Byla e2A-85-440/2018

1Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovo V. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai) 2017 m. spalio 9 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. e2-7729-772/2017 pagal ieškovės R. Ž. ieškinį atsakovui V. T. dėl nepilnamečio vaiko išlaikymui nustatyto dydžio pakeitimo, dalyvaujant institucijai, duodančiai išvadą byloje, Joniškio rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui.

2Teismas

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė R. Ž. prašė pakeisti Šiaulių raj. apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimu tarp šalių patvirtintos Santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 3.2 punktą, kuriuo nustatyta, kad atsakovas V. T. nepilnamečio sūnaus N. T. išlaikymui mokės periodinėmis išmokomis ne mažiau kaip po 300 Lt (86,89 Eur) kiekvieną mėnesį iki jo pilnametystės. Priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės nuo ieškinio padavimo teismui dienos. Nurodė, kad dėl pasikeitusių aplinkybių šis išlaikymo dydis keistinas nes sūnus paaugo, pradėjo lankyti pagrindinę mokyklą, pasikeitė nepilnamečio vaiko poreikiai. Jos finansinė padėtis šiuo metu yra labai sunki, nes Šiaulių apylinkės teismo 2016m. gegužės 27d. nutartimi jai kaip fiziniam yra iškelta bankroto byla. Pagal to paties teismo 2016m. gruodžio 22 d. nutartimi patvirtintą jos mokumo atkūrimo planą, jai skirta būtinoms išlaidoms tik 220 Eur, todėl laiko, kad tėvo parama vaikui šiuo metu turi būti didesnė nei motinos. Tik pasibaigus mokumo atkūrimo plano nustatytam laikotarpiui ji galės teikti sūnui didesnę paramą. Be to ieškovė yra sudariusi antrą santuoką, kurioje augina nepilnametę dukrą Š. Ž., kuriai išlaikymą teikia tik vaiko tėvas, o ji kol kas negali prisidėti prie dukros išlaikymo.
  1. Atsakovas V. T. su ieškiniu sutiko iš dalies, sutiko mokėti po 100 Eur. Nurodė, kad išlaikymą sūnui moka pastoviai ir įsiskolinimų neturi. Sūnaus išlaikymui jis moka didesnę sumą po 100 Eur. Mano, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių padidėjusias išlaidas sūnaus išlaikymui. Teigė, jog nei sūnaus poreikiai išaugo, nei pasikeitė atsakovo turtinė padėtis. Atsakovas daro išvadą, kad sūnaus poreikiai yra patenkinami visiškai ir jam nieko netrūksta. Atsakovo gaunamos pajamos per mėnesį tėra tik 680,00 JK svarų, tačiau jo mėnesio išlaidos yra gerokai didesnės nei pajamos, o jam padeda sugyventinė. Atsakovas iš dalyvavimo asmenų vakarėliuose gauna nedideles pajamas už atlikėjo paslaugas, tačiau ir po to jo pragyvenimui kiekvieną mėnesį pinigų beveik nelieka. Ieškovės prašoma suma yra per didelė. Mano, jog teismas turi nustatyti tokį vaiko išlaikymui skirtiną dydį, kuris leistų normaliai patenkinti sūnaus poreikius, atsižvelgiant ir į tėvo dabartinę padėtį. Be to paaiškino, kad savo vardu neturi jokių nekilnojamųjų daiktų, nei Lietuvoje, nei Jungtinėje Karalystėje, kur šiuo metu gyvena. Teigė, kad sūnaus išlaikymui kol kas tegali mokėti tik po 100,00 Eur mėnesinėmis periodinėmis išmokomis, tačiau kadangi ieškovė tokį jo pasiūlymą atmetė, dėl to prašė teismo ieškovės ieškinio reikalavimą jam visiškai atmesti. Pripažino, jog yra visada pasiruošęs vaikui teikti didesnį išlaikymą pagal galimybes, tačiau dabartiniu metu to negali padaryti.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

  1. Šiaulių apylinkės teismas (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai) 2017 m. spalio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Pakeitė Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m spalio 15 d. sprendimu patvirtintos Santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 4.2. punktą ir nusprendė išdėstyti nauja redakcija: ,,4.2. Priteisti iš atsakovo V. T. nepilnamečiam sūnui N. T. po 170,00 Eur periodinėmis išmokomis mokamomis kas mėnesį nuo ieškinio priėmimo teisme 2017m. birželio 15 d. iki jo pilnametystės“. Priteisė į valstybės biudžetą iš V. T. 37,00 Eur žyminio mokesčio už vaiko išlaikymui skirtas lėšas. Sprendimą dėl išlaikymo N. T. priteisimo nukreipė vykdyti skubiai. Likusioje dalyje ieškovės ieškinio reikalavimą atsakovui sumažino.
  1. Teismas pažymėjo, kad analizuojant konkretaus vaiko poreikių turinį ir apimtį, reikalinga atsižvelgti į teisės aktuose įtvirtintas vaiko teises bei į poreikius (maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui) būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti. Vaiko poreikiai maistui nustatomi atsižvelgiant į įstatyme nustatytą vaiko teisę būti pakankamai aprūpintam maistu, kad vaikas turėtų tiek ir tokios kokybės maisto, kuris patenkintų jo visapusišką fiziologinį vystymąsi (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 11 straipsnis). Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. ISAK-1384 ,,Dėl maitinimo normų nustatymo“ (su pakeitimais 2006 m.) yra patvirtinta maitinimo norma moksleiviams ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų auklėtiniams, išlaikomiems valstybės. Minėtame įsakyme reglamentuojama, kad maitinimo norma parai turi siekti nuo 8,5 Lt ( 2,46 Eur) iki 10,9 Lt ( 3,16 Eur) per parą, jei vaikams yra skiriamas visas maitinimas tris kartus per dieną. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997-06-05 nutarimu Nr. 561 (nauja redakcija Žin., 2007, Nr. 137-5611) yra patvirtinusi sporto renginių, vykstančių Lietuvoje, dalyvių vienos paros maitinimosi išlaidų piniginių kompensacijų dydžius. Šiuo nutarimu Vyriausybė jaunučiams, jauniams ir jaunimui, nustatė maitinimosi išlaidų normą 12-20 Lt ( 3,48 - 5,79 Eur) per parą. Analogiškai tokias pat normas reikalinga taikyti ir vaikams, augantiems šeimose. Teismo vertinimu esant dabartinėms maisto produktų kainoms, vaikui maistui yra reikalinga skirti ne mažiau kaip po 4,34 Eur per dieną. Tokiu būdu kiekvienam vaikui vien maisto produktams reikalinga skirti vidutiniškai po 130,33 Eur per mėnesį.
  1. Teismas akcentavo, kad vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik maitinimu. Pareiga rūpintis vaiko laisvalaikiu reiškia tai, kad būtina sudaryti vaikui materialines sąlygas visapusiškai dalyvauti kultūriniame gyvenime, atsižvelgiant į jo amžių, raidos lygį, leisti laisvalaikį taip, kiek reikia vaiko psichologinei, fizinei ir dorovinei raidai. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių žaidimams ir panašiai. Tėvų pareiga patenkinti kitus būtinus vaiko poreikius.
  1. Išlaikymo dydis visais atvejais yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą, kitaip teikiamas mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų išlaikymo paskirties. Remiantis byloje pateiktais dokumentais darytina išvada, kad ieškovės prašomas priteisti iš atsakovo 200 Eur periodinėmis mėnesinėmis išmokomis išlaikymas nėra per didelis ar ypač pabloginantis atsakovo padėtį, atsižvelgiant ir į atsakovo sutikimą mokėti po 100,00 Eur. Teismas įvertinės visumą aplinkybių sprendė, kad dabartinė atsakovo padėtis objektyviai leidžia priteisti iš tėvo vaiko išlaikymui ne po 200 Eur mėnesinėmis išmokomis, o mažesnį jų dydį, tai yra po 170 Eur, kuris šiandien būtinas sudarant normalias sąlygas jo sūnaus vystymuisi. Teismas pažymėjo, kad išlaikymas priteisiamas vaikui, o ne jo įstatyminei atstovei.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Apeliaciniu skundu atsakovas V. T. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-7729-772/2017 dalyje dėl 100 Eur išlaikymo priteisimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau-CK) 3.201 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymą pakeisti galima, kai yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat, jei iš esmės pasikeitė vaiko poreikiai (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Teismas sprendime aptarė aplinkybes, kurios yra natūralios augant vaikui (maistas, išsilavinimas, sveikata, būstas ir pan.), tačiau pažymi tai, kad sprendime nėra nurodytos nei vienos aplinkybės, sąlygojančios pagrindą pakeisti nustatytą išlaikymo dydį, remiantis CK 3.201 straipsniu, t. y. teismas deklaratyviai aptarė natūraliam vaiko augimui būdingus procesus, netirdamas byloje pateiktos medžiagos ir įrodymų, iš kurių matyti, kad nėra vaiko esminių poreikių pasikeitimo ir/ar tėvų esminio turtinės padėties pasikeitimo.
    1. Ieškovė byloje nepateikė jokių duomenų ir/ar įrodymų, kad neužtenka vaikui pinigų, duomenų apie kreipimąsi į bankroto administratorių dėl išlaidų vaiko poreikiams padidinimo, nepateikė jokių duomenų, kad yra kreipusis dėl nemokamo maitinimo skyrimo, apie vaiko ligas, reikalingus vaistus, būsto išlaikymo, kaštus ir pan. Ieškovė neįrodė fakto, kad iš esmės pasikeitė vaiko poreikiai ir/ar tėvų turtinė padėtis.

57.3. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Nors atsakovas pateikė duomenis apie materialinę padėtį tačiau teismas į tai neatsižvelgė, nevertino, todėl priteisė neproporcingai didelę sumą, kurios atsakovas faktiškai neturi galimybės mokėti. Teismas visiškai neargumentavo, kokiais pagrindais remiantis nustatė, kad 200 Eur dydžio išlaikymo priteisimas nėra per didelis ar ypač pabloginantis atsakovo padėtį, t. y. visiškai nevertino atsakovo turtinės padėties bei fakto, kad atsakovas turi išlaikyti dar vieną mažametį vaiką.

67.4. CPK 93 straipsnio nuostatos numato, jog jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, tai ieškovei išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsakovas byloje buvo pateikęs prašymą ir įrodymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų (320 Eur). Ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies, padidinant išlaikymą nuo 86,89 Eur iki 170 Eur, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Taigi ieškinys buvo tenkintas 73,44 %, atitinkamai 26,56 % turėjo būti priteista atsakovo naudai 164,67 Eur (620 Eur x 26,56 %). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas nepagrįstai nepriteisė atsakovui bylinėjimosi išlaidų proporcingai atmesto ieškinio sumai.

  1. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė R. Ž. nesutiko su skundu. Prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistu. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Šiaulių apylinkės teismas nustatė visas sąlygas, sudarančias pagrindą peržiūrėti nepilnamečiui vaikui priteisto išlaikymo dydį, nustatė, kad yra tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas priteisti didesnį išlaikymą nepilnamečiui vaikui. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus, ir pagrįstai nustatė, kad ieškovės prašoma išlaikymo suma 200 Eur, nėra per didelė nepilnamečio poreikių tenkinimui, tačiau atsižvelgdamas į atsakovo pajamas, mažino priteistiną sumą, ir iš atsakovo priteisė tik po 170 Eur, nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimui, todėl atsakovo apeliacinis skundas, kada teismas neatsižvelgė į atsakovo galimybes teikti prašomo išlaikymo, yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas.
    1. Byloje buvo pateikti duomenys, dėl ieškovės, R. Ž., iškeltos fizinio bankroto bylos, pateikti duomenys, kad jos ir jos dviejų nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, per visą bankroto procesą, yra skirta lėšų 220 Eur, šių sumų atsakovas byloje nepaneigė. Jokių kitų pajamų, išskyrus tik darbo užmokestį, ieškovė negauna, nemokumo priežastys yra išskirtinai dėl atsakovo turto pagerinimo, iš kurio pati ieškovė neturėjo visiškai jokios naudos, todėl visi motyvai atsakovo, yra nepagrįsti ir atmestini. Be to, bankroto byloje yra siekiama pakeisti mokumo atkūrimo planą padidinant vaikų išlaikymo sumas, tačiau ir kreditoriai nesutinka su tokio plano pakeitimu, nurodydami, kad būtent atsakovas turi prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo didesne dalimi.
    1. Atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, teismas priteisė ne 200 Eur., išlaikymą nepilnamečiui Nagliui, o 170 Eur., išlaikymą, todėl atsakovo skundo motyvai, kad teismas neatsižvelgė į jo materialinę padėtį nepagrįsti. Be to, prioritetinėmis teisėmis yra laikomos nepilnamečio vaiko teisės, o tik tuomet atsižvelgiama į tėvų turtinę padėtį. Šių principinių nuostatų teismas nepažeidė ir priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.
    1. Teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą dėl atsakovui nepriteistinų bylinėjimosi išlaidų, be to, ieškovei yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, dėl kurios ji neturi galimybės skirti lėšų už atsakovo bylinėjimosi išlaidas, nes su ieškiniu kreipėsi gindama savo nepilnamečio, N. T. teises ir teisėtus interesus, todėl atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, šios išlaidos asmeniui negali būti priteisiamos, o Šiaulių apylinkės teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas.

7Teismas

konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl nepilnametei dukrai priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo.
  2. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
  1. Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos institutas, todėl draudžiama apeliacinės instancijos teisme kelti naujus reikalavimus, pateikti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsnis). Apeliantė teikė naujus įrodymus dėl mokumo plano pakeitimo projekto dėl lėšų padidinimo, dėl kreditorių pozicijos, duomenis, kad ji nuo 2017 m. lapkričio 16 d. registruota darbo biržoje. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja aplinkybes buvusias teismo sprendimo priėmimo metu, todėl pateiktus duomenis atsisakytina priimti ir juos vertinti.
  1. Byloje nustatyta, kad šalys turi nepilnametį sūnų. Iš gimimo liudijimo matyti, kad N. T., gim. ( - ) tėvai yra ieškovė ir atsakovas. Vaiko tėvai gyvena skyrium, jų santuoka nutraukta Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2010 m. lapkričio 25 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1615-459-2010 patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis. Dalyje dėl išlaikymo sutarties 4.2. punktu patvirtinta, kad tėvas V. T. geranoriškai išlaiko ir remia bei įsipareigoja gera valia ir toliau materialiai padėti, skirdamas sūnaus išlaikymui ne mažiau kaip po 300 Lt ( šiuo metu 86,89 Eur ) per mėnesį iki sūnaus pilnametystės. R. Ž. dirba ir gauna su darbo santykiais susijusį apie 450 Eur atlyginimą. Atsakovas šiuo metu gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje kur taip pat dirba ir gauna su darbo santykiais susijusių pajamų, jo paaiškinimu gauna 680,00 JK svarų. Atsakovas pateikė duomenis apie gaunamas pajamas, duomenis apie nuomą, kad neturi jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Byloje pateikti duomenys, kad atsakovė jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi. Pateikti duomenys, kad atsakovė dirba, jos paaiškinimu gaunamos pajamos sudaro atskaičius mokesčius sudaro 531 Eur. Ieškovės šeimoje auga dar vienas nepilnametis vaikas dukra Š., gim. ( - ) Ištuokos liudijimas patvirtina, kad šalių santuoka nutraukta. LITEKO duomenimis civilinėje byloje Nr. e2FB-5768-291/2017 Šiaulių apylinkės teismo 2016m. gegužės 27 d. nutartimi R. Ž. iškelta bankroto byla. 2016 m. liepos 22 d. nutartimi buvo patvirtinti R. Ž. kreditoriai ir jų reikalavimų sąrašas, bendrai 44 854,75 Eur sumai. Patvirtinti antros eilės kreditoriai: AB DnB bankas - finansinio reikalavimo suma be priskaičiuotų palūkanų 28 115,31 Eur, priskaičiuotos palūkanos 16 513,76 Eur, viso 44 629,07 Eur; AB ESO - finansinio reikalavimo suma be priskaičiuotų palūkanų - 225,68 Eur, viso 225,68 Eur. 2016 m. gruodžio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi patvirtintas bankrutuojančio fizinio asmens R. Ž., kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo trejų metų laikotarpiui planas iš kurio matyti, kad ieškovės būtiniems poreikiams numatyta 220 Eur suma.
  1. Pažymėtina, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnis). Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jie abu turi lygias pareigas išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, nepriklausomai nuo to, gyvena su jais kartu ar skyrium. Įstatyme įtvirtinta galimybė tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), tačiau, vienam iš tėvų ar jiems abiem nevykdant pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 straipsnio 1 dalis, 3.196 straipsnis). Vykdydami šią prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas. Išlaikymo dydis priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi pagal šią įstatymo normą, kurioje nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą; mažesnis nei reikalingas būtiniems vaiko poreikiams patenkinti išlaikymas gali būti teikiamas tik išimtiniais atvejais, kai tėvai, nepaisant jų sąžiningų pastangų, neturi materialinių galimybių jo teikti didesnio, tačiau tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia priteisti didesnį išlaikymą, toks didesnis išlaikymas ir turi būti priteisiamas.
  1. CK 3.192 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tuo atveju kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, jam tėvui, motinai neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, nurodytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004). Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-209/2013).
  1. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas gera valia neteikė išlaikymo, šalių paaiškinimais, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas teikė išlaikymą po 100 Eur, t.y. daugiau nei jų numatytame susitarime, patvirtintame 2010 m. spalio 15 d. teismo sprendimu.
  1. CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pakeisti priteisto išlaikymo dydį pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Pagal šio straipsnio 2 dalį priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Kasacinis teismas pažymėjo, kad šią nuostatą sistemiškai aiškinant su CK 3.201 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydis taip pat gali būti keičiamas, pasikeitus (padidėjus, sumažėjus) vaiko poreikiams. Pagal CK 3.201 straipsnio, reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, nuostatas pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko (vaikų) poreikiai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013).
  1. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad išlaikymo dydžio pakeitimo sąlyga – iš esmės pasikeitusi tėvų turtinė padėtis arba (ir) vaiko poreikiai, todėl visų pirma teismas turi įsitikinti tokios sąlygos (sąlygų) buvimu ir tik tada, atsižvelgdamas į įstatymo nustatytus kriterijus ir suformuluotas tokios kategorijos bylose teismų praktikos nuostatas, spręsti, koks išlaikymo dydis turėtų būti priteisiamas, t. y. laikytinas pakankamu vaiko poreikiams patenkinti. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatytas proporcingumo kriterijus, kuriuo teismas privalo vadovautis, spręsdamas, kokio dydžio išlaikymas turėtų būti priteisiamas, t. y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi proporcingumo kriterijus reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 28 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).
  1. Vertinant turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, atsižvelgtina į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę. Vertinamas tėvų elgesys, siekiant uždirbti, gauti didesnes pajamas vaikams išlaikyti ir kita. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors vienoje byloje yra pasisakęs, jog, vaikams augant, jų poreikiai didėja, tačiau tai nereiškia, kad konkrečioje byloje neturi būti įrodinėjami pasikeitę vaiko poreikiai vien dėl to, kad vaikas paaugo. Vaiko individualūs poreikiai priklauso nuo daug įvairių aplinkybių (vaiko sveikata, jam reikalinga priežiūra, ugdymas ir t. t.), todėl vien tai, kad vaikas yra didesnis, nesuponuoja išvados, kad ir vaiko poreikiai yra didesni, kiekvienu atveju turi būti vertinamos visos konkrečios bylos faktinės aplinkybės ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis priimta civilinėje byloje 3K-3-534/2013). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje išaugusių poreikių faktas nebuvo paneigtas, jų apimtis nustatyta teismui įvertinus pateiktus įrodymus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 8 d. nutartis priimta civilinėje byloje 3K-3-209-916/2016).
  1. Konkrečiu atveju apeliantas teigia, kad teismas sprendime aptarė aplinkybes, kurios yra natūralios augant vaikui (maistas, išsilavinimas, sveikata, būstas ir pan.), tačiau sprendime nenurodė nei vienos aplinkybės, sąlygojančios pagrindą pakeisti nustatytą išlaikymo dydį, remiantis CK 3.201 straipsniu. Teigia, kad teismas deklaratyviai aptarė natūraliam vaiko augimui būdingus procesus, netirdamas byloje pateiktos medžiagos ir įrodymų, iš kurių matyti, kad nėra vaiko esminių poreikių pasikeitimo, ar tėvų esminio turtinės padėties pasikeitimo. Apelianto vertinimu vaiko poreikiai augant savaime padidėjo, tačiau tai nėra pagrindas padidinti išlaikymo. Bylos duomenys patvirtina, kad pagal atsakovo paaiškinimus, ką patvirtina teismo posėdžio garso įrašas, jo vertinimu šalys sudarydamos susitarimą 2010 m. įvertino tai, kad vaikui išlaidos didės, įsivertino situaciją, aplinkybes ir susitarė dėl išlaikymo dydžio. Apelianto manymu aplinkybės nėra pasikeitusios. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad 2010 m. susitarimu buvo susitarta teikti konkretų išlaikymo dydį nepaisant į galimus šalių materialinės, vaiko poreikiui būtinų išlaidų dydžio padėties pasikeitimus, apelianto apeliacinio skundo argumentais, kad iš esmės nėra pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat nėra pasikeitę vaiko poreikiai.
  1. Kaip minėta šalys buvo susitarusios, kad atsakovas išlaikymą teiks gera valia, atsakovas teikia didesnį išlaikymą nei susitarė, po 100 Eur, tačiau ieškovei nurodžius aplinkybes dėl reikalingų didesnių išlaidų vaikui, atsakovas nesutiko mokėti daugiau nei 100 Eur ir iš esmės ginčas yra dėl išlaikymo padidinimo. Ieškovė nurodė, kad vaikui augant vaiko poreikiai padidėjo, tuo metu, kad buvo sprendžiama dėl vaikui reikalingo išlaikymo dydžio vaikui buvo 4 metai, šiuo metu 11 metų. Poreikiai išaugo dėl būtiniausių poreikių, nes viskas pabrango, maisto, aprangos, kitų būtinų išlaidų, vaiko mokymuisi, lavinimui, laisvalaikiui ir išlaidos padidėjo. Ieškovė nurodė, kad ir jos materialinė padėtis pasikeitė, jos atžvilgiu 2016 m. gegužės 27 d. iškelta fizinio asmens bankroto byla, 2016 m. gruodžio 22 d. patvirtintas bankrutuojančio fizinio asmens R. Ž., kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo trejų metų laikotarpiui planas, pagal kurį ieškovės būtiniems poreikiams numatyta 220 Eur suma. Ieškovei gimė ( - ) dukra. Byloje pateikti duomenys patvirtinantys ieškovės nurodytas aplinkybes ( šios nutarties 10 punktas). Apeliacinio teismo pažymėtina, kad ieškovės nurodytos aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad ieškovės turtinė padėtis nepasikeitė. Nors ieškovė nurodė, kad jos darbo užmokestis yra 531 Eur, tačiau iš pateiktų duomenų matyti, kad jos pajamų realiai jos ir vaikų poreikių tenkinimui tenka 220 Eur. Nors bylos duomenimis ieškovė nurodė, kad jai materialiai padėjo jos mama, tačiau šios aplinkybės nesumažina atsakovo pareigos vaikui teikti didesnį negu iki šiol išlaikymą.
  1. Apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik vaiko būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys ir vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Kiekvienas tėvas, motina turi užtikrinti būtinuosius vaiko poreikius, o priklausomai nuo savo turtinės padėties ir galimybių taip pat tenkinti ir kitus vaiko poreikius, svarbius jo, kaip savarankiškos asmenybės, vystymuisi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016).
  1. Apelianto vertinimu ieškovės prašomos išlaikymui išlaidos yra per didelės, nes jis neišgali mokėti po 170 Eur dėl sunkios materialinės padėties. Apelianto vertinimu jis turėtų galimybę mokėti po 100 Eur kas mėnesį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje pirmosios instancijos teismas įvertino turimus duomenis apie šalių materialinę padėtį, šalių galimybes teikti išlaikymą, todėl apelianto argumentai, kad teismas neatsižvelgė į jo galimybės teikti išlaikymą po 175 Eur nepagrįsti. Teismas įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes ieškovės prašymą priteisti po 200 Eur sumažino iki 170 Eur.
  1. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad ieškovės pareiga yra įrodyti aplinkybes dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių bei padidėjusių išlaidų poreikio ( CPK 178 straipsnis). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ( CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju, atsakovas nesutikdamas su ieškovės argumentais, pateiktais duomenimis turėjo pareigą paneigti ieškovės nurodytas aplinkybes. Tačiau iš atsakovo paaiškinimų matyti, kad atsakovas nors ir nesutiko su ieškovės argumentais, analizavo juos, į bylą teikė duomenis apie savo pajamas, nuomos sutartį bei nurodė kitas aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo spręsti, kad neįrodė savo sunkios materialinės padėties, nepateikė duomenų, kad dėl sveikatos būklės negali susirasti geriau apmokamo darbo, kokias turi išlaidas pragyvenimui ir kita, t.y. nepateikė įrodymų, kad negali teikti didesnio išlaikymo ( CPK 178 straipsnis). Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į iš esmės pasikeitusias aplinkybes, padidėjusius vaiko poreikius, įvertinęs ieškovės materialinę padėtį, atsakovo pateiktus duomenis, jo galimybes teikti išlaikymą, pagrįstai sumažino ieškovės prašomą priteisti sumą ir pagrįstai priteisė 170 Eur. Spręstina, kad atsakovas yra jauno, darbingo amžiaus, bylos duomenimis jam nėra nustatytas neįgalumas, todėl jis turi galimybes susikurti tokias sąlygas, kurios leistų, išlaikyti tiek save tiek nepilnamečius vaikus.
  1. Teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ( CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ). Kasacinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą.
  1. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartyje Nr. 3K-3-147/2014 konstatavo, kad Konstitucinio Teismo praktikoje pažymima, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta iš esmės apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
  1. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti. Be to konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.
  1. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tenkinant ieškovės ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų dydžiui, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2dalis). Teismas spręsdamas, kad šiuo atveju pagrindinis ieškovės reikalavimas yra tenkintas, jos kaltės dėl atsakovo bylinėjimosi išlaidų, atsižvelgiant į ieškovės procesinį elgesį, nėra, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, o ne vien į patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį, netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
  1. Apelianto vertinimu teismas nepagrįstai nepriteisė atsakovui bylinėjimosi išlaidų proporcingai atmesto ieškinio sumai. Ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies, padidinant išlaikymą nuo 86,89 Eur iki 170 Eur, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Taigi ieškinys buvo tenkintas 73,44 %, atitinkamai 26,56 % turėjo būti priteista Atsakovo naudai 164,67 Eur (620 Eur x 26,56 %). Ieškovės vertinimu teismas pagrįstai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų nes jai yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, dėl kurios ji neturi galimybės skirti lėšų už atsakovo bylinėjimosi išlaidas, nes su ieškiniu kreipėsi gindama savo nepilnamečio, N. T. teises ir teisėtus interesus, todėl atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, šios išlaidos asmeniui negali būti priteisiamos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su argumentais, kad tenkinant ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų dydžiui, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2dalis). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs įstatymo nuostatas, konkrečias aplinkybes sprendžia, kad šiuo atveju iš esmės ieškovės reikalavimas padindinti išlaikymui skirtą sumą tenkintas, prašymas sumažintas nedidele apimtimi, todėl įvertinus ieškovės materialinę padėtį, teismo argumentus, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais apeliacinės instancijos teismui šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo vertinti teismo sprendimo kaip neteisėto ir nepagrįsto. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga pasisakyti nes jie iš esmės neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

10Dėl bylos procesinės baigties.

  1. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

  1. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, jos neatlygintinos. Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

12Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Nutarė

13Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai) 2017 m. spalio 9 d. sprendimą.

14Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

15Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Proceso dalyviai
Ryšiai