Byla 3K-3-388-421/2017
Dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo A. R

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Donato Šerno (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Antila“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo A. R.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 4558,76 Eur (15740,48 Lt) nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d. Rusijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl A. R., vairavusio transporto priemonę „Volvo FH“, kaltės buvo padaryta žala. A. R. buvo samdomas atsakovės ir minėtas įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Rusijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgdamas į Biurų tarybos vidaus nuostatus (toliau – Vidaus nuostatai, Bendradarbiavimo nuostatai pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalį) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Rusijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą 4558,76 Eur sumą, ją atgręžtine tvarka prašė priteisti iš atsakovės.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovui 2860,81 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 268,88 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Teismas pažymėjo, kad pagal teisės aktus vienos šalies draudikų biuras visiškai pasitiki kitos šalies draudikų biuro atliktu žalos administravimu, tačiau tai neatima iš atsakovės teisės ginčyti ieškovo ieškinį sudarančių aplinkybių. Atsižvelgdamas į trečiojo asmens parodymus, teismas sprendė, kad trečiojo asmens veiksmai negalėjo sukelti grandininės avarijos, nes jis važiavo nedideliu greičiu. Teismas konstatavo, kad už transporto priemonės „DAF 95“ sugadinimus ieškovas iš atsakovės prašo pagrįstai atlyginti žalą, nes trečiojo asmens ir transporto priemonės „DAF 95“ vairuotojo pasirašytoje eismo įvykio deklaracijoje nurodyti sugadinimai tiek galinėje, tiek priekinėje šios transporto priemonės dalyje; be to, iš 2012 m. rugpjūčio 14 d. pažymos matyti, kad šios transporto priemonės vairuotojas nepadarė jokių pažeidimų. Teismas priėjo išvadą, jog įrodymų, liudijančių, kad transporto priemonė „Audi 80“, važiavusi priešais transporto priemonę „DAF 95“, buvo sugadinta dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų, byloje nepakanka. Teismas sutiko su atsakove, kad į bylą pateiktas 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarimas 50AH Nr. 729183 neleidžia teigti, jog trečiajam asmeniui administracinė atsakomybė buvo taikyta už visų jame išvardytų transporto priemonių sugadinimą. Nors iš ieškovo pateiktos pažymos apie kelių eismo įvykį matyti, kad transporto priemonės „Audi 80“ vairuotojas nepadarė jokių pažeidimų, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokių pažeidimų nepadarė po susidūrimų tarp transporto priemonės „DAF 95“ ir transporto priemonės „Audi 80“ buvusios transporto priemonės „Volkswagen Polo“ vairuotojas, nes pagal byloje esančius rašytinius įrodymus transporto priemonė „DAF 95“ susidūrė ne su transporto priemone „Audi 80“, o su transporto priemone „Volkswagen Polo“. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog jis atlygino Rusijos nacionaliniam draudikų biurui dėl transporto priemonės „Audi 80“ patirtą žalą TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, t. y. pagal Vidaus nuostatus ir tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
  4. Kolegija pažymėjo, kad pagal formuojamą praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kai atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Kolegija nurodė, kad užsienio teisės turinys, jos taikymo praktika sudaro ne teisės, o fakto klausimą, ir šį faktą turėjo įrodyti ieškovas, bet jis jokių įrodymų, susijusių su užsienio teisės taikymu ir aiškinimu, nepateikė. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik trečiojo asmens paaiškinimus, bet visus byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp trečiojo asmens veiksmų ir „Audi 80“ sugadinimų, o 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarime 50AH Nr. 729183 vartojamos formuluotės neleidžia teigti, kad trečiajam asmeniui administracinė atsakomybė buvo taikyta už visų jame išvardytų transporto priemonių sugadinimą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovo pateiktuose įrodymuose nėra nurodytos automobilio „Audi 80“ susidūrimo su automobiliu „Mazda 6“ aplinkybės. Kolegija atsisakė priimti ieškovo pateiktus įrodymus, motyvuodama tuo, kad visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai turi būti pateikti pirmosios instancijos teisme, be to, ieškovui trečiojo asmens pozicija dėl eismo įvykio aplinkybių buvo žinoma iš 2012 m. rugpjūčio 14 d. pranešimo apie eismo įvykį. Kolegijos nuomone, duomenų, kad teikiami nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nėra, o tai, kad ieškovas pradėjo rinkti naujus įrodymus tik po teismo sprendimo priėmimo, vertino jo nenaudai; pažymėjo, jog pateikti įrodymai nėra susiję su užsienio teisės turiniu ir taikymu.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, tačiau šalis negali būti verčiama ieškoti ir teikti kitos šalies poziciją galimai patvirtinančius įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų. Byloje kilęs ginčas dėl faktinį reikalavimo pagrindą sudarančios aplinkybės – ar, esant kompetentingos Rusijos institucijos nustatytoms aplinkybėms, atsakovė yra atsakinga už visą 2012 m. rugpjūčio 14 d. eismo įvykio metu padarytą žalą. Byloje yra pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, kuriais remiantis buvo konstatuota A. R. kaltė dėl eismo įvykio, per kurį apgadinta nemažai transporto priemonių. Būtent atsakovė turėjo teikti įrodymus, pagrindžiančius kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodė ieškovas. Teismas suteikė nepagrįstą procesinį pranašumą atsakovei, taip pažeisdamas proceso teisės normas.
    2. Teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus. Ieškovas pateikė faktinį reikalavimo pagrindą pagrindžiančius įrodymus (Rusijos policijos išnagrinėto administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, Rusijos nacionalinio draudikų biuro atstovo paaiškinimus dėl administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo Rusijoje specifikos), kurie patvirtina, kad byloje minimų automobilių susidūrimas kvalifikuotinas ne kaip atskiri eismo įvykiai, už kuriuos atsakingi skirtingi asmenys, o kaip vienas eismo įvykis, už kurį atsakingas trečiasis asmuo. Tačiau teismas didesnę įrodomąją galią suteikė įrodymais nepagrįstai atsakovės gynybinei pozicijai, o ne pateiktiems oficialiems rašytiniams įrodymams.
    3. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių analogiškose bylose. Vertindamas įrodymų visetą, teismas nesivadovavo įrodymų pakankamumo taisykle, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu (kas labiau tikėtina). Kasacinis teismas yra suformulavęs aiškią teisės taikymo taisyklę, kad, transporto priemonių draudikų biurui pateikus faktinį reikalavimo pagrindą pagrindžiančią informaciją apie užsienio valstybės teisės turinį, toliau jau atsakovas turi teisę, o siekdamas teigiamo teismo sprendimo byloje – būtinybę, teikti įrodymus ir įrodinėti kitokį užsienio teisės turinį. Teismas eliminavo atsakovės būtinybę teikti atsikirtimus apie tariamai kitokį užsienio valstybės teisės turinį pagrindžiančius įrodymus.
    4. Teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus įrodymus. Šių įrodymų pateikimo būtinybę nulėmė pirmosios instancijos teismo, kuris atsisakė vadovautis ieškovo pateikta Rusijos policijos pažyma, sprendimas. Apeliacinės instancijos teismui teikiamais dokumentais nebuvo įrodinėjamos naujos aplinkybės, o buvo siekiama parodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą. Taigi ieškovas nepiktnaudžiavo savo teise.
  2. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovas, remdamasis teismų praktika, nenurodo, kad užsienio teisės turinio, kaip faktinio reikalavimo pagrindo, įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčija aplinkybės, jog išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau, atsakovui ginčijant šią aplinkybę, ieškovas turi teikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio. Atsakovės nuomone, ieškovo pateikti įrodymai nėra pakankami ir nepatvirtina civilinės atsakomybės, o teise pateikti papildomus įrodymus pirmosios instancijos teisme jis nepasinaudojo. Ieškovui dar iki žalos administravimo pradžios buvo žinoma, jog trečiasis asmuo nesutinka su jam taikomos atsakomybės apimtimi, ginčija jam inkriminuojamą teisės pažeidimą, todėl ieškovas galėjo pasinaudoti Biurų tarybos vidaus nuostatuose nustatyto „aiškaus pageidavimo“ reikalavimu ir pareikalauti iš Rusijos draudikų biuro atlikti išsamų aplinkybių tyrimą. Taigi ieškovas dar iki ginčo teisme nesiėmė jokių veiksmų, kad įsitikintų Rusijos draudikų biuro reikalaujamos atlyginti žalos pagrįstumu. Įvykio schema aiškiai nurodo, jog padarytame eismo įvykyje dalyvavo tik dvi transporto priemonės – vilkikas „Volvo FH“ ir vilkikas „DAF 95“, į kurį atsitrenkta. Šis administracinės bylos dokumentas patvirtina, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir priekyje buvusių transporto priemonių susidūrimo.
    2. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims. Rusijos draudikų biuro paskirto asmens „Reso Garantija“ paaiškinimas dėl įvykio negali būti laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, nes ši įmonė, atlyginusi nukentėjusiems asmenims žalą, tapo šališka reguliuojant žalos atlyginimą. Be to, byloje nėra pateikti dokumentai, kurie patvirtintų šios įmonės įgaliojimus veikti Rusijos draudikų biuro vardu. Teismai argumentavo, kodėl vienus įrodymus atmetė ar suteikė jiems mažesnę reikšmę negu kitiems įrodymams vertindami įrodymų visetą. Ieškovas neįvykdė savo pareigos pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus, ir sau naudinga linkme interpretavo įrodymus. Byloje nėra pateikti jokie dokumentai, kurie atskleistų kitų eismo įvykio dalyvių įtaką eismo įvykiui, niekur nėra patvirtinta, jog trečiasis asmuo yra atsakingas už visų transporto priemonių susidūrimą. Teismų išvados padarytos remiantis ne vien tik trečiojo asmens parodymais, bet ir įrodymų visetu.
    3. Ieškovas šioje byloje turėjo įrodyti, kad patyrė žalą ir ši žala yra tokio dydžio, kiek buvo išmokėta draudimo išmokos, taip pat kad žalos atsiradimą lėmė trečiojo asmens veiksmų pasekmės. Ieškovas neįrodė priežastinio ryšio, kad trečiojo asmens veiksmai staigiai sustabdžius transporto priemonę ir atsitrenkus į priešais važiuojantį vilkiką „DAF 95“ sukėlė žalos ir priekyje važiavusiai transporto priemonei „Audi 80“.

10IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė

11

  1. 2016 m. liepos 1 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sustabdė šios bylos nagrinėjimą iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) prejudicinis sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015 (Nr. 3K-7-338-313/2017), kurioje teisėjų kolegija 2015 m. spalio 23 d. nutartimi nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
  2. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad:
    1. Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl tų prašymą priimti tokį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų, kurie susiję su Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, – šis susitarimas pridėtas prie 2003 m. liepos 28 d. Europos Komisijos sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, – aiškinimu.
    2. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo netaikoma pagrindinei bylai ratione temporis (išlyga, nustatanti tam tikrus laiko apribojimus).
    3. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, iš dalies pakeista 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeista Direktyva 2005/14, ir 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB netaikomos šiai bylai ratione materiale (išlyga, nustatanti, kad valstybė nesieja savo įsipareigojimų su tam tikromis sutarties taisyklėmis).
    4. Nurodytai bylai taip pat netaikomas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, nes nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.
    5. Todėl pirmiau nurodytos direktyvos ir Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamu atveju jiems neprieštarauja pasekmės, kylančios iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už 2006 m. liepos 20 d. eismo įvykį elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

12V. Šalių pateikti teisiniai argumentai dėl prejudicinio sprendimo

13

  1. 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija atnaujino šios bylos nagrinėjimą.
  2. Ieškovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo. Ieškovas nurodė, kad prejudicinis sprendimas neturi įtakos ankstesnėms teisės aiškinimo taisyklėms, suformuluotoms kasacinio teismo praktikoje, pagal kurią pripažinta išimtinė eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija, apimanti ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą administruojant žalas. Ieškovas niekada neneigė savo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, tačiau kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose taikyti, aiškinti ir nustatyti užsienio teisės turinį įpareigotas teismas ex officio (pagal pareigas).

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

16Dėl Vidaus nuostatų galiojimo tretiesiems asmenims (ne draudikų biurams) bei pareigos įrodyti užsienio teisės turinį

  1. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečiui rekomendavus Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo buvo sukurta žaliosios kortelės sistema. Ši sistemas užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta Europos Sąjungos (toliau – ES) antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos TPVCAPDĮ.
  2. Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime pažymėjo, kad nors ES draudikų biurai sutiko laikytis Vidaus nuostatų, ir tai buvo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvų įsigaliojimo sąlyga, šie nuostatai laikytini ne ES teisės šaltiniu, o žaliosios kortelės sistemos dalimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus, todėl nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 25 punktas).
  3. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovės buvo prašoma atlyginti žalą, įvyko Rusijoje. Kadangi Rusija nėra Europos Sąjungos narė, Rusijos draudikų biuras veikia pagal žaliosios kortelės sistemą, todėl Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovei dėl nuostolių atlyginimo reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reguliuojančiais teisės aktais.
  4. Vadovaujantis Vidaus nuostatų 1 straipsniu, šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras.
  5. Kasacinis teismas pažymėjo, kad visos bylai reikšmingos Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, nes būtent jiems Vidaus nuostatais nustatomos tam tikros teisės ir pareigos administruojant žalą dėl transporto priemone, kurios registracijos vieta yra kitoje žaliosios kortelės valstybėje nei eismo įvykio vieta, padarytos žalos, nustatoma tokios žalos administravimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 30 punktas). TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalies apibrėžtis, kurioje nurodyta, jog nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai (Vidaus nuostatai arba Bendradarbiavimo nuostatai) yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės, patvirtina, kad Vidaus nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti.
  6. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šią įstatymo nuostatą reikėtų aiškinti sistemiškai atsižvelgiant į nutarties 14 punkte nurodytas aplinkybes ir į šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, pagal kurią biuras moka išmoką ne tik dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, bet ir dėl kitoje užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos. Dėl to darytina išvada, kad nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta ne tik kitoje ES valstybėje narėje, bet ir kitoje užsienio valstybėje – žaliosios sistemos kortelės narėje.
  7. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, vertindamas šias įstatymo nuostatas, išaiškino, jog galimybė Lietuvos draudikų biurui susigrąžinti sumokėtas sumas yra įtvirtinta tuo atveju, jei nustatoma neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 31 punktas). Tai reiškia, kad Lietuvos draudikų biuras, veikdamas tarpusavio pasitikėjimo principu, turi pareigą atlyginti eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota, bet neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, tačiau pagal TPVCAPDĮ teisė susigrąžinti šias sumas iš transporto priemonės valdytojo nustatyta tik esant jo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio.
  8. Šioje byloje trečiasis asmuo neigia savo atsakomybę dėl visų eismo įvykio padarinių ir pripažįsta savo kaltę tik dėl transporto priemonės „DAF 95“ apgadinimo, todėl kyla klausimas dėl taikytinos užsienio teisės ir pareigos nustatyti (pateikti) šios teisės turinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.10 straipsnio 1 dalį, civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam (ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.
  9. TPVCAPDĮ, reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius, yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalį dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
  10. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. dvi sąlygas: 1) transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio; ir 2) aplinkybę, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51, 52 punktai; 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014).
  11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad, Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 53 punktas).
  12. Kasaciniu skundu ieškovė teigia, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, nes būtent atsakovė turėjo įrodyti kitokį teisės turinį, nei nurodė ieškovas.
  13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d. Rusijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojo vairuojama transporto priemonė „Volvo FH“, registruota Lietuvos Respublikoje ir neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, susidūrė su kita transporto priemone „DAF 95“ ir ją apgadino. Eismo įvykio valstybės – Rusijos nacionalinis draudikų biuras, atstovaujamas Rusijos atvirosios akcinės draudimo bendrovės „Reso Garantija“, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, suadministravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą atlyginti 4558,76 Eur žalą. Ieškovas, sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo teise reikalauja visos išmokos iš atsakovės. Atsakovė neneigia savo darbuotojo kaltės dėl susidūrimo su transporto priemone „DAF 95“, tačiau nesutinka, jog šis susidūrimas sukėlė avarijų grandinę, kurios metu buvo padaryta žala ir transporto priemonei „Audi 80“, kuri važiavo prieš transporto priemonę „Volkswagen Polo“, o pastaroji – prieš „DAF 95“.
  14. Kaip jau minėta nutarties 20 bei 23 punktuose, aplinkybė, jog Lietuvos draudikų biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovės pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą. Atsakovei ginčijant atsakomybės apimtį, žalos, padarytos kaltojo asmens veiksmais, dydis nustatomas remiantis Rusijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais bei kitais teisės aktais. Tačiau kitos valstybės teisės aktų turinį turi nurodyti ir įrodyti ieškovas. Kadangi šis ieškinys (ieškovo regresinis reikalavimas atsakovei) yra grindžiamas Lietuvos teise, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio užsienio teisės turinį aiškinti savo iniciatyva (CK 1.12 straipsnis), tačiau tai, kad išmokos Rusijos nacionaliniam draudikų biurui buvo sumokėtos atsižvelgiant į šios valstybės teisę, turi įrodyti ieškovas, nes tai yra jo ieškinio faktinis pagrindas. Kaip teisingai konstatavo teismai šioje byloje, taip pat neginčija ir ieškovas kasaciniame skunde, kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys bei jų taikymas sudaro ne teisės, bet fakto klausimą, o šį, kaip minėta, turi įrodyti ieškovas. Dėl to nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, nes būtent ieškovas turėjo įrodyti, kad trečiasis asmuo pagal atitinkamus Rusijos teisės aktus yra atsakingas už visą prašomą priteisti žalą.
  15. Ieškovas kasaciniame skunde taip pat teigia, kad jis pateikė Rusijos oficialių pareigūnų raštus, kurie, jo nuomone, pagrindžia trečiojo asmens atsakomybę dėl visos šioje byloje prašomos priteisti žalos, o atsakovė turėjo teikti kitokį užsienio teisės turinį pagrindžiančius įrodymus.
  16. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai nėra pakankami, kad būtų galima konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp trečiojo asmens veiksmų ir transporto priemonės „Audi 80“ sugadinimų, o Rusijos pareigūnų nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje neleidžia teigti, jog trečiajam asmeniui atsakomybė taikytina už visų jame išvardytų transporto priemonių sugadinimą.
  17. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad atsakovė šioje byloje turėjo teisę teikti įrodymus, paneigiančius ieškinio pagrįstumą, tačiau ji neprivalėjo pateikti kitokį užsienio teisės turinį pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, jog nepakanka įrodymų trečiojo asmens atsakomybei už visų nutarime nurodytų transporto priemonių sugadinimą pagal nutarime nurodytą teisės normą konstatuoti. Šiuo atveju nėra aišku, ar pagal Rusijos teisės normas reikia nustatyti būtent tokią administracinio teisės pažeidimo sudėtį, taip pat ar Rusijos pareigūnų nutarime konstatuotas visų nurodytų automobilių susidūrimas kvalifikuotinas kaip vienas eismo įvykis, už kurį yra atsakingas tik trečiasis asmuo. Konstatuotina, kad teismas pakankamai išsamiai ir pagrįstai motyvavo, kodėl byloje esantys įrodymai nėra pakankami visai ieškovo prašomai žalai iš atsakovės priteisti.

17Dėl tinkamo įrodymų vertinimo byloje

  1. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.).
  2. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
  3. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertindamas įrodymus ir nepagrįstai suteikdamas didesnę įrodomąją galią ne ieškovo pateiktiems oficialiems rašytiniams įrodymams, bet atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimams.
  4. Ieškovas į bylą yra pateikęs Rusijos pareigūnų nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje bei draudimo bendrovės „Reso Garantija“, atstovaujančios Rusijos transporto priemonių draudikų asociaciją, paaiškinimus, kuriuose nurodoma, jog trečiasis asmuo yra visiškai atsakingas.
  5. Teisėjų kolegija nesutinka, jog nagrinėjamu atveju teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pirmiau nurodyta, kad teismas išsamiai ištyrė Rusijos policijos pareigūnų nutarimą ir pagrįstai sprendė, kad jame vartojamos formuluotės neleidžia teigti, jog trečiasis asmuo yra kaltas dėl visų nurodytų transporto priemonių sugadinimo. Spręsdama dėl Rusijos draudikų biuro atsakingo asmens draudimo bendrovės „Reso Garantija“ paaiškinimų, kaip trečiojo asmens atsakomybės dėl visų sugadintų priemonių įrodymo, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pakankami ir patikimai pagrindžiantys padarytos žalos sudedamąsias dalis ir žalos dydį. Teismai tyrė į bylą pateiktus kitus oficialius dokumentus, t. y. Rusijos pareigūnų nutarimą, eismo įvykio deklaraciją, pažymą apie eismo įvykį, tačiau iš jų turinio nenustatė atsakovės atsakomybės už visą atsiradusią žalą. Pateikti lakoniški draudimo bendrovės „Reso Garantija“ paaiškinimai, kurie nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais, negali būti vertinami kaip neginčijamai įrodantys trečiojo asmens kaltę ir dėl transporto priemonės „Audi 80“ sugadinimų. Byloje nėra pateikta policijos ar kitų įgaliotų institucijų parengtų dokumentų, kurie įrodytų, jog šis eismo įvykis buvo išsamiai ištirtas, nustatyta kitų eismo dalyvių įtaka įvykio padariniams.
  6. Teismai įvertino, kad trečiasis asmuo nuo pat pradžių neigė savo atsakomybę dėl transporto priemonės „Audi 80“ sugadinimo ir nuosekliai laikėsi savo pozicijos, tuo tarpu ieškovas, žinodamas šią poziciją, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog trečiasis asmuo yra atsakingas už visą padarytą žalą.
  7. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai šioje byloje įvertino ne tik atsakovės bei trečiojo asmens paaiškinimus, bet analizavo ir oficialių dokumentų turinį ir argumentuotai nurodė, kodėl juos atmeta arba jiems suteikia mažesnę įrodomąją galią.
  8. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos įrodymus, kurių būtinybę nulėmė pirmosios instancijos teismo sprendimas.
  9. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo motyvus, sprendžia, kad proceso teisės pažeidimo atsisakant priimti šiuos įrodymus nėra padaryta.
  10. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir jų įtaką tretiesiems asmenims, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo bei nenukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos.

18Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasacinis teismas patyrė 6,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas atmetamas, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo valstybės naudai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).
  2. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

19Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

20Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

21Priteisti valstybei iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) 6,43 Eur (šešis Eur 43 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

22Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai