. Be to, sprendžiant apeliantės kaltės klausimą jai inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, pažymėtina ir tai, kad ji, apklausiama teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, jog, įsukdama į pagrindinį kelią, matė iš Kauno pusės atvažiuojantį automobilį. Tuo tarpu atsižvelgiant į toje kelio atkarpoje leidžiamą greitį – 90 km/h, į E. I. automobilio važiavimo greitį - 80 km/h, atstumą tarp E. I. ir nuteistosios automobilio, tik įsukusio į pagrindinį kelią – 50 m, šio automobilio važiavimo greitį – 30 km/h, bei tolesnes nagrinėjamo įvykio aplinkybes, pagrįstai manytina, kad E. I. įjungtą Audi 80 automobilio posūkio signalą pastebėjo tik atlikdamas lenkimo manevrą ir tik dėl to, kad J. M. (D.) jį įjungė E. I. vairuojamai transporto priemonei jau išvažiavus į priepriešinę eismo juostą, t.y. atliekant lenkimo manevrą. Analogiškas aplinkybes konstatavo ir specialistas A. Š. 2014 m. kovo 31 d. išvadoje Nr. 11-277 (14). Jo teigimu, atlikus modeliavimą, nustatyta, kad automobilio Audi 80 vairuotoja pradėjo kairio posūkio manevrą, kai automobilis Honda Accord jau buvo pradėjęs šios transporto priemonės lenkimo manevrą ir buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą (b. t. 1, b. l. 64-68).

30Esant šioms aplinkybėms, akcentuotina, kad pagal Kelių eismo taisyklių 106 punkto reikalavimus, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ar kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Objektyviais bylos duomenimis nustačius, jog E. I. lenkimo manevrą pradėjo ankščiau nei apeliantė, važiuojanti priekyje, parodė kairįjį posūkio signalą ir pradėjo posūkio manevrą, darytina pagrįsta išvada, kad šiuo konkrečiu atveju būtent J. M. (D.) turėjo būti pakankamai apdairi ir rūpestinga eismo dalyvė ir privalėjo duoti kelią į priešpriešinę eismo juostą išvažiavusiam, lenkimo manevrą pradėjusiam, E. I.. Nors Kelių eismo taisyklių 142 punkte yra numatyta lenkimo manevrą pradėjusio asmens pareiga apvažiuoti sukančią į kairę transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą, tačiau nagrinėjamu atveju, nustačius, jog E. I. lenkimo manevrą pradėjo pirmasis, kalbėti apie pastarojo kaltę pažeidus šias Kelių eismo taisykles, nėra pagrindo.

31Analizuojant nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, nesutiktina ir su pastarosios pozicija, kad automobilis Honda Accord lenkimo metu kliudė jos vairuojamą transporto priemonę, stovėjusią savo krypties eismo juostoje. Ją paneigia ne tik specialisto išvados, specialisto A. Š. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, bet ir eismo įvykio schema ir joje užfiksuoti duomenys.

32Kaip matyti iš 2014 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-1008 (13), automobiliui Honda Accord pradėjus Audi 80 lenkimo manevrą, automobilis Audi 80 buvo pasuktas į kairę, į šalutinį kelią ir priekinių kairės pusės kampu atsitrenkė į jį lenkiančio automobilio dešinės pusės priekines ir galines duris. Specialistas, atsižvelgdamas į eismo įvykio mechanizmą, konstatavo, kad būtent J. M. (D.) veiksmai, o būtent tai, kad ji, važiuodama kairio posūkio kreive, nedavė kelio ją lenkiančiam automobiliui, techniniu požiūriu, sąlygojo nagrinėjamo eismo įvykio kilimą (b. t. 1, b. l. 57-60). Aplinkybę, jog Honda Accord atsitrenkė į automobilį Audi 80 jam stovint savo eismo juostoje, išvadą pateikęs specialistas A. Š. paneigė ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu. Jo teigimu, automobiliui Audi stovint tiesiai, lygiagrečiai keliui, automobilis Honda Accord turėtų būti pasisukęs į dešinę. Tuo tarpu iš šalikelėje paliktų Honda Accord pėdsakų spręstina, kad E. I. vairuojamas automobilis buvo pasisukęs i kairę pusę, kas, A. Š. teigimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog automobilis Audi, priešingai nei teigia jo vairuotoja, buvo pasisukęs į kairę pusę. A. Š. teisiamojo posėdžio metu panagrinėjo ir tokią situaciją, jei E. I. vairuojamas automobilis būtų užkabinęs savo eismo juostoje tvarkingai stovintį Audi, grįždamas į dešiniąją eismo juostą. Nurodė, kad tokia situacija, atsižvelgiant į automobilių apgadinimus, nėra įmanoma.

33Tiek specialisto išvadai, tiek pastarojo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotiems parodymams neprieštarauja ir nuteistosios gynėjo prašymu 2014 m. rugsėjo 5 d. UAB „Impulsana“ atlikta specialisto išvada. Nors joje nurodoma, kad pagal objektyvius duomenis negalima tiksliai nustatyti, kurioje vietoje įvyko automobilių Audi ir Honda Accord susidūrimas, tačiau, specialisto teigimu, įvertinant nustatytas automobilių tarpusavio padėtis jų sąlyčio metu bei automobilio Honda Accord judėjimo kryptį betarpiškai prieš jam nuvažiuojant į kairį kelkraštį, spręstina, kad prieš buvusį kontaktą automobilis Audi buvo pasisukęs į kairę važiuojamosios dalies krašto atžvilgiu didesniu kampu, nei automobilio Honda Accord krypties kampas (b. t. 2, b. l. 58-74).

34Aptartas aplinkybes betarpiškai patvirtina ir 2012 m. rugsėjo 22 d. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, remiantis kuriais matyti, kad automobilio Audi 80 posūkio rodiklio duženos yra išsidėsčiusios ties įvažiavimu į keliuką, į kurį prieš įvykį ketino sukti ir į kurį po įvykio įsuko automobilis Audi 80 (b. t. 1, b. l. 12-15). Priešingai nei teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, abejoti eismo įvykio vietos schemos patikimumu ir objektyvumu, ar jos vertinimu priimant skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nors J. M. (D.) nurodo, kad pagal aptariamą eismo įvykio vietos schemą, automobilio Honda Accord slydimas prasidėjo likus 7 metrams iki keliuko, tačiau šis apeliantės teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Analizuojant aptariamą eismo įvykio vietos schemą, aiškiai matyti, kad automobilio Honda Accord slydimo žymių (schemoje pažymėta mėlyna linija ir Nr. 3), pradžia sutampa su automobilio Audi 80 posūkio rodiklio duženų pradžia (pažymėta geltona punktyrine linija ir Nr. 4) bei keliuko pradžios tašku. Tiek automobilio Honda Accord slydimo žymės, tiek automobilio Audi 80 posūkio rodiklio duženos tęsiasi 10 metrų iki schemoje pažymėto giliausio slydimo taško ir 10 metrų iki grįžimo į kelią. Eismo įvykio schemoje užfiksuotas aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. D., kuris parodė, kad Audi 80 automobilio posūkio rodiklio duženos schemoje yra pažymėtos geltonai, jos prasideda Honda Accord automobilio slydimo žymių pradžioje, ir yra išsibarsčiusios per 20 metrų. Kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymėjo nuteistoji, V. D., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, analizuojamo įvykio neprisiminė, o aptartas aplinkybes nurodė tik aiškindamas teisiamojo posėdžio metu jam pateiktą, jo paties nubraižytą eismo įvykio vietos schemą. Tačiau, netikėti šio liudytojo parodymais vien dėl to, kad jis, apie įvykį buvo apklaustas beveik po dvejų metų (2014 m. rugpjūčio 8 d.), juolab, kad eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotus duomenis jis paaiškino išsamiai, jos sutapo ir su kita nagrinėjamos bylos medžiaga, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, svarbu paminėti, kad tiek aptariamoje eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotas, tiek liudytojo V. D. teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes patvirtina ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. specialisto išvadoje kompiuterinės programos „PC Crash 9“ pagalba pavaizduotos tikėtinos automobilių Audi 80 ir Honda Accord padėtys susidūrimo metu (2 pav.). Iš šiame paveikslėlyje užfiksuotų duomenų aiškiai matyti nuo kur iki kur yra skaičiuojamas automobilio Honda Accord slydimas (b. t. 1, b. l. 58).

35Abejonių J. M. (D.) versija, kad jos automobilis susidūrimo metu stovėjo savo eismo juostoje tiesiai, kelia ir tai, kad pastarosios vairuojamas automobilis į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams buvo rastas tame šalutiniame kelyje, į kurį apeliantė ir ketino sukti. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei J. M. (D.) savo automobilio įvykio metu nebūtų pasukusi į kairę pusę ir tokiu būdu sudariusi kliūtį E. I. vairuojamam automobiliui, Audi automobilis būtų likęs stovėti toje pačioje vietoje, t.y. pagrindiniame kelyje tiesiai savo eismo juostoje. Nors nuteistoji šią aplinkybę bando paaiškinti šoku ir dideliu susijaudinimu įvykus eismo įvykiui, tačiau tokie pastarosios teiginiai, atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo paaiškinimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes nėra teisinga. Natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų analizuojamo įvykio aplinkybių, todėl tokiu atveju įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo parodymai vertintini kitų objektyvių nagrinėjamoje byloje esančių duomenų kontekste.

36Apeliantės argumentai, kad Honda Accord automobilio vairuotojas E. I. lenkimo manevrą pradėjo kelio ženklų Nr. 110 ir 109 galiojimo ribose, vėlgi atmestini. Šie nuteistosios teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl vertintini J. M. (D.) samprotavimus apie aptariamų kelio ženklų galiojimą bei Kelių eismo taisykles kaip įrodymą, paneigiantį pastarosios kaltę, nėra teisinio pagrindo. Analizuojant nuteistosios apeliacinio skundo argumentus matyti, kad pastarosios teigimu, kelias į gamyklą, ties kuriuo stovi kelio ženklas Nr. 110, nėra laikomas sankryža, todėl šio ženklo galiojimas ties šiuo įvažiavimu nesibaigė. J. M. (Dambrauskaitės) vertinimu, šis ženklas žymėjo šalutinį kelią, ties kuriuo ir įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, dėl ko E. I. padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, t.y. lenkė neleistinoje vietoje.

37Atsižvelgiant į Kelių eismo taisyklių nuostatas matyti, kad kelio ženklas Nr. 109 žymi šalutinį kelią iš dešinės – prie pagrindinio kelio iš dešinės pusės prisijungia šalutinis kelias. Tuo tarpu kelio ženklas Nr. 110 įspėja apie šalutinį kelią iš kairės - prie pagrindinio kelio iš kairės pusės prisijungia šalutinis kelias. Sutinkamai su kelių eismo taisyklių 145.1 punktu, šalutiniame kelyje ir pagrindiniame kelyje, pažymėtame kelio ženklais „Sankryža su šalutiniu keliu“, „Šalutinis kelias iš dešinės (kairės)“ arba „Pagrindinis kelias“, bei reguliuojamose ir lygiareikšmių kelių sankryžose, lenkti draudžiama. Remiantis VĮ „Kauno regiono keliai“ Kauno kelių tarnybos 2014 m. sausio 14 d. pranešimu, Kelyje Nr. 232 Vilijampolė – Žeimiai – Šėta nuo 12,05 km iki 12,45 km įrengti šie kelio ženklai: 12,05 km - kelio ženklas Nr. 109 (dešinė kelio pusė), 12,08 km - kelio ženklas Nr. 203 (kairė kelio pusė), 12,30 km – kelio ženklas Nr. 109 (kairė kelio pusė), 12,25 km – kelio ženklas Nr. 203 (dešinė kelio pusė) ir 12,45 km – kelio ženklas Nr. 110 (kairė kelio pusė). Šiame rašte taip pat nurodyta, kad įvykio vietoje galioja horizontalusis kelio žymėjimas 1.5 – siaura brūkšninė linija, kurią leidžiama kirsti iš abiejų kelio pusių. Po eismo įvykio šioje vietoje kelio ženklų ar horizontalaus kelio žymėjimo pakeitimų nebuvo (b. t. 1, b. l. 25).

38Atmetant apeliantės argumentus dėl E. I. kaltės pažeidus aptartus Kelių eismo taisyklių reikalavimus, visų pirma atkreiptinas dėmesys į nukentėjusiųjų parodymus. Tiek J. I., tiek E. I. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad J. M. (D.) vairuojamą automobilį Audi E. I. pradėjo lenkti pravažiavęs sankryžą, t.y. už kelio ženklų Nr. 109 ir 110 galiojimo ribų. Savo parodymus nukentėjusieji patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, tiksliai parodydami vietą, kur pradėjo atlikinėti lenkimo manevrą, t. y. už sankryžos. Nors J. M. (Dambrauskaitė) apeliaciniame skunde išreiškia nepasitikėjimą nukentėjusiųjų parodymais, nurodydama, kad viso proceso metu jie skyrėsi, nesutampa ir su nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės samprotavimai nepagrįsti. Tiek J. I., tiek E. I. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, jų parodymai buvo patikrinti LR BPK nustatyta tvarka, atliekant parodymų patikrinimą vietoje, jų parodymai esminėse aplinkybėse sutapo tarpusavyje bei atitiko kitus byloje esančius įrodymus. Tuo tarpu vertinant nuteistosios aptartus neatitikimus nukentėjusiųjų parodymus, akcentuotina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų, nukentėjusiųjų ar kitų proceso dalyvių parodymuose, nelaikytini pagrindu abejoti pastarųjų nurodytų nagrinėjamo įvykio aplinkybių patikimumu ir objektyvumu.

39Aplinkybę, jog eismo įvykis įvyko ne kelio ženklų Nr. 109 ir 110 galiojimo ribose betarpiškai patvirtina ir VĮ „Kauno regioniniai keliai“ 2014 m. sausio 14 d. raštas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriui. Šiuo raštu VĮ „Kauno regioniniai keliai“ informavo, kad 2012 m. rugsėjo 22 d. nagrinėjamas eismo įvykis įvyko valstybinės reikšmės krašto kelio 223 Vilijampolė – Žeimiai – Šėta 12,160 km ties 4 tipo nuovaža į gruntinį keliuką, kurio priklausomybė VĮ „Kauno regioniniai keliai“ nėra žinoma. Šiame rašte pažymėta, kad aptariama nuovaža nėra laikoma sankryža (b. t. 1, b. l. 26). Atsižvelgiant į minėtame rašte užfiksuotas aplinkybes, spręstina, kad aptartų ženklų galiojimas baigėsi už šalutinio kelio į kairę, iš kurio eismo įvykio metu nuteistoji įsuko į pagrindinį kelią. Tuo tarpu šalutinis kelias į kurį sukdama J. M. (D.) susidūrė su E. I. vairuojamu automobiliu Honda Accord, aptarto rašto duomenimis, laikytinas nuovaža, kuri nepriskirtina sankryžoms, todėl ties ja lenkimas buvo galimas. Šią išvadą patvirtinto ir specialistas A. Š. 2014 m. kovo 31 d. išvadoje Nr. 11-277 (14).

40Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apeliantės kaltės ir tėra nuteistosios savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad J. M. (D.) apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad J. M. (D.) veiksmuose yra visi būtini LR BK 281 str.1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistosios skundo motyvai, kad dėl nagrinėjamo eismo įvykio ji nebuvo kalta, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Pripažindamas J. M. (D.) kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis LR BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal LR BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl J. M. (D.) kaltės bei jos veiksmų kvalifikavimo pagal LR BK 281 str. 1 d..

41Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai LR BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistosios teisės ir, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

42Atsižvelgiant į tai, kad dėl aukščiau išdėstytų motyvų nuteistosios J. M. (Dambrauskaitės) apeliacinio skundo reikalavimas išteisinti ją nepadarius nusikalstamos veikos, įtvirtintos LR BK 281 str. 1 d., atmetamas, o civilinis ieškinys, remiantis LR BPK 115 str. 3 d. nuostatomis, gali būti paliktas nenagrinėtas tik kaltininko atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nuteistosios skundo argumentai dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškovų J. I. ir E. I. bei civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių palikimo spręsti LR CPK nustatyta tvarka, išsamiau nevertinami.

43Dėl nukentėjusiojo E. I. civilinio ieškinio.

44LR BPK 320 str. 3 d., inter alia, įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

45Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis E. I. apeliacinės instancijos teismui apeliacinio skundo, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo jo civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, nepateikė. Prašymas priteisti visą civiliniame ieškinyje nurodytą turtinės žalos dydį - 5250 Lt išdėstytas tik E. I. atsiliepimo, į nuteistosios J. M. (D.) apeliacinį skundą, motyvuose. Tuo tarpu nuteistosios apeliaciniame skunde E. I. priteista suma turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui ginčijama nebuvo. Nors nukentėjusiojo atsiliepime teisingai nurodoma, kad apylinkės teismo sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas, tačiau nesant apeliacinio skundo dėl to, šis klausimas negali būti nagrinėjamas. Pažymėtina, kad civiliniame ieškinyje nurodytą turtinę žalą sudarė nukentėjusiojo nurodyta automobilio Honda Accord, valst. Nr. ( - ) vertė – 5000 Lt ir 250 Lt išlaidos šiam automobiliui transportuoti, tačiau kaip matyti iš pažymos apie automobilio vardinę vertę, ji sudarė tik 2900 Lt, likutinė vertė 634 Lt (b. l. 93, t. 2), todėl įvertinus paminėtas vertes (2900-634 Lt) bei pridėjus patirtas išlaidas automobiliui transportuoti (250 Lt) ir gaunama apylinkės teismo nuosprendžiu priteistos turtinės žalos suma. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vertinant jas LR BPK 320 str. 3 d. kontekste, nukentėjusiojo E. I. atsiliepime išdėstytas prašymas patenkinti jo pareikštą ieškinį visiškai, paliekamas nenagrinėtu (nenagrinėjamas).

46Dėl išlaidų už teisinę pagalbą priteisimo.

472015 m. vasario 18 d. teismo posėdžio metu buvo pateiktas nukentėjusiųjų J. I. ir E. I. prašymas pripažinti proceso išlaidomis nukentėjusiųjų savo nuožiūra pakviestam atstovui (advokatui) už suteiktas teisines paslaugas sumokėtas pinigų sumas – po 217,20 eurus (750 litų), iš viso – 434,40 eurų (1500 litų) (b. t. 2, b. l. 145, 146).

48Kaip numato LR BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-174/2014).

49Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla J. M. (D.) atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Byloje esanti 2014 m. gruodžio 23 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 28-2/2014 (b. t. 2, b. l. 146) bei 2014 m. gruodžio 23 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT, Nr. 764265 (b. t. 2, b. l. 145), patvirtina nukentėjusiųjų J. I. ir E. I. 434,43 eurų išlaidas, turėtas dėl advokato M. Š. teisinės pagalbos Kauno apygardos teismui pateikiant nukentėjusiųjų J. I. ir E. I. atsiliepimus į nuteistosios J. M. (D.). Tačiau, pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.).

50Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta 2015 m. vasario 18 d. vieno teismo posėdžio metu, įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, nukentėjusiųjų atstovas advokatas M. Š. teismo posėdyje nedalyvavo, tiek nukentėjusiosios J. I., tiek E. I. atsiliepimai savo turiniu iš esmės analogiški. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nurodyta suma turi būti atlyginta iš dalies, t. y. iš nuteistosios J. M. (D.) priteisiant 250 eurų nukentėjusiųjų J. I. ir E. I. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Išlaidos priteistinos jas faktiškai apmokėjusiam asmeniui – nukentėjusiajam E. I..

51Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

52nuteistosios J. M. (D.) apeliacinį skundą atmesti.

53Iš nuteistosios J. M. (D.) priteisti nukentėjusiajam E. I. 250 (du šimtus penkiasdešimt) eurų, proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Nukentėjusiosios J. I. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir jai iš... 3. Nukentėjusiojo E. I. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš... 4. Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai,... 5. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 6. J. M. (D.) pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal LR BK 281... 7. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. M. (Dambrauskaitė) prašo panaikinti Kauno... 8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas... 9. Analizuojant nukentėjusiųjų J. I. ir E. I. parodymų visumą, apeliantės... 10. Skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog automobilio... 11. Apeliantės vertinimu, nesuprantama, kokiais objektyviais duomenimis... 12. Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad policijos pareigūnas V. D.,... 13. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo... 14. J. M. (D.) teigimu, tai, jog ji atitinkamu momentu galėjo nematyti, kad... 15. Atsiliepimu į nuteistosios skundą nukentėjusioji J. I. prašo atmesti J. M.... 16. Atsiliepimu į nuteistosios apeliacinį skundą nukentėjusysis E. I. prašo... 17. Atsiliepimuose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei... 18. Pabrėžiama, kad visose apklausose, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą... 19. Nesutinkama ir su nuteistosios argumentais, kad liudytojo V. D. parodymai... 20. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. M. (D.) bei jos gynėjas advokatas... 21. Prokuroras bei nukentėjusieji prašė nuteistosios apeliacinį skundą... 22. Nuteistosios J. M. (D.) apeliacinis skundas atmetamas.... 23. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei... 24. Pagal LR BK 281 str. 1 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto... 25. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų LR BPK... 26. Remiantis nukentėjusiųjų J. I. ir E. I. parodymais, jiems važiuojant nuo... 27. Vertinant aptartus E. I. veiksmus analizuojamo eismo įvykio kontekste,... 28. J. M. (D.) teigimu, ji 2012 m. rugsėjo 22 d. automobiliu Audi 80 važiavo į... 29. Šių duomenų kontekste vertinant nuteistosios parodymų visumą nuoseklių ir... 30. Esant šioms aplinkybėms, akcentuotina, kad pagal Kelių eismo taisyklių 106... 31. Analizuojant nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, nesutiktina ir su... 32. Kaip matyti iš 2014 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro... 33. Tiek specialisto išvadai, tiek pastarojo pirmosios instancijos teismo... 34. Aptartas aplinkybes betarpiškai patvirtina ir 2012 m. rugsėjo 22 d. Kelių... 35. Abejonių J. M. (D.) versija, kad jos automobilis susidūrimo metu stovėjo... 36. Apeliantės argumentai, kad Honda Accord automobilio vairuotojas E. I. lenkimo... 37. Atsižvelgiant į Kelių eismo taisyklių nuostatas matyti, kad kelio ženklas... 38. Atmetant apeliantės argumentus dėl E. I. kaltės pažeidus aptartus Kelių... 39. Aplinkybę, jog eismo įvykis įvyko ne kelio ženklų Nr. 109 ir 110 galiojimo... 40. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame... 41. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio... 42. Atsižvelgiant į tai, kad dėl aukščiau išdėstytų motyvų nuteistosios J.... 43. Dėl nukentėjusiojo E. I. civilinio ieškinio.... 44. LR BPK 320 str. 3 d., inter alia, įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos... 45. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis E. I. apeliacinės... 46. Dėl išlaidų už teisinę pagalbą priteisimo.... 47. 2015 m. vasario 18 d. teismo posėdžio metu buvo pateiktas nukentėjusiųjų... 48. Kaip numato LR BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas,... 49. Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla J. M. (D.)... 50. Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos... 51. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio... 52. nuteistosios J. M. (D.) apeliacinį skundą atmesti.... 53. Iš nuteistosios J. M. (D.) priteisti nukentėjusiajam E. I. 250 (du šimtus...