Byla I-2212-561/2016

Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas,

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

3Pareiškėjas A. L. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą.

4Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus, jog teisės aktai, riboję darbo užmokestį, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijoje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą, jam turi būti išmokėta susidariusi darbo užmokesčio dalies nepriemoka.

5Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad apskaičiuodama pareiginę algą ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, pagrįstai taikė tuo metu galiojančius įstatymus.

6Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

7Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovė, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį.

8Šioje byloje aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

9Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi, ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

10Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

11Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“. Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

12Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01.

13Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju, nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

14Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

15Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais,

Nutarė

16Pareiškėjo A. L. skundą atmesti.

17Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.