Byla 2A-612/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei, Jūratei Česnulevičienei, dalyvaujant ieškovo atstovėms advokatėms Sonatai Žukauskienei, Aušrai Meliukštienei, atsakovės atstovei J. B. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-395-555/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dujų ūkio prekės“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas UAB „Dujų ūkio prekės“ 2004 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovo Kauno m. savivaldybės administracijos 529 755 Lt patalpų, esančių ( - ), pagerinimo išlaidų (t. 1, b. l. 3-9). Nurodė, kad Kauno m. valdyba 1993 m. spalio 12 d. potvarkiu Nr. 1257-v (t. 1, b. l. 15) perdavė ne pelno organizacijai Kauno kultūros rūmams pastatą, esantį ( - ). Ne pelno organizacija „Kauno kultūros rūmai“ ir AB „Tarptautinis SAF koncernas“ (toliau - Koncernas) 1993 m. lapkričio 2 d. sudarė bendros jungtinės veiklos sutartį Nr. 0204-TC (toliau – ginčo sutartį), kurią 1994 m. sausio 13 d. patvirtino ne pelno organizacijos „Kauno kultūros rūmai“ steigėja Kauno m. valdyba (t. 1, b. l. 11-12). Ginčo sutartimi ne pelno organizacija „Kauno kultūros rūmai“ plėtodama bendrą jungtinę veiklą įsipareigojo suteikti patalpas, Koncernas – atlikti patalpų, perduotų pagal atskirą susitarimą naudoti, rekonstrukciją pagal iš anksto suderintus projektus, daryti einamąjį, kapitalinį remontą. Per ~ 2 metus Koncernas už 529 755 Lt rekonstravo pastato, ( - ), 4 aukšto palėpės patalpas: pakeitė stogo dangą ir įrengė 368,5 m2 bendro ploto negyvenamąsias patalpas. Rekonstruotose patalpose Koncernas ketino vykdyti azartinių lošimo namų verslą, tačiau Seimas 1995 m. neleido Lietuvoje plėtoti azartinių lošimų verslo. 1998 m. lapkričio 5 d. pastatas su rekonstruotomis patalpomis grąžintas Kauno miesto savivaldybei (t. 1, b. l. 23). Tą pačią dieną Koncernas vienašališkai nutraukė ginčo sutartį. 1998 m. rugpjūčio 18 ir 25 d. Koncernas perleido ieškovui reikalavimo teisę į 539 755 Lt investuotų lėšų (t. 1, b. l. 22). Ieškovo nuomone, patalpų pagerinimo išlaidas turėtų atlyginti Kauno miesto savivaldybės administracija, kuri yra ginčo objekto valdytoja ir panaudos davėja (1964 m. CK 366 str. 2 d., 316 str. 1 d.).

4Kauno apygardos teismas 2004 m. birželio 9 d. preliminariu sprendimu (t. 1, b. l. 45-46) ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovui iš atsakovo 529 755 Lt patalpų pagerinimo išlaidų.

5Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė prieštaravimus, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2004 m. birželio 9 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 58-60). Pasak atsakovo, byloje trūksta įrodymų, patvirtinančių medžiagų kainą ir lėšų už rekonstrukciją ginčo objekte išmokėjimą. Pabrėžė, jog Kauno apygardos teismas 1999 m. balandžio 22 d. nutartimi iškėlė VšĮ Kauno kultūros rūmams bankroto bylą, todėl mano, kad iki šios įmonės pabaigos ieškovas turėjo teisę reikšti savo reikalavimus bankroto byloje.

6Ieškovas UAB „Dujų ūkio prekės“ atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus (t. 1, b. l. 64-72) su atsakovo prieštaravimais nesutiko ir prašė galutiniu sprendimu Kauno apygardos teismo 2004 m. birželio 9 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, jog Koncernas ginčo patalpų rekonstrukciją atliko su pastato savininko – Kauno m. valdybos – sutikimu, o rekonstrukcijos planas buvo suderintas su įvairių institucijų atstovais.

7Kauno apygardos teismas 2004 m. lapkričio 17 d. galutiniu sprendimu (t. 2, b. l. 114-115) Kauno apygardos teismo 2004 m. birželio 9 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.

8Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. nutartimi (t. 3, b. l. 46-50) iš dalies tenkino atsakovo apeliacinį skundą ir panaikino Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. galutinio sprendimo dalį, kuriuo ieškovui iš atsakovo priteista 311 619,28 Lt pagerinimo išlaidų.

9Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. birželio 25 d. nutartimi iš dalies tenkino atsakovo kasacinį skundą ir panaikino abiejų žemesnės instancijos teismų sprendimus, perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (t. 3, b. l. 103-110), nes bylą nagrinėję teismai priėmė sprendimus, nesivadovaudami teisės normomis, reglamentuojančiomis jungtinę veiklą, reikalavimo teisės perleidimą, ir sutartimis bei nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių.

10Kauno apygardos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2009 m. kovo 9 d. sprendimu (t. 3, b. l. 136-141) ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 218 135,72 Lt patalpų pagerinimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 1993 m. lapkričio 2 d. jungtinės veiklos sutartį Nr.0204 – TC su priedu Nr. 1; 1993 m. gruodžio 2 d. Kauno miesto valdybos raštą Nr. 29 – 1902; LR Vyriausybės 1993 m. birželio 9 d. potvarkį Nr. 435p; Kauno m. valdybos 1993 m. spalio 12 d. potvarkį Nr. 12587 – v; pastato, esančio ( - ), palėpės rekonstrukcijos planą; 1995 m. gegužės 8 d. rekonstruotų patalpų priėmimo - perdavimo aktą, sprendė, kad Koncernas rekonstrukciją vykdė teisėtai, turėdamas leidimą ir suderinimus, Kauno miesto valdybos pritarimą. Kauno m. valdyba, tvirtindama ginčo sutartį, išreiškė sutikimą, kad Kauno kultūros rūmai leistų Koncernui naudotis gautomis patalpomis. Koncernui atliekant pagerinimus, Kauno miesto savivaldybė su patalpų pagerinimu ir vykdomais darbais sutiko, jokių pretenzijų ar prieštaravimų nereiškė. Teisinius santykius, kada vienas subjektas atlieka patalpų, priklausančių patikėjimo (nuosavybės) teise kitam subjektui, pagerinimus, o šis duoda leidimą atlikti pagerinimo darbus ir vėliau patalpas su atliktais pagerinimais priima savo žinion, pirmosios instancijos teismas prilygino panaudai. Atsakovas yra atsakingas už investuotas lėšas, nes jungtinės veiklos sutarties šalių bendrai sukurtas turtas, jo nepasidalinus, 1998 m. lapkričio 5 d. priėmimo – pardavimo aktu atiteko Kauno miesto savivaldybei (1964 m. 316 str. 1 d., 366 str. 2 d., 2000 m. CK 1.8 str. 1 d.). Ir atvirkščiai, likviduoti dėl bankroto Kauno kultūros rūmai, nebūdami ginčo objekto savininkas, negali būti laikomi ieškovo skolininku. UAB „Statybos ekspertizė“ skaičiavimais, byloje yra buhalteriniai dokumentai, įrodantys 218 135,72 Lt dydžio išlaidas, kurias Koncernas investavo į ginčo patalpų pagerinimą. 1998 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties ir 1998 m. rugpjūčio 25 d. papildomo susitarimo Nr. 1 pagrindu ieškovas įsigijo iš Koncerno teisę reikalauti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos į palėpės rekonstrukciją investuotas lėšas.

11Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 143-154) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad:

121. bylos medžiaga nepagrindžia pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas žinojo apie ginčo patalpų rekonstrukciją ir su tuo sutiko. Nors Kauno m. valdyba patvirtino ginčo sutartį, bet joje nebuvo nurodytos perduodamos bendrai veiklai plėtoti patalpos, tad Kauno miesto valdyba apie patalpų, esančių ( - ), rekonstrukciją nežinojo. Iš jungtinės veiklos sutarties priedo Nr. 1 (t. 1, b. l. 13) neaišku, kokios bendros jungtinės veiklos sutarties priedas tai yra, nes jame nenurodyta nei jungtinės veikos sutarties data, nei numeris. Byloje nėra atskiro susitarimo perduoti naudojamas patalpas rekonstruoti pagal iš anksto suderintus projektus, kaip tai numato ginčo sutarties 3.2.1 punktas. 1995 m. gegužės 8 d. rekonstruotų palėpės patalpų priėmimo – perdavimo aktas (t. 1, b. l. 19) įrodo, jog projektinė – sąmatinė dokumentacija buvo derinta ne su Kauno m. valdyba, o su Kauno kultūros rūmais. Kauno m. valdybos 1993 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. 29-1902 (t. 1, b. l. 17) kalbama apie neprieštaravimą tam, kad Koncernas dalyvautų konkurse dėl lošimo namų steigimo, tačiau neužsimenama apie patalpų rekonstrukciją;

132. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog rekonstrukcijos metu (1993-1995 m.) ginčo patalpas patikėjimo teise valdė atsakovas. Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 12 d. potvarkiu Nr. 1297-v ginčo objektas buvo perduotas į ne pelno organizacijos Kauno kultūros rūmų balansą. Atlikęs rekonstrukciją, Koncernas patalpas grąžino taip pat Kauno kultūros rūmams, o ne Kauno m. valdybai. Kauno m. savivaldybės nuosavybe pastatas tapo tik 1998 m. balandžio 29 d. – iki tol jis buvo registruotas Kauno kultūros rūmų vardu;

143. ginčija, jog tarp Kauno m. savivaldybės ir Kauno kultūros rūmų dėl patalpų naudojimosi buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam nei 1 metų terminui, turi būti rašytinės formos ir įregistruota registre (1964 m. CK 298 str.), o tokių įrodymų byloje nėra;

154. pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neanalizavo ir nepasisakė dėl atsakovo argumentų, susijusių su praleista ieškinio senatimi. Ieškinio senaties termino eigos pradžia laiko rekonstruotų patalpų perdavimo momentą – 1995 m. gegužės 8 d. Vadinasi, bendras ieškinio senaties terminas baigėsi 1998 m. gegužės 8 d. Asmenų pasikeitimas prievolėje įtakos ieškinio senaties terminui neturi (1964 m. CK 87 str.);

165. pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jungtinės veiklos sutarties šalių ketinimus ir šios sutarties sudarymo tikslą: sutarties šalys siekė kultūrinio pobūdžio tikslų, o ne vykdyti statybas (rekonstrukciją), todėl sutartyje ir nebuvo numatyta, kaip, kokie, kada remonto darbai bus vykdomi;

176. ne pelno organizacijos „Kauno kultūros rūmai“ įnašą į jungtinę veiklą sudarė leidimas Koncernui nemokamai naudotis patalpomis bei Koncerno kaip rėmėjos reklamavimas. Šių išlaidų ieškovas atsakovui neatlygino, todėl ir atsakovas neprivalo atlyginti ieškovui patalpų pagerinimo išlaidų;

187. pirmosios instancijos teismas nesigilino į jungtinės veiklos sutarties esmines sąlygas. Remiantis ginčo sutarties 4.1 punktu, ne pelno organizacija Kauno kultūros rūmai neatsako už Koncerno įsipareigojimus ir skolas tretiesiems asmenims, ir vice versa. Sutarties šalys nesitarė, kad už patalpų rekonstrukciją Koncernui bus atlyginta kokia nors pinigų suma;

198. Koncerno įnašą į bendrą jungtinę veiklą sudarė lėšos, investuotos į patalpų rekonstrukciją. Investuotos lėšos tapo sutarties dalyvių bendrąja daline nuosavybe (1964 m. CK 474 str. 2 d.), todėl Koncernas negalėjo perleisti reikalavimo teisės kitam asmeniui be Kauno kultūros rūmų sutikimo (1964 m. CK 474 str. 3 d.);

209. pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines normas, reglamentuojančias bankroto procedūras. Ieškovas galėjo pareikšti reikalavimus Kauno kultūros rūmams iškeltoje bankroto byloje, bet to nepadarė;

2110. ta aplinkybė, kad pasikeitė rekonstruotų patalpų savininkas, neturi teisinės reikšmės, nes kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į įsipareigojimų neįvykdžiusį asmenį (skolininką), o ne seka paskui daiktą.

22Ieškovas UAB „Dujų ūkio prekės“ atsiliepimu į apeliacinį skundą skundo nepripažįsta ir prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 3, b. l. 160-171). Ieškovo įsitikinimu, apelianto teiginiai, kad jam nebuvo žinoma apie ginčo patalpų rekonstrukciją, byloja apie apelianto nesąžiningumą. Bendros jungtinės veiklos sutartyje, kurią patvirtino Kauno m. valdyba, aiškiai nurodytas Koncerno įsipareigojimas atlikti patalpų rekonstrukciją. Be ginčo patalpų rekonstrukcijos objekte faktiškai nebūtų buvę įmanoma vykdyti planuotos azartinių lošimų veiklos. Žinojusi šią aplinkybę teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino apelianto atstovė (t. 2, b. l. 60-64). Be to, palėpės rekonstrukcijos planas buvo suderintas su Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriumi, t. y. su apeliantu (t. 1, b. l. 18).

23Ieškovas akcentavo, kad ginčo patalpos buvo registruotos Kauno kultūros rūmų vardu nuo 1996 m. balandžio 4 iki 1998 m. balandžio 29 d. Tuo tarpu nuo 1952 m. balandžio 10 d. iki 1996 m. balandžio 4 d. ir nuo 1998 m. balandžio 29 d. iki šiol ginčo objektas yra registruotas kaip valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdoma Kauno m. savivaldybės.

24Apeliantas klaidina teismą esą pirmosios instancijos teismas nesant panaudos sutarties ir jos registravimo negalėjo konstatuoti tarp ne pelno organizacijos „Kauno kultūros rūmai“ ir Kauno m. valdybos panaudos teisinius santykių. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, panaši į panaudos teisinius santykius, tačiau civilinės teisės normų nesureglamentuota, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas investuotų lėšų atlyginimo klausimą, taikė įstatymo analogiją.

25Ieškovas ieškinio senaties termino pradžią sieja su rekonstruotų patalpų perdavimu Kauno m. savivaldybei 1998 m. lapkričio 5 d. priėmimo – perdavimo aktu. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam civiliniam kodeksui, nepasibaigęs bendras senaties terminas tapo 10 m. (vietoj 3 m.).

26Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino esmines bylos aplinkybes, susijusias su tikraisiais jungtinės veiklos sutarties šalių ketinimais, taip pat patalpų rekonstrukcija ir tinkamai taikė materialinės teisės normas.

27Ieškovas nemano esąs skolingas apeliantui už patalpų neatlygintinį perdavimą naudotis ir/ ar Koncerno veikos reklamavimą. Koncernas ginčo patalpų pagal jų tikslinę paskirtį nenaudojo; jis patalpas iš pradžių rekonstravo, bet Seimui neleidus vykdyti azartinių lošimų veiklos, atsisakė savo planų, o patalpomis ėmė naudotis sportinių šokių kolektyvas „Sūkurys“. Kauno kultūros rūmai Koncerno veiklos nereklamavo, nes nebuvo pačios veiklos.

28Nutraukus jungtinės veiklos sutartį, ginčo turtas tarp partnerių nebuvo atidalintas. Kauno kultūros rūmai 1998 m. lapkričio 5 d. perdavė ginčo objektą Kauno miesto savivaldybei, siekiant išvengti bankrutuojančios viešosios įstaigos kreditorių reikalavimų patenkinimo iš šio turto. Kadangi Kauno kultūros rūmai nebuvo ginčo pastato savininkas, jie neprivalo atlyginti į pastato rekonstrukciją investuotų lėšų.

29Ieškovo nuomone, atsakovas painioja su skirtingus institutus: reikalavimo teisės perleidimo ir skolos perkėlimo. Norint perleisti reikalavimo teisę nereikia gauti skolininko sutikimo. Šiaip ar taip, atsakovas įstatymų nustatyta tvarka neginčijo reikalavimo teisės perleidimo sutarties.

30Apeliacinis skundas tenkintinas.

31Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (CPK 329 str.).

32Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad LR Vyriausybės 1993 m. birželio 9 d. potvarkiu Nr. 435p Kauno profsąjungų kultūros rūmai buvo reorganizuoti į ne pelno siekiančią organizaciją - Kauno kultūros rūmus (toliau - Kultūros rūmai), kurių steigėjo funkcijas vykdyti pavesta Kauno miesto valdybai, kuri 1993 m. spalio 12 d. potvarkiu Nr. 1257-v perdavė į Kultūros rūmų balansą valstybei nuosavybės teise priklausantį Kauno miesto savivaldybės patikėjimo teise valdomą pastatą, esantį ( - ), nuo 1996 m. balandžio 4 d. iki 1998 m. balandžio 29 d. teisiškai įregistruotą Kultūros rūmų vardu (t. 1, b. l. 14-15; t. 2, b. l. 85-99) 1993 m. lapkričio 2 d. Kultūros rūmai ir akcinė bendrovė „Tarptautinis SAF koncernas“ (toliau – Koncernas) sudarė bendros jungtinės veiklos sutartį, kurią 1994 m. sausio 13 d. patvirtino Kauno miesto valdyba (t. 1, b. l. 11-12). 1994-1995 metais Koncernas rekonstravo Kultūros rūmų pastato, esančio ( - ), palėpės patalpas, rekonstravimo darbams, ieškovo teigimu, išleido 529 755 Lt. Vykdant LR Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ Vyriausybės įgaliotas asmuo 1998 m. vasario 23 d. perdavimo-priėmimo aktu minėtą pastatą perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn ir ši teisė buvo įregistruota 1998 m. balandžio 29 d. (t. 2, b. l. 85-90, 101-102, 107-111). Savivaldybės nuosavybe tapusį pastatą, kuriame buvo rekonstruotos palėpės patalpos, Kultūros rūmai perdavė Kauno m. savivaldybei 1998 m. lapkričio 5 d. (t. 1, b. l. 23). 1998 m. rugpjūčio 18 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Koncernas perleido ieškovui UAB „Dujų ūkio prekės“ teisę reikalauti iš skolininko Kultūros rūmų 529 755 Lt (t. 1, b. l. 21). Reikalavimo perleidimo sutarties šalys 1998 m. rugpjūčio 25 d. pasirašė papildomą susitarimą Nr. 1, kuriuo pakeitė sutarties 1 punktą ir nustatė, kad perleidžiama 529 755 Lt reikalavimo iš skolininko Kauno miesto savivaldybės teisė (t. 1, b. l. 22).

33Remdamasis reikalavimo perleidimo sutartimi ir jos papildomu susitarimu bei šios sutarties pagrindu Koncerno perduotais reikalavimo teisę patvirtinančiais dokumentais, ieškovas UAB „Dujų ūkio prekės“ prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos Koncerno patirtas atsakovui nuosavybės teise priklausančio pastato palėpės patalpų pagerinimo išlaidas.

34Panaikindamas šioje byloje priimtus ankstesnius pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus, kuriais ieškinys iš esmės buvo patenkintas, ir perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. birželio 25 d. nutartyje konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai nesvarstė jungtinę veiklą ir reikalavimo perleidimą reglamentuojančių teisės normų ir sutarčių sąlygų, reikšmingų tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, taikymo, nenustatė jų taikymui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, nereikalavo, kad ieškovas pateiktų iš Koncerno gautus dokumentus, patvirtinančius šio turėtą reikalavimo teisę, netyrė ir nevertino, ar ieškovo nurodomos Koncerno turėtos palėpės patalpų rekonstrukcijos išlaidos nebuvo Koncerno, kaip jungtinės veiklos sutarties dalyvio, įnašas, greta kito bendros jungtinės veiklos sutarties dalyvio turto turėjęs jų bendrosios dalinės nuosavybės, kuria disponavimas yra apribotas, statusą, ir kt. Bylą nagrinėdamas iš naujo ir pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį vykdydamas kasacinio teismo nutartyje išdėstytus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Kultūros rūmų ir Koncerno sudarytą jungtinės veiklos sutartį, Koncerno ir ieškovo sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, padarė išvadą, kad jungtinei veiklai skirtas patalpas perdavę savivaldybei, Kultūros rūmai vienašališkai nutraukė jungtinės veiklos sutartį ir bendrai sukurtas turtas nebuvo padalintas, kad reikalavimo perleidimo sutartis ir jos papildomas susitarimas atitinka įstatymo reikalavimus, yra galiojantys, todėl ieškovas teisėtai iš Koncerno įgijo reikalavimo teisę į jo investuotų lėšų į ginčo patalpų pagerinimo susigrąžinimą iš atsakovo. Teisiškai kvalifikuodamas tarp Kauno miesto savivaldybės, Kultūros rūmų ir Koncerno susiklosčiusius santykius, teismas taikė įstatymo analogiją ir pripažino, kad šiuos subjektus siejo panaudos teisiniai santykiai, kuriuos įvertinęs sprendė, kad Koncernas turėjo teisę į savivaldybei priklausančių patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija nesutinka ir pripažįsta iš esmės pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas, neteisingai išaiškino sutartį ir kvalifikavo šalių santykius, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir, patenkindamas Koncerno reikalavimą savivaldybei perėmusio ieškovo ieškinį, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CK 6.193 straipsnis, CPK 185, 165 straipsniai).

35Sprendžiant dėl ieškinio, kildinamo iš reikalavimo teisės perleidimo sutarties, pagrįstumo būtina nustatyti, ar pradinio kreditoriaus naujam kreditoriui perleistas skolos reikalavimas iš skolininko yra pagrįstas, nagrinėjamu atveju analizuojant pradinio kreditoriaus Koncerno, atsakovo ir Kultūros rūmų tarpusavio santykius, grindžiamus bendros jungtinės veiklos sutartimi.

36Sutarčių aiškinimo taisyklės yra išdėstytos CK 6.193 straipsnyje, kuriame įtvirtinta nuostata, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, jas aiškinant pirmiausiai turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo, papročius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad aiškinant sutartis turi būti nustatomi tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, sutarčių aiškinimo rezultatas neturi reikšti nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, sutarčių aiškinimo atitikimas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams turi būti argumentuotas, sutarčių aiškinimo taisyklės neturi būti suabsoliutinamos, tačiau tai neturi paneigti sutarties šalių ketinimų ir tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas jungtinės veiklos sutartį, neanalizavo ir nevertino tikrųjų sutarties šalių ketinimų, sutarties esmės, tikslų, sutarties šalių veiksmų ir tuo pažeidė CK 6.193 straipsnyje reglamentuotas sutarčių aiškinimo taisykles.

37Dėl jungtinės veiklos sutarties aiškinimo. 1993 m. lapkričio 2 d. bendros jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu junginę veiklą reglamentavo 1964 m. Civilinio kodekso 472-476 straipsniai. Jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens (CK 472 straipsnio 1 dalis). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių bendri reikalai tvarkomi bendru jų sutarimu (CK 473 straipsnio 1 dalis). CK 474 straipsnio 1 dalis numatė, kad šio kodekso 472 straipsnyje nurodytam tikslui pasiekti jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu; jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pagal CK 474 straipsnio 2 dalį sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Šio straipsnio 3 dalis numatė, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvis neturi teisės disponuoti savo dalimi bendrame turte be kitų sutarties dalyvių sutikimo. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių bendrų išlaidų ir nuostolių padengimą reglamentavo CK 475 straipsnis, pagal kurio 1 dalį, jungtinės veiklos sutartyje numatytų išlaidų ir iš jungtinės veiklos atsiradusių nuostolių padengimo tvarką turi nustatyti jungtinės veiklos sutartis. Jeigu sutartyje tokia tvarka nenumatyta, tai bendros išlaidos ir nuostoliai padengiami iš bendro sutarties dalyvių turto, o trūkstamos sumos išdėstomos sutarties dalyviams proporcingai jų įnašams į bendrą turtą (CK 475 straipsnio 2 dalis). 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo“ CK 475 straipsnio 2 dalis po žodžio „turtą“ papildyta žodžiais „jeigu ko kita nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai“.

38Kultūros rūmų ir Koncerno sudaryta bendros jungtinės veiklos sutartimi (toliau – Sutartis) buvo siekiama vystyti kultūrinį visuomenės švietimą, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, sudaryti sąlygas Kauno miesto gyventojams ir svečiams bendradarbiauti, realizuoti kūrybinius sumanymus, plėsti tarptautinius kultūrinius ryšius, vystyti materialinę bazę kultūrinei veiklai (Sutarties 1 p.). Kultūrinio pobūdžio tikslams pasiekti šalys numatė vystyti meno saviveiklos kolektyvų, klubų, studijų, ratelių ir pan. veiklą, organizuoti įvairius kultūrinius renginius, mokymo kursus, seminarus, konferencijas, sudaryti sąlygas vaikų ir paauglių estetiniam lavinimui, plėsti Lietuvos kultūrinius ryšius su Koncerno atstovaujamu Tatarstanu ir Baškortostanu (Sutarties 2.). Sutarties 2.8. punktas numatė, kad galima ir kita šalių susitarimu priimta veikla. Bendrai veiklai vykdyti Kultūros rūmai įsipareigojo suteikti reikalingas patalpas, reklamuoti Koncerną, organizuoti Koncerno atstovaujamų ir kitų šalių meno kolektyvų koncertus, kultūros dienas, šių šalių svečių priėmimo kultūrines programas, aktyviai dalyvauti turizmo ir poilsio organizavimo tarp Lietuvos ir šių valstybių veikloje, tuo tarpu Koncernas įsipareigojo atlikti pagal atskirą susitarimą perduotų naudojimui patalpų rekonstrukciją pagal iš anksto suderintus projektus, einamuosius ir kapitalinius Kultūros rūmų remonto darbus, remti mėgėjiškų meno kolektyvų, klubų, studijų ir kt. veiklą, kultūrinių renginių organizavimui skirti lėšas (Sutarties 3 p.). Sutartyje taip pat numatyta, kad abi sutarties šalys už savo tarpusavio įsipareigojimus ir skolas atsako savo turimu turtu (4.2 punktas); šalys bendros veiklos klausimus sprendžia abiejų šalių susitarimu, patvirtintu Kauno kultūros rūmų ir Koncerno vadovų ar jų įgaliotų asmenų parašais (4.3 punktas); vienos iš šalių sutarties įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius, kurių dydis nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju (6 punktas); sutartis yra ilgalaikė ir sudaroma 99 metams (8.1 punktas); sutartis gali būti nutraukta prieš terminą šalims susitarus arba likvidavus vieną iš sutarties šalių (8.4 punktas); sutartis gali būti nutraukta prieš terminą, jei šalys sistemingai pažeidinės sutarties sąlygas; apie sutarties nutraukimą šalys praneša raštu prieš 6 mėnesius (8.5 punktas); prieš nutraukiant sutartį sudaroma likvidacinė komisija, kuri paruošia šalių atsiskaitymo aktą (8.6 punktas); bendros veiklos pagrindu sukurtas turtas padalijamas pagal kiekvienos šalies indėlį (materialinį ir intelektualinį); kiekviena iš šalių turi prioritetinę teisę į tą turtą prieš trečiuosius asmenis (8.7 punktas). Sutarties šalys pasirašė jos priedą Nr. 1, kuriuo Kultūros rūmų valdomo pastato palėpės patalpose

Nutarė

39įsteigti lošimo namus – kazino (t. 1, b. l. 13).

40Byloje nėra duomenų, kad šalys vykdė Sutartyje numatytą bendrą kultūrinę veiklą ir su ja susijusius įsipareigojimus, kad patalpos Koncernui naudoti buvo perduotos pagal sutarties sąlygą atskiru susitarimu, kad jis jomis naudojosi, kad šalys atliko sutartyje numatytus veiksmus, susijusius su Sutarties nutraukimu. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad 1994-1995 metais ginčo patalpose Koncernas atliko rekonstrukcijos darbus, 1995 m. gegužės 8 d. Kultūros rūmai priėmė rekonstruotas patalpas, jomis iki šiol naudojasi Č. ir J. N. vadovaujamas sportinių šokių klubas „Sūkurys“ (t. 1, b. l. 19-20, 74-169; t. 3, b. l. 2). Ieškovas teigia, kad ginčo patalpose Koncernas siekė įsteigti lošimo namus, tuo tikslu rekonstravo ginčo patalpas, tačiau 1995 metais Lietuvoje nepriėmus lošimų veiklą reglamentuojančio įstatymo, tokios veiklos vykdyti negalėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad 1993 m. gruodžio 2 d. Finansų ministerijai adresuotu raštu Kauno miesto savivaldybė neprieštaravo, kad Koncernas dalyvautų konkurse lošimo namams Kauno kultūros rūmų patalpose steigti (t. 1, b. l. 6-17).

41Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Kultūros namai ir Koncernas Sutartimi ir jos priedu Nr. 1 susitarė bendrai vykdyti lošimų veiklą, t. y. užsiimti bendra komercine-ūkine veikla, kuriai Kultūros rūmai įsipareigojo suteikti patalpas, o Koncernas – jas rekonstruoti. Todėl bendros veiklos tikslui pasiekti Kultūros rūmų įnašu yra turtas (patalpos), o Koncerno – pinigai (turėtos patalpų rekonstrukcijos išlaidos). Šie įnašai pagal CK 474 straipsnio 2 dalį tapo bendrąja daline sutarties šalių nuosavybe, kuria disponavimas buvo apribotas (šio straipsnio 3 dalis, Sutarties 8.7. punktas). Iš bylos medžiagos matyti, kad turtas, kurį į bendrą su privačiu asmeniu veiklą įnešė Kultūros rūmai, buvo viešosios nuosavybės objektas. 1993 metais viešosios nuosavybės teisės objektai galėjo būti perleisti privačių asmenų nuosavybėn ar valdymui tik griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Tiek valstybei, tiek savivaldybei priklausantis turtas, taip pat ir negyvenamosios patalpos, privačių asmenų nuosavybėn galėjo būti perleistas tik privatizavimo būdu. Negyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarką ir sąlygas 1993 metais reglamentavo 1991 m. vasario 28 d. Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymas. Visus sandorius, kurių pagrindu valstybės ar savivaldybės turtas yra perleistas privačių asmenų nuosavybėn, būtina vertinti šio įstatymo ir kitų teisės aktų, galiojusių ginčo pastato perdavimo metu, kontekste; valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, todėl teisės normos, reglamentuojančios valstybės ar savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005). Iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 padarytų pakeitimų galiojusi 1964 m. CK 95 straipsnio redakcija draudė naudoti viešąją nuosavybę asmeniniam pasipelnijimui ir kitiems savanaudiškiems tikslams. Pagal CK 129 straipsnį bendroji dalinė nuosavybė tarp viešosios ir privatinės nuosavybės subjektų buvo draudžiama, tuo tarpu, kaip minėta, pagal CK 474 straipsnį jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai tapdavo jų bendrąja daline nuosavybe. Toks teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad ginčo patalpų, kaip turtinio įnašo jungtinei veiklai, perdavimas pažeidė tiek 1964 m. CK imperatyvių normų, tiek ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai yra niekiniai ir negalioja ab initio, todėl negali sukurti jokių teisinių pasekmių (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.80 straipsnio 1 dalis). 2000 m. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje numatytas reikalavimas teismui ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą taikytinas ir sandoriams, sudarytiems iki 2000 m. civilinio kodekso įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005).

42Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pagal Sutartį ginčo patalpas Koncernui Kultūros namai perdavė neteisėtai, todėl pripažintina, kad bendros jungtinės veiklos sutarties nuostatos, susijusios su patalpų perdavimu, yra niekinės ir negalioja nuo Sutarties ir jos priedo sudarymo.

43Atsakovo argumentai, kad ginčo jungtinės veiklos sutartis neatitinka CK 4721 straipsnyje įtvirtintos jungtinės veiklos sutarčiai reikalaujamos notarinės formos yra nepagrįsti, nes šia imperatyvia įstatymo norma 1964 m. civilinis kodeksas buvo papildytas 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 ir ginčo sutarties sudarymo metu negaliojo.

44Dėl panaudos teisinių santykių. Teisiškai kvalifikuodamas tarp Kauno miesto savivaldybės, Kultūros rūmų ir Koncerno susiklosčiusius santykius, teismas taikė CK 1.8 straipsnio 1 dalyje numatytą įstatymo analogiją ir pripažino, kad šiuos subjektus siejo viešosios nuosavybės objekto - ginčo patalpos panaudos teisiniai santykiai, kuriuos įvertinęs sprendė, kad Kultūros rūmai su savivaldybės leidimu perdavė Koncernui naudoti ir rekonstruoti ginčo patalpas, todėl Koncernas turėjo teisę į valstybei priklausančių patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą.

45Minėta, kad valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl tokiam perleidimui nustatomi specialūs, dažniausiai imperatyvaus pobūdžio, reikalavimai. Toks teisinis reglamentavimas nulemtas valstybės ar savivaldybės, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, taip pat ir valstybės ar savivaldybės turto, kaip nuosavybės teisės objekto, savitumo. Civilinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant ir į teisinio santykio subjekto, ir į jo objekto specifiką, todėl santykiams, susijusiems su valstybės ar savivaldybės turto perleidimu, negali būti taikoma 1964 m. CK 4 straipsnio 1 dalies (2000 m. CK 1.136 straipsnio 1 dalis) nuostata, numatanti, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymuose nenumatytų pagrindų, nes valstybės ar savivaldybės turtu disponuoti galima tik įstatyme įsakmiai numatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, civilinėje byloje 3K-3-856/2000; 2005 m. vasario 28 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005). Remiantis šiomis nuostatomis, nagrinėjamoje byloje jungtinės veiklos sutartimi grindžiamam santykiui, kurio objektas yra viešoji nuosavybė, pagal įstatymo analogiją panaudos santykius reglamentuojančių teisės normų taikymas pažeistų viešąjį interesą.

46Pagal analizuojamų šalių tarpusavio santykių metu (1993 metais) galiojusio CK 366 straipsnio 1 dalį panaudos sutartimi panaudos davėjas perduoda turtą laikinai neatlygintinai naudotis panaudos gavėjui, o šis įsipareigoja grąžinti tą turtą. Šio straipsnio 2 dalis numatė, kad panaudos sutarčiai atitinkamai taikomos taisyklės, nustatytos šio kodekso 298, 301, 307, 311, 314-316 straipsniuose, reglamentuojančiuose nuomą. CK 370 straipsnis numatė, kad panaudos gavėjas turi teisę duoti gautą turtą naudotis trečiajam asmeniui, tik gavęs panaudos davėjo sutikimą, likdamas jam atsakingas. Pagal tuo metu galiojusį 1964 m. CK 298 straipsnį turto nuomos sutarties formai turėjo būti taikomos bendros sandorių formos taisyklės, numatytos CK 43 straipsnyje. Juridinių asmenų tarpusavio sandoriams buvo reikalaujama rašytinė forma (CK 43 straipsnio 1 punktas). Ginčo patalpų rekonstrukcijos metu įsigaliojo CK 298 straipsnio pakeitimas, pagal kurį nekilnojamojo turto nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, turi būti rašytinės formos ir įregistruota įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. CK 316 straipsnis reglamentavo nusinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, pagal kurį teisę į nusinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą nuomininkas turi tuomet, kai turtas pagerinamas nuomininkui leidus, išskyrus atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato ką kita. Pagerinimų, nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų nuo be žalos išsinuomotam turtui, vertė neprivalo būti atlyginta (CK 316 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal tokį teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: ar nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; ar nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydis; ar įstatymų arba šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių. Analizuojama teisės norma yra dispozityvi, t. y. leidžianti sutartimi numatyti kitokį pagerinimams panaudotų išlaidų atlyginimą, išplečiant ar apribojant nuomininko teisę į šių išlaidų atlyginimą, ir atitinkamai nuomotojo pareigą jas atlyginti.

47Bendros jungtinės veiklos sutartyje numatyta, kad ši sutartis yra ilgalaikė, sudaroma 99 metams (Sutarties 8.1. p.). Nagrinėjamo ginčo atveju rašytinė viešosios nuosavybės objekto panaudos sutartis nebuvo sudaryta, rašytinių įrodymų (perdavimo-priėmimo akto ar kt.), iš kurių būtų galima spręsti apie ginčo patalpų perdavimą Koncernui naudotis tam tikram terminui byloje nėra. Byloje nėra ir savivaldybės patvirtintos bendros jungtinės veiklos sutarties 3.2.1. punkte numatyto patalpų perdavimo atskiro susitarimo, kurio egzistavimo ieškovas ir neįrodinėja. Nesant rašytinės turto panaudos sutarties, negalima spręsti apie savivaldybės ir Koncerno poziciją dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Byloje esančių ieškovo ir atsakovo susirašinėjimo dokumentų (t. 1, b. l. 24-35) turinys rodo, kad savivaldybė nepripažįsta pareigos pagal jungtinės veiklos sutartį atlyginti Koncerno teisių perėmėjui turto pagerinimo išlaidas. Jungtinės veiklos sutarties patvirtinimas ir neprieštaravimas Koncernui dalyvauti lošimo namų steigimo konkurse neįrodo, kad savivaldybė suteikė Koncernui ilgalaikiai panaudai valstybės turtą, sutiko, jog Kultūros namai duotų ginčo patalpas naudotis Koncernui, leido jam atlikti šio turto pagerinimą ir prisiėmė įstatyme numatytą pareigą atlyginti šiam tikslui būtinas išlaidas. Tai, kad atitinkami savivaldybės pareigūnai patvirtino palėpės rekonstrukcijos planą, negalima vertinti, kaip nuomotojo leidimą atlikti pagerinimo darbus, nes toks tvirtinimas yra techninio pobūdžio ir nesuponuoja savivaldybei pareigos atlyginti pagerinimo vertę. Bendros jungtinės veiklos sutarties 3.2.1. punkte numatytas Koncerno įsipareigojimas rekonstruoti patalpas nereiškia, kad tokį veiksmą savivaldybė leido, nenumačiusi kitokių nei įstatyme numatytų nusinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas priklausė valstybei.

48Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovą ir Koncerną siejo panaudos teisiniai santykiai ir kad ginčo turto pagerinimo išlaidas Koncernui privalėjo atlyginti atsakovas. Neperėmęs panaudai valstybės turto pagal Bendros jungtinės veiklos sutarties sąlygas ir įstatymo reikalavimus, Koncernas šio turto pagerinimą atliko savo rizika ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad šiam tikslui būtinas išlaidas atlygins savivaldybė, juolab, kad patalpos buvo rekonstruojamos siekiant jose Koncernui vykdyti komercinę-ūkinę veiklą jungtinės veiklos sutarties pagrindu.

49Pagal ankščiau aptartos bendros jungtinės veiklos sutarties 4.1., 4.2., 4.3., 8.7 punktų nuostatas, dėl įnašų į bendrą turtą padalinimo turėjo spręsti šios sutarties šalys ir patirtų išlaidų atlyginimo Koncernas turėjo teisę reikalauti iš kitos sutarties šalies Kultūros rūmų. Aplinkybė, kad pasikeitė rekonstruotų patalpų savininkas, neturi teisinės reikšmės, nes kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į įsipareigojimų neįvykdžiusį asmenį (skolininką), o ne seka paskui daiktą. Byloje nėra jokių duomenų, kad iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo Koncernas būtų reiškęs piniginius reikalavimus Kultūros rūmams, atsakovui. Bendros jungtinės veiklos sutartis, ieškovo teigimu, buvo nutraukta po reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo Koncerno iniciatyva, kai ginčo turtas buvo perduotas atsakovui, tačiau duomenų, kad pagal šios sutarties 8 punkte numatytas sąlygas buvo spręsta dėl sutarties nutraukimo sąlygų, tvarkos ir pasekmių, byloje nėra.

50Dėl reikalavimo perleidimo. Turto pagerinimo išlaidų atlyginimo iš savivaldybės ieškovas UAB „Dujų ūkio prekės“ reikalauja pagal Koncerno ir ieškovo 1998 m. rugpjūčio 18 d. sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties 1998 m. rugpjūčio 25 d. papildomą susitarimą Nr. 1, kuriuo Koncernas perleido ieškovui teisę reikalauti iš Kauno miesto savivaldybės 529 755 Lt. Pagal 1964 m. CK 238 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymui ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nėra susijęs su kreditoriaus asmeniu. Kreditorius, perleidęs reikalavimą kitam asmeniui, privalo perduoti jam dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę (CK 239 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad perleistai reikalavimo teisei patvirtinti Koncernas perdavė ieškovui jungtinės veiklos sutartį ir jos priedą, dokumentus dėl Kultūros rūmų įsteigimo ir ginčo pastato perdavimo rūmams, atsakovo sutikimą Koncernui dalyvauti konkurse lošimo namams Kultūros rūmų patalpose steigti, ginčo palėpės rekonstrukcijos planą, ginčo patalpų po rekonstrukcijos perdavimo Kultūros rūmams aktą, Kultūros rūmų raštą mokesčių inspekcijai, atliktų statybos darbų ir apmokėjimų už juos dokumentus. Įvertinęs šiuos dokumentus, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad jie neįrodo valstybės turto panaudos teisinių santykių tarp savivaldybės ir Koncerno buvimo, atsakovo pareigos atlyginti turto pagerinimo išlaidas. Tai reiškia, kad Koncerno reikalavimo atsakovui pagrįstumas neįrodytas, todėl toks reikalavimas negalioja. Pagal CK 239 straipsnio 1 dalį, už perduoto reikalavimo negaliojimą ieškovui yra atsakingas Koncernas. Nagrinėjamu atveju analizuoti Koncerno reikalavimo Kultūros rūmams pagrįstumą ir ieškovo teisę reikalauti pagerinimo išlaidų iš Kultūros rūmų kolegija laiko netikslingu, nes reikalavimo perleidimo sutarties sąlyga dėl skolininko buvo pakeista ir ieškovui buvo perleista Koncerno teisė reikalauti skolos iš savivaldybės. Šia perimta reikalavimo teise ir grindžiamas ieškinys.

51Dėl ieškinio senaties. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė sprendimo dėl atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį ir tuo pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus, yra pagrįstas. Reikalavimą taikyti senatį atsakovas reiškė pasisakymuose bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (t. 2, b. l. 63; t. 3, b. l. 34, 36-37, 39). Šį prašymą motyvavo tuo, kad nuo rekonstruotų patalpų perdavimo Kultūros rūmams 1995 m. gegužės 8 d. turi būti skaičiuojama senatis, o Koncerno teisių perėmėjas ieškinį pareiškė 2004 m. gegužės 19 d., praleidęs 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis – tai laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pasibaigus šiam terminui, išnyksta teisė į teisminę pažeistos teisės gynybą. Ieškinio senatis taikoma atsakovo reikalavimu, šio termino pasibaigimas yra pagrindas ieškiniui atmesti. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis, 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos (1964 m. CK 87 straipsnis, 2000 m. CK 1.128 straipsnis). Ginčo turtas atsakovo nuosavybe tapo 1998 m. balandžio 29 d. ir fiziškai jam buvo perduotas 1998 m. lapkričio 5 d. Byloje nėra duomenų, kad iki 1998 m. rugpjūčio 25 d. reikalavimo teisės perleidimo ieškovui Koncernas kreipėsi į savivaldybę dėl ginčo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Reikalavimą perduoti ieškovui ginčo turtą, o vėliau atlyginti jo pagerinimo išlaidas savivaldybei reiškė jo teisių perėmėjas ieškovas 2001, 2003 ir 2004 metais (t.1, b. l. 26-35). Taigi apie atsakovo atsisakymą atlyginti pagerinimo išlaidas ieškovui tapo žinoma galiojant 2000 m. civiliniam kodeksui, kuris numatė bendrą dešimties metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad, kreipdamasis į teismą 2004 m. gegužės 19 d., ieškovas senaties termino nepraleido, todėl ieškinį atmesti pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

52Vadovaujantis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

53Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, atsakovei, kurios naudai apeliacinės instancijos teisme priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti ieškovas. Atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, reglamentuotas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 4 dalyje, 88 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 90 straipsnyje, sudaro ekspertizės, paskirtos pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apmokėjimui skirti 5 413 Lt (1 500 Lt + 3 500 Lt + 413 Lt) (t. 2, b. l. 216, 223; t. 3, b. l. 20) bei po 5 362,71 Lt mokėtas žyminis mokestis už kasacinį ir apeliacinį skundus (t. 3, b. l. 58, 158).

54Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u s p r e n d ž i a:

55Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - uždarosios akcinės bendrovės „Dujų ūkio prekės“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo atmesti.

56Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dujų ūkio prekės“ atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos naudai 16 138,42 Lt (šešiolika tūkstančių vieną šimtą trisdešimt aštuonis litus 42 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. ieškovas UAB „Dujų ūkio prekės“ 2004 m. gegužės 19 d. kreipėsi į... 4. Kauno apygardos teismas 2004 m. birželio 9 d. preliminariu sprendimu (t. 1, b.... 5. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė prieštaravimus,... 6. Ieškovas UAB „Dujų ūkio prekės“ atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus... 7. Kauno apygardos teismas 2004 m. lapkričio 17 d. galutiniu sprendimu (t. 2, b.... 8. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. nutartimi (t. 3, b. l.... 9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. birželio 25 d. nutartimi iš dalies... 10. Kauno apygardos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2009 m. kovo 9 d.... 11. Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (t. 3,... 12. 1. bylos medžiaga nepagrindžia pirmosios instancijos teismo išvados, jog... 13. 2. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog rekonstrukcijos... 14. 3. ginčija, jog tarp Kauno m. savivaldybės ir Kauno kultūros rūmų dėl... 15. 4. pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neanalizavo ir... 16. 5. pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jungtinės veiklos sutarties... 17. 6. ne pelno organizacijos „Kauno kultūros rūmai“ įnašą į jungtinę... 18. 7. pirmosios instancijos teismas nesigilino į jungtinės veiklos sutarties... 19. 8. Koncerno įnašą į bendrą jungtinę veiklą sudarė lėšos, investuotos... 20. 9. pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines normas,... 21. 10. ta aplinkybė, kad pasikeitė rekonstruotų patalpų savininkas, neturi... 22. Ieškovas UAB „Dujų ūkio prekės“ atsiliepimu į apeliacinį skundą... 23. Ieškovas akcentavo, kad ginčo patalpos buvo registruotos Kauno kultūros... 24. Apeliantas klaidina teismą esą pirmosios instancijos teismas nesant panaudos... 25. Ieškovas ieškinio senaties termino pradžią sieja su rekonstruotų patalpų... 26. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino esmines... 27. Ieškovas nemano esąs skolingas apeliantui už patalpų neatlygintinį... 28. Nutraukus jungtinės veiklos sutartį, ginčo turtas tarp partnerių nebuvo... 29. Ieškovo nuomone, atsakovas painioja su skirtingus institutus: reikalavimo... 30. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 31. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas... 32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad LR Vyriausybės 1993 m. birželio 9 d.... 33. Remdamasis reikalavimo perleidimo sutartimi ir jos papildomu susitarimu bei... 34. Panaikindamas šioje byloje priimtus ankstesnius pirmosios ir apeliacinės... 35. Sprendžiant dėl ieškinio, kildinamo iš reikalavimo teisės perleidimo... 36. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra išdėstytos CK 6.193 straipsnyje, kuriame... 37. Dėl jungtinės veiklos sutarties aiškinimo. 1993 m. lapkričio 2 d.... 38. Kultūros rūmų ir Koncerno sudaryta bendros jungtinės veiklos sutartimi... 39. įsteigti lošimo namus – kazino (t. 1, b. l. 13).... 40. Byloje nėra duomenų, kad šalys vykdė Sutartyje numatytą bendrą... 41. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Kultūros namai ir Koncernas... 42. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pagal Sutartį ginčo... 43. Atsakovo argumentai, kad ginčo jungtinės veiklos sutartis neatitinka CK... 44. Dėl panaudos teisinių santykių. Teisiškai kvalifikuodamas tarp Kauno... 45. Minėta, kad valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas... 46. Pagal analizuojamų šalių tarpusavio santykių metu (1993 metais) galiojusio... 47. Bendros jungtinės veiklos sutartyje numatyta, kad ši sutartis yra ilgalaikė,... 48. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovą ir... 49. Pagal ankščiau aptartos bendros jungtinės veiklos sutarties 4.1., 4.2.,... 50. Dėl reikalavimo perleidimo. Turto pagerinimo išlaidų atlyginimo iš... 51. Dėl ieškinio senaties. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios... 52. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 53. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Pagal CPK 93 straipsnio nuostatas,... 54. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 55. Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti... 56. Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dujų ūkio...