Byla A-143-421-12
Dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Kristinai Čeredničenkaitei, atsakovo atstovui Tomui Petrikui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja V. R. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (T 1, b. l. 2–7), kurį patikslino (T 4, b. l. 68–74), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) patenkinti skundą visiškai ir pripažinti jos atleidimą iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų neteisėtu;

52) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 41-863 „Dėl V. R. atleidimo iš valstybės tarnybos“; 3) grąžinti ją į valstybės tarnybą, paskiriant į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio (dabar – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo departamentas) pareigas, atitinkančias jos kvalifikaciją (arba žemesnės kvalifikacijos), arba į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigas, atitinkančias jos kvalifikaciją (arba žemesnės kvalifikacijos); 4) priteisti jos naudai iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

6Pareiškėja nurodė, kad ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 41-863 buvo atleista iš Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų, atleidimo datą perkeliant į 2009 m. gruodžio 17 d. Teigė, jog šis įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi atsakovas netinkamai realizavo Valstybės tarnybos įstatyme numatytą jos teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas. 2009 m. rugpjūčio 17 d. jai įteiktame 2009 m. liepos 23 d. įspėjime Nr. 1088 „Dėl pareigybės panaikinimo“ buvo nurodyta, kad visą įspėjimo laikotarpį jai gali būti siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, jeigu atitiks tos pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Tačiau įspėjimo laikotarpiu nebuvo informuota apie jokias laisvas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas (ar žemesnės kategorijos pareigas), į kurias galėtų būti paskirta (perkelta). Atsakovas nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos atleidžiamam valstybės tarnautojui siūlyti to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1126 pagrindu buvo panaikinta tik dalis Švietimo skyriuje dirbusių valstybės tarnautojų pareigybių, o pats skyrius, iki tol buvęs sudėtine (struktūrine) Kultūros ir ugdymo departamento dalimi, buvo pervadintas Švietimo departamentu. Atlikus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinius pertvarkymus, Švietimo departamento funkcijos (tikslai ir uždaviniai) iš esmės nepakito, o jis buvo suformuotas iš anksčiau Švietimo skyriuje dirbusių tarnautojų bei iš kitų departamentų skyrių perkeltų tarnautojų. Atsakovas, formuodamas Švietimo departamentą, kurio funkcijos iš esmės yra tapačios Švietimo skyriaus funkcijoms,

7iš buvusių Švietimo skyriaus tarnautojų ir iš kitų departamentų skyrių perkeltų tarnautojų,

8turėjo objektyvią galimybę (ir pareigą), atsižvelgęs į jos kvalifikaciją bei vadovaudamasis lygiateisiškumo principu, pasiūlyti jai kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas arba žemesnės kategorijos pareigas Švietimo departamente. Dėl nežinomų priežasčių pareigos naujai įsteigtame departamente buvo pasiūlytos kitiems asmenims. Teigė, kad, atleidžiant valstybės tarnautoją iš užimamų pareigų, kai įstatymas nustato garantiją būti perkeltam tokiu atveju į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, būtina vertinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją. Tačiau atsakovas nevertino jos kvalifikacijos ir nelygino

9su kitų tas pačias pareigas einančių asmenų kvalifikacija. Turi objektyviai aukštą kvalifikaciją, pareigoms užimti reikiamas tiek teorines, tiek praktines žinias, taip pat didesnį nei kitų paliktųjų pareigose darbo stažą. Jos kvalifikacija atitiko Švietimo departamento tarnautojams pareigybių charakteristikose nustatytus specialiuosius reikalavimus, todėl atsakovas turėjo objektyvią galimybę ir teisinę pareigą pasiūlyti jai kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Atsakovas pažeidė valstybės tarnybos principus, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 16, 43 straipsnių nuostatas ir neužtikrino įstatymo suteiktos teisės pretenduoti į

10kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas. Be to, jai taikytina Darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnio 4 dalyje numatyta garantija, nes augina du nepilnamečius vaikus iki keturiolikos metų. Atsakovas, pažeidęs DK imperatyvias nuostatas, numatančias, jog darbuotojas, auginantis vaiką iki keturiolikos metų, gali būti atleidžiamas tik ypatingais atvejais, neteisėtai ją atleido iš pareigų.

11Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 48–56; T 4, b. l. 78–83) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

12Atsakovas nurodė, kad ši administracinė byla jau buvo nagrinėjama apeliacine tvarka ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi, kuria grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustatė nemažai aplinkybių, kurių įrodinėti

13ir nustatinėti iš naujo šioje byloje nebereikia. Pareiškėjos argumentai, kad ne visos buvusio Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus pareigybės buvo panaikintos ar kad pats Švietimo skyrius nebuvo panaikintas, yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys apeliacinės instancijos teismo šioje byloje jau neginčijamai nustatytoms aplinkybėms. Teigė, jog pareiškėja patikslintame skunde visiškai neteisingai bei nepagrįstai interpretuoja teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias valstybės tarnautojo teisę būti perkeltam į kitas pareigas, kai yra naikinama jo pareigybė. Šis klausimas yra labai aiškiai reglamentuotas Valstybės tarnybos įstatymo

1443 straipsnio 1 dalyje. Įstatymas aiškiai nustato, jog valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų panaikinus jo pareigybę, jei nėra galimybės jo paskirti į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnes pareigas. Pareiškėjos teiginys, kad darbdavys privalo visais atvejais siūlyti darbuotojui, kurio pareigybė naikinama, kitas pareigas, yra visiškai nepagrįstas, nes iš paminėtos įstatymo nuostatos akivaizdu, kad tokia pareiga darbdaviui yra nustatyta, jei jis realiai turi galimybę konkretų darbuotoją paskirti į kitas pareigas (jei kitų pareigų, į kurias

15šis darbuotojas galėtų būti paskiriamas, nėra, neegzistuoja ir paminėta darbdavio pareiga). Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo jokios objektyvios galimybės pasiūlyti naujas pareigas visiems tarnautojams, kurių pareigybės buvo panaikintos, nes po reorganizacijos administracijos tarnautojų ir darbuotojų skaičius buvo ženkliai sumažintas (nuo 944 iki 710). Teisė darbdaviui atleisti darbuotoją iš pareigų dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų yra numatyta ne tik paminėtame įstatyme, bet ir DK 129 straipsnio 2 dalyje. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 44, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-311/2004, 2005 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-238/2005, 2007 m. balandžio 27 d. nutartis byloje

16Nr. 3K-3-204/2007). Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nustatęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atlikti struktūros pertvarkymai buvo realūs, todėl akivaizdu, kad jie, vadovaujantis paminėtomis teisės aktų normomis ir išdėstyta teismų praktika, buvo pakankamas pagrindas pareiškėjos atleidimui iš pareigų. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurios suteiktų jai pirmenybę būti perkeltai į kitas pareigas, išskyrus tai, jog ji sprendimo dėl jos atleidimo iš valstybės tarnybos priėmimo metu augino du vaikus iki keturiolikos metų. Tačiau atleidimo iš valstybės tarnybos metu pareiškėjos šeimoje buvo ne du, o tik vienas vaikas iki keturiolikos metų amžiaus. Ši aplinkybė bet kuriuo atveju nesuteikia pareiškėjai jokios pirmenybės teisės būti perkeltai į naujas pareigas, lyginant su kitais Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojais ir darbuotojais, nes paminėta įstatymo norma nėra taikoma, kai darbuotojas iš darbo yra atleidžiamas dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Nurodė, kad pirmenybę likti darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius, reglamentuoja DK 135 straipsnio 1 dalis. Šioje teisės normoje nurodyti kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl darbuotojo pirmenybės teisės likti užimamose pareigose mažinant etatų skaičių, yra taikomi tik tuo atveju, jei darbuotojo kvalifikacija nėra žemesnė už kitų darbuotojų ir jis atitinka pretenduojamos pareigybės aprašyme nurodytus reikalavimus. Šios pozicijos laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-58/2004, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-631/2005). Pareiškėja neatitinka nei vieno iš DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų, kuriais remiantis jai galėtų būti suteikta pirmenybė likti darbe, kai dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų yra mažinamas darbuotojų skaičius, todėl ji neturi jokios pirmenybės teisės būti perkeliama į kitas naujai įsteigtas pareigas. Akcentavo, kad, nepaisant to, jog DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, auginančiu vaikų iki keturiolikos metų, galima tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, šiuo atveju laikytina, kad pareiškėja neturi pirmenybės teisės likti pareigose. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra atleidžiama dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, o tokiu atveju darbuotojo pirmenybės teisę likti darbe reglamentuoja paminėta DK 135 straipsnio 1 dalis. Darbuotojo palikimas pareigose, darbdaviui negalint užtikrinti jam viso darbo krūvio, faktiškai reikštų dalines darbuotojo prastovas, o tai

17iš esmės pažeistų darbdavio interesus, kaip numatyta DK 129 straipsnio 4 dalyje. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo teisę atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-356/2004). Atsakovo nuomone, pareiškėjos kvalifikacija tikrai nebuvo aukštesnė už kitų asmenų. Pareiškėjos darbo stažas darbovietėje buvo vienas trumpiausių tarp visų Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus tarnautojų. Valstybės tarnautojo kvalifikacinė klasė negali būti laikoma vieninteliu ar tiksliausiu kriterijumi nustatant darbuotojo kvalifikaciją. Pareiškėjos įgyta kvalifikacija ir patirtis vykdant vienas funkcijas negali būti kriterijumi sprendžiant dėl jos gebėjimo geriau už kitus tame pačiame skyriuje dirbusius tarnautojus atlikti naujam struktūriniam padaliniui – Švietimo departamentui – priskirtas funkcijas. Pareiškėja neturėjo pirmenybės teisės likti pareigose ne tik dėl to, kad neatitinka nei vieno iš DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų, bet ir dėl to, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad jos kvalifikacija buvo aukštesnė už kitų Švietimo skyriaus tarnautojų bei kad ji geriau už likusius šio skyriaus tarnautojus atliktų Švietimo departamentui pavestas funkcijas. Visi kiti pareiškėjos pateikti duomenys apie jos kvalifikaciją (įgytą išsilavinimą, darbo patirtį, baigtus mokymus ir pan.) taip pat visiškai neišskiria jos iš bendro visų Švietimo departamento tarnautojų ir darbuotojų konteksto. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo pareiškėjos kvalifikacijos vertinti kaip aukštesnės už kitų tarnautojų ir šiuo pagrindu teikti jai pirmenybę likti darbe, kai yra vykdomi darbovietės struktūriniai pertvarkymai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos pripažinti neteisėtu ir panaikinti skundžiamą įsakymą nėra jokio pagrindo.

18II.

19Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. sprendimu

20(T 4, b. l. 107–120) atmetė pareiškėjos skundą.

21Teismas nustatė, kad pareiškėja yra atleista iš pareigų Valstybės tarnybos įstatymo

2244 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų,

23kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama). Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo 2011 m. vasario 14 d. nutartimi konstatavo, kad valstybės tarnautojo pareigybė, kurią užėmė pareiškėja, buvo panaikinta realiai, ir šis faktas nagrinėjamoje byloje yra nustatytas. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje

24Nr. A438-1743/2009). Teismas nustatė, kad po savivaldybės administracijoje įvykdytos struktūros reorganizacijos (2009 m. spalio 1 d.) Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje liko laisvi 23 etatai. Kadangi 20 pareigybių buvo aukštesnės kategorijos (nuo A lygio 12 iki A lygio

2516 kategorijos), negu pareiškėjos (A lygio 11 kategorijos) užimtos pareigos iki reorganizacijos, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo pagrindo perkelti pareiškėjos į šias pareigas (Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d.). Teismas taip pat nustatė, kad Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių atstovavimo poskyrio vyriausiojo specialisto (A lygio 8 kategorijos) bei Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento vyriausiojo specialisto (A lygio 10 kategorijos) pareigybei nustatyti specialieji reikalavimai – turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą. Pareiškėja 1986 m. baigė Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete rusų kalbos ir literatūros specialybės kursą, suteikiant jai dėstytojo filologo kvalifikaciją; 2007 m. baigė magistratūros studijas Mykolo Romerio universitete ir jai suteiktas viešojo administravimo magistro kvalifikacinis laipsnis. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėja neturėjo nustatyto išsilavinimo Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių atstovavimo poskyrio vyriausiojo specialisto bei Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento vyriausiojo specialisto pareigoms užimti. Švietimo departamento vyriausiajam specialistui (A lygio 10 kategorijos) nustatyti specialūs reikalavimai turėti ne mažesnį kaip 5 metų darbo patirtį dokumentų valdymo srityje. Kadangi pareiškėja neatitiko šių pareigybių aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų (neturėjo Vaiko teisių atstovavimo poskyrio ir Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento vyriausiesiems specialistams būtino socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimo bei 5 metų darbo patirties dokumentų valdymo srityje), atsakovas neturėjo objektyvaus pagrindo pasiūlyti pareiškėjai šių pareigų. Pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams suteikta diskrecijos teisė valstybės tarnautojų pareigybių aprašymuose nustatyti specialiuosius reikalavimus. Byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas, naudodamasis diskrecijos teise ir nustatydamas paminėtuose valstybės tarnautojų pareigybių aprašymuose specialiuosius reikalavimus, akivaizdžiai veikė nukrypdamas nuo teisėto tikslo, nėra. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymu

26Nr. 41-963 nuo 2009 m. spalio 1 d. jų sutikimu (prašymu) tam tikri valstybės tarnautojai perkelti į Švietimo departamentą. Naujos pareigos visiems į Švietimo departamentą perkeltiems tarnautojams buvo siūlomos 2009 m. rugsėjo mėn. (pasiūlymai (2009 m. rugsėjo 8 d.) buvo įteikti 2009 m. rugsėjo 16 d., išskyrus B. L., kuri sutikimą eiti siūlomas (2009 m. rugsėjo 25 d.) pareigas pasirašė 2009 m. rugsėjo 30 d. Tačiau šios pareigos pareiškėjai negalėjo būti siūlomos dėl pareigybės aprašyme nustatytų reikalavimų neatitikimo. Pareiškėjos teigimu, atsakovas turėjo galimybę pasiūlyti jai užimti pareigas naujai įsteigtame departamente. Teismas pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kurie valstybės tarnautojai turi pirmenybę likti tarnyboje tuo atveju, kai yra panaikinamos jų pareigybės ir yra mažinamas valstybės tarnautojų skaičius. Šis klausimas yra reglamentuotas DK (byloje aktuali 2009 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-589 redakcija) 135 straipsnio nuostatose (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.). DK

27135 straipsnio 1 dalyje, kuri vertintina kaip įtvirtinanti papildomą teisės į darbą garantiją, išvardytas išsamus asmenų, kuriems suteikiama pirmumo teisė būti paliktiems dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, sąrašas. Atkreipė dėmesį, kad įstatymas pirmumo teisę būti paliktam dirbti, kai sumažinamas darbuotojų skaičius dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų, numato tik DK 135 straipsnio 1 dalyje išvardytiems darbuotojams, o dėl darbuotojų, kurie nepatenka į DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą ir neturi kitų įstatymuose įtvirtintų garantijų, palikimo dirbti ar atleidimo iš darbo klausimą įstatymas palieka spręsti darbdaviui. Darbdavys turi teisę savo nuožiūra pasirinkti, su kuriuo darbuotoju nutraukti darbo sutartį, o su kuriuo darbuotoju tęsti. Tokios pozicijos, aiškindamas ir taikydamas paminėtą DK nuostatą, laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant DK normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), apibendrinimo apžvalga). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja pagal DK 135 straipsnio 1 dalį turėjo pirmenybės teisę likti valstybės tarnyboje, nes vien tik jos kvalifikacija ir darbo patirtis nėra juridiškai reikšmingi faktai, savarankiškai sudarantys pagrindą priskirti ją prie DK 135 straipsnio 1 dalyje išvardytų asmenų ir per se suteikiantys pirmumo teisę kito kandidato atžvilgiu. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėja nepagrįstai remiasi DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatytu apribojimu nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, auginančiu vaikų iki keturiolikos metų, jei darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Ginčo atveju DK 129 straipsnio 4 dalies nuostatos negali būti taikomos, nes darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14 ir 16 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalimi, nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12 ir 15 punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais. DK 129 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme yra nustatyti kiti paminėti apribojimai, todėl DK 129 straipsnio nuostatos netaikytinos nagrinėjant ginčus, atsirandančius iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Teismas nurodė, kad karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos ir pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kasmet įvertinti jų gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jų kvalifikaciją (Valstybės tarnybos įstatymo 22 str.). Todėl ginčo atveju nuostatos dėl vertinimo komisijos sudarymo nėra taikytinos. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, jog buvo vertinama Švietimo departamento tarnautojų, po reorganizacijos perkeltų į naujas pareigas, kvalifikacija, pirmenybės teisė likti dirbti valstybės tarnyboje. Teismas akcentavo, kad B. L. turėjo pirmenybės teisę DK 135 straipsnio 1 dalies pagrindu, be to, pareiškėja negalėjo pretenduoti į šias pareigas, nes neturėjo reikalaujamos 5 metų darbo patirties dokumentų valdymo srityje. Švietimo planavimo ir organizavimo skyriaus A lygio 10 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigoms, į kurias perkeltas G. K., nustatytas darbo patirties vietos savivaldos ir ūkio administravimo srityje reikalavimas. Bylos duomenys patvirtina, kad tam tikrais aspektais kiti darbuotojai buvo įvertinti kaip geresni kandidatai į pretenduojamas pareigas, atsižvelgiant į jų ankstesnį darbą, stažą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti (daryti prielaidą), jog konkrečiu atveju kandidatų pasirinkimą lėmė ne objektyvūs, o subjektyvūs veiksmai, kuriais buvo siekiama užkirsti kelią būtent pareiškėjos skyrimui į aptariamas pareigas. Atsakovas taip pat nurodė, kad D. N. reorganizacijos metu buvo nėščia ir negalėjo būti atleista iš valstybės tarnybos; D. Š., I. K., J. P., V. N. negalėjo būti atleistos iš pareigų, nes augino vaikus iki 3 metų. Kadangi pareiškėja neturėjo pirmumo teisės būti palikta dirbti, toks atsakovo pasirinkimas, atsižvelgiant į socialiai labiau pažeidžiamų darbuotojų interesus, yra pagrįstas. Teismas pažymėjo, jog darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 straipsnio 2 dalies taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, kadangi išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-631/2005). Kiekvienu atveju, perkeliant tarnautoją iš vienų pareigų į kitas, turi būti įvertinta tarnautojo veikla vykdant konkrečias jam pavestas funkcijas bei galimybė vykdyti pareigas, į kurias tarnautojas perkeliamas. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos kvalifikacija negali būti viską lemianti, tuo labiau kad jai buvo suteikta tik žemiausia iš trijų galimų valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių, o dauguma į Švietimo departamentą perkeltų tarnautojų taip pat turėjo šią klasę. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja turėjo kvalifikacinį pranašumą prieš kitus darbuotojus. Vien tik kvalifikacija nėra juridiškai reikšmingas faktas, sudarantis pagrindą pareiškėją priskirti prie DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų. Nenustačius, kad pareiškėjai turėjo būti teikiamas prioritetas prieš kitus į šias pareigas atrinktus kandidatus, atsakovas turėjo diskrecijos teisę nuspręsti, kurį asmenį atleisti iš valstybės tarnybos. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatavo, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti skundžiamą įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos neteisėtu. Šios išvados pagrindu atmestini visi kiti pareiškėjos reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

28III.

29Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 4, b. l. 125–129) prašo panaikinti Vilniaus

30apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundo reikalavimus, taip pat priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

311. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A143-1371/2011, Nr. A62-1367/2011, Nr. A438-3336/2011,

32Nr. A143-247/2010, Nr. A146-2643/2011, įspėjimo laikotarpiu visiškai nebuvo informuota apie jokias esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti, vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį atsakovo Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus reorganizavimą. Jos dalyvavimas užimtos pareigybės panaikinimo procese atsakovo buvo visiškai eliminuotas, t. y. šiame procese objektyviai neturėjo galimybės nei pretenduoti

33į naujai steigiamas Švietimo departamento pareigybes, nei pateikti savo argumentų dėl tokio pretendavimo. Buvo pažeistas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatas šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pagrindinė procedūra – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą. Po atsakovo įvykdytos struktūros reorganizacijos liko laisvi net 23 etatai, taigi jos teisėtų lūkesčių prasme svarbi informacija realiai egzistavo.

342. Valstybės tarnybos įstatymas nustato atsakovui pareigą karjeros valstybės tarnautoją, kurio pareigybė naikinama, paskirti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jeigu

35tokių nėra, esant valstybės tarnautojo sutikimui, - į žemesnės kategorijos pareigas.

36Atsakovas, formuodamas Švietimo departamentą, kurio funkcijos iš esmės tapačios Švietimo skyriaus funkcijoms, iš buvusių Švietimo skyriaus tarnautojų ir iš kitų departamentų skyrių perkeltų tarnautojų, turėjo objektyvią galimybę (ir pareigą), atsižvelgęs į jos kvalifikaciją

37bei vadovaudamasis lygiateisiškumo principu, pasiūlyti jai kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas arba žemesnės kategorijos pareigas Švietimo departamente. Atsakovas nevertino jos kvalifikacijos ir nelygino su kitų tas pačias pareigas einančių asmenų kvalifikacija. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. spalio 29 d. nutarimas Nr. 44, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje

38Nr. 3K-3-631/2005), atsakovas turėjo pareigą lyginamuoju aspektu įvertinti visų reorganizuojamo skyriaus darbuotojų kvalifikaciją ir palikti dirbti tuos darbuotojus, kurių kvalifikacija aukštesnė. Teismo išvada, kad jos kvalifikacija ir darbo patirtis nėra juridiškai reikšmingi faktai, per se suteikiantys pirmumo teisę kitų kandidatų atžvilgiu, yra nepagrįsta. Iš atsakovo pateiktų duomenų (lentelių) apie tariamai vykusį darbuotojų kvalifikacijos vertinimą matyti, jog daugeliu atveju pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaujantis asmenys palikti dirbti, buvo asmens darbo stažas, o ne kvalifikacija.

39Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 4, b. l. 135–140) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

401. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintos absoliučios pareigos darbdaviui visais atvejais naikinant valstybės tarnautojo pareigybę šį tarnautoją perkelti į kitas pareigas. Įstatymas aiškiai nustato, jog valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų panaikinus jo pareigybę, jei nėra galimybės jo paskirti į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnes pareigas.

412. Visiems iki reorganizacijos dirbusiems asmenims naujų pareigų naujai suformuotoje administracijoje pasiūlyti negalėjo, nes naujai įsteigtų pareigybių visiems panaikintas pareigybes užėmusiems tarnautojams ir darbuotojams paprasčiausiai neužteko.

423. Sprendžiant, kuriuos iš buvusių tarnautojų ir darbuotojų perkelti į naujai įsteigtas pareigas, o kuriuos atleisti iš valstybės tarnybos ar nutraukti darbo sutartį, buvo vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatyme ir DK įtvirtintomis normomis, reglamentuojančiomis darbuotojų pirmenybę likti darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius, bei įvertinant kiekvieno tarnautojo ir darbuotojo kvalifikaciją. Pareiškėja pati pripažįsta, kad ji neatitinka nei vieno iš DK

43135 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų, todėl jai nėra jokio pagrindo suteikti pirmenybės teisę prieš kitus tarnautojus būti perkeltai į naujas pareigas, panaikinus jos anksčiau užimtą pareigybę. Pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jos kvalifikacija buvo objektyviai aukštesnė už kitų į naujas pareigas perkeltų tarnautojų. Pareiškėjos kvalifikacija nebuvo aukštesnė lyginant su kitais į Švietimo departamentą perkeltais tarnautojais.

444. Visi į naujas pareigas Švietimo departamente perkelti tarnautojai visiškai atitiko jų naujų pareigybių aprašymuose nustatytus reikalavimus. Didžioji dalis šių tarnautojų buvo perkelti į aukštesnės kategorijos pareigas, negu iki atleidimo iš valstybės tarnybos ėjo pareiškėja (A lygio 11 kategorijos). Į naujai įsteigtą Švietimo departamentą perkeltų tarnautojų kvalifikacija buvo vertinama ne tik pagal darbo stažą, bet pagal daugelį aplinkybių, susijusių su šių asmenų darbu ankstesnėse pareigose, taip pat buvo atsižvelgiama į tarnautojų turimą pirmenybės teisę likti darbe, daugelis tarnautojų buvo perkelti į labai panašaus pobūdžio pareigas, lyginant

45su tomis, kurias jie ėjo iki reorganizacijos. Nei vienos iš 23 laisvų likusių pareigybių pareiškėjai negalėjo būti pasiūlytos, nes joms priskirtos kategorijos (nuo A lygio 13 iki A lygio 16 kategorijos) buvo aukštesnės už pareiškėjos iki atleidimo užimtos pareigybės kategoriją

46(A lygio 11 kategorija), taip pat ji neatitiko pareigybių aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų.

475. Nesant nei vienos laisvos pareigybės, kuri galėjo būti pasiūlyta pareiškėjai, nebuvo ir jokios galimybės pranešti jai apie šias pareigybes. Kiekvienam tarnautojui oficialiai buvo įteikti tik siūlymai eiti konkrečias laisvas pareigas, su kuriais šie tarnautojai galėjo sutikti

48arba nesutikti. Teisės aktai neįpareigoja tokiu atveju visiems tarnautojams, kurių pareigybės naikinamos, oficialiai išsiųsti visų naujai įsteigtų pareigybių sąrašą, tuo labiau kad šiuo atveju toks sąrašas ir taip buvo paskelbtas viešai, nes buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, kuris yra bendra tvarka skelbiamas savivaldybės internetiniame tinklalapyje. Vien oficialaus pranešimo apie esamas laisvas pareigybes neišsiuntimas niekaip neapribojo pareiškėjos galimybių būti perkeltai į naujas pareigas, nes tam, kad gautų siūlymą eiti šias pareigas, ji, kaip ir kiti tarnautojai, turėjo atitikti naujų pareigybių aprašymuose nustatytus reikalavimus, atitinkamą kvalifikaciją, pirmenybės teises, numatytas DK, ir kt.

496. Pareiškėja apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Tačiau bylos dalis dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, pareiškėjai atsisakius šio reikalavimo, jau yra išnagrinėta ir teismo sprendimas dėl šios bylos dalies jau yra įsiteisėjęs, t. y. turi res judicata galią (ABTĮ 96 str.

504 d.). Tokio reikalavimo pati pareiškėja nebereiškė netgi savo patikslintame skunde. Teismai įsiteisėjusiais sprendimais šioje byloje jau yra pripažinę pareiškėjos teisę atsisakyti paminėto reikalavimo, todėl pakartotinai jo reikšti pareiškėja nebeturi jokio pagrindo.

51Teisėjų kolegija

konstatuoja:

52IV.

53Apeliacinis skundas atmestinas.

54Iš pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2009 m. rugsėjo 28 d. įsakymo matyti, kad pareiškėja nuo 2009 m. gruodžio 17 d. atleista iš valstybės tarnybos (Kultūros ir ugdymo departamento Švietimo skyriaus Švietimo analizės ir planavimo poskyrio vyriausiosios specialistės pareigų) pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo). Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje nėra kvestionuojamas paminėtos, iki atleidimo iš valstybės tarnybos pareiškėjos užimamos, pareigybės panaikinimo faktas, kuris, be kita ko, yra patvirtintas šioje administracinėje byloje priimta ir įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartimi (T 3, b. l. 150-158). Pareiškėja, nesutikdama su paminėtu atleidimu iš tarnybos, savo nesutikimą grindžia, jos manymu, atsakovo padarytais Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies pažeidimais. Pagal pareiškėją, šie pažeidimai pasireiškė tuo, kad atsakovas nesivadovavo Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis jį pasiūlyti jai užimti iš esmės tapačias pareigas naujai įsteigtame Švietimo departamente, o pasiūlė šias pareigas kitiems tarnautojams. (Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 d., karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.<...>).Šių pareiškėjos nurodytų argumentų kontekste, kalbant apie faktines bylos aplinkybes, pažymėtina, kad nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės jau buvo nustatytos paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartyje. Šia nutartimi buvo konstatuota, kad paminėtas pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo įvykęs, pakeičiant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrą ir sumažinant savivaldybės administracijos tarnautojų ir darbuotojų skaičių. Teismo buvo nustatyta, kad vietoje panaikinto Kultūros ir ugdymo departamento (kuriame buvo 7 skyriai ir 78 etatai, tarp pastarųjų ir paminėtas pareiškėjos pareigybės etatas) buvo įsteigti du departamentai: Kultūros, sporto ir turizmo departamentas su jame numatytomis 17 pareigybių ir Švietimo departamentas, susidedantis iš 3 skyrių, kuriame buvo numatytos 27 pareigybės. Akcentuotina, kad, kaip nurodyta aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, tarp pastarųjų 27 pareigybių nebuvo tokių, kurios būtų laikomos tapačiomis su pareiškėjos (iki atleidimo iš tarnybos) užimama pareigybe. Pasisakydama dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kolegija taip pat pažymi, kad, kaip jau buvo paminėta aukščiau, pareiškėjos užimamos pareigybės panaikinimas vyko kartu su bendru savivaldybės administracijos struktūrinių pakeitimų vykdymu. Šie struktūriniai pokyčiai ir, tarnautojų bei darbuotojų skaičiaus sumažinimai buvo vykdomi atitinkamų administracinių sprendimų (įsakymų) pagrindu, kurių teisėtumas šioje administracinėje byloje nekvestionuojamas. Iš bylos matyti, kad dėl šių pakeitimų bendras savivaldybės administracijos tarnautojų ir darbuotojų skaičius ženkliai sumažėjo (nuo 944 iki 710). Todėl teisės taikymo požiūriu nagrinėjamai situacijai yra aktualus DK 135 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl darbuotojų (valstybės tarnautojų) pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, taikymas. Tai yra būtina padaryti, atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnis ir kitos šio įstatymo normos nepateikia tokios pirmenybės nustatymo reglamentavimo, todėl, kaip specialia teisės norma, yra būtina vadovautis DK 135 straipsnio 1 dalies nuostatomis (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.).

55DK 135 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai: 1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; 2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis; 3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius; 4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai; 5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje; 6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus. Pagal šio straipsnio 2 dalį, straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją. Iš nurodytos teisės normos matyti, kad jos pirmoje dalyje numatyti pirmenybės palikti darbe kriterijai (išskyrus nurodytą šios dalies 1 p.) nėra absoliutūs ta prasme, kad, ir jiems esant, pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti turi tie darbuotojai, kurie turi didesnę darbo kvalifikaciją. Pasisakydama dėl nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams ir jų nekartodama, sutinka su teismo padaryta išvada, kad DK 135 straipsnio taikymo požiūriu pareiškėja neturėjo pirmumo teisės likti tarnyboje palyginus su kitais pirmosios instancijos teismo aptartais tarnautojais. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei DK (be aptarto šio kodekso 135 str. 1 d.) nesant kitų darbuotojų (tarnautojų) pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti nustatymo kriterijų, darytina bendro pobūdžio išvada, kad toks pasirinkimas yra darbdavio (šiuo atveju atsakovo) diskrecija. Teismas gali įsiterpti į šią diskreciją tik tuo atveju, kai konkrečioje situacijoje to reikalauja tam tikros individualios konkrečios bylos aplinkybės ir jų įvertinimas, vadovaujantis bendrais teisės taikymui teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjos teismui paduotame skunde tokios aplinkybės nebuvo nurodytos. Apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su teismo sprendimu argumentai yra bendro pobūdžio ir, kolegijos manymu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir nesuteikia pagrindo jomis abejoti.

56Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamas administracinis ginčas pirmosios instancijos teismo išspręstas teisingai. Tenkinti pareiškėjos skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

57Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

58Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

59Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja V. R. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (T 1, b. l.... 5. 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009... 6. Pareiškėja nurodė, kad ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės... 7. iš buvusių Švietimo skyriaus tarnautojų ir iš kitų departamentų skyrių... 8. turėjo objektyvią galimybę (ir pareigą), atsižvelgęs į jos... 9. su kitų tas pačias pareigas einančių asmenų kvalifikacija. Turi... 10. kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas. Be to, jai taikytina Darbo kodekso... 11. Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 48–56; T 4, b. l. 78–83)... 12. Atsakovas nurodė, kad ši administracinė byla jau buvo nagrinėjama... 13. ir nustatinėti iš naujo šioje byloje nebereikia. Pareiškėjos argumentai,... 14. 43 straipsnio 1 dalyje. Įstatymas aiškiai nustato, jog valstybės tarnautojas... 15. šis darbuotojas galėtų būti paskiriamas, nėra, neegzistuoja ir paminėta... 16. Nr. 3K-3-204/2007). Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis... 17. iš esmės pažeistų darbdavio interesus, kaip numatyta DK 129 straipsnio 4... 18. II.... 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. sprendimu... 20. (T 4, b. l. 107–120) atmetė pareiškėjos skundą.... 21. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra atleista iš pareigų Valstybės... 22. 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojas atleidžiamas... 23. kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama). Pažymėjo, jog Lietuvos... 24. Nr. A438-1743/2009). Teismas nustatė, kad po savivaldybės administracijoje... 25. 16 kategorijos), negu pareiškėjos (A lygio 11 kategorijos) užimtos pareigos... 26. Nr. 41-963 nuo 2009 m. spalio 1 d. jų sutikimu (prašymu) tam tikri valstybės... 27. 135 straipsnio 1 dalyje, kuri vertintina kaip įtvirtinanti papildomą teisės... 28. III.... 29. Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 4, b. l. 125–129) prašo panaikinti... 30. apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti... 31. 1. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius... 32. Nr. A143-247/2010, Nr. A146-2643/2011, įspėjimo laikotarpiu visiškai nebuvo... 33. į naujai steigiamas Švietimo departamento pareigybes, nei pateikti savo... 34. 2. Valstybės tarnybos įstatymas nustato atsakovui pareigą karjeros... 35. tokių nėra, esant valstybės tarnautojo sutikimui, - į žemesnės... 36. Atsakovas, formuodamas Švietimo departamentą, kurio funkcijos iš esmės... 37. bei vadovaudamasis lygiateisiškumo principu, pasiūlyti jai kitas to paties... 38. Nr. 3K-3-631/2005), atsakovas turėjo pareigą lyginamuoju aspektu įvertinti... 39. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 4, b. l. 135–140) prašo... 40. 1. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintos... 41. 2. Visiems iki reorganizacijos dirbusiems asmenims naujų pareigų naujai... 42. 3. Sprendžiant, kuriuos iš buvusių tarnautojų ir darbuotojų perkelti į... 43. 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų, todėl jai nėra jokio pagrindo... 44. 4. Visi į naujas pareigas Švietimo departamente perkelti tarnautojai... 45. su tomis, kurias jie ėjo iki reorganizacijos. Nei vienos iš 23 laisvų... 46. (A lygio 11 kategorija), taip pat ji neatitiko pareigybių aprašymuose... 47. 5. Nesant nei vienos laisvos pareigybės, kuri galėjo būti pasiūlyta... 48. arba nesutikti. Teisės aktai neįpareigoja tokiu atveju visiems tarnautojams,... 49. 6. Pareiškėja apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo priteisti vidutinį... 50. 4 d.). Tokio reikalavimo pati pareiškėja nebereiškė netgi savo... 51. Teisėjų kolegija... 52. IV.... 53. Apeliacinis skundas atmestinas.... 54. Iš pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2009 m. rugsėjo 28 d. įsakymo matyti,... 55. DK 135 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, kai dėl ekonominių ar... 56. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamas administracinis ginčas pirmosios... 57. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 58. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą... 59. Nutartis neskundžiama....