Byla 2A-2076-221/2015
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-912-979/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alramstos sija“ ieškinį atsakovui R. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2014 m. vasario 28 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą tarp R. K. ir UAB „Alramstos sija“, 2014 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija ALS Nr. 409, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo 17 173,91 Eur.

5Nurodė, kad atsakovui nuo 2008 m. kovo 6 d. priklauso 100 procentų ieškovės akcijų, todėl jam turėjo būti žinoma, jog Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3017-254/2013 iki nutarties iškelti UAB „Alramstos sija“ bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti įsiteisėjimo dienos UAB „Iris“ ir kitų kreditorių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo UAB „Alramstos sija“ nuosavybės teise priklausantį turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, taip pat pinigines lėšas, paliekant teisę atsiskaityti su UAB „Iris“, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Turto arešto aktas Turto arešto aktų registre užregistruotas 2014 m. sausio 2 d., nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei įteikta 2014 m. sausio 6 d. Nepaisant to, 2014 m. vasario 28 d. atsakovo vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra serija ALS Nr. 409 17 173,91 Eur (59 298,07 Lt) sumai už pirktas prekes (medieną, valcuotą plieninį profilį). Be to, šalys 2014 m. vasario 28 d. pasirašė tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. 14/03, pagal kurį ieškovės skola atsakovui ir atsakovo skola ieškovei pagal PVM sąskaitą faktūrą serija ALS Nr. 409 įskaitytos. Iki 2014 m. vasario 28 d. ieškovės skola atsakovui sudarė 84 858,84 Eur (293 000,6 Lt), o nuo 2014 m. vasario 28 d. – 67 684,93 Eur (233 702,51 Lt). Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartimi iškelta UAB „Alramstos sija“ bankroto byla, jos turtui taikytas areštas panaikintas 2014 m. kovo 14 d. nutartimi. 2014 m. vasario 28 d. sudarytais sandoriais buvo pažeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės turtui nustatyti apribojimai, jais buvo sumažintas ieškovės turtas, iš kurio turi būti tenkinami jos kreditorių finansiniai reikalavimai, todėl šie sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 str. 1 d.). Pagal 2014 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą ALS Nr. 409 perduotos prekės yra suvartojamos, dėl nusidėvėjimo nebetekusios savo vertės, todėl tikslinga taikyti restituciją ekvivalentu pinigais.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 4 d. sprendimu patenkino ieškinį: pripažino niekiniais ir negaliojančiais 2014 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija ALS Nr. 409, 2014 m. vasario 28 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą tarp R. K. ir UAB „Alramstos sija“, taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovo 17 173,91 Eur. Konstatavo, kad UAB „Alramstos sija“ dokumentų perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, jog įmonės buhalteriniai dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti 2014 m. kovo 31 d., ieškinys teisme gautas 2015 m. sausio 27 d., t. y. nepraleidus CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtino ieškinio senaties termino. Įvertinęs nagrinėjamą civilinę bylą ir išnagrinėtą civilinę bylą, kurioje ieškovė prašė priteisti iš atsakovo pagal 2014 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą 59 298,07 Lt skolą, 2 134,73 Lt delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, sprendė, kad nors ginčo šalys sutampa, tačiau ginčo dalykas ir pagrindas yra netapatūs. Nustatė, kad teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki bankroto bylos iškėlimo, apribojo ieškovei disponavimą (parduoti, kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti, kitokiu civilinėje apyvartoje galimu būdu pakeisti turto teisinę būklę) visu priklausančiu turtu. Nustatęs, kad duomenys apie ieškovės turto arešto įregistravimą paskelbti viešai Turto arešto aktų registre 2014 m. sausio 2 d., padarė išvadą, kad nuo šio momento negalėjo būti sudaromi bet kokie sandoriai su ieškovės turtu. Pažymėjo, kad atsakovas, kaip ne vienos akcinės bendrovės savininkas, t. y. verslininkas, kuriam taikytini didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, žinojo arba turėjo žinoti apie įmonės galimą nemokumą, kadangi jau kurį laiką nebuvo atsiskaitoma su juo ir kitais kreditoriais, be kita ko, turėjo galimybę patikrinti informaciją apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir draudimus, sudarydamas ginčytinus sandorius, pasidomėti, ar nebus pažeidžiami įmonės ir/ar kitų kreditorių teisės ir teisėti interesai. Nurodė, kad teismo posėdžio metu atsakovas, buvęs įmonės vadovas ir buvusi buhalterė tvirtino, jog jiems buvo žinoma apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau, jų supratimu, jomis buvo apribotos tik piniginės operacijos sąskaitose (pervedimai) ir kasoje (mokėjimai grynais pinigais). Pažymėjo, kad toks subjektyvus oficialių privalomų dokumentų – teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turinio supratimas ir neteisingas interpretavimas neatleidžia nuo tinkamo pareigų vykdymo ir atsakomybės už jų nesilaikymą. Konstatavo, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti 2014 m. vasario 28 d., galiojant imperatyviam draudimui – teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Padarė išvadą, kad ginčytinais sandoriais, pirmiausia išrašant PVM sąskaitą faktūrą už įmonės sandėlyje buvusias prekes (statybines medžiagas), kurios kaip trumpalaikis turtas yra įtraukiamos į įmonės balansą, 17 173,91 Eur sumai buvo sumažintas įmonės turtas, vėliau atliekant įskaitymą (sudengiant skolas), panaikintas įmonės debitorinis reikalavimas atsakovo atžvilgiu, į kurį galėjo būti nukreiptas įmonės kreditorių finansinių reikalavimų proporcingas tenkinimas. Laikė, kad tokiu būdu ginčytinais sandoriais buvo pažeisti kreditorių teisės ir interesai patenkinti savo reikalavimus. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovas, buvusi buhalterė ir buvęs direktorius paaiškino, jog prekių pirkimas–pardavimas ir PVM sąskaitos faktūros išrašymas už statybines medžiagas neatitiko tikrosios šalių valios, kadangi tikslas buvo ne prekių įsigijimas, o dalies įmonės įsiskolinimo atsakovui, kaip akcininkui, padengimas. Sprendė, kad tokiu sutarties šalių ketinimu iš esmės siekiama išvengti Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintos įmonės balanse esančio turto realizavimo tvarkos ir bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo (Įmonių bankroto įstatymo 33, 35 str.), toks tikslas yra priešingas viešajai tvarkai ar gerai moralei, o toks sandoris pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu. Įvertinęs aplinkybes, kad prekės – statybinių medžiagų likučiai – dėl nusidėvėjimo neatitinka tikrosios vertės, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, bankrutavusios įmonės turto realizavimas vyksta specialia Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, pripažino, kad restitucijos taikymas natūra nėra tikslingas (CK 6.147 str.), todėl atsakovas ieškovei turėtų grąžinti įgytų prekių ekvivalentą pinigais, įgydamas reikalavimo teisę į kreditorinio reikalavimo patenkinimą ieškovės bankroto byloje (CK 1.5, 6.145 str., Įmonių bankroto įstatymo 26 str.).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį.

10Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111.

12Nepagrįstai konstatuota, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistas kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas. Bankroto bylos procedūrų pradžia laikytinas bankroto bylos iškėlimas. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti dar neįsiteisėjus Kauno apygardos vasario 28 d. nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dar nesant teismo patvirtintam kreditorių sąrašui su konkrečiais reikalavimais. Byloje nenustatyta, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atskiri kreditoriai buvo kreipęsi į teismą su prašymu įtraukti juos į kreditorių sąrašą su konkrečiais finansiniais reikalavimais.

132.

14Pažeidžiant CPK 183, 185 straipsnius, nevisapusiškai įvertinta laikinųjų apsaugos priemonių apimtis, nustatyta Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartyje ir reglamentuota Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 2 punkte. Tik įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga, o iki tol, teisme esant paduotam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nurodyti interesai saugomi tik tiek, kiek nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurios turinys neturi prieštarauti Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 2 punktui, kuriuo apibrėžta areštuojamo turto apimtis. Be to, neanalizuotas Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutarties turinys dėl jos atitikties CPK 147 straipsnio 5 dalies reikalavimams, vertinant ginčijamų sandorių teisėtumą. Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartyje neapibūdintos taikomos laikinosios apsaugos priemonės, nenurodytas jų taikymo mastas. Neįvertinta, kad nutartyje tik konstatuota, jog areštuotas nuosavybės teise priklausantis turtas, tačiau, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 2 punkto turiniu, vienareikšmiškai suprantama, kad nutartyje nuspręsta uždrausti disponuoti tik ilgalaikiu UAB „Alramstos sija“ turtu. Nevertintas ir faktas, kad pareiškimo dėl bankroto bylos pateikimo teismui metu skola UAB „Iris“ sudarė 47 357,02 Lt. Teismas turėjo pareigą patikrinti, ar ieškovė ginčijamais sandoriais perleido turtą, kuris areštuotas Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 2 d. nutartimi, tačiau to neatliko. Dėl to padarė klaidingą išvadą, kad ginčijamais sandoriais buvo perleistas turtas, kuriam taikytas areštas. Be to, neatsižvelgta, kad Kauno apygardos teismui 2014 m. sausio 2 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, UAB „Alramstos sija“ neatsirado ribojimai atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, numatytų Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte, įskaitymą.

153.

16Nepagrįstai spręsta, kad ginčijamais sandoriais pažeista kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog kreditoriai būtų pareiškę reikalavimus bankroto byloje. Ieškovės direktorius su bankroto bylą inicijavusia UAB „Iris“ visiškai atsiskaitė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, todėl nėra pagrindo UAB „Iris“ priskirti kuriai nors Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatytai kreditorių eilei. Dėl sudarytų sandorių nesumažėjo bankrutuojančios įmonės galimybė atsiskaityti su kreditoriais, nes tarpusavio skolų įskaitymo aktu buvo tik iš dalies sumažinta įmonės skola pagrindiniam kreditoriui (atsakovui), nepakito bankrutuojančios įmonės turto masė. Byloje nenustatyta kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog būtų kitaip pažeistos kreditorių teisės. Neatsižvelgta, kad atsakovas ir buvęs bankrutuojančios įmonės direktorius pripažino, jog ginčijamais sandoriais perleistas turtas yra bevertis ir nelikvidus.

174.

18Neužtikrintas civilinių teisinių santykių stabilumas, įgytų teisių ilgaamžiškumas ir jų gerbimas. Nevertinta, kad apeliantas savo veiksmais nepažeidė konkrečios imperatyvios teisės nuostatos. Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinys vertintas atsietai nuo Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 2 punkto, kuris turi liepiamąjį privalomąjį reikalavimą teismui arba teisėjui – areštą uždėti tik įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam turtui. Niekiniais ir negaliojančiais pripažintais sandoriais buvo perleistas trumpalaikis turtas (atsargos–žaliavos), kuris nebuvo laikinosiomis apsaugos priemonėmis suvaržytas objektas.

195.

20Pažeisti bendrieji restitucijos taikymo principai, nukrypta nuo kasacinio teismo suformuotos restitucijos taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2006; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2008), netirtos visos restitucijos (ne)taikymui (jos būdui) teisiškai reikšmingos aplinkybės, nepakankamai kontroliuotas įrodinėjimo procesas, teismas nebuvo reikiamai aktyvus. Pritaikius restituciją, pažeisti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai, atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, o ieškovės pagerėjo, nors šiame ginče, esant teisiniam pagrindui, buvo įmanoma šalis grąžinti į padėtį, buvusią iki sutarčių sudarymo. Nesuprantama, kaip mediena ir valcuoti plieniniai profiliai maždaug per metus prarado savo vertę dėl nusidėvėjimo. Neįvertinti ieškovės kreditoriai pagal jų veiklos pobūdį. Su kai kuriais iš jų galima atsiskaityti statybinėmis medžiagomis, todėl yra tikslinga taikyti restituciją natūra. Nenurodyti argumentai, dėl kurių remiamasi vienais įrodymais, o kiti įrodymai atmetami, nėra įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl restitucijos taikymo, vertinimo. Nėra duomenų, kad būtų išsamiai ir objektyviai vertintos skirtingų restitucijos taikymo būdų galimybės ir pagrindai.

216.

22Nepagrįstai neįvertintas ieškovės nesąžiningumas. Ieškovė tiek ankstesniu, tiek dabartiniu ieškiniu į teismą kreipėsi dėl to paties tikslo, t. y., kad būtų išieškota iš atsakovo ta pati tik ieškovės manymu teisiškai pagrįsta 59 298,07 Lt (17 173,91 Eur) dydžio suma, kylanti iš to paties sandorio –PVM sąskaitos faktūros Nr. ALS 409, išrašytos 2014 m. vasario 28 d. Ankstesniu atveju ieškovė ieškinyje nurodė, kad pagal minėtą dokumentą nėra atliktas 59 298,07 Lt apmokėjimas, o antruoju atveju prašoma šį sandorį pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją 17 173,91 Eur (59 298,07 Lt) sumai. Taigi praktiškai abiem atvejai ieškovė tariamai gina pažeistas kreditorių teises.

23Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad įmonei buvo žinoma apie Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį, nutartis buvo įteikta tinkamai ir viešai užregistruota Turto arešto aktų registre 2014 m. sausio 2 d., todėl nuo 2014 m. sausio 2 d. pradėjo galioti įmonės turtui taikytas areštas. Ginčo sandoriai buvo sudaryti galiojant Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutarčiai taikyti įmonės turtui laikinąsias apsaugos priemones, kurios panaikintos Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartimi. Laikinosios apsaugos priemonės taikytos visam įmonės turtui, t. y. ilgalaikiam, trumpalaikiam, įmonės turtinėms teisėms ir piniginėms lėšoms. Su UAB „Iris“ buvo atsiskaityta tik po bankroto bylos iškėlimo UAB „Alramstos sija“, todėl bet koks su įmonės turtu susijęs veiksmas, kuriuo nebuvo atsiskaityta su UAB „Iris“ iki bankroto bylos UAB „Alramstos sija“ iškėlimo arba atsisakymo ją kelti, pažeidė ne tik kitų UAB „Alramstos sija“ kreditorių, bet ir UAB „Iris“ interesus ginčo sandorių sudarymo metu. Nagrinėjamoje situacijoje teisiškai reikšmingas ir su teisiniais padariniais sietinas Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, kuriame nurodyta, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Atlikus ginčo sandorius, buvo iš dalies patenkintas tik vieno kreditoriaus (apelianto) reikalavimas (nors Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartyje vienareikšmiškai nurodyta, jog galimi su turto disponavimu susiję veiksmai tik UAB „Iris“ reikalavimui patenkinti), taip sumažinant galimybę proporcingai bankroto procese iš ginčo turto patenkinti visų įmonės kreditorių reikalavimus. Liudytoju apklaustas buvęs ieškovės direktorius nurodė, jog su UAB „Iris“ jis savo asmeninėmis lėšos atsiskaitė jau po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Įskaitymas, esant pritaikytai laikinajai apsaugos priemonei, pažeidžia kitų įmonės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus. Iš PVM sąskaitos faktūros nėra aišku, kokios rūšies mediena (medienos pavadinimas, apdirbimo lygis, drėgnumas, matmenys) ir kokie valcuoti profiliai (plieno markė, matmenys, profilio forma) buvo perduoti apeliantui, taigi nėra žinoma, kokių būtent prekių reikalautina iš apelianto. Atliekant restituciją natūra, ieškovė privalėtų kreiptis pagalbos į specialistus, siekiant nustatyti medienos, valcuoto plieninio profilio rūšį ir vertę tam, kad restitucija natūra atitiktų savo paskirtį. Dėl to ieškovė patirtų nuostolių. Atsižvelgiant į tai, kad esant netinkamoms laikymo sąlygoms mediena ir plienas turi savybę pūti, pelyti, drėkti, rūdyti ir kitaip gesti bei į tai, kad nuo ginčytinų sandorių iki sprendimo priėmimo praėjo daugiau kaip vieneri metai, nėra aišku, ar apeliantas yra išsaugojęs šiais prekes, ieškovės padėtis nepagrįstai pablogėtų, taikant restituciją natūra.

24IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

26Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3017-254/2013 iki nutarties iškelti bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti įsiteisėjimo UAB „Alramstos sija“ atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas UAB „Alramstos sija“ nuosavybės teise priklausančiam turtui, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, taip pat areštuotos piniginės lėšos, paliekant teisę atsiskaityti su UAB „Iris“, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (b. l. 12–13). 2014 m. vasario 28 d. nutartimi UAB „Alramstos sija“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ (b. l. 5–6, 7). Bankroto administratorius, patikrinęs BUAB „Alramstos sija“ sandorius, nustatė, kad 2014 m. vasario 28 d. atsakovo vardu 17 173,91 Eur sumai išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. ALS 409 už pirktas prekes (b. l. 17) bei tarp UAB „Alramstos sija“ ir atsakovo sudarytas tarpusavio skolų užskaitymo aktas Nr.14/03, kuriuo suderintos tarpusavio skolos (UAB „Alramstos sija“ skolinga akcininkui R. K. 276 665,52 Lt, už nuomą – 16 335,08 Lt, R. K. pagal sąskaitą faktūrą Nr. ALS 409 skolingas UAB „Alramstos sija“ 59 298,07 Lt), atliekant tarpusavio skolos užskaitymą – galutinis UAB „Alramstos sija“ įsiskolinimas R. K. – 233 72,51 Lt (b. l. 18). Kadangi sandoriai buvo sudaryti galiojant turto apribojimams atsakovo UAB „Alramstos sija“ turtui, bankroto administratorius kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti sudarytus sandorius niekiniais ir negaliojančiais, taikyti restituciją ir priteisti ekvivalentą pinigais už parduotas prekes. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Su sprendimu nesutinka atsakovas, motyvuodamas tuo, kad nepagrįstai konstatuota, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistas kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimas, jų eiliškumas; pažeidžiant CPK 183, 185 straipsnius, nevisapusiškai įvertinta laikinųjų apsaugos priemonių apimtis, nustatyta Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartyje ir reglamentuota Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 2 punkte; neužtikrintas civilinių teisinių santykių stabilumas, įgytų teisių ilgaamžiškumas ir jų gerbimas; pažeisti bendrieji restitucijos taikymo principai, nukrypta nuo kasacinio teismo suformuotos restitucijos taikymo praktikos; nepagrįstai neįvertintas ieškovės nesąžiningumas.

27Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka.

28Byloje kilo ginčas dėl UAB „Alramstos sija“ ir atsakovo tarpusavio skolos užskaitymo, atlikto galiojant UAB „Iris“ inicijuotoje UAB „Alramstos sija“ bankroto byloje taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, teisėtumo. Reikalavimo įskaitymo aktą, kuriuo atsakovo 17 173,91 Eur reikalavimas ieškovei įskaitytas, ieškovės bankroto administratorius ginčijo CK 1.80 straipsnio, 6.134 straipsnio 1 dalies 7 punkto, Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pagrindais.

29Įskaitymas – vienas prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuris laikomas įvykdytu pranešus apie tai kitai prievolės šaliai (CK 6.131 str. 1, 2 d.). Ieškinio faktiniu pagrindu ieškovė nurodė iki bankroto bylos iškėlimo jos turto atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių faktą ir pateikė šio fakto teisinį vertinimą, teigdama apie įskaitymo prieštaravimą teismo nutartimi taikytam draudimui disponuoti ieškovo turtu.

30Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vienas įmonių bankroto instituto tikslų – kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Kreditoriams sudaromos sąlygos patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir finansų, taip pat apsaugoti skolininko interesus, kad esant galimybei būtų atkurtas finansinis jo stabilumas. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Toks teisinis reglamentavimas lemia, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti atsakovo nekilnojamojo daikto areštas, kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas (CPK 145 str. 1 d. 1 p., 3 p.). Įmonė, kuriai gresia bankroto bylos iškėlimas, gali disponuoti savo turtu tiek, kiek to neriboja teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos apsaugoti galbūt nemokios įmonės turtinę padėtį ir užkirsti kelią per tą laiką sumažinti jos turtą, taip apsaugant visų kreditorių galimybes bankroto proceso metu gauti visišką ar dalinį savo reikalavimų patenkinimą. Taigi ir iki bankroto bylos iškėlimo kreditorių interesai saugomi ta apimtimi, kuria nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Įskaitymas, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, pažeidžia kitų įmonės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus. Todėl atmestini apeliantės argumentai, kad tik įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga.

31Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių apimtis, nustatytas Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartyje, vertinant Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 2 punkto kontekste, t. y., kad areštas galiojo tik ieškovės nekilnojamajam turtui ir ilgalaikiam materialiam turtui. Pažymėtina, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, kad, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, kas reiškia, kad dėl kito turto arešto (trumpalaikio turto, piniginių lėšų, turtinių teisių, debitorinių skolų ir pan.) teismas sprendžia savo nuožiūra.

32Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 2 d. nutartimi, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 3 dalimi, areštavo UAB „Alramstos sija“ turtą, uždrausdamas disponuoti areštuotu turtu, taip pat areštuotos piniginės lėšos, paliekant teisę atsiskaityti su ieškove, t. y. UAB „Iris“, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Taigi, teismas apribojo ieškovei disponavimą visu jai priklausančiu turtu, tai netgi nurodydamas motyvuojamoje nutarties dalyje, taip pat pažymėdamas, kad turtas areštuojamas iki nutarties iškelti UAB „Alramstos sija“ bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti. Nutartis įsiteisėjusi, nebuvo pakeista. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalį turto arešto aktų registre registruojami teismų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos, kitų valstybės institucijų ir pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (CPK 675 str. 4 d.; Turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 1 d.). Tuo tarpu ginčo įskaitymas buvo atliktas galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, t. y. viso turto areštui, viešai paskelbtam Turto arešto aktų registre, todėl darytina išvada, kad tiek bendrovės vadovui, tiek atsakovui – bendrovės vieninteliam akcininkui, kaip apdairiems, rūpestingiems asmenims, ši informacija buvo žinoma. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms – ieškovo turto areštui, negalima atlikti įskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011). 2014 m. vasario 28 d. Kauno apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad jau nuo 2012 m. pabaigos įmonė veiklos nevykdo, įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Todėl tai, kad bendrovė įskaitymo sudarymo metu (2014 m. vasario 28 d.) buvo nemoki ir negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, mokėti nustatytų mokesčių, bendrovės vadovas ir akcininkas, aiškiai suprato ir žinojo. Bylos medžiaga pagrindžia ir tai, kad su UAB „Iris“, t. y. įmone, pateikusia teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Alramstos sija“ iškėlimo, buvo atsiskaityta tik po bankroto bylos iškėlimo. Todėl UAB „Alramstos sija“ ir R. K. atliktas skolų užskaitymas 17 173,91 Eur sumai sumažino tik ieškovės skolą apeliantui, tačiau pažeidė tiek UAB „Iris“, tiek kitų kreditorių teisės ir interesus patenkinti savo reikalavimus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestini apelianto argumentai, kad su UAB „Iris“ buvo atsiskaityta iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Alramstos sija“ ir taip nepažeista kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė, taip pat, kad ginčo sandoriais nebuvo sumažintas ieškovei priklausantis turtas, nes, kaip minėta, buvo realizuotas, ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, areštuotas turtas. Nesutiktina su apeliantu, kad turtas buvo bevertis ir nelikvidus, nes, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, jis įvertintas 17 173,91 Eur suma.

33Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, teigiančiu, jog nėra pagrindo ginčo sandorius laikyti niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes apeliantas nepažeidė imperatyvių teisės normų.

34Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Šiam sandorio negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Kadangi įskaitymu buvo pažeista Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. draudimas ieškovei disponuoti turtu, ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ginčo sandorius pagrįstai pripažino niekiniais ir negaliojančiais.

35Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją ekvivalentu pinigais, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, be to, su kai kuriais iš kreditorių galima atsiskaityti statybinėmis medžiagomis, todėl yra tikslinga taikyti restituciją natūra.

36CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, t. y. pagal bendrąją taisyklę restitucija taikoma natūra. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje, aptariant restitucijos taikymo aspektus, pasisakyta, jog tais atvejais, kai tariamasis sandoris pažeidžia trečiųjų asmenų interesus, prioritetas turi būti teikiamas pažeistų jų teisių gynimui ir restitucija taikoma CK 1.86 straipsnio 2 dalies, 1.80 straipsnio 2 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2013).

37Kaip nustatyta byloje, ieškovė prašė teismo taikyti restituciją ekvivalentu pinigais ir iš apelianto priteisti ieškinio sumą, šalis grąžinant į pradinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą, nurodydamas, kad pagal ginčo sandorius prekės yra statybinių medžiagų likučiai, todėl dėl nusidėvėjimo sandorio pripažinimo negaliojančiu metu neatitinka tikrosios vertės, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, bei atsižvelgdamas į tai, kad bankrutavusios įmonės turtas realizuojamas specialia Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismu, atkreipdama dėmesį, kad iš PVM sąskaitos faktūros matyti, jog apeliantas įsigijo medieną ir valcuotus plieninius profilius, tačiau nėra aišku, kokios rūšies mediena (medienos pavadinimas, apdirbimo lygis, drėgnumas, matmenys) ir kokie valcuoti profiliai (plieno markė, matmenys, profilio forma) buvo perduoti apeliantui. Todėl sutiktina su ieškovės atstovu, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodančiu, jog nėra žinoma, kokių konkrečiai prekių reikalautina iš apelianto. Sutiktina ir su tuo, kad atliekant restituciją natūra, ieškovė privalėtų kreiptis į specialistus pagalbos nustatant medienos bei valcuoto plieninio profilio rūšį ir vertę tam, kad restitucija natūra atitiktų savo paskirtį, dėl ko ieškovė patirtų nuostolių, būtų uždelstas bankroto procesas, didinamos administravimo išlaidos, be to, nuo ginčytinų sandorių iki sprendimo priėmimo praėjo daugiau kaip vieneri metai, todėl neaišku, ar šios prekės ir ar tos pačios prekės yra pas apeliantą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad turtas buvo bevertis ir nelikvidus, tačiau, kalbėdamas apie restituciją, nurodo, kad tuo turtu buvo galima atsiskaityti su kreditoriais. Taigi restitucija ekvivalentu pinigais tiek ieškovei, tiek apeliantui atkuriant teisę teikti finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje, labiausiai atitiktų jų pačių interesus bei viešąjį interesą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl restitucijos taikymo būdų ir pagrindų, savaime nereiškia, jog parinktas restitucijos taikymas natūra nagrinėjamu atveju yra negalimas.

38Apelianto teigimu, nepagrįstai neįvertintas ieškovės nesąžiningumas, nes ieškovė tiek ankstesniu, tiek dabartiniu ieškiniu į teismą kreipėsi dėl to paties tikslo, t. y., kad būtų išieškota iš atsakovo ta pati tik ieškovės manymu teisiškai pagrįsta 59 298,07 Lt (17 173,91 Eur) dydžio suma, kylanti iš to paties sandorio – PVM sąskaitos faktūros Nr. ALS 409, išrašytos 2014 m. vasario 28 d. Ankstesniu atveju ieškovė ieškinyje nurodė, kad pagal minėtą dokumentą nėra atliktas 59 298,07 Lt apmokėjimas, o antruoju atveju prašoma šį sandorį pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją 17 173,91 Eur (59 298,07 Lt) sumai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas dėl ieškinių tapatumo pasisakė sprendime, šalis pati pasirenka savo teisių gynimo būdus, todėl ieškovės elgesio, ginant įmonės ir kreditorių interesus, nėra pagrindo laikyti nesąžiningu.

39Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

40Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

Nutarė

42Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2014 m. vasario 28... 5. Nurodė, kad atsakovui nuo 2008 m. kovo 6 d. priklauso 100 procentų ieškovės... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 4 d. sprendimu patenkino... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 9. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės... 10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 11. 1.... 12. Nepagrįstai konstatuota, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistas... 13. 2.... 14. Pažeidžiant CPK 183, 185 straipsnius, nevisapusiškai... 15. 3.... 16. Nepagrįstai spręsta, kad ginčijamais sandoriais pažeista kreditorių... 17. 4.... 18. Neužtikrintas civilinių teisinių santykių stabilumas, įgytų teisių... 19. 5.... 20. Pažeisti bendrieji restitucijos taikymo principai, nukrypta nuo kasacinio... 21. 6.... 22. Nepagrįstai neįvertintas ieškovės nesąžiningumas. Ieškovė tiek... 23. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo,... 24. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis... 26. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartimi... 27. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka.... 28. Byloje kilo ginčas dėl UAB „Alramstos sija“ ir atsakovo tarpusavio skolos... 29. Įskaitymas – vienas prievolės pasibaigimo pagrindų. CK... 30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vienas įmonių... 31. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas... 32. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 2 d.... 33. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, teigiančiu, jog nėra pagrindo... 34. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir... 35. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją... 36. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris... 37. Kaip nustatyta byloje, ieškovė prašė teismo taikyti restituciją... 38. Apelianto teigimu, nepagrįstai neįvertintas ieškovės nesąžiningumas, nes... 39. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija... 40. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai,... 41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 42. Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą palikti...