Byla e2A-105-798/2017
Dėl žalos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Antano Rudzinsko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės ,,Ventus-Nafta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvybė“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Ventus-Nafta“ dėl žalos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 244 057,06 Eur, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Paaiškino, kad 2005-07-26 tarp šalių buvo sudaryta franšizės sutartis Nr. D-100/05, pagal kurią atsakovė įsipareigojo savo lėšomis ir sąnaudomis užtikrinti naudotojai (ieškovei) priklausančių degalinių išorinio dizaino vienodumą teisių turėtojo degalinių tinklui, savo lėšomis atlikti degalinių išorės dizaino pakeitimą, naudojant „Ventus“ prekės ženklą taip, kad išorės dizaino pakeitimas atitiktų teisių turėtojos (atsakovės) degalinėms keliamus išorės dizaino reikalavimus. Vykdant sutartį, atsakovė savo lėšomis pakeitė ženklus „Gelvybė“ ženklais „Ventus“, tačiau šalių sudarytos sutarties nevykdė, nekūrė ir neplėtojo aktyvaus degalinių tinklo, turinčio „Ventus“ prekės ženklą.
  3. 2015-05-12 atsakovė įteikė ieškovei pranešimą, kuriame nurodė, kad neketina tęsti sutarties nei visa jos apimtimi, nei kuria nors dalimi, šalių sudarytos sutarties galiojimas 2015-07-26 pasibaigė. Atsakovė minėtu pranešimu taip pat nurodė, kad ieškovė privalo nustoti naudoti atsakovei priklausančius prekių ženklus, įskaitant, bet neapsiribojant, prekių ženklu „Ventus“, kuriais naudojosi sutarties galiojimo metu, o tai reiškia, kad ieškovė privalo savo lėšomis pašalinti visus atsakovei priklausančius ženklus iš visų savo degalinių, kainų stendų, biuro pastato ir pan. Ieškovės nuomone, kadangi ieškovės degalinių išorės dizaino pakeitimą, įdiegiant prekės ženklus „Ventus“, atliko (finansavo) atsakovė, ji turi pareigą ne tik atlikti ar finansuoti demontavimo darbus, bet ir grąžinti ieškovės degalines į pradinę padėtį, buvusią iki įdiegiant degalinių išorės dizaino pakeitimus su ženklais „Ventus“. Ieškovė, sudarydama sutartį, suprato, kad atsakovė turi pareigą tiek įdiegti „Ventus“ prekės ženklą, tiek jį pašalinti.
  4. Sutarties 14.1.3. p., numatantis, kad nutraukus šią sutartį ar jai pasibaigus, visos naudotojai (ieškovei) suteiktos teisės netenka galios, todėl naudotoja nedelsiant pateikia teisių turėtojai (atsakovei) visą medžiagą, kurią jis gavo iš teisių turėtojos (atsakovės) pagal šią sutartį, reiškia, kad ieškovė įsipareigojo nesudaryti kliūčių atsakovei atsiimant jos pateiktas medžiagas, tačiau neįpareigoja ieškovės atlikti šių medžiagų demontavimo. Demontuotinos medžiagos yra atsakovės nuosavybė, todėl pareiga rūpintis savo nuosavybe po sutarties pasibaigimo tenka atsakovei.
  5. Atsakovė su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad pagal sutarties 14.1.3 p., būtent ieškovė turi pareigą pateikti atsakovei visą medžiagą, kurią ji gavo iš atsakovo pagal sutartį, o medžiaga suprantama kaip bet kokia reklaminė medžiaga. Sutartyje nėra numatyta, kad atsakovė įsipareigojo vykdyti ar finansuoti ieškovės pareigos nustoti naudotis sistema, ženklais ir su tuo susijusiais metodais, procesais, įgyvendinimą. Sutartimi atsakovei nustatyta pareiga finansuoti ženklų ir sistemos įdiegimą, tačiau ne demontavimą. Šalių sudaryta sutartis yra detali, aiškiai išdėstyta, todėl nėra pagrindo teigti, kad šalys aiškiai nesusitarė dėl to, kieno lėšomis turi būti pašalinti ženklai ir grąžinta visa pagal sutartį ieškovo gauta medžiaga. Sutarties 6.6.10 p. numato atsakovės pareigą atlikti prekių ženklo kapitalinį remontą, tačiau ne jo pašalinimo darbus sutarčiai jau pasibaigus. Ieškovės netinkamas sutarties bei jos sąlygų supratimas negali būti pagrindu atsakovės pareigai atsirasti. Ieškovės siekis vystyti prekės ženklą „Gelvybė“ atsakovės nėra ribojamas. Šalių sudaryta sutartis nenumato atsakovės pareigos finansuoti ieškovės degalinių išorinio ir (ar) vidinio dizaino pakeitimo į kitą prekės ženklą. Nenuėmusi nuo savo degalinių ženklų pasibaigus sutarties galiojimui, ieškovė pažeidžia sutarties 14.4 p., todėl nuo sutarties pasibaigimo momento iki dabar ji pažeidžia sutarties nuostatas ir laikytina skolininke, pažeidusia prievolę.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį tenkino.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl 2005-07-26 tarp šalių sudarytos franšizės sutarties Nr. D-100/05 14.1.3. p. aiškinimo: ieškovė nurodo, jog minėtu punktu, pareiga demontuoti ženklus „Ventus“ ir atkurti iki sutarties buvusią padėtį nustatyta atsakovei, tuo tarpu atsakovė paaiškino, kad pareiga demontuoti ženklą yra įtvirtinta ieškovei.
  3. Sutarties 14.1.3. p. numato ieškovei pareigą nedelsiant pateikti atsakovei visą medžiagą, kurią ji gavo iš atsakovės pagal šią sutartį. Pagal sutartį ieškovė iš atsakovės gavo ne tik degalinių pastatų bei įrangos apipavidalinimą, tačiau ir kitą – darbuotojų aprangą, nuolaidų korteles, klientų aptarnavimo standartą, kasos programinę įrangą. Šioje byloje ginčas dėl iš atsakovės gautos medžiagos grąžinimo, susijusios su prekės ženklu „Ventus“ įdiegimu, kuri nėra betarpiškai sujungta su pastatais ar nekilnojama įranga, nėra keliamas. Pagal sutartį visą su „Ventus“ prekių ženklu susijusią įrangą bei pastatų apipavidalinimą turėjo pateikti atsakovė savo sąskaita. Šalių paaiškinimai, taip pat liudytojo T. J. parodymai tvirtina, kad UAB „Gelvybė“ pastatų bei įrangos pakeitimą iš prekės ženklo „Gelvybė“ į prekės ženklą „Ventus“ atliko UAB „Rohe“ pagal atsakovės užsakymą ir šių darbų išlaidas padengė atsakovė. Atsakovės atstovas negalėjo paaiškinti, kur buvo panaudotos medžiagos, kurios liko nuėmus nuo pastatų prekės ženklą „Gelvybė“. Taigi, sutartis ir faktiškai atlikti atsakovės veiksmai tvirtina, kad prekės ženklo įdiegimo darbus įsipareigojo atlikti ir atliko atsakovė.
  4. Teismas sprendė, kad sutarčiai pasibaigus, atsakovė turi ne tik teisę, tačiau ir pareigą pasiimti visa tai, ką yra davusi sutarties vykdymui, taip pat net jei tai yra susiję su papildomomis demontavimo ir buvusios padėties atkūrimo išlaidomis, kadangi sutartis numato ieškovei pareigą pateikti, tačiau ne demontuoti atsakovės sumontuotus „Ventus“ ženklus, todėl ieškovė pagal sutartį privalo netrukdyti atsakovei pasiimti savo prekės ženklais pažymėtą turtą. Kadangi šių veiksmų atsakovė pati atlikti nesiėmė, ieškovė pagrįstai reikalauja, kad būtų atlyginti prekių ženklo „Ventus“ pakeitimo į prekės ženklą „Gelvybė“ kaštai.
  5. Teismas nustatė, kad ieškovė reikalavimą pagrindė į bylą pateiktu UAB „Rohe“ komerciniu pasiūlymu, iš kurio matyti, jog devyniose ieškovei priklausančiose degalinėse išorinio dizaino pakeitimas iš prekės ženklo „Ventus“ į prekės ženklą „Gelvybė“ kainuotų 244 057,06 Eur bei sprendė, kad nors atsakovė teigia, jog prašoma priteisti suma yra nepagrįsta, tačiau įrodymų, kad darbus galima atlikti už mažesnę, nei nurodo ieškovė, kainą į bylą nepateikė.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde atsakovė AB „Ventus-Nafta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas daro klaidingą išvadą, jog atsakovės įsipareigojimas pagal Sutartį savo sąskaita apipavidalinti ieškovės degalines suponuoja atsakovės pareigą pasibaigus Sutarčiai atlikti (ar finansuoti) ieškovės degalinių naują apipavidalinimą. Sutartis yra labai detali ir aiškiai išdėstyta, nei iš Sutarties teksto, nei iš šalių veiksmų nėra pagrindo daryti tokios išvados.
    2. Byloje nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės kompensuoti ieškovės degalinių naują apipavidalinimą. Teismas nepagrįstai franšizės teisiniams santykiams taikė analogiją pagal CK 6.499 str. 1 d., reglamentuojančią nuomos teisinių santykių pabaigą, nes šių dviejų institutų tapatinti negalima, kadangi, pavyzdžiui, franšizės atveju teisių turėtojas suteikia naudotojui teisę naudotis teisių turėtojo intelektine nuosavybe naudotojo fizinėje verslo vietoje, o nuomos atveju nuomotojas nuomininkui suteikia teisę naudotis nuomotojo fiziniu turtu, todėl tokiu atveju nuomininkas ir turi pareigą jį grąžinti nuomotojui tokios pat būklės, įvertinus nusidėvėjimą.
    3. Teismas klaidingai teigia, jog atsakovės atstovas negalėjo paaiškinti, kur buvo panaudotos medžiagos, kurios liko nuėmus nuo pastatų prekės ženklą „Gelvybė“, kadangi to negalėjo paaiškinti UAB „Rohe“ atstovas, apklaustas liudytoju, kuri nėra ir nebuvo atsakovės atstovas.
    4. Teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, jog atsakovė iš „Ventus“ į „Orlen“ pakeitė ir ieškovės degalinių apipavidalinimą, dėl ko darė klaidingą išvadą apie tikrąją šalių valią ir šalių ketinimus, jog šalims buvo suprantama, kad prekės ženklo ant pastatų ir įrangos pastatymo, keitimo darbus yra įsipareigojusi atlikti atsakovė.
    5. Teismas nepagrįstai Sutarties 14.1.3. p. nuostatą aiškina, kaip ieškovės pareigą ne pateikti jai suteiktas medžiagas, o netrukdyti atsakovei jas pasiimti, kadangi toks aiškinimas yra nelogiškas pagal minėtos nuostatos formuluotę ir joje įtvirtintą ieškovės pareigą.
    6. Nesutiktina su teismo išvada, jog atsakovei nesiėmus pačiai atlikti „Ventus“ prekės ženklais pažymėtų medžiagų demontavimo, ieškovė pagrįstai reikalauja, kad būtų atlyginti prekių ženklo „Ventus“ pakeitimo į prekės ženklą „Gelvybė“ kaštai. Nei ieškovė, nei teismas nenurodė, kokia įstatymo norma remiamasi teigiant, kad franšizės davėjas turi pareigą savo sąskaita atlikti ar finansuoti franšizės gavėjo išlaidas, atsiradusias po franšizės sutarties pasibaigimo.
    7. Ieškovės užsakymu darbai yra paskaičiuoti naujomis medžiagomis, neskaičiuojant jokio nusidėvėjimo, o argumentai, kad tai nėra pačios brangiausios medžiagos, neeliminuoja tokio reikalavimo neteisėtumo.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
    1. Sutarties sudarymo metu šalių valia buvo plėtoti „Ventus“ prekės ženklą per ieškovės degalinių tinklą, todėl pasibaigus sutarčiai atsakovei tenka pareiga pasiimti savo turtą. Tokia išvada darytina sistemiškai, iš protingo asmens perspektyvos vertinant sutarties nuostatas, tai, kad demontuotinas turtas yra atsakovės nuosavybė, bei remiantis CK 6.52 str. nuostata dėl prievolės įvykdymo vietos, pagal kurią ieškovo prievolė atiduoti atsakovei jos turtą turi būti vykdoma ieškovės degalinėse. Be to, pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną žodis „pateikia“ reiškia „duoti“, „pasiūlyti“. Ieškovės nuomone, Sutarties 14.1.3. p. nuostatos žodis „pateikia“ reiškia tik tai, kad ieškovė atiduoda atsakovei jos turtą.
    2. Sutarties 14.1.3. p. nuostata buvo įtraukta atsakovės iniciatyva ir buvo skirta tam, kad ieškovė žinotų, jog, pasibaigus sutarčiai, atsakovės perduotas turtas nepereina ieškovės nuosavybėn, todėl ji turi leisti jį atsakovei pasiimti.
    3. Demontavimo darbus atlikti ieškovės sąskaita būtų nesąžininga, neteisinga ir neproporcinga atsižvelgiant į tai, kad būtent atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, kurie truko ilgą laiką, ir nevykdė sutarties. Ieškovės nuomone, sutarties pažeidimas sudaro papildomą pagrindą tenkinti ieškinio reikalavimą.

4Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atsakovės paduoto apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
  2. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje ginčas kilo dėl to, kaip aiškinti 2005-07-26 tarp šalių sudarytos franšizės sutarties Nr. D-100/05 14.1.3. p., kuris numato, kad nutraukus šią sutartį ar jai pasibaigus, visos UAB „Gelvybė“ suteiktos teisės netenka galios, todėl naudotojas nedelsiant pateikia teisių turėtojui visą medžiagą, kurią jis gavo iš teisių turėtojo pagal šią sutartį. Šalys skirtingai aiškina, kieno pareiga ar sąskaita turėtų būti demontuoti išorės dizaino objektai su prekės ženklu „Ventus“. Ieškinio reikalavimą taip pat sudaro išlaidos, susijusios su ieškovės anksčiau naudoti išorės dizaino apipavidalinimo grąžinimas į pradinę padėtį iki šalims pasirašant sutartį.
  3. Teismas, nagrinėdamas bylą ir aiškindamas sutartį, turi ją aiškinti sąžiningai, nustatyti tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią nuostatą, pažymėta, kad teismas turi kuo tiksliau išsiaiškinti šalių valią, kurią jos išreiškė sudarydamos sutartį ir prisiimdamos iš tokios sutarties kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. bendrovė Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Miaras“ v. A. D. IĮ ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Kartu kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nurodytas reikalavimas lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Miaras“ v. A. D. IĮ ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010), nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių ketinimais (CK 6.193 straipsnio 5 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.).
  4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sutartis numato ieškovei pareigą pateikti, tačiau ne demontuoti atsakovės sumontuotus „Ventus“ ženklus, todėl atsakovė turi ne tik teisę, tačiau ir pareigą pasiimti visa tai, ką yra davusi sutarties vykdymui, net jei tai yra susiję su papildomomis demontavimo ir buvusios padėties atkūrimo išlaidomis. Teismas tokią išvadą darė remdamasis faktinės bylos aplinkybėmis, įvertinęs Sutarties 14.1.3 p., šalių paaiškinimais, taip pat liudytojo T. J. parodymais, kurie patvirtino, kad UAB „Gelvybė“ pastatų bei įrangos pakeitimą iš prekės ženklo „Gelvybė“ į prekės ženklą „Ventus“ atliko UAB „Rohe“ pagal atsakovo užsakymą ir šių darbų išlaidas padengė atsakovė AB „Ventus-Nafta“.
  5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip nustatyta byloje, pagal sutartį ieškovė iš atsakovės gavo ne tik degalinių pastatų bei įrangos apipavidalinimą, tačiau ir darbuotojų aprangą, nuolaidų korteles, klientų aptarnavimo standartą, kasos programinę įrangą. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, ginčas dėl iš atsakovo gautos medžiagos grąžinimo, susijusios su prekės ženklu „Ventus“ įdiegimu, kuri nėra betarpiškai sujungta su pastatais ar nekilnojama įranga, nėra keliamas. Todėl akivaizdu, kad šią su pastatais ar nekilnojama įranga nesusijusią medžiagą, ieškovė pasibaigus sutarčiai fiziškai galėjo pateikti atsakovei. Tačiau šalių Sutartyje konkrečiai nebuvo aptarta, kaip ginčo medžiagą, kurią sumontavo pati atsakovė, reikėtų nuimti.
  6. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovės argumentą, kad pagal Sutarties 14.1.3. p. nuostatą galima teigti, kad būtent ieškovas turi pareigą demontuoti visas medžiagas, t.y. pateikti ir jas atiduoti atsakovei. Visų pirma, Sutarties 14.1.3. p. ir veiksmažodis „pateikia“, kurį Dabartinės lietuvių kalbos žodynas apibūdina, kad „duoti“, „pasiūlyti“ reiškia, jog ieškovė turi atiduoti atsakovei jos turtą, t.y. iš atsakovės gautą medžiagą, susijusią su prekės ženklu „Ventus“ įdiegimu, o pagal sutarties prasmę, tai medžiagą, kuri nėra betarpiškai sujungta su pastatais ar nekilnojama įranga ir nesudaryti tam kliūčių. Antra, abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė). Atsižvelgiant į šią taisyklę ir į tai, kad Sutarties 14.1.3 p. parengė ir šis punktas atsirado atsakovės iniciatyva, tai žodžiai „pateikia“ ir „medžiagos“ turi būti aiškinamos taip kaip jas suprato ir vertino ieškovė. Trečia, jog remiantis CK 6.52 straipsniu, kuris numato prievolės įvykdymo vietą, ieškovės prievolė atiduoti atsakovei jos turtą, turi būti vykdoma ieškovo degalinėse.
  7. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad atsakovė savo lėšomis sumontavo pastatų apipavidalinimą su „Ventus“ ženklu (Sutarties 6.5.1 p.), pagal sutartį įsipareigojo atlikti kapitalinį remontą (Sutarties 6.5.2 p.) bei pagal sutarčių aiškinimo taisykles vertinant ginčo Sutarties 14.1.3. p. ir atsižvelgiant į Sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, CK 6.52 straipsnį, leidžia apeliacinės instancijos teismui pagrįstai manyti ir konstatuoti, kad būtent atsakovei tenka pareiga ir demontuoti apipavidalinimą su „Ventus“ ženklu.
  8. Sprendžiant, ar atsakovei kyla pareiga demontavus pastatų bei įrangos apipavidalinimą su „Ventus“ ženklu, jį grąžinti į buvusią padėtį, t. y. su ieškovės anksčiau naudotu apipavidalinimu, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovės sąskaita jos užsakovui UAB „Rohe“ atlikus darbus, susijusius su ženklo „Ventus“ sumontavimu ant pastatų ir įrangos, ieškovės iki sutarties sudarymo naudoti ženklai, būtų jai grąžinti. Apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad šalių bendradarbiavimas iš esmės pasibaigė atsakovei nevykdant sutarties ir Sutartyje įtvirtinti komerciniai tikslai nebuvo pasiekti dėl atsakovės kaltės, o ieškovė negavo naudos, kurios ji pagrįstai tikėjosi, jei atsakovė nebūtų pažeidus sutarties, atsakovė turi grąžinti ieškovės pastatų bei įrangos apipavidalinimą į iki sutarties buvusią padėtį. Todėl apeliacinis teismas sutinka su ieškovės pozicija, jog toks ginčo išsprendimas ir sutarties vertinimas užtikrintų Sutarties šalių turtinių interesų pusiausvyros principą, atitiktų bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis), nes teisėti ieškovės lūkesčiai, jog ji galės naudoti šalies mastu pakankamai plačiai žinomu prekės ženklu bei su tuo susijusia sistema, nebuvo įgyvendinti.
  9. Teismas tenkino ieškinį visiškai ir vadovaudamasis į bylą pateiktu UAB „Rohe“ komerciniu pasiūlymu priteisė prašomą sumą. Nors apeliantė teigia, kad tokio dydžio reikalavimas yra nepagrįstas, darbai yra paskaičiuoti naujomis medžiagomis, neskaičiuojant jokio nusidėvėjimo, kaip jau minėta anksčiau – byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovės iki sutarties sudarymo naudoti ženklai būtų jai grąžinti, taigi akivaizdu, kad apipavidalinimas bus montuojamas naujomis medžiagomis. Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė nepateikė įrodymų, kad darbus galima atlikti už mažesnę, nei nurodo ieškovė, kainą, taigi apeliantė nepagrindė savo atsikirtimų (CPK 178 str.).
  10. Teismas iš ekspertizės akto esančio civilinėje byloje Nr.2A-221/2014 pagal UAB „Gelvybė“ ieškinį atsakovui AB „Ventus-Nafta“ dėl mokėjimų pagal frančizes sutartį priteisimo ir įpareigojimo vykdyti šią sutartį, nustatė, jog teismo ekspertai yra konstatavę, jo AB „Ventus-Nafta“ 22 degalinėse keisdama prekės ženklą iš „Ventus“ į „Orlen“ patyrė 14 024 964,73 Lt išlaidų arba vidutiniškai 609 781,08 Lt išlaidų vienai degalinei. Taip pat ekspertizės akte pažymėta, jeigu UAB „Gelvybė“ devyniose degalinėse „Ventus“ prekės ženklas būtų keičiamas į „Orlen“, tai vidutinės išlaidos galėtų sudaryti 5 488 030 Lt (609 781,08 x9) (1 t., b.l. 143). Teismo vertinimu, šie duomenys patvirtina, jog ieškovo prašoma suma bei UAB „Rohe“ pateiktas komercinis pasiūlymas devyniose ieškovei priklausančiose degalinėse išorinio dizaino pakeitimas iš prekės ženklo „Ventus“ į prekės ženklą „Gelvybė“ kainuotų 244 057,06 Eur, atitinka rinkos kainas ir yra net iš esmės net mažesnis negu atsakovo patirtos išlaidos keičiant prekės ženklą iš „Ventus“ į „Orlen“.
  11. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7- 38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3- 107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais, todėl apeliacinį skundą atmeta, o teismo sprendimą palieka nepakeistą.

5Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai