Byla e2-1081-330/2018
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Domdeira“ bankroto administratoriaus prašymas uždarosios akcinės bendrovės „Domdeira“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Domdeira“ bankroto byloje (Nr. eB2-271-278/2018)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens A. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Domdeira“ bankroto administratoriaus prašymas uždarosios akcinės bendrovės „Domdeira“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Domdeira“ bankroto byloje (Nr. eB2-271-278/2018),

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartimi UAB „Domdeira“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė L. P.. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. sausio 5 d. nutartimi nutarė BUAB „Domdeira“ taikyti supaprastintą bankroto procesą. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 6 d. nutartimi patvirtino BUAB „Domdeira“ supaprastinto bankroto trukmę iki 2019 m. vasario 27 d. ir patvirtino įmonės bankroto administravimo išlaidų sąmatą supaprastintam bankroto procesui.
  2. BUAB „Domdeira“ bankroto administratorius pateikė teismui prašymą pripažinti atsakovės UAB „Domdeira“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad UAB „Domdeira“ ūkinę veiklą vykdė nuo 2015 m. spalio 9 d. ir jos vienasmeniu valdymo organu iki bankroto bylos iškėlimo buvo A. V.. Administratoriaus teigimu, buvęs įmonės vadovas buvo įpareigotas perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus, tačiau perdavė ne visus dokumentus.
  3. Bankroto administratorius nurodė, kad įmonės (atsakovės) mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui susidarė nuo 2017 m. vasario 16 d., o pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) pateiktus duomenis, įmonei priverstinio poveikio priemonės buvo taikomos nuo 2016 m. vasario 22 d. Paaiškino, kad pagal 2016 metų balansą įmonė jau buvo nemoki, tačiau įmonės vadovas bankroto bylos iškėlimo laiku neinicijavo, įvykdė mokėjimus UAB „Apskaita ir buhalterija LT”, advokatui, nors tuo metu įmonė turėjo įsiskolinimų darbuotojams. Administratorius nurodė, kad kiti atsiskaitymai įmonėje buvo vykdomi pažeidžiant eiliškumo tvarką, kas lėmė kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo galimybių sumažėjimą bankroto procese.
  4. Suinteresuotas asmuo A. V. su bankroto administratoriaus prašymu nesutiko. Dėl bankroto administratoriaus argumentų paaiškino, kad įmonės nemokumo aplinkybė jam tapo žinoma 2017 m. birželio 12 d., parengus finansinę atskaitomybę. Nurodė, kad įmonė planavo vykdyti ūkinę veiklą, ieškojo partnerių Vokietijoje, tačiau lietingi orai trukdė rasti žaliavinės medienos. Suinteresuoto asmens teigimu, bankroto administratoriui buvo perduoti visi įmonės dokumentai. Paaiškino, kad administratorius perėmė sutartį su buhalterinių paslaugų įmone UAB „Apskaita ir buhalterija LT”, susitarė dėl įmonės dokumentų parengimo bei perdavimo, buhalterinių paslaugų sutarties nutraukimo sąlygų ir terminų. UAB „Apskaita ir buhalterija LT” nepripažįsta, kad sutarties neįvykdė, o įmonės dokumentų perdavimo - priėmimo aktuose administratorius jokių pastabų nenurodė.
  5. Suinteresuoto asmens aiškinimu, UAB „Apskaita ir buhalterija LT” buvo atliktas mokėjimas, kadangi ta bendrovė rengė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus. Bendrovei sumokėta suma sudaro daugiau nei 10 proc. nuo visos balansinės įmonės įsipareigojimų sumos, todėl tokie mokėjimai pagal teismų praktiką yra toleruotini, neturintys esminės reikšmės kreditorių teisėms. Suinteresuoto asmens nuomone, advokato darbas ir buhalterinės paslaugos (toje apimtyje, kiek buvo atliktos) atitiko būtinumo sąlygas, nepatenkančias nei į turto sunaikinimo, nei į sugadinimo ar iššvaistymo sąvokas.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. balandžio 6 d. nutartimi UAB „Domdeira“ bankrotą pripažino tyčiniu.
  2. Teismas nustatė, kad 2016 metais įmonė, turėdama įsiskolinimų VSDFV ir darbuotojams, vykdė atsiskaitymus už įsigytas prekes ir kurą, tokiu būdu pažeisdama mokėjimų eiliškumo tvarką. Įvertinęs aplinkybę, kad pagal 2016 metų balansą įmonė turėjo 36 738 Eur vertės turto, o įsipareigojimai kreditoriams sudarė 42 576 Eur, teismas konstatavo, jog įmonė buvo nemoki, kas sudarė pagrindą jos vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  3. Mokėjimų eiliškumo tvarkos pažeidimą teismas pripažino įmonės kreditorių teisių pažeidimu. Pažymėjo, kad nemoki įmonė vykdė atsiskaitymus su UAB „Apskaita ir buhalterija LT“ ir su advokatu, kuris atstovavo ne tik įmonei, bet ir asmeniškai suinteresuotam asmeniui A. V.. Teismo vertinimu, mokėjimų eiliškumo tvarkos pažeidimo nepateisina suinteresuoto asmens argumentas, jog neatlikus šių mokėjimų nebūtų parengtas įmonės balansas, būtinas bankroto bylos inicijavimui.
  4. Teismas atmetė suinteresuoto asmens argumentą, jog apie įmonės nemokumą jam esą tapo žinoma tik 2017 m. birželio 12 d. sudarius įmonės balansą. Pažymėjo, kad įmonės finansinės ataskaitos buvo sudarytos 2017 m. balandžio 28 d., o 2017 m. birželio 12 d. jos tik pateiktos registrui.
  5. Spręsdamas dėl įmonės vadovo pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus, kaip tyčinio bankroto požymio, teismas nurodė, kad suinteresuotas asmuo nepaneigė bankroto administratoriaus teiginių, jog šiam nebuvo perduoti buhalterinės apskaitos registrai iš buhalterinės apskaitos programos pagal sąskaitų planą (sąskaitų planas, turto įsigijimai, pardavimai, nurašymai-suvestinės, atsargų įsigijimai, pardavimai, nurašymai-suvestinės, pirkėjai-suvestinės pagal pirkėjus, atsiskaitytini asmenys-suvestinės, banko suvestinės, didžioji knyga, atsiskaitymai su tiekėjais - suvestinės, atsiskaitymai su VMI, atsiskaitymai su VSDFV, pajamos, išlaidos), sutartys su advokatu, dokumentai, pagrindžiantys avansinės apskaitos išlaidas. Teismas pažymėjo, jog nors įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Apskaita ir buhalterija LT”, tačiau minėta bendrovė teismui nurodė, kad dėl įvykusio kompiuterinės programos gedimo bankrutuojančios įmonės apskaitos duomenys nėra išlikę, spausdinti apskaitos registrų UAB „Domdeira“ nepageidavo, o išsaugoti dokumentai perduoti administratoriui. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo nepaneigė, jog bankroto administratoriaus nurodomi neperduoti dokumentai neturėjo būti įmonėje tvarkomi.
  6. Teismo vertinimu, neturėdamas visų įmonės dokumentų bankroto administratorius negali nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusių operacijų, taip pat nustatyti tikrųjų įmonės bankroto priežasčių. Teismas aplinkybę, jog įmonė įsigijo įrankių už 7 575,22 Eur, tačiau 6 108,22 Eur vertės turtas nebuvo perduotas administratoriui, pripažino galimu turto iššvaistymu ar pasisavinimu, kas leidžia bankrotą kvalifikuoti tyčiniu.
  7. Teismas, įvertinęs suinteresuoto asmens nuomonę dėl įmonės bankroto priežasčių, pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo, būdamas atidus ir rūpestingas vadovas, suvokdamas, jog įmonė yra nepajėgi įsigyti žaliavų, vykdyti veiklą, laikydamasis įstatymų reikalavimų privalėjo savalaikiai sustabdyti arba nutraukti įmonės veiklą.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7

  1. Suinteresuotas asmuo A. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Aplinkybė, kad bankroto administratorius iš turimų duomenų nustatė įmonės turto ir įsipareigojimų santykį, paneigia teismo išvadą, jog trūkstami duomenys esą neleidžia administratoriui nustatyti įmonės įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Administratorius, turėdamas avanso apyskaitos žiniaraščius, nepagrindė argumentų, jog 34 226 Eur buvo išleisti pažeidžiant mokėjimų eiliškumo tvarką. Teismas nustatė, kad įmonė turėjo įsipareigojimų, tačiau nebuvo nustatyta, kokia dalis šių įsipareigojimų buvo pradelsti.
    2. Atsiskaitymas su buhalterinę apskaitą tvarkiusia įmone ir advokatu nepažeidė teisės aktų. Neatlikus šių mokėjimų, būtų užkirstas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokie veiksmai buvo nukreipti į siekį išsiaiškinti įmonės veiklos perspektyvas. Teismo išvada dėl darbuotojų interesų pažeidimo suformuluota neišklausius darbuotojų. Pateiktas susirašinėjimas patvirtina, kad 2017 m. gegužės 25 d. įmonėje dar nebuvo parengtas finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinys.
    3. Teismo išvados dėl įmonės dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui nepagrįstos. Administratorius neturi teisės reikalauti pateikti tokius registrus, kurių įmonė pagal savo poreikius nebuvo numačiusi sudaryti. Administratorius turėjo įrodyti, jog tokius registrus pagal įstatymus buvo būtina parengti.
    4. Teismo išvados dėl galimo turto pasisavinimo ar iššvaistymo nepagrįstos. Jos prieštarauja viena kitai. Viena vertus, teismas nurodė, jog nėra galimybės nustatyti įmonės turto struktūros. Kita vertus, teismas nustatė administratoriui neperduoto turto vertę. Administratorius neteikė tokių argumentų, todėl teismo išvados dėl turto iššvaistymo ar pasisavinimo yra perteklinės. Taikydamas įmonei supaprastintą bankroto procesą teismas nustatė, kad įmonės turto vertė yra 4 843,57 Eur, todėl spręsdamas dėl tyčinio bankroto neturėjo pagrindo nustatyti kitokios turto vertės. Įmonės balanso duomenys apie turtą nebuvo paneigti.
    5. Teismo išvados dėl nesavalaikio bankroto proceso inicijavimo taip pat nepagrįstos. Įmonės vadovas dėjo maksimalias pastangas stabilizuoti įmonės veiklą. Tuo atveju, jeigu bankroto administratoriui nėra perduodamas įmonės turtas ar dokumentai, jis turi teisę kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo. Perėmęs įmonės dokumentus, administratorius pastabų nepareiškė.
    6. Teismas nenustatė priežastinio ryšio, būtino bankrotą kvalifikuoti tyčiniu. Pateikti duomenys patvirtina, kad įmonė 2017 metais vykdė veiklą, jos apyvarta buvo didelė.
  2. Pareiškėjas BUAB „Domdeira“ bankroto administratorius L. P. prašo suinteresuoto asmens A. V. atskirąjį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Duomenys dėl įmonės atsiskaitymams panaudotų lėšų nustatyti iš administratoriaus žinioje esančių avanso apyskaitų. Kitų būtinų dokumentų suinteresuotas asmuo neperdavė. Nustatytas įmonės turto vertės ir įsipareigojimų santykis leidžia konstatuoti įmonės nemokumą. Neperduoti dokumentai neleidžia nustatyti pradelstų įsipareigojimų dydžio.
    2. Suinteresuoto asmens pasiteisinimas dėl atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimo nepagrįstas. Suinteresuotas asmuo netinkamai aiškina įstatymo nuostatas. Suinteresuotas asmuo apie įmonės finansinę padėti turėjo žinoti ir žinojo. Neigiamas buhalterinės apskaitos tvarkymo pasekmes turi prisiimti įmonės vadovas. Teismui pateikti duomenys patvirtina įmonės kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo laikotarpius.
    3. Suinteresuotas asmuo nepagrįstai akcentuoja, jog apskaitos paslaugas teikusi įmonė vėlavo pateikti metinius balansus. Šis argumentas nereikšmingas, nes už tinkamą apskaitos organizavimą atsakingas įmonės vadovas.
    4. Suinteresuotas asmuo nepateikė duomenų, kur yra likęs įmonės turtas, apskaitytas balanse. Administratoriui žinoma, kad įmonė veiklos laikotarpiu įsigijo turto už 7 575,22 Eur, tačiau nėra žinoma, ar buvo pateiktos visos sąskaitos.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Domdeira“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra pagrįsta ir teisėta.

10Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

  1. Suinteresuotas asmuo A. V. (apeliantas) atskirajame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Remiantis CPK 336 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Suinteresuoto asmens atskirajame skunde žodinio proceso būtinumas iš esmės nemotyvuojamas, o apsiribojama deklaratyviu teiginiu, esą tokią bylos nagrinėjimo formą sąlygoja būtinumas pašalinti teismo nustatytų aplinkybių prieštaravimus bei nustatyti įmonės bankroto priežastis. Prielaidų, suponuojančių būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismas, ištyręs atskirojo skundo medžiagą, nenustatė. Apeliacinis teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti suinteresuoto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodiniame procese.

11Dėl tyčinio bankroto požymių vertinimo

  1. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį, tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013) tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
  2. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  3. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto.
  4. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB ,,Domdeira“ bankrotą tyčiniu, nusprendęs, jog įmonės valdymo organas (suinteresuotas asmuo) nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai vykdė atsiskaitymus su kreditoriais pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, jog sudarė įmonei nenaudingus ir nuostolingus sandorius, kurie lėmė įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo galimybių sumažinimą, jog buhalterinė apskaita įmonėje buvo vykdoma netinkamai ir apgaulingai, jog įmonei iškėlus bankroto bylą, buvęs įmonės vadovas bankroto administratoriui perdavė ne visus įmonės dokumentus, kas trukdo nustatyti įmonės turtinę padėtį (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai bei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta prezumpcija).
  5. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, apskųstos nutarties motyvų turinį ir atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmiau paminėtos pirmosios instancijos teismo išvados padarytos visapusiškai neišsiaiškinus analizuojamam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl ta teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta.

12Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo

  1. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
  2. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Kitų atvejų, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius vien dėl aplinkybės, jog buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įstatymas nenustato (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
  3. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias su įmonės valdymo organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pažeidimu, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismas, spręsdamas dėl atsakovės nemokumo momento, išimtinai vadovavosi įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais. Iš finansinės atskaitomybės duomenų teismas nustatė, kad 2016 metais (metų pabaigoje) įmonė turėjo turto už 36 738 Eur ir apskaitė 42 576 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų bei trumpalaikių įsipareigojimų. Teismas, nustatęs, kad 2016 metų pabaigoje – 2017 metų pradžioje įmonė turėjo įsiskolinimų kreditoriams, konstatavo, jog įmonė nemokia tapo 2016 metų pabaigoje. Be to, akcentavo aplinkybę, jog 2016 metų balanso duomenų pagrindu įmonei buvo iškelta bankroto byla.
  4. Apeliacinis teismas pažymi, kad pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą įmonės nemokumas nustatomas vertinant ne visus turimus įsipareigojimus, o tik pradelstus. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas akcentavo įmonės balanse nurodyto turto ir jos trumpalaikių įsipareigojimų santykį, tačiau nenustatė pradelstų įsipareigojimų dydžio. Teismas įvardijo konkrečius įmonės įsipareigojimus kreditoriams, tikėtina, pradelstus nurodytu laikotarpiu, tačiau įsipareigojimų aritmetinė suma neleidžia daryti išvados, jog tokia pradelstų įsipareigojimų suma atitiko nemokumo kriterijus, apibrėžtus ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Taigi, iš teismo nustatytų duomenų nebuvo pakankamo pagrindo išvadai, jog 2016 metais įmonė tapo nemoki.
  5. Minėta, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Todėl negali būti pripažinta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2016 metų balanso duomenų pagrindu buvo konstatuotas įmonės nemokumas svarstant bankroto bylos iškėlimo klausimą. Ši išvada grindžiama prielaida, pagrįsta ne objektyviais duomenis, o spėjimu, tikėtinumu. Teismo nutarties iškelti atsakovei bankroto bylą įrodomoji reikšmė pasireiškia tuo, jog joje (nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo) nustatyta, kad įmonė yra nemoki būtent šios nutarties priėmimo metu, bet ne įmonės balanso parengimo ar pateikimo registrui dieną (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Įmonės bankroto byloje yra patvirtinti jos kreditorių finansiniai reikalavimai, todėl teismas, spręsdamas dėl tyčinio bankroto, turėjo galimybę nustatyti įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tapimo pradelstais momentą ir tik tuomet vertinti, ar įmonės faktinio mokumo būsena 2016 metais atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus. Tai lemia, jog teismo išvados dėl įmonės nemokumo momento negali būti pripažintos pakankamomis sprendžiant tyčinio bankroto klausimą. Teismas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos įmonės valdymo organo pareigos pažeidimo sprendė faktiškai nenustatęs UAB ,,Domdeira“ nemokumo susidarymo momento, todėl teismo išvadai, kad įmonės valdymo organas 2016 metais turėjo kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, stinga pagrįstumo.
  6. Kita vertus, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti. Šiuo aspektu itin reikšmingos teismo išvados dėl atsakovės atsiskaitymų vykdymo pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kadangi tyčinis bankrotas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo teismo gali būti konstatuotas tik tada, jei būtų nustatyta, kad, įmonės valdymo organui nesikreipiant dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, atsakovės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taigi, ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių.
  7. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog įmonei esant nemokiai buvo vykdomi atsiskaitymai už įsigyjamas prekes ir medžiagas, tokiu būdu ignoruojant kitų kreditorių interesus. Tačiau teismas nenustatė, kokių konkrečiai kreditorių teisės, įmonei vykdant atsiskaitymus, CK 6.9301 straipsnio prasme buvo pažeistos. Teismas apsiribojo abstrakčiu teiginiu, jog įmonė pasirinktinai vykdė mokėjimus, tačiau jie nebuvo identifikuoti, todėl nebuvo nustatytas tokių neteisėtais įvardijamų mokėjimų mastas. Kita vertus, nors ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir yra įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija, tai neatleidžia teismo nuo pareigos atitinkamus veiksmus (šiuo atveju – mokėjimus) vertinti pagal tyčinio bankroto esminį kriterijų – sąmoningą siekimą įmonės nemokumo ar nemokios įmonės esminio padėties bloginimo, veikiant tyčia (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Teismas turėjo įvertinti, ar mokėjimai įmonės veiklai būtinų medžiagų ir prekių tiekėjams gali reikšti tyčinį įmonės veikimą įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu. Tokią pačią išvadą apeliacinis teismas formuluoja ir dėl mokėjimų buhalterinės apskaitos ir teisines paslaugas teikusiems asmenims. Kita vertus, atsižvelgiant į mokėjimų už buhalterinės apskaitos paslaugas mastą ir suinteresuoto asmens nurodytą tokių mokėjimų tikslą, apeliacinio teismo neįtikina pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokie nemokios įmonės mokėjimai galėjo lemti įmonės nemokumą ar esmingai pabloginti jau nemokaus juridinio asmens kreditorių interesus.
  8. Kasacinio teismo išaiškinta, jog tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  9. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nutarties 30 punkte nurodytų aplinkybių nenustatė. Pažymėtina, jog nenustačius, kad įmonė nemokia tapo dar 2016 metais (be kita ko, nenustačius kaip įmanoma tikslesnio nemokumo būsenos pradžios momento), nėra pagrindo išvadai, jog UAB „Domdeira“ valdymo organas pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kita vertus, kaip jau minėta, vien aplinkybė, jog įmonės finansinė padėtis tam tikru laikotarpiu buvo bloga, nuosekliai prastėjo ar net atitiko nemokumo kriterijus, o juridinio asmens valdymo organas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Net ir pritarus teismo išvadai dėl nemokumo fakto nurodytu laikotarpiu (nors tokiai išvadai nėra pakankamo pagrindo), šiuo atveju nebuvo nustatyta, kokius padarinius sukėlė neteisėti įmonės valdymo organo veiksmai, t. y. kokiu būdu sumažėjo (išnyko) kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą. Tokiai išvadai buvo būtina įvertinti įmonės turtinę padėtį pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu ir delsimo įvykdyti įmonės vadovui tenkančią pareigą laikotarpiu. Tokio tyrimo pirmosios instancijos teismas neatliko, o tai leidžia teigti, jog teismas nenustatė ir priežastinio ryšio, būtino kvalifikuoti įmonės bankrotą tyčiniu.

13Dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo

  1. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį – apgaulingą ir netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teismas akcentavo, kad suinteresuotas asmuo įmonės bankroto administratoriui perdavė ne visus įmonės dokumentus, o tai trukdo nustatyti įmonės nemokumo priežastis ir jos turto struktūrą. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
  2. Pažymėtina, kad vien dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nesant byloje kitų įrodymų, pats savaime nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus ir/ ar apgaulingo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo, kaip ir aplinkybių, kad įmonės valdymo organas nesirūpino įmonės veikla, neužtikrino tinkamos bendrovės dokumentų (turto) apsaugos ar kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, bei nėra pakankamos bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
  3. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tuo atveju, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  4. Kaip matyti iš apskųstos nutarties turinio, teismas iš esmės apsiribojo pritarimu bankroto administratoriaus pateiktiems argumentams, o identifikuodamas priežastinį ryšį, pacitavo bendro pobūdžio teismų praktikos tezes dėl įmonės valdymo organo veiksmais sukeltų (keliamų) padarinių, nesusiedamas to su konkrečiomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Tai lemia išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino suinteresuoto asmens argumentų dėl įmonės dokumentų perdavimo aplinkybių.
  5. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovo pareigas ėjęs suinteresuotas asmuo bankroto administratoriui perdavė dalį dokumentų, jog dalies dokumentų, tvarkytų elektronine forma, neišsaugojo buhalterinės apskaitos paslaugas teikusi įmonė. Apeliacinis teismas neabejoja, jog įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo procesas turėjo trūkumų, ką patvirtina nesklandus įmonės dokumentų perdavimo bankroto administratoriui procesas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nevertindamas suinteresuoto asmens argumentų (atsikirtimų), iš esmės neidentifikavo konkrečių apskaitos trūkumų, t. y. kokie apskaitos duomenys pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą turėjo būti įmonėje, kokie realiai buvo ir kokie konkrečiai duomenys nėra perduoti administratoriui. Tik po tokio tyrimo buvo galimas suinteresuoto asmens veiksmų (neveikimo) įvertinimas vėlgi tyčinio bankroto sąvokos kontekste (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Nereikėjo apsiriboti tik buhalterinės apskaitos tvarkymo trūkumų konstatavimu, o reikėjo įvertinti, ar su tuo susiję veiksmai buvo nukreipti į nemokios įmonės padėties esminį bloginimą, tikrųjų bankroto priežasčių, neteisėtų ar aiškiai nuostolingų sandorių ar dalies turto nuslėpimą. Neidentifikavus trūkstamų dokumentų ar duomenų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog tai trukdo nustatyti tikrąsias įmonės bankroto priežastis ir sudaro sąlygas suinteresuotiems asmenims nuslėpti sandorius, turtą ir išvengti atsakomybės. Tokia teismo išvada grindžiama prielaida, nors tyčinio bankroto kvalifikavimui to nepakanka. Viešojo intereso egzistavimas bankroto bylose lemia teismo aktyvumo pareigą, kuri apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014).

14Dėl bylos procesinės baigties

  1. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pažymi, kad įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės), tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstąją nutartį, nenustatė įmonės nemokumo atsiradimo momento, o priežastinio ryšio iš esmės nenustatinėjo, jo egzistavimą grįsdamas abstrakčiais ir nuo bylos duomenų atsietais motyvais. Tyčinio bankroto nustatymo požymius konstatuodamas atribotai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikto tyčinio bankroto apibrėžimo, teismas neištyrė ginčui reikšmingų aplinkybių, kas lėmė nepakankamą nutarties motyvavimą, dėl ko liko neatskleista klausimo esmė ir jis galėjo būti išspręstas neteisingai.
  2. Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).
  3. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama didesne apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus bei papildomus paaiškinimus, panaikinus apskųstą nutartį BUAB „Domdeira“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
  4. Nusprendus, kad yra pagrindas apskųstą teismo nutartį panaikinti ir įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti nagrinėti iš naujo, dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, apeliacinis teismas nepasisako. Apeliacinis teismas taip pat nesprendžia klausimų dėl apelianto su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų bei 2018 m. liepos 10 d. papildomų paaiškinimų su priedais priėmimo, taip pat dėl bankroto administratoriaus su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų priedų bei prašymo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes šie klausimai turės būti išspręsti nagrinėjant bylą iš naujo.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

16panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Domdeira“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai