Byla 3K-3-446/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Birutės Janavičiūtės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui Lietuvos esperantininkų sąjungai dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų; trečiasis asmuo – politinė organizacija „Lietuvos rusų sąjunga“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Ginčo esmė

6Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių iškeldinimą iš negyvenamųjų patalpų pagal panaudos sutartį, kai tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos teisiniai santykiai, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nurodė, kad yra negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) valdytojas. Jis leido atsakovui šiose patalpose laikinai palikti daiktus, nevykdant jose veiklos, tačiau atsakovas savavališkai užėmė ginčo patalpas, pradėjo vykdyti jose savo veiklą, pažeidė ieškovo interesus. Atsakovas, jau savavališkai užėmęs ginčo patalpas, kelis kartus kreipėsi į ieškovą, prašydamas suteikti šias panaudos sutarties pagrindu. Šį klausimą kelis kartus svarstė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Turto suteikimo pagal panaudos sutartis klausimams svarstyti komisija, kuri 2006 m. balandžio 20 d. vykusio posėdžio metu nusprendė rekomenduoti Turto valdymo ir privatizavimo skyriui ieškoti kitų mažesnio ploto patalpų ne miesto centre ir siūlyti jas atsakovui. Ieškovo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės taryba dėl ginčo patalpų suteikimo atsakovui panaudos ar kitais pagrindais nebuvo priėmusi sprendimo, todėl pripažintina, kad atsakovas patalpas užėmė neteisėtai. Ieškovas 2006 m. liepos 31 d. ir 2006 m. rugsėjo 4 d. raštais ragino atsakovą atlaisvinti ginčo patalpas, tačiau šis į juos nereagavo. Ieškovas prašė teismo iškeldinti atsakovą su visu jam priklausančiu turtu iš negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini).

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pripažino atsakovo nurodytas aplinkybes pagrįstais įrodymais, tuo tarpu ieškovas neįrodė, kokiu pagrindu Turto valdymo ir privatizavimo skyrius 2006 m. sausio 19 d. prašė atsakovo pateikti dokumentus dėl patalpų suteikimo pagal panaudos sutartį. Teismas pažymėjo, kad sudarytame patalpų priėmimo–perdavimo akte nebuvo įvardyta, jog ginčo patalpos buvo perduodamos daiktams pasidėti, todėl padarė išvadą, kad ginčo patalpų priėmimo–perdavimo aktas, kaip sandoris, buvo galiojantis, todėl buvo privalu juo vadovautis. Teismas, vertindamas aplinkybę, kas pasirašė nurodytą aktą, pažymėjo, kad tai neturėjo reikšmės, nes tai pagrindė kitos byloje nustatytos aplinkybės. Teismas nustatė, kad ieškovas neginčijo aplinkybės, jog jam buvo žinoma apie nurodytą aktą, tačiau jis nepateikė teismui jokių įrodymų dėl to, kad net per šešis mėnesius nuo šio akto sudarymo dienos atitinkami savivaldybės valdymo organai ar atitinkamos komisijos bei tarnautojai savivaldybės vardu būtų išreiškę valią dėl šio akto nepagrįstumo ir teisėtumo, todėl konstatavo, kad ieškovui per nurodytą laikotarpį neišreiškus aiškios pozicijos dėl patalpų naudojimosi pagrįstumo, kaip tai turėjo padaryti sąžiningas ir protingas turto valdytojas, o atsakovui jomis naudojantis ir mokant patalpų išlaikymo išlaidas (ieškovas neginčijo, kad atsakovas tinkamai mokėjo už patalpų išlaikymą), dėl netinkamos ieškovo organizacinės veiklos, kitai sandorio šaliai negalėjo atsirasti atsakomybė. Teismas padarė išvadą, kad tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, todėl nebuvo teisinio pagrindo pripažinti šį sandorį niekiniu (ex officio).

9Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. balandžio 25 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl ginčo patalpų panaudos teisinių santykių ir padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas dėl šių panaudos teisinių santykių kvalifikavimo. Tai, kad su atsakovu nebuvo sudaryta rašytinė panaudos sutartis, nesudarė teisinio pagrindo iškeldinti atsakovą iš ginčo patalpų; atsakovas taip pat negalėjo būti iškeldintas iš ginčo patalpų ieškovo pareikštu pagrindu, nes nebuvo įstatymų nustatyta tvarka nutraukta žodinė panaudos sutartis (CK 6.642 straipsnis). Kolegija pažymėjo, kad, nustačius, jog atsakovas teisėtai užėmė patalpas ir turėjo teisę žodinės panaudos sutarties pagrindu jomis naudotis, jis negalėjo būti laikomas savivaldybės nuosavybės teisių pažeidėju, nes tai prieštarautų geros moralės, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad panaudos teisiniai santykiai atsirado dėl savivaldybės konkliudentinių veiksmų, tai patvirtino ginčo patalpų 2006 m. sausio 27 d. priėmimo–perdavimo aktas, sukūręs daiktinę – panaudos teisę. Vien ta aplinkybė, kad nurodytas aktas neatitiko Vilniaus miesto tarybos patvirtintos suteikiamo pagal panaudos sutartį savivaldybės turto perdavimo priėmimo akto formos, ar kad savivaldybės taryba nebuvo priėmusi sprendimo dėl ginčo patalpų suteikimo atsakovui panaudos ar kitais pagrindais, nedarė šio negaliojančio, nes aktas, kolegijos vertinimu, sukūrė teisines pasekmes, įrodė, jog tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos teisiniai santykiai. Kolegija atmetė apelianto argumentus, kad ginčo patalpų aktą pasirašęs Naujamiesčio seniūnijos vyresnysis specialistas nebuvo įgaliotas perduoti savivaldybei priklausančio turto pagal panaudą; motyvavo, kad tas pats Naujamiesčio seniūnijos atstovas 2007 m. gruodžio 28 d. pasirašė ir kitų negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) priėmimo–perdavimo aktą trečiajam asmeniui politinei organizacijai „Lietuvos rusų sąjunga“, todėl konstatavo, kad jis turėjo įgalinimus dėl patalpų priėmimo–perdavimo. Kolegija nevertino apelianto argumentų dėl įgalinimų pasirašyti patalpų perdavimo-priėmimo aktą teisėtumo, nes byloje nebuvo ginčijamas ginčo patalpų 2006 m. sausio 27 d. priėmimo–perdavimo aktas, kaip toks. Kolegija pripažino, kad atsakovas įrodė, jog ginčo patalpas užėmė ne savavališkai, bet pagal aiškiai konkliudentiniais veiksmais savivaldybės išreikštą valią, todėl vien Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo į įstatymo 13 straipsnis, kuriame nustatyta, kad turi būti sudaryta rašytinė panaudos sutartis ir pareikštas ieškinys iškeldinti atsakovą, neturintį rašytinės panaudos sutarties, nereiškia besąlyginio iškeldinimo formaliu pagrindu, nes teismas, kolegijos nuomone, turi įvertinti konkrečią situaciją, privalo atsižvelgti į abiejų šalių interesų pusiausvyrą, ginti viešąjį interesą. Į ginčo patalpas atsakovas įsikėlė, gavęs šių patalpų planą ir sudaręs ginčo patalpų priėmimo–perdavimo aktą, t. y. suprasdamas ieškovo valią sukurti ir dalyvauti panaudos teisiniuose santykiuose su atsakovu, todėl atsakovas, kolegijos vertinimu, turėjo teisėtų lūkesčių. Atsakovo iškeldinimas, nesuteikiant jam kitų negyvenamųjų patalpų, kartu atsižvelgiant ir į jo, kaip asociacijos, socialinį statusą, iš esmės pažeistų asociacijos, kaip viešojo juridinio asmens, teises ir teisėtus interesus, kurie tokioje situacijoje yra labiau svarbūs nei teisėti savivaldybės tikslai, o iškeldinimas nėra būtinas demokratinės visuomenės interesams ir nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui.

10III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

11Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

121.

13Dėl sandorių pripažinimo niekiniais ex officio ir ultra vires doktrinos pagrindu. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pripažindami šalių 2006 m. sausio 27 d. patalpų (duomenys neskelbtini) priėmimo–perdavimo aktą sandoriu, kurio pagrindu tarp šalių atsirado panaudos teisiniai santykiai, turėjo ex officio taikyti niekinio sandorio pasekmes, tačiau to nepadarė, pažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalį, 1.80 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos. Teismas savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu yra akivaizdus, pavyzdžiui, sandoris prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai arba viešajai tvarkai ar gerai moralei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. E. M. V., Klaipėdos rajono meras ir kt.; bylos Nr. 3K-3-1319/2001; 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 312-ojo garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida”, UAB „Nabukas” ir kt.; bylos Nr. 3K-3-150/2004; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. J. V. V. IĮ; bylos Nr. 3K-3-147/2007 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas leidžiama“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Taigi viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. IĮ v. VĮ Valstybės turto fondas; bylos Nr. 3K-3-154/2008). Dėl to, kasatoriaus teigimu, valdant, naudojant savivaldybės turtą bei juo disponuojant, būtina griežtai laikytis Vietos savivaldos įstatyme, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtintų teisės normų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija nepriėmė jokio sprendimo dėl ginčo patalpų atsakovui perdavimo pagal panaudą, o ginčo patalpų priėmimo–perdavimo aktą pasirašė Naujamiesčio seniūnijos vyresnysis specialistas. Pagal CK 2.81 straipsnį juridinio asmens darbuotojai nėra laikomi juridinio asmens organais, todėl Naujamiesčio seniūnijos vyresnysis specialistas nelaikytinas juridinio asmens (Vilniau miesto savivaldybės valdymo organu) dalyviu, o 2006 m. sausio 27 d. ginčo patalpų priėmimo–perdavimo aktas pripažintinas neteisėtu, nes buvo sudarytas pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 26 punktą, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, t. y. viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas, pažeidžiant CK 2.81 straipsnio 1 dalį. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neįvertino aplinkybės, kad 2006 m. sausio 27 d. ginčo patalpų priėmimo–perdavimo aktą sudarė ne Vilniaus miesto savivaldybė, t. y. patalpų savininkė, bet kitas asmuo, kuris neveikė Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Vien ta aplinkybė, kad nurodytą aktą pasirašęs asmuo yra institucijos struktūrinio teritorinio padalinio (seniūnijos) darbuotojas, negalėjo būti laikoma aplinkybe, leidusia konstatuoti, kad tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos esperantininkų sąjungos atsirado panaudos teisiniai santykiai, nes nebuvo įrodyta, jog šis darbuotojas buvo įgaliotas atlikti tokius veiksmus institucijos vardu. Vien ta apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad tas pats Naujamiesčio seniūnijos atstovas pasirašė kitų negyvenamųjų patalpų priėmimo–perdavimo aktą, neleido teismui daryti prielaida pagrįstos išvados, jog šis darbuotojas turėjo įgalinimus dėl patalpų perdavimo–priėmimo. Kasatoriaus teigimu, pagal CPK 263 straipsnį kiekvienas teismo sprendimas turi būti pagrįstas tik aplinkybėmis ir įrodymais, o ne prielaidomis apie bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 2.2 punktas). Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į jo nurodytus argumentus, matyti, kad 2006 m. sausio 27 d. ginčo patalpų priėmimo–perdavimo aktas buvo pasirašytas pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymą, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą, CK 2.81 straipsnio 1 dalį, 6.632 straipsnį ir šių imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimas buvo akivaizdus pagrindas pripažinti sandorį niekiniu, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ex officio turėjo konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti niekinio sandorio pasekmes.

142.

15Dėl sandorių formos. CK 1.71 straipsnyje nurodyta, kad sandoriai laikomi sudaryti, jei iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį, tik tada, kai tokiam sandoriui įstatymo nenustatyta konkrečios formos. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į šalių konkliudentinius veiksmus ir darydami išvadą, kad tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai, rėmėsi tiek CK 1.64 straipsnio 1 dalimi, tiek 1.71 straipsnio 1, 2 dalimis, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl viešosios nuosavybės teisės objekto – Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų, todėl ginčo santykiams turėjo taikyti ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą, kuriame nustatyti papildomi specialūs reikalavimai, valdant, naudojant ar disponuojant valstybei ir savivaldybėms priklausantį turtą. Specialiajame įstatyme, reglamentuojančiame valstybės ir savivaldybių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, nustatytas ir specifinis savivaldybės valios išreiškimo būdas, t. y. atitinkamo sprendimo priėmimas. Sistemiškai aiškinant CK 1.71 straipsnį ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad, nesant savivaldybės ar jos įgaliotos institucijos sprendimo perduoti pagal panaudą jai priklausantį ilgalaikį materialųjį turtą, sandoris negalėjo būti laikomas sudarytu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutarčių sudarymo konkliudentiniais veiksmais, nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar sutarties šalių konkliudentiniai veiksmai gali būti teisiškai reikšmingi, turi būti vadovaujamasi CK 1.71 straipsnyje įtvirtinta taisykle ir įvertinamas ginčo šalių sutartinių santykių pobūdis bei įstatymo reikalavimai, keliami konkrečiai šalių valios išraiškai, t. y. sandorio formai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Minija“ v. AB „Žemaitijos pienas“; bylos Nr. 3K-3-488/2005). Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, darydami išvadą, kad tarp šalių susiklostė panaudos teisniai santykiai, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.71 straipsnį, netaikė kitų imperatyviųjų įstatymo normų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

163.

17Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai taip pat pažeidė CPK 177 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įrodymų leistinumo taisyklę, nes, kasatoriaus manymu, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustačius specifinį savivaldybės valios išreiškimo būdą dėl jai priklausančio ilgalaikio materialiojo turto perdavimo panaudos pagrindu (savivaldybės tarybos ar jos įgaliotos institucijos priimtas sprendimas), tik atitinkamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ar jos įgaliotos institucijos sprendimas galėjo būti leistinas įrodymas, patvirtinęs savivaldybės valią sukurti panaudos teisinius santykius su Lietuvos esperantininkų sąjunga, tačiau tokio sprendimo byloje nebuvo pateikta. Bylą nagrinėję teismai nesilaikė ir CPK 185 straipsnyje suformuluotų įrodymų įvertinimo taisyklių, iš esmės rėmėsi tik 2006 m. sausio 27 d. ginčo patalpų perdavimo–priėmimo aktu, nevertino ir nepasisakė dėl ieškovo pateiktų įrodymų, kurie patvirtino aplinkybę, kad nebuvo Vilniaus miesto savivaldybės valios sukurti ir dalyvauti panaudos teisiniuose santykiuose su atsakovu.

18Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

21Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl sandorių pripažinimo niekiniais (CK 1.80 straipsnis), dėl juridinio asmens organų kompetencijos sudaryti sandorius (CK 2.81 straipsnis), ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nustatant, ar tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos santykiai, ar nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

22Dėl niekinio sandorio negaliojimo fakto konstatavimo ex officio

23Kasatoriaus teigimu, teismai, pripažindami, kad tarp ieškovo ir atsakovo priėmimo–perdavimo akto pagrindu atsirado panaudos teisiniai santykiai, turėjo pagrindą ex officio, t. y. neatsižvelgdami į bylos šalių reikalavimus, taikyti niekinio sandorio pasekmes.

24Pagal CK 1.78 straipsnį sandoriai gali būti niekiniai ir nuginčijami. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis negalioja pagal įstatymo nurodymą, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Tuo tarpu nuginčijamam sandoriui pripažinti negaliojančiu yra būtinas teismo sprendimas. Taigi nuginčijamo sandorio galiojimas priklauso nuo sandorį sudariusių asmenų valios. Nors nuginčijami sandoriai taip pat gali pažeisti teisę, bet juos gali patvirtinti suinteresuoti asmenys (CK 1.79 straipsnis), jie taip pat gali neginčyti sandorio.

25Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą teisės normų, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, aiškinimo ir taikymo praktiką niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio (savo iniciatyva), t. y. nesant pareikšto reikalavimo dėl tam tikro sandorio pripažinimo negaliojančiu, tik tada, kai aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, yra akivaizdi (pavyzdžiui, akivaizdu, kad sandoris prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai arba viešajai tvarkai ar gerai moralei). Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių jo negaliojimą, ir tirti su tuo susijusius įrodymus tik tada, kai yra pareikštas ieškinio ar priešieškinio forma šalies reikalavimas pripažinti tokį sandorį negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. V. v. E. M. V., Klaipėdos rajono meras ir kt.; bylos Nr. 3K-3-1319/2001, 2003 m. sausio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“, UAB „Auksaakė“; bylos Nr. 3K-3-62/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“; bylos Nr. 3K-3-150/2004, kt.).

26Pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį šalys negali patvirtinti niekinio sandorio, ir toks sandoris jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir negali sukelti. Tai reiškia, kad sandoriai, prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, yra niekiniai ir negalioja ab initio, todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, UAB „Fima“; bylos Nr. 3K-3-416/2005).

27Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso ieškovui – Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad savivaldybių turimas turtas yra priskiriamas prie viešosios nuosavybės teisės objektų, todėl savivaldybių sudaryti sandoriai negali prieštarauti jų veiklą reglamentuojantiems teisės aktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Švenčionių rajono savivaldybės taryba v. AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“; bylos Nr.3K-3-579/2000). Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl įstatyme tokiam perleidimui nustatyti specialūs reikalavimai, kurie dažniausiai yra imperatyvūs. Tokį teisinį reglamentavimą lemia valstybės ir savivaldybės, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, taigi ir valstybės ar savivaldybės turto, kaip nuosavybės teisės objekto, savitumas. Civilinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant tiek į teisinio santykio subjekto, tiek ir į jo objekto specifiką, todėl santykiams, susijusiems su valstybės ar savivaldybės turto disponavimu, turi būti taikomos ir specialiosios teisės normos. CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Savivaldybės yra viešieji juridiniai asmenys, jų institucijų kompetenciją reglamentuoja Vietos savivaldos įstatymas, t. y. viešosios teisės normos. Šio įstatymo 17 straipsnio 26 punkte savivaldybės kompetencijai priskirta sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo tvarkos, išskyrus atvejus, kai ji nustatyta įstatymuose. Savivaldybei priklausančio turto perdavimą panaudos pagrindu detalizuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad sprendimą dėl savivaldybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija.

28Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad savivaldybės konkliudentinių veiksmų pagrindu tarp šalių atsirado panaudos teisiniai santykiai (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai konstatavo panaudos faktinių santykių buvimą, tačiau neanalizavo faktinių bylos aplinkybių pagal specialų teisinį reglamentavimą, kurį lemia viena iš sandorio šalių – Vilniaus miesto savivaldybė kaip viešasis juridinis asmuo, ir nevertino šiuo aspektu byloje esančių įrodymų. Teismai neanalizavo įstatymų normų reikalavimų, keliamų tokio pobūdžio sandoriams, nenustatė tikrojo sandorio turinio, pagal kurį turėjo būti sprendžiama, ar konkliudentiniais veiksmais sudarytas sandoris atitiko įstatymo reikalavimus, ar neprieštaravo imperatyviosioms įstatymų normoms, ar nebuvo pagrindo pripažinti tokį sandorį niekiniu, ar ieškovas turėjo jį ginčyti bendra tvarka pareikšdamas atitinkamus reikalavimus. Bylą nagrinėję teismai taip pat netyrė ir nenustatė faktinių bylos aplinkybių, susijusių su patalpų priėmimo–perdavimo aktu, kurio pagrindu pripažino panaudos santykių buvimą, pasirašiusio asmens įgalinimais ir kompetencija, todėl nevertino, ar tokio asmens sudarytas sandoris galėjo sukurti kokias nors prievoles viešajam juridiniam asmeniui (CK 2.81, 2.84 straipsniai).

29Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundą argumentą, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami, jog sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal CK 1.71 straipsnį sandoriai laikomi sudaryti, jei iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį, tik tada, kai tokiam sandoriui įstatyme nenustatyta konkrečios formos. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant, ar sutarties šalių konkliudentiniai veiksmai galėjo būti teisiškai reikšmingi nustatant sutarties sąlygų pakeitimą, turi būti vadovaujamasi šia taisykle ir įvertinamas ginčo šalių sutartinių santykių pobūdis ir įstatymo reikalavimai, keliami konkrečiai šalių valios išraiškai, t. y. sandorio formai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Minija“ v. AB „Žemaitijos pienas“; bylos Nr. 3K-3-488/2005).

30Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.78 straipsnio netinkamo taikymo yra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad susiklostė panaudos teisiniai santykiai, nurodė, jog teismas neturėjo teisinio pagrindo šį sandorį pripažinti niekiniu (ex officio), tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių šią išvadą grindžiančių motyvų. Nors vienas iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų buvo minėto sandorio pripažinimo niekiniu klausimas būtent pirmiau nurodyto specialaus teisinio reguliavimo aspektu, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu iš esmės nepasisakė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo požiūriu apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų tinkamai nepasisakė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyta motyvų, dėl kurių atmesti skundo argumentai, susiję su sandorio pripažinimu niekiniu, todėl byla iš naujo nagrinėtina apeliacine tvarka, nes CK 1.78 straipsnio taikymo klausimas buvo suformuluotas kaip apeliacijos dalykas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

31Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylą nagrinėję teismai atmetė ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo iš kasatoriui priklausančių patalpų tuo pagrindu, jog ieškovą buvo prašoma iškeldinti kaip savavališkai užėmus ginčo patalpas, tačiau teismai nustatė, kad buvo sudaryta žodinė panaudos sutartis, kuri nebuvo nutraukta įstatymuose nustatyta tvarka.

32Teismas nagrinėja civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymo saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Faktinis ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškinio faktinis pagrindas turi būti aiškiai suformuluotas ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Ieškinio elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto ieškinio matyti, kad faktinis ieškinio pagrindas buvo nurodytas ir suformuluotas aiškiai (ieškovas nėra priėmęs sprendimo dėl ginčo patalpų suteikimo atsakovui panaudos ar kitais pagrindais; atsakovas ginčo patalpomis naudojasi be teisinio pagrindo, todėl ieškovas prašo apginti jo pažeistą valdymą), todėl šios bylos įrodinėjimo dalykas buvo aiškus, o teisės taikymas visais atvejais yra teismo prerogatyva. Šią teisę teismas įgyvendina pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, parinkdamas ir taikydamas teisės normas; tokiu atveju teismas nesaistomas šalių nuomonės, pageidavimų ar nurodymų.

33Reikalavimas iškeldinti yra savininko, teisėto valdytojo, daiktinės teisės gynimas reikalaujant grąžinti jo daiktą iš neteisėto valdymo, kai tuo daiktu naudojamasi be teisinio pagrindo arba kai toks pagrindas egzistavo, bet jau yra išnykęs. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo teisėto pagrindo naudotis ginčo patalpomis – žodinės panaudos sutarties – buvimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad netgi konstatavus tokio pagrindo buvimą, negali būti paneigtos savininko teisės ir nuosavybės teisės esmė, ir tokiu atveju teismas turėtų pareigą nustatyti sutarties rūšį ir konkrečias sutarties sąlygas, šiuo atveju – dėl sutarties termino, nes tai turėtų esminę reikšmę vertinant pareikštų reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą.

34Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir konstatuotus teisės normų pažeidimus, sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai sprendė sandorių galiojimo klausimus. Kadangi sandorių formos, turinio ir negaliojimo pasekmių nustatymas yra susijęs su faktinių bylos aplinkybių nustatymu, tai byloje priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

35Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

36Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 25 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka.

37Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Ginčo esmė... 6. Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. spalio 23 d. sprendimu... 9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė... 11. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės... 12. 1.... 13. Dėl sandorių pripažinimo niekiniais ex officio ir ultra vires... 14. 2.... 15. Dėl sandorių formos. CK 1.71 straipsnyje nurodyta, kad sandoriai laikomi... 16. 3.... 17. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų... 18. Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 21. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus... 22. Dėl niekinio sandorio negaliojimo fakto konstatavimo ex officio ... 23. Kasatoriaus teigimu, teismai, pripažindami, kad tarp ieškovo ir atsakovo... 24. Pagal CK 1.78 straipsnį sandoriai gali būti niekiniai ir nuginčijami.... 25. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą teisės normų,... 26. Pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį šalys negali patvirtinti niekinio sandorio,... 27. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo patalpos nuosavybės teise... 28. Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad savivaldybės konkliudentinių... 29. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio... 30. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.78... 31. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylą nagrinėję teismai atmetė... 32. Teismas nagrinėja civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų... 33. Reikalavimas iškeldinti yra savininko, teisėto valdytojo, daiktinės teisės... 34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir konstatuotus... 35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 36. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 37. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...