Byla 3K-3-392/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Algimanto Spiečiaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bendros Lietuvos–JAV UAB „Sanitex“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Šalvis“ ieškinį atsakovui bendrai Lietuvos–JAV UAB „Sanitex“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Šalvis“ 2005 m. kovo 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 2000 m. sausio 26 d. sudarė su atsakovu UAB „Sanitex“ krovinio vežimo sutartį, pagal kurią jis įsipareigojo pervežti atsakovo krovinį iš Lenkijos į Kauną, o atsakovas – sumokėti už pervežimą 1800 Lt. 2000 m. vasario 2 d. ieškovo darbuotojo vairuojamą automobilį Lenkijos teritorijoje sustabdė policininkais persirengę nusikaltėliai, kurie pagrobė automobilį su gabenamu kroviniu. 2000 m. vasario 7 d. ieškovo ir atsakovo vadovai pasirašė protokolą, kuriame nurodė, kad šalys žino, jog pagal 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją CMR (toliau – CMR konvencija) atsakomybė už krovinį tenka vežėjui. 2000 m. vasario 28 d. šalys pasirašė susitarimą Nr. S01 „Dėl padarytos žalos atlyginimo“, kuriuo ieškovas įsipareigojo atlyginti atsakovui žalą, padarytą praradus 174 029,40 Lt vertės krovinį, išdėstant žalos mokėjimą penkeriems metams, t. y. iki 2006 m. sausio 31 d. Ieškovas pažymėjo, kad jo, kaip vežėjo, atsakomybė kilo iš 2000 m. sausio 26 d. pervežimo sutarties, todėl vežėjo atsakomybę už prarastą krovinį reglamentuoja CMR konvencija. Pagal CMR konvencijos17 straipsnį vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio praradimą, jeigu tai įvyko dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo numatyti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. Ieškovo teigimu, Lenkijos Respublikos policijos ir prokuratūros dokumentai patvirtina, kad krovinį pagrobę nusikaltėliai naudojosi policijos skiriamaisiais ženklais ir ieškovo vairuotojas negalėjo nepaklusti jų reikalavimams sustoti, o sustojus jam buvo pagrasinta ginklu, uždėti antrankiai, taigi jis negalėjo priešintis ir užkirsti kelio žalos padarymui. Be to, krovinio saugumu privalo rūpintis ne tik vežėjas, bet ir krovinio siuntėjas. Ieškovas nurodė, kad 2000 m. vasario 28 d. šalių susitarimas, kuriuo susitarta dėl didesnės negu nustatyta CMR konvencijoje vežėjo atsakomybės, yra niekinis, nes pagal CMR konvencijos 41 straipsnį visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais. Ieškovas taip pat nurodė, kad, vykdydamas minėtą susitarimą, nuo 2000 m. balandžio 14 d. iki 2004 m. gruodžio 13 d. sumokėjo atsakovui 62 500 Lt, kurie, taikant restituciją, turi būti jam grąžinti. Ieškovas, remdamasis CK 1.80 straipsniu, CMR konvencijos 17, 41 straipsniais, prašė teismą pripažinti niekiniu 2000 m. vasario 28 d. susitarimą Nr. S01 „Dėl padarytos žalos atlyginimo“ ir priteisti iš atsakovo 62 500 Lt, gautus jo pagal šį niekinį susitarimą.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Kauno apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Teismas sprendime nurodė, kad šalys, sudarydamos 2000 m. vasario 28 d. susitarimą dėl žalos atlyginimo 1964 m. CK 483 straipsnio pagrindu, privalėjo taip pat laikytis CMR konvencijos nuostatų ir negalėjo susitarti dėl didesnės negu nustatyta Konvencijoje vežėjo atsakomybės. CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodyti atvejai, kai vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės. Teismas konstatavo, kad ginčo atveju aplinkybių, atleidžiančių vežėją nuo atsakomybės už prarastą krovinį, buvimas įrodytas byloje esančiais oficialiais Lenkijos Respublikos policijos ir prokuratūros dokumentais, kuriuose nustatyta, jog krovinys buvo pavogtas trijų ginkluotų policininkų uniformomis apsirengusių nusikaltėlių, turėjusių policijos ženklais ir švyturėliais pažymėtą automobilį, panaudojant šaunamąjį ginklą. Teismo nuomone, tokiomis aplinkybėmis ieškovo vairuotojas negalėjo numatyti, kad automobilį stabdantys asmenys yra nusikaltėliai, o ne policininkai, todėl jis negalėjo nepaklusti jų reikalavimui sustoti. Teismas nurodė, kad nors vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą yra preziumuojama, tačiau saugiu krovinio nugabenimu turi rūpintis ne tik vežėjas, tai yra ir krovinio siuntėjo (gavėjo) rūpestis, kuris, siekdamas išvengti galimų nuostolių (jei vežėjas įrodytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytas ar kitas aplinkybes, atleidžiančias vežėją nuo atsakomybės), galėtų susitarti dėl papildomų apsaugos priemonių, kurias turėtų taikyti vežėjas, arba tiesiog apdrausti krovinį. Teismas nusprendė, kad atsakovas neįrodė savo teiginio, jog ieškovas buvo įsipareigojęs apdrausti ginčo krovinį, o to nepadaręs privalėjo pranešti siuntėjui: ginčo šalys susitarime dėl krovinio pervežimo sutarė, kad ieškovo vairuotojas įgaliotas atlikti muitinės procedūrą pasienyje ir privalo turėti automobilio higieninį pasą, o kitų reikalavimų ieškovui arba jo vairuotojui nenustatė. Teismo nuomone, faktas, kad 2000 m. vasario 7 d. protokole ieškovas pripažino, jog dėl jo kaltės automobiliui nebuvo pratęstas krovinio draudimas ir apie tai atsakovas nebuvo informuotas, laikytinas ne ieškovo kaltę pagrindžiančiu įrodymu, bet aplinkybe, įrodančia, jog atsakovas nepasidomėjo, ar ieškovas, be pervežimo sutartyje nurodytų paslaugų, ėmėsi papildomų krovinio apsaugos priemonių. Teismas konstatavo, kad atsakovas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, todėl negali dėl prarasto krovinio kaltinti ieškovą ir reikalauti jo atlyginti žalą. Teismas taip pat nusprendė, kad ieškovo reikalavimui negali būti taikoma ieškinio senatis, nes dar nepasibaigęs prievolės pagal ginčijamą susitarimą įvykdymo terminas, neišaiškintas nusikaltimas dėl krovinio pagrobimo, be to, ieškovo reikalavimas kilo ne iš pervežimo sutarties, todėl jam taikytinas ne CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, bet CK 1.125 straipsnio 1 dalies, 1.127 straipsnio 2 dalies nuostatos. Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad ginčo šalių 2000 m. vasario 28 d. susitarimas dėl žalos atlyginimo, kuriuo susitarta dėl didesnės vežėjo atsakomybės, prieštarauja imperatyviosioms CMR konvencijos nuostatoms, todėl yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis, 41 straipsnis), ir atsakovas privalo grąžinti ieškovui pagal šį susitarimą gautus 62 500 Lt (CK 1.80, 6.145, 6.146 straipsniai).

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 16 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad šalių sudarytoje 2000 m. sausio 26 d. krovinio vežimo sutartyje atsakomybės klausimai nebuvo aptarti, tačiau, sprendžiant dėl vežėjo atsakomybės tarptautinio krovinių vežimo atveju, taikytinos CMR konvencijos nuostatos, reglamentuojančios vežėjo atsakomybę. Ieškovas ir atsakovas, sudarydami 2000 m. vasario 28 d. susitarimą, susitarė dėl vežėjo atsakomybės, ir ieškovas (vežėjas) įsipareigojo atlyginti atsakovui prarasto krovinio vertę. Kolegija pažymėjo, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą dėl aplinkybių, kurių pasekmių jis negalėjo išvengti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs krovinio praradimo ginčo atveju aplinkybes, pagrįstai nusprendė, jog ieškovas prarado krovinį dėl apiplėšimo, kurio jis negalėjo numatyti ir išvengti (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamu 2000 m. vasario 28 d. susitarimu nukrypta nuo CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatų, atleidžiančių vežėją nuo atsakomybės už krovinio praradimą dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti, todėl šis susitarimas pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį yra negaliojantis (1964 m. 47 straipsnis). Kolegijos nuomone, draudimo sutarties buvimas ar nebuvimas neturi reikšmės sprendžiant vežėjo atsakomybės klausimą pagal CMR konvenciją. Dėl ieškinio senaties taikymo kolegija nurodė, kad susitarime, kurį ginčija ieškovas, nustatytas terminas atlyginti žalą iki 20006 m. sausio 31 d.; ieškinys pareikštas 2005 m. kovo 22 d.; iki 2000 m. CK įsigaliojimo nebuvo pasibaigęs trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl ginčo atveju taikytina dešimties metų ieškinio senatis (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis; CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties pradžią, teisingai taikė CK 1.127 straipsnio 2 dalį.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu atsakovas bendra Lietuvos–JAV UAB „Sanitex“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

101. Teismas neteisingai taikė CMR konvencijos normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios Konvencijos aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Tarptautinio krovinių vežimo keliais konvenciją (CMR)“ 23 punkte nurodyta, kad „teismai vežėjo atsakomybę pagal CMR konvenciją turi traktuoti kaip sutartinę, bet ne deliktinę, nors vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo pagal CMR konvenciją yra preziumuojama (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai)“. Ši nuostata reiškia, kad, vykdant tarptautinius pervežimus, šalims paliekama teisė, nepažeidžiant CMR konvencijos nuostatų, susitarti dėl vežėjo atsakomybės. Ginčo atveju teismas neteisingai kvalifikavo šalių susitarimą dėl žalos atlyginimo, nes neįvertino aplinkybės, kad ginčijamas susitarimas buvo sudarytas jau po krovinio praradimo, kai šalys realiai įvertino visas faktines aplinkybes, kurios ir lėmė ieškovo apsisprendimą prisiimti atsakomybę už krovinio praradimą. Be to, UAB „Šalvis“ yra krovinių pervežimo verslu užsiimanti įmonė, taigi akivaizdu, kad, būdama šios srities specialistė, puikiai suvokė ginčijamo susitarimo sąlygas ir pasekmes. Teismo motyvacija dėl šio susitarimo prieštaravimo CMR konvencijos 17 straipsnio 2 daliai galėtų būti logiška tik tuo atveju, jeigu šalys prieš krovinio pervežimą būtų sutarusios, kad vežėjas atsakys už krovinio praradimą bet kokiomis aplinkybėmis.

112. Pagal CMR konvenciją vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo yra preziumuojama (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo 23 punktas), todėl teismas nepagrįstai reikalavo, kad UAB „Sanitex“ įrodytų vežėjo atsakomybę dėl prarasto krovinio. Teismas, darydamas išvadą, kad ginčo atveju ieškovas turėtų būti atleistas nuo atsakomybės už krovinio praradimą pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, neįvertino labai svarbių faktinių aplinkybių, t. y. kad vežėjas dėl savo kaltės neapdraudė krovinio ir apie krovinio neapdraudimą nepranešė UAB „Sanitex“. Be to, vertinant byloje surinktą informaciją, akivaizdu, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis ėmėsi kitų veiksmų, išskyrus pranešimą apie krovinio pagrobimą policijai, kurių galėjo imtis ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas. UAB „Šalvis“ galėjo (privalėjo) informuoti užsakovą ir krovinio pardavėją, savarankiškai užsiimti krovinio paieška kreipdamasis į Lenkijos vežėjų interesams atstovaujančias visuomenines organizacijas, privačias tarnybas ar atlikti kitus veiksmus , kad būtų galima išvengti žalos.

123. Civilinėje teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris verslininkams palieka teisę savarankiškai įvertinti visas faktines aplinkybes ir rizikas, o jas įvertinus, sudaryti sandorius (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Teismas, pripažindamas ginčijamą susitarimą negaliojančiu, nepagrįstai ignoravo šalių teisę, visapusiškai įvertinus faktines aplinkybes, sudaryti sandorį, atitinkantį įstatymo nustatytus reikalavimus. Be to, po ginčijamo susitarimo sudarymo UAB „Šalvis“ beveik dvejus metus vykdė pagal jį prisiimtus įsipareigojimus, tokiu elgesiu patvirtindamas, kad šiuo susitarimu prisiimti įsipareigojimai yra protingi, teisingi ir sąžiningi.

134. Teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 2 dalis). Ginčo atveju negali būti taikoma CK 1.127 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, leidžianti ieškinio senaties terminą pradėti skaičiuoti nuo prievolės įvykdymo termino pabaigos. Ginčijame susitarime nustatyti 69 atskiri mokėjimai, t. y. prievolės įvykdymo terminai, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškinio senatis turėtų būti skaičiuojama nuo viso susitarimo įvykdymo termino, kuris sueina tik 2006 m. sausio 31 d. Ieškovas apie ginčijamo susitarimo prieštaravimą CMR konvencijos nuostatoms turėjo žinoti jau susitarimo sudarymo metu, todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo jo sudarymo dienos, t. y. nuo 2000 m. vasario 28 d. Be to, teismas atsisakymą taikyti ieškinio senatį grindė 2000 m. CK normomis, tačiau ginčijamas susitarimas sudarytas galiojant 1964 m. CK, taigi ieškinio senaties taikymo klausimą teismas turėjo spręsti pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK nuostatas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Teismas nusprendė, kad šalių susitarimui taikytinos CMR konvencijos nuostatos, tačiau atsisakė taikyti šios Konvencijos 32 straipsnyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, taikytiną visiems iš CMR konvencijos kildinamiems reikalavimams.

145. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, tačiau šis institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“; Nr. 3K-3-905/2000). Iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ieškovas po ginčijamo susitarimo sudarymo daugiau kaip dvejus metus vykdė pagal minėtą sandorį prisiimtus įsipareigojimus, todėl teismas, panaikinęs šį sandorį, sugriovė susiklosčiusius civilinius santykius.

15Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „Šalvis“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

161. Teismas teisingai taikė CMR konvencijos normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios Konvencijos aiškinimo ir taikymo praktikos.

172. Teismas nepažeidė ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 2 dalis).

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

20Ginčo šalys 2000 m. sausio 26 d. sudarė krovinio vežimo sutartį, pagal kurią ieškovas UAB „Šalvis“ (vežėjas) įsipareigojo pervežti atsakovo UAB „Sanitex“ krovinį iš Lenkijos į Kauną. 2000 m. vasario 2 d. ieškovo vežamas krovinys buvo pagrobtas Lenkijos teritorijoje policininkais persirengusių asmenų. 2000 m. vasario 7 d. ieškovo ir atsakovo vadovai pasirašė protokolą, kuriame nurodė, kad šalys žino, jog pagal 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją CMR atsakomybė už krovinį tenka vežėjui. 2000 m. vasario 28 d. šalys pasirašė ginčijamą susitarimą Nr. S01 „Dėl padarytos žalos atlyginimo“, kuriuo ieškovas (vežėjas) įsipareigojo atlyginti atsakovui žalą, sumokant 174 029,40 Lt krovinio vertę, išdėstant šios sumos mokėjimą penkeriems metams, t. y. iki 2006 m. sausio 31 d. Ieškovas vykdė šį susitarimą iki 2004 m. gruodžio 13 d. ir sumokėjo atsakovui 62 500 Lt. Nuo 2004 m. gruodžio 13 d. UAB „Šalvis“ nutraukė mokėjimus ir 2005 m. kovo 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl minėto susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

21V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

22Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai teisingai nustatė ir išaiškino visas šalių ginčo faktines aplinkybes, tačiau, pripažindami ginčijamą šalių susitarimą dėl žalos atlyginimo negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, neteisingai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, neteisingai sprendė dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu šalių susitarimas turi būti laikomas negaliojančiu. Ginčo atveju šalių susitarimas dėl žalos atlyginimo turi būti pripažintas negaliojančiu ne ab initio, t. y. ne nuo jo sudarymo momento, bet nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Be to, teismai šioje byloje netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį.

23Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

24Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų motyvacija dėl šalių susitarimo Nr. S01 prieštaravimo CMR konvencijos 17 straipsnio 2 daliai būtų logiška tik tada, jeigu šalys prieš krovinio vežimą būtų susitarusios, kad vežėjas atsakys už krovinio praradimą bet kokiomis aplinkybėmis. Taigi šiuo kasacinio skundo argumentu yra teigiama, kad šalys po vežimo pagal CMR konvenciją sutarties sudarymo ir vežimo įvykdymo yra laisvos sudaryti kitus susitarimus, susijusius su įvykdytu vežimu, taip pat ir prieštaraujančius imperatyviosioms CMR konvencijos nuostatoms. Antra vertus, šiuo argumentu kasatorius pripažįsta, kad tuo atveju, jeigu tokio turinio šalių susitarimui būtų taikoma CMR konvencija, tai šio susitarimo sąlygos prieštarautų imperatyviosioms CMR konvencijos nuostatoms.

25Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CMR konvencijos 41 straipsnio 1 ir 2 dalių analizė leidžia daryti išvadą, kad imperatyviosios CMR konvencijos normos taikomos ne tik šios Konvencijos reglamentuojamiems teisiniams santykiams vežimo proceso metu, bet ir kitiems santykiams, susijusiems su tarptautiniais vežimais pagal CMR konvenciją, nepaisant to, atsirado jie iki vežimo sutarties sudarymo ar po to. Tokią išvadą taip pat patvirtina CMR konvencijos 41 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodoma į santykius, atsirandančius po vežimo sutarties sudarymo ir įvykdymo (atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2 dalies vertimas į lietuvių kalbą yra netikslus, nes jame nurodoma ne apie draudėjo teisių perdavimą vežėjui, o apie naudos iš krovinio draudimo sutarties perdavimą vežėjui: „Negaliojančia pripažįstama bet kokia sąlyga, pagal kurią vežėjas pagal krovinio draudimo sutartį tampa naudos gavėju, taip pat bet kokia analogiška sąlyga (angl.: „a benefit of insurance in favour of carrier or any other similar clause, or any clause shifting the burden of proof shall be null and void“).

26Teisėjų kolegija pažymi, kad CMR konvencijoje siekiama subalansuoti vežėjo ir siuntėjo padėtį, numatant tam tikras vežėjo gynybos priemones. Konvencijos 17 straipsnyje nurodyti vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindai. Kai yra nustatomos aplinkybės, nurodytos 17 straipsnio 2 dalyje, vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės arba atsako iš dalies. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik Konvencijoje nurodytų aplinkybių, dėl kurių vežėjas neatsako, konstatavimas savaime nėra pagrindas atleisti vežėją nuo atsakomybės – kiekvienu atveju, sprendžiant dėl konkretaus vežėjo atleidimo nuo atsakomybės, turi būti vertinamas tos konkrečios bylos aplinkybių visetas.

27Nagrinėjamoje byloje teismai padarė išvadą, kad šalių sudarytas 2000 m. vasario 28 d. susitarimas Nr. S01 prieštaravo imperatyviajai CMR konvencijos nuostatai, įtvirtintai Konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje, t. y. kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jei tai įvyko ne dėl vežėjo kaltės, o dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (pažymėtina apie netikslų vertimą iš originalo kalbos, nes šis vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindas turėtų būti formuluotas taip: „...aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio“ (angl.: „circumstances which the carrier could not avoid and consequences of which he was unable to prevent“).

28Pažymėtina, kad pagrindinis klausimas, aiškinant šį atleidimo nuo atsakomybės pagrindą, kyla dėl to, kad Konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nurodytos „aplinkybės“ suvoktinos tik kaip force majeure ar plačiau, t. y. gramatiškai ir sistemiškai aiškinant Konvencijos tekstą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad CMR konvencija yra vienodinantis dokumentas, turėtų nulemti ne nacionalinės force majeure sampratos aiškinimas ir taikymas, bet kiek galima vienodesnė vežėjo atleidimo nuo atsakomybės sąlygų samprata, kurios pagrindu turėtų būti taikoma „dėl aplinkybių atsiradusių pasekmių neišvengiamumo“ sąvoka. Ši sąvoka yra vertinamoji ir jos aiškinimas kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas ištyrus ir įvertinus konkretaus įvykio aplinkybes bei šių aplinkybių pasekmes, pobūdį ir poveikį kroviniui, taip pat tai, ar tokioje situacijoje vežėjas elgėsi ypač sąžiningai ir pareigingai. Pažymėtina, kad valstybių praktika, kai krovinys prarandamas dėl ginkluoto ar kitokio užpuolimo arba plėšimo, yra skirtinga. Daugeliu atvejų skirtingų valstybių teismai (tarp jų ir Lietuvos teismų praktika) laikosi pozicijos, kad vežėjas šiuo pagrindu gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu įrodys, kad padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, kad išvengtų žalos toje vietoje ir tuo metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-77/2001; Nr.3K-3-29/2002). Įrodinėjimo, kad nuostolių nebuvo galima išvengti, našta tenka vežėjui (Konvencijos 18 straipsnio 1 punktas). Vežėjui nepakanka įrodyti tik aplinkybių neišvengiamumo, jis turi įrodyti ir priežastinį ryšį tarp aplinkybių bei žalos. Pažymėtina, kad neišvengiamos turi būti tiek aplinkybės, tiek ir jų pasekmės.

29Taigi ginkluotas užpuolimas savaime nėra aplinkybė, kurios pasekmių vežėjas negalėjo išvengti, kas nurodoma CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte. Ginkluoto užpuolimo atvejis Konvencijoje nėra įvardytas kaip besąlygiškai vežėją atleidžianti nuo atsakomybės aplinkybė. Išvadą, yra tai tokia aplinkybė ar ne, gali padaryti teismas, nagrinėdamas bylą pagal siuntėjo ar gavėjo ieškinį vežėjui ar vežėjo priešinį ieškinį šiems asmenims. Tokia išvada gali būti teismo padaryta, jeigu vežėjas tokias aplinkybes įrodys, t. y. įrodys, kad jis ėmėsi visų reikiamų saugumo priemonių ir padarė viską, kad būtų galima išvengti žalos. Įrodymų nepateikimo rizika tenka vežėjui.

30Nagrinėjamoje byloje vežėjas, sudarydamas 2000 m. vasario 28 d. susitarimą Nr. S01, faktiškai ir teisiškai pripažino savo atsakomybę už prarastą krovinį, tačiau neįrodinėjo aplinkybių, nurodytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje. Tokioje situacijoje susitarimo šalys pasiekė rezultatą – vežėjas pripažino savo civilinę atsakomybę, šalys nustatė žalos dydį ir suderino žalos atlyginimo terminus. Šio susitarimo dalykas buvo faktinis vežėjo už prarastą krovinį civilinės atsakomybės pripažinimas ir žalos atlyginimo išdėstymas. Taigi šiuo susitarimu nebuvo sprendžiami vežėjo atsakomybės klausimai pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, nes nei vežėjas, nei siuntėjas aplinkybių bei pasekmių neišvengiamumo ar vežėjo nepakankamo sąžiningumo ar pareigingumo Konvencijos 17 straipsnio 2 dalies prasme nekonstatavo. Vežėjui pareiškus ieškinį dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, taip pat įrodinėjant aplinkybių ir pasekmių neišvengiamumą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jau vertino aplinkybes ir pasekmes, t. y. sprendė dėl susitarimo nuostatų prieštaravimo Konvencijos 17 straipsnio 2 daliai, jeigu yra įrodyta, kad „vežėjas neatsako už krovinio praradimą <...> dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir šioms pasekmėms negalėjo užkirsti kelio“, t. y. vertino faktines aplinkybes: ginkluotą vairuotojo užpuolimą ir dėl to įvykusį krovinio pagrobimą. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad vežėjas pateikė pakankamai įrodymų, kad pagrįstų Konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių ir pasekmių neišvengiamumą.

31Teisėjų kolegija sprendžia, kad kol nėra įrodyta ir nuspręsta, jog vežėjas turi būti atleidžiamas nuo atsakomybės pagal Konvencijos 17 straipsnio 2 dalį dėl tokių aplinkybių, kaip ginkluotas jo užpuolimas vežimo metu, susitarimas dėl žalos atlyginimo galioja ir neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. CMR konvencijos 41 straipsnio imperatyvas savaime netaikomas.

32Išnagrinėjus Lietuvos CK įtvirtintas sandorių negaliojimo nuostatas, galima daryti išvadą, kad nėra bendrosios teisės normos, skirtingai reglamentuojančios niekinių ir nuginčijamų sandorių negaliojimo teisines pasekmes. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK detaliai reglamentuoja negaliojančių sandorių pasekmes ir konkrečiai įvardija jas prie kiekvieno negaliojimo pagrindo. Taigi tam tikrų skirtumų galima įžvelgti. Jeigu sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai. Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ex nunc, konstatuojama, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalis siejo teisinis santykis su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Dėl to turi būti aptariamas momentas, nuo kurio šis sandoris pripažintinas negaliojančiu.

33CK 1.95 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 1.95 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, jog ji gali būti taikoma tiek niekinių, tiek ir nuginčijamų sandorių atveju. Tai reiškia, kad galimos situacijos, kai ir niekinio sandorio nebus galima pripažinti negaliojančiu ab initio. Dėl to, nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (restitucija), būtų netikslu teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui “tarsi sutarties niekuomet nebuvo”, priešinasi materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki priimant teismo sprendimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tokia situacija susiklostė ir nagrinėjamu atveju, kai šalys laisva valia sudarė susitarimą dėl mokėjimų už pagrobtą krovinį, kurį laiką šį susitarimą vykdė ir tik teismui konstatavus faktą, kad įrodytos aplinkybės bei jų pasekmių neišvengiamumas pagal Konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, buvo paneigta vežėjo atsakomybės prezumpcija, įtvirtinta Konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje. Bylą nagrinėję teismai sprendė dėl atleidžiančių vežėją nuo atsakomybės sąlygų, vertindami faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos, todėl žemesnės instancijos teismų nustatyti faktai negali būti pervertinimo kasaciniame teisme objektas.

34Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ištyrus krovinio praradimo aplinkybes teismų padaryta išvada, jog plėšimo aplinkybės pripažintinos tokiomis, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti, negali būti pagrindas visiškai restitucijai taikyti. Ginčo šalių susitarimo negaliojimas yra sietinas su Konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių konstatavimu, nes, minėta, krovinio praradimas dėl ginkluoto užpuolimo savaime nelaikomas aplinkybe, atleidžiančia vežėją nuo atsakomybės, ir atsakomybės vežėjas gali išvengti tik įrodęs tokio plėšimo, kaip aplinkybės, kurios pasekmių vežėjas negalėjo išvengti, buvimą, tai ir padarė vežėjas nagrinėjamoje byloje. Tačiau vežėjas, sudarydamas ginčijamą susitarimą, pats savo valia sutiko mokėti už prarastą krovinį ir dalį šio susitarimo įgyvendino. Taigi jis neturi teisės reikalauti iki teismo sprendimo sumokėtos sumos atlyginimo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad, pripažinus ginčo šalių susitarimą negaliojančiu, nagrinėjamu atveju taikytina dalinė restitucija.

35Dėl ieškinio senaties

36Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai ginčo santykiams atsisakė taikyti CMR konvencijos 32 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. Konvencijos 32 straipsnyje nustatytas terminas ieškiniui pareikšti, jeigu ginčas kyla dėl vežimų taikant šią Konvenciją, taikomas tiek ieškiniams, reiškiamiems vežėjui dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, tiek ir vežėjo reiškiamiems reikalavimams, ieškiniams, kylantiems iš delikto, ir kitiems ieškiniams, susijusiems su Konvencijos taikymu. Atsižvelgiant į šį kasacinio skundo argumentą, spręstinas klausimas, praleido vežėjas Konvencijoje nustatytą terminą ieškiniui pareikšti ar ne.

37Konvencijoje reglamentuojama pretenzijų pateikimo tvarka bei jos įtaka ieškinio senaties termino eigai. Pažymėtina, kad nors Konvencijoje nėra imperatyvaus reikalavimo pareikšti pretenziją prieš pareiškiant ieškinį, bet pretenzijos pareiškimas sustabdo ieškinio senaties termino eigą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantis atsakovo surašytas 2000 m. vasario 7 d. protokolas Nr. P01, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, laikytinas pretenzija, pareikšta vežėjui. Protokolo pasirašymas, taip pat pagal šalių 2000 m. vasario 28 d. susitarimą Nr. S01 sumokėta dalis sumos reiškia, kad vežėjas pripažino pretenzijos dalį. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pagal ginčijamą susitarimą paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2004 m. gruodžio 13 d.; ieškinys pareikštas 2005 m. kovo 22 d., t. y. nepraėjus vieneriems metams nuo paskutinio mokėjimo, taigi nepraleidus ieškinio senaties termino. Ieškinio pareiškimas gali būti vertinamas kaip aiškus ir nedviprasmiškas atsisakymas patenkinti pretenzijoje (protokole) pareikštą reikalavimą. Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad dalies sumos sumokėjimas, taip pat 2005 m. birželio 27 d. parengiamojo posėdžio metu ieškovo išreikštas sutikimas netaikyti restitucijos dėl sumokėtos sumos (b. l. 100) vertintini kaip dalies pretenzijos pripažinimas, todėl ieškinys gali būti tenkinamas tik dėl tos sumos, kurią vežėjas atsisakė mokėti ateityje.

38Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

39Iš dalies patenkinus atsakovo kasacinį skundą ir pakeitus žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus, atitinkamai perskirstomos šalims bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies ir laikytina, kad patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų; atitinkamai 50 proc. ieškinio reikalavimų atmesta. Taigi šiomis proporcijomis perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys), taip pat pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei (CPK 96 straipsnis). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, apskaičiavus ieškovui ir atsakovui priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas, pirmosios instancijos teismo iš UAB „Sanitex“ priteistos UAB „Šalvis“ naudai žyminio mokesčio išlaidos sumažinamos nuo 4480,59 Lt iki 2240,30 Lt. Tokio paties dydžio, t. y. 2240 Lt suma iš UAB „Šalvis“ priteisiama UAB „Sanitex“ naudai, atlyginant šiai 50 proc. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų. Esant tokioms aplinkybėms, šios sumos įskaitomos ir rezoliucinėje nutarties dalyje apie jų paskirstymą ir priteisimą nenurodoma.

40Paskirsčius šalims bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidas, UAB „Šalvis“ turi atlyginti UAB „Sanitex“ 937,50 Lt Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą išlaidų, o UAB „Sanitex“ turi atlyginti UAB „Šalvis“ 1475 Lt išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Teisėjų kolegija taip pat įskaito šias sumas, priteisdama šaliai, kuri turėjo gauti didesnę sumą, t. y. UAB „Šalvis“, skirtumą, t. y. 537,50 Lt.

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

42Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartį pakeisti.

43Panaikinti teismų sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis 2000 m. vasario 28 d. susitarimas Nr. S01 „Dėl padarytos žalos atlyginimo“ pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo momento ir iš atsakovo UAB „Sanitex“ (įmonės kodas 1044349) priteista ieškovui UAB „Šalvis“ (įmonės kodas 133108753) 62 500 Lt, sumokėtų pagal 2000 m. vasario 28 d. susitarimą Nr. S01.

44Pripažinti, kad 2000 m. vasario 28 d. susitarimas Nr. S01 „Dėl padarytos žalos atlyginimo“ negalioja nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. UAB „Šalvis“ reikalavimą dėl 62 500 Lt, sumokėtų pagal 2000 m. vasario 28 d. susitarimą Nr. S01, priteisimo atmesti.

45Pakeisti teismų sprendimo ir nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

46Sumažinti pirmosios instancijos teismo iš UAB „Sanitex“ priteistas UAB „Šalvis“ naudai advokato pagalbos išlaidas nuo 3000 Lt iki 1500 Lt.

47Sumažinti iš UAB „Sanitex“ priteistas valstybės naudai procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidas nuo 6 Lt iki 3 Lt.

48Priteisti iš UAB „Šalvis“ valstybės naudai 3 Lt procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidų.

49Sumažinti apeliacinės instancijos teismo iš UAB „Sanitex“ priteistas UAB „Šalvis“ naudai atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas nuo 2950 Lt iki 1475 Lt.

50Sumažinti iš UAB „Sanitex“ priteistas valstybės naudai procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas nuo 6 Lt iki 3 Lt.

51Priteisti iš UAB „Šalvis“ valstybės naudai 3 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijų teisme išlaidų.

52Kitas sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

53Priteisti iš UAB „Sanitex“ UAB „Šalvis“ naudai 537,50 Lt išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

54Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Šalvis“ 2005 m. kovo 22 d. kreipėsi su ieškiniu į... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Kauno apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį... 7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu atsakovas bendra Lietuvos–JAV UAB „Sanitex“ prašo... 10. 1. Teismas neteisingai taikė CMR konvencijos normas ir nukrypo nuo Lietuvos... 11. 2. Pagal CMR konvenciją vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar... 12. 3. Civilinėje teisėje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris... 13. 4. Teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias... 14. 5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad... 15. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „Šalvis“ prašo kasacinį... 16. 1. Teismas teisingai taikė CMR konvencijos normas ir nenukrypo nuo Lietuvos... 17. 2. Teismas nepažeidė ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų (CK... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 20. Ginčo šalys 2000 m. sausio 26 d. sudarė krovinio vežimo sutartį, pagal... 21. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 22. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai teisingai nustatė ir... 23. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu... 24. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų motyvacija dėl šalių susitarimo Nr.... 25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CMR konvencijos 41 straipsnio 1 ir 2 dalių... 26. Teisėjų kolegija pažymi, kad CMR konvencijoje siekiama subalansuoti vežėjo... 27. Nagrinėjamoje byloje teismai padarė išvadą, kad šalių sudarytas 2000 m.... 28. Pažymėtina, kad pagrindinis klausimas, aiškinant šį atleidimo nuo... 29. Taigi ginkluotas užpuolimas savaime nėra aplinkybė, kurios pasekmių... 30. Nagrinėjamoje byloje vežėjas, sudarydamas 2000 m. vasario 28 d. susitarimą... 31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kol nėra įrodyta ir nuspręsta, jog... 32. Išnagrinėjus Lietuvos CK įtvirtintas sandorių negaliojimo nuostatas, galima... 33. CK 1.95 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio... 34. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ištyrus krovinio praradimo aplinkybes... 35. Dėl ieškinio senaties... 36. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai ginčo santykiams... 37. Konvencijoje reglamentuojama pretenzijų pateikimo tvarka bei jos įtaka... 38. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 39. Iš dalies patenkinus atsakovo kasacinį skundą ir pakeitus žemesnės... 40. Paskirsčius šalims bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidas, UAB... 41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 42. Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir Lietuvos... 43. Panaikinti teismų sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis 2000 m. vasario 28 d.... 44. Pripažinti, kad 2000 m. vasario 28 d. susitarimas Nr. S01 „Dėl padarytos... 45. Pakeisti teismų sprendimo ir nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų... 46. Sumažinti pirmosios instancijos teismo iš UAB „Sanitex“ priteistas UAB... 47. Sumažinti iš UAB „Sanitex“ priteistas valstybės naudai procesinių... 48. Priteisti iš UAB „Šalvis“ valstybės naudai 3 Lt procesinių dokumentų... 49. Sumažinti apeliacinės instancijos teismo iš UAB „Sanitex“ priteistas UAB... 50. Sumažinti iš UAB „Sanitex“ priteistas valstybės naudai procesinių... 51. Priteisti iš UAB „Šalvis“ valstybės naudai 3 Lt procesinių dokumentų... 52. Kitas sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas.... 53. Priteisti iš UAB „Sanitex“ UAB „Šalvis“ naudai 537,50 Lt išlaidų... 54. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...