Byla 2A-673-260/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11348-435/2013 pagal ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui A. Š., trečiajam asmeniui A. E. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai ieškiniu (b.l. 4–6) prašė priteisti iš atsakovo ieškovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 8 981,58 Lt patirtai žalai atlyginti ir nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų 2010 m. sausio 20 d. jį pristačius į Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato budėtojų padalinį – spyrio pareigūnui A. E. į pilvą bei trenkimo petimi į krūtinę –trečiasis asmuo A. E. pargriuvo ant žemės ir tarp durų susitrenkė rankos nykštį. Atlikus tarnybinį patikrinimą nustatyta, kad A. E. buvo sužalotas tarnybos metu, atlikdamas tarnybines pareigas, kurių atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno sveikatai, jam konstatuotas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymas. Dėl minėto įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, trečiasis asmuo baudžiamojoje byloje pripažintas nukentėjusiuoju, o Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžiu atsakovas pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnyje ir 286 straipsnyje ir jam paskirta subendrinta 910 Lt bauda. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsižvelgdamas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. lapkričio 4 d. įsakymą dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo viršilai A. E. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. rugsėjo 2 d. tarnybinio patikrinimo išvadą, paskyrė ieškovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui8 981,58 Lt piniginei kompensacijai A. E. išmokėti, kuri į A. E. asmeninę sąskaitą buvo pervesta 2010 m. gruodžio mėnesį. Remdamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 nustatytomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis, CK 6.280 straipsniu, ieškovai prašė regreso tvarka išieškoti iš atsakovotrečiajam asmeniui išmokėtą sumą.

5Atsakovas atsiliepimu į ieškinį (b.l. 47–50) prašė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš atsakovo ieškovui 1 500 Lt žalos atlyginimą, o likusioje dalyje ieškinį atmesti. Nurodė, jog jis pripažįsta savo veiksmus, kuriais pasipriešino policijos pareigūnams, tačiau jis neturėjo tikslo tyčia sužaloti trečiąjį asmenį. Prašoma priteisti žala yra nepagrįstai didelė, todėl, atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, priteistinos žalos dydis mažintinas iki 1 500 Lt. Vėliau pateiktu prašymu (b.l. 89–90) prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovų ieškinį atmesti.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu (b.l. 108–112) ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovai trečiajam asmeniui A. E. 8 981,58 Lt sumą išmokėjo kaip 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginę kompensaciją dėl 2010 m. sausio 20 d. vykdant tarnybines pareigas patirto lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo atsakovui Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato budėtojų padalinyje spyrus pareigūnui A. E. į pilvą bei trenkus petimi į krūtinę, dėl ko trečiasis asmuo pargriuvo ant žemės ir tarp durų susitrenkė rankos nykštį. Teismas nustatė, kad atsakovo neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė yra nustatyti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendyje atsakovui pripažinus savo kaltę ir nuosprendžio neginčijant. Teismas pažymėjo, kad žalos dydį turi įrodyti ieškovai, kurie žalos dydį įrodinėjo specialių teisės aktų pagrindu pareigūnui išmokėtos kompensacijos dydžiu, tačiau jokių papildomų realios žalos dydį pagrindžiančių įrodymų byloje nebuvo pateikta. Teismas sprendė, kad trečiasis asmuo realiai patyrė žalą, nes nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. vasario 17 d. buvo nedarbingas bei gydėsi, tačiau, atsižvelgdamas į pareigūno sužalojimo laipsnį, gydymo trukmę, turėjusią įtakos negautoms pajamoms, į aplinkybes, kad nukentėjęs asmuo patiria su sveikatos sugrąžinimu susijusias išlaidas, konstatavo, kad ieškovų iš atsakovo prašomas priteisti žalos atlyginimas mažintinas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, nurodė, jog teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o kadangi trečiasis asmuo apie savo teisės pažeidimą sužinojo įvykio, per kurį buvo sužalota jo sveikata, metu, t. y. 2010 m. sausio 20 d., sprendė, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė 2013 m. sausio 20 d. Kadangi ieškovai ieškinį teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą, teismas nurodė esant pagrindą ieškinį atmesti. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nepagrįstu laikė ieškovų argumentą, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai policijos įstaiga išmokėjo piniginę kompensaciją žalą patyrusiam trečiajam asmeniui ir nurodė, kad regreso teisę įgyvendinanti policijos įstaiga perima tokios apimties teises ir pareigas, kiek jų turėjo nukentėjęs asmuo, todėl žalos atlyginimo prievolėje taikoma ir tokia pati ieškinio senaties terminų skaičiavimo tvarka.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Apeliaciniu skundu ieškovai(b.l. 120–122) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patirtai žalai atlyginti priteisti iš atsakovo ieškovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 8 981,58 Lt. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai klaidingai skaičiuoja ieškinio senaties termino pradžią. Pareigūno sužalojimas yra pagrindas atsakovo civilinei deliktinei atsakomybei kilti, tačiau pats pareigūno sužalojimo faktas neužtikrina, kad sužalotas pareigūnas gaus kompensaciją iš policijos įstaigos. Tik atlikus tyrimą ir nustačius sveikatos sutrikdymo laipsnį, priežastinį ryšį tarp pareigūno sužalojimo ir neteisėtų atsakovo veiksmų, yra apskaičiuojama ir išmokama kompensacija sužalotiems asmenims, o policijos įstaiga remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusį asmenį CK nustatyta tvarka, todėl tik pervedus lėšas kompensacijai išmokėti Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, sužalojusį policijos pareigūną.
  2. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Nurodytu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviaisiais kriterijais ir tai yra išimtis iš bendrosios CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės. Objektyvių kriterijų taikymą nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią numato ir CK 6.280 straipsnio 1 dalis, pagal kurią asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jei įstatymai nenustato kitokio dydžio. Nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas objektyvusis kriterijus, t. y. pagrindinės prievolės įvykdymo momentas, kaip tai numato CK 1.127 straipsnio 4 dalis ir pirmiau nurodytų sąlygų 26 punktas. Ieškinio senatis regreso atveju turi būti skaičiuojama nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento – kompensacijos išmokėjimo. Kadangi kompensacija trečiajam asmeniui buvo išmokėta 2010 m. gruodžio 21 d., o ieškovai į teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 10 d., tai ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

10Byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

13Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinys atsakovui A. Š., trečiajam asmeniui A. E. dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti remiantis apeliantų apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

14Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2010 m. liepos 21 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadoje Nr. 20-IS6-6 „Dėl A. E. sužalojimo tarnybos metu“ (b.l. 11–13) konstatuota, kad nelaimingas atsitikimas, įvykęs 2010 m. sausio 20 d. A. Š. aktyviais veiksmais priešinantis pristatymui į (duomenys neskelbtini) policijos komisariato budėtojų dalį, kurio metu traumą patyrė pareigūnas A. E., įvyko tarnybos metu. 2010 m. rugsėjo 2 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-IS-276 „Dėl pareigūno A. E. sužalojimo tarnybos metu“ (b.l. 8–10) pripažinta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio vyriausiajam postiniui A. E. sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, atliekant tarnybines pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G688/20(02) (b.l. 5–21) A. E. konstatuota kairės plaštakos I piršto sumušimas ir poodinė kraujosruva, sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. 2010 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisija specializuotosios medicininės ekspertizės pažymoje Nr. 3290 (b.l. 27) sprendė, kad tarp fizinio veiksnio, įvykusio 2010 m. sausio 20 d., ir pareigūno A. E. sveikatos sutrikdymo yra tarpusavio ryšys, kad pareigūno patirtas sveikatos sutrikdymas priskiriamas prie lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo. 2010 m. spalio 11 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas įsakymu Nr. 20-TE-657 (b.l. 28–29) nusprendė išmokėti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio vyriausiajam postiniui A. E. 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. 2010 m. lapkričio 11 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvada Nr. 5-5-IL-588 „Dėl sprendimo priėmimo“ (b.l. 30)buvo nuspręsta skirti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 8 981,58 Lt 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginei kompensacijai išmokėti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio vyriausiajam postiniui A. E., pavedant Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui regreso tvarka išieškoti iš įvykio, kurio metu buvo sužalotaspolicijos pareigūnas, kaltininko išmokėtą piniginės kompensacijos sumą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad trečiajam asmeniui A. E. 8 981,59 Lt dydžio kompensacija buvo išmokėta 2010 m. gruodžio 21 d. (b.l. 21). 2010 m. birželio 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1657-311/2010 (b.l. 16–19) A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290, 286 straipsniuose ir subendrinus paskirtas bausmes jam skirta 7 MGL, t. y. 910 Lt bauda. Ieškovai kreipėsi į teismą dėl išmokėtos trečiajam asmeniui kompensacijos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo A. Š., ieškinį teismui pateikdami 2013 m. gegužės 13 d. Kauno apylinkės teisme ieškovų ieškinys gautas 2013 m. gegužės 14 d.

15Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo tuo atveju, kai reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškia regreso teisę įgyvendinantis asmuo, nagrinėjamu atveju policijos įstaiga. Apeliantų teigimu, teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovai į teismą kreipėsi praleidę ieškinio senaties terminą, dėl ko nepagrįstai atsakovui prašant taikė ieškinio senatį ir ieškovų ieškinįatmetė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, turėjo vadovautis CK 1.127 straipsnio 4 dalies norma, pagal kurią iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Apeliantų teigimu, pareigūno sužalojimas yra pagrindas atsakovo civilinei deliktinei atsakomybei kilti, tačiau pats pareigūno sužalojimo faktas dar neužtikrina, kad sužalotas pareigūnas gaus kompensaciją iš policijos įstaigos. Todėl tik atlikus tyrimą ir priėmus sprendimą dėl kompensacijos išmokėjimo bei policijos įstaigai nukentėjusiam pareigūnui išmokėjus kompensaciją, policijos įstaiga įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, sužalojusį policijos pareigūną.

16Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, nurodo, kad ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistas teises, palengvinti įrodinėjimo procesą bei užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, įstatymo leidėjas nustatė tam tikrus terminus, per kuriuos asmuo valstybės padedamas gali realiai apginti savo pažeistą teisę.Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra svarbus sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl esant prašymui taikyti ieškinio senatį būtina nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą. Bendroji taisyklė, apibrėžianti ieškinio senaties termino pradžios momentą, yra įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje ir numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiuo atveju nustatant ieškinio senaties termino pradžią būtina vadovautis subjektyviu asmens supratimu apie jo teisių pažeidimą, t. y. nustatyti, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo pažeistas teises. Tačiau tiek CK, tiek ir kituose įstatymuose yra numatytos šios bendrosios taisyklės išimtys, viena iš kurių yra įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 4 dalyje – iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad tokiais atvejais nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą yra vadovaujamasi ne subjektyviuoju, bet objektyviuoju kriterijumi ir juo yra laikomas pagrindinės prievolės įvykdymo momentas. Kadangi apeliantai savo reikalavimą grindė regresine prievole, jų teigimu, teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžios momentą, turėjo remdamasis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi vadovautis objektyviuoju kriterijumi ir spręsti, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas yra kompensacijos nukentėjusiajam išmokėjimo diena, t. y. 2010 m. gruodžio 21 d. Tačiau šie apeliantų argumentai laikytini nepagrįstais.

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad sprendžiant klausimą dėl policijos įstaigų regreso tvarka pareikštų reikalavimų dėl išmokėtų draudimo išmokų, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudžiamuosius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso, turi būti remiamasi kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais, kad žalą atlyginęs asmuo įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012 išaiškino, kad aiškinant socialinio draudimo įstaigų regreso teisės įgyvendinimo sąlygasCK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose. Kasacinės instancijos teismui savo praktikoje pripažinus, kad minėtas išaiškinimas dėl to, kad žalą atlyginęs asmuo įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas turi būti taikomi ir tuo atveju, kai policijos įstaigos pareiškia reikalavimus dėl išmokėtų kompensacijų ar draudimo išmokų išmokėjimo regreso tvarka, spręstina, kad tokiais atvejais išmoką išmokėjusiai įstaigai taikomi ne tik tie patys ieškinio senaties terminai, bet ir jų skaičiavimo tvarka. Nurodytą išvadą suponuoja ir CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Žalą atlyginusiam asmeniui įstatymo pagrindu perėmus pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas laikytina, kad pareikštas regresinis reikalavimas gali būti patenkinamas tik tuo atveju, jei tokį reikalavimą galėjo reikšti pradinis kreditorius – žalą patyręs asmuo. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.Kadangi policijos įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose (jei nukreiptų reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką), tai suponuoja išvadą, kad išmoką išmokėjusiai įstaigai taikomi ne tik tie patys ieškinio senaties terminai, bet ir jų skaičiavimo tvarka. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, ieškinio senaties terminai policijos įstaigai, išmokėjusiai išmoką, skaičiuojami nuo tos dienos, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2012).

18Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymui neturi reikšmės aplinkybė, kada nukentėjusiam asmeniui policijos įstaiga išmokėjo išmoką. Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad pareigūno sužalojimo faktas dar nepatvirtina kompensacijos pareigūnui išmokėjimo fakto, kadangi sprendimas dėl išmokos išmokėjimo priimamas tik atlikus tyrimą bei atlikus kitus veiksmus, tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, nesudaro pagrindo spręsti, jog policijos įstaigai turėtų būti taikoma kitokia ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo tvarka nei kad nukentėjusiajam asmeniui, iš kurio, kaip pradinio kreditoriaus, perimtą teisę reikalauti patirtos žalos atlyginimo policijos įstaiga įgyvendina. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo momentu, kai policijos įstaiga nukentėjusiam asmeniui nagrinėjamu atveju išmokėjo kompensaciją, CK nustatytas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo dar nebuvo pasibaigęs, o nuo kompensacijos išmokėjimo momento policijos įstaiga turėjo pakankamai laiko ieškiniui dėl žalos atlyginimo regreso tvarka teisme pareikšti. Todėl vien ta aplinkybė, kad kompensacijos išmokėjimo nukentėjusiam pareigūnui faktas paaiškėja vėliau, nei kad pats žalos padarymo faktas, esant pakankamai laiko pareikšti teisme ieškinį iki pasibaigiant ieškinio senaties terminui, nesudaro pagrindo, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręsti, kad šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino momento pradžios turėjo būti vadovaujamasi CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma.

19Kaip jau buvo nurodyta, trečiajam asmeniui A. E. piniginė kompensacija buvo išmokėta dėl 2010 m. sausio 20 d. įvykusio įvykio metu patirto sveikatos sutrikdymo, todėl laikytina, kad būtent minėtą dieną, kai buvo sužalota jo sveikata, A. E. ir sužinojo apie savo teisės pažeidimą, todėl būtent šią dieną atsirado jo teisė į ieškinį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti žalą pasibaigė 2013 m. sausio 20 d.. Ieškovams kreipusis į teismą su ieškiniu 2013 m. gegužės 13 d., teismas, tinkamai taikydamas ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą reglamentuojančias materialines normas, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir prašant atsakovui pagrįstai jį taikė. Aplinkybė, kad ieškinys pareikštas nepraėjus trejiems metams nuo dienos, kada apeliantėišmokėjo išmoką žalą patyrusiam A. E., kaip kad jau buvo nurodyta ir pirmiau, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes regreso (arba plačiąja prasme – subrogacijos) teisę įgyvendinanti policijos įstaiga perima tokios apimties teises ir pareigas, kiek jų turėjo nukentėjęs asmuo.

20Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė aplinkybes, svarbias teisingam kilusio ginčo sprendimui, teisingai išaiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, ir atmesdamas ieškovų ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 185 str., 263 str.), kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

21Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

22Apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai ieškiniu (b.l. 4–6) prašė priteisti iš atsakovo ieškovui... 5. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį (b.l. 47–50) prašė ieškinį tenkinti... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu (b.l. 108–112)... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 9. Apeliaciniu skundu ieškovai(b.l. 120–122) prašo panaikinti Kauno apylinkės... 10. Byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 13. Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas,... 14. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2010 m. liepos 21 d. Kauno apskrities... 15. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ieškinio senaties termino... 16. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, nurodo, kad... 17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad sprendžiant... 18. Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, ieškinio senaties... 19. Kaip jau buvo nurodyta, trečiajam asmeniui A. E. piniginė kompensacija buvo... 20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, remdamasi... 21. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 22. Apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d....