Byla 1A-672-238/2017

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienei, nuteistajam I. B., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nukentėjusiajai E. P.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu: pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (veika padaryta 2017 m. birželio 21 d.) ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (veika padaryta 2017 m. birželio 28 d.) ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, bei gydytis nuo alkoholizmo.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 2 metams, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, bei gydytis nuo alkoholizmo.

4Vadovaujantis BK 641 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, bei gydytis nuo alkoholizmo.

5Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8 ir 9 punktais, 3 dalimi, 722 straipsniu, I. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios E. P., gim. ( - ), ir nesiartinti arčiau jos nei 100 metrų atstumu; dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7

  1. I. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 21 d. apie 19.30 val., namuose, adresu ( - ), smurtavo prieš šeimos narę – sugyventinę E. P., tai yra tyčia vieną kartą ranka sudavė į dešinę akį, tokiu būdu padarydamas kraujosruvas dešinės akies vokuose, taip nukentėjusiajai E. P. nežymiai sutrikdė sveikatą.
  2. I. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 28 d. apie 20 val., automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. ( - ) adresu ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, smurtavo prieš šeimos narę – sugyventinę E. P., tai yra tyčia sugriebęs už plaukų tempė, ranka sudavė vieną kartą į galvą, tokiu būdu nukentėjusiajai E. P. sukėlė fizinį skausmą.
  3. Nuteistasis I. B. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendį pakeisti – perkvalifikuoti jam inkriminuotą kaltinimą į vieną tęstinę veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir taikyti BK 38 straipsnio nuostatas – atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.
    1. Skunde nurodo, kad buvo pažeistos jo teisės į gynybą, kadangi baudžiamoji byla buvo perduota teismui ir išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka per dvi dienas, kai įstatymas numato net 14 dienų terminą. Tas dvi dienas jis praleido areštinėje, todėl negalėjo pilnai pasinaudoti savo teisėmis į gynybą. Dėl smurto šeimoje buvo sulaikytas 2017 m. birželio 28 d. vakare, o teismo posėdis įvyko 2017 m. birželio 30 d. apie pietus. Jis neturėjo galimybės ir laiko pasikonsultuoti su savo gynėju (advokatu), atsiprašyti savo sugyventinės, nors jis suprato ir pripažino, kad pasielgė neteisingai jos atžvilgiu. Jam nebuvo išaiškinta galimybė ir sąlygos susitaikyti su nukentėjusiąja, kaip tai numato BK 38 straipsnis.
    2. Skunde taip pat nurodo, kad pripažįsta, jog 2017 m. birželio 21 d. namuose įvyko žodinis konfliktas dėl buities. Stipriai supykęs ir išprovokuotas sugyventinės žodžių jis sudavė jai į veidą. Dėl to tikrai jautėsi negerai, suprato, kad panaudojo fizinį smurtą, tačiau taip pasielgė pirmą kartą. Dėl šio įvykio tuo metu jis iš karto neatsiprašė nukentėjusiosios, buvo stipriai susinervinęs, supykęs, todėl norėjo kuo greičiau išeiti iš namų. Išvažiavęs į sodą, iš pykčio ir nervų pradėjo vartoti alkoholį. Taip nutiko, kad alkoholį vartojo kelias dienas. 2017 m. birželio 28 d. vakare būdamas prie Kauno marių, atsitiktinai sutiko savo sugyventinę. Ji norėjo jį parvežti namo, kadangi jis buvo neblaivus, dėl to ji vėl papriekaištavo, priminė jai suduotą smūgį, tarp jų atsinaujino ginčas, vėl kilo žodinis konfliktas dėl tų pačių buitinių dalykų, ir jis, būdamas neblaivus, patąsė ją už plaukų. Tikslesnių įvykio aplinkybių nepamena dėl girtumo, tačiau teigia, kad neturėjo jokio tikslo ir neketino vėl naudoti prieš ją smurtą. Tik praėjus kelioms dienoms po bylos išnagrinėjimo teisme jis turėjo galimybę susitikti ir pasikalbėti bei atsiprašyti savo sugyventinės. Pripažįsta, kad pasielgė negerai, toks didelis konfliktas jų šeimoje per 15 metų įvyko pirmą kartą, jiems tiesiog nepavyko susitarti dėl buitinių dalykų ir tai išsirutuliojo į tokį konfliktą. Kartu su nukentėjusiąja augina nepilnametį sūnų, kartu dirba, sūnus prisirišęs prie jų abiejų, jie abu dalyvauja jo auklėjime, kartu važiuoja į varžybas, kuriose dalyvauja sūnus. Teigia, kad tikrai gailisi dėl savo poelgio. Po atsiprašymo nukentėjusioji jam atleido, jie aptarė susidariusią situaciją, pasižadėjo jai, kad tokių dalykų daugiau nesikartos ir jie vėl gyvens šeimoje be smurto.
    3. Apeliantas taip pat prašo perkvalifikuoti jam inkriminuotą kaltinimą į vieną tęstinę veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi jo elgesį sąlygojo tas pats konfliktas šeimoje nepavykus išspręsti jo ramiai. Jis nėra smurtautojas ir neturėjo tikslo nukentėjusiąją vėl nuskriausti, tiesiog taip tęsėsi jų konfliktas, kuris baigėsi taip skaudžiai.
    4. Apeliantas nurodo, kad nusikalto pirmą kartą, administracinių nuobaudų neturi, dirba, prisideda prie šeimos išlaikymo, sugyventinės atsiprašė, ji jam atleido. Jeigu teismas nematytų galimybės taikyti BK 38 straipsnį ir juos sutaikyti, prašo sušvelninti paskirtą bausmę, kadangi jam, kaip pirmą kartą teisiamam, tokia bausmė yra per griežta. Prašo sutrumpinti bausmės laiką ir panaikinti paskirtą įpareigojimą nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 100 m ir gyventi skyrium, kadangi jis su nukentėjusiąja susitaikė, ji jam atleido, jie toliau veda bendrą ūkį, auklėja savo vaiką, be to, dirba tame pačiame darbe. Taigi, atsižvelgiant į vaiko lūkesčius ir visos šeimos gerovę, toks įpareigojimas yra netikslingas ir neįmanomas.
  4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja, nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
  5. Nuteistojo I. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
  6. Apeliaciniame skunde keliamas bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės klausimas, taip pat prašoma taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik apeliacinio skundo ribose.
  7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo I. B. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę, dėl ko ši nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktas).
  8. Skunde apeliantas nurodo, kad buvo pažeistos jo teisės į gynybą, kadangi baudžiamoji byla buvo perduota teismui ir išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka per dvi dienas, kai įstatymas numato net 14 dienų terminą, o tas dienas jis praleido areštinėje, todėl negalėjo pilnai pasinaudoti savo teisėmis į gynybą, jam nebuvo išaiškinta galimybė ir sąlygos susitaikyti su nukentėjusiąją.
  9. BPK 426 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, o baudžiamoji byla dėl tos veikos padarymo turi būti nagrinėjama apylinkės teisme, prokuroras ikiteisminio tyrimo pradžios dieną arba ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dienos gali kreiptis į teismą, kuriam ta byla teisminga, su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Taigi, įstatymas numato maksimalų, tačiau nenumato minimalaus termino, per kiek laiko turi būti kreiptasi į teismą dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju tai, kad ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta per dvi dienas, tik patvirtina tai, kad procesas vyko operatyviai, dėl ko ir buvo galimybė taikyti BPK XXXI skyriaus antrojo skirsnio (pagreitintas procesas) nuostatas. Apeliantas nurodo, kad jis negalėjo pilnai pasinaudoti savo teisėmis į gynybą, jam nebuvo išaiškinta galimybė ir sąlygos susitaikyti su nukentėjusiąja. Kaip matyti iš įtariamojo laikino sulaikymo protokolo (b. l. 44), I. B. buvo sulaikytas 2017 m. birželio 28 d., 23.22 val., o iš nutarimo paleisti į laisvę laikinai sulaikytą asmenį (b. l. 47) matyti, kad I. B. buvo paleistas 2017 m. birželio 30 d., 11.57 val. Įtariamojo sulaikymo metu, t. y. 2017 m. birželio 29 d. jam buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos įtariamojo teisės (b. l. 49), taip pat jam buvo išaiškinta galimybė turėti gynėją (b. l. 50), tačiau įtariamasis I. B. šios teisės buvimo sulaikyme metu atsisakė. Apelianto teigimu, jam nebuvo išaiškinta galimybė ir sąlygos susitaikyti su nukentėjusiąja. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad BPK 21 straipsnio 4 dalyje ši teisė nėra numatyta tarp tų, kurios įtariamajam privalo būti išaiškinamos. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad I. B. teisės į gynybą nebuvo apribotos ar suvaržytos, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
  10. Apeliantas taip pat prašo perkvalifikuoti jam inkriminuotą kaltinimą į vieną tęstinę veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi jo elgesį sąlygojo tas pats besitęsiantis konfliktas šeimoje.
  11. BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, jog nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nuskalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007 pasisakė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios); kad tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010 ir kt.).
  12. Nagrinėjamu atveju konstatuojama, kad nuteistasis I. B. fizinį smurtą naudojo to paties asmens – šeimos nario atžvilgiu, jo veiksmai laiko atžvilgiu nenutolę, padaryti tokiu pačiu būdu, panašiomis aplinkybėmis, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad nenustatytas kitas esminis tęstinės nusikalstamos veikos elementas – vienas sumanymas, t. y. vieninga tyčia, turint iš anksto susiformavusį sumanymą smurtauti prieš nukentėjusiąją. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo nesutarimų, kurie peraugdavo į konfliktus, o šių metu nuteistasis naudodavo fizinį smurtą. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad I. B., smurtaudamas prieš nukentėjusiąją 2017 m. birželio 21 d. apie 19.30 val., namuose, turėjo sumanymą ir toliau smurtauti. Tai patvirtina ir paties apelianto paaiškinimai apie tai, kad 2017 m. birželio 28 d. vakare, būdamas prie Kauno marių, jis savo sugyventinę sutiko atsitiktinai. Nuteistasis taip pat teigia, kad neturėjo jokio tikslo ir neketino vėl naudoti prieš ją smurtą, kas, teismo nuomone, niekaip nepatvirtina jo išankstinio sumanymo jos atžvilgiu naudoti smurtą. Šios aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nėra jokio pagrindo I. B. nusikalstamas veikas, padarytas 2017 m. birželio 21 d. apie 19.30 val., namuose, ir 2017 m. birželio 28 d. apie 20 val., automobilyje, laikyti viena tęstine nusikalstama veika.
  13. Apeliantas taip pat prašo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiąja E. P..
  14. BK 38 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodytų sąlygų visuma. Nesant bent vienos iš aptartų sąlygų, BK 38 straipsnio nuostatų taikymas kaltininko atžvilgiu yra negalimas. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai byloje nustatomos visos sąlygos, būtinos BK 38 straipsnio nuostatoms taikyti, sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra kaltininko teisė, kuri turi būti įgyvendinta besąlygiškai, neatsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus, motyvus bei kitas aplinkybes.
  15. Aukštesnysis teismas pažymi, kad vien tai, jog nuteistasis ir nukentėjusioji susitaikė, nėra besąlygiškas pagrindas taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, kadangi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje negalima daryti neabejotinos išvados, kad I. B. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad I. B. pripažintas padaręs dvi nusikalstamas veikas prieš tą patį asmenį, smurtavo ne vieną kartą, konfliktų metu nesivaldo, todėl šiuo atveju baudžiamojo proceso tikslai bus pasiekti netaikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto ir nuteistajam paskiriant bausmę. Nuteistajam, kuris yra linkęs smurtauti, pagrįstai paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, kas taip pat patvirtina, jog tokia baudžiamojo proceso baigtis atitiks BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
  16. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad I. B. nusikalto pirmą kartą, administracinių nuobaudų neturi, dirba, prisideda prie šeimos išlaikymo, todėl prašoma sušvelninti paskirtą bausmę, kadangi jam, kaip pirmą kartą teisiamam, tokia bausmė yra per griežta.
  17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
  18. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
  19. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
  20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmes, šias įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, jog skirdamas bausmes I. B. atsižvelgė į tai, kad jis padarė du nesunkius nusikaltimus, neteistas, nebaustas administracine tvarka, nusikaltimais žala nepadaryta, taip pat atsižvelgia ir į I. B. asmenybę – jis yra dirbantis, prieš nukentėjusiąją smurtavo pirmą kartą, yra nustatytos jo atsakomybę ne tik sunkinančios, bet ir lengvinančios aplinkybės, ir įvertinęs visų aplinkybių visumą, pagrįstai skyrė BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmes – laisvės apribojimą ir bausmės dydį parinko sankcijos ribose (BK 48 straipsnio 2 dalis), taigi laikytina, kad nuteistajam paskirtos bausmės yra teisingos. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tik paskyrus laisvės apribojimo bausmę bus pasiekti bausmės tikslai ir paskirtis. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis BK 641 straipsniu, I. B. paskirta bausmė atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino esąs kaltas, išnagrinėjus bylą pagreitinto proceso tvarka, buvo sumažinta vienu trečdaliu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė į visus baudžiamajame įstatyme nustatytus reikalavimus. Todėl ši nuosprendžio dalis pagrįsta, o apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
  21. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma panaikinti paskirtą įpareigojimą nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 100 m ir gyventi skyrium, kadangi jis su nukentėjusiąja susitaikė, ji jam atleido, jie toliau veda bendrą ūkį, auklėja savo vaiką, be to, dirba tame pačiame darbe, todėl, atsižvelgiant į vaiko lūkesčius ir visos šeimos gerovę, toks įpareigojimas yra netikslingas ir neįmanomas.
  22. BK 48 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Konkretų įpareigojimą teismas paskiria atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę, į tai, ar nuteistasis galės juos įvykdyti, ir kad būtent šis įpareigojimas gali turėti reikiamą poveikį nuteistajam.
  23. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam I. B. buvo nepagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios E. P., gim. ( - ), ir nesiartinti arčiau jos nei 100 metrų atstumu. Pažymėtina, kad nukentėjusioji E. P. yra nuteistojo I. B. sugyventinė, su kuria jis ne tik gyvena, bet ir kartu dirba, taip pat augina vaiką, nuteistasis jos atsiprašė, ji jam atleido, teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Taigi, drausti apeliantui I. B. gyventi kartu su nukentėjusiąja E. P., kai ji tokio teismo įpareigojimo skirti neskatino, būtų nelogiška ir netikslinga. Taip pat faktiškai neįgyvendinamas ir teismo įpareigojimas nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei 100 m, kadangi jie dirba tame pačiame darbe.
  24. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes nuteistojo I. B. apeliacinio skundo dalis dėl teismo paskirtos BK 67 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios E. P. ir nesiartinti arčiau jos nei 100 metrų atstumu, tenkinama ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktas), o kita apeliacinio skundo dalis atmetama.

8Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Nutarė

9nuteistojo I. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

10Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendį pakeisti:

11panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, I. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios E. P., gim. ( - ), ir nesiartinti arčiau jos nei 100 metrų atstumu.

12Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ryšiai