Byla 2A-1023-232/2017

Dėl teisės į gyvenamosios patalpos nuomą, teisės į nuomojamą gyvenamąją patalpą atnaujinimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo H. D. ieškinį atsakovui VĮ Vilniaus miškų urėdijai dėl teisės į gyvenamosios patalpos nuomą, teisės į nuomojamą gyvenamąją patalpą atnaujinimo,

Nustatė

3 I.Ginčo esmė

1. Ieškovas H. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė ieškovui H. D. atnaujinti praleistą terminą į teisę nuomoti gyvenamąją patalpą, esančią V. g., S., Vilniaus rajone; pripažinti ieškovui H. D. teisę į gyvenamosios patalpos nuomą V. g., S., Vilniaus rajone.
2. Nurodė, kad Vilniaus rajono liaudies teismo 1985 07 03 nuosprendžiu buvo nubaustas pagal galiojusio BK 151 straipsnio 2 dalį vieneriems metams pataisos darbų su 15 proc. darbo užmokesčio išskaičiavimu į valstybės pajamas. 1985 10 15 Vilniaus rajono liaudies teismas nutartimi, pataisos darbus pakeitė laisvės atėmimu vieneriems metams, apskaičiuojant ir kitų bausmių trukmę nuo 1985 10 15 + 26 dienos = iki 1985 11 11 Vilniaus rajono liaudies teismo 1986 07 23, nutartimi paleistas iš laisvės atėmimo vietos. 1987 02 26 nutartimi nuosprendžiu už patirtą žalą per ilgai atliekant laisvės atėmimo bausmę, laisvės atėmimo vietose praleido 281 paras laisvės atėmimo, o turėjo praleisti tik 26 paras, teismas priteisė kompensaciją 595 rublius.
3. Nurodė, jog 1986 01 21 buvo išregistruotas iš tarnybinės gyvenamosios patalpos esančios V. g., S., Vilniaus rajone, dėl 1985 m. nuteisimo už nusikalstamą veiką. Šis faktas nustatytas civilinėje byloje Nr. 251-597/2004. Taip pat apie tai pasisakė Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-5397-208/2015, tai patvirtina „Namų knygos, įregistravimo piliečių, gyvenančių name Nr. 1“ kopija. Ieškovo teigimu jeigu jis nebūtų atlikinėjęs minėtųjų 255 parų laisvės atėmimo, kurias atliko dėl valstybės pareigūnų neapsižiūrėjimo, iki 1986 01 21 būtų išėjęs į laisvę ir nebūtų išregistruotas iš tarnybinės gyvenamosios vietos V. g., S., Vilniaus rajone. Netekęs gyvenamosios vietos V. g., S., Vilniaus rajone, kitos gyvenamosios vietos neįgijo, Vilniaus miesto savivaldybėje yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Įstatymo nustatytą laiką į teisę gyventi gyvenamojoje patalpoje V. g., S., Vilniaus rajone praleido dėl svarbių priežasčių, nes nuo 1999 12 20 iki 2013 12 20 atlikinėjo bausmę.
4. Sugrįžęs iš laisvės atėmimo vietos kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl teisės gyventi minimoje gyvenamojoje vietoje, tačiau ieškinys dėl trūkumų priimtas nebuvo (2014-03-07 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1329-647/2015). Be to yra kreipęsis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (toliau tekste ir LAT arba kasacinis teismas) su kasaciniu skundu dėl Vilniaus rajono liaudies teismo 1985 07 03 nuosprendžio, tačiau kasacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K–83, 1995 03 09 priėmė nutartį atsisakyti iškelti kasacinę bylą ir kasacinį skundą atmetė.

5. Atsakovas VĮ Vilniaus miškų urėdija prašė ieškovo H. D. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Nurodė, kad ieškovas apskritai neturi jokios reikalavimo teisės į tarnybinę gyvenamąją patalpą, kadangi iš savo darbovietės – Sudervės girininkijos, buvo atleistas dar 1984 metais. Esant šiai aplinkybei, akivaizdu, jog ieškovas apskritai neturi teisės į nuomojamą tarnybinę gyvenamąją patalpą atnaujinimo.
7. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 251-597/2004 ieškovo argumentai dėl jo nepagrįsto ir neteisėto nuteisimo ir neteisėto jo išregistravimo iš gyvenamosios vietos yra paneigti. Šį faktą nustatytas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 12 07 nutartyje bei Kauno apygardos teismo 2010 02 25 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-289-109/2010.
8. Pažymėjo, jog ieškinyje ieškovas dėsto tas pačias aplinkybes ir nurodo, kad jo teisės buvo pažeistos dėl neva neteisėto nuteisimo bei neteisėto išregistravimo iš gyvenamosios vietos. Akivaizdu, jog ieškovas ieškinį grindžia aplinkybėmis, paneigtomis įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 251-597/2004, kuris turi prejudicinę galią. Tiek bendrosios kompetencijos teismuose, tiek administraciniuose teismuose ieškovas buvo užvedęs eilę bylų, siekdamas nustatyti, pripažinti ir atkurti jo nuolatinę gyvenamąją vietą ir registraciją tarnybinėje gyvenamojoje patalpoje, tačiau visi su gyvenamosios vietos nustatymu susiję ieškovo reikalavimai teismų buvo atsisakyti priimti arba atmesti.

4II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

9. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo H. D. atsakovo VĮ Vilniaus miškų urėdija naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.
10. Teismas nustatė, kad 1987 02 26 Vilniaus rajono liaudies teismo nuosprendyje nurodyta, jog: „pagal 1984-10-19 dienos Vilniaus miškų ūkio gamybinio susivienijimo direktoriaus įsakymą, H. D. 1984-10-19 dieną buvo atleistas iš darbo pagal Lietuvos TSR KĮ 43 str. 3 p.“. Vien remiantis šia aplinkybe, teismas konstatavo, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į tarnybinę gyvenamąją patalpą, kadangi iš savo darbovietės – Sudervės girininkijos, buvo atleistas dar 1984 metais. Dėl minėtos aplinkybės ieškovas neturi teisinio pagrindo kreiptis ir dėl nuomotos gyvenamosios patalpos nuomos atnaujinimo.
11. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu ir galiojančiu Vilniaus apygardos teismo 2004-06-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 251-597/2004 ieškovo argumentai dėl jo nepagrįsto ir neteisėto nuteisimo ir neteisėto jo išregistravimo iš gyvenamosios vietos yra paneigti. Faktas dėl pareiškėjo išregistravimo iš jo gyvenamosios vietos yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris nėra nuginčytas ar negaliojantis. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas ieškinį grindžia aplinkybėmis, paneigtomis įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 251-597/2004, kuris turi prejudicinę galią.
12. Ieškovo pateikti dokumentai nepagrindžia, kad jis turėjo teisę gyventi nurodytoje tarnybinėje gyvenamojoje patalpoje (namų knygoje nurodyta tik tai, jog jis gyvenamojoje patalpoje buvo įregistruotas ir išregistruotas). Pagrindo taikyti CK 6.591 straipsnio. nuostatas ir pripažinti ieškovui teises į nuomojamą gyvenamąją patalpą, taip pat atnaujinti praleistą terminą į teisę nuomoti gyvenamąją patalpą, esančią V. g., S., Vilniaus rajone, taip pat nėra. Todėl teismas ieškovo ieškinį atmetė.

5III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Apeliaciniu skundu ieškovas H. D. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016-04-01 sprendimą; ieškovui H. D. atnaujinti praleistą terminą į teisę nuomoti gyvenamąją patalpą, esančią V. g., S., Vilniaus rajone; pripažinti ieškovui H. D. teisę į gyvenamosios patalpos nuomą V. g., S., Vilniaus rajone; iš atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nebuvo atskleista bylos esmė.
15. Pateikdamas ieškinį H. D. neneigė fakto, jog iš gyvenamosios patalpos buvo išregistruotas dėl nuteisimo, Vilniaus apygardos teismas 2004-06-15 sprendimu civilinėje byloje Nr.2.51-597/2004 nieko naujo nenustatė, o tik patvirtino faktą, jog ieškovas iš gyvenamosios patalpos išregistruotas dėl nuteisimo. Akivaizdu, jog H. D. 1984-10-19 atleidus iš užimamų pareigų Vilniaus miškų gamybiniame susivienijime ir toliau turėjo teisę į gyvenamąsias patalpas V. g., S., Vilniuje, šios teisės niekas neginčijo.
16. Teisė naudotis valstybės ir savivaldybės gyvenamąja patalpa išlieka suimtiems visą tardymo ir teismo laiką, o šiam terminui pasibaigus teisė į nuomojamą gyvenamąją patalpą išlieka dar šešis mėnesius. Iš nuomojamos tarnybinės patalpos ieškovas išregistruotas 1986-01-21 dėl teismo klaidos neteisėtai ir nepagrįstai. Teismas priimdamas 2016-04-01 sprendimą civilinėje byloje Nr.2-181-647/2016 į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl priimtas sprendimas yra teisiškai nepagrįstas ir neteisėtas.
17. Teismas atmesdamas prašymą atnaujinti praleistą terminą į teisę nuomoti gyvenamąją patalpą, esančią V. g., S., Vilniaus rajone, pasisakė, jog pagal tuo metu galiojusius norminius aktus TSRS pasų sistemos nuostatų, patvirtintų TSRS ministrų tarybos 1974-08-28 nutarimu Nr.677, 31 punktu asmenys nuteisti laisvės atėmimu turėjo būti išregistuoti iš gyvenamosios vietos ir dėl to, ieškovas neturi teisės kreiptis dėl nuomotos gyvenamosios patalpos nuomos atnaujinimo. Tačiau apelianto teigimu, jis iš savo tarnybinės gyvenamosios patalpos buvo išregistruotas ryšium su laisvės atėmimu, o ne dėl pasų sistemos nuostatų reikalavimų, pagal TSRS ministrų tarybos 1974-08-28 nutarimo Nr.677, 31 p. Todėl kitoks vėlesnis išregistravimo iš gyvenamosios patalpos teisinis pagrindas, nei jau buvo priimtas yra negalimas.
18. Atsakovas VĮ Vilniaus miškų urėdija atsiliepimu prašo ieškovo H. D. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti 2016-04-01 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą nepakeistą; priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
19. Nurodė, kad ieškovas savo apeliaciniame skunde apskritai nenurodo, kurios aplinkybės patvirtina teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą, bet ginčija teismo sprendimą pakartotinai nurodydamas tas apčias faktines aplinkybes kaip ir savo ieškinyje.
20. Pažymėjo, jog ieškovo nurodyti argumentai dėl jo nepagrįsto ir neteisėto nuteisimo ir ryšium su tuo neteisėtu jo išregistravimu iš gyvenamosios vietos yra paneigti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo srendimu civilinėje byloje Nr.251-597/2004. Teismas nustatė prejudicinį faktą. Šį faktą patvirtina Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011-12-07 nutartimi bei Kauno apygardos teismas 2010-02-25 nutartimi civilinėje byloje Nr.2S-289-109/2010.
21. Pažymėjo ir tai, kad ieškovas tiek bendrosios kompetencijos teismuose, tiek administraciniuose teismuose buvo užvedęs eilę bylų, siekdamas nustatyti, pripažinti ir atkurti jo nuolatinę gyvenamąją vietą ir registraciją tarnybinėje gyvenamojoje patalpoje Kaišiadorių rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr.2-1643-548/2009, peržiūrėta apeliacine tvarka byloje Nr.2S-289-109/2010; Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr.2-2011-95/2009; Vilniaus apygardos teismo administracinės bylos Nr.251-597/2004 ir Iv-3399-160/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr.AS442-16/2011 ir kt.), tačiau visi su gyvenamosios vietos nustatymu susiję ieškovo reikalavimai teismų buvo atsisakyti priimti arba atmesti. Priimtuose teismų sprendimuose akcentuojama, jog visi ieškovo nurodyti argumentai dėl jo nepagrįsto ir neteisėto nuteisimo ir neteisėto jo išregistravimo iš gyvenamosios vietos yra paneigti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.251-597/2004. Kadangi Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr.251-597/2004 turi prejudicinę galią, todėl teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi šiuo sprendimu.
22. Teismas tinkamai ištyrė ieškovo į bylą pateiktus įrodymus ir padarė tinkamą išvadą, jog pateikti į bylą dokumentai nepagrindžia, kad jis turėjo teisę gyventi nurodytoje tarnybinėje gyvenamojoje patalpoje. Teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo taikyti CK 6.591 straipsnio nuostatas ir pripažinti ieškovui teises į nuomojamą gyvenamąją patalpą, taip pat nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą į teisę nuomoti gyvenamąją patalpą, esančią V. g., S., Vilniaus rajone.

6IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
24. Pagal Butų kodekso (X-2703 redakciją galiojusią nuo 1980 03 01 iki 1998 06 16) (toliau tekste BtK ) 100 straipsnyje pateiktą tarnybinės gyvenamosios patalpos sampratą tarnybinės gyvenamosios patalpos buvo skiriamos apgyvendinti piliečiams, kurie pagal savo darbo pobūdį privalo gyventi darbo vietoje arba arti jos. Prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų, patalpos buvo priskiriamos rajono, miesto, miesto rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu. Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo ir jų naudojimo tvarką nustatė BtK 103 straipsnis. Minėto straipsnio 2 dalis numatė, jog sprendimą suteikti tarnybinę gyvenamąją patalpą priima, savo žinioje tarnybines gyvenamąsias patalpas turinčios įmonės, įstaigos, organizacijos administracija, kolūkio valdyba, kitų kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų valdymo organai, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų organai, karinės dalies vadovybė. BtK 104 straipsnyje buvo įsakmiai numatyta, jog darbininkai ir tarnautojai, nutraukę darbo santykius su įmone, įstaiga, organizacija, taip pat piliečiai, pašalinti iš kolūkio narių arba savo noru išstoję iš kolūkio, turi būti iškeldinti iš tarnybinės gyvenamosios patalpos su visais kartu su jais gyvenančiais asmenimis nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Taigi, tarnybinės gyvenamosios patalpos buvo suteikiamos ryšium su darbu atitinkamoje darbovietėje ir asmuo prarasdavo teisę į tokias patalpas bei jų nuomą pasibaigus darbo santykiams.
25. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiajame Vilniaus rajono liaudies teismo 1987 02 26 nuosprendyje nustatyta aplinkybe, jog ieškovas iš darbo Vilniaus miškų ūkio gamybiniame susivienijime buvo atleistas susivienijimo direktoriaus 1984 10 19 įsakymu pagal tuo metu (nuo 1972 01 01 iki 2003 01 01) galiojusio Darbo įstatymų kodekso (toliau tekste DĮK ) 43 straipsnio 3 punktą (kai darbininkas ar tarnautojas be svarbių priežasčių sistemingai nevykdo pareigų, jam pavestų pagal darbo sutartį ar vidaus darbo tvarkos taisykles, jei darbininkui ar tarnautojui pirmiau buvo skirtos drausminės arba visuomeninės nuobaudos), pagrįstai sprendė, jog ieškovas teisę į tuo metu buvusias tarnybines gyvenamąsias patalpas, kurios jam buvo suteiktos ryšium su darbu prarado jį atleidus iš darbo, nes byloje nepateikta duomenų, jog atsakovas būtų priskiriamas prie asmenų, kurių pagal galiojusio BtK 105 straipsnį nebuvo galima iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
26. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde be pagrindo remiasi CK, kuris ( įsigaliojo tik nuo 2001 07 01) 6.591straipsnio 2 dalies 7 punktu bei 3 dalimi, ginčo santykių atsiradimo metu šis įstatymas negaliojo, be to minėta įstatymo nuostata numato atvejus kai teisė naudotis paliekama laikinai išvykusiems asmenims kai nuomojama valstybės ir savivaldybės gyvenama patalpa, tačiau ieškovas buvo išregistruotas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, tuo metu priklausiusių miškų ūkio susivienijimui. Be to, CK 6.591 straipsnio 1 dalis nustato, jog laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui, teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama šešiems mėnesiams su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas.
27. Tuo tarpu, kaip matyti iš informacinės teismų sistemos „Liteko“, ieškovas Vilniaus apygardos teismo 2001 02 28 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalį ir 105 straipsnio 2 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų, pagal 234 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir pagal 234 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams. Bausmes subendrinus BK 42 straipsnio nustatyta tvarka, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų, atliekant ją sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Lietuvos apeliacinio teismo 2001 05 03 nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 09 25 nutartimi atmesti ieškovo apeliacinis ir kasacinis skundai atmesti. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartimi ieškovo nusikalstamos veikos perkvalifikuotos: iš 1961 m. BK pagal atitinkamus 2000 m. BK straipsnius galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų, ją atliekant pataisos namuose. Ieškovas bausmę yra atlikęs
28. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad įsiteisėjusiu ir galiojančiu Vilniaus apygardos teismo 2004-06-15 sprendimu („Liteko“ sistemoje civilinė byla Nr. ne 2-51-597/2004, bet 2-0597/2014) ieškovo argumentai dėl jo nepagrįsto ir neteisėto nuteisimo ir neteisėto jo išregistravimo įsigyvenamosios vietos yra paneigti, Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad ieškovas buvo išregistruotas iš gyvenamosios vietos 1986-01-21 ryšium su laisvės atėmimo bausmės paskyrimu, o pagal tuo metu galiojusius Lietuvoje norminius aktus (TSRS pasų sistemos nuostatų, patvirtintų TSRS Ministrų tarybos 1974-08-28 nutarimu Nr.677, 31 p) asmenys nuteisti laisvės atėmimu, turėjo būti išregistruoti iš gyvenamosios vietos, todėl negalima konstatuoti, kad šis veiksmas atliktas neteisėtai. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą minėtoje byloje 2004 11 23 nutartimi civilinėje byloje 2A-336/2014, sprendimą paliko nepakeistą.
29. Apeliacinis teismas minėtoje byloje konstatavo, kad H. D. 1985 07 13 nuosprendžiu buvo nuteistas vieneriems metams pataisos darbų kitose vietose. H. D. vengiant atlikti nuosprendžiu paskirtą bausmę, 1985 10 15 nutartimi ši bausmė jam buvo pakeista į laisvės atėmimą. 1987 02 26 nutartimi konstatuota, kad ieškovui be pagrindo į laisvės atėmimo bausmės laiką nebuvo įskaitytas buvimo stacionarinėje teismo psichiatrinėje ekspertizėje laikas, kurį įskaičius paaiškėjo, jog laisvės atėmimo vietoje H. D. praleido 255 paromis daugiau nei turėjo, ir dėl to jam buvo priteista piniginė kompensacija žalos atlyginimui, t.y. šiuo pažeista jo subjektinė teisė į laisvę jau buvo apginta kompensacijos išmokėjimo būdu. Be to, 1985 10 15 nutartimi pakeitus pataisos darbus laisvės atėmimo bausme, bausmės pakeitimo fakto neteisėtumas nebuvo konstatuotas nei 1987 02 26 nutartimi, nei peržiūrint bylą kasacine tvarka1985 08 14 bei priežiūros tvarka 1995 03 09. Paskyrus ieškovui laisvės atėmimo bausmę, jis buvo priverstinai išregistruotas iš nuolatinės gyvenamosios vietos sutinkamai su tuo metu galiojusiais norminiais aktais. Todėl ir šis veiksmas negali būti laikomas neteisėtu, kadangi nepažeidė tuo metu galiojusiais norminiais aktais nustatytos tvarkos, nes pats laisvės atėmimo bausmės paskyrimo (šiuo atveju keičiant pataisos darbus į laisvės atėmimą) faktas pagal tuo metu galiojusią tvarką sudarė teisinį pagrindą tokiam išregistravimui.
30. Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir suminėtais argumentais kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus įrodymus ir nustatė visas, teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas, faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

7Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326

8 straipsnio pirmos dalies pirmu punktu,

Nutarė

9Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.