Byla 2A-347-275/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,

3kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Andžejaus Maciejevskio,

4sekretoriaujant A.Navickui,

5dalyvaujant pareiškėjos atstovei adv. I.Maskoliūnietei, suinteresuoto asmens – Sartų regioninio parko direktoriui G.Mažiuliui,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Sartų regioninio parko direkcijos apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. pareiškimą dėl sodybos buvimo vietos juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Sartų regioninio parko direkcija, Zarasų rajono savivaldybės administracija, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Utenos apskrities viršininko administracija, S. K., M. K., S. K., R. S., I. J.

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

8I.Ginčo esmė

9Pareiškėja G. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame ( - ), yra buvusi A. K. sodybą. Nurodė, kad šią sodybą sudarė namas, tvartas, klojimas ir klėtis. Po Antrojo pasaulinio karo nurodyta sodyba buvo nugriauta. Suinteresuotas asmuo, Sartų regioninio parko direkcija atsisakė išduoti pareiškėjai projektavimo sąlygų sąvadą, gyvenamojo namo su priklausiniais atstatymui. Savo atsisakymą suinteresuotas asmuo grindė tuo, kad A. K. priklausiusi sodyba yra buvusi kitoje vietoje, be to ji yra išlikusi ir parduota V. D.

10II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

11Zarasų rajono apylinkės teismas 2009-09-08 sprendimu pareiškėjos G. K. pareiškimą tenkino. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. K. priklausančiame 2,7 700 ha ploto žemės sklype, esančiame ( - ), yra buvusi sodyba, kurią sudarė gyvenamsis namas, tvartas, klojimas ir klėtis. Faktas nustatytas tikslu saugomoje teritorijoje atstatyti buvusią sodybą. Teismas konstatavo, kad iš byloje esančio 1932 m. Zarasų apskrities, ( - ) žemės vienkiemiais išskirstymo plano, kuriame yra pažymėtas ir pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, matyti, jog G. K. žemės sklypo dalis, sutampa su dalimi A. K. priklausiusios sodybinio sklypo. Šiame plane nepažymėta, kurioje sklypo vietoje yra A. K. sodyba. Buvusios A. K. sodybos vietos apžiūros metu nustatyta, kad pareiškėjos nurodytoje, buvusios A. K. sodybos vietoje, yra išlikę vaismedžiai: slyvos, obelys ir kriaušė. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, kad 1927 m. Antazavės valsčiaus ir seniūnijos rinkikų sąraše įrašytas A. K., 67 m. amžiaus (gim. 1861 m.), gyvenęs ( - ). Toje pačioje pažymoje taip pat nurodyta, kad 1935 m. viensėdžiais išskirstytų kaimų surašymo byloje pažymėta, kad A. K. sodyba liko nejudinta, t.y. pasiliko buvusioje vietoje, o ją sudarė namas statytas 1870 m., tvartas statytas 1875 m., klojimas statytas 1910 m. ir klėtis 1885 m. statybos. Nurodytoje pažymoje taip pat nurodyta kad 1942-05-27 surašymo žiniose, A. K. (gim. 1861 m.) gyvena ( - ) ir yra išlaikomas sūnaus, kurio vienas iš vaikų, nurodytas pareiškėjos vyras L. K. (gim. 1937 m.). Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjos vyro tėvas ir senelis 1942 m. gyveno kartu ( - ) ir turėjo sodybą. Įrodymų patvirtinančių, kad ši sodyba būtų perkelta, padalinta ar kitaip ja būtų disponuota, byloje nėra. Utenos apskrities archyvo pažymoje nurodyta, kad 1955-1957 metų ( - ) ūkinėje knygoje, nerasta A. K., gim. 1868 m., bei jo sūnaus A. K., gim. 1899 m., asmeninių sąskaitų. Ši aplinkybė iš dalies patvirtiną pareiškėjos teiginį, kad A. K. (K.) priklausiusi sodyba, po Antrojo pasaulinio karo buvo nugriauta. Šią aplinkybę iš dalies taip pat patvirtino ir liudytojai A. K. ir E. M., kurie parodė, kad jiems lankantis pokario laikotarpiu A. K. sodybos vietoje, jie matė pamatus ir pavienius akmenis. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais, todėl juos laikė patikimais, patvirtinančiais pareiškime išdėstytas aplinkybes, bei pareiškėjos paaiškinimus. Byloje pateiktas pagal 1950 m. aeronuotrauką sudarytas topografinis žemėlapis, kuriame pažymėtas ( - ) bei matoma A. K. priklausiusios sodybinės žemės sklypo vieta. Šioje žemėlapio dalyje, tarp ( - ), yra pažymėti statiniai. Ši aplinkybė taip pat iš dalies patvirtina, kad pareiškėjai priklausančiame, A. K. buvusio sodybinio sklypo dalyje, iki 1950 m. yra buvę statiniai. Byloje apklausta liudytoja B. J., buvusios A. K. sodybos vietos apžiūros metu parodė, kad A. K. priklausiusioje sodybinės žemės sklypo dalyje, iki ( - ) išskirstymo į vienkiemius, yra buvusios ne mažiau kaip keturios sodybos. Šiuos liudytojos parodymus iš dalies patvirtino Utenos apskrities archyvo pažymoje ir 1955-1957 metų įrašuose iš ( - ) gyventojų asmeninių sąskaitų, esantys duomenys. Kaip matyti iš 2001-06-01 žemės ir gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutarties, viena šio sandorio šalių, yra M. K. , gim. 1915 m. Šį nekilnojamąjį turtą, ji paveldėjo po savo vyro K. K. mirties. Namą ir ūkio pastatus K. K. 1966-10-28 pirko iš R. R. Zarasų rajono mero 2001-04-23 potvarkyje Nr. 125, kuriuo M. K. buvo leista teisiškai registruoti namą ir ūkinius pastatus, esančius ( - ), nurodyta, kad jai priklausantis namas yra pastatytas 1900 m. Be to, pagal žemės ir namo pirkimo-pardavimo sutartį, buvo parduotas gyvenamasis namas, šulinys, klėtis, tvartas ir daržinė. 1966-10-28 namo ir ūkinių pastatų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad iš R. R. perkamoje sodyboje buvo dar ir pirtis. Šios sutarties 1 p. nurodyta, kad parduodamas namas su ūkio pastatais priklauso R. R. asmeninės nuosavybės teise. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje, nurodyta, kad pareiškėjos vyro motina, M. K., gim. 1918 m., o jos vyro - pareiškėjos vyro tėvo vardas A., bet ne K. Toje pačioje pažymoje nurodyta, kad 1935 m. surašymo žinių byloje nurodyta, kad A. K. priklausęs namas yra pastatytas 1870 m., o sodybos statinius sudaro tvartas, klojimas ir klėtis. Teismas sprendė, kad duomenys esantys nurodytuose oficialiuose rašytiniuose dokumentuose yra nuoseklūs, ginčo dėl duomenų patikimumo nėra, todėl teismas juos laikė patikimais. Šiuo atveju, liudytojų V. D. ir B. J. parodymus, teismas laikė neturinčiais įrodomosios galios ir nereikšmingais. Motyvavo, kad Sartų regioninio parko direkcijos dalinis nesutikimas su pareiškime išdėstytomis aplinkybėmis yra nepagrįstas leistinais, objektyviais ir patikimais įrodymais. Vertindamas aukščiau nurodytus įrodymus, teismas laikė, kad namas, kurio savininku yra V. D., priklausė kitam asmeniui, bet ne A. K., nes buvo pastatytas kitu laiku, sodybą sudariusių statinių sudėtis yra kita ir namą su priklausiniais pardavusios M. K., yra kiti asmens duomenys. Be to, 1966-10-28 namo ir priklausinių pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad R. R. parduodamą namą su ūkio pastatais valdo asmeninės nuosavybės teise (1964 m. CK 109 str.). Šis faktas paneigia Sartų regioninio parko direkcijos direktoriaus paaiškinimuose, bei liudytojos B. J. parodymuose nurodytą aplinkybę, kad R. R. ir M. K. (gim. 1915 m.), yra bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdę V. D. parduotą namą (1964 m. CK 131 str.). Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad R. R. ir M. K. buvo sudarę santuoką. Suinteresuoti byloje asmenys nepateikė įrodymų paneigiančių G. K. pareiškime išdėstytas aplinkybes, tokių įrodymų nėra ir byloje. Atsižvelgęs ir įvertinęs visumą byloje esančių ir ištirtų įrodymų, teismas laikė įrodytu, kad G. K. priklausančiame žemės sklype, esančiame ( - ), yra buvusi sodyba su ūkio pastatais, bei yra išlikusi dalis sodo.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

14Suinteresuotas asmuo Sartų regioninio parko direkcija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2009-09-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad Lietuvos valstybės centrinio archyvo pažymoje jokių duomenų apie pokario metais nugriautus statinius nėra. Minima A. K. priklausiusių statinių statybos metai: gyv. namas - 1870 m., tvartas - 1875 m., klojimas - 1910 m., klėtis - 1885 m. ir tai, kad 1935 m. viensėdžiais išskirstytų kaimų surašymo byloje A. K. sodyba liko nejudinta. UAB „Granvalda“ matininkė G. Š. konstatavo, kad žemės sklype nėra išlikę statinių fragmentų, pavieniai akmenys nesurišti statybine medžiaga nėra ir negali būti nekilnojamo turto objektas, todėl atlikti šio objekto kadastrinius matavimus nėra pagrindo. Sartų regioninio parko direkcijos nuomone lygiai tokie pat statiniai (namas, tvartas, klojimas ir klėtis), kokie nurodyti Lietuvos valstybės centrinio archyvo pažymoje, kuri patvirtina, kad A. K. sodyba liko nejudinta, ir toliau sekantys pirkimo-pardavimo sandoriai, kurie yra byloje, patvirtina faktus, kad buvusi A. K. sodyba buvo parduota pil. V. D. Remiantis archyviniais dokumentais ir liudytojų parodymais, galima daryti išvadą, kad dabar G. K. priklausančiame sklype A. K. sodybos nebuvo. Savo sprendime Zarasų rajono apylinkės teismas teigia, kad namas, esantis ( - ), kurio savininku dabar yra pil. V. D., priklausė kitam asmeniui, bet ne A. K., nes buvo pastatytas kitu laiku, sodybą sudariusių statinių sudėtis kita ir namą pardavusios, M. K. (gim. 1915 m.) asmens duomenys kiti, nei pareiškėjos vyro motinos M. K. (gim. 1918 m.). M. K. (gim. 1918 m.) po A. K. (gim. 1899 m.) mirties susituokė su R. R. Juos 1956-01-14 Antazavės bažnyčioje, dalyvaujant liudininkams V. J. ir J. R., sutuokė kunigas J. U. Faktą apie šią santuoką teisme buvo pateikusi liudytoja B. J. Tikėtina, kad ir pati pareiškėja žino, kad jos vyro mama buvo susituokusi su R. R. Sartų regioninio parko direkcija kreipėsi į dabartinį Antazavės kleboną S. T., kuris parodė įrašus bažnytinėse knygose ir nurodė, kad oficialius duomenis gali pateikti tik teismui, gavęs iš jo prašymą minėtos informacijos suteikimui. Direkcijos nuomone tai labai svarbi aplinkybė, įrodanti, kad dabartinė V. D. sodyba yra būtent ta pati, kurią M. K. (gim. 1918 m.) vyras R. R. pardavė K. K. . Tą liudija 1966-10-28 pirkimo-pardavimo sutartis. Po K. K. mirties sodybą paveldėjo jo žmona M. K. (gim. 1915 m.) (šie K. ne giminės anksčiau minėtiems K.). 2001 m. M. K. (gim. 1915 m.) minėtą sodybą pardavė V. D. Byloje yra visa medžiaga, pirkimo-pardavimo sutartys, kurios patvirtina apie šios sodybos šeimininkų kaitą. Pagal pareiškėjos liudytojų parodymus A. K. sodyba buvo sugriauta du kartus: 1932 m. (Centrinio valstybės archyvo pažymoje teigiama, kad ši sodyba liko nejudinta) ir pokario metais (tai tik prielaida, kuri padaryta, nes nerasta duomenų apie jau mirusius žmones). Lieka visiškai neaišku, kur gyveno pareiškėjos vyro tėvas su šeimyna po dviejų sodybos sugriovimų. Visi liudytojai ir pati pareiškėja teismo proceso metu ir išvažiuojamajame posėdyje paliudijo, kad K. šeimyna visą laiką gyveno ( - ), būtent tame name, kuris dabar priklauso V. D. Tačiau Zarasų rajono apylinkės teismas savo sprendime teigia, kad ši sodyba niekada nepriklausė A. K. Lietuvos valstybės centrinio archyvo pažymoje apie nuosavybę Nr. R4-4421 jokių duomenų apie R. R. nėra. Tuo laikmečiu, apie kurį duomenys pateikti šioje pažymoje, ( - ) R. R. negyveno ir nuosavybės neturėjo. Kokiu būdu ir kada R. R. apsigyveno ( - ) ir tapo nekilnojamo turto savininku, kurį pardavė šio kaimo gyventojui K. K. byloje duomenų nėra. Tikėtina, kad po A. K. (gim. 1899 m.) mirties sodyba susituokus jo našlei M. K. (gim. 1918 m.) su R. R. buvo įregistruota sutuoktinio vardu. Teismo proceso metu konstatuota, kad dabar pareiškėjai G. K. priklausančiame sklype buvo keturios sodybos. Tai patvirtino liudytoja B. J. Šioje vietovėje Steigiamojo Seimo 1922-04-03 paskelbto „Žemės reformos įstatymo“ sprendinių įgyvendinimas prasidėjo 1932 m. Pagal išskirstymo į vienkiemius planą A. K. paskirtame sklype gyvenę rėžinio kaimo sodybų savininkai turėjo išsikelti į viensėdžius. Visiems buvo suteikti žemės sklypai gretimose apylinkėse, kur jie išsikėlė savo namus. Neišsikėlus nustatytu laiku, sodybos statiniai ar statybinės medžiagos liko viensėdžio savininko nuosavybe. Įgyvendinus „Žemės reformos įstatymo“ sprendinius, šioje vietovėje A. K. sodyba liko vienintelė. Kitų sodybų, buvusių ( - ) rėžiniame kaime, A. K. paskirto sodybinio sklypo teritorijoje, teisinis statusas buvo panaikintas. Visiems buvusiems rėžinio kaimo sodybų savininkams suteikti žemės sklypai gretimose apylinkėse, kur jie pagal tuo metu galiojusius įstatymus teisėtai pasistatė naujas sodybas. Direkcijos nuomone šioje teritorijoje rėžiniame kaime buvusios sodybos, įgyvendinus 1922 m. „Žemės reformos įstatymo“ sprendinius, buvo juridiškai panaikintos ir negali būti dar kartą atkurtos.

15Pareiškėja G. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Zarasų rajono apylinkės teismo 2009-09-08 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas Sartų regioninio parko direkcija apeliacinio skundo neapmokėjo žyminiu mokesčiu, nurodydamas, kad pagal CPK 83 str. yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. CPK 83 str. 1 d. yra nurodyta 14 atvejų kada šalys yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliantas, teigdamas, kad jam taikomas CPK 83 str. nenurodo nei vieno punkto, kuris gali būti taikomas jo atžvilgiu. Apeliantas taip pat nenurodo ir kito įstatymo, kurio pagrindu galėtų būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl negali remtis ir CPK 83 str. 1 d. 14 p. Taip pat nurodo, kad apeliantas be jokio teisinio pagrindo teigia, jog juridinę reikšmę turintis faktas negalėjo būti nustatytas ir 1993-11-09 Saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 20 str. 3 d. 4 p. pagrindu. Šioje teisės normoje nustatytus reikalavimus įmanoma pažeisti tik parengus projektą, kuriuo būtų keičiama esama užstatymo linija. Tačiau kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėja negali kreiptis dėl projektavimo sąlygų išdavimo ir projekto parengimo. Apeliantas neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigimui, kad pareiškėja pažeidinės galiojančių teisės normų reikalavimus. Pareiškėjos nuomone buvusių sodybų atstatymo saugomoje teritorijoje klausimų nereglamentuoja 1993-11-09 Saugomų teritorijų įstatymo Nr. I-301 13 str. 2 d. 4 p., todėl apeliantas be pagrindo teigia šios teisės normos pažeidimą. 1992-05-12 Vyriausybės nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ taip pat nėra teisės aktas, reglamentuojantis buvusios sodybos atstatymą saugomoje teritorijoje. Be to apelianto nurodytas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 134.2 p. nėra taikomas vykdant statybas namų valdoje (134.2 p. numatyta, kad rekreacinėse teritorijose žemės naudotojui draudžiama statyti pastatus ir įrenginius, nesusijusius su rekreacija, taip pat rekreacijai skirtus pastatus ir įrenginius, jeigu jie neatitinka rekreacinių teritorijų normatyvų bei teisinių nuostatų (atstumas nuo vandens, aukštis, kultūros paveldo naudojimas turizmo reikmėms), išskyrus statybą esamose namų valdose). Pareiškėja atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad tokio pobūdžio bylose įrodomasis faktas yra sodybos buvimas konkrečiame žemės sklype, o ne tos sodybos priklausomybė konkrečiam asmeniui (pvz. LAT 2008-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008, LAT 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2008, LAT 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus: šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus. Apeliantas Sartų regioninio parko direkcija teigia, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype yra buvusi A. K. sodyba, tačiau neatsižvelgia į tą aplinkybę, kad vietos apžiūros metu apelianto iniciatyva prašoma apklausti liudytoja B. J., nuo gimimo gyvenusi ( - ) paaiškino, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype yra buvusios net keturios sodybos bei parodė šių sodybų buvimo vietą. Šios liudytojos parodymus patvirtina ir pareiškėjos pateikti archyviniai duomenys, t.y. Utenos apskrities archyvo pažyma apie 1955-1957 m. ( - ) gyventojų ūkinius kiemus. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų kodėl pirmosios instancijos teismas turėjo nesivadovauti pagal 1950 m. aeronuotrauką sudarytu topografiniu žemėlapiu, kuriame yra aiškiai pažymėti buvusios sodybos statiniai.

16Utenos apskrities viršininko administracija bei Zarasų rajono savivaldybės administracija atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18Skundas atmestinas.

19Pareiškėja pateikė prie pareiškimo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007-10-05 pažymą apie nuosavybę ( b.l.13, t. I), kurioje nurodyti duomenys apie A. K. pastatus gyvenamojoje vietoje ( - ). Nurodyta, kad Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyviniame fonde viensėdžiais išskirstytų kaimų 1935 m. surašymo žinių byloje, skiltyse „Kieno sodybos liko nejudintos“ „ Kada kokie trobesiai statyti“ atitinkamai įrašyta ( - ), „K. A.“, nurodant, kad jis turėjo gyvenamąjį namą, klojimą, tvartą, klėtį. Sartų regioninio parko direkcija, teigdama, kad valstybės centrinio archyvo pažymoje nėra jokių duomenų apie nugriautus statinius, turėtų argumentuoti, kad pastatų nugriovimo atveju tokie duomenys turėjo būti apskaityti ir kokiuose archyviniuose dokumentuose tai turėjo būti nurodyta. Pareiškėja teigia, kad jos žiniomis sodyba buvo nugriauta pokario laikais, tačiau pareiškime teismui nepagrįstai nurodo, kad ne tik sodybos buvimo faktą, bet ir jos nugriovimo faktą patvirtina archyvo pažyma. Toks teigimas yra atsiradęs galimai dėl netinkamai gramatiškai išdėstytų sakinių, nes yra akivaizdu, kad archyvo pažymoje nėra patvirtinimo apie pastatų nugriovimo faktą.

20Aiškinant Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio mėn. 4 d. Nr. IX-628 redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, darytina išvada, kad statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius leidžiama trimis atskirais atvejais - kai yra išlikę buvusių statinių ir sodų liekanų, taip pat kai sodybos pažymėtos vietovės ir kituose planuose, bei atskiru atveju- kai nustatomas juridinis faktas. Taigi, net ir tuo atveju, kai nėra išlikusių statinių, taip pat jų fragmentų, gali būti nustatomas juridinis sodybos tam tikroje vietoje buvimo faktas, jei kitokiais įrodymais - ne sodo liekanų buvimu, ne buvusių statinių liekanų buvimu įrodinėjamas sodybos buvimo faktas.

21Apelianto argumentai, kad A. K. sodyba buvo parduota 2001 m. V. D. ir dėl to negali būti kitoje vietoje jo buvusios sodybos vieta, atmestini remiantis ir paties suinteresuoto asmens paaiškinimais apie tai, kad dabar pareiškėjai G. K. priklausančiame sklype buvo keturios sodybos. Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada apie keturių sodybų buvimo faktą G. K. priklausančiame sklype, tačiau tą aplinkybę, kad pagal išskirstymo į vienkiemius planą A. K. paskirtame sklype gyvenę rėžinio kaimo sodybų savininkai turėjo išsikelti į viensėdžius, visiems buvo suteikti sklypai gretimose apylinkėse, kur jie išsikėlė į savo namus, o neišsikėlus nustatytu laiku sodybos statiniai ar statybinės medžiagos liko viensėdžio savininko nuosavybėje. Iš šio paaiškinimo galima daryti išvadą, kad išsikėlus rėžinio kaimo sodybų savininkams ir jiems įsikūrus naujose vietose, A. K. likusioje žemės dalyje liko ir išsikėlusių asmenų sodybų vietos. Tai, kad įgyvendinus 1922 m. Žemės reformą įstatymo sprendinius išsikėlusių šeimų sodybos buvo panaikintos juridiškai, nereiškia, kad faktiškai tose vietose nebuvo sodybų. Aiškinant Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio mėn. 4 d. Nr. IX-628 redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t.y. jame esantį teiginį „ buvusi sodyba“ darytina išvada, kad tokios sodybos vieta gali būti pripažinta ir iškelto į viensėdžius asmens buvusios sodybos vieta. Įstatyme nėra ribojama, iki kada toji sodyba turi būti buvusi, t.y. nėra nurodyta, kokiu laikotarpiu ji dar turėjo egzistuoti kaip sodyba, nenurodyta, kad sodybos sugriovimas iki tam tikro laiko jau negali sukelti teisinių pasekmių sklypo savininkui , turinčiam sklypą saugojamose teritorijose. Kadangi įstatymo paskirtis yra apsaugoti saugomą teritoriją, suinteresuotas asmuo turėtų nurodyti argumentus, dėl kurių statinių statymas iki 1922 metų žemė reformos buvusiose sodybų vietose, kenkia saugomai teritorijai. Apeliantui nenurodžius tokių argumentų ir pagal byloje surinktus įrodymus darant išvadą, kad partekšėjai priklausiusioje žemėje buvo keturios sodybos, jos pareiškimui patenkinti būtų pagrindas net ir nepripažinus, kad sklype buvo A. K. sodyba. Įstatymo normos nereikalauja nustatyti asmenį, kuris buvo buvusios sodybos savininku, teisminėje praktikoje taip pat nėra tokių nuostatų, kad nagrinėjant juridinio fakto dėl sodybos buvimo faktą būtinas sodybos savininko nustatymas.

22Pareiškėjai teigiant, kad sodyba, kurios buvimo faktą ji prašė nustatyti, yra jai priklausančioje žemėje, jos pareiga buvo įrodyti, kad jai priklauso žemė, buvusi A. K. nuosavybėje. Tokie įrodymai byloje pateikti ( b.l. 32, t. I), be to, plane nurodyta, kad pastatų buvimo vietoje yra išlikusi obelis, todėl ir ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad teismas pagrįstai patenkino pareiškėjos prašymą.

23Atmetus apeliacinį skundą, procesinių dokumentų įteikimo išlaidas byloje turi atlyginti apeliantas.

24Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Nutarė

25Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26Priteisti Valstybinei mokesčių inspekcijai į banko surenkamąją sąskaitą, ( įmokos kodas 5660) iš suinteresuoto asmens – Sartų regioninio parko direkcijos 28,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,... 3. kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Andžejaus Maciejevskio,... 4. sekretoriaujant A.Navickui,... 5. dalyvaujant pareiškėjos atstovei adv. I.Maskoliūnietei, suinteresuoto asmens... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens... 7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 8. I.Ginčo esmė... 9. Pareiškėja G. K. kreipėsi į... 10. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 11. Zarasų rajono apylinkės teismas 2009-09-08 sprendimu pareiškėjos G. K.... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai... 14. Suinteresuotas asmuo Sartų regioninio parko... 15. Pareiškėja G. K. atsiliepimu į... 16. Utenos apskrities viršininko administracija bei Zarasų rajono savivaldybės... 17. Teisėjų kolegija... 18. Skundas atmestinas.... 19. Pareiškėja pateikė prie pareiškimo Lietuvos centrinio valstybės archyvo... 20. Aiškinant Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m.... 21. Apelianto argumentai, kad A. K. sodyba buvo parduota 2001 m. V. D. ir dėl to... 22. Pareiškėjai teigiant, kad sodyba, kurios buvimo faktą ji prašė nustatyti,... 23. Atmetus apeliacinį skundą, procesinių dokumentų įteikimo... 24. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1... 25. Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti... 26. Priteisti Valstybinei mokesčių inspekcijai į banko surenkamąją sąskaitą,...