Byla 2A-1017-230/2015
Dėl nepagrįsto praturtėjimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-220-896/2014 pagal ieškovo G. J. ieškinį atsakovams E. R. (J.), E. J., I. V., A. P., J. P. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: 1) priteisti iš E. R. ir E. J.: miegamojo šviestuvą, miegamojo karnizą, virtuvės stačiakampį stalą, šviestuvą sieninį, šviestuvą rūsyje, užuolaidų karnizą plastikinį (dukros kambario), stalo įrankius dviem asmenims (itališkus), baro taures (stiklo), elektrinį pjūklą, elektrinį suktuvą, 2 elektrinius grąžtus, perforatorių, 2 kampinius šlifuoklius, plokštuminį šlifuoklį, elektrinį siaurapjūklį, metalinę lyginimo juostą, įpareigojant daiktus atiduoti per 15 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o negrąžinus daiktų per teismo sprendime nustatytą terminą priteisti solidariai iš E. R. ir E. J. 1 340 Lt kompensaciją; 2) priteisti iš I. V. 7 971,67 Lt nuostolių, iš A. P. 7 971,67 Lt nuostolių, iš E. R. 3 985,83 Lt nuostolių, iš E. J. 3 985,83 Lt nuostolių; 3) priteisti solidariai iš E. R., E. J. ir J. P. 95 515 Lt nuostolių; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 1999 m. jis pardavė Kaune butą ir šias lėšas investavo į namo pirkimą, namą įsigijo kartu su šeima. Namo bendrasavininkiais buvo jo sutuoktinė, jos brolis ir sesuo. Po žmonos mirties jis pas notarą atsisakė paveldimos dalies ir visas turtas perėjo vaikams. Jis save laikė faktiniu namo savininku, suvokė, kad namas priklauso jų šeimai, laikė, kad tas namas yra vaikų, bet žinojo, kad pagal dokumentus namas priklauso svetimiems žmonėms. Jam nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos, kad jis remontuoja namą ir investuoja savo lėšas. Padovanojus vaikams pusę savo santuokinio turto, iš jo buvo atimta ir kita pusė, buvo atimti visi asmeniniai daiktai ir jis buvo išvytas iš namų. Dabar jis jokių santuokinių daiktų nebegali atgauti, nes atsakovai tvirtina, kad jam niekas nepriklauso. Jis namo nenori pasiimti, nori atsiimti tik tai, ką į šį namą yra įdėjęs. Viskas minėtame name buvo tvarkoma jo lėšomis. Po žmonos mirties jis atliko šiuos darbus: 2005 m. rūsyje pakeitė langus į plastikinius, buvo atlikti šiluminės varžos matavimai, sudaryta sutartis dėl namo apšiltinimo, buvo pakeisti radiatoriai. 2006 m. jis pasamdė du darbininkus, kurie jam įrengė virtuvę, vaikų kambarius ir laiptinėje sudėjo medines laiptų pakopas. Taip pat buvo išklotas linoleumas, padaryta vandentiekio sistema, pakeistos rūsio durys. Vejos įrengimui jis samdė traktorių, po to pirko žolių mišinio, užsėjo visą sklypą žole. Atnaujino ir elektros instaliaciją, 2007 m. jis apšildė ūkinį pastatą, taip pat buvo padarytas drenažas apie namą, pakeisti ir laiptai, pakeitė krosnies kolektorių, „špižinio“ pečiaus dureles, 2008 m. padarė krosnies remontą, kiemą išklojo trinkelėmis. Garažas su malkine buvo pastatytas 2009 m. Sudėjo išorines palanges, rūsyje 2010 m. įrengė ventiliaciją, sudėjo plyteles, kamino įdėklą padarė 2010 m. Samdė meistrus lauko antenai iškelti, užsakė virtuvėje langų žaliuzes. Už visus darbus ir medžiagas mokėjo jis pats.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės E. J. 1 188,01 Lt nuostolių, iš atsakovo E. J. 1101,52 Lt nuostolių, iš atsakovės I. V. 4 068,06 Lt nuostolių ir 111,84 Lt bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovo A. P. 4 068,06 Lt nuostolių ir 111,84 Lt bylinėjimosi išlaidas, solidariai iš atsakovų E. J. ir E. J. 8 240,70 Lt nuostolių. Ieškinio reikalavimą dalyje dėl daiktų grąžinimo paliko nenagrinėtu. Likusioje dalyje ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7Dėl nepagrįsto praturtėjimo. Teismas nustatė, jog ieškovo šeima įsigijo namą ( - ). Namo bendrasavininkiai buvo ieškovo sutuoktinė, jos brolis ir sesuo. Mirus ieškovo sutuoktinei R. J., ieškovas atsisakė jo paveldimos dalies ir visą R. J. turtą paveldėjo ieškovo vaikai E. J. ir E. J.. Teismas sprendė, kad namas buvo nupirktas įrengti ir gyventi G. J., R. J. ir atsakovų E. J. bei E. J. šeimai, todėl ieškovas namą suvokė kaip šeimos būstą. E. J. ir E. J., paveldėję R. J. dalį ir 2006 m. nupirkę namo likusią namo dalį, tapo viso namo bendrasavininkiais. Teismas pažymėjo, kad iki 2011 m. įvykusio konflikto santykiai tarp ieškovo ir jo vaikų buvo paremti šeimos, t. y. tėvo – vaikų principu. Todėl tiek ieškovas, tiek atsakovai iki konflikto rūpinosi savo gyvenimo sąlygų gerinimu, namu ir jo priklausiniais naudojosi kaip šeimos būstu. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo valios gerinant atsakovams E. J. ir E. J. priklausantį turtą, sprendė, jog ieškovas šį turtą suvokė kaip priklausantį šeimai, todėl, turėdamas galimybes, jį gerino. Esant tokiai situacijai, kai asmuo atlieka turto pagerinimus, suvokdamas šį turtą kaip šeimos būstą, o turto bendrasavininkiai turto statusą suvokia taip pat, teismas sprendė, kad turto bendrasavininkiai konkliudentiniais veiksmais išreiškė sutikimą ieškovui gerinti jų turtą. Todėl ieškovui pagerinus A. P. ir I. V. turtą, šie nepagrįstai praturtėjo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, jog iš atsakovų proporcingai priteistina už turto pagerinimą tuo laikotarpiu, kai jie buvo namo bendrasavininkiais. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovas veikė ne tik vaikų naudai, tačiau, suvokdamas šį turtą kaip šeimos būstą, ir savo naudai. Todėl teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimai dėl E. J. ir E. J. nepagrįsto praturtėjimo tenkintini iš dalies, ieškovo įrodytų pagerinimų vertę dalinant į tris dalis, nes pagerinimai buvo atlikti trijų asmenų naudai. Tokiu pačiu principu tenkino ir ieškovo reikalavimą dėl daiktų, įgytų po R. J. mirties, vertės priteisimo. Iš šių daiktų paskirties matyti, kad jie yra skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, todėl buvo skirti ne tik paties G. J. naudojimui, o jo ir vaikų buities gerinimui.

8Dėl nuostolių priteisimo iš J. P.. Ieškovas savo reikalavimą atsakovui J. P. kildina iš to fakto, jog draudimo išmoka už namą ir ūkinius pastatus, esančius ( - ), buvo pervesta į J. P. sąskaitą. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad E. J. ir E. J. raštu kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ prašydami draudimo išmoką pervesti į J. P. banko sąskaitą, todėl lėšos buvo pervestos ne jiems, o atsakovui J. P.. Tačiau teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad lėšos buvo pervestos J. P. nuosavybėn. Priešingai, E. J. ir E. J. prašymas draudimo bendrovei su nurodymu kur pervesti lėšas rodo jų, kaip draudimo išmokos gavėjų, valią disponuoti lėšomis, todėl jie ir laikytini draudimo išmokos gavėjais, valdančiais tas lėšas nuosavybės teise. Todėl teismas ieškinį dėl J. P. nepagrįsto praturtėjimo atmetė.

9Dėl daiktų, įgytų santuokos metu. Ieškovas prašė priteisti ½ dalį 17 110 Lt vertės turto, įgyto bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismas ieškovo reikalavimą šioje dalyje tenkino iš dalies. Atmetė ieškovo argumentus, jog auksiniai papuošalai buvo pirkti kaip investicija. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir turto aprašo teismas nustatė, kad šie aukso dirbiniai nėra nauji (be svorio ir prabos kortelės), viena grandinėlė yra nutrūkusi. Taigi teismas sprendė, kad šie daiktai buvo skirti ne kaip investicija į auksą, o individualiam naudojimui. Ieškovas neįrodė, kad dalis tų daiktų buvo skirti jo individualiam naudojimui, tačiau matyti, kad dalis daiktų (auskarai, žiedai) yra moteriški papuošalai. Apie tai, kad auksiniai papuošalai buvo R. J., bylos nagrinėjimo metu paaiškino ir atsakovė E. J. bei liudytoja E. N., kuri nurodė, kad dalį papuošalų pati yra dovanojusi. Todėl teismas, remdamasis įrodymų visuma, atsižvelgdamas į ieškovo pateiktų įrodymų nepakankamumą, į tai, kad asmeninio naudojimo daiktai negali būti dalinami, sprendė, kad po R. J. mirties juos paveldėjo E. J. ir E. J., todėl šių daiktų vertės dalis ieškovui nepriteistina. Teismas pažymėjo, kad antstolio atliktame turto apraše nurodytos daiktų kainos, kuriomis remiasi ieškovas, nebuvo ginčytos, o turto aprašo metu dalyvavo E. J. ir E. J., todėl rėmėsi jame nurodytomis kainomis Kadangi daiktai yra sudegę ir nėra galimybės priteisti jų natūra todėl priteisė ½ dalį jų vertės, o būtent 3 830 Lt (17 110 Lt – 9 450 (aukso papuošalų vertė = 7 660 Lt : 2).

10Dėl daiktų, įgytų asmenine nuosavybe iki santuokos. Ieškovas prašė priteisti daiktų, įgytų iki santuokos, piniginę vertę – 830 Lt. Teismas sprendė, jog ieškovo pateikti įrodymai – jo paties paaiškinimai, yra nepakankami pripažinti faktui, jog nurodyti daiktai yra įsigyti iki santuokos. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyti daiktai yra akivaizdžiai skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti. Vadovaujantis CK 3.84 str. 1 d., 2 d. 2 p., neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus, jie laikomi šeimos turtu. Todėl teismas sprendė, kad ieškovui priklauso ½ dalis šių daiktų vertės, t. y. 415 Lt.

11Dėl daiktų, įgytų asmenine nuosavybe po ieškovo sutuoktinės mirties. Ieškovas nurodė, kad po sutuoktinės mirties yra įgijęs turto 12 220 Lt sumai Teismas sprendė, jog ieškovo nurodyti daiktai, įsigyti asmenine nuosavybe po sutuoktinės mirties, yra skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, todėl ieškovas šiuos daiktus įsigijo tiek savo, tiek vaikų poreikiams tenkinti, todėl ieškovui priteistina 1/3 dalis daiktų vertės. Be to, teismas pažymėjo, kad televizorius Samsung, ieškovo vertinamas 500 Lt, sugedo nebepataisomai dar iki G. J. valdymo teisės praradimo, šis televizorius nebuvo rastas name turto aprašo metu, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti nuostolius dėl šio turto. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog name buvo televizorius Phillips, kurį ieškovas vertina 100 Lt, jo taip pat nėra turto apraše, todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti nuostolius ir dėl šio turto praradimo. Ieškovo prašymo priteisti nuostolius dėl benzininės vejapjovės, kurią jis vertina 100 Lt, taip pat netenkino, kadangi jis nepateikė jokių įrodymų, jog būtent jis pirko minėtą vejapjovę. Priešingai, įrodymus, jog pirko vejapjovę, pateikė atsakovai. Tais pačiais pagrindais teismas netenkino ir ieškovo prašymo priteisti nuostolius dėl muzikinio centro, kurį ieškovas vertina 400 Lt. Teismas taip pat nepriteisė už tuos daiktus, kurių įsigijimo dokumentus pateikė atsakovai. Teismas šį ieškovo reikalavimą tenkino 3 706,67 Lt sumai (11 120 Lt : 3).

12Dėl nepagrįsto praturtėjimo dėl turto pagerinimo. Ieškovas prašė priteisti 99 165 Lt turto pagerinimo išlaidų. Kadangi ieškovas namo pagerinimus atliko savo ir savo vaikų buities gerinimui, todėl teismas sprendė, kad jo paties atlikti darbai negali būti vertinami kaip patirti nuostoliai, nes šiems darbams atlikti jis neturėjo išlaidų. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo įrodinėjamų darbų, jų apimties ir jų kainos (tiek darbų, tiek medžiagų), atsižvelgė į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius ieškovo turėtus nuostolius dėl atsakovų turto pagerinimo, sprendė, kad ieškovas patyrė 37 479,68 Lt nuostolių. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas darbus atliko ir savo, ir vaikų buičiai gerinti, teismas sprendė, kad ieškovas patyrė nuostolius, kurie vertintini kaip 1/3 dalis šios sumos, t. y. 12 493,23 Lt.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14Ieškovas G. J. apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo ieškinys, panaikinti ir patikslintą ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi yra daug prieštaringų įrodymų, liudytojų parodymų nesutapimų, nevisapusiškai išsiaiškintos aplinkybės. Grįsdamas savo reikalavimą, nurodo šiuos skundo argumentus:

151) Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas tik dalį ieškovo reikalavimų, nepagrįstai vadovavosi šeimos samprata ir laikė, kad ieškovas darbus darė ir namą gerino vaikų naudai. CK 6.558 str. nurodo, kad pilnamečiai vaikai nėra laikomi šeimos nariais, nebent kartu yra vedamas bendras ūkis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas didžiąją laiko dalį dirbo ir gyveno Italijoje, atsakovė E. R. mokėsi ir 4 metus gyveno Kaune, taigi nuolat name negyveno, negalima laikyti, kad ieškovas su atsakovais vedė bendrą ūkį. Todėl teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovas darbus atliko ne tik savo, bet ir vaikų naudai, bei viską dalijo į 3 dalis.

162) Teismas nepagrįstai sumažino iš atsakovų I. V. ir A. P. priteistinas sumas, kadangi ieškovas įrodė atliktų ir apmokėtų darbų apimtį. Sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo už atliktus darbus, pirktas medžiagas ir esant pripažintam faktui, kad ieškovas visgi atliko 2005–2006 m. namo gerinimo darbus, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kokios darbų ir medžiagų kainos buvo rinkoje jų atlikimo metu. Tačiau teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, iš kurio sprendžiama, kad nors nustatyta, jog ieškovas atliko namo pagerinimo darbus, jam nepriteisiama jokia kompensacija už juos. Be to, teismas, teisingai nustatęs, jog atsakovai E. R. bei E. J. nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, neteisingai dalijo priteistiną sumą į tris dalis, kadangi ieškovas su pilnamečiais vaikais negalėjo būti laikomi šeima, ieškovas po žmonos mirties nelaikė, kad namą gerina, darbus atlieka ir daiktus, medžiagas perka šeimos poreikiams.

173) Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo iki santuokos ir po sutuoktinės mirties įgytų daiktų, laikėsi pozicijos, kad šie daiktai skirti šeimos poreikiams tenkinti, todėl mažino ieškovo prašomą priteisti kompensaciją trečdaliu. Ši teismo išvada nepagrįsta, kadangi iki sudarant santuoką, ieškovas daiktus įsigijo tik sau asmeniškai. Su sutuoktine šeimos poreikiams buvo įgyjami ir buityje naudojami kiti daiktai. Po sutuoktinės mirties atsakovai netrukus tapo pilnamečiais, todėl ieškovas nebelaikė, kad daiktus įgyja šeimos namų poreikiams tenkinti. Jie buvo skirti ieškovui asmeniškai naudoti, kai jis įsikels į gyvenamąjį namą.

184) Teismas neteisingai sprendė, jog nenustačius, kad auksiniai papuošalai buvo asmeninio naudojimo daiktai, papuošalus paveldėjo E. J. ir E. J., kadangi papuošalai buvo pirkti kaip investicija, be to, jie buvo ne tik moteriški, bet ir vyriški. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų E. N. ir J. P. parodymais, kurie nepatikimi ir nepakankami. Taigi matyti, kad šie papuošalai negalėjo būti tik asmenine R. J. nuosavybe. Papuošalai buvo pirkti ieškovui su sutuoktine esant santuokoje, todėl jų vertė, negalint ar nepageidaujant jų grąžinti natūra, atlygintina išmokant ieškovui kompensaciją pinigais.

195) Teismas byloje neskyrė ekspertizės statybos darbų mastu bei kainai nustatyti, buvo netinkamai nustatyta aplinkybė, kokią sumą ieškovas galėjo sumokėti už 2007–2010 m. pirktas medžiagas ir atliktus darbus. Teismas spręsdamas dėl ieškovo išlaidų dydžio rėmėsi tik byloje esančiais kvitais bei mokėjimo dokumentais, tačiau liudytojai patvirtino, kad atlikinėjo darbus, o darbų atlikimui, be abejo, reikalingos medžiagos. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad gyvenamojo namo vertė nuo 2006 m. padidėjo iki 942 000 Lt. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kompensacijos už turto pagerinimą priteisimo visiškai nevertino draudimo bendrovės nustatytos namo vertės bei priežasčių, kodėl namo vertė per šešerius metus išaugo kelis kartus, nors atsakovai E. R. ir E. J. šiuo laikotarpiu tik mokėsi, neturėjo nuolatinių ir ženklių pajamų. Vadinasi, namas pagerintas buvo ieškovo pinigais. Spręsdamas dėl prašytos priteisti 95 515 Lt sumos, teismas turėjo atsižvelgti į draudimo bendrovės numatytą atkuriamąją vertę ir tokiu būdu nustatyti priteistiną kompensaciją. Be to, teismas turėjo spręsti, kad labiausiai tikėtina, jog 2005–2010 m. už gyvenamajame name atliktus darbus ir medžiagas apmokėjo ieškovas. Nespręsdamas esminių finansinio indėlio į statybos medžiagas klausimo, teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kas lėmė, jog ieškovo reikalavimas dėl 95 515 Lt priteisimo buvo nepagrįstai tenkintas vos 8,6 proc. dalyje.

206) Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog lėšos buvo pervestos į J. P. sąskaitą, kadangi atsakovas J. P. teismo posėdžio metu pats pripažino, kad yra gavęs draudimo išmoką iš AB „Lietuvos draudimas“. J. P. paaiškino, kad pinigus leido ir naudojo, tačiau net negalėjo pasakyti šių pinigų likučio sąskaitoje. Toks atsakovo J. P. elgesys ir veiksmai ne tik patvirtina, kad jis naudojo pinigus kaip savo, bet kad ir gavo nepagrįstos naudos ieškovo sąskaita. Iš to seka, kad atsakovas J. P. nepagrįstai praturtėjo, gavo asmeninės naudos, todėl turi būti traukiamas solidariu atsakovu ieškinio dalyje dėl 95 515 Lt nepagrįsto praturtėjimo.

217) Nors šioje byloje teismas aptarė, kokiais įrodymais vadovaujasi priimdamas teismo sprendimą, tačiau jų vertinimas buvo neišsamus ir neatitiko įrodymų vertinimo visapusiškumo, objektyvumo principų. Be to, teismas neišnaudojo visų procesinių priemonių ir galimybių patikrinti šalių paaiškinimų tikrumo, atliktų darbų apimties. Dėl to, kad teismas neskyrė byloje ekspertizės statybos darbų mastui bei kainai nustatyti, buvo netinkamai nustatyta aplinkybė, kokią sumą ieškovas galėjo sumokėti už 2007–2010 m. pirktas medžiagas ir atliktus darbus.

228) Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl kai kurių išlaidų priteisimo tuo pagrindu, jog ieškovas dalies patirtų išlaidų negalėjo patvirtinti dėl to, kad neturėjo išsaugojęs pirkimo kvitų. Tačiau tai negali būti laikoma pagrindu atmesti ieškovo reikalavimą esant akivaizdžioms aplinkybėms, kad darbai yra atlikti, medžiagos panaudotos, pripažinta ir nustatyta, kad darbus gyvenamajame name atliko ieškovas. Be to, atsakovas dėl turto (gyvenamojo namo) pagerinimo ir remonto darbų patyrė daugiau išlaidų nei pripažino teismas. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad teismas nepripažino įrodymais kvitų dėl to, jog jie buvo menkai įžiūrimi. Šioje dalyje dera vadovautis CK numatytais kainų skaičiavimo ir nustatymo (tikslu nustatyti atlygintinų nuostolių dydį) taisyklėmis. Taip pat nustatant namo įrengimo darbų kainą 2007–2010 m. derėjo vadovautis nepriklausomo asmens – draudimo bendrovės – atliktu turto vertinimu, kuris yra atskaitos taškas sprendžiant dėl ieškovo darbų įvertinimo ir nuostolių atlyginimo.

23Atsakovai E. J., A. P., J. P., E. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovas darbus atliko veikdamas tiek savo interesais, atitinkamais laikotarpiais gyvendamas name, tiek savo vaikų interesais, siekdamas padėti savo vaikams bei sudaryti jiems geresnes gyvenimo sąlygas, nors to jo ir nebuvo prašoma. Teismas priimdamas sprendimą ir padarydamas išvadas ne aiškino šeimos sąvoką, bet vertindamas visus byloje esančius įrodymus bei iš jų padarydamas išvadas nurodė, kad namas buvo tiek ieškovo gyvenamoji vieta Lietuvoje, tiek ir atsakovų gyvenamoji vieta, t. y. būstas skirtas šalių gyvenimui. Apelianto ginčijimas teismo padarytos išvados, jog ieškovas minėtą turtą laikė kaip šeimos būstą, yra nesuprantamas, kadangi tik tokios išvados pagrindu ir buvo tenkinta dalis jo reikalavimų pagal proporcingumo principą. Teismas detaliai aptarė visus byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į kvituose bei sąskaitose nurodytas statybinių medžiagų ir su jomis susijusių prekių pavadinimus, į įrengimų pirkimus, atsižvelgdamas į kvitų datas, remdamasis įrodymų tikėtinumo taisykle nurodė, kuriais įrodymais remiamasi, o kuriais nesiremiama ir dėl kokių priežasčių. Taigi teismas aptarė kiekvieną įrodymą atskirai bei juos įvertino sąsajoje su visais kitais byloje esančiais įrodymais, dėl ko šalių rungimosi, lygiateisiškumo bei įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos. Apeliantas nepagrįstai bando įrodinėjimo naštą perkelti teismui. Ieškovas, vykdydamas įrodinėjimo pareigą, neprašė skirti ekspertizės ir neteikė kitų įrodymų savo reikalavimams pagrįsti. Apeliantas teigia, kad remiantis CK 6.249 str. žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Tačiau pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas deliktinės ar sutartinės atsakomybės dėl žalos padarymo klausimas, nes tokiu atveju reikalavimus sprendžiant per žalos atlyginimo institutą, ieškovas būtų privalėjęs įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas. Šioje byloje ginčas buvo sprendžiamas ne per žalos atlyginimo institutą, o taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą. Apeliantas nepagrįstai gyvenamojo namo vertės padidėjimą sieja išimtinai su VĮ Registrų centras atliktu masiniu turto vertinimu 2006 m. ir namo atkuriamąja verte, nustatyta 2012 m. atsakovei E. J. apdraudus namą, bei teigia, kad tokia vertė išaugo dėl ieškovo atliktų investicijų. Visų pirma, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, ne tik ieškovas, tačiau ir patys atsakovai prisidėjo prie namo pagerinimo, antra, ieškovas darbus atlikinėjo iki 2010 metų, o draudimo kompanijos atkuriamoji vertė nustatyta 2012 m. gruodžio mėn., VĮ Registrų centras atliktas vertinimas yra masinis vertinimas, kuris nėra individualizuotas, atkuriamosios vertės dydžiui neišvengiamai didžiausią įtaką turėjo ekonomikos rinkos pokyčiai, dėl ko teigti, kad kainos padidėjimą lėmė ieškovo atlikti darbai, nepagrįsta.

24IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

26Dėl ieškovo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

27Ieškovas pateikdamas apeliacinį skundą jame pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, kad tai yra būtina, kadangi byloje yra daug prieštaringų įrodymų, liudytojų parodymų nesutapimų, nevisapusiškai išsiaiškintos aplinkybės. CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma (CPK 322 straipsnis). CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kadangi ieškovas, pareikšdamas prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, iš esmės tik abstrakčiai įvardijo tokį prašymą pagrindžiančias priežastis, todėl kolegija sprendžia, kad nėra jokios būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nenustatyta, kad kokias nors konkrečias aplinkybes reiktų aiškintis žodinio nagrinėjimo metu, šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi esminiai įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus bei atsikirtimus, buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o šalių (jų atstovų) paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose arba garso įrašuose. Todėl kolegija nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

28Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir ginčo, kilusio apeliacinės instancijos teisme, esmės

29Byloje nustatyta, kad ieškovo G. J. šeima turėjo namą ( - ). Namo bendrasavininkiai buvo ieškovo žmona, jos brolis ir sesuo. Mirus ieškovo sutuoktinei R. J., ieškovas atsisakė jo paveldimo turto dalies ir visą R. J. turtą paveldėjo ieškovo vaikai E. J. ir E. J.. Paveldėję R. J. dalį, 2006-09-04 ir 2006-11-27 pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu E. J. ir E. J. tapo viso namo bendrasavininkiais (t. 1, b. l. 10-12). Ieškovas G. J. tiek iki sutuoktinės mirties, tiek vėliau dirbo Italijoje, Lietuvoje praleisdavo kelis mėnesius per metus. Dalį savo uždirbtų pinigų skirdavo namo, esančio ( - ), ir jo aplinkos bei buities pagerinimui. Ieškovas, pareikšdamas pirmosios instancijos teismui patikslintą ieškinį, teismo prašė priteisti iš I. V. 7 971,67 Lt nuostolių, iš A. P. – 7 971,67 Lt nuostolių, iš E. R. – 3 985,83 Lt nuostolių, iš E. J. – 3 985,83 Lt nuostolių, taip pat prašė priteisti solidariai iš E. R., E. J. ir J. P. 95 515 Lt nuostolių už padarytus namo pagerinimus (t. 3, b. l. 70–78). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas, gerindamas namą ir jo aplinką, veikė ne tik vaikų naudai, tačiau suvokdamas šį turtą kaip šeimos būstą, ir savo naudai. Todėl teismas ieškovo reikalavimą dėl E. J. ir E. J. nepagrįsto praturtėjimo tenkino iš dalies, ieškovo įrodytų pagerinimų vertę dalinant į tris dalis, nes pagerinimai buvo atlikti trijų asmenų naudai. Tokiu pačiu principu tenkino ir ieškovo reikalavimą dėl daiktų, įgytų po R. J. mirties, vertės priteisimo. Dėl nuostolių priteisimo iš J. P. teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad lėšos buvo pervestos J. P. nuosavybėn, todėl sprendė, kad J. P. nepraturtėjo gaudamas draudimo išmoką. Dėl daiktų, įgytų santuokos metu, teismas ieškovo reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė iš E. J. ir E. J. po 3 830 Lt. Dėl daiktų, įgytų asmenine nuosavybe iki santuokos, teismas ieškovo reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė pusę turto vertės, motyvuodamas tuo, jog ieškovas neįrodė, kad daiktai yra įgyti iki santuokos, todėl laikė juos šeimos turtu. Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija šias teismo išvadas, teigdamas, kad teismas nepagrįstai vadovavosi šeimos samprata ir laikė, kad ieškovas darbus darė ir namą gerino vaikų naudai, be to, teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl kai kurių išlaidų priteisimo tuo pagrindu, jog jos nepagrįstos. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai išsprendė daiktų, įgytų iki santuokos ir po santuokos, klausimą bei nepagrįstai nepriteisė auksinių papuošalų vertės.

30Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir pritaria šio teismo priimto sprendimo motyvams.

31Dėl atsakovų nepagrįsto praturtėjimo ir įrodymų vertinimo

32Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovo ir jo vaikų E. J. bei E. J. santykiai buvo paremti šeimos, t. y. tėvo – vaikų principu. Todėl tiek ieškovas, tiek atsakovai iki konflikto rūpinosi savo gyvenimo sąlygų gerinimu. Ieškovas šį turtą suvokė kaip priklausantį šeimai, t. y. kaip šeimos turtą, todėl, turėdamas galimybes, jį gerino. Atsižvelgdamas į tai, teismas tenkino ieškovo reikalavimą dėl E. J. ir E. J. nepagrįsto praturtėjimo iš dalies ir ieškovo įrodytų pagerinimų vertę padalino į tris dalis, nes pagerinimai buvo atlikti trijų asmenų naudai. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, jog teismas nepagrįstai vadovavosi šeimos samprata ir laikė, kad ieškovas darbus darė ir namą gerino vaikų naudai, be to, teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl kai kurių išlaidų priteisimo tuo pagrindu, jog ieškovas dalies patirtų išlaidų negalėjo patvirtinti dėl to, kad neturėjo išsaugojęs pirkimo kvitų. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

33Apeliantas nurodo, jog pilnamečiai vaikai nėra laikomi šeimos nariais, nebent kartu yra vedamas bendras ūkis. Atsižvelgiant į tai, kad jis didžiąją laiko dalį dirbo ir gyveno Italijoje, atsakovė E. R. mokėsi ir 4 metus gyveno Kaune, taigi nuolat name negyveno, negalima laikyti, kad ieškovas su atsakovais vedė bendrą ūkį. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog „šeimos“ sąvoka Civiliniame kodekse tiesiogiai nėra įtvirtinta. Teisės literatūroje „šeima“ teisiniu požiūriu apibrėžiama, kaip grupė fizinių asmenų (dviejų ar daugiau), kuriuos sieja turtiniai ir asmeniniai neturtiniai teisiniai santykiai, atsirandantys santuokos, bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, kraujo giminystės, įvaikinimo ar kitokios vaikų priežiūros ir auklėjimo teisinės formos pagrindu. Toks būtų bendras šeimos apibrėžimas, tačiau tam tikrais atvejais kodeksas ar kiti įstatymai gali pateikti šeimos ar šeimos nario sąvoką, kuri yra būdinga tik kažkuriam konkrečiam teisiniam santykiui. Pavyzdžiui, apelianto nurodomoje CK 6.588 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai (taigi šiuo atveju yra aktualus gyvenimo kartu faktas). Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju tarp šalių nėra susiklostę nuomos teisiniai santykiai, jiems netaikytina minėta CK nuostata ir nevertintinos aplinkybės, ar asmenys, laikomi šeimos nariais, gyvena kartu ir veda bendrą ūkį. Nagrinėjamu atveju vertinant šeimos narių teisinį statusą yra aktualūs fizinių asmenų turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai, paremti kraujo giminystės ryšiu, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo ir jo vaikų santykiai buvo paremti šeimos, t. y. tėvo – vaikų principu ir tiek ieškovas, tiek atsakovai namu ir jo priklausiniais naudojosi kaip savo šeimos būstu ir pagal savo galimybes jį gerino.

34Vertinant ieškovo reikalavimo priteisti solidariai iš E. J. ir E. J. 95 515 Lt nuostolių už padarytus namo pagerinimus pagrįstumą, pažymėtina, jog pagal bendrąją pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą taisyklę, įtvirtintą CK 6.237 straipsnio 1 dalyje, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Tačiau tam tikrais atvejais turto gavimą be teisinio pagrindo įstatymų leidėjas pripažįsta pateisinamu arba taip gauto turto išreikalavimą laiko iš esmės prieštaraujančiu sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. CK 6.241 straipsnyje nustatytos CK 6.237 straipsnio išimtys, t. y. atvejai, kada gauto turto negalima išreikalauti kaip įgyto be pagrindo. Vienas atvejų, kai turto negalima išreikalauti kaip įgyto be teisinio pagrindo, yra šio turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, kitas – turto perdavimas asmens, nors ir neprivalėjusio įvykdyti prievolės, tačiau ją įvykdžiusio ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Savanoriškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas. Prievolės įvykdymas, kai įvykdoma prigimtinė prievolė (pvz., tėvai teikė išlaikymą savo pilnamečiams vaikams, kurių pagal įstatymą neprivalėjo išlaikyti, išlaikymas teiktas posūniui ar podukrai, pilnamečiams broliui ar seseriai ir pan.), atitinka geros moralės nuostatas. Akivaizdu, kad taip perduoto turto išreikalavimas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Tuo tarpu negalėjimo išreikalauti turto, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, sąlyga yra turtą perduodančio asmens suvokimas, kad jis neturi jokios pareigos tą daryti. Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu. Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės, jog ieškovas atsisakė savo žmonos palikimo dalies vaikų naudai, namo pagerinimus darė savo iniciatyva, veikdamas pagal geros moralės nuostatas vaikų atžvilgiu ir savo rizika (niekieno neprašytas), t. y. žinodamas, jog jis neprivalo vykdyti šios prievolės, nesant įstatymo ar sutarties, numatančių tokią jo pareigą, ieškovas ir atsakovai niekada nesitarė, kad ieškovui bus kaip nors atlyginta už jo atliktus darbus, taip pat nebuvo tartasi, kad jam priklausys kokia nors namo dalis, leidžia spręsti, jog ieškovas gyvenamą būstą laikė šeimos turtu ir darbus atliko tiek savo interesais, kadangi šiame name jis grįžęs iš Italijos gyveno, tiek vaikų interesais, sudarydamas jiems geresnes gyvenimo sąlygas ir taip pagerindamas jų buitį. Atsižvelgiant į tai, jog tokia prievolė, vadovaujantis CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktu, laikytina prigimtine, o ieškovas neįrodė kitokio negu CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto namo pagerinimų atlikimo tikslo (pvz., kad jis pagerinimus atliko esant įstatyme ar sutartyje numatytai tokiai jo prievolei), toks savanoriškas turto pagerinimas iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas, kuris atitinka geros moralės nuostatas, o nuostolių už turto pagerinimą atlyginimas negali būti išreikalautas, nes tai prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tačiau nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas veikė ne tik atsakovų, savo vaikų naudai, bet ir suvokdamas šį turtą kaip šeimos būstą savo naudai, todėl ieškovo reikalavimą dėl E. J. ir E. J. nepagrįsto praturtėjimo tenkino iš dalies, ieškovo įrodytų pagerinimų vertę padalindamas į tris dalis, nes pagerinimai atlikti trijų asmenų naudai. Kadangi atsakovai apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neskundžia, o pagal CPK 313 straipsnį apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, todėl teismo sprendimo dalis dėl nepagrįsto praturtėjimo, kuria ieškovui priteista trečdalis jo įrodytų pagerinimų vertės, paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35Apeliantas tiek savo patikslintame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jis turtą gerino išimtinai tik savo, o ne šeimos naudai ir interesais. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalį praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Todėl nagrinėjamu atveju ieškovui neprivalėjus atlikti namo pagerinimo darbų, nesant jokio susitarimo dėl darbų atlikimo su atsakovais, atsakovams neįsipareigojus atlyginti ar kompensuoti už ieškovo atliekamus darbus bei ieškovui darbus atliekant išimtinai tik savo interesais ir savo rizika, praturtėjimas tokiu atveju nelaikytinas nepagrįstu ir nesąžiningu, dėl ko nuostoliai tokiu atveju apskritai negalėtų būti atlyginami.

36Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl kai kurių išlaidų priteisimo tuo pagrindu, jog ieškovas dalies patirtų išlaidų negalėjo įrodyti dėl to, kad neturėjo išsaugojęs pirkimo kvitų. Ieškovo nuomone, tai negali būti laikoma pagrindu atmesti ieškovo reikalavimą esant akivaizdžioms aplinkybėms, kad darbai yra atlikti, medžiagos panaudotos, ir byloje yra nustatyta, kad darbus gyvenamajame name atliko ieškovas. Be to, atsakovas dėl turto (gyvenamojo namo) pagerinimo ir remonto darbų patyrė daugiau išlaidų nei pripažino teismas, ką patvirtina aplinkybė, kad teismas nepripažino įrodymais kvitų dėl to, jog jie buvo menkai įžiūrimi. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija „Eglutė“ v. E. R. , bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Geosprendimai“ v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-177/2011). Be to, kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2012; kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė visus byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į pateiktuose kvituose bei sąskaitose faktūrose nurodytas pirktas statybines medžiagas bei su jomis susijusius prekių pavadinimus, į pirktus įrengimus, taip pat atsižvelgdamas į kvitų ir sąskaitų faktūrų išrašymo datas, ir remdamasis CPK 185 straipsnyje įtvirtintais laisvo įrodymų vertinimo principais pagrįstai nurodė, kuriais įrodymais remiamasi (tais, kurie pagrindžia ieškovo reikalavimus), o kuriais nesiremiama ir dėl kokių priežasčių (teismas nesivadovavo sąskaitomis faktūromis, išrašytomis 1999-11-02, nes jos nesusiję su ginčo objektu, t. y. išrašytos iki ieškovo atliktų namo pagerinimo darbų, kvitais, iš kurių nėra galimybės nustatyti, kokios prekės buvo perkamos, kadangi juose nurodyta tik prekės suma, taip pat kvitais, kuriuose informacija neįskaitoma ir iš jų neįmanoma nustatyti, kokios prekės buvo pirktos). Be to, teismas, nustatydamas ieškovo patirtų nuostolių dydį vadovavosi ne tik ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais, bet ir šalių paaiškinimais bei liudytojų parodymais. Taigi pirmosios instancijos teismas aptarė kiekvieną ieškovo pateiktą byloje įrodymą bei įvertino jį sąsajoje su kitais byloje esančiais įrodymais, nepažeisdamas suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, o ieškovo apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo laikytini nepagrįstais.

37Civilinis procesas, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu (CPK 12 straipsnis). Rungimosi principo esmė yra ta, kad būtent įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas prašydamas priteisti nuostolius, atsiradusius dėl namo pagerinimo, privalo įrodyti tiek atliktus namo pagerinimus, tiek savo išlaidas namo pagerinimui atlikti. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog teismas imasi iniciatyvos formuoti pavojingą praktiką, kai asmenys esant nustatytam darbų atlikimo faktui negalės įrodyti ir gauti nuostolių atlyginimo už realų jų atlikimą, laikytinas visiškai nepagrįstu. Nagrinėjamoje byloje ir buvo vertinama tai, ar ieškovas turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą, o jeigu turi, tai kokia apimtimi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus ir liudytojų parodymus, ieškovui už atliktus namo pagerinimus priteisė tiek, kiek ieškovas sugebėjo įrodyti (pagrįsti). O apeliantas skunde nurodydamas, kad teismas neskyrė ekspertizės atliktų darbų vertei nustatyti, nepagrįstai bando įrodinėjimo pareigą perkelti teismui (apeliantas savo iniciatyva ekspertizės atlikti neprašė). Be to, pažymėtina, jog ieškovas, reikalaudamas atlyginti išlaidas už padarytus namo pagerinimus, patirtų išlaidų dydį galėjo įrodinėti ne tik ekspertizės išvadomis, bet ir kitomis įstatymo reikalavimus atitinkančiomis įrodinėjimo priemonėmis.

38Apeliantas skunde taip pat teigia, jog sprendžiant klausimą dėl atlygintinų nuostolių dydžio dera vadovautis CK numatytais kainų skaičiavimo ir nustatymo taisyklėmis (CK 6.249 straipsnio 5 dalis), taip pat nustatant namo įrengimo darbų kainą 2007–2010 m. derėjo vadovautis nepriklausomo asmens – draudimo bendrovės – atliktu turto vertinimu, kuris yra atskaitos taškas sprendžiant dėl ieškovo darbų įvertinimo ir nuostolių atlyginimo. Pažymėtina, jog minėta CK nuostata, reglamentuojanti žalos apskaičiavimo ir nustatymo taisykles, taikoma tuo atveju, kai sprendžiamas sutartinės ar deliktinės atsakomybės klausimas, o šiuo atveju ieškovas savo teises gynė ne per žalos atlyginimo, o per nepagrįsto praturtėjimo institutą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų taikoma ši nuostata, ieškovas bet kokiu atveju privalo įrodyti ne tik tai, jog jis atliko tam tikrus namo pagerinimo darbus, bet ir tai, jog patyrė dėl to išlaidų ir įrodyti šių išlaidų dydį. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo AB „Lietuvos draudimas“ nustatyta gyvenamojo namo atkuriamąja verte (942 000 Lt), kadangi ieškovas namo pagerinimus atliko iki 2010 m., o gyvenamojo namo atkuriamoji vertė AB „Lietuvos draudimas“ buvo nustatyta tik 2012 m., taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, jog namo pagerinimus atliko ne tik ieškovas, bet ir atsakovai, o gyvenamojo namo atkuriamosios vertės dydžiui įtakos turėjo ir nekilnojamojo turto rinkos pokyčiai. Ieškovas, teigdamas, jog dėl jo atliktų pagerinimų išaugo namo vertė, turi įrodyti savo atliktų namo pagerinimo darbų apimtį ir įrodyti, jog būtent dėl šių pagerinimų išaugo namo vertė.

39Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino iš atsakovų I. V. ir A. P. priteistinas sumas, kadangi ieškovas įrodė atliktų ir apmokėtų darbų apimtį. Sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo už atliktus darbus, pirktas medžiagas ir esant pripažintam faktui, kad ieškovas visgi atliko 2005–2006 m. namo gerinimo darbus, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kokios darbų ir medžiagų kainos buvo rinkoje jų atlikimo metu. Pažymėtina, jog I. V. ir A. P. buvo namo, esančio ( - ), bendrasavininkiais iki E. J. ir E. J. 2006-09-04 ir 2006-11-27 pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu įgijo nuosavybės teisę į visą gyvenamąjį namą. Atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas G. J. namo pagerinimus darė I. V. ir A. P. dar esant namo bendrasavininkiais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovai nepagrįstai praturtėjo ir priteisė iš atsakovų I. V. ir A. P. proporcingai už turto pagerinimą tuo laikotarpiu, kai jie buvo namo bendrasavininkiais. Kadangi ieškovas įrodė (pagrindė) tik dalį patikslintu ieškiniu reikalautos iš atsakovų priteisti sumos, todėl teismas ne sumažino iš atsakovų I. V. ir A. P. priteistinas sumas, o priteisė tiek, kiek ieškovas sugebėjo įrodyti (pagrįsti), t. y. priteisė sumas už tuos atliktus namo pagerinimus, kuriuos ieškovas įrodė, ir pagal ieškovo nurodytas atliktų darbų ir medžiagų kainas (ginčo dėl ieškovo nurodytų kainų už atliktus darbus ir medžiagas byloje nėra).

40Dėl daiktų, įgytų iki santuokos ir po ieškovo sutuoktinės mirties

41Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo iki santuokos ir po sutuoktinės mirties įgytų daiktų, laikėsi pozicijos, kad daiktai, įgyti po sutuoktinės mirties, yra skirti šeimos poreikiams tenkinti, todėl mažino ieškovo prašomą priteisti kompensaciją trečdaliu, o daiktai, įgyti iki santuokos, laikytini šeimos turtu, kadangi ieškovas neįrodė, jog tai jo asmeninė nuosavybė, todėl priteisė ½ šių daiktų vertės. Apeliantas šią teismo išvadą laiko nepagrįsta, kadangi iki sudarant santuoką ieškovas daiktus įsigijo tik sau asmeniškai, su sutuoktine šeimos poreikiams buvo įgyjami ir buityje naudojami kiti daiktai, o po sutuoktinės mirties atsakovai netrukus tapo pilnamečiais, todėl ieškovas nebelaikė, kad daiktus įgyja šeimos namų poreikiams tenkinti, nes jie buvo skirti ieškovui asmeniškai naudoti, kai jis įsikels į gyvenamąjį namą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka dėl šių priežasčių.

42Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.), išskyrus aplinkybes, nuo kurių įrodinėjimo pagal įstatymą yra atleidžiami (CPK 182 str.). Ieškovas, prašydamas priteisti daiktų: kavos servizo (porceliano) 6 asm. balto, kavos servizo (porceliano) 6 asm. balto su mėlynais ornamentais, vazos gėlėms (porcelianinės) baltos, knygų rinkinio „Lietuviška enciklopedija“ 4 tomai, pūkinės antklodės (raudonos), pūkinės pagalvės (raudonos), dekoratyvinės dėžutės (porcelianinės) piniginę vertę (iš viso 830 Lt), nurodė, jog šiuos daiktus jis įsigijo savo asmeninėn nuosavybėn iki santuokos. Tačiau šiuos argumentus ieškovas grindžia tik savo paties paaiškinimais, jokių kitų objektyvių įrodymų – rašytinių įrodymų (pvz., daiktų pirkimo kvitų, kitų įsigijimą patvirtinančių dokumentų ir kt.) ieškovas teismui nepateikė, teismo posėdžio metu apklausti liudytojai (tame tarpe ir ieškovo motina E. N. bei teta B. M.) taip pat negalėjo patvirtinti ieškovo teiginių, jog minėtus daiktus jis įsigijo iki santuokos, be to, apeliantas savo skunde nepateikė jokių kitų argumentų, įrodančių šių daiktų priklausomybę ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuotos proceso įstatymo normose, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes bei įrodymų vertinimo taisykles, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į daiktų rūšį, pobūdį (daiktai yra skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti) pagrįstai daiktus, kuriuos ieškovas nurodo įgijęs iki santuokos, pripažino šeimos turtu ir ieškovui priteisė ½ šių daiktų vertės.

43Ieškovas pirmosios instancijos teismo taip pat prašė priteisti daiktų, kuriuos jis nurodė pirkęs po sutuoktinės mirties piniginę vertę (iš viso 12 220 Lt). Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovo nurodyti daiktai yra skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, sprendė, jog jis juos įsigijo tiek savo, tiek vaikų poreikiams tenkinti. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, jog po sutuoktinės mirties atsakovai netrukus tapo pilnamečiais, todėl ieškovas nebelaikė, kad daiktus įgyja šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, kaip jau minėta aukščiau, šeimos nariais šiuo atveju laikomi asmenys, susiję turtiniais ir asmeniniais neturtiniais teisiniais santykiais, kuriuos sieja kraujo giminystės ryšys, todėl ieškovo ir jo vaikų santykiai buvo paremti šeimos, t. y. tėvo – vaikų principu ir tiek ieškovas, tiek atsakovai gerino savo buitį, įsigydami įvairius daiktus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovui priteistina 1/3 šių daiktų vertės.

44Dėl kompensacijos už auksinius papuošalus priteisimo

45Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl auksinių papuošalų kaip daiktų, įgytų bendrosios jungtinės sutuoktinų nuosavybės teise, ½ dalies vertės atlyginimo, atmetė ieškovo argumentus, jog auksiniai papuošalai buvo pirkti kaip investicija. Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su tokia teismo išvada, nurodo, jog papuošalai buvo pirkti kaip investicija, be to, jie yra ne tik moteriški, bet ir vyriški, todėl negalėjo būti tik asmenine R. J. nuosavybe. Kaip jau nurodyta, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu, kuris nustatomas teismų praktikoje įtvirtinta tikėtinumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011, 2010 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Iš voke esančio bylos priedo – segtuvo su nuotraukomis (baudžiamoji byla Nr. 64-1-00397-12) matyti, jog nufotografuoti auksiniai papuošalai (43–54 nuotraukos) yra ne nauji, viena auksinė grandinėlė nutrūkusi, kas patvirtina, kad papuošalai buvo naudojami. Be to, iš fotonuotraukų matyti, jog dalis papuošalų (auskarai, žiedai) yra moteriški, auksinės grandinėlės, atsižvelgiant į jų išvaizdą, taip pat tikėtina yra moteriškos. Atsakovė E. J. patvirtino, jog minėti auksiniai papuošalai buvo R. J. asmeninė nuosavybė, liudytoja E. N. nurodė, jog dalį papuošalų ji pati yra dovanojusi, o atsakovas J. P. nurodė, kad jis niekada nėra matęs, jog ieškovas nešiotų auksines grandinėles, o dukra auksinių papuošalų turėjo, jis su žmona ir vestuvių dieną dukrai padovanojo auksinius papuošalus, ir kitus kartus dovanodavo auksinius dirbinius. Kadangi ieškovas savo reikalavimą dėl auksinių papuošalų piniginės vertės priteisimo faktiškai grindžia tik savo paties paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą ir remdamasis faktų tikėtinumo taisykle, pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad šie auksiniai papuošalai buvo R. J. asmeninė nuosavybė, todėl šių daiktų dalies vertės ieškovui nepriteisė. Be to, pažymėtina, kad ieškovas nebuvo draudimo sutarties šalimi ar naudos gavėju, todėl iš esmės neturi pagrindo pretenduoti į draudimo išmokos dalį.

46Dėl nuostolių priteisimo iš J. P.

47Iš byloje esančios 2012-12-18 pažymos dėl kilusio gaisro matyti, jog 2012-12-13 22.51 val. į Bendrąjį pagalbos centrą, Alytaus skyrių buvo gautas pranešimas, kad adresu ( - ), dega gyvenamasis namas (t. 2 b. l. 74). AB „Lietuvos draudimas“ raštu informavo teismą, jog 2012-12-13 dienos gaisras pastatuose, esančiuose adresu ( - ), yra pripažintas draudžiamuoju ir dėl to išmokėtos draudimo išmokos (t. 2 b. l. 91). Iš AB „Lietuvos draudimas“ pateiktų dokumentų matyti, kad E. R. ir E. J. AB „Lietuvos draudimas“ pateikė prašymą dėl draudimo išmokos už gaisro metu nukentėjusį jų namą, garažą ir kitą turtą pervedimo į jos senelio J. P. sąskaitą banke (t. 2 b. l. 94). Pagal AB „Lietuvos draudimas“ duomenis J. P. buvo išmokėtos šios draudimo išmokos: už gyvenamąjį namą apskaičiuota išmoka – 170 774,27 Lt, už garažą – 26 620,94 Lt, namų turtas gyvenamajame name – 19 915,61 Lt, namų turtas pagalbiniuose pastatuose – 2 000 Lt (t. 2 b. l. 96–99). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šių duomenų visumą, sprendė, jog E. J. ir E. J. prašymas draudimo bendrovei su nurodymu, kur pervesti lėšas rodo jų, kaip draudimo išmokos gavėjų, valią disponuoti lėšomis, jie ir laikytini draudimo išmokos gavėjais, valdančiais tas lėšas nuosavybės teises. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis išvadomis sutinka ir pažymi, jog J. P. nėra sudegusio namo, esančio ( - ) savininku, jis taip pat nėra draudimo sutarties, sudarytos su AB „Lietuvos draudimas“, šalimi (draudėju ar naudos gavėju). Ieškovas savo reikalavimą atsakovui J. P. dėl nepagrįsto praturtėjimo reiškia tuo pagrindu, jog į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesta draudimo išmoka, tačiau nepateikia jokių objektyvių įrodymų, jog draudimo išmoka buvo perleista J. P. asmeninėn nuosavybėn ir jis šią draudimo išmoką panaudojo savo reikmėms, o ne pvz. gaisro pasekmių likvidavimui. Priešingai, tiek atsakovė E. J. (R.) apklausta teismo posėdžio metu patvirtino, jog ji buvo naudos gavėja pagal draudimo sutartį, tik pinigai buvo pervesti į senelio sąskaitą, tiek atsakovas J. P., kuris paaiškino, kad į jo sąskaitą buvo pervestos draudiminės lėšos už sudegusį namą, jis nėra tų pinigų savininkas, jų savininkė E. J., už šias lėšas jis atremontavo sudegusį namą. Tai, kad E. J. (R.) yra draudimo išmokos gavėja pagal draudimo sutartį patvirtina ir AB „Lietuvos draudimas“ pranešimai, kuriais E. R. buvo informuojama apie į J. P. sąskaitą pervestas šias draudimo išmokas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto skundo argumentas, jog atsakovas J. P. teismo posėdžio metu pats pripažino, kad yra gavęs draudimo išmoką iš AB „Lietuvos draudimas“, paaiškino, kad pinigus leido ir naudojo, tačiau net negalėjo pasakyti šių pinigų likučio sąskaitoje, todėl tokie atsakovo J. P. veiksmai ne tik patvirtina, kad jis naudojo pinigus kaip savo, bet kad ir gavo nepagrįstos naudos ieškovo sąskaita, ir yra solidariu atsakovu ieškinio dalyje dėl 95 515 Lt nepagrįsto praturtėjimo, yra visiškai nepagrįstas. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog atsakovas J. P. neįgijo draudimo išmokos savo asmeninėn nuosavybėn (draudimo išmoka atsakovų E. J. ir E. J. prašymu buvo tik pervesta į atsakovo J. P. atsiskaitomąją sąskaitą), šių draudimo išmokos lėšų atsakovas J. P. savo asmeniniams poreikiams nenaudojo (šios lėšos buvo naudojamos sudegusiam atsakovų E. J. ir E. J. namui atstatyti), atsakovas J. P. šias draudimo išmokos lėšas visada laikė E. J. ir E. J. nuosavybe. Ieškovas kitų objektyvių įrodymų, paneigiančių šias teismo padarytas išvadas, nepateikė.

48Dėl bylinėjimosi išlaidų

49Byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovų turėtas 1 000 Lt (289,62 Eur) išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. 5 b. l. 175–176). Atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas), yra pagrįstos, todėl atmetus apeliacinį skundą priteistinos atsakovams iš apelianto (CPK 93 , 98 straipsniai).

50Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi (t. 5, b. l. 162–163) apeliantui G. J. buvo atidėtas žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimas. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantas įpareigotinas sumokėti žyminį mokestį (CPK 84 straipsnis).

51Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

52Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

53Priteisti iš ieškovo G. J. (asmens kodas ( - ) atsakovei E. J. (asmens kodas ( - ) 289,62 Eur (1 000 Lt) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o valstybei – 646,43 Eur (2 232 Lt ) atidėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: 1) priteisti... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 29 d. sprendimu... 7. Dėl nepagrįsto praturtėjimo. Teismas nustatė, jog ieškovo šeima įsigijo... 8. Dėl nuostolių priteisimo iš J. P.. Ieškovas savo reikalavimą atsakovui J.... 9. Dėl daiktų, įgytų santuokos metu. Ieškovas prašė priteisti ½ dalį 17... 10. Dėl daiktų, įgytų asmenine nuosavybe iki santuokos. Ieškovas prašė... 11. Dėl daiktų, įgytų asmenine nuosavybe po ieškovo sutuoktinės mirties.... 12. Dėl nepagrįsto praturtėjimo dėl turto pagerinimo. Ieškovas prašė... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 14. Ieškovas G. J. apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės... 15. 1) Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas tik dalį ieškovo reikalavimų,... 16. 2) Teismas nepagrįstai sumažino iš atsakovų I. V. ir A. P. priteistinas... 17. 3) Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo iki santuokos ir... 18. 4) Teismas neteisingai sprendė, jog nenustačius, kad auksiniai papuošalai... 19. 5) Teismas byloje neskyrė ekspertizės statybos darbų mastu bei kainai... 20. 6) Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog lėšos buvo... 21. 7) Nors šioje byloje teismas aptarė, kokiais įrodymais vadovaujasi... 22. 8) Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl kai kurių išlaidų... 23. Atsakovai E. J., A. P., J. P., E. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 24. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 26. Dėl ieškovo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ... 27. Ieškovas pateikdamas apeliacinį skundą jame pareiškė prašymą bylą... 28. Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir ginčo, kilusio apeliacinės instancijos... 29. Byloje nustatyta, kad ieškovo G. J. šeima turėjo namą ( - ). Namo... 30. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti... 31. Dėl atsakovų nepagrįsto praturtėjimo ir įrodymų vertinimo... 32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovo ir jo... 33. Apeliantas nurodo, jog pilnamečiai vaikai nėra laikomi šeimos nariais,... 34. Vertinant ieškovo reikalavimo priteisti solidariai iš E. J. ir E. J. 95 515... 35. Apeliantas tiek savo patikslintame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde... 36. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos... 37. Civilinis procesas, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu (CPK 12... 38. Apeliantas skunde taip pat teigia, jog sprendžiant klausimą dėl atlygintinų... 39. Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos... 40. Dėl daiktų, įgytų iki santuokos ir po ieškovo sutuoktinės mirties... 41. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo iki santuokos ir po... 42. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys... 43. Ieškovas pirmosios instancijos teismo taip pat prašė priteisti daiktų,... 44. Dėl kompensacijos už auksinius papuošalus priteisimo... 45. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl auksinių papuošalų... 46. Dėl nuostolių priteisimo iš J. P.... 47. Iš byloje esančios 2012-12-18 pažymos dėl kilusio gaisro matyti, jog... 48. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 49. Byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovų turėtas 1 000 Lt (289,62 Eur)... 50. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi (t. 5,... 51. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 52. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą palikti... 53. Priteisti iš ieškovo G. J. (asmens kodas ( - ) atsakovei E. J. (asmens kodas...