Byla A-382-858/2016
Dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 3-28), prašydamas:

  1. panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, VKEKK, Komisija) 2014 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. O3-177 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir skundžiamas nutarimas);
  2. įpareigoti VKEKK, apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukti tik apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (2 319,8 tūkst. MWh); apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl pagaminto šilumos kiekio pasikeitimo, neperskaičiuoti sąlyginai pastoviųjų sąnaudų dėl to, kad didėja nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimtys, mažinančios šilumos tiekėjo gamybos apimtis; apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl investicijų grąžos pokyčio taikyti šilumos tiekėjo pasirinkto laikotarpio, tai yra šiuo atveju 2013 m., kapitalo struktūrą ir kapitalo kainą; atsižvelgiant į įpareigojimo 110.2 (i) punktą nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir iki 110.2 (i), (ii) ir (iii) punktų įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Vilniaus energija“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.

5Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl VKEKK 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 74.2 punkto teisėtumo (t. I, b. l. 29-42) ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies konstitucingumo (t. I, b. l. 43-56).

6Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. 010-02-6116 pateikė atsakovui ir Vilniaus miesto savivaldybei VKEKK 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą. 2014 m. birželio 26 d. VKEKK Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius, išanalizavęs pareiškėjo pateiktą projektą, VKEKK posėdžiui pateikė pažymą Nr. O5-159, kurioje: 1) apskaičiuodamas šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukė ne projekte nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (2 319,8 tūkst. MWh), o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba (2 333,5 tūkst. KWh); 2) sumažino sąlyginai pastoviąsias sąnaudas dėl to, kad didėja nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimtys, mažinančios šilumos tiekėjo gamybos apimtis; 3) sumažino pareiškėjo pelno normą nuo bazinės šilumos kainos skaičiavimuose nustatytų 5 proc. iki 4,75 proc. UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. birželio 30 d. raštu Nr. 010-02-19367 kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad nesutinka su VKEKK Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus atliktu dedamųjų perskaičiavimu, tačiau atsakovas į jo pastabas neatsižvelgė ir priėmė skundžiamą nutarimą.

7Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, juo VKEKK perskaičiavo ir nustatė jam 0,03 ct/kWh mažesnę šilumos kainos pastoviąją dedamąją nei nurodyta projekte, kadangi VKEKK nepagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį, todėl 770 790 Lt pareiškėjo būtinųjų sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta. Be to, pareiškėjui nepagrįstai 235 933 Lt sumažintos sąlyginai pastovios sąnaudos dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos įtakos ataskaitiniam laikotarpiui, nors toks sąnaudų sumažinimas yra galimas tik po 2017 m. sausio 1 d. ir tik tuo atveju, jei šilumos tiekėjas nepateikia investicinių planų galios optimizavimui arba nevykdo suderintų planų, skirtų šiam tikslui, sumažinta pareiškėjo pelno norma nuo bazinės šilumos kainos skaičiavimuose nustatytų 5 proc. iki 4,75 proc. Skundžiamas nutarimas pareiškėjui sukelia reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes.

8Pareiškėjas dėl realizuoto šilumos kiekio sulyginimo su šilumos kiekiu ties tiekimo–vartojimo riba pažymėjo, kad VKEKK neleidžia skirtumo tarp šilumos kiekio, kuris buvo pateiktas į namo įvadą (2 33,5 tūkst. MWh), ir to kiekio, kuris pagal VKEKK patvirtintus šilumos paskirstymo metodus buvo paskirstytas (nurodytas išrašytose sąskaitose) vartotojams (2 319,8 tūkst. MWh), paskirstyti šilumos vartotojams jiems išrašomose sąskaitose.

9Pareiškėjo teigimu, tokie VKEKK veiksmai prieštarauja teisės aktams. Atsakovas nepateikė argumentų ar įrodymų, kad šilumos netektys susidarytų ne dėl butų savininkų kaltės ir (ar) ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, todėl atsakovas šilumos netekčių negalėjo įtraukti į realizuotą šilumos kiekį, nes priešingu atveju 770 790 Lt pareiškėjo būtinųjų ir atsakovo įvertintų kaip pagrįstų sąnaudų šilumos tiekimo veiklai lieka nepadengtos. Šilumos netektys susidarė ne dėl pareiškėjo veiklos ar neveikimo. Šilumos netektys karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl daugiabučių namų gyventojų pasirinktų ir juos atstovaujančių namų valdytojų, jų pasirinktų rangovų (prižiūrėtojų) kaltės, šios netektys ir šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu susidaro daugiabučių namų gyventojams nuosavybės teise priklausančiuose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose. Pareiškėjas tinkamai ir laiku vykdo visas savo, kaip karšto vandens tiekėjo, įstatymines pareigas.

10Pareiškėjas dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų jo sąnaudų pažymėjo, kad su tuo nesutinka, nes šilumos kainos pastoviosios dedamosios perskaičiavimas dėl pasikeitusios gamybos apimties nėra nustatytas Šilumos kainų nustatymo metodikos principų apraše, pastoviosios sąnaudos, skirtos šilumos galių išlaikymui, nepriklauso nuo gamybos apimties pasikeitimų. Patiektos į tinklą šilumos kiekis užfiksuojamas visam bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpiui ir pasikeitus pirktos bei pagamintos šilumos proporcijoms nesikeičia, pastoviųjų sąnaudų dydis ct/kWh nekinta net ir sumažėjus gamybos apimtims. Atsiradus nepriklausomiems šilumos gamintojams šilumos tiekėjo pastoviosios sąnaudos niekaip negali sumažėti, nes šilumos tiekėjas ir toliau turi užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos tiekimo nutraukimo atvejais. Pastoviosios sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nevertinamos tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Dėl sumažintos pelno normos pareiškėjas pažymėjo, kad tai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą. 5 proc. pelno norma buvo naudojama vertinant planuojamų investicinių projektų atsipirkimą. Be to, tai diskriminuoja pareiškėją kitų energetikos įmonių atžvilgiu.

11Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. II, b. l. 1-16) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12Atsakovas dėl pareiškėjo teiginio, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams nurodė, kad turi būti vadovaujamasi Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Kol karšto vandens tiekėjas neįrengė ir (ar) nepakeitė karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu nesutvarkė apskaitos, t. y. kol Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės nėra išpildytos, teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. Mokesčio skaičiavimo metodikos nuostatomis yra siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams. Karšto vandens tiekėjas yra laisvas spręsti, kaip, kokia apimtimi ir per kokį laikotarpį bus įrengiami karšto vandens apskaitos prietaisai karšto vandens tiekėjo veiklos vykdymo teritorijoje esančiuose daugiabučiuose namuose, tačiau tai nereiškia, jog iki karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose nustatyto laikotarpio pabaigos karšto vandens tiekėjas negali būti pripažintas neįvykdžiusiu iš Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies kylančios pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą konkrečiame name.

13Pabrėžė, kad tik su viršijančiu leistinas apskaitos prietaisų paklaidas nepaskirstytu karštu vandeniu sunaudotas šilumos kiekis negali būti išdalinamas apmokėti, todėl pareiškėjo teiginiai neva skundžiamu nutarimu nustatytos šilumos kainos dedamosios paneigia sąnaudų susigrąžinimo principą yra klaidingi. Karšto vandens apskaita konkrečiame name gali būti laikoma sutvarkyta tik tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įrengė teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus daugiabučio namo bute ir (ar) kitoje patalpoje, kadangi kitų su karšto vandens apskaita ir jos sutvarkymu susijusių prievolių karšto vandens tiekėjams teisės aktuose nėra nustatyta. Konstatavus karšto vandens vartotojo atsisakymą karšto vandens tiekėjo atstovams sudaryti sąlygas įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus jam nuosavybės teise priklausančiame ar kitais teisiniais pagrindais valdomame bute gali būti laikoma, kad karto vandens tiekėjas įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Karšto vandens tiekėjas, neįvykdęs Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintos prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, prisiima visą šilumos kiekį, viršijantį Normatyvų metodikoje įtvirtintus karšto vandens temperatūros palaikymo normatyvus. Nepaisant aplinkybės, jog šių karšto vandens netekčių susidarymo priežastimi gali būti ir trečiųjų asmenų (prižiūrėtojų) neteisėti veiksmai ar neveikimas, tokių netekčių paskirstymas šilumos vartotojams prieštarautų imperatyvioms Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms, kuriomis grindžiama kainodara šilumos ūkyje, visų pirma reikalavimui šilumos kainas grįsti būtinosiomis sąnaudomis. Dėl sumažintų pastovių gamybos sąnaudų dėl naujų nepriklausomų šilumos gamintojų atsiradimo pažymėjo, kad būtinosios sąnaudos, įskaičiuotinos į šilumos kainą, negali būti didesnės nei reikia užtikrinti 130 proc. atskirų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų poreikio, išskyrus atvejus, kai toks ribojimas neužtikrintų būtinųjų sąnaudų saugiam ir patikimam šilumos tiekimui. Nurodė, jog toks reglamentavimas Metodikoje įtvirtintas siekiant užtikrinti vieną iš Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams.

14Atsakovas dėl sumažintos pelno normos nurodė, kad pasirinko tinkamiausią (optimaliausią) abiejų šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą. Vidutinė svertinė kapitalo kaina skaičiuojama naudojant ūkio subjekto šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) ataskaitinio laikotarpio balanso skolinto ir nuosavo kapitalo rodiklius, perskaičiavimo metu pasirinkimo, kokio laikotarpio balanso duomenis naudoti, neturėjo. Pažymėjo, kad pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, nes jis tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi jį užsiimti šilumos tiekimo veikla, šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių.

15II.

16Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu (t. II, b. l. 104-108) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. 010-02-6116 pateikė VKEKK ir Vilniaus miesto savivaldybei prašymą „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“. 2014 m. birželio 26 d. VKEKK Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius surašė pažymą Nr. O5-159, VKEKK priėmė skundžiamą nutarimą.

18Teismas, vertindamas tai, jog VKEKK, perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją, padidino realizuotą šilumos kiekį – į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukė vartotojų apmokėjimui nepaskirstytą šilumos kiekį, nurodė, jog teisės aktai turi būti vertinami sistemiškai. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis detalizuoja atvejį, kai vartotojams suvartotas šilumos kiekis gali būti nepriskirtas ir neišdalijamas apmokėti. Šia nuostata turi būti vadovaujamasi vieninteliu nurodytu atveju – kai tiekėjai neįvykdė visų savo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą konkrečiame name. Nagrinėjamu atveju, kol skaitiklių įrengimas, pakeitimas daugiabučiuose namuose nebaigtas, t. y., kol apskaita galutinai nesutvarkyta, nėra galimybės taikyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos. Įvertinęs Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 171 punktą, teismas sprendė, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, nurodydamas, jog karšto vandens apskaita konkrečiame name gali būti laikoma sutvarkyta tik tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įrengė teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus daugiabučio namo bute ir (ar) kitoje patalpoje, kadangi jokių kitų su karšto vandens apskaita ir jos sutvarkymu susijusių prievolių karšto vandens tiekėjams teisės aktuose nėra nustatyta. Pabrėžė, jog dar 2013 m., t. y. 2013 m. gegužės 2 d., VKEKK pateikė tokį išaiškinimą raštu, kuris pareiškėjui yra žinomas. Be to, byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių buitinių vartotojų kaltę (pareiškėjo atstovų neįleidimą į patalpas prietaisų įrengimui ar keitimui).

19Teismas akcentavo, jog pareiškėjas, būdamas juridinis asmuo, turi prisiimti kylančias pasekmes, kadangi tik nuo jo paties veiklos priklauso nurodytos nuostatos taikymo galimybė, nes tik jis sprendžia, kaip ir kada bus konkrečiame name įrengti karšto vandens apskaitos prietaisai, todėl pareiškėjas teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negali. Toks aiškinimas atitinka karšto vandens tiekėjų ir vartotojų teisių pusiausvyrą. Be to, karšto vandens tiekėjo reikalavimai atlyginti dėl galimų prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo susidariusius nuostolius gali būti reiškiami civilinio proceso tvarka. Atitinkamai, teismas sprendė, jog atsakovas, perskaičiuodamas pastoviąją šilumos kainos dedamąją, pagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį.

20Pirmosios instancijos teismas dėl pastoviųjų gamybos sąnaudų sumažinimo dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų apimčių nurodė, jog VKEKK skundžiamu nutarimu sumažino pastoviąsias gamybos sąnaudas dėl naujų nepriklausomų šilumos gamintojų atsiradimo. Pirmiau pateikta teisės nuostatų analizė patvirtino, kad VKEKK nustato šilumos supirkimo tvarką ir sąlygas. Teismas pripažino, kad, atsiradus nepriklausomam šilumos gamintojui ir šilumos tiekėjui negaminant atitinkamos dalies šilumos, proporcingai turi būti mažinamos ir į šilumos kainą įskaičiuotos šilumos tiekėjo gamybos sąnaudos. Teismas sutiko su atsakovu, kad priešingu atveju į šilumos kainą bus įskaičiuota daugiau sąnaudų nei reikia užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Tai atitiko Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Atitinkamai, pastoviųjų gamybos sąnaudų sumažinimas dėl naujų nepriklausomų šilumos gamintojų atsiradimo yra pagrįstas.

21Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl sumažinto pelno normos, nurodė, jog VKEKK, perskaičiuodama šilumos kainos dedamąją, sumažino pareiškėjo pelno normą nuo 5 proc. iki 4,75 proc. Bylos medžiaga patvirtino, kad šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimas atliktas pagal VKEKK 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 5 punktą, kuris įtvirtina, kad perskaičiuojant šilumos bazinę kainą (kainos dedamąsias), nustatytą pagal Metodiką, vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC) skaičiuojama naudojant ūkio subjekto šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) ataskaitinio laikotarpio balanso skolinto ir nuosavo kapitalo rodiklius; 74.5 punktas įtvirtina, kad šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į investicijų grąžos pokytį dėl skolinto kapitalo kainos Rd ir nuosavo kapitalo grąžos Re pokyčio. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, jo diskriminacijos kitų energetikos įmonių atžvilgiu yra nepagrįsti, nes būtent pagal nurodytą perskaičiavimą perskaičiavimai jo atžvilgiu buvo atlikti.

22Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog priimdamas skundžiamą nutarimą atsakovas laikėsi nustatytų procedūrų, teisės aktų nuostatų, neviršijo kompetencijos. Pareiškėjas, būdamas juridinis asmuo, turi būti itin atidus, rūpestingas rinkos dalyvis, privalo žinoti teisės aktų nuostatas ir tuos kriterijus, kurie jam bus taikomi.

23Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymus kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, Konstitucinį Teismą, nurodė, jog jam nekilo abejonių dėl Metodikos 74.2 punkto teisėtumo, dėl Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies konstitucingumo, todėl jis nenustatė pagrindo stabdyti bylą ir kreiptis su prašymais į nurodytus teismus.

24Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas, pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Nurodė, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis iš pirmojo, todėl, atmetus pirmąjį kaip nepagrįstą, atmetamas ir antrasis reikalavimas. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą visa apimtimi atmetė kaip nepagrįstą.

25III.

26Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 111-170) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą ir pateiktus prašymus dėl įvardintų normų teisėtumo, konstitucingumo įvertinimo.

27Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas palaiko skunde išdėstytus argumentus dėl skundžiamo nutarimo neteisėtumo.

28Pareiškėjas pažymi, jog Komisija, paneigdama imperatyvų Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi nustatytą reguliavimą, neleidžia skirtumo tarp šilumos kiekio, kuris buvo patiektas į namų įvadą (2 333,5 tūkst. MWh), ir to kiekio, kuris pagal Komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus buvo realiai paskirstytas (nurodytas išrašytose sąskaitose) vartotojams (2 319,8 tūkst. MWh), paskirstyti šilumos vartotojams jiems išrašomose sąskaitose. Šilumos netektis (skirtumas tarp namo įvado skaitikliu apskaityto, į namą patiekto ir jame suvartoto šilumos kiekio bei vartotojų butuose išrašytose sąskaitose nurodytų įvairių paskirčių šilumos kiekių) šiuo atveju sudaro: (i) šiluma su nepaskirstytu karštu vandeniu (t. y. sunaudota šilumos energija namo įvade visam karštam vandeniui name paruošti (šaltam vandeniui pašildyti), tačiau neparduota pagal gyventojų butuose deklaruojamus karšto vandens suvartojimus) ir (ii) viršijantys Komisijos nustatytus normatyvus („gyvatuko“ normatyvai) šilumos kiekiai jau pašildyto karšto vandens nuolatinei temperatūrai palaikyti. Komisijos veiksmai, kai padidinamas realizuotas šilumos kiekis (į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukiamas ir vartotojų apmokėjimui nepaskirstytas šilumos kiekis, t. y. tas kiekis, už kurį vartotojai nemoka), prieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, 12 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsniui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, 2003 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003. Pareiškėjo vertinimu, remiantis nurodytomis teisės normomis, teismo išaiškinimais, visos šilumos netektys (tame tarpe su nepaskirstytu karštu vandeniu ir dėl karšto vandens cirkuliacijos normatyvų viršijimo name), susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjui.

29Pabrėžia, jog atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, nei nutarime, nei pažymoje nepateikė argumentų ar įrodymų, kad šilumos netektys susidarytų ne dėl butų savininkų kaltės ir (ar) ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose. Atitinkamai, priimdama skundžiamą nutarimą Komisija šilumos netekčių negalėjo įtraukti į realizuotą šilumos kiekį, t. y. žiūrint matematiškai į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį Komisija turėjo įtraukti ne šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba (2 333,5 tūkst. MWh), o projekte nurodytą iš tikrųjų realiai vartotojams sąskaitose apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (2 319,8 tūkst. MWh), nes priešingu atveju 770 790 Lt (0,03 ct/kWh x 2 569,3 tūkst. MWh x 10 000) pareiškėjo būtinųjų ir Komisijos įvertintų, kaip pagrįstų, sąnaudų šilumos tiekimo veiklai lieka nepadengtos.

30Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šilumos netekčių dalies karšto vandens cirkuliacijai susidarymo aplinkybių, nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tai lemia šilumos netekčių priskyrimą vartotojams apmokėti. Būtent vartotojai yra atsakingi už jų pasirinkto šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo veiksmus. Atitinkamai, pareiškėjas turi teisę remtis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi ir neapskaitytą šilumos kiekį išdalinti vartotojams, o ne prižiūrėtojams. Vartotojai turėtų regreso tvarka išsireikalauti šias sumas iš prižiūrėtojų. Tokį aiškinimą patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-804-807/2014, Vilniaus miesto apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2764-450/2014.

31Pareiškėjas pabrėžia, jog šilumos netektys karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl daugiabučių namų gyventojų pasirinktų ir juos atstovaujančių namų valdytojų, jų pasirinktų rangovų (prižiūrėtojų) kaltės, šios netektys susidaro daugiabučių namų gyventojams nuosavybės teise priklausančiose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose ir tai tenkina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai.

32Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šilumos netekčių dalies su nepaskirstytu karštu vandeniu susidarymo aplinkybių. Šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu taip pat atsiranda objektyviai, t. y. jos buvimas ar nebuvimas daugiabučiuose namuose nėra sąlygotas kokių nors nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių ar pareiškėjo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, šios netektys taip pat susidaro daugiabučių namų gyventojams nuosavybės teise priklausančiose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose. Be to, pareiškėjas tinkamai ir laiku vykdo visas savo, kaip karšto vandens tiekėjo, įstatymines pareigas.

33Pažymi jog pareiškėjas neginčija jam Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi numatytos pareigos ir ją vykdo, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėju ir objektyviai be pereinamojo laikotarpio iš karto užtikrinti visų minėtų prievolių įgyvendinimą neturi galimybių. Pareiškėjas yra pateikęs ne vieną siūlymą vartotojams parduoti karšto vandens tiekėjui jiems priklausančius karšto vandens skaitiklius, į kurį vartotojai nereagavo. Pareiškėjas vykdo visas jam numatytas pareigas, šių pareigų atlikimo terminas nėra pasibaigęs, o Komisija nei nutarime, nei pažymoje, nei kitame teisės akte niekada nėra nurodžiusi, kad pareiškėjas nepagrįstai vilkina Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo procesą. Laikinas ir sąlyginis metrologinės patikros neturinčių vartotojams priklausančių skaitiklių naudojimas iki sueis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytas terminas pareiškėjui įrengti karšto vandens apskaitą (2017 m. kovo 1 d.) reiškia tinkamą pareiškėjo kaip karšto vandens tiekėjo pareigų, susijusių su karšto vandens apskaitos sutvarkymu, vykdymą. Tačiau nei ginčijamame nutarime, nei pažymoje Komisija netyrė, kaip savo tęstines Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytas pareigas vykdo pareiškėjas, todėl jau vien šiuo pagrindu nutarimas laikytinas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintam objektyvumo principui, 8 straipsnio nuostatoms. Aplinkybę, kad pareiškėjas nėra pažeidęs Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies prievolę, patvirtina ir Valstybinės energetikos inspekcijos 2015 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. 2R-840.

34Nurodo, jog pareiškėjui, kaip karšto vandens tiekėjui, Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostata dėl teisės išdalinti vartotojams jų neapskaitytą šilumos kiekį galėtų būti netaikoma tik nuo to momento, kai jis pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą prievolę įrengti karšto vandens skaitiklius. Kol tokio pažeidimo nėra, neigiamų pasekmių, šiuo atveju pasireiškiančiu Komisijos atsisakymu neapskaitytą šilumos kiekį išdalinti vartotojams, pareiškėjui negali atsirasti. Tai, kad pareiškėjas nepažeidė prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą, patvirtino Energetikos ministerija 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (17.3-16)3-63. Nurodo, jog nei ginčijamame nutarime, nei pažymoje koresponduojančių vartotojų pareigų vykdymo ir tęstinio apskaitos prietaisų įrengimo proceso vykdymo aplinkybių Komisija netyrė, o tiesiog ex officio preziumavo pareiškėjo pareigų nevykdymą ir dėl to netaikė Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl pareiškėjo teisės išdalinti vartotojams neapskaitytą šilumos kiekį. Be to, teismas nepasisakė dėl karšto vandens tiekėjo pareigų sutvarkyti karšto vandens apskaitą reglamentavimo neaiškumų.

35Pareiškėjas nurodo, jog pastoviosios sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nevertinamos tik nuo 2017 m. sausio 1 d. ir tokį požiūrį Komisija 2014 m. liepos 8 d. raštu Nr. R2-1755 išsakė ir kitai šilumos tiekimo bendrovei UAB „Litesko“. Taigi Komisija priimdama Nutarimą nepaisė jos išsakytos ir raštais bei Komisijos nutarimais patvirtintos pozicijos.

36Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino jo argumentus dėl sumažintos pelno normos. Akcentuoja, jog bazinės šilumos kainos skaičiavimuose nustatytos 5 proc. pelno normos mažinimas diskriminuoja pareiškėją kitų energetikos įmonių atžvilgiu. Situacija, kai vieniems reguliuojamiems ūkio subjektams taikoma virš 7 proc. pelno norma, o pareiškėjui – mažesnė nei 5 proc., neleistina ir nepagrįstai diskriminuoja pareiškėją kitų energetikos įmonių atžvilgiu. Skirtingų laikotarpių kapitalo kainos ir kapitalo struktūros (pvz., 2013 m. ir 2009 m.) suvedimas į tam tikrais metais taikomus išvestinius dydžius (šiuo atveju 2014 m.) yra iš principo neteisingas – pasikeitus situacijai rinkoje (palūkanų normoms) skolinto ir nuosavo kapitalo kainos reikšmingai keičiasi, kas automatiškai įtakoja ir to laikotarpio faktinės kapitalo struktūros pasikeitimus, nes tai vienas kitą įtakojantys rodikliai. Nurodo, jog nors bazinės šilumos kainos projektas buvo pateiktas 2009 m. gruodžio mėn., bazinė kaina buvo patvirtinta beveik po metų ir pareiškėjas per tą laiką ne kartą Komisijai siuntė atnaujintą, patikslintą informaciją. Be to, atsižvelgiant į WACC paskirtį, t. y. užtikrinti nuosavo ir skolinto kapitalo finansavimą per protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą, vien ta aplinkybė, jog į šilumos kainą buvo įskaičiuotos 2009 m. atliktos investicijos ir jų pelnas, reiškia jog jos turi atsispindėti ir kapitalo struktūroje, todėl turi būti naudojami 2009 m. duomenys. Ginčytinu nutarimu perskaičiuodama šilumos kainos dedamąsias Komisija vienašališkai pasirinko iš Metodikoje nurodytų alternatyvų tą principą, pagal kurį konkrečiu atveju bus mažesnė nauda šilumos tiekėjui (nors tokios alternatyvų parinkimo taisyklės Metodikoje įtvirtinta nėra), todėl nustatyta pelno norma žemesnė nei bazinės kainos nustatymo metu nustatytas 5 proc. dydis.

37Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, Konstitucinį Teismą, iš esmės abstrakčiai motyvuodamas šį sprendimą.

38Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 1-17) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

39Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise paskirstyti daugiabučio namo gyventojams šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu ją priskiriant mokesčiams už karštą vandenį, galima pasinaudoti tik įvykus šios normos dispozicijoje apibrėžtai atidedamajai sąlygai, t. y. karšto vandens tiekėjui įrengus ir (ar) pakeitus karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu sutvarkius apskaitą. Kol kitos Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatoje nurodytos aplinkybės nėra išpildytos, ši nuostata ir ja suteikiama teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. Iš šios nuostatos taip pat yra aišku, jog tuo atveju, jeigu karšto vandens tiekėjas įvykdė savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, šiluma, suvartota su nedeklaruotu karštu vandeniu, paskirstoma daugiabučio namo gyventojams pagal atitinkamame daugiabučiame name taikomą šilumos paskirstymo metodą. Šildymo sezono metu (žiemą) minėtas šilumos kiekis priskiriamas šildymui, ne šildymo sezono metu (vasarą) priskiriamas cirkuliacijai.

40Nurodo, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, kurį nustato savivaldybių tarybos pagal Komisijos patvirtintą metodiką (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 3 d.). Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105 (toliau – ir Mokesčio skaičiavimo metodika), 17 punkte yra nustatyta, kad mokestis taikomas tik tada, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui. Tokią pačią nuostatą numato ir Taisyklių 171 punktas, pagal kurį karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą. Remiantis Taisyklių redakcija, galiojusia iki 2010 m. lapkričio 12 d., karšto vandens tiekėjai iki 2010 m. sausio 1 d. turėjo pasiūlyti vartotojams jiems nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus perduoti (parduoti) karšto vandens tiekėjui. Jei vartotojai su karšto vandens tiekėju dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesutaria dėl apskaitos prietaisų perdavimo (pardavimo), karšto vandens tiekėjas turi teisę įrengti savo apskaitos prietaisus.

41Nurodo, jog teisės normose, kuriose įtvirtintas reikalavimas karšto vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėti ir atlikti jų patikrą, nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą. Terminai, per kuriuos karšto vandens tiekėjai turi įgyvendinti jiems iš Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos kylančią pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą kiekviename daugiabučiame name, yra apibrėžiami karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose, kaip tai yra nurodyta Mokesčio skaičiavimo metodikoje. Atitinkamai, toks teisės aktų reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įpareigojimus, tačiau tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes.

42Pabrėžia, jog pareiškėjas sutinka, kad apskaitos sutvarkymas, t. y. jam nuosavybės teise priklausančių skaitiklių įrengimas daugiabučiuose namuose, yra ilgalaikis procesas, kuriam skirtas atitinkamas laiko periodas, todėl pareiškėjui turėtų būti aiškios ir suprantamos tokio proceso vykdymo pasekmės – Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įvirtintos nuostatos netaikymas iki tol, kol apskaita bus galutinai sutvarkyta.

43Atsakovas nurodo, jog dėl Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos lakoniškumo ir dėl to praktikoje kylančių jos taikymo problemų jis yra išreiškęs pastebėjimus Energetikos ministerijai 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. R2-908, tačiau nesulaukė paaiškinimų dėl šių teisės aktų neapibrėžtumų šalinimo būdų ir galimybių. 2012 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. R2-2547 Komisija kreipėsi į Energetikos ministeriją pakartotinai siūlydama detalizuoti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatą, išaiškinant sutvarkytos karšto vandens apskaitos sąvoką bei nurodant, kokius veiksmus turi atlikti tiekėjas siekdamas sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name.

44Pažymi, jog Energetikos ministerija 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (17.3-16)3-63 išaiškino, kokiu būdu turėtų būti nustatytas karšto vandens vartotojo per ataskaitinį laikotarpį suvartotas karšto vandens kiekis, t. y. nurodė, kad, remiantis protingumo ir proporcingumo principais, suvartotas karšto vandens kiekis gali būti apskaitomas ir pagal tuos karšto vandens apskaitos prietaisus, kurie neturi metrologinės patikros, nepaisant to, kad teisinis reglamentavimas numato priešingai bei pabrėžė, kad tokia teise karšto vandens tiekėjas gali naudotis tik iki to momento, kai bus įvykdytas karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo (pakeitimo) planas. Energetikos ministerija nepateikė atsakymų į klausimus, susijusius su Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos įgyvendinimu, t. y. nenurodė, ar toks laikinas ir sąlyginis metrologinės patikros neturinčių skaitiklių naudojimas tuo pačiu reiškia tinkamą karšto vandens tiekėjo pareigų, susijusių su karšto vandens apskaitos sutvarkymu, įvykdymą. Taisyklėse nustatyta tvarka konstatavus karšto vandens vartotojo atsisakymą karšto vandens tiekėjo atstovams sudaryti sąlygas įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus jam nuosavybės teise priklausančiame ar kitais teisiniais pagrindais valdomame bute, Komisijos manymu, gali būti laikoma, kad karšto vandens tiekėjas įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Šiai Komisijos pozicijai pritaria ir Energetikos ministerija 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (17.3-16)3-63). Ši Komisijos pozicija atitinka ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-1165-331/2013 išdėstytus teiginius.

45Pažymi, jog, nustačius, kad apskaitos prietaisai yra įrengti arba neįrengti, tačiau karšto vandens tiekėjas to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, skirtumo tarp šilumos kiekio, užfiksuoto ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, ir kiekio, paskirstyto sąskaitose vartotojams apmokėjimui, neliktų, ir visas šilumos kiekis, įskaitant karšto vandens netektis, būtų priskirtas apmokėjimui vartotojams. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, Komisijos rekomenduojamais šilumos paskirstymo metodais, karšto vandens tiekėjas neįvykdęs šilumos ūkio įstatyme įtvirtintos prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name prisiima visą šilumos kiekį, viršijantį Normatyvų metodikoje įtvirtintus karšto vandens temperatūros palaikymo normatyvus. Į minėtą šilumos kiekį gali pakliūti ne tik su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis, bet taip pat ir šilumos kiekis, suvartotas dėl karšto vandens tiekimo sistemos ypatumų bei pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nepaisant aplinkybės, jog šių karšto vandens netekčių susidarymo priežastimi gali būti ir trečiųjų asmenų (šiuo atveju prižiūrėtojų) neteisėti veiksmai ar neveikimas, tokių netekčių paskirstymas šilumos vartotojams prieštarautų imperatyvioms Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms, kuriomis grindžiama kainodara šilumos ūkyje, visų pirma reikalavimui šilumos kainas grįsti būtinosiomis sąnaudomis.

46Atsakovas dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų pareiškėjo sąnaudų nurodo, jog būtinosios sąnaudos, įskaičiuotinos į šilumos kainą, negali būti didesnės nei reikia užtikrinti 130 proc. atskirų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų poreikio, išskyrus atvejus, kai toks ribojimas neužtikrintų būtinųjų sąnaudų saugiam ir patikimam šilumos tiekimui. Toks reglamentavimas Metodikoje įtvirtintas siekiant užtikrinti vieną iš Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintų tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Komisija, perskaičiuodama šilumos (produkto) gamybos kainos pastoviąją dedamąją dėl pagaminto šilumos kiekio neatitikimo tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto šilumos kiekio, vadovavosi Metodikos (2014 m. birželio 1 d. redakcija) 74.2.1 punktu, įvertindama dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje įtakos susidariusią pagaminto šilumos kiekio neatitiktį. Toks reglamentavimas atitinka Šilumos kainų nustatymo metodikos principų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 (toliau – ir Aprašas), 27.1 punkte numatytus šilumos bazinės kainos pastoviosios dedamosios perskaičiavimo atvejus, t. y. 27.1.2 punktą, kuris numato, kad minėta dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į realizuoto šilumos energijos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai realizuoto šilumos kiekio.

47Atsakovas dėl pareiškėjo nurodytos sumažintos pelno normos nurodo, jog šilumos kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į investicijų grąžos pokytį dėl skolinto kapitalo kainos Rd ir nuosavo kapitalo grąžos Re pokyčio, kuriam apskaičiuoti naudojami kainos perskaičiavimo metu Komisijos viešai paskelbti skolinto kapitalo kainos Rd ir nuosavo kapitalo grąžos Re rodikliai, nekeičiant šilumos bazinės kainos nustatymo metu nustatytos skolinto kapitalo WD bei nuosavo kapitalo WE dalies. Pagal Metodikoje reglamentuotą investicijų grąžos (pelno normos) skaičiavimą investicijų grąžos dydis kiekvienais metais kinta, priklausomai nuo Komisijos kiekvienais metais atnaujinamų ir iki liepos 1 d. viešai paskelbiamų skolinto kapitalo kainos Rd ir nuosavo kapitalo grąžos Re rodiklių. Investicijų grąžos norma taip pat priklauso nuo kiekvienos įmonės individualios kapitalo struktūros. Atitinkamai, apeliaciniame skunde pateiktas energetikos įmonių investicijų grąžos (pelno normos) palyginimas yra nekorektiškas.

48Atsakovas nurodo, jog pagal Metodikos nuostatas, skaičiuojant šilumos tiekėjui ir jo teritorijoje veikiantiems nepriklausomiems šilumos gamintojams šilumos gamybos kainas, įvertinamos būtinosios sąnaudos, kurios reikalingos kiekvieno gamintojo gaminamam šilumos kiekiui, kuris bendrai sudaro 100 proc. vartotojų poreikio, ir sąnaudos, užtikrinančios 30 proc. rezervinės galios poreikio. Atsiradus nepriklausomam šilumos gamintojui ir šilumos tiekėjui negaminant atitinkamos dalies šilumos proporcingai turi būti mažinamos ir į šilumos kainą įskaičiuotos šilumos tiekėjo gamybos sąnaudos. Priešingu atveju į šilumos kainą būtų įskaičiuota daugiau sąnaudų nei reikia užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, o tai prieštarautų vienam pagrindinių Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintų tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Komisijos nuomone, Metodikos 5, 74.2 punktuose įtvirtintas realizuoto šilumos kiekio, kuris atitinka šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba, nustatymo mechanizmas perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias, užtikrina ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių. Metodikos 74.2 punkte įtvirtintas šilumos pastoviosios (produkto) gamybos kainos dedamosios perskaičiavimo dėl pagaminto šilumos kiekio neatitikimo tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto šilumos kiekio pagrindas ir sąlygos neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Aprašui, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra.

49Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo lūkesčiai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais – Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, inter alia ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo ir yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas. Pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir jos pagrindu – skundžiamą nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėjas, būdamas atidus bei pakankamai rūpestingas rinkos dalyvis, privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių. Kita vertus, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos, Metodika kaip tik sureguliuoja ūkinę veiklą taip, kad būtų padengtos ūkinės veiklos subjekto būtinosios išlaidos bei užtikrinta pelno norma. Metodikos 115.1 punkte įtvirtintas realizuoto šilumos kiekio, kuris atitinka šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba, nustatymo mechanizmas perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias, užtikrina ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra.

50Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-502-1898/2014, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6769-790/2014, 2015 m. sausio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3105-629/2015, 2015 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3106-437/2015 netenkino UAB ,,Litesko“ prašymų panaikinti Komisijos sprendimus, kuriais atitinkamiems bendrovės filialams buvo nustatytos šilumos kainų dedamosios į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiant šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba. Šiais atvejais teismams nekilo abejonių ir dėl teisės aktų, nagrinėjamų byloje, atitikties aukštesnės teisinės galios aktams.

51Teisėjų kolegija

konstatuoja:

52IV.

53Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos apskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias įtraukti pareiškėjo nurodytas sąnaudas.

54Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, jog atsakovas priimdamas skundžiamą nutarimą laikėsi nustatytų procedūrų, teisės aktų nuostatų, neviršijo kompetencijos, tinkamai nustatė šilumos kainos dedamąsias.

55Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, be kita ko, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą.

56Pasisakydama dėl ginčo esmės teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog tarp proceso šalių nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių, iš esmės proceso šalys nesutaria dėl to, ar remiantis teisiniu reguliavimu atsakovas tinkamai, pagrįstai, laikydamasis jam priskirtos kompetencijos, nustatė šilumos kainos dedamąsias. Pareiškėjas skundžiamą nutarimą dėl šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo ginčija iš esmės trimis pagrindiniais aspektais: pirma, kad atsakovas nepagrįstai į atskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukė ne projekte nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį, o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba, antra, kad atsakovas skundžiamu nutarimu nepagrįstai sumažino pastoviąsias gamybos sąnaudas dėl naujų nepriklausomų šilumos gamintojų buvimo, trečia, kad atsakovas, perskaičiuodamas šilumos kainos dedamąją, nepagrįstai sumažino pareiškėjo pelno normą nuo 5 proc. iki 4,75 proc.

57Pažymėtina, jog atliekant nurodytą vertinimą dėl pirmiau įvardintų aspektų svarbu yra tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylos Nr. A-7-2203/2006, Nr. A-502-72/2009, Nr. A-525-1626/2010, Nr. A-261-740/2014). Atsižvelgus į tokį vertinimą atskirai pasisakytina dėl pirmiau minėtų pareiškėjo aspektų, su kuriais jis sieja ginčijamo nutarimo neteisėtumą.

58Visų pirma vertinant, ar pagrįstai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija, perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją, padidino realizuotą šilumos kiekį – į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukė vartotojų apmokėjimui nepaskirstytą šilumos kiekį, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2014 m. birželio 1 d. redakcija) (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 12 straipsnio 1 dalis numato, jog šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka šilumos tiekėjas privalo suteikti slaptažodį šilumos vartotojams, kad šie galėtų elektroninių ryšių priemonėmis susipažinti su šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenimis.

59Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas normas. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį.

60To paties straipsnio 2 dalis numato, jog, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.

61Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (2014 m. birželio 1 d. redakcija) (toliau – ir Metodika), 74.2.2 punktas numato, jog šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio: šilumos perdavimo ir mažmeninio aptarnavimo kainos atveju realizuoto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto bazinėje kainoje (kainos dedamosiose) ir faktiškai realizuoto šilumos kiekio šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo ataskaitiniu laikotarpiu, išskyrus, jei realizuoto šilumos kiekio neatitiktis susidarė dėl šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) galiojimo laikotarpiu naujai prijungtų šilumos tiekimo sistemų, dėl ko šilumos kiekis padidėjo.

62Sistemiškai aiškinant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1, 2 dalis, Metodikos 74.2.2 punktą matyti, kad šilumos tiekėjui esant ir karšto vandens tiekėju, visas pastate suvartotas šilumos kiekis gali būti paskirstomas (išdalijamas) vartotojams tik tiekėjui įvykdžius visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Tai lemia, kad pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“, kaip šilumos, o tuo pačiu – ir karšto vandens tiekėjas, turi pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name ir nors šios pareigos vykdymui terminas pirmiau minėtame įstatyme expressis verbis nėra nustatytas, tačiau tik ją įvykdžius atsiranda įstatyme numatytos prielaidos, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams.

63Priešingai vertinti nurodytos situacijos nesudaro pagrindo ir pareiškėjo argumentai, kad jis vykdo visas jam numatytas pareigas, be kita ko, kylančias iš Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir šių pareigų atlikimo terminas nėra pasibaigęs, be to, ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija nei nutarime, nei pažymoje, nei kitame teisės akte niekada nėra nurodžiusi, kad pareiškėjas nepagrįstai vilkina Šilumos ūkio įstatyme 15 straipsnyje įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo procesą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog iš tiesų ir pats pareiškėjas pripažįsta, kad jo planai įrengti naujus karšto vandens skaitiklius bei įdiegti nuotolinę įrengiamų karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens skaitiklių duomenų nustatymo ir perdavimo sistemą yra išdėstyti ilgalaikiam periodui, kai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 1-1070 buvo patvirtintas pratęstas skaitiklių įrengimo veiklos planas iki 2017 m. kovo 1 d. Tačiau ši minėta aplinkybė nesudaro pagrindo paskirstyti vartotojams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, nes, kaip jau buvo minėta, Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog nustatant mokesčius už karštą vandenį su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams, taikymas siejamas su tam tikros sąlygos buvimu, t. y. jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name, o ne tokios sąlygos neįvykdymu per tam tikrą laiko tarpą.

64Atsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje ginčo nekyla dėl to, kad nagrinėjamu atveju karšto vandens apskaita šilumos kainų dedamųjų nustatymo metu nebuvo tinkamai sutvarkyta, t. y. nebuvo Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, spręstina, jog Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija, apskaičiuodama realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą, turėjo atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba. Be to, nors pareiškėjas vykdo Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnyje nustatytą karšto vandens tiekėjo pareigą, jos galutinai dar nėra įvykdęs, t. y. nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei teigia, nei teikia įrodymus, kad egzistuoja Šilumos ūkio įstatymo nustatytos prielaidos pareiškėjui tenkančią dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkelti vartotojams. Atliekant pirmiau minėtą vertinimą svarbu ir tai, kad administracinėje byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad teisės aktų nustatyta tvarka būtų konstatuota, kad karšto vandens vartotojai atsisakytų karšto vandens tiekėjo atstovams sudaryti sąlygas įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus jam nuosavybės teise priklausančiame name ar kitais pagrindais valdomame bute. Nors pareiškėjas pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodo, jog butų savininkai gali atsisakyti įrengti svetimą turtą jų nuosavame būste, daugelio butų savininkų neįmanoma surasti, tačiau pats atsakovo prisiimtas įsipareigojimas įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus lemia, kad turi būti ieškoma būdų juos įrengti ir, kaip jau buvo minėta, nėra pateikta pagrįstų įrodymų, kad pareiškėjui tokios galimybės nėra sudaromos (t. II, b. l. 52). Taigi nesant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų, pirmiau minėtų aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nepagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį, kai į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukė vartotojų apmokėjimui nepaskirstytą šilumos kiekį.

65Tokios išvados mutatis mutantis atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1231-261/2015, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1846-624/2015 išreikštą poziciją.

66Priešingų išvadų neleidžia daryti ir pareiškėjo keliamos abejonės dėl Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, Metodikos 74.2 punkto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams (t. II, b. l. 111-170). Vertindama pareiškėjo nurodytus argumentus dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šių nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams įvertinimo teisėjų kolegija pabrėžia, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Atitinkamai, ir pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.

67Teisėjų kolegija pastebi, jog iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi dėl norminių aktų atitikties Konstitucijai, kitiems teisės aktams įvertinimo yra administracinę bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir tokiu pagrindu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-678/2013). Tai reiškia, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje tik bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į bylos šalies argumentus dėl būtinumo ištirti byloje taikytino norminio teisės akto (jo dalies) teisėtumą ir pritaręs šiems ar paties teismo iškeltiems argumentams dėl tokio būtinumo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad bylos šalies prašymas kreiptis į administracinį teismą dėl byloje taikytino teisės akto (jo dalies) tariamo neteisėtumo ABTĮ taikymo požiūriu nelaikytinas savarankišku teismui paduoto skundo reikalavimu, todėl bylą nagrinėjantis teismas neturi pareigos argumentuoti tokio prašymo nepatenkinimą taip, kaip iš jo yra reikalaujama ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje. Tokio pobūdžio prašymai tenkinami tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, kitiems teisės aktams (ABTĮ 4 str. 2 d., 112 str. 1 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, nekilo abejonių dėl prašyme minimų teisės normų konstitucingumo, atitikimo aukštesnės galios teisės aktams. Tokių abejonių šiuo konkrečiu atveju nekyla ir teisėjų kolegijai, be kita ko, atsižvelgus į įvardintą teisinį reguliavimą, šilumos ūkio reglamentavimo principus, tai, kad nuo pareiškėjo veiklos priklauso Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies taikymo galimybė, nes tik jis sprendžia, kaip ir kada bus konkrečiame name įrengti karšto vandens apskaitos prietaisai ir toks aiškinimas atitinka karšto vandens tiekėjų ir vartotojų teisių pusiausvyrą (t. II, b. l. 150). Atitinkamai, nesant pagrįstų abejonių, kliūčių teisingam bylos išsprendimui nėra pagrindo inicijuoti norminę bylą ir (ar) kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant įvertinti pareiškėjo nurodytų nuostatų teisėtumą.

68Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau minėtus motyvus, vertina, jog atsakovo ginčijamas nutarimas ta apimtimi, kuria Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija, perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukė vartotojų apmokėjimui nepaskirstytą šilumos kiekį, yra teisėtas, pagrįstas.

69Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad jam nepagrįstai 235 933 Lt buvo sumažintos sąlyginai pastovios sąnaudos dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos įtakos ataskaitiniam laikotarpiui, nors toks sąnaudų sumažinimas yra galimas tik po 2017 m. sausio 1 d. ir tik tuo atveju, jei šilumos tiekėjas nepateikia investicinių planų galios optimizavimui arba nevykdo suderintų planų, skirtų šiam tikslui, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 (2011 m. liepos 22 d. redakcija), yra privalomas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai teisės aktų nustatyta tvarka rengiant ir tvirtinant Šilumos kainų nustatymo metodiką, kuria vadovaujasi visi Šilumos ūkio įstatyme numatyti subjektai, skaičiuojantys ir nustatantys šilumos kainų dedamąsias. Aprašo 27.1.2 punktas numato, jog šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į realizuoto šilumos energijos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai realizuoto kiekio.

70Iš esmės toks reguliavimas yra įtvirtintas ir Metodikos 74.2.1 punkte, numatančiame, kad šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio: šilumos (produkto) gamybos ir šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainos atveju ūkio subjekto pagaminto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto bazinėje kainoje (kainos dedamosiose) ir faktiškai pagaminto šilumos kiekio šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo ataskaitiniu laikotarpiu, išskyrus, jei parduoto / pagaminto šilumos kiekio neatitiktis susidarė dėl šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) galiojimo laikotarpiu naujai prijungtų šilumos tiekimo sistemų, o dėl to pagamintos šilumos kiekis padidėjo, taip pat jei pagaminto šilumos kiekio neatitiktis susidarė dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje įtakos, o dėl to pagaminamas šilumos kiekis sumažėjo, patiekto į tinklą (pagaminto ir pirkto) šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto bazinėje kainoje (kainos dedamosiose) ir patiekto į tinklą šilumos kiekio šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo ataskaitiniu laikotarpiu.

71Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė ir neaptarė Metodikos 74.2.1 punkto turinio ir jo taikymo prielaidų. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad, atsiradus nepriklausomiems šilumos gamintojams, šilumos tiekėjo pastoviosios sąnaudos niekaip negali sumažėti, nes šilumos tiekėjas ir toliau turi užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos tiekimo nutraukimo atvejais, t. y. turi rezervuoti gamybos pajėgumus, ir tai reiškia, kad pastoviosios sąnaudos visada išlieka tokios pačios (t. I, b. l. 19). Teismas taip pat nevertino pareiškėjo argumentų, kad pastoviosios sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nevertinamos tik nuo 2017 m. sausio 1 d. (t. I, b. l. 1-28). Teismas nesprendė, ar iš tikrųjų atsiradus nepriklausomam šilumos gamintojui ir šilumos teikėjui negaminant atitinkamos dalies šilumos, proporcingai turi būti sumažinamos ir į šilumos kainą įskaičiuotos šilumos tiekėjo gamybos sąnaudos. Šiuo atveju svarbu yra įvertinti, ar esant tokiai nurodytai situacijai egzistuoja teisinis pagrindas mažinti sąnaudas, ar jos mažėja ir kokia apimtimi. Šiuo atveju nors atsakovas administracinėje byloje yra nurodęs, jog, atsiradus nepriklausomam šilumos gamintojui ir šilumos tiekėjui negaminant atitinkamos dalies šilumos, proporcingai turi būti mažinamos ir į šilumos kainą įskaičiuotos šilumos tiekėjo gamybos sąnaudos, tačiau kokia dalimi sąnaudos mažėja jis taip pat nebuvo nurodęs ir detaliai paaiškinęs, be to, taip pat nieko nepasisakė dėl to, kad galimai šilumos tiekėjų sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nevertinamos tik nuo 2017 m. sausio 1 d. (t. II, b. l. 11). Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Metodikos 74.2.1 punktą, pirmiau nurodytus proceso šalių argumentus, vertina, jog šiuo atveju yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjo sąnaudos esant nepriklausomiems gamintojams liko tos pačios. Tačiau šių pirmiau minėtų aspektų pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis laikyta nepagrįsta. Šio nurodyto aspekto vertinimui šioje administracinio ginčo nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamų duomenų, proceso šalys šiuo aspektu neteikė paaiškinimų, jo taip pat nevertino pirmosios instancijos teismas. Atitinkamai, nesant konkrečių duomenų, paaiškinimų nurodytu aspektu, leidžiančių atlikti visavertį vertinimą, šiuo aspektu ginčijamo nutarimo teisėtumas pirmosios instancijos teismo turi būti įvertintas iš naujo.

72Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas, perskaičiuodamas šilumos kainos dedamąją, nepagrįstai sumažino pareiškėjo pelno normą nuo 5 proc. iki 4,75 proc., kad jis nepagrįstai yra diskriminuojamas, nes jam taikoma pelno norma yra daug mažesnė lyginant su kitų energetikos įmonių pelno normomis (t. I, b. l. 1-28), teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimus) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (žr. Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimus).

73Teisėjų kolegija pabrėžia, jog ginčui spręsti aktualus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 2.2 punktas numato, kad šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) ir perskaičiuotų šilumos kainų (kainų dedamųjų) projektams, pateiktiems iki Metodikos įsigaliojimo dienos, taikomos Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (Žin., 2009, Nr. 92-3959; 2010, Nr. 122-6255; 2011, Nr. 130-6214, Nr. 164-7858; 2012, Nr. 15-684), nuostatos, išskyrus šio nutarimo 2.6 punktą. To paties nutarimo 5 punktas numato, jog, perskaičiuojant šilumos bazinę kainą (kainos dedamąsias), nustatytą pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC) skaičiuojama naudojant ūkio subjekto šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) ataskaitinio laikotarpio balanso skolinto ir nuosavo kapitalo rodiklius. Nustatant šilumos bazines kainas (kainos dedamąsias), kurių projektai pateikti iki 2015 m. gegužės 1 d., vidutinė svertinė kapitalo kaina (WACC) ir investicijų grąža skaičiuojama naudojant ūkio subjekto ataskaitinio laikotarpio balanso (ne pagal atskirus verslo vienetus) rodiklius.

74Metodikos 74.5.2 punktas numato, jog šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į investicijų grąžos pokytį dėl skolinto kapitalo kainos Rd ir nuosavo kapitalo grąžos Re pokyčio: taikant ūkio subjekto faktinę palūkanų normą, ne didesnę už Komisijos kasmet skelbiamą skolinto kapitalo kainą Rd bei nuosavo kapitalo grąžą Re ir šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) skaičiavimo arba paskutinio šilumos kainos (kainos dedamųjų) perskaičiavimo metu nustatytą skolinto kapitalo WD bei nuosavo kapitalo WE dalis.

75Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą sutiktina su atsakovo vertinimu, kad šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į investicijų grąžos pokytį dėl skolinto kapitalo kainos Rd ir nuosavo kapitalo grąžos Re pokyčio, kuriam paskaičiuoti naudojami kainos perskaičiavimo metu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos viešai paskelbti skolinto kapitalo kainos Rd ir nuosavo kapitalo grąžos Re rodikliai, nekeičiant šilumos bazinės kainos nustatymo metu nustatytos skolinto kapitalo WD bei nuosavo kapitalo WE dalies.

76Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas neginčijo įvardinto teisinio reguliavimo, tai, kad jis yra vienodas ir (ar) taikomas nepagrįstai nevienodai atskiriems subjektams. Be to, kaip matyti iš Metodikoje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir joje reglamentuotos investicijų grąžos skaičiavimo, investicijų dydis nėra pastovus, jis priklauso nuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kiekvienais metais atnaujinamų ir viešai skelbiamų skolinto kapitalo Rd ir nuosavo kapitalo grąžos Re rodiklių, kai investicijų grąža, be kita ko, priklauso ir nuo kiekvieno atskiro juridinio asmens individualios kapitalo struktūros. Pareiškėjas nepagrindė, kad perskaičiavimo metu skaičiuojant investicijų grąžos pokytį buvo naudotos ne teisės aktuose numatytos reikšmės, kad perskaičiuojant jam taikomą pelno normą ji buvo nustatyta ne remiantis teisės aktų numatytais reikalavimais, jog jis yra diskriminuojamas lyginant jį su kitais ūkio subjektais, įvertinus tokios pelno normos apskaičiavimą pagal teisės aktų numatytus reikalavimus, individualią kapitalo struktūrą. Be to, iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 5 punkto normos matyti, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija perskaičiavimo metu neturėjo pasirinkimo, kokio laikotarpio balanso duomenis naudoti ir šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kad perskaičiuojant šilumos bazinę kainą vidutinė svertinė kapitalo kaina, investicijų grąžos pokytis buvo apskaičiuoti netinkamai.

77Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste, pareiškėjui nepagrindus jo galimo diskriminavimo, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo diskriminacijos kitų energetikos įmonių atžvilgiu yra nepagrįsti, nes būtent remiantis teisės aktų numatytų reguliavimu apskaičiavimai buvo atlikti, o šiuo atveju tokio skaičiavimo ydingumo nėra nustatyta. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo ginčijamas nutarimas yra neteisėtas pirmiau nurodytu aspektu.

78Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2015 m. kovo 27 d. raštą Nr. 2R-935 (t. II, b. l. 172), 2015 m. kovo 19 d. raštą Nr. 2R-840 (t. II, b. l. 173-176) ir, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, šie dokumentai prijungtini prie administracinės bylos medžiagos.

79Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pirmiau nurodytų aspektų pareiškėjo inicijuoto ginčo sprendimui kiek tai susiję su ginčijamo nutarimo neteisėtumu, jį siejant su tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai 235 933 Lt buvo sumažintos sąlyginai pastovios sąnaudos dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos įtakos ataskaitiniam laikotarpiui, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

80Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

81pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

82Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

83Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas)... 5. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į... 6. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. 010-02-6116... 7. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas,... 8. Pareiškėjas dėl realizuoto šilumos kiekio sulyginimo su šilumos kiekiu... 9. Pareiškėjo teigimu, tokie VKEKK veiksmai prieštarauja teisės aktams.... 10. Pareiškėjas dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos... 11. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į... 12. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginio, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su... 13. Pabrėžė, kad tik su viršijančiu leistinas apskaitos prietaisų paklaidas... 14. Atsakovas dėl sumažintos pelno normos nurodė, kad pasirinko tinkamiausią... 15. II.... 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu (t. II,... 17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas 2014 m. vasario 28 d.... 18. Teismas, vertindamas tai, jog VKEKK, perskaičiuodama pastoviąją šilumos... 19. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas, būdamas juridinis asmuo, turi prisiimti... 20. Pirmosios instancijos teismas dėl pastoviųjų gamybos sąnaudų sumažinimo... 21. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl... 22. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog priimdamas skundžiamą nutarimą... 23. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymus kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį... 24. Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad... 25. III.... 26. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu (t. II, b. l.... 27. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas palaiko skunde išdėstytus... 28. Pareiškėjas pažymi, jog Komisija, paneigdama imperatyvų Šilumos ūkio... 29. Pabrėžia, jog atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, nei... 30. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl... 31. Pareiškėjas pabrėžia, jog šilumos netektys karšto vandens cirkuliacijai... 32. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl... 33. Pažymi jog pareiškėjas neginčija jam Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio... 34. Nurodo, jog pareiškėjui, kaip karšto vandens tiekėjui, Šilumos ūkio... 35. Pareiškėjas nurodo, jog pastoviosios sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos... 36. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino jo... 37. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė... 38. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į... 39. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Šilumos ūkio įstatymo 15... 40. Nurodo, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta... 41. Nurodo, jog teisės normose, kuriose įtvirtintas reikalavimas karšto vandens... 42. Pabrėžia, jog pareiškėjas sutinka, kad apskaitos sutvarkymas, t. y. jam... 43. Atsakovas nurodo, jog dėl Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje... 44. Pažymi, jog Energetikos ministerija 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr.... 45. Pažymi, jog, nustačius, kad apskaitos prietaisai yra įrengti arba... 46. Atsakovas dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos... 47. Atsakovas dėl pareiškėjo nurodytos sumažintos pelno normos nurodo, jog... 48. Atsakovas nurodo, jog pagal Metodikos nuostatas, skaičiuojant šilumos... 49. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo lūkesčiai negali būti laikomi... 50. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 6... 51. Teisėjų kolegija... 52. IV.... 53. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės... 54. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,... 55. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo... 56. Pasisakydama dėl ginčo esmės teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog... 57. Pažymėtina, jog atliekant nurodytą vertinimą dėl pirmiau įvardintų... 58. Visų pirma vertinant, ar pagrįstai Valstybinės kainų ir energetikos... 59. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad vartotojai... 60. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog, kol vartotojai pasirenka karšto... 61. Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir... 62. Sistemiškai aiškinant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1, 2 dalis,... 63. Priešingai vertinti nurodytos situacijos nesudaro pagrindo ir pareiškėjo... 64. Atsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje ginčo nekyla dėl to, kad... 65. Tokios išvados mutatis mutantis atitinka ir Lietuvos vyriausiojo... 66. Priešingų išvadų neleidžia daryti ir pareiškėjo keliamos abejonės dėl... 67. Teisėjų kolegija pastebi, jog iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad... 68. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau minėtus motyvus, vertina, jog... 69. Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad jam nepagrįstai 235 933 Lt... 70. Iš esmės toks reguliavimas yra įtvirtintas ir Metodikos 74.2.1 punkte,... 71. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas... 72. Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas, perskaičiuodamas... 73. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog ginčui spręsti aktualus Valstybinės... 74. Metodikos 74.5.2 punktas numato, jog šilumos bazinės kainos pastovioji... 75. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą sutiktina su atsakovo... 76. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog šiuo atveju... 77. Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste, pareiškėjui nepagrindus jo galimo... 78. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas kartu su apeliaciniu... 79. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios... 80. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 81. pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkinti iš... 82. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą... 83. Nutartis neskundžiama....