Byla 2A-705-450/2018
Dėl daiktų pripažinimo priklausiniais; suinteresuoti asmenys I. G., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, VĮ Turto bankas

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimo, kuriuo prašymas dėl teismo sprendimo pakeitimo (panaikinimo) atmestas, civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. N., V. N., O. K., R. L., M. K. pareiškimą dėl daiktų pripažinimo priklausiniais; suinteresuoti asmenys I. G., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, VĮ Turto bankas, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

  1. Pareiškėjai D. N., V. N., O. K., R. L., M. K. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti, kad indeksu 5I1/ž (žemės sklypo plane indeksu A2 (plane A3, koordinačių sistemoje taškais 16-17-57-56-41-42-43-16) pažymėtas sandėliukas yra pareiškėjai R. L. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio ( - ), priklausinys; 2) pripažinti, kad indeksu 2I1-p (žemės sklypo plane indeksu B2) koordinačių sistemoje taškais 13-14-38-37-36-13) pažymėtas sandėliukas yra pareiškėjai O. K. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio ( - ), priklausinys; 3) pripažinti, kad indeksu 7I1/p (žemės sklypo plane indeksu C2, koordinačių sistemoje taškais 1-13-36-25-1) pažymėtas sandėliukas yra pareiškėjui M. K. nuosavybės teise priklausančio buto ( - ), priklausinys; 4) pripažinti, kad indeksu 7I1/p (žemės sklypo plane indeksu D2, koordinačių sistemoje taškais 1-13-36-25-1) pažymėtas sandėliukas yra pareiškėjams D. N. ir V. N. nuosavybės teise priklausančio buto ( - ), priklausinys.
  2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjų D. N., V. N., O. K., R. L., M. K. pareiškimas patenkintas.
  3. Pareiškėja I. G. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. N., V. N., O. K., R. L., M. K. pareiškimą dėl daiktų pripažinimo priklausiniais, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą ir pareiškėjų reikalavimus atmesti, pripažinti jai nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į sandėliuką 2//p., 511/m, 711/p bendrą sandėliukų plotą padalijant proporcingai pagal bendrą turimą plotą, atėmus 9 kv.m., nes pareiškėjai O. K. ir D. N. jau įgijo 2013 m. pagal įgyjamąją senatį sandėliukus 1l ir 2l.
  4. Pareiškimą grindžia tuo, kad VĮ „Registrų centras“ 20l6 m. spalio 13 d. rašto Nr. VILIN(l 2.5.13)-26215 ir 20l6 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto ūkio ir transporto departamento būsto administravimo skyriaus Nr. A5 1-8149/i6(3.3.10.2-EMA) atsakymo visuma sudaro pagrindą atnaujinti išnagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-13987-912/2016, įtraukiant ją nekilnojamojo turto namo buto 5 ir žemės sklypo bendrasavininke. Pareiškėjai veikė slapčia, pažeidė jos, kaip namo ir žemės sklypo bendrasavininkės, interesus, sandėliukai buvo neteisėtai užvaldyti pažeidžiant CK 4.68-4.71 str. sąlygas. Registro išrašai įrodo, jog O. K., D. N., V. N. jau turi nuosavybės teise kiemo rūsį tariamam kurui sandėliuoti ir jiems nėra būtinybės įgyti visus sandėliukus. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo pastatai nustojo būti valstybės nuosavybe po privatizavimo, pareiškėjai neturėjo nuosavybės teisės į žemės sklypą, o ši teisė negalėjo atsirasti be administracinio akto ar sandorio pagrindo, pareiškėjai negalėjo paveldėti ir nepaveldėjo teisės, kurios neturėjo prieš tai gyvenantys būtų nuomininkai. Pareiškėjai sandėliukus 1950 m. užvaldė savavališkai, nepateikę duomenų, kad jie tuo metu buvo teisėti statinių ar valstybinės žemės naudotojai. Ji yra buto 5 savininkė, todėl turi teisę į buto priklausinius sandėliukus, kurie nebuvo priskirti pareiškėjams administracinių dokumentų pagrindu. Taip pat jos bute yra krosnims šildymas. Jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ir žemės sklypas su ūkiniais pastatais. Nurodytos aplinkybės nebuvo žinomos nagrinėjant bylą, dėl pareiškėjų neteisėto valdymo ir pareiškėjų klaidingos informacijos, nepateiktų administracinių dokumentų byla buvo išspręsta pažeidžiant Konstitucijos 46 str., nes pareiškėjams nebuvo priskirti teisėtai valdyti sandėliukai, šios aplinkybes tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui. Valstybinėje žemėje pareiškėjai neturėjo namų valdos, išskyrus L. D., kuriam dar 1974 m. Sprendimu Vilniaus miesto vykdomojo komiteto buvo išskirtas žemės sklypas, kuris suformuotas kaip namų valda, kurią ji nupirko 2002 m. Tuo metu pareiškėjai dar nebuvo privatizavę butų ir nebuvo patalpų savininkais, tai įrodo 1992 m. ir vėlesnės patalpų/butų pirkimo sutartys, kuriose nėra įrašyti kaip butų priklausiniai. Pareiškėjai nebuvo ir teisėtais daržinės naudotojais, neturėjo teisės jos perstatyti be Vilniaus miesto vykdomojo komiteto sprendimo. Pateikti LTSR archyviniai dokumentai įrodo, kad iš lentų daržinė buvo visiškai sugriuvusi, kuri tariamai pareiškėjų buvo perstatyta, tačiau nepateikė teismui jokių administracinių dokumentų, kad jie buvo teisėti naudotojai pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus valstybinių statinių ar valstybinės žemės.

3II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

4

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjos I. G. prašymą dėl teismo sprendimo pakeitimo (panaikinimo) ir pareikštų reikalavimų atmetė bei priteisė iš I. G. pareiškėjo D. N. naudai 150 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ir į 37,79 Eur į Valstybės biudžetą pašto išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad žemės sklype, esančiame ( - ), yra gyvenamasis namas, yra keturi butai ir trys ūkiniai pastatai – sandėliukai. Visi nurodyti pastatai pastatyti 1940 m. Pareiškėjų teigimu sandėliukai yra namo butų priklausiniai, nes butai buvo šildomi krosnimis, sandėliukuose buvo laikomos malkos ir kiti daiktai, nuo namo pastatymo iki dabar name esančių butų savininkai sandėliukais visada naudojosi. Buto ( - ), techninės apskaitos byloje grafose „rūsiai ir kiti“ įrašytas žodis „yra“. 1992 m. balandžio 2 d. nurodyto buto privatizavimo sutartyje taip pat įrašyta, kad yra rūsys. Po namu nėra rūsio, galimai šiuose dokumentuose klaidingai nurodytas buto priklausinio pavadinimas, vietoje sandėliuko-rūsys. Kitų nurodytame name esančių butų techninės apskaitos bylose nėra įrašų apie sandėliukus ar rūsius. Registro centrinio duomenų banko 2009 m. liepos 23 d. išraše įrašyta, kad buto ( - ), šildymas krosninis. Į namą ( - ), dujos įvestos 1967 m. lapkričio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 1998 m. gegužės 7 d. patvirtintame žemės sklypo ( - ), plane ir vėlesniuose jo pakeitimuose butų savininkams nustatytos (paskirtos naudoti) sklypo dalys. 2009 m. birželio 18 d. buvo sudaryta sutartis pagal kurią nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, pagal kurią kiekvieno buto savininkui nustatyta naudotis sklypo dalimi. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamentas pateikė duomenis, kad sklype esantys ūkiniai pastatai, pažymėti indeksais 2I1p, 5I1ž ir 7I1 p nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir jie neperduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. VĮ „Turto fondas“ pateikė duomenų, kad ginčo sklype nėra Lietuvos valstybei priklausančio turto. Nekilnojamojo turto registre įregistruota, kad name ( - ), yra 13,75 kv. m ploto rūsys, bet nėra įrašų apie daikto priklausinius. 1992 m. balandžio 2 d. buto ( - ), privatizavimo sutartyje įrašyta, kad privatizuojamas butas su rūsiu, informacija apie rūsį nedetalizuota, nurodyta, jog nėra kitų privatizuojamų pastatų. Ginčo sandėliukai yra atskiri pastatai. Jie neįtraukti į butų inventorines bylas, neprivatizuoti vykstant privatizavimo procesui. Dėl to, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuomone, sandėliukai liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje ir gali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas. Pareiškėjų butai privatizuoti 1992 m. Sutartyse nėra įrašyti sandėliukai. Butų savininkų 2009 m. birželio 18 d. sutartis dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pagrindžia, kad butų savininkai susitarė dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, bet nenustatė naudojimosi sklype esančiais statiniais tvarkos.
  3. Teismas taip pat nustatė, kad viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintos Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 7 punkte nustatyta, kad privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – įkainojami atskirai. Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4 punkte išaiškinta, kad negyvenamosios patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į butų savininkų inventorines bylas kaip jų butų priklausiniai, miesto, rajono savivaldos organo sprendimu galėjo būti perduotos neatlygintinai butų savininkams, jeigu pastarieji pareiškė tokį prašymą ir notariškai susitarė dėl tokių patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygų (4.2.2.2 papunktis). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių butų šildymo būdas buvo krosninis. UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ pateikė duomenų apie tai, kad pareiškėjo D. N. bute dujinis šildymo katilas pajungtas 2010 m. vasario 20 d. Atlikus vietos apžiūrą ir apžiūrėjus pareiškėjų butus nustatyta, kad juose yra krosnys butų patalpoms šildyti. Pareiškėjai teigė, kad ginčo sandėliukus nuo butų įsigijimo naudojo kietajam kurui (malkoms ir kt.), skirtam butams šildyti iš krosnių, sandėliuoti. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ginčo sandėliukai funkciškai susiję su namo ( - ), butais – sandėliukai tarnauja butuose gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti – butų patalpos šildyti iš krosnių.
  4. Byloje nustatyta, kad name ( - ), esantys butai privatizuoti, taip pat privatizuotas ten pat esantis žemės sklypas. Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1360 V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ 1 punkte nustatyta, jog Seniūnijos teritorijoje esantys savivaldybės pastatai turi būti perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą. 1992 m. liepos 1 d. Žvėryno seniūnijos gyvenamojo ir negyvenamojo fondo priėmimo–perdavimo akto 344 punkte nustatyta, kad toks perduodamas turtas yra turtas, esantis ( - ); pradinė turto vertė – 7403 Lt, nusidėvėjimas – 3906 Lt, likutinė vertė – 3497 Lt. Pasak teismo, iš nurodyto akto negalima daryti išvados, kad juo perduoti ginčo sandėliukai, nes perduotas turtas nedetalizuotas ir neapibūdintas.
  5. VĮ „Valstybės turto fondas“ 2011 m. lapkričio 14 d. rašte pareiškėjui D. N. atsakė, kad patikėjimo teise nevaldo nekilnojamojo turto ( - ). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2011 m. gruodžio 16 d. rašte nurodė, kad valstybei priklausantys ūkiniai pastatai 2I1p, 5I1ž ir 7I1p, esantys ( - ), apskaitomi Vilniaus miesto savivaldybės balansinėje apskaitoje. Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija į bylą nepateikė jokių balansinės apskaitos dokumentų, taigi neįrodė, kad 1992 m. liepos 1 d. Žvėryno seniūnijos gyvenamojo ir negyvenamojo fondo priėmimo–perdavimo akto 344 punkto pagrindu perduoti ginčo sandėliukai.
  6. Iš VĮ Registrų centro pateiktos nekilnojamųjų daiktų – statinių, esančių Vilniuje, ( - ), kadastrinių matavimų bylos kopijos matyti, kad Namų valdos techninės apskaitos byloje esančioje 1946 metų žemės sklypo nuotraukoje (abrise) visi ginčo sandėliukai nubraižyti kaip vienas statinys, pažymėtas indeksu 3I. Valdomų pastatų ir įrenginių aprašyme „Statybos raidė“ lentelėje „Pagalbinės pastato dalys, priestatai, rūsys, salkos, ūkio ir kt.“, 4-oje eilutėje įrašytas statinys, kurio pamatai – mediniai stulpeliai, sienos – iš dviejų lentų, stogas – iš tolio. Nurodyti inventoriniai statinių duomenys 1950 m. rugpjūčio 19 d. panaikinti dėl plano rekonstrukcijos. Namų valdos techninės apskaitos kortelėje, lentelėje „Pagalbiniai pastatai“ 1981 m. birželio 10 d. patikslinti ginčo sandėliukų inventorizacijos duomenys (lapo antra pusė). Taigi, teismo vertinimu, ginčo sandėliukai buvo įrašyti namų valdos techninės apskaitos byloje, jie namo ( - ), butų naudotojams buvo suteikti, iš esmės jų perstatyti, nes iš medinių pakeisti į mūrinius. Suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, kad ginčo sandėliukai perstatyti iš valstybės lėšų. Taigi pareiškėjų butų savininkais butų privatizavimo metu buvę asmenys pastatė ginčo sandėliukus (Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punktas). Aptariami sandėliukai nuo jų sukūrimo ir perstatymo visada buvo inventorizuoti kaip pagalbiniai pastatai. Pareiškėjams buvo parduota žemė sklype ( - ), esanti taip pat ir po ginčo sandėliukais.
  7. Dėl visų pirmiau išvardytų priežasčių teismas konstatavo, kad ginčo sandėliukai yra pareiškėjų butų priklausiniai, nes atitinka šių antraeilių daiktų požymius ir priklausinių teisinio statuso reikalavimus (CK 4.13 str. 2 d.). Kvalifikavus ginčo sandėliukus pareiškėjų butų priklausiniais, teismas darė išvada, kad privatizavę butus namo ( - ), gyventojai, privatizavo taip pat ir nurodytų butų priklausinius – ginčo sandėliukus, nes antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, o privatizavimo sutartyse ar įstatymuose pareiškėjų butų privatizavimo metu nebuvo nustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d.). Ginčo sandėliukų neįkainojimas privatizavimo metu, nepaneigia nuosavybės teisės į juos perėjimo pagrindinių privatizuotų daiktų (butų) savininkams, nes minėta, jog Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 4 punktas šiuo atveju netaikomas.
  8. Teismui konstatavus, kad ginčo sandėliukai yra pareiškėjų butų priklausiniai, pareiškėjų pareiškimas buvo patenkintas ir jiems pripažintina nuosavybės teisės į sandėliukus (CK 1.138 str. 1 p.).
  9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai D. N., V. N., O. K., R. L. ir M. K. prašė teismo pripažinti, kad ginčo sandėliukai yra jų butų atitinkamų dalių priklausiniai, jie neprašė pripažinti jiems nuosavybės teisės į ginčo sandėliukus įgyjamosios senaties pagrindu.
  10. 2009 m. birželio 18 d. buvo sudaryta sutartis pagal kurią nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, pagal kurią kiekvieno buto savininkui nustatyta naudotis sklypo dalimi, tame tarpe ir pareiškėjai I. G.. Buvo išskirtos bendrai ir atskirai naudojamos žemės sklypo dalys. Pareiškėjai I. G. buvo paskirtos žemės sklypo dalys E1, E2, E3, atskiram naudojimui ir žemės sklypo dalys pažymėtos indeksais H,M,L bendram naudojimui. Pareiškėja jai priskirto žemės sklypo dalyje, pažymėtoje ind. E.1 ir E2, pasistatė gyvenamąjį namą vietoje buvusio sandėliuko. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nėra patalpos/buto, esančio ( - ), name bendrasavininkė.
  11. Teismas nustatė, kad sandėliukai I1/ž (žemės sklypo plane indeksu A2 (plane A3, koordinačių sistemoje taškais 16-17-57-56-41-42-43-16), 2I1-p (žemės sklypo plane indeksu B2) koordinačių sistemoje taškais 13-14-38-37-36-13), 7I1/p (žemės sklypo plane indeksu C2, koordinačių sistemoje taškais 1-13-36-25-1) 7I1/p (žemės sklypo plane indeksu D2, koordinačių sistemoje taškais 1-13-36-25-1) pripažinti pareiškėjų butų priklausiniais nepatenka į žemės sklypą, pagal 2009 m. birželio 18 d. sudarytą sutartį, pagal kurią nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka pareiškėjai I. G.. Iš to teismas darė išvadą, kad pareiškėja I. G. neturi jokių teisių į sandėliuką 2/p., 511/m, 711/p.
  12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-55-378/2015 nagrinėjant suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl šioje byloje priimto sprendimo išaiškino, kad pagal faktines aplinkybes galėjo būti sprendžiama, ar negyvenamosios patalpos atitinka priklausiniui teisėje – įstatyme, teisės moksle ir teismų praktikoje – įtvirtintus ir suformuotus požymius, tačiau tokios aplinkybės byloje nebuvo nagrinėjamos ir nustatinėjamos. Pagal kasacinio teismo praktiką techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Šios aplinkybės nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosavybės teisės įgijimas įgyjamąja senatimi ir nuosavybės teisės įgijimas į antraeilį daiktą, kaip į pagrindinio daikto priklausinį, nulemtas pagrindinio daikto likimo, yra skirtingi nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, todėl pripažintina, kad teismų išvados dėl nuosavybės teisės įgijimo į ginčo sandėliukus yra tarpusavyje prieštaraujančios. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi, išaiškintos ir pritaikytos netinkamai. Atsižvelgdamas į minėtoje nutartyje nustatytas aplinkybes, teismas laikė, kad pareiškėjos I. G. reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į sandėliuką 2//p., 511/m, 711/p negali būti patenkintas.
  13. Išnagrinėjus bylą po proceso atnaujinimo pareiškėjos I. G. prašymu, teismas darė išvadą, kad dėl visų šiame sprendime išvardytų priežasčių ieškinys nagrinėjant bylą iki proceso atnaujinimo buvo patenkintas pagrįstai, todėl I. G. prašymas panaikinti 2016-03-23 priimtą teismo sprendimą yra nepagrįstas, jos reikalavimai pripažinti jai nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į sandėliuką 2//p., 511/m, 711/p taip pat nepagrįsti.
  14. Suinteresuotas asmuo D. N. pateikė įrodymus, kad jis sumokėjo už advokato paslaugas 300 Eur. Teismas prašomų priteisti išlaidų už advokato padėjėjo pagalbą mažino, atsižvelgiant, kad byla buvo išnagrinėta viename teismo posėdyje, advokato padėjėjas nepateikė teismui prašymo su išlaidų atstovaujant pareiškėjus paskaičiavimu. Teismas, remdamasis CK 92 str. 1 d., iš atsakovų į Valstybės biudžetą priteisė išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidos), kurios sudarė 37,79 Eur.

5III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6

  1. Apeliaciniu skundu pareiškėja I. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. sprendimus ir priimti naują – atmesti pareiškėjų D. N., V. N., O. K., R. L., M. K. pareiškimą dėl daiktų pripažinimo priklausiniais; netenkinus pirmojo prašymo - 2016 m. kovo 23 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. sprendimus pakeisti dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, sumažinant D. N. prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. Teismo sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti teismui įvertinus tik klaidingus pareiškėjų parodymus, kurie neatitinka tikrovės, bei visapusiškai neištyrus apeliantės argumentų. Pareiškėjai klaidingai nurodė, kad name yra tik keturi butai, o ne penki. 2016 m. sausio 15 d. vietos apžiūros protokole taip pat klaidingai užfiksuota ši aplinkybė, kad 5 butas yra už gyvenamojo namo ribų.
    2. 2017 m. kovo 17 d. Registrų centro pažyma įrodo, kad iki skundžiamo sprendimo įregistravimo, nekilnojamųjų daiktų, esančių ( - ), nėra, todėl pareiškėjai ir nebuvo privatizavę atskirai funkcionuojančių, savavališkai pastatytų, neįregistruotų ūkinių pastatų, tačiau teismas tinkamai šio įrodymo neįvertino. Daiktinės teisės registre įregistruotos į penkias atskiras patalpas, o ne į daugiabutį bendrosios dalinės nuosavybės pastatą.
    3. Pareiškėjai ūkinių pastatų 1I, 2I, 3I teisėtai nevaldė, malkų juose nelaikė, nes nors butuose yra krosninis šildymas, tačiau krosnyse įrengti dujiniai degikliai, ir butai yra šildomi dujomis, o ne malkomis. Pareiškėjai neįrodė, kad statė ar perstatė sandėliukus, mokėjimų sąskaitų nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad jie savo vardu nekilnojamojo turto registre įregistravo pagrindinį daiktą, nepateikė pastato 3I statybos teisėtumo dokumentų. Teismas šių naujai paaiškėjusių aplinkybių nevertino.
    4. Ginčo statiniai nebuvo pareiškėjų privati nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. LAT yra pasisakęs, kad jei statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei ir juos draudžiama pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi. Teismas šiuo išaiškinimu nesivadovavo.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
    1. Iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo gauto 2017-03-17 rašto Nr. VILIN(12.5.13.)-7305 su priedu 2013-08-28 raštu Nr. VILIN(12.5.13)22836 turinio matyti, jog minėtu raštu atsakoma į pareiškėjos kreipimąsi, komentuojama vieša, Nekilnojamojo turto registre esanti informacija apie fizinių asmenų nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įregistravimo laiką bei nurodoma, jog jokių papildomų duomenų apie statinius ( - ), VĮ „Registrų centras“ neturi, o kiti klausimai apeliantei jau buvo atsakyti 2015 m. rugsėjo 15 d. VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo raštu Nr. VILIN( 12.5.13.)- 25314, taip pat pareiškėjai dar kartą priminta, jog jai buvo išaiškinta Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo tvarka bei pateikiama dar 2013 m. rugpjūčio 28 d. rašto VILIN(12.5.13.)22836 kopija.
    2. Minėtu raštu pareiškėjai kartotinai teikiama informacija apie VĮ „Registrų centras“ turimus duomenis, tačiau tai nesudaro prielaidos teigti, jog rašte yra esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu ir kurios turi esminę reikšmę bylai.
    3. Teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendime c. b. Nr. 2-13987-912/2016, kurios nagrinėjimą atnaujinti prašė apeliantė, konstatavo, kad ginčo sandėliukai kvalifikuoti ne viso daugiabučio namo, kaip turtinio vieneto, bet kaip butų priklausiniai. Teismas nurodė, kad kvalifikavus ginčo sandėliukus pareiškėjų butų priklausiniais, darytina išvada, kad privatizavę butus namo ( - ), gyventojai privatizavo taip pat ir nurodytų butų priklausinius - ginčo sandėliukus; pabrėžė, kad ginčo sandėliukų neįkainojimas privatizavimo metu, nepaneigia nuosavybės teisės įjuos perėjimo pagrindinių privatizuotų daiktų ( butų) savininkams.
    4. Tiek į bylą pateiktuose, tiek aktualiuose Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašuose matyti, jog butų ( - ) šildymas yra krosninis, todėl teismas visiškai pagrįstai konstatavo ginčo statinių funkcinį ryšį su minimais butais.
    5. Pareiškėjai D. N., V. N., O. K., R. L., M. K. ir suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimų į pareiškėjos apeliacinį skundą nepateikė.

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
  3. Apeliacinės instancijos teisme 2018 m. birželio 12 d. gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose iš esmės atkartojami apeliaciniame skunde nurodyti argumentai.
  4. Apeliacinis procesas pradedamas dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo asmeniui padavus apeliacinį skundą ir jį teismui priėmus (CPK 301–315 straipsniai). Apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį bylos šalys turi galimybę išdėstyti visus teisinius argumentus byloje kilusiais klausimais. Dėl šių procesinių dokumentų formos ir turinio, pateikimo tvarkos CPK nustatyti specialūs reikalavimai; po to, kai yra priimamas apeliacinis skundas, kitai bylos šaliai sudaroma galimybė pateikti dėl apeliacinio skundo atsiliepimą. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CK nenustatyta šalims procesinės teisės teikti teismui kitokius, negu šiame kodekse išvardyti, procesinius dokumentus.
  5. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 24 punkte nurodytus argumentus, nenustačiusi pagrindo daryti išlygas iš CPK 323 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, sprendžia, kad apeliantės rašytinius paaiškinimus priimti atsisakytina.
  6. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai D. N., V. N., O. K., R. L., M. K. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti, kad indeksu 5I1/ž (žemės sklypo plane indeksu A2 (plane A3, koordinačių sistemoje taškais 16-17-57-56-41-42-43-16) pažymėtas sandėliukas yra pareiškėjai R. L. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Vilniuje, ( - ), priklausinys; 2) pripažinti, kad indeksu 2I1-p (žemės sklypo plane indeksu B2) koordinačių sistemoje taškais 13-14-38-37-36-13) pažymėtas sandėliukas yra pareiškėjai O. K. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio ( - ), priklausinys; 3) pripažinti, kad indeksu 7I1/p (žemės sklypo plane indeksu C2, koordinačių sistemoje taškais 1-13-36-25-1) pažymėtas sandėliukas yra pareiškėjui M. K. nuosavybės teise priklausančio buto ( - ) , priklausinys; 4) pripažinti, kad indeksu 7I1/p (žemės sklypo plane indeksu D2, koordinačių sistemoje taškais 1-13-36-25-1) pažymėtas sandėliukas yra pareiškėjams D. N. ir V. N. nuosavybės teise priklausančio buto ( - ), priklausinys. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimą tenkino ir pripažino, kad ginčo sandėliukai yra pareiškėjų butų priklausiniai, nes atitinka antraeilių daiktų požymius ir priklausinių teisinio statuso reikalavimus. Teismas konstatavo, kad ginčo sandėliukai funkciškai susiję su namo ( - ), butais – sandėliukai tarnauja butuose gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti – butų patalpos šildyti iš krosnių. Apeliantė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą ir pareiškėjų reikalavimus atmesti, pripažinti jai nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į sandėliuką 2//p., 511/m, 711/p bendrą sandėliukų plotą padalijant proporcingai pagal bendrą turimą plotą, atėmus 9 kv. m., nes pareiškėjai O. K. ir D. N. jau įgijo 2013 m. pagal įgyjamąją senatį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu apeliantės prašymą dėl sprendimo panaikinimo atmetė.
  7. Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, kad pareiškėjai teisėtai sandėliukų nevaldė, malkų juose nelaikė, nors butuose yra krosninis šildymas, tačiau krosnyse įrengti dujiniai degikliai ir butai yra šildomi dujomis, o ne malkomis.
  8. CK 4.13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje priklausiniai apibrėžiami kaip savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.
  9. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį - antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2007). Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-969/2015; kt.).
  10. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo sandėliukas buvo skirtas pagrindiniam daiktui, t. y. pareiškėjos butui, tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į sandėliuką 2//p., 511/m, 711/p. yra nepagrįstas. Priešingai nei apeliantė, pareiškėjai pateikė įrodymus, kad ginčo sandėliukai yra funkciškai susiję su namo ( - ), pareiškėjų butais – sandėliukai tarnauja butuose gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti – butų patalpoms šildyti iš krosnių. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad butų Nr. 1, 2, 3, 4 šildymo būdas buvo krosninis. Nors kaip teisingai teigia apeliantė, dabar butai šildomi dujomis, tačiau iš UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ pateiktų duomenų matyti, kad D. N. bute dujinis šildymo katilas pajungtas tik 2010 m. vasario 20 d. Teismas, atlikęs vietos apžiūrą ir apžiūrėjęs pareiškėjų butus, taip pat nustatė, kad juose yra krosnys butų patalpoms šildyti. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal 2009 m. birželio 18 d. sutartį, kuria nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, sandėliukai I1/ž (žemės sklypo plane indeksu A2 (plane A3, koordinačių sistemoje taškais 16-17-57-56-41-42-43-16), 2I1-p (žemės sklypo plane indeksu B2) koordinačių sistemoje taškais 13-14-38-37-36-13), 7I1/p (žemės sklypo plane indeksu C2, koordinačių sistemoje taškais 1-13-36-25-1) 7I1/p (žemės sklypo plane indeksu D2, koordinačių sistemoje taškais 1-13-36-25-1) pripažinti pareiškėjų butų priklausiniais nepatenka į apeliantei priskirtą naudotis žemės sklypą.
  11. Apeliantė taip pat nurodo, kad pareiškėjai neturi įregistravę nuosavybės teisių į pagrindinį daiktą daugiabutį namą, nes pastatas yra padalintas į penkis butus, tačiau teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta ir pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendime, kurį apeliantė prašo panaikinti, konstatavo, kad ginčo sandėliukai kvalifikuotini ne kaip viso daugiabučio namo, bet kaip pareiškėjų butų priklausiniai. Be to, iš 2016 m. sausio 15 d. Vietos apžiūros protokolo matyti, kad teismas, atlikdamas vietos apžiūrą, konstatavo, jog kieme yra pastatytas butas Nr. 5, kuriam priklauso garažas. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad apeliantės butas yra nebaigtas statyti, jo baigtumo procentas nurodytas 76 proc. Apeliantei nuosavybės teise priklausančiame bute numatytas vietinis centrinis šildymas, o ne krosninis. Taigi, kaip jau minėta 30 punkte, apeliantė nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių sandėliuko funkcinį ryšį su jos butu.
  12. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentus, kad ginčo statiniai nebuvo pareiškėjų privati nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 1950 m. rugpjūčio 19 d. inventoriniai statinių duomenys panaikinti dėl plano rekonstrukcijos, 1981 m. patikslinti ginčo sandėliukų inventorizacijos duomenys, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendime pagrįstai sprendė, kad sandėliukai buvo įrašyti namų valdos techninės apskaitos byloje ir buvo suteikti ( - ) butų naudotojams perstatyti, nes iš medinių pakeisti į mūrinius. Suinteresuoti asmenys nepateikė įrodymų, kad ginčo sandėliukai perstatyti iš valstybės lėšų, todėl pagrįstai teismas konstatavo, kad sandėliukus pastatė butų privatizavimo metu buvę jų savininkai.
  13. Pasisakydama dėl apeliantės argumentų įrodymų vertinimo klausimais, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek apeliantės, tiek pareiškėjų pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Apeliantės nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami jos reikalavimai, paneigia ištirtų įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
  14. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, pareiškėja iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės pateiktais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
  15. Apeliantė apeliacinį skundą taip pat grindžia argumentu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, prašydama sumažinant D. N. prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą.
  16. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tiek 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015). Byloje ginčo dėl to, kad suinteresuotas asmuo D. N., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, nėra, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas, kad byla buvo išnagrinėta viename teismo posėdyje, advokato padėjėjas nepateikė teismui prašymo su išlaidų atstovaujant pareiškėjus paskaičiavimu, nukrypo nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir sumažino prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas iki 150 Eur. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, atsižvelgė į tai, kad byla nebuvo sudėtinga, išnagrinėta viename posėdyje. Suinteresuoto asmens prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių Rekomendacijose nurodytų rekomenduojamų dydžių, o apeliantės turtinė padėtis nesudaro pagrindo dar labiau nukrypti nuo įstatyme nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos.
  17. Vadovaujantis tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pareiškėjos apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  18. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjai jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

9Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

10Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai