Byla 3K-3-479/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. S. ir P. I. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, biudžetinei įstaigai Vilniaus universitetui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl panaudos sutarties dalies panaikinimo, pripažinimo teisės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, administracinių aktų panaikinimo; tretieji asmenys: biudžetinės įstaigos Vilniaus universiteto Botanikos sodas, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, R. S., A. G., A. K., N. M., V. A. D., A. E. B., R. O., L. J., V. V. P.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovai 2005 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad iki nacionalizacijos ieškovų tėvas P. I. nuosavybės teise valdė 3,30293 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir kuris pateko į Vilniaus Universitetui priklausančiam Botanikos sodui panaudos teise suteikto bendro sklypo ribas. VU Botanikos sodui 169,4955 ha ploto žemės sklypas suformuotas ir perduotas panaudai neteisėtų administracinių aktų pagrindu; šie aktai trukdė įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimą. 169,4955 ha ploto žemės sklypas buvo suformuotas ir jo ribos nustatytos pagal Vilniaus miesto valdybos 1997 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 686V, kuriame nurodyta, kad šis sprendimas buvo priimtas remiantis Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka, kurios 3 punkte buvo nustatyta, kokia tvarka išnuomojama valstybinė žemė, o 6 punkte nurodyta, kad nauji žemės sklypai miesto vietovėje ne žemės ūkio veiklai išnuomojami vadovaujantis patvirtintais detaliaisiais planais arba žemės reformos žemėtvarkos projektais. Ieškovų teigimu, 1997 m. balandžio 10 d. Vilniaus miesto valdybai priimant sprendimą, nebuvo patvirtintas nei naujai formuoto 169,4955 ha ploto žemės sklypo detalusis planas, nei žemėtvarkos projektas, nors sprendime buvo siūloma išnuomoti naujai formuojamą žemės sklypą. Iki to laiko pagal Ministrų tarybos 1974 m. gegužės 14 d. potvarkį Nr. 360p VU Botanikos sodui buvo skirtas tik 148,5 ha ploto žemės sklypas, nenustatant jo ribų. Ieškovo P. I. sutuoktinė 1991 m. sausio 2 d. buvo padavusi pareiškimą atkurti jai nuosavybės teises į jos sutuoktinio turėtą žemę, todėl, rengiant ir tvirtinant VU Botanikos sodui panaudos teise suteikto žemės sklypo detalųjį planą, nustatant jo ribas, buvo būtina atsižvelgti į šį pareiškimą, kitų asmenų nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, suderinti jų ribas. Be to, Registrų centro Vilniaus filiale esančiose pastatų, kurie priklausė VU Botanikos sodui, inventorinėse bylose buvo keletas dokumentų, kurie buvo pridėti formuojant Vilniaus universitetui naują 169,4955 ha ploto žemės sklypą. Prie Vilniaus miesto valdybos 1997 m. balandžio 10 d. sprendimo pridėtuose sklypo savininko (nuomininko) žemės naudojimo teisės apribojimuose 1996 m. lapkričio 9 d. buvo nustatytas reikalavimas parengti šio sklypo detalųjį planą ir jį patvirtinti, tačiau šis nebuvo patvirtintas, todėl negalėjo būti nustatomos išnuomoto žemės sklypo ribos. Ieškovų teigimu, Vilniaus miesto valdybos 1997 m. balandžio 10 d. sprendimas buvo priimtas iš esmės pažeidžiant Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 3 ir 6 punktus, todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas, nes jis atėmė galimybę atkurti nuosavybės teises P. I. Ieškovai taip pat nurodė, kad, priėmus neteisėtą Vilniaus miesto valdybos 1997 m. balandžio 10 d. sprendimą, jo pagrindu pripažintinas neteisėtu ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 5918-01, kuriuo nustatytas 3,30293 ha ploto žemės sklypas ir perduotas panaudai Vilniaus universitetui, nes šis įsakymas buvo priimtas pažeidžiant Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“ 1.2 punktą, kuriame nustatyta, kad Vyriausybė galėjo priimti sprendimą suteikti žemės sklypą naudotis, kai suteikiamo miestuose žemės sklypo plotas didesnis kaip l ha, o pagal nutarimo l.6 punktą nurodyta, kokia tvarka suteikiama naudotis žemė, tačiau, ieškovų teigimu, suteikiant VU Botanikos sodui panaudai 169,4955 ha ploto žemės sklypą, nebuvo laikomasi nurodytos tvarkos, Vilniaus apskrities viršininkas neturėjo teisės savo įsakymu perduoti panaudai atsakovui Vilniaus universitetui naujai suformuoto 169,4955 ha ploto žemės sklypo. Be to, skundžiami sprendimas ir įsakymas buvo priimti neinformavus ieškovų. Ginčijamas sprendimas ir įsakymas turėjo tiesioginę įtaką atkuriant nuosavybės teises natūra į ieškovų tėvo turėtą žemę. Teismui pateiktuose 1934 m. balandžio 6 d. nutarimo ir 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus–Trakų apskrities seniūno sprendimo vertimuose iš lenkų kalbos yra akivaizdžių vertimo klaidų, kurios turi tiesioginę reikšmę įrodinėjant ieškinyje keliamus reikalavimus; atsakovo Vilniaus universiteto pridėti dokumentų vertimai į lietuvių kalbą yra netikslūs, juose neteisingai išversti pagrindiniai sakiniai, kur būtent pasisakoma apie nuosavybės teisės perėjimą ieškovų tėvui. Ieškovai taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus vedėja 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė įsakymą, kuriuo pripažino negaliojančiu Žemėtvarkos skyriuje registruotą 2003 m. gruodžio 11 d. žemės sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą ir prie jo pridėtą žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą, todėl ieškovams tapo sunkiau įgyvendinti savo teises grąžinti natūra jų tėvo nuosavybės teise valdytą sklypą. Ieškovai nurodė, kad jie praleido terminą Vilniaus miesto valdybos 1997 m. balandžio 10 d. sprendimui ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymui Nr. 5918-01 skųsti, prašo jį atnaujinti. Ieškovai papildomu ir patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo pripažinti jiems teisę atkurti nuosavybės teises į 3,30293 ha ploto ieškovų tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą natūra pagal 1933 m. matininko J. E. sudarytą planą; pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus universiteto 2003 m. kovo 5 d. panaudos sutarties l punkto dalį dėl 3,30293 ha ploto žemės perdavimo panaudai VU Botanikos sodui; atnaujinti terminą pareiškimui paduoti ir panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1997 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 686V 1.1 punkto dalį dėl 3,30293 ha ploto žemės suteikimo Vilniaus universitetui ir 2 punkto dalį dėl 3,30293 ha ploto žemės nuomos Vilniaus universitetui; atnaujinti terminą pareiškimui paduoti ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 5918-01 1.1 punkto dalį dėl 3,30293 ha ploto žemės sklypo nustatymo ir 3 punktą dėl 3,30293 ha ploto žemės perdavimo panaudai Vilniaus universitetui.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovai nepateikė teismui įrodymų apie tai, jog buvo dokumentų, patvirtinusių ieškovų tėvo nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas tyrė ir vertino 1934 m. balandžio 6 d. nutarimą ir 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus–Trakų apskrities seniūno sprendimą ir nustatė, kad šie aktai suteikė teisę ieškovų tėvui, kaip ilgamečiam nuomininkui, išsipirkti per penkiolika metų ir įgyti nuosavybės teisę (jeigu sumokės visą žemės kainą) 7 hektarus 1640 kvadratinių metrų žemės pagal matininko J. E. 1933 m. projekte nustatytas ribas (duomenys neskelbtini), tačiau ši prievolė nebuvo įvykdyta, žemė neišpirkta, nes ieškovų tėvo valdyta žemė buvo nacionalizuota; ieškovai nepateikė teismui įrodymų, kad jų tėvas dar iki nacionalizacijos sumokėjo žemės kainą ar tapo žemės savininku dar nesumokėjęs visos kainos. Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad jų pateiktas naujas nutarimo vertimas įrodė buvusią ieškovų tėvo nuosavybę; motyvuodamas rėmėsi vertėjo paaiškinimais teismo posėdyje, kad iš nutarimo teksto matyti, jog kalbama apie žemę, kuri taps nuosavybe tik ją išpirkus. Teismas, vertindamas ieškovų pateiktą žemės sklypo planą, nurodė, kad jis neatitiko žemės sklypo formai ir turiniui keliamų reikalavimų, nustatytų Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 38-44 punktuose ir Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“, todėl nevertino jo kaip rašytinio įrodymo. Teismas, atmesdamas ieškovų argumentus dėl viešojo administravimo funkcijas atliekančių institucijų veiksmų neteisėtumo, nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius gavo naujas aplinkybes patvirtinančius Lietuvos centrinio archyvo dokumentus, todėl teisėtai ir pagrįstai panaikino ankstesnius sprendimus, nepažeidė bendrųjų viešojo administravimo principų, tinkamai įgyvendino viešojo administravimo funkcijas; kadangi ieškovai šių viešojo administravimo subjekto sprendimų neskundė įstatymuose nustatyta tvarka, tai nebuvo pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais. Teismas, vertindamas ieškovų argumentus dėl 2003 m. kovo 5 d. panaudos sutarties, kuria 1 694 955 kv. m ploto žemės sklypas buvo suteiktas atsakovui neteisėtų administracinių teisės aktų pagrindu, pažymėjo, kad nei Vilniaus miesto valdybos 1997 m. kovo 10 d. sprendimas, nei Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymas nesukūrė Vilniaus universitetui jokių naujų teisių, o tik patikslino dar 1974 metais šiai aukštajai mokyklai suteiktas teises naudoti žemės sklypą; ginčijami administraciniai teisės aktai iš esmės buvo priimti neturint tikslo suteikti naujas teises į žemės sklypą ar suformuoti ir perduoti naują sklypą, o siekiant nustatyti jau teisėtai valdyto ir naudoto žemės sklypo nuomos terminą. Teismas ginčo santykiams netaikė Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“ 1.3 punkto nuostatų; motyvavo, kad šios taikytinos, kai įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto, buvo suteikiami naudotis nauji valstybinės žemės sklypai, o ginčo atveju turėjo būti taikytos nurodyto nutarimo nuostatos, įtvirtinusios naudojamos valstybinės žemės suteikimo biudžetinėms įstaigoms tvarką. Teismas atmetė ieškovų reikalavimus panaikinti sprendimo ir įsakymo dalis dar ir dėl to, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, nustatytą individualiems administraciniams teisės aktams apskųsti. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad ieškovo P. I. sutuoktinė dar 1991 m. sausio 2 d. buvo padavusi pareiškimą atkurti nuosavybės teises į jos sutuoktinio turėtą žemę ir kad jis buvo svarstytas iki priimant Vilniaus miesto valdybos 1997 m. balandžio 10 d. sprendimą. Prašymas atkurti nuosavybės teises į ieškovų tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą natūra buvo pateiktas tik 2000 m. gruodžio 14 d., patikslintas prašymas – 2001 m. gruodžio 10 d., t. y. jau po ginčijamo Vilniaus miesto valdybos 1997 m. kovo 10 d. sprendimo priėmimo.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2007 m. kovo 14 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodė, kad ieškovai privalėjo pateikti teismui neginčytinus įrodymus, patvirtinančius jų tėvo nuosavybės teisę į nurodytą žemę. Kolegija pažymėjo, kad ieškovai klaidingai vertino 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus–Trakų apskrities seniūno sprendimą ir matininko 1933 m. sudarytą žemės sklypo planą kaip jų tėvo nuosavybės teisę į žemę patvirtinančius dokumentus. Kolegija argumentavo, kad nurodytas sprendimas, nesant duomenų, jog jis buvo įgyvendintas, savaime neįrodė nuosavybės teisės į žemę atsiradimo, nes pagal tuo metu galiojantį Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1417 straipsnį visų nekilnojamųjų turtų pardavimas turėjo būti atliekamas pirkimo aktais, patvirtintais Vyresniojo notaro, t. y. ieškovų tėvui nuosavybės teisė į ginčijamą žemės sklypą galėjo atsirasti tuo momentu, kai valstybinės žemės pirkimo pardavimo aktas būtų buvęs patvirtintas Vyresniojo notaro. Dėl to, ieškovams neįrodžius jų tėvo nuosavybės teisės į žemę, jiems neatsirado reikalavimo teisė ginčyti atsakovui žemės sklypo suteikimo teisėtumo ir pripažinti jiems teisę atkurti nuosavybės teises į žemę natūra. Kolegija, vertindama Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus veiksmus, pažymėjo, kad šis, remdamasis bendraisiais viešojo administravimo principais, gavęs naujas aplinkybes patvirtinančius Lietuvos centrinio archyvo dokumentus, 2005 m. liepos 15 d. tinkamai įgyvendino viešojo administravimo funkcijas ir, esant pagrįstiems naujiems duomenims, teisėtai bei pagrįstai panaikino Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti 2002 m. birželio 14 d. išvadą; ieškovai šių viešojo administravimo subjekto sprendimų neskundė. Kolegija nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius panaikino 2002 m. birželio 14 d. išvadą nesilaikydamas tuo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio reikalavimų, tačiau pripažino, kad ši aplinkybė neturėjo esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes iš bylos faktinių aplinkybių nustatyta, jog ieškovai neįrodė savo reikalavimų pagrindo (jų tėvo nuosavybės teisės į žemę),juolab kad ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. gegužės 18 d. pažyma patvirtino faktą, jog ieškovų tėvas žemės sklypus valdė nuomininko teisėmis. Kolegija, nustačiusi, kad ieškovai neturėjo reikalavimo teisės, nesvarstė jų apeliacinio skundo argumentų dėl panaudos sutarties ir administracinių aktų teisėtumo, žemės sklypo buvimo vietos.

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

10Kasaciniu skundu ieškovė J. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 14 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 2 d. sprendimą, kuriuo jos ieškinys šioje byloje buvo tenkintas, tačiau bylą peržiūrėjus apeliacine tvarka, byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo ir priimti skundžiami teismų sprendimai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111.

12Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo santykiams taikė Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalį, turėjo taikyti tuo metu (1934 metais) Vilniaus krašte galiojusius specialius įstatymus (1924 m. birželio 20 d. Įstatymą dėl žemės išpirkimo rytų vaivadijoje, šio įstatymo 1929 m. pataisą, 1933 m. gruodžio 19 d. Ministrų tarybos potvarkį), nes 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus–Trakų apskrities seniūno sprendime remiamasi šiais teisės aktais.

132.

14Bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus–Trakų apskrities seniūno sprendimus, kurių byloje buvo pateikti du variantai ir, nors buvo priimti du seniūno sprendimai, tačiau teismai neįvertino, jog šių sprendimų rezoliucinės dalys buvo vienodos: ieškovų tėvas buvo įpareigotas laiduoti užstatant arba įkeičiant jo įsigytas žemes. Sąvoka „įgytos žemės“, anot kasatorės, reiškia, kad jos tėvas įgijo nuosavybės teisę į ginčijamą žemės sklypą. Be to, teismai, spręsdami klausimą dėl ieškovų tėvui priklausiusio žemės sklypo dydžio ir vietos, neteisingai vertino matininko 1933 m. sudarytą žemės sklypo planą, patvirtinusį aplinkybę, jog P. I. 1934 metais nurodytų sprendimų pagrindu įgijo ginčo žemės sklypą.

153.

16Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė neteisingą išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius tinkamai įgyvendino viešojo administravimo funkcijas. Anot kasatorės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius, gavęs duomenų apie klaidas ir neteisingą informaciją jo sprendimuose, turėjo pradėti pagal įstatymą šių klaidų ištaisymo procedūrą, išklausyti pareiškėjus, įvertinti jų argumentus dėl klaidų ištaisymo, o ne tiesiog panaikinti 2002 m. birželio 14 d. išvadą. Juolab kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalį klaidos netaisomos, jeigu tokių klaidų ištaisymas reikštų piliečiui suteiktos ir pagal nustatytą tvarką įsigaliojusios teisės atėmimą ar suvaržymą, šios klaidos galėjo būti ištaisytos tik teismo sprendimu. Be to, bylą nagrinėję teismai negalėjo remtis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus 2005 m. liepos 15 d. komisijos sprendimu ir 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu, nes šie aktai yra niekiniai nuo jų priėmimo momento, priimti pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas.

174.

18Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, nustačius, jog ieškovai neturėjo reikalavimo teisės, nesvarstytini jų apeliacinio skundo argumentai dėl panaudos sutarties ir administracinių aktų teisėtumo. Kasatorės teigimu, nors apeliacinės instancijos teismas nevertino apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl panaudos sutarties, Vilniaus miesto valdybos 1997 m. balandžio 10 d. sprendimo ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymo teisėtumo, ji juos dėsto kasaciniame skunde. Panaudos sutartis, sudaryta remiantis, anot kasatorės, neteisėtais administraciniais aktais (Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymu), pažeidžia ieškovų teises, todėl naikintina ta sutarties dalis, kuria 169,4955 ha ploto ginčo žemės sklypo skirta naudotis atsakovui VU Botanikos sodui. Vilniaus miesto valdybos 1997 m. balandžio 10 d. sprendimo pagrindu suformavus du naujus žemės sklypas, šie sklypai galėjo būti išnuomoti vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintais detaliaisiais planais arba žemės reformos žemėtvarkos projektais. Kasatorė, ginčydama Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymo teisėtumą, nurodo, kad šis buvo priimtas pažeidžiant Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“ 1.2 punkto nuostatas.

19Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo teismo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, turi įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę reikalauti ginti pažeistas jo teises. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad nebuvo pažeista ieškovės teisė atkurti nuosavybės teises, nes jos tėvas nuosavybės teise iki nacionalizacijos nevaldė ginčijamo žemės sklypo, todėl ji netapo pretendente atkurti nuosavybės teises.

20Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas biudžetinė įstaiga Vilniaus universitetas prašo teismo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, jog ieškovės tėvas būtų įgijęs nuosavybės teise ginčo žemės sklypą, jei iki 1949 metų būtų sumokėjęs žemės kainą, tačiau to neatlikus, kasatorė neįgijo nuosavybės teisių į jos tėvui paskirtą žemės sklypą. Atsakovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriaus veiksmų teisėtumo, nagrinėjamoje byloje apskritai neprivalėjo taikyti Viešojo administravimo įstatymo normų, nes, negavus suinteresuotų asmenų prašymų dėl klaidų administraciniame sprendime ištaisymo, o Lietuvos centrinio archyvo 2005 m. gegužės 18 d. pažymoje nesant nurodyta apie faktines ir teisines klaidas, Žemėtvarkos skyrius neprivalėjo vykdyti klaidų ištaisymo procedūros. Be to, ginčo žemės sklypas yra valstybės išperkama žemė, todėl negali būti grąžinta natūra atkuriant nuosavybės teises. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

22Ieškovai prašė teismo pripažinti jiems teisę atkurti natūra nuosavybės teises į tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą, taip pat panaikinti Vilniaus apskrities viršininko ir Vilniaus miesto valdybos individualius administracinius aktus, panaudos sutarties dalį, kurių pagrindu šis žemės sklypas neteisėtai perduotas naudotis Vilniaus universiteto Botanikos sodui. Teismai nustatė, kad ieškovai neįrodė, jog jų tėvas iki nacionalizacijos buvo ginčo žemės sklypo savininkas; priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtino aplinkybę, kad ieškovų tėvui, kaip ilgamečiam nuomininkui, buvo suteikta teisė išsipirkti per penkiolika metų ir įgyti nuosavybės teisę (jeigu sumokės visą žemės kainą) į žemės sklypą, tačiau ši prievolė nebuvo neįvykdyta, žemė neišpirkta, nes buvo nacionalizuota.

23V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pažymi, kad skunde iš esmės dėstomos faktinės bylos aplinkybės, todėl kasacinis teismas šioje byloje vertina ir pasisako tik dėl teisės klausimų, t. y. tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

25Bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, kad ieškovų reikalavimo teisė ginčyti atsakovui žemės sklypo suteikimo teisėtumą ir pripažinti jiems teisę atkurti nuosavybės teises į žemę atsiranda tik įrodžius jų tėvo nuosavybės teisę į žemę. Vadinasi, pirmiausia, kad būtų teisingai išspręsta ši byla, turi būti nustatyta, ar nuo 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus–Trakų apskrities seniūno sprendimo įsiteisėjimo momento ieškovų tėvas P. I. įgijo nuosavybės teise 7 hektarus 1640 kv. m Kairėnų dvaro žemės pagal matininko J. E. 1933 m. projekte nustatytas ribas. Spręsdami šį klausimą bylą nagrinėję teismai vertino 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus–Trakų apskrities seniūno sprendimų, išverstų į lietuvių kalbą, tik turinį, nesiedami jo su sprendimuose nurodytais teisės aktais, kuriais remiantis buvo priimti šie sprendimai. Pirmosios instancijos teismas apskritai nenurodė teisės aktų, kuriais remdamasis jis padarė išvadą, kad ieškovų tėvas 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus–Trakų apskrities seniūno sprendimo pagrindu nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į žemę, o apeliacinės instancijos teismas tokiu pagrindu nurodė tuo metu galiojusį Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1417 straipsnį. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai turėjo taikyti teisinių santykių atsiradimo metu (1934 metai) Vilniaus krašte galiojusius šiuos santykius reglamentavusius specialius įstatymus bei kitus teisės aktus (1924 m. birželio 20 d. Įstatymas dėl žemės įsigijimo rytų vaivadijose, šio įstatymo pakeitimai, 1933 m. gruodžio 19 d. Ministrų tarybos potvarkis), nurodytus 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus–Trakų apskrities seniūno sprendimuose.

26Kasaciniame skunde nurodoma, kad 1933 m. gruodžio 19 d. Ministrų tarybos nutarimo Nr. 785 paragrafu Nr. 1 buvo nustatyta, jog nuosavybės teisę suteikiančių komisijų įgaliojimai yra perduodami atitinkamiems teritorijų seniūnams ir seniūnai kaip nuosavybės teisę suteikiančios komisijos gali spręsti žemės suteikimo nuosavybėn klausimus jų administruojamose teritorijose, o 1924 m. birželio 20 d. įstatymas dėl žemės išpirkimo rytų vaivadijose (su 1933 m. kovo 28 d. pakeitimu) nustatė (17 straipsnis), kad nuosavybės teisės pereina po administracinio akto priėmimo.

27Bylą nagrinėję teismai, nesiremdami minėtuose 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus–Trakų apskrities seniūno sprendimuose nurodytais teisinių santykių atsiradimo metu (1934 metai) Vilniaus krašte galiojusiais šiuos santykius reglamentavusiais specialiais įstatymais bei kitais teisės aktais (netgi neturėdami šių teisės aktų tekstų bei jų vertimų į lietuvių kalbą), negalėjo teisingai išspręsti vieno iš esminių šios bylos klausimų. Be to, pirmosios instancijos teismas nesprendė, ar ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į tą žemės sklypą, kurį buvo leista išsipirkti jų tėvui 1934 m. balandžio 6 d. Vilniaus–Trakų apskrities seniūno sprendimu, nors tokią sklypų atitiktį ginčijo atsakovai, o apeliacinės instancijos teismas, dar 2005 m. spalio 12 d. nutartimi grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo nurodęs, kad ši aplinkybė yra reikšminga, kad būtų teisingai išspręsta byla, ir, surinkus reikalingus įrodymus, turi būti nustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tik nurodė, jog byloje nėra pakankamai duomenų, kad ieškovų tėvas iki nacionalizacijos valdė visiškai kitą žemės sklypą nei tas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja ieškovai.

28Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatytos svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės, atsižvelgdama į šių aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nebuvo atskleista bylos esmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, siekiant užtikrinti šalių teisę į teisingą procesą, byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

29Teisėjų kolegija vertina kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriaus 2002 m. birželio 14 d. išvada galėjo būti panaikinta tik teismo sprendimu; pažymi, kad 2002 m. birželio 14 d. išvada nesukūrė ir negalėjo sukurti ieškovams subjektinių teisių. Asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises, subjektinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra individualus administracinis aktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turi asmenys, atitinkantys Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, nepriklausomai nuo to, ar yra priimta žemėtvarkos skyriaus išvada dėl iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėto žemės sklypo ribų.

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

31

32

33Panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovai 2005 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. spalio 2 d. sprendimu... 8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 9. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą... 10. Kasaciniu skundu ieškovė J. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo... 11. 1.... 12. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo santykiams taikė Rusijos... 13. 2.... 14. Bylą nagrinėję teismai neteisingai įvertino 1934 m. balandžio 6 d.... 15. 3.... 16. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė neteisingą išvadą, kad... 17. 4.... 18. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, nustačius, jog... 19. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities... 20. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas biudžetinė įstaiga... 21. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 22. Ieškovai prašė teismo pripažinti jiems teisę atkurti natūra nuosavybės... 23. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima... 25. Bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, kad ieškovų reikalavimo teisė... 26. Kasaciniame skunde nurodoma, kad 1933 m. gruodžio 19 d. Ministrų tarybos... 27. Bylą nagrinėję teismai, nesiremdami minėtuose 1934 m. balandžio 6 d.... 28. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad... 29. Teisėjų kolegija vertina kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 31. ... 32. ... 33. Panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 2 d....