Byla 2A-424-440/2014
Dėl individualios materialinės atsakomybės sutarties pripažinimo negaliojančia

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. T. ir T. A. apeliacinius skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4-672/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos gėrimai“ ieškinį atsakovams T. A., R. T. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bei atsakovo T. A. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos gėrimai“ dėl individualios materialinės atsakomybės sutarties pripažinimo negaliojančia,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltijos gėrimai“ kreipėsi į teismą ieškiniu dėl 46799,05 Lt turtinės žalos ir 10000,00 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo T. A.. Nurodė, kad su ieškovei priklausančia parduotuve „Didmena“ atsakovą siejo darbo santykiai. T. A. UAB „Baltijos gėrimai“ dirbo pardavėju nuo 2007-07-30 iki 2009-10-09. Priimant į darbą su atsakovu buvo sudaryta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią atsakovas prisiėmė materialinę atsakomybę ir įsipareigojo tausoti jam perduotas saugoti, pervežti ar kitiems reikalams naudoti bendrovės materialines vertybes, tvarkyti jam patikėtų vertybių apskaitą, nustatyta tvarka parengti ataskaitas apie jų judėjimą ir atlyginti bendrovei žalą dėl netinkamo patikėtų materialinių vertybių saugojimo ir naudojimo. Taip pat atsakovas T. A. buvo pasirašytinai supažindintas ir privalėjo vadovautis statybinių medžiagų parduotuvės pardavėjų 2008-01-02 pareigine instrukcija Nr. 51, kurioje nurodytos pardavėjų pareigos ir teisės, mažmeninės prekybos taisyklėmis, direktoriaus įsakymais. 2009-10-02 atlikta inventorizacija, kurios metu nustatytas 176091,82 Lt dydžio trūkumas. Inventorizaciją atliko ieškovės darbuotojai - komercijos direktorius R. T., trys pardavėjai R. S., R. K. bei atsakovas T. A., o taip pat ieškovės buhalterijos darbuotojai. 2009-10-09 antrosios inventorizacijos metu, po to kai prekyba buvo visiškai sustabdyta ir nevykdoma, sandėlio raktai patikėti komercijos direktoriui R. T., papildomai buvo nustatytas 36853,79 Lt trūkumas. Apie trūkumus informuota policija, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, po inventorizacijų nustatyta, kad 2009-09-21 ir 2009-09-25 į parduotuvę buvo pristatyta 1160 maišų cemento (vertė 13418,42 Lt), kuris nebuvo užpajamuotas, PVM sąskaitos - faktūros nepristatytos buhalterijai, prekei nesuteiktas prekės kodas. Iš viso nustatytų trūkumų suma sudarė 226364,03 Lt. Ieškovė pažymėjo, kad Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono PK vykdytame ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. 62-1-00428-09, kuris 2011-07-05 Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės nutarimu nutrauktas, buvo nustatytos aplinkybės, leidžiančios konstatuoti egzistuojant atsakovo T. A. materialinės atsakomybės sąlygas. Ieškovės vertinimu, faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti, numatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – LR DK) 246 straipsnyje – padaryta žala (pirmosios inventorizacijos metu nustatytas trūkumas, kuris patvirtintas 2010-08-26 FNTT prie LR VRM ūkinės veiklos tyrimo Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje), žala padaryta neteisėta veika (atsakovas netinkamai vykdė savo, kaip darbuotojo pareigas, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – LR BAĮ) 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatas), yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo (ūkinės veiklos tyrimo specialisto išvadoje buvo pateiktas atsakymas, kad už statybinių medžiagų parduotuvės „Didmena“ prekes tiriamuoju laikotarpiu (t.y. nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31) buvo atsakingi darbuotojai, tarp jų ir ieškovės pardavėjas T. A.), yra pažeidėjo kaltė (kadangi su atsakovu T. A. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis jo, kaip darbuotojo, kaltė yra preziumuojama), pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla (atsakovas turėjo prieigą prie dingusių prekių, atlikdavo jų inventorizaciją, buvo atsakingas už prekių priėmimą, pardavimą bei piniginių įplaukų inkasavimą - žala atsirado dėl to, kad atsakovas nevykdė tiesioginių darbo funkcijų). Pagal LR DK 255 straipsnio 1 dalies 3 punktą, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, jeigu žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ieškovė pabrėžė, kad buvusiam įmonės komercijos direktoriui R. T. taip pat yra pareiškusi ieškinį, su buvusiais darbuotojais – vadybininku R. S. ir pardavėju R. K. yra susitaikiusi, reikalavimų jų atžvilgiu teisme nereiškia. Ieškovė iš atsakovo savo pasirinkimu nereikalauja atlyginti visos padarytos žalos ir trūkumų, nustatytų antrosios inventorizacijos metu, bet reikalauja atlyginti 1/4 trūkumo sumos, kuris buvo nustatytas pirmosios inventorizacijos metu ir 1/4 dalį cemento trūkumo sumos, nustatytos jau po inventorizacijų (iš viso – 46799,05 Lt, atėmus jau iš atsakovo padarytų atskaitymų 578,50 Lt sumą), kadangi šie trūkumai susidarė dėl atsakovo kaltės. Ieškovė taip pat prašė priteisti 10000,00 Lt neturtinės žalos, kadangi dėl atsakovo veiksmų pablogėjo ieškovės reputacija, sumažėjo ūkinių – komercinių – ekonominių ryšių plėtimo galimybė, pablogėjo atmosfera darbo kolektyve (1 t. 1-8 b.l.).

4Ieškovė UAB „Baltijos gėrimai“ kreipėsi į teismą ieškiniu dėl 84231,35 Lt turtinės ir 10000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo R. T.. Ieškovė ieškinį grindė tomis pačiomis aplinkybės kaip ir nurodytomis ieškinyje, pareikštame atsakovui T. A.. Papildomai nurodė, kad su ieškovei priklausančia parduotuve „Didmena“ atsakovą siejo darbo santykiai. R. T. UAB „Baltijos gėrimai“ dirbo vadybininku, o vėliau komercijos direktoriumi nuo 2005-02-14 iki 2009-10-09. Su atsakovu nebuvo sudaryta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis bei pasirašyta pareiginė instrukcija, tačiau jis buvo supažindintas ir pasirašęs 2005-09-23 sudarytas darbo tvarkos taisykles. 2009-10-02 inventorizacija buvo atliekama naudojant kaupiklį (brūkšninių kodų skaitytuvą), kurį naudojo būtent atsakovas R. T.. Po atliktos pirmosios inventorizacijos sandėlio raktai buvo patikėti tik atsakovui R. T., parduotuvė veiklos nevykdė, tačiau antrosios inventorizacijos metu papildomai buvo nustatytas 36853,79 Lt trūkumas. Ieškovės nuomone, atsakovas R. T. vienintelis turėdamas parduotuvės raktą, prekes laikotarpiu nuo 2009-10-02 iki 2009-10-09 kažkur išgabeno ar pasisavino, išvaistė, pardavė. Liudytojai ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad atsakovas R. T. prieš inventorizacijas ateidavo ir prašydavo suteikti informacijos apie prekių kiekius buhalterinėje apskaitoje, taigi jis galėjo žinoti ir žinojo tiek faktinius prekių likučius, tiek ir jų kiekį bendrovės apskaitos dokumentuose. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas R. T. žalos nustatymo metu buvo parduotuvės komercijos direktorius, todėl jam taikomi aukštesni ir griežtesni standartai nei techninį darbą atliekantiems darbuotojams. Ieškovė pabrėžė, kad savo pasirinkimu nereikalauja atlyginti visos padarytos žalos ir trūkumų, nustatytų antrosios inventorizacijos metu, bet reikalauja atlyginti 1/4 trūkumo sumos, kuris buvo nustatytas pirmosios inventorizacijos metu, visą antrosios inventorizacijos metu nustatytą trūkumą ir 1/4 dalį cemento trūkumo sumos, nustatytos jau po inventorizacijų (iš viso – 84231,35 Lt sumą). Ieškovė taip pat prašė priteisti 10000,00 Lt neturtinės žalos, kadangi dėl atsakovo veiksmų pablogėjo ieškovės reputacija, sumažėjo ūkinių – komercinių – ekonominių ryšių plėtimo galimybė, pablogėjo atmosfera darbo kolektyve. Be to atsakovas niekuomet nesigailėjo dėl savo netinkamo elgesio, neatsiprašė bendrovės vadovo ir savanoriškai neatlygino nei dalies padarytos žalos (3 t. 1-8 b.l.).

52013-02-08 Akmenės rajono apylinkės teismo nutartimi, bylos pagal ieškovės ieškinius atsakovui T. A. ir R. T., atsižvelgiant į operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, sujungtos (4 t. 35-36 b.l.).

6Atsakovas T. A. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė su atsakovu sudarė netinkamą materialinės atsakomybės sutartį, todėl ja remtis reikalaudama žalos atlyginimo negali. Pažymėjo, kad pati ieškovė pažeidė su atsakovu pasirašytos materialinės sutarties sąlygas – atsakovo darbo pradžioje neatliko materialinių vertybių patikrinimo, nenustatė realaus jų kiekio ir jo atsakovui neperdavė, po to atsakovo darbo eigoje netinkamai organizavo materialinių vertybių patikrinimą, taip nesudarydamas sąlygų atsakovui materialines vertybes išsaugoti. Pabrėžė, kad inventorizacijos buvo atliekamos nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, todėl nėra pagrindo teigti, kad trūkumai atsirado atsakovo darbo metu.

7Atsakovas R. T. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti, nes neįrodyta atsakovo kaltė, tyčia dėl ieškovės parduotuvėje „Didmena“ nustatyto trūkumo. Pažymėjo, kad su juo nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad inventorizacijos buvo atliekamos nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė klaidina teismą teigdama, kad parduotuvės sandėlio raktus turėjo tik atsakovas R. T., nes raktų komplektą turėjo ir ieškovės direktorius R. Č., ir pardavėjai. Be to prekės buvo sandėliuojamos ne tik keliose patalpose, bet ir lauke. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas būtų netinkamai vykdęs savo darbo pareigas, pažeidinėjęs įstatymus ar kitus norminius aktus (3 t. 142-148 b.l.).

82013-04-12 atsakovas T. A. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2007-07-27 tarp UAB „Baltijos gėrimai“ ir T. A. sudarytą „Visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį“ negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad individuali materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe, sutartyje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrinantis sąlygas, kad žala neatsirastų. Grupinė visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaroma su darbuotojų grupe tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės. Atsakovas su ieškove darbo sutartį sudarė 2007-07-27, atsakovas buvo priimtas dirbti statybinių medžiagų parduotuvėje „Didmena” pardavėju, tą pačią dieną pasirašė visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį. Parduotuvėje materialiai atsakingi buvo ir kiti darbuotojai, kurių darbas tiesiogiai susijęs su prekių priėmimu, pardavimu, perdavimu. Materialinės vertybės nebuvo perduotos kiekvienam darbuotojui atskirai, dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės. Ieškovė darbo pradžioje jokių materialinių vertybių atsakovui T. A. neperdavė, neatliko tokių vertybių inventorizacijos, tokios inventorizacijos nebuvo atliekamos ir keičiantis materialiai atsakingiems asmenims. Atsakovo vertinimu ieškovė pažeidė LR DK 256 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl sutartis laikytina niekine, negaliojančia nuo pat jos sudarymo dienos (4 t. 78-81 b.l.).

9Ieškovė UAB „Baltijos gėrimai“ su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovo reikalavimui taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pažymėjo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta laisva šalių valia, ši sutartis atitiko šalių valią, buvusią sutarties sudarymo momentu. Pabrėžė, kad LR DK 256 straipsnio 2 dalis nenustato jokių imperatyvių reikalavimų ir draudimų dėl individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo ir darbuotojo atsakomybės (4 t. 83-88 b.l.).

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Akmenės rajono apylinkės teismas 2014-01-6 sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš T. A. 46799,05 Lt turtinės žalos atlyginimo, 2000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 1465,44 Lt žyminio mokesčio ir 2081,20 Lt už suteiktas advokato paslaugas; iš R. T. priteisė 84231,35 Lt turtinės ir 2000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 2173,22 Lt žyminio mokesčio ir 2289,32 Lt už suteiktas advokato paslaugas, likusioje dalyje ieškovo UAB „Baltijos gėrimai“ ieškinį atmetė. Priteisė iš UAB „Baltijos gėrimai” T. A. ir R. T. po 304,92 Lt kiekvienam už suteiktas advokato paslaugas. Priteisė į valstybės biudžetą iš T. A. ir R. T. po 38,47 Lt išlaidų, iš UAB „Baltijos gėrimai” 12,52 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. T. A. priešieškinį ieškovei UAB „Baltijos gėrimai” atmetė. Teismas nustatė, kad su atsakovu T. A. darbdavys buvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Atsakovo R. T. darbas buvo tiesiogiai susijęs su prekių užsakymu, priėmimu, pardavimu ir perdavimu bei piniginių įplaukų perdavimu į bendrovės kasą, nors su juo nebuvo pasirašyta sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės. Teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovas R. T. dirbo vadovaujančiose pareigose, inventorizacijų metu aptiktus didelės vertės trūkumus vertino kaip tiesioginę atsakovo netinkamo pareigų atlikimo pasekmę. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad susitarimas dėl darbuotojo materialinės atsakomybės nebūtinai turi būti išreikštas atskiru rašytiniu dokumentu - materialinės atsakomybės sutartimi, kadangi šios sutarties sąlygos gali būti perkeltos į kitus dokumentus. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovui R. T. taikytinos visiškos materialinės atsakomybės nuostatos dėl fiduciarinių santykių su darbdaviu pobūdžio ir dėl materialinės atsakomybės, kurią atsakovas pasirašytinai prisiėmė pagal darbdavio dokumentus. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai T. A. ir R. S. buvo tinkamai supažindinti su ieškovo (darbdavio) lokaliniais aktais, nustatančiais vidaus darbo tvarką, darbuotojų pareigas pagal pareiginius nuostatus, atsakomybę dėl perduotų materialinių vertybių neišsaugojimo, todėl darbuotojai žinojo savo įsipareigojimus ieškovei (darbdaviui). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje žalos padarymas neteisėta atsakovų veika pasireiškė tuo, kad jie neužtikrino materialinių vertybių išsaugojimo, nesiėmė priemonių išvengti nuostolių. Teismo vertinimu tai, kad parduotuvėje buvo netinkamai atliekamos inventorizacijos ar neatliekamos inventorizacijos pradėjus dirbti parduotuvėje, nepaneigia atsakovų materialinės atsakomybės dėl nustatytų trūkumų. Atsakovas T. A., pasirašydamas visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį su darbdaviu, turėjo teisę reikalauti atlikti inventorizaciją parduotuvėje, sužinoti jam perduodamų materialinių vertybių kiekį, tačiau šia teise nepasinaudojo. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nepatvirtino atsakovų teiginių, kad prekių trūkumas galėjo atsirasti dėl netinkamai vestos buhalterijos. Teismas remdamasis bylos duomenimis, padarė išvadą, kad atsakovai, žinodami, jog bus atliekama inventorizacija, iš buhalterijos gaudavo prekių likučių kiekius, pagal kuriuos atitinkamai nurodydavo prekių kiekį. Buhalterijos darbuotojai skaičiuojant prekių likučius parduotuvėje nedalyvaudavo, prekių kiekis būdavo įrašomas pagal prekių lapeliuose nurodytus duomenis. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovai nerūpestingai vykdė bendrovės dokumentuose jiems numatytas pareigas, nesiėmė priemonių, kiek tai leido galimybės, apsaugoti materialines vertybes. Atsakovų pareigų, susijusių su materialinių vertybių saugumu, netinkamas atlikimas ir sudarė galimybę atsirasti prekių trūkumui, sukėlusiam didelius nuostolius bendrovei. Tokiu būdu yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo bei pažeidėjų kaltės. Teismas pažymėjo, kad atsakovai teiginių dėl galimo netinkamo ar apgaulingo darbdavio buhalterinės apskaitos tvarkymo, bei aplinkybių, kad kartais dideli prekių kiekiai buvo tiesiogiai pristatomi pirkėjams, dėl ko galėjo susidaryti trūkumai, nepagrindė jokiais pakankamais ir teisiniais įrodymais. Įvertinęs byloje surinktą medžiagą, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju yra nustatytos visos materialinės atsakomybės sąlygos, todėl atsakovams taikytina materialinė atsakomybė ir iš atsakovų R. T. ir T. A. ieškovei priteistinos prašomos sumos dėl turtinės žalos atlyginimo. Dėl neturtinės žalos priteisimo teismas pažymėjo, kad ieškovės prašymas tenkintinas iš dalies ir priteistina po 2000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas įvertinęs visumą įrodymų pagal savo vidinį įsitikinimą, atsižvelgdamas į objektyviai nustatytas aplinkybes, į ieškovės nurodytus motyvus dėl atsakovų veiksmais sukeltų pasekmių bendrovei padarė išvadą, kad prašoma priteisti 10000,00 suma neturtinės žalos atlyginimui yra aiškiai per didelė. Atsakovo T. A. priešieškinį teismas atmetė tuo pagrindu, kad nuo visiškos materialinės atsakomybės sutarties su darbdaviu UAB „Baltijos gėrimai“ sudarymo 2007-07-27 praėjo daugiau kaip trys metai, atsakovas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senatį, termino atnaujinti neprašė.

12III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

13Apeliaciniu skundu atsakovas R. T. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2014-01-06 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje UAB „Baltijos gėrimai“ darbuotojus R. S., R. K., P. D., L. R., R. Č., apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, įpareigoti ieškovę pateikti papildomus duomenis (5 t. 21-29 b.l.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

141. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl atsakovo materialinės atsakomybės sąlygų buvimo padarė pažeisdamas įrodinėjimą ir rodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos LR DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, atliko nemotyvuotus skaičiavimus, dėl ko sprendime nurodyti skaičiai nepaaiškinti ir nepagrįsti, nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, dėl ko negalima laikyti esant nustatytomis visas materialinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas. Skundžiamu sprendimu iš atsakovo R. T. yra priteista 1/4 trūkumų dalis pagal 2009-10-02 inventorizaciją, 1/4 dalis dėl cemento trūkumo bei visas trūkumas pagal 2009-10-09 inventorizaciją, tai sumoje turėtų būti 73546,10 Lt ((157284,96 Lt/4)+( 13418,42 Lt/4)+ 30870,26 Lt), tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta 84231,35 Lt, t.y. daugiau kaip 10000,00 Lt didesnė suma. Teismas nepagrindę tokio nesutapimo. Be to, sprendime nėra motyvuojama, kodėl iš atsakovo priteisiama 1/4 dalis žalos, o ne pvz. 1/6 ar 1/8 dalis bei kam tenka prievolė atlyginti kitas dalis. Apelianto teigimu, byloje pateikti dokumentai - 2009-10-02 inventorizacija, 2009-10-09 inventorizacija, 2009-09-21 PVM sąskaita faktūra Nr. AC045908 6940,56 Lt sumai ir 2009-09-25 PVM sąskaita faktūra Nr. AC046149 6477,86 Lt sumai, neįrodo ieškovės patirtos realios žalos fakto. 2010-08-26 specialisto išvadoje Nr. 5-4/79 nurodoma, kad 188155,22 Lt (157284,96 Lt + 30870,26 Lt) prekių trūkumų susidarymo priežastimi gali būti ne tik materialiai atsakingų asmenų aplaidumas ar piktnaudžiavimas, bet ir „realūs natūralios netekties nuostoliai sandėliuojant neatitinkantys nustatytų normatyvų, klaidos dokumentuojant atsargų judėjimą, dokumentų, fiksuojančių atsargų priėmimo ar išdavimo ūkines operacijas neįtraukimas į apskaitą, aritmetinės klaidos“. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra PVM mokėtojas, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo priteisė iš atsakovo sumą su PVM ir tokiu būdu sudarė sąlygas ieškovei be pagrindo praturtėti.

152. Šiaulių apygardos prokuratūros 2011-07-15 nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 62-1-428-09, kurioje įtarimai buvo pareikšti keturiems bendrovės darbuotojams R. T., T. A., R. S., R. K.. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus duomenų, pagrindžiančių minėtų asmenų kaltę dėl UAB „Baltijos gėrimai“ statybinių medžiagų parduotuvės „Didmena“ didelės vertės turto iššvaistymo. Atsakovą reabilituojantis Šiaulių apygardos prokuratūros 2011-07-15 nutarimas yra oficialusis rašytinis įrodymas ir turi didesnę įrodomąją galią palyginti su kitais byloje esančiais įrodymais (LR CPK 197 straipsnio 2 dalis). Šiame nutarime tyčiniai neteisėti veiksmai ieškovės atžvilgiu nenustatyti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė įrodytomis visas būtinąsias atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas. Apelianto vertinimu, už UAB „Baltijos gėrimai“ patirtą žalą, yra atsakingas tik jos valdymo organas direktorius R. Č.. Vykdydamas žodinį bendrovės vadovo nurodymą, apeliantas R. T. dirbo su tiekėjais, rūpinosi statybinių medžiagų užsakymais, kad parduotuvėje nuolat būtų papildytas prekių asortimentas, užtikrinta pasiūla. Apeliantui nebuvo pavesta saugoti parduotuvėje esančias materialines vertybes, vesti jų buhalterinę apskaitą, įforminti jų apskaitos dokumentus ar panašiai. Tam parduotuvėje visą parą dirbo sargas, dirbo apskaitininkė ir kiti darbuotojai, kurie, apelianto manymu, ir turėjo vykdyti šias funkcijas. Tačiau kilus ginčui ir pradėjus gilintis į situaciją, tapo akivaizdu, kad UAB „Baltijos gėrimai“ direktorius R. Č. netinkamai organizavo įmonės kasdienę veiklą, nepriėmė reikalingų lokalinių teisės aktų, nenustatė konkretiems darbuotojams konkrečių pareigų ir atsakomybės, dėl ko ir susidarė sąlygos nuostoliams bendrovėje atsirasti. Nenustatydamas griežtos darbo tvarkos, vadovas R. Č. ir pats naudojosi savo paties sukurtomis spragomis - jis arba jo kontroliuojamos ar susijusios kitos įmonės vadovas, nurodydavo tiekėjams prekes vežti tiesiai į objektą, aplenkiant parduotuvę, o įsigijimo dokumentus pristatydavo į buhalteriją arba ne. Tokiu būdu UAB „Baltijos gėrimai“ direktorius pats iššvaistė bendrovės turtą ir šiuo ieškiniu siekia savo atsakomybę perkelti eiliniams darbuotojams. Be to apeliantas R. T. nebuvo skiriamas inventorizacijos komisijos pirmininku ar jos nariu, todėl jis nėra atsakingas dėl inventorizacijos atlikimo tvarkos pažeidimų bei to sąlygojamų trūkumų susidarymo.

163. Apeliantas dirbo UAB „Baltijos gėrimai“ komercijos direktorium ir jo darbas buvo ieškoti prekes palankiausiomis kainomis parduodančių tiekėjų, rūpintis statybinių medžiagų užsakymais, kad parduotuvėje nuolat būtų papildytas prekių asortimentas. Apeliantas dirbo administracini darbą ir jo darbas nebuvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, perdavimu, pirkimu ar gabenimu. Apeliantui darbdavio nebuvo pavesta vesti materialinių vertybių apskaitos, pasirašytinai priimti prekes į parduotuvę ir/ar pasirašytinai perduoti jas kitiems asmenims (taip pat kitiems bendradarbiams). Todėl su apeliantu ir nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Tik kilus ginčui be jokio pagrindo bandoma ne tik pritaikyti jam materialinę atsakomybę, bet ir praplėsti jos ribas. Su apeliantu buvo sudaryta tipinės formos darbo sutartis, jis pasirašytinai supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginių nuostatų neturėjo. Jokiuose bendrovės vidaus dokumentuose, su kuriais R. T. buvo supažindintas pasirašytinai, nėra nuostatų, numatančių jo visišką materialinę atsakomybę, todėl ji apeliantui pritaikyta nepagrįstai.

174. Duomenų, kad apeliantas būtų pažeidęs savo darbo pareigas ir tai padaręs tyčia, byloje nėra. Teismo sprendime esantis teiginys, kad „atsakovai, žinodami, kad bus atliekama inventorizacija, iš buhalterijos gaudavo prekių likučių kiekius, pagal kuriuos atitinkamai nurodydavo prekių kiekį“ yra jokiais procese leidžiamais įrodymais nepagrįstas ir jau sekančiu sakiniu paties teismo paneigiamas, nurodant, kad „prekių kiekis būdavo įrašomas pagal prekių lapeliuose nurodytus duomenis“. Atliekant inventorizacijas, dar nebuvo apskaitomas per mėnesį pagal sąrašus išduotas prekių kiekis, todėl buhalteriniai duomenys apie prekių likučius nebuvo tikslūs. Atliekant inventorizaciją, darbuotojai faktiškai suskaičiuodavo prekes ir jų kiekį užrašydavo ant lapelių, kuris ir buvo įvedamas į elektroninį kaupiklį. Apeliantas vykdydamas tiesiogines pareigas, t.y. rūpindamasis prekių užsakymais, kiekvieną dieną turėjo žinoti orientacinę informaciją apie prekių likučius. Darbdavys pats, pažeisdamas teisės normas, įtraukęs apeliantą į inventorizaciją atliekančių asmenų komisiją ir nenustatęs jam konkrečios užduoties skaičiuoti, vesti duomenis į elektroninį kaupiklį ar tik stebėti bei pats suteikęs prieigą prie buhalterinių duomenų (leidęs buhalterei tokius duomenis išduoti, nenustatęs aiškios tvarkos buhalteriniams duomenims gauti, naudoti), neturi teisės kaltinti apelianto tuo, kad jis dalyvavo inventorizacijos komisijoje ir vedė į elektroninį kaupiklį informaciją galimai žinodami šiuos buhalterinius duomenis. Apeliantas sąžiningai į elektroninį duomenų kaupiklį vedė tokį prekių kiekį, koks buvo nurodytas lapeliuose, prekes natūroje suskaičiavusių darbuotojų, duomenų neklastojo. Tačiau ar visuose lapeliuose darbuotojų užrašyti prekių kiekiai atitiko jų kiekį natūroje, apeliantas nežino, nes kaip ir kiti inventorizacijos komisijos nariai, visų parduotuvėje buvusių prekių tikrai neskaičiavo.

185. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo rėmėsi 2009-10-02 inventorizacijos dėl 157284,96 Lt prekių trūkumo duomenimis, nes šio dokumento nėra pasirašę atliktame prekių patikrinime dalyvavę materialiai atsakingi asmenys, inventorizacijos rezultatų įforminimo dokumentai nepasirašyti inventorizaciją atlikusių komisijos narių, todėl minėtas dokumentas nepatvirtina jame įrašytų duomenų apie faktiškai rastus neparduotų prekių kiekius bei jų trūkumą. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad 2009-10-09 inventorizacijos metu nustatytas papildomas 30969,57 Lt prekių trūkumas atsirado būtent laikotarpiu nuo 2009-10-02 iki 2009-10-09. Teismas visą šią trūkumų sumą priteisė iš apelianto motyvuodamas tuo, kad kitas atsakovas T. A. šiuo laikotarpiu nedirbo. Teismas pareigą atlyginti žalą siejo su apelianto darbo laiku, tačiau nepagrįstai laikė, kad ir žala atsirado būtent šiuo laiku. Priešingai, 2010-08-26 specialisto išvada Nr. 5-4/79 konstatuota, kad įvertinus visus tyrimui pateiktus buvusių inventorizacijų dokumentus, dėl padarytų inventorizacijų atlikimo tvarkos pažeidimų, „tiksliai negalima nustatyti per kokį laikotarpį statybinių medžiagų parduotuvėje „Didmena“ susidarė minėtas prekių trūkumas“. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2009-10-01 bendrovė veiklos nevykdė, todėl trūkumas susidarė (paaiškėjo) išskirtinai dėl apskaitos ir inventorizavimo klaidų. Teismas šią žalą priteisė vien iš atsakovo motyvuodamas tuo, kad apeliantas turėjo raktus nuo parduotuvės. Tačiau antrus raktus, galimai net keliais egzemplioriais, nuo parduotuvės turėjo ir UAB „Baltijos gėrimai“ direktorius R. Č. Teismas neįsigilino ir nevertino aplinkybių, kad apelianto darbo valandos buvo nuo 8 iki 17 val., o parduotuvė ir kiti darbuotojai dirbo nuo 7 iki 19 val. Tai reiškia, kad atsakovas ateidavo į darbą, kai parduotuvė jau buvo atrakinta ir pradėjusi dirbti, o baigdavo darbą šiai dar neužsidarius. Raktus nuo parduotuvės turėjo pardavėjai arba apsaugos darbuotojai. Esant tokiam darbdavio nustatytam darbo laikui, darbuotojas negali būti įpareigojamas saugoti parduotuvę ir joje esančias prekes. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad nutraukus parduotuvės veiklą, raktus nuo parduotuvės apeliantas direktoriui grąžino 2009-10-08 d. 8 val. ryte, kai inventorizacija buvo atlikta tik sekančią dieną. Tai reiškia, kad UAB „Baltijos gėrimai“ direktorius visą parą laiko pats vienas turėjo nevaržomą prieigą prie parduotuvės patalpų. Be to, 2009-10-09 inventorizacijos metu nustatytas papildomas 30969,57 Lt prekių trūkumas susideda iš prekių, kurios buvo sandėliuojamos lauke (trinkelės, blokeliai, plytos ir kita). Tai reiškia, kad prieigai prie šių prekių raktai nuo parduotuvės apskritai nereikalingi. Apeliantui nebuvo nustatyta pareiga fiziškai būti šalia, budėti ir saugoti šias darbdavio materialines vertybes. Darbdavys pats pasirinko priemones šių prekių apsaugai. Teritorija yra aptverta, saugoma specialiai tam pasamdyto apsaugos darbuotojo, išvažiavimas reguliuojamas pakeliama užkarda. Norint išgabenti nustatytą prekių kiekį, reikalinga 5-6 sunkvežimių. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas laikotarpiu nuo 2009-10-02 iki 2009-10-09 būtų sunkvežimiais gabenęs statybines medžiagas iš saugomos ir pakeliama užkarda reguliuojamos teritorijos, todėl teismas be jokio pagrindo priteisė iš jo žalos atlyginimą. Žala už neapskaitytą cementą iš atsakovo taip pat priteista nepagrįstai. Apeliantui nebuvo nustatyta pareigos priimti į sandėlį atvežamas prekes bei į buhalteriją pristatyti įsigijimo dokumentus, tai jis tokių funkcijų ir nevykdė. Apeliantas nieko nežino apie byloje aptariamą cementą, nėra pasirašęs ant krovinio dokumentų, to cemento ir jo įsigijimo dokumentų nematė, jie jam perduoti nebuvo. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad cemento krovinį iš AB „Akmenės cementas“ pasirašytinai priėmė UAB „Baltijos gėrimai“ darbuotojas P. D. ir pasirašytinai niekam jo neperdavė, todėl tik jis atsakingas už šį krovinį.

196. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neturtinės žalos priteisimo nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Ieškovė teigė, jog UAB „Jupoja“ ketino perimti parduotuvės veiklą, bet paaiškėję prekių trūkumai pakirto komercinių partnerių pasitikėjimą ieškove, neabejotinai pablogino jos reputaciją, sumažino ūkinių – komercinių - ekonominių ryšių plėtimo galimybes. Apelianto vertinimu, šie duomenys neatitinka tikrovės. UAB „Baltijos gėrimai“ ir UAB „Jupojos statybinės medžiagos“ buvo sudariusios patalpų nuomos sutartį ir dar iki 2009-10-01 darbdavio veiklos nutraukimo minėtu adresu, nuomininkas jau vežė ir krovė savo prekes į parduotuvę, rengėsi patalpas ir ruošėsi savo veiklai. Tai reiškia, kad dar iki trūkumų paaiškėjimo fakto, ieškovas su UAB „Jupojos statybinės medžiagos“ buvo užmezgę komercinius santykius, kurie sėkmingai tęsiasi iki šiol. Jokio reputacijos pablogėjimo ar kokių tai kitų neigiamų padarinių ieškovė nėra patyrusi.

207. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 62-1-428-09 buvo pradėtas keturių bendrovės darbuotojų R. T., T. A., R. S., R. K. atžvilgiu. Tačiau ieškinį ieškovė pareiškė tik dviem iš šių asmenų - R. T. ir T. A.. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokiais motyvais remiantis ieškovė dovanojo ir nereikalavo žalos atlyginimo iš kitų materialiai atsakingų asmenų. Bet kokiu atveju, teismo sprendimas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, todėl šie asmenys privalėjo byloje dalyvauti trečiaisiais asmenimis. Į bylą trečiuoju asmeniu taip pat turėjo būti įtrauktas ir UAB „Baltijos gėrimai“ darbuotojas P. D., pasirašytinai priėmęs cemento krovinį iš AB „Akmenės cementas“, L. R., atsakinga už inventorizacijų atlikimą, bei UAB „Baltijos gėrimai“ direktorius R. Č., nes būtent jis atsakingas už bendrovėje nustatytus trūkumus.

21Atsiliepimu į atsakovo R. T. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Baltijos gėrimai“ nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas R. T., būdamas ieškovės vadovaujančiu darbuotoju, pažeidė teisės aktais ir darbo sutartimi jam nustatytas pareigas, pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais žalos paskaičiavimais ir pagrįstai priteisė iš atsakovo R. T. 84231,35 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 2000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovei. Teismas pagrįstai pripažino daugiau tikėtinais ieškovės argumentus apie atsakovo padarytą turtinę žalą, atsakovo kaltę dėl žalos atsiradimo nei atsakovo atsiliepimus ir įrodinėjimus, kad atsakovas žalos ieškovei nepadarė. Atsakovo teiginiai apie tai, kad jis esąs nekaltas dėl žalos atsiradimo arba kad žala apskritai nesanti nustatyta paneigiami byloje esančiais įrodymais, kurių didžioji dalis yra rašytiniai įrodymai. Atsakovas buvo pasirašytinai supažindintas su 2005-09-23 patvirtintomis Darbo tvarkos taisyklėmis Nr. 1, kurių 6.4 punktas reikalauja, kad darbuotojai privalo pranešti įmonės vadovui apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui, o 6.3 punktas reikalauja imtis priemonių skubiam priežasčių ir sąlygų, trukdančių ir apsunkinančių normalų darbą, pašalinimui, informuoti apie tai administraciją. Pažymėjo, kad ieškovės įmonėje nuolat vyko statybos, parduotuvių remontai, įmonės viduje visą laiką buvo naudojamos statybinės medžiagos ir kitos materialinės vertybės, tačiau visuomet šis prekių judėjimas buvo tinkamai apskaitomas, pajamuojamas ir išlaiduojamas. Apskaitos tinkamumas buvo patikrintas ir specialistės baudžiamojoje byloje, kurioje duota išsami išvada apie materialinių vertybių apskaitą, pajamavimą ir išlaidavimą - priekaištų dėl to specialistė ieškovei neturėjo, nurodoma, kad visos ūkinės operacijos yra fiksuojamos buhalterinės apskaitos dokumentuose tinkamai. Specialistei baudžiamojoje byloje, be kita ko, buvo pateikti ir atsakovų minimi pačių atsakovų tvarkomi sąrašai, kurių pagrindu įmonė išrašydavo sąskaitas - faktūras. Tokiu būdu atsakovų taip akcentuojamas statybinių medžiagų naudojimas įmonės vidaus reikmėms, parduotuvių remontui teisėtumo aspektu jau yra patikrintas, todėl pakartotinis šių faktų tikrinimas jokių rezultatų nebeduotų. Atsižvelgiant į tai, kad tik apeliaciniame skunde apeliantas R. T. iškėlė abejonę dėl žalos fakto nustatymo, todėl ieškovė pateikia įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė dar 2009-11-09 mokėjimo nurodymu Nr. N00000001864 sumokėjo UAB „Cemeka“ 6940,56 Lt pagal PVM sąskaitą - faktūrą Nr. ACO45908 ir 6477,86 Lt - pagal PVM sąskaitą - faktūrą ACD46149 (šios sąskaitos buvo pateiktos baudžiamojoje byloje specialistės tyrimui, jos yra aprašytos ir įvertintos baudžiamojoje byloje). Ieškovė pažymėjo, kad ieškinys su reikalavimais atsakovams buvo reiškiamas ir inventorizacijos aktuose nurodomi trūkumai nustatyti, jau atskaičius leidžiamus atskaitymus pagal atsakovo nurodomus teisės aktus, nors natūrali netektis pagal teisės aktus ir nėra privaloma išskaičiuoti, o tik yra leidžiama, ši netektis ieškovės buvo išskaičiuota iš prašomos priteisti žalos ir tai patvirtina dokumentai, esantys byloje. Dėl reikalavimo priteisti ne visą, žalą, bet 1/4 jos dalį ir dėl R. K., R. S., R. Č. bei kitų asmenų įtraukimo į procesą dalyvaujančiais byloje asmenimis, ieškovė pažymėjo, kad su buvusiais darbuotojais - vadybininku R. S. ir pardavėju R. K. - yra susitaikiusi, sudariusi taikos sutartis kitose civilinėse bylose, iškeltose dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, todėl reikalavimų dėl žalos atlyginimo šių asmenų atžvilgiu teisme ieškovė nereiškė. Esant įsiteisėjusiam galiojančiam bet kokios formos teismo procesiniam sprendimui, šalis nebegali pakartotinai kelti klausimų ir reikšti reikalavimų, kuriais jau yra susitarta, todėl ieškovės nuomone nagrinėjamu atveju buvę ieškovo darbuotojai nebeturi jokio materialinio ar procesinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Bylos duomenys, apelianto neteisėta veika buvo padaryta tyčia, t.y. netiesiogine tyčia, kai asmuo suvokia daromos neteisėtos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti žala, bet, nors to nenorėjo, sąmoningai leido jai atsirasti. Tokiu būdu teismas pagrįstai rėmėsi LR DK 255 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir priteisė iš atsakovo ieškovei visą reikalautą žalą. Ieškovė pabrėžė, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, Ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų vertinimas didesnės įrodomosios galios neturi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nagrinėdami civilinę bylą, rėmėsi joje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma. 2011-07-15 Šiaulių apygardos prokuratūros nutarime būtent ir buvo konstatuota ieškovei padaryta žala, buvo tirti atsakovo veiksmai ir elgesys baudžiamosios atsakomybės požiūriu, o priimtas nutarimas įrodo tik tiek, kad nesurinkta pakankamai įrodymų ir duomenų, leidžiančių atsakovus patraukti baudžiamojon atsakomybėn (5 t. 37-51 b.l.).

22Apeliaciniu skundu atsakovas T. A. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2014-01-06 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, atsakovo T. A. priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje UAB „Baltijos gėrimai“ darbuotojus R. S., R. K., P. D., L. R., R. Č., apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, įpareigoti ieškovę pateikti papildomus duomenis (5 t. 1-10 b.l.). Atsakovas T. A. apeliacinį skundą grindžia tais pačiais motyvais kaip ir nurodytais atsakovo R. T. apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad:

231. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, liudijančių, kad atsakovas T. A. būtų sunkvežimiais gabenęs statybines medžiagas iš saugomos ir pakeliama užkarda reguliuojamos teritorijos, todėl teismas be jokio pagrindo priteisė žalos atlyginimą. Žala už neapskaitytą cementą iš atsakovo taip pat priteista nepagrįstai, kadangi apeliantas nieko nežino apie byloje aptariamą cementą, nėra pasirašęs ant krovinio dokumentų, to cemento ir jo įsigijimo dokumentų nematė, jie jam perduoti nebuvo. Be to atsakovas T. A. nebuvo skiriamas inventorizacijos komisijos pirmininku ar jos nariu, todėl jis nėra atsakingas dėl inventorizacijos atlikimo tvarkos pažeidimų bei to sąlygojamų trūkumų susidarymo.

242. Nors su apeliantu buvo sudaryta 2007-07-27 visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis, tačiau jos nuostatos yra bendro pobūdžio ir niekaip nekonkretizuotos lokaliniais bendrovės dokumentais. Pagal sutarties 1.1 punktą atsakovas buvo įsipareigojęs tausoti jam perduotas materialines vertybes ir šios pareigos laikėsi. Apeliantas sutarties 1.3 punkte nustatyta tvarka tvarkyti materialinių vertybių apskaitą negalėjo vykdyti, nes darbdavys nebuvo nustatęs jokios su tuo susijusios tvarkos. Apeliantui darbdavio nebuvo pavesta pasirašytinai priimti prekes į parduotuvę ir/ar pasirašytinai perduoti jas kitiems asmenims (taip pat kitiems -bendradarbiams). Darbdavys nevykdė visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartyje numatytų pareigų - nesiėmė organizacinių priemonių, nesudarė normalių darbo sąlygų materialinių vertybių apsaugai, visos inventorizacijos atliktos pažeidžiant teisės aktus, iš jų neįmanoma nustatyti prekių likučių. Atsižvelgiant į tai, kad darbdavys nevykdė savo įsipareigojimų, darbuotojas negali būti kaltinamas nevykdęs savųjų pagal sutartį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo T. A. priešieškinį. Jokios materialinės vertybės T. A. nebuvo individualiai perduotos jo vieno žiniai, todėl individuali visiškos atsakomybės sutartis apskritai negalėjo būti vykdoma nuo jos sudarymo pradžios. Apeliantui pradedant dirbti 2007-07-27 nebuvo padaryta materialinių vertybių inventorizacija, nebuvo nustatytas jų realus kiekis apelianto darbo pradžioje ir jos apeliantui nebuvo perduotos. Materialinių vertybių inventorizacijos ir perdavimo būtinumas keičiantis materialiai atsakingiems asmenims reglamentuojamas LR Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintos „Inventorizacijos tvarkos“ 5 punktu - nustatyta, kad keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, turi būti inventorizuojama turto dalis, perduodama vieno materialiai atsakingo asmens kitam materialiai atsakingam asmeniui (pagal reikalų perdavimo ir priėmimo dienos būklę). Kadangi ieškovė pažeidė LR DK 256 straipsnio 2 dalį, tai sutartis yra niekinė - negalioja nuo jos sudarymo dienos dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (LR CK 1.80 straipsnis). Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė šiuos argumentus, jie liko neišnagrinėti, į juos neatsakyta.

253. Duomenų, kad apeliantas būtų pažeidęs savo darbo pareigas, byloje nėra. Teismo sprendime esantis teiginys, kad „atsakovai, žinodami, kad bus atliekama inventorizacija, iš buhalterijos gaudavo prekių likučių kiekius, pagal kuriuos atitinkamai nurodydavo prekių kiekį“ yra jokiais procese leidžiamais įrodymais nepagrįstas ir jau sekančiu sakiniu paties teismo paneigiamas, nurodant, kad „prekių kiekis būdavo įrašomas pagal prekių lapeliuose nurodytus duomenis“. Apeliantas nesidomėjo buhalteriniais prekių likučiais, tai neįėjo į jo pareigas. Atliekant inventorizacijas, dar nebuvo apskaitomas per mėnesį pagal sąrašus išduotas prekių kiekis, todėl buhalteriniai duomenys apie prekių likučius nebuvo tikslūs. Atliekant inventorizaciją, apeliantas ir kiti darbuotojai faktiškai suskaičiuodavo prekes ir jų kiekį užrašydavo ant lapelių, kuris ir buvo įvedamas į elektroninį kaupiklį. Atsakovas prekes skaičiavo neturėdamas duomenų apie buhalterinius prekių likučius. R. T. vykdydamas tiesiogines pareigas, t.y. rūpindamasis prekių užsakymais, kiekvieną dieną turėjo žinoti orientacinę informaciją apie prekių likučius. Darbdavys pats, pažeisdamas teisės normas, įtraukęs R. T. į inventorizaciją atliekančių asmenų komisiją ir nenustatęs jam konkrečios užduoties skaičiuoti, vesti duomenis į elektroninį kaupiklį ar tik stebėti bei pats suteikęs prieigą prie buhalterinių duomenų (leidęs buhalterei tokius duomenis išduoti, nenustatęs aiškios tvarkos buhalteriniams duomenims gauti, naudoti), neturi teisės kaltinti visų darbuotojų tuo, kad jie dalyvavo inventorizacijoje galimai žinodami šiuos buhalterinius duomenis. Apeliantas neturi pagrindo abejoti R. T. sąžiningumu, kad jis į elektroninį duomenų kaupiklį vedė tokį prekių kiekį, koks buvo nurodytas lapeliuose, prekes natūroje suskaičiavusių darbuotojų. Atsakovai duomenų neklastojo. Tačiau ar visuose lapeliuose darbuotojų užrašyti prekių kiekiai atitiko jų kiekį natūroje, apeliantas nežino, nes ne jis vienas visas parduotuvėje buvusias prekes skaičiavo. Inventorizacijos metu buvo naudojami trys elektroniniai kaupikliai, visi darbuotojai dirbo vienodomis sąlygomis, todėl neaišku, kuris asmuo kokią informaciją suvedė. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nurodė, jog duomenis klastojo būtent atsakovai.

264. Pirmos instancijos teismo sprendimas priimtas neobjektyviai, šališko teisėjo. Kaip paaiškėjo, bylą nagrinėjęs teisėjas S. R. bičiuliaujasi su UAB „Baltijos gėrimai“ direktorium R. Č., o nušalinus ir bylą perdavus nagrinėti Akmenės rajono apylinkės teismui, ji pakliuvo pas teisėją V. J., kuri yra dirbusi kartu su teisėju Akmenės teisme ir yra gerai pažįstami. S. R. Akmenės rajono apylinkės teismo teisėju dirbo 2003-11 iki 2008-09, o V. J. 2005-01- iki šiol. Šie duomenys kelia rimtų abejonių teismo priimtu sprendimu bei jo teisėtumu.

27Atsiliepimu į atsakovo T. A. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Baltijos gėrimai“ nurodė, kad su pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimą grindė tais pačiais motyvais, kaip ir atsiliepimą į R. T. apeliacinį skundą. Papildomai nurodė, kad bet kokie atsakovo teiginiai apie materialinės atsakomybės sutarties negaliojimą arba ribotą galiojimą, apie jos netinkamumą, apie reikalavimus sudaryti tik grupinę materialinės atsakomybės sutartį, bet ne individualios materialinės atsakomybės sutartį yra atmestini, nes tokie aiškinimai prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai. Pažymėjo, kad pridėtinės vertės mokestis šiuo atveju įskaitytinas į žalą, nes ieškovė yra PVM mokėtojas, todėl privalėjo valstybei sumokėti PVM. Tai yra realiosios ieškovei padarytos žalos dalis, todėl ji turi būti priteista iš materialiai atsakingų už žalą kaltų asmenų, t.y. iš atsakovų (5 t. 57-71 b.l.).

28IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

30Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

31Apeliantai pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu byla nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, apeliantų prašymai bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodytus asmenis į bylą įtraukti trečiaisiais asmenimis netenkintinas (LR CPK 321 straipsnio 1 dalis).

32Byloje kilo ginčas dėl materialinės atsakomybės taikymo įmonės darbuotojams, materialinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų nustatymo, neturtinės žalos priteisimo, visiškos materialinės atsakomybės sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, byloje surinktų įrodymų vertinimo.

33Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, jog žalos padarymas neteisėta atsakovų veika pasireiškė tuo, kad jie neužtikrino materialinių vertybių išsaugojimo, nesiėmė priemonių išvengti nuostolių. Teismas sprendė, kad abu atsakovai buvo supažindinti su vidaus darbo taisyklėmis, kitais lokaliniais bendrovės aktais, žinojo, kad reikia tausoti bendrovės turtą, stengtis išvengti nuostolių, tačiau šių nuostatų tinkamai nevykdė, dėl ko ieškovė patyrė žalą. Teismas padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, jog buvo netinkamai atliekamos parduotuvėje inventorizacijos ar neatliekamos inventorizacijos pradėjus dirbti parduotuvėje, nepaneigė atsakovų materialinės atsakomybės dėl nustatytų trūkumų. Byloje nustatytos aplinkybės suteikė pagrindo išvadai, kad atsakovai nerūpestingai vykdė bendrovės dokumentuose jiems numatytas pareigas, nesiėmė priemonių, kiek tai leido galimybės, apsaugoti materialines vertybes. Atsakovų pareigų, susijusių su materialinių vertybių saugumu, netinkamas atlikimas ir sudarė galimybę atsirasti prekių trūkumui, sukėlusiam didelius nuostolius bendrovei. Remiantis šiomis aplinkybėmis teismas nustatė, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo bei pažeidėjų kaltės. Įvertinus byloje surinktą medžiagą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju yra nustatytos visos materialinės atsakomybės sąlygos, todėl atsakovams taikė materialinę atsakomybę. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, išvadą dėl atsakovų materialinės atsakomybės sąlygų buvimo padarė pažeisdamas įrodinėjimą ir rodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, neteisingai nustatydamas faktines bylos aplinkybes, neatskleidęs bylos esmės. Apeliantų teigimu teismas nepagrįstai priteisė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Apeliantas T. A. taip pat nesutinka su teismo sprendimu atmesti jo priešieškinį dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Teisėjų kolegija įvertinus bylos duomenis bei pirmosios instancijos teismo išvadas, su apeliacinių skundų argumentais iš dalies sutinka ir sprendžia, jog yra LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys ir toje dalyje bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

34Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas R. T. nuo 2005-02-14 pradėjo dirbti UAB „Baltijos gėrimai“ statybinių medžiagų parduotuvėje vadybininku, nuo 2007-07-01 paskirtas statybinių medžiagų komercijos direktoriumi (1 t. 24-25; 3 t. 24-25 b.l.). Visiškos materialinės atsakomybės sutartis su R. T. sudaryta nebuvo, taip pat nebuvo pasirašyta pareiginė instrukcija (3 t. 1 b.l.; 5 t. 6 b.l.). R. T. pasirašytinai supažindintas tik su įmonės darbo tvarkos taisyklėmis (5 t. 26 b.l.). Iš 2005-09-23 darbo tvarkos taisyklių Nr. 1 matyti, kad darbo tvarkai buvo keliami tokie reikalavimai: darbuotojai turi imtis priemonių skubiam priežasčių ir sąlygų, trukdančių ir apsunkinančių normalų darbą, pašalinimui, apie įvykį nedelsiant informuoti administraciją ir atitinkamas įmonės tarnybas (6.3 punktas); pranešti įmonės vadovui apie visas aplinkybes gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui (6.4 punktas); visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimų, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (6.5 punktas); tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės žalą atlygina visi tame bare (parduotuvėje) dirbantys darbuotojai, kiekvieno jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala (39 b.l.); materialinių vertybių patikrinimas atliekamas ne rečiau kaip vieną kartą per kalendorinius metus (6.7 punktas); už materialinių vertybių patikrinimą atsako direktoriaus įsakymu paskirtas komisijos pirmininkas (6.8 punktas). Atsakovas T. A. į ieškovės statybinių medžiagų parduotuvę dirbti pardavėju priimtas 2007-07-27 (1 t. 32-33 b.l.). Tą pačią dieną su atsakovu sudaryta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis (1 t. 34 b.l.), pagal kurią atsakovas prisiėmė pilnutinę materialinę atsakomybę ir įsipareigojo „pagal 256 straipsnį tausoti jam perduotas saugoti, pervežti ar kitiems reikalams naudoti bendrovės materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai; laiku pranešti bendrovės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui; tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka parengti ir pateikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir atsargas; atlyginti bendrovei žalą atsiradusią pagal 255 straipsnį, dėl netinkamo patikėtų materialinių vertybių saugojimo, naudojimo“. Darbdavys įsipareigojo sudaryti darbuotojui sąlygas, reikalingas normaliai dirbti ir jam patikėtomis vertybėmis išsaugoti, atlikti materialinių vertybių inventorizaciją (visiškos individualios materialinės atsakomybės sutarties 2.1 ir 2.2 punktai) (1 t. 34 b.l.). Su kitais parduotuvės darbuotojais (pardavėjais) R. S. ir R. K., kurie atitinkamai pradėjo dirbti pas ieškovę 2007-01-09 ir 2007-04-02 (1 t. 26-27, 29-30 b.l.) taip pat buvo sudarytos tokio paties turinio visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartys (1 t. 28, 31 b.l.). Kolektyvinė sutartis bendrovėje nebuvo sudaryta. Statybinių medžiagų parduotuvės pardavėjų pareigybinė instrukcija Nr. 51 patvirtinta 2008-01-02 UAB „Baltijos gėrimai“ direktoriaus R. Č. įsakymu (1 t. 43 b.l.). Iš pareigybinės instrukcijos nuostatų matyti, kad įmonės pardavėjas turi teisę dalyvauti atliekant prekinių materialinių vertybių inventorizacijas, teikti pasiūlymus dėl prekinių materialinių vertybių apsaugos gerinimo ir paskaitos tobulinimo, pirkėjų aptarnavimo gerinimo, tikrinti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, informuoti raštu tiesioginį darbo vadovą ir bendrovės administraciją apie kitų bendrovės darbuotojų, kurių pareigos susiję su tų pačių materialinių vertybių apskaita ir apsauga, veiksmus, galinčius sukelti bendrovei neigiamas pasekmes (4.1, 4.2, 4.4, 4.5 punktai). Pagal instrukcijos 5.2 punktą, įmonės pardavėjui taikoma pilnutinė materialinė atsakomybė už žalą, padarytą einant darbines pareigas, pagal materialinės atsakomybės sutartį. 2009-10-02 UAB „Baltijos gėrimai“ direktoriaus R. Č. įsakymu sudaryta komisija iš buhalterijos darbuotojų L. R., S. K. ir atsakovo R. T. atlikti materialinių vertybių patikrinimą parduotuvėje, įtraukiant materialiai atsakingus asmenis – pardavėjus R. K., T. A., R. S. (1 t. 13 b.l.). Atliktos revizijos metu nustatytas prekių trūkumas už 157284,96 Lt (1 t. 14-23 b.l.). 2009-10-09 bendrovės direktoriaus įsakymu buvo sudaryta dar viena komisija atlikti inventorizaciją parduotuvėje (1 t. 48-49 b.l.). Šios inventorizacijos metu buvo rastas prekių trūkumas už 30969,57 Lt (1 t., 50-57 b.l.). Remiantis ieškovės paaiškinimais, po atliktų inventorizacijų taip pat buvo nustatyta, kad 2009-09-21 ir 2009-09-25 į parduotuvę buvo pristatyta 1160 vnt. maišų cemento, kuris nebuvo užpajamuotas, PVM sąskaitos – faktūros nepristatytos buhalterijai, inventorizacijų metu šis cementas, kurio vertė 13418,42 Lt, nebuvo rastas. Iš prie nagrinėjamo bylos prijungtos Joniškio rajono PK baudžiamosios bylos Nr. 62-1-00428-09 duomenų matyti, kad dėl inventorizacijų metu nustatytų trūkumų – 50891,62 Lt sumos, bendrovės direktorius 2009-11-27 kreipėsi į Joniškio rajono PK prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ar išvaistymo, kaltų asmenų nustatymo (1 t. 16 b.l. b.b. Nr. Nr. 62-1-00428-09). Įtarimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 184 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turto iššvaistymo) buvo pareikšti darbuotojams R. T., T. A., R. K., R. S. (2 t. 90, 108, 123, 50 b.l. b.b. Nr. 62-1-00428-09). UAB „Baltijos gėrimai“ pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų R. T., T. A., R. K., R. S. 201672,95 Lt nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo ir subsidiariai iš kiekvieno po 10000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 185-192 b.l. b.b. Nr. 62-1-00428-09). 2011-07-15 Šiaulių apygardos teismo nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 62-1-00428-09 nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų R. T., T. A., R. K., R. S. kaltę dėl UAB „Baltijos gėrimai“ statybinių medžiagų parduotuvės „Didmena“ didelės vertės turto iššvaistymo, t.y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 184 straipsnio 2 dalyje padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas bendrovės vairuotojas P. D., kuris atvežė cementą į parduotuvę „Didmena“, pirmojoje apklausoje 2009-12-21 parodė, kad krovinio dokumentus atidavė kažkuriam iš parduotuvės darbuotojų, tai galėjo būti T., S., A. ar K.. Vėlesnėje apklausoje jis parodė, kad 2011-03-03 nuvykus pas bendrovės direktorių R. Č. ir pažiūrėjus darbo grafikus, jis prisiminė, kad 2009-09-21 atvežęs į parduotuvę cementą, krovinio dokumentus atidavė R. T., o 2009-09-25 atvežęs cementą dokumentus atidavė tą dieną dirbusiam R. S.. Atsižvelgiant į tai, prokuratūra padarė išvadą, kad vien liudytojo P. D. parodymai, kad jis pagal darbo grafikus prisiminė kam atidavė krovinio dokumentus, nepakankami, todėl sprendė, kad nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl 46,4 tonų cemento iššvaistymo. Duomenų, kad inventorizuojant prekes R. T. elektroniniame kaupiklyje klastojo duomenis, ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta. Ikiteisminio tyrimo metu buvo aiškinamasi, kokia yra inventorizacijų atlikimo tvarka, kokie turi būti surašyti inventorizacijos dokumentai ir kaip buvo atliekamos inventorizacijos UAB „Baltijos gėrimai“ parduotuvėje „Didmena“, ar buvo laikomasi inventorizacijų atlikimo tvarkos. Remiantis 2010-08-26 FNTT Šiaulių skyriaus ūkinės finansinės veiklos specialistės išvada, 2011-03-01 ir 2011-05-13 specialistės apklausomis buvo nustatyta, kad UAB „Baltijos gėrimai“ statybinių medžiagų parduotuvėje „Didmena“ nuo 2007 m. buvo atliktos sekančios inventorizacijos ir nustatyti trūkumai: 2007-03-18 inventorizacijos metu nustatytas 2 619,23 Lt trūkumas, kuris nurašytas į bendrovės sąnaudas, 2007-10-26 nustatytas 4 933,91 Lt trūkumas (nurašytas į sąnaudas), 2008-11-08 nustatytas 7051,27 Lt trūkumas (nurašytas į sąnaudas), 2009-03-06 nustatytas prekių trūkumas už 454,89 Lt pirkimo kainomis, kuris direktoriaus įsakymu pripažintas natūralios netekties nuostoliais ir nurašytas į bendrovės sąnaudas. 2009-10-02 atlikto patikrinimo metu nustatytas prekių trūkumas pirkimo kainomis 157284,96 Lt, 2009-10-09 atlikto pakartotinio patikrinimo metu nustatytas prekių trūkumas pirkimo kainomis 30969,57 Lt. Specialistė nurodė, kad inventorizacijos parduotuvėje „Didmena“ buvo atliekamos, pažeidžiant reikalavimus dėl inventorizacijų tvarkos: 2007-10-26 ir 2008-11-08 inventorizacijos metu rastų prekių kiekiai nesurašyti inventorizacijos aprašuose ir nepatvirtinti inventorizacijos komisijos narių ir materialiai atsakingų asmenų parašais. Atlikdami prekių inventorizacijas 2009-03-06 ir 2009-10-02, inventorizacijos komisijos nariai naudojo elektroninius duomenų kaupiklius (prekių kodų skaitytuvus, užtikrinančius paprastą duomenų surinkimą ir suvedimą į apskaitos programą), kurių pagalba buvo paruošiami kompiuterizuotos apskaitos dokumentai apie inventorizacijos metu faktiškai rastų prekių kiekį. Inventorizacijos duomenys iš duomenų kaupiklio buvo perkeliami į buhalterinės apskaitos programą ir pateikiami dokumentai, kuriuose užfiksuoti atlikto prekių patikrinimo rezultatai - prekių trūkumas ir perteklius kiekine bei pinigine išraiška. UAB „Baltijos gėrimai“ direktoriaus R. Č. 2009-03-06 ir 2009-10-02 įsakymais paskirta inventorizacijos komisija, kuri privalėjo atlikti patikrinimą ir surašyti reikiamus dokumentus, nesivadovavo „Inventorizacijos tvarkos“ 51, 52 punktų nuostatomis, nepasirašė elektroninėmis priemonėmis surašytų inventorizacijos dokumentų „Kaupiklio operacija“, kuriuose užfiksuoti faktiškai rastų prekių kiekiai. Šių dokumentų nepasirašė ir atliktame prekių patikrinime dalyvavę materialiai atsakingi asmenys. Pažeidžiant šios tvarkos 13 p. nuostatas, minėtais direktoriaus įsakymais, inventorizacijos komisijos nariu buvo paskirtas parduotuvės „Didmena“ komercijos direktorius R. T., kuris tiesiogiai susijęs su prekių priėmimu ir perdavimu bei pardavimu, tai yra vykdė prekių pardavimą bei piniginių įplaukų inkasavimą į bendrovės kasą. UAB „Baltijos gėrimai“ statybinių medžiagų parduotuvėje „Didmena“ 2007-10-26, 2008-11-08, 2009-03-06 ir 2009-10-02 atliktų patikrinimų metu surašyti inventorizacijos rezultatų įforminimo dokumentai - „Kaupiklio operacija“, inventorizacijos aprašai bei „Operacija su atsargomis pirkimo kainomis“, nepasirašyti inventorizacijas atlikusių komisijos narių, todėl minėti dokumentai nepatvirtina juose įrašytų duomenų apie faktiškai rastus neparduotų prekių likučius teisingumo. Faktinis prekių kiekis nustatomas inventorizacijos metu. Pagal pateiktus minėtų inventorizacijų aprašus, kurie nepasirašyti inventorizacijos komisijos narių ir materialiai atsakingų asmenų, negalima nustatyti, ar faktiškai parduotuvėje buvo toks prekių kiekis, kuris nurodytas inventorizacijos aprašuose ar kituose inventorizacijos rezultatų įforminimo dokumentuose. Nurodyti inventorizacijos tvarkos pažeidimai atliekant faktišką prekių likučių patikrinimą galėjo sąlygoti trūkumo susidarymą. Specialistė taip pat nurodė, kad 2009-10-02 inventorizacijos metu apskaičiuota statybinių medžiagų trūkumo suma 157284,96 Lt yra netiksli. Galutinis prekių trūkumas statybinių medžiagų parduotuvėje „Didmena“ nustatytas pagal tyrimui pateiktus UAB „Baltijos gėrimai“ tiriamojo laikotarpio prekių likučių apskaitos registrus bei atliktų inventorizacijų rezultatų įforminimo dokumentus. Iš viso nustatytas prekių trūkumas už 188155,22 Lt (157284,96 + 30870,26). Įvertinus tyrimui pateiktus 2007-10-26, 2008-11-08, 2009-03-06 ir 2009-10-02 surašytus inventorizacijos rezultatų įforminimo dokumentus, kuriuose įrašytų neparduotų prekių likučių faktinių duomenų tikrumas nepatvirtintas inventorizacijos komisijos narių parašais, bei 2009-10-02 atlikto patikrinimo metu elektroniniais kaupikliais parengtus inventorizacijos dokumentus „Kaupiklio operacija“, kuriuose įrašyti neteisingi duomenys apie faktiškai rastus prekių kiekius, tiksliai negalima nustatyti, per kokį laikotarpį statybinių medžiagų parduotuvėje „Didmena“ susidarė minėtas prekių trūkumas. Sprendžiant dėl įtariamųjų kaltės, buvo atsižvelgta ir į specialistės išvadas, kad inventorizacijos parduotuvėje „Didmena“ buvo atliekamos, pažeidžiant reikalavimus dėl inventorizacijų tvarkos, t. y. nesudaryti, parašais nepatvirtinti 2007-10-26, 2008-11-08 inventorizacijų prekių aprašai, 2007-10-26, 2008-11-08, 2009-03-06 ir 2009-10-02 inventorizacijų metu surašyti jų rezultatų įforminimo dokumentai komisijos narių nepasirašyti, todėl nepatvirtina juose įrašytų duomenų apie faktiškai rastus prekių likučius teisingumo. Pažeidžiant inventorizacijų tvarką, inventorizacijos komisijos nariu buvo paskirtas parduotuvės darbuotojas R. T.. Inventorizacijų metu komisijos nariai prekių faktiškai neskaičiavo. Šie inventorizacijos tvarkos pažeidimai galėjo sąlygoti trūkumo susidarymą. Specialistė iš tyrimui pateiktų dokumentų negalėjo nustatyti, dėl kokių priežasčių 2009-10-02 atliktos prekių inventorizacijos metu susidarė 157284,96 Lt trūkumas, ir per kokį laikotarpį apskritai susidarė prekių trūkumas (2 t. 173-202 b.l. b.b. Nr. 62-1-00428-09). Ieškovė UAB „Baltijos gėrimai“ pateikė skundą dėl 2011-07-15 Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimo dėl ikiteisminis tyrimas nutraukimo baudžiamojoje byloje Nr. 62-1-00428-09, prašydama nutarimą panaikinti tik toje dalyje, kuria nutrauktas ikiteisminis tyrimas R. T. atžvilgiu (2 t. 214-219 b.l. b.b. Nr. 62-1-00428-09). Šiaulių apygardos prokuratūra 2011-08-26 nutarimu skundą atsisakė tenkinti. Papildomai pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad konkretaus pareigų padalijimo tarp parduotuvėje dirbančių asmenų nebuvo- visi dirbo vienu metu, turėjo raktus nuo parduotuvės, naudojosi kasos aparatu, nešdavo pinigus į buhalteriją, parduodavo prekes iš sandėlio ir sandėliuodavo, nenustatyta, kad kuris nors vienas būtų dirbęs su konkrečia prekių grupe. Nei vieno darbuotojo, tame tarpe ir R. T., pareigos nebuvo griežtai apibrėžtos, visi laisvai galėjo prieiti prie bet kurių prekių. Tyrimo eigoje surinkti duomenys apie inventorizacijų atlikimą parodė, kad inventorizacijos buvo atliekamos pažeidžiant normatyvinius aktus, formaliai. Nustatyti pažeidimai leidžia pagrįstai abejoti inventorizacijų rezultatais, padarė juos nepatikimais (2 t. 223-228 b.l. b.b. Nr. 62-1-00428-09). Šiaulių apylinkės teismas 2011-09-29 nutartimi paliko Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimus nepakeistus (2 t. 247-250 b.l. b.b. Nr. 62-1-00428-09).

35Iš apeliantų apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė visas materialinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas. Teigia, kad teismas nesiaiškino faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai nesirėmė ikiteisminio tyrimo išvadomis, nenustatė žalos fakto, neteisėtos apeliantų veikos, materialinės atsakomybės apimties.

36Materialinės atsakomybės darbo teisėje atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 245 straipsnis). Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis – ribotoji ir visiška. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta LR DK 254 straipsnyje, kuriame ribojamas darbuotojo materialinės atsakomybės dydis trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais.

37Visiška materialinė atsakomybė taikoma LR DK 255 straipsnyje nustatytais atvejais – žala padaryta tyčia; žala padaryta nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka; žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis; žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese; žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose; žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo; tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje. Įstatyme nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaryta ne su bet kuriais darbuotojais, bet tik su tais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (LR DK 256 straipsnio 1 dalis). Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas, nustatantis, su kuriais darbuotojais gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nurodomas kolektyvinėje sutartyje. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma tik raštu. Pagal savo pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra tęstinė (ne vienkartinė) ir dvišalė, t. y. galioja visą darbuotojo darbovietėje dirbamą laiką ir pagal ją šalys (darbdavys ir darbuotojas) turi tam tikras teises ir pareigas. Šioje sutartyje turi būti tiksliai nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę jų sužalojimo, praradimo ar kitokio nuvertėjimo (dėl darbuotojo kaltės) atvejais. Viena būtinųjų visiško materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų yra atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą, kuri pasireiškia darbuotojui dirbant darbą, susijusį su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia konkrečiai išvardyti materialinių vertybių, juolab kad esant materialinių vertybių judėjimui, aptariamoje sutartyje praktiškai užfiksuoti to gali būti net neįmanoma. Taigi, atitinkamais atvejais, konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013). Pažymėtina, kad esant dvišalei sutarčiai, joje taip pat turi būti nustatyta ir tai, kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų, o tai visų pirma reiškia tinkamų darbo sąlygų, kurioms esant būtų galima apsaugoti darbuotojui patikėtas ir perduotas materialines vertybes, sudarymą. Atkreiptinas dėmesys, kad materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos LR DK 246 straipsnyje nustatytos sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (veikimą ar neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis. Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos pagal darbo teisę, sampratą, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus aktų, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009).

38Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju remdamasi bylos duomenimis vertina ir analizuoja ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo visų materialinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų egzistavimą bei tinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

39Visų pirma teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus ir dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius. Tačiau tuo pačiu teisėjų kolegija pritaria ir apeliantų pozicijai, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės turi reikšmės vertinant tiek apeliantų veiksmus, tiek pačios ieškovės elgesį, žalos dydžio bei kitų bylai svarbių aplinkybių nustatymui. Pažymėtina, kad LR CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prokuratūra yra valstybės institucija, priskirta prie LR CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, t. y. subjektų, išduodančių oficialiuosius rašytinius dokumentus, tačiau, ne kiekvienas prokuratūros išduotas dokumentas gali būti tokiu laikomas. Viena iš prokuratūros funkcijų – ikiteisminio tyrimo atlikimas. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas yra ikiteisminio tyrimo stadijos, kartu ir viso proceso, pabaigos forma, įgyvendinama priimant nutarimą, kuriame išdėstomi ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro argumentai, pagrindžiantys ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindą. Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje nefiksuojami konkretūs, reikšmingi civilinei bylai faktai, jame tik pateikiama ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizė, kurios pagrindu daromos išvados apie baudžiamojo proceso vyksmo perspektyvą, t. y. pripažįstama, kad dėl objektyvių ar subjektyvių kriterijų ikiteisminis tyrimas negali būti baigiamas kaltinamojo akto surašymu. Baigiamoji ikiteisminio tyrimo išvada yra formuluojama nutarimo rezoliucinėje dalyje ir būtent ji (tiksliau – ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas) vertinama kaip aplinkybė, turinti didesnę įrodomąją galią ir kurios negalima paneigti liudytojų parodymais. Pagal LR BPK 214 straipsnio 4 dalies nuostatas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą gali būti apskundžiamas aukštesniajam prokurorui, o jo sprendimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris taip pat įvertina nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. tik tokia tvarka ir forma gali būti paneigiamas ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir atitinkamai įrodinėjimo civilinėje byloje procesui galintis būti svarbiu faktas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2011). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad esant ikiteisminio tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms, kad pagal pateiktus įmonės buhalterinius dokumentus nėra galimybės tinkamai įvertinti kokiu laikotarpiu ir dėl kokių priežasčių susidarė prekių trūkumai, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nesiaiškino ir netyrė. Teismas nors ir esant padarytoms išvadoms, kad inventorizacijos buvo atliekamos pažeidžiant įstatymo nuostatas, taip pat nevertino ieškovės vadovo veiksmų, organizuojant ir užtikrinant įmonės darbuotojų tinkamų funkcijų atlikimą. Kaip teisingai nurodė apeliantai teismas vertindamas žalos dydį rėmėsi ieškovės pateiktais duomenis, kad inventorizacijų metu buvo nustatytas 176091,82 Lt ir 36853,79 Lt trūkumas bei cemento trūkumas už 13418,42 Lt, tokią žalą atitinkamai pagal pareikštus reikalavimus priteisė iš apeliantų, tačiau teismas nevertino ir neanalizavo dėl kokių priežasčių ieškovė iš pradžių kreipdamasi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo inventorizacijų metu nustatytų trūkumų nurodė 50891,62 Lt sumą (1 t. 16 b.l. b.b. Nr. Nr. 62-1-00428-09), vėliau pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų R. T., T. A., R. K., R. S. 201672,95 Lt nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas prekių trūkumas už 188155,22 Lt, nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ieškovė skundė tik dėl R. T.. Teismas priteisdamas žalos dydį taip pat nesiaiškino ir nevertino dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu ieškovė atsisakė reikalavimų kitiems įmonės darbuotojams R. K., R. S.. Nors ieškovė ir teigia, kad su minėtais asmenimis sudarė taikos sutartis kitose civilinėse bylose, tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovė taikos sutartis su minėtais asmenimis sudarė pagal R. K. ir R. S. pareikštus ieškinius dėl neteisėto atleidimo iš darbo, žalos atlyginimo klausimai taikos sutartyse nebuvo aptarti (Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-12-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-31-457/2011; Joniškio rajono apylinkės teismo 2012-02-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-10-645/2012). Teismas taip pat nemotyvavo dėl kokių priežasčių žalą priteisė kartu su pridėtinės vertės mokesčiu. Remiantis DK 257 straipsnio 1 ir 3 dalimis, atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos. Žala apskaičiuojama atsižvelgiant į turto vertę atskaičiavus nusidėvėjimą ir natūralų sumažėjimą bei turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius). Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo individualizuotai nustatyti, nes tik tuo atveju, jeigu materialinė žala darbdaviui konkretaus darbuotojo neteisėta veika yra padaroma, šiam darbuotojui gali atsirasti pareiga tą žalą atlyginti. Pagal proceso įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, padarytos žalos dydį įrodyti privalo darbdavys (LR CPK 178 straipsnis). Atlygintinos žalos dydį įstatymas sieja su tam tikromis aplinkybėmis, kaip, pavyzdžiui, turto nusidėvėjimu ir natūraliu sumažėjimu, darbdavio patirtomis išlaidomis (LR DK 257 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad ir visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo atveju LR DK 257 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta galimybė darbo ginčą nagrinėjančiam organui (taip pat ir teismui) sumažinti iš darbuotojo išieškotinos darbdaviui atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į lėmusias žalos atsiradimą aplinkybes bei į atsakovo turtinę padėtį. Atlygintinos žalos dydis negali būti mažinamas tuo atveju, jei žala padaryta darbuotojo tyčia. Taigi, pagal egzistuojantį teisinį reglamentavimą visų pirma turi būti nustatoma darbuotojo darbdaviui padarytos atlygintinos žalos dydis, o po to, vertinama bei sprendžiama dėl pagrindo sumažinti atlygintinos žalos dydį egzistavimo ir priteistinos žalos dydžio nustatymo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012). Remdamasi bylos duomenimis, teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai nevertino ir nesiaiškino kokio konkretaus dydžio žalą patyrė ieškovė, tačiau ir nepagrįstai neanalizavo kokią konkrečią žalos, atsiradusios dėl kelių darbuotojų kaltės, dalį turi atlyginti kiekvienas iš jų. Nors ieškovė ir teigia, kad jos procesinė teisė yra pasirinkti atsakovą, tačiau teismas, būdamas aktyvus su darbo santykiais susijusiose bylose (LR CPK 414 straipsnis), priteisdamas dalį žalos atlyginimo iš apeliantų turėjo nustatyti ir įvertinti konkretaus darbuotojo padarytos žalos dalį, kurią jis turi atlyginti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojo atsakomybės dalis nustatoma atsižvelgiant į jo pareigas, įgaliojimų apimtį, vykdytų darbo funkcijų svarbą, atliktų veiksmų (neveikimo) įtaką žalai atsirasti, pažeidimo pobūdį (žala atsirado dėl konkretaus darbuotojo neveikimo, tam tikrų pareigų neatlikimo, dėl netiesioginių veiksmų ar dėl aktyvių veiksmų, tiesiogiai lėmusių nuostolius ir pan.), darbo trukmę, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Tokiais atvejais, kai individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties šalis – darbuotojas atlieka tuos pačius neteisėtus veiksmus kaip ir kitas darbuotojas, visiškai materialiai atsakingas pagal individualią sutartį, ir dėl jų neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos negalima priskirti kiekvienam iš jų, teismai nustatydami kiekvieno iš šių darbuotojų atlygintinos žalos dalį gali taikyti kriterijus, nustatytus LR DK 256 straipsnio 2 dalyje bei kitus kriterijus, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Tais atvejais, kai sudaryta individuali materialinės atsakomybės sutartis, tai dėl darbdaviui atsiradusios žalos turi būti nustatytos atsakomybės sąlygos kiekvienam iš darbuotojų, atsakančių pagal prisiimtus įsipareigojimus savo individualioje materialinės atsakomybės sutartyje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nesiaiškino, taip pat nenurodė kokiais motyvais remdamasis iš apeliantų ieškovės naudai priteisė po 1/4 žalos sumos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ir 2005-09-23 darbo tvarkos taisyklėse buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės žalą atlygina visi tame bare (parduotuvėje) dirbantys darbuotojai, kiekvieno jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala (39 b.l.). Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į šią nuostatą, nenurodė dėl kokių priežasčių ja nesivadovavo, neatsižvelgė į tai, kiek žalai atsirasti galėjo turėti įtakos ir kitų darbuotojų veiksmai, tame tarpe ir paties darbdavio.

40Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę saisto pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013). Nagrinėjamu atveju iš UAB „Baltijos gėrimai“ įstatų matyti, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą (56.1 punktas), nustato vidaus darbo taisykles, tvirtina bendrovės padalinių nuostatas, administracijos darbo reglamentą (56.6 punktas), išduoda įgaliojimus vykdyti toms funkcijoms, kurios yra priskirtos kompetencijai (56.7 punktas), tvirtina bendrovės valdymo struktūrą ir darbuotojų pareigybes (56.15 punktas), bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (57.1 punktas) (3 t. 127-135 b.l.). Iš į bylą pateiktų visiškos individualios materialinės atsakomybės sutarčių matyti, kad darbdavys įsipareigojo sudaryti darbuotojui sąlygas, reikalingas normaliai dirbti ir jam patikėtoms materialinėms vertybėms išsaugoti, atlikti materialinių vertybių inventorizaciją (3 t. 28, 31, 42 b.l.). Iš darbo tvarkos taisyklių 6.8 punkto matyti, kad už materialinių vertybių patikrinimą atsako direktoriaus įsakymu paskirtos komisijos pirmininkas (3 t. 39 b.l.). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad inventorizacijos buvo atliekamos pažeidžiant normatyvinius aktus, konkretaus pareigų padalijimo tarp parduotuvėje dirbančių asmenų nebuvo, darbuotojų pareigos ir atsakomybė nebuvo griežtai apibrėžtos, kas galėjo sąlygoti prekių trūkumų susidarymą. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, formaliai nurodydamas, kad aplinkybės, jog buvo netinkamai atliekamos parduotuvėje inventorizacijos ar neatliekamos inventorizacijos pradėjus dirbti parduotuvėje nepaneigia atsakovų materialinės atsakomybės dėl nustatytų trūkumų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip jau minėta kasacinis teismas nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas yra pažymėjęs, kad tam, kad darbuotojas privalėtų atsakyti materialiai, sutartyje turi būti aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką darbuotojas yra atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas ar sužalojimas suponuoja darbuotojo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. Atitinkamais atvejais konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas. Toks darbuotojas paprastai turi vesti patikėtų vertybių apskaitą, dalyvauti atliekant jų inventorizacijas ir pan. Konkrečios materialinės vertybės jam perduodamos bei darbuotojas jas perduoda kitiems asmenims (taip pat kitiems bendradarbiams) pagal pas darbdavį nustatytą tvarką (užpildant pasirašytinai tokių vertybių priėmimo–perdavimo aktus (pvz., važtaraščius)). Pagal LR DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti numatyta ne tik tai, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę, bet ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Taigi, nors visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotoju yra darbdavio siekis užtikrinti darbdavio galimos materialinės žalos atlyginimą ir tokia sutartimi visų pirma yra ginami darbdavio interesai, tačiau įstatymas įpareigoja ir darbdavį imtis priemonių bei sudaryti tokias darbo sąlygas, kad žala neatsirastų. Tai reiškia, kad pagal savo pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra dvišalė, t. y. pagal ją abi šalys turi tam tikras teises ir pareigas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2012). Darbdaviui nevykdant efektyvios darbuotojų veiklos kontrolės, yra pagrindas sumažinti priteistinos žalos dydį (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ar turėjo ir jei turėjo tai kokią įtaką žalos atsiradimui sąlygojo paties darbdavio veiksmai. Teismas konstatuodamas, kad atsakovai turėjo pareigą tausoti įmonės turtą, stengtis išvengti nuostolių atsiradimo, nesiaiškino ar darbdavys tinkamas vykdė savo įsipareigojimus – ar užtikrino tinkamą įmonės veiklos organizavimą, sudarė tinkamas sąlygas darbuotojams patikėtų materialinių vertybių išsaugojimui. Teismas spręsdamas dėl atsakovų atsakomybės apimties taip pat turėjo įvertinti ir atsižvelgti į ikiteisminio tyrimo metu nustatytus ir ieškovės leistinais įrodymais nepaneigtus įmonės veiklos organizavimo pažeidimus ir jų įtaką nuostolių atsiradimui. Be to, remiantis bylos duomenimis, ieškovė su atsakovu R. T. nebuvo sudariusi nei materialines atsakomybės sutarties, nei supažindinusi su darbuotojo funkcijas ir atsakomybę nustatančiais pareiginiais nuostatais (tokių nuostatų įmonėje iš vis nebuvo). Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagrindas materialinės atsakomybės sutarčiai sudaryti – darbo veiklos pobūdis, kai darbas tiesiogiai yra susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu, t. y. darbuotojas atlieka tokias darbo funkcijas, nuo kurių tinkamo atlikimo priklauso materialinių vertybių sauga. Tokios sutarties nesudarymo arba neteisėto sudarymo padariniai tenka darbdaviui, nes, dėl darbdaviui padarytos žalos praradus, sugadinus, išeikvojus ar kitaip netekus turto, darbuotojas, atsakingas už tą turtą, atsakytų tik bendraisiais pagrindais (dažniausiai ribotai). LR DK 256 straipsnyje įtvirtinta teisės norma nustato ne tik tai, kada ir su kuriais darbuotojais galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartis, bet ir tai, kokios rūšies – individualią ar grupės. Toks teisinis reguliavimas saugo darbuotoją nuo galimų nepagrįstų, įstatyme nenumatytų, materialinio pobūdžio įsipareigojimų atsiradimo, kartu suteikia darbdaviui teisę nustatyti tokias materialinės atsakomybės sąlygas, kurios išlaikytų pusiausvyrą tarp darbdavio intereso – apsaugoti materialines vertybes, gauti žalos atlyginimą jų praradimo atveju – bei darbuotojo turtinės atsakomybės apimties tokių vertybių neišsaugojus. Grupės visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygos numatytos DK 256 straipsnio 2 dalyje. Viena jų – dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti paskirų darbuotojų materialinės atsakomybės. Tokių darbų sąrašas turėtų būti nustatomas kolektyvinėje sutartyje. Lietuvos Aukščiausias Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai darbovietėje nėra sudarytos kolektyvinės sutarties arba joje tokių darbų sąrašas nenurodytas, kilus ginčui, kuri materialinės atsakomybės sutartis turėjo būti sudaryta, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šalių pateiktus įrodymus dėl sutarčių sudarymo sąlygų. Darbuotojo atsakomybės apimtis priklauso nuo to, kokia materialinės atsakomybės sutarties rūšis buvo sudaryta. Tais atvejais, kai sudaryta individuali materialinės atsakomybės sutartis, tai dėl darbdaviui atsiradusios žalos turi būti nustatytos atsakomybės sąlygos kiekvienam iš darbuotojų, atsakančių pagal prisiimtus įsipareigojimus savo individualioje materialinės atsakomybės sutartyje. Grupės materialinės atsakomybės sutarties atveju darbdaviui padarytą žalą atlygina grupė darbuotojų. Kiekviena jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Sutarties rūšis leidžia individualizuoti darbuotojo materialiąją atsakomybę, o tais atvejais, kai to padaryti dėl darbo pobūdžio negalima, kolektyvinės (grupės) atsakomybės subjektui jam tenkantis atlyginti žalos dydis nustatomas taikant sutartyje numatytus kriterijus. Jeigu dėl šių kriterijų sudarant grupės materialinės atsakomybės sutartį nesusitarta, taikomi kriterijai, numatyti DK 256 straipsnio 2 dalyje. Tokių sutarčių sudarymo pareiga tenka darbdaviui. Jeigu darbdavys sudaro ne tos rūšies materialinės atsakomybės sutartį, tai darbuotojui turi būti taikomi padariniai tos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, kuri turėjo būti sudaryta. Ši taisyklė netaikoma tais atvejais, kai iš viso nebuvo sudaryta su darbuotoju materialinės atsakomybės sutarties, nes, kaip jau minėta, tokiais atvejais darbuotojai atsako bendraisiais pagrindais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012). Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas yra darbdavio prerogatyva, nes tokia sutartis gina darbdavio interesus. Darbdavys, nereikalaudamas iš darbuotojo sudaryti tokią sutartį, veikia savo rizika, todėl pats ir privalo prisiimti tokios rizikos neigiamus padarinius (LR CK 6.253 straipsnio 5 dalis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-28). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisdamas žalos atlyginimą iš apelianto R. T., su kuriuo visiškos materialinės atsakomybės sutartis nebuvo sudaryta, turėjo įvertinti ar konkrečiu atveju yra LR DK 255 straipsnyje nustatytos sąlygos visiškos atsakomybės taikymui ar apeliantas gali būti atsakingas už darbdaviui padarytą žalą tik bendraisiais pagrindais ir jo atsakomybė yra ribota (LR DK 254 straipsnis). Šių bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė bei nevertino. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie atsakovų supažindinimą su vertybių saugojimo, išdavimo bei vertybių apskaitos instrukcijomis ir taisyklėmis bei apie tokių instrukcijų bei taisyklių egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tokiu atveju, kai darbdavys tinkamai nereglamentuoja darbuotojų pareigų, vien sutarties dėl visiškos materialinės atsakomybės pasirašymas bei darbo taisyklėse nustatyti reikalavimai darbo tvarkai negali būti pagrindu visą atsakomybę perkelti darbuotojams. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas priimdamas sprendimą dėl atsakovų pareigos atlyginti darbdaviui žalą, taip pat turėjo įvertinti ir tai, ar ieškovė organizavo darbą tokiu būdu, kad maksimaliai būtų apribotos darbuotojų galimybės piktnaudžiauti, nevykdyti pareigų ar jas vykdyti aplaidžiai, ar pats darbdavys, nekontroliuodamas jam pavaldžių darbuotojų darbo, neprisidėjo prie to, kad kai kurie jų, dirbdami aplaidžiai, sudarė prielaidas vertybėms prarasti bei ar užtikrino, jog eilinės metinės inventorizacijos būtų atliekamos tokiu būdu, kad nesusidarytų prielaidos nuslėpti trūkumus (kad jų neatliktų patys atsakingi asmenys). Visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiai ir objektyviai įvertinti nustatydamas priteistinos žalos dydį bei spręsdamas ar nėra pagrindo jos mažinti atsižvelgiant į nuostolių susidarymo priežastis ir aplinkybes. Apeliantai taip pateikė teismui prašymą įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje UAB „Baltijos gėrimai“ darbuotojus R. S., R. K., P. D., L. R. ir R. Č., kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantų argumentai yra pagrįsti, kadangi kaip jau minėta, tam, kad teismas galėtų tinkamai nustatyti atsakovų materialinės atsakomybės apimtį, teismas visų pirma turi įvertinti atskirų darbuotojų, ne tik atsakovų, veiksmus nustatant kokia dalimi kiekvienas iš jų yra atsakingas už įmonei padarytos žalos atsiradimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo bylos šalims pasiūlyti šiuos asmenys įtraukti į bylą dalyvauti trečiaisiais asmenimis arba šį klausimą spręsti savo iniciatyva (LR CPK 414 straipsnis).

41Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš apeliantų nuostolius už neužpajamuotą ir inventorizacijos metu nerastą cementą (už 13418,42 Lt sumą) bei iš apelianto R. T. visus antros inventorizacijos metu nustatytus trūkumus, tokio sprendimo nemotyvavo ir nenurodė kokiais įrodymais remiantis padarė tokias išvadas. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamu atveju abu apeliantai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad apie į parduotuvę „Didmena“ vežtą cementą nieko nežinojo, 2009-09-21 ir 2009-09-25 PVM sąskaitos faktūros nebuvo jiems perduotos, krovinio priėmimo dokumentų nepasirašė, krovinį priėmė UAB „Baltijos gėrimai“ darbuotojas P. D. ir pasirašytinai niekam jo neperdavė, todėl jis yra atsakingas už šį krovinį. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad tyrimą vykdę pareigūnai nenustatė kuriam darbuotojui buvo perduotas cementas, kadangi liudytojų parodymai buvo prieštaringi (3 t. 121-122 b.l.). Iš byloje esančių duomenų bei 2009-09-21 važtaraščio Nr. 429971, 2009-09-25 važtaraščio Nr. 430136 matyti, kad prekes (cementą) iš AB „Akmenės cementas“ priėmė ieškovės darbuotojas P. D. (3 t. 74, 76 b.l.). Duomenų, patvirtinančių, kad minėtas krovinys buvo perduotas apeliantams byloje nėra pateikta. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl atsakovų atsakomybės už dingusį ir neužpajamuotą cementą netyrė ir nesiaiškino kokias pareigas ir funkcijas atliko ieškovės darbuotojas P. D., kokia buvo jo pareigybinė instrukcija ar su minėtu darbuotoju buvo pasirašyta materialinės atsakomybės sutartis. Teismas netyrė ir neanalizavo bei neįpareigojo ieškovės pateikti įrodymus, patvirtinančius kokia įmonėje buvo numatyta prekių priėmimo – perdavimo tvarka, kam ir kokia atsakomybė buvo numatyta už tokios tvarkos pažeidimą. Priimdamas sprendimą priteisti ir iš apelianto R. T. visus antros inventorizacijos metu nustatytus trūkumus, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir neanalizavo aplinkybių, susijusių su tuo kiek asmenų turėjo raktus nuo ieškovei priklausančios parduotuvės, kokia buvo lauke sandėliuojamų prekių apsauga, kas tiesiogiai buvo atsakingas už prekių ir pačios parduotuvės apsaugą. Teismas neįpareigojo ieškovę pateikti įrodymus, patvirtinančius jos teiginius, kad tik apeliantas R. T. laikotarpiu nuo 2009-10-02 iki 2009-10-09 galėjo patekti į ieškovei priklausančias patalpas. Taip pat teismas nesiaiškino dėl kokių priežasčių šių aplinkybių ieškovė nenurodė bei neprašė ištirti ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas prieš konstatuodamas apelianto R. T. atsakomybę už antros inventorizacijos metu papildomai nustatytus trūkumus, šias aplinkybes turėjo ištirti ir objektyviai įvertinti bei materialines atsakomybės apimtį nustatyti atsižvelgiant į apelianto pareigas, įgaliojimų apimtį, atliktų veiksmų (neveikimo) įtaką žalai atsirasti, bei kitų asmenų veiksmus, galimai įtakojusius žalos atsiradimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo motyvuose nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos materialinės atsakomybės sąlygos, tokių išvadų tinkamai nemotyvavo, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias visapusišką ir objektyvų įrodymų vertinimą ir tyrimą, neištyrė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, neatsižvelgė ir neanalizavo nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių ir išvadų, nustatytų baudžiamoje byloje Nr. 62-1-428-09.

42Teisėjų kolegijos vertinu, apelianto T. A. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti priešieškinio reikalavimus, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Vadovaujantis LR DK 27 straipsniu, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, bendrasis ieškinio senaties terminas LR DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Nagrinėjamos bylos duomenimis visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį ieškovė UAB „Baltijos gėrimai“ su atsakovu T. A. sudarė 2007-07-27 (1 t. 34 b.l.), ieškinį dėl materialinės atsakomybės sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovas teismui pateikė 2013-04-12 (4 t. 78-81 b.l.). Atsiliepimu į priešieškinį ieškovė prašė taikyti ieškinio senatį (4 t. 87 b.l.). Teisėjų kolegija įvertinusi išdėstytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties termino pradžią laikė 2007-07-27 ir sprendė, kad atsakovas T. A. į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senatį. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas teigdamas, kad tarp šalių pasirašyta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatomis, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Be to atsakovo argumentas, jog ieškovė nevykdė pareigos sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutarties su darbuotojų grupe, laikytinas nepagrįstu. Kaip jau minėta, materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe, o visiškos materialinės atsakomybės sutartys su darbuotojų grupe gali būti sudaromos tada, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės. Nagrinėjamu atveju apelianto darbo funkcijos buvo tiesiogiai susijusios su materialinių vertybių pardavimu, todėl darbdavys turėjo teisę sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį su apeliantu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad LR DK nenumato imperatyvios pareigos darbdaviui sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutarčių su darbuotojų grupe (tai yra darbdavio teisė, bet ne pareiga), todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad tokia sutartis nagrinėjamu atveju privalėjo būti sudaryta. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinis skundas dėl priešieškinio atmestinas.

43Apelianto T. A. apeliaciniame skunde teigiama, kad teisėja nagrinėjusi bylą pirmos instancijos teisme buvo šališka, kadangi bylą nagrinėjęs teisėjas S. R. bičiuliaujasi su UAB „Baltijos gėrimai“ direktorium R. Č., o nušalinus ir bylą perdavus nagrinėti Akmenės rajono apylinkės teismui, ji pakliuvo pas teisėją V. J., kuri yra dirbusi kartu su teisėju Akmenės teisme ir yra gerai pažįstami. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, LR CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz.: 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (LR CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (LR CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (LR CPK 66, 68 straipsniai). Tačiau visais atvejais teisėjas gali nusišalinti arba būti nušalinamas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo arba dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik esant aplinkybėms, kurios leidžia pagristai abejoti byla nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi, taigi, esant tiesioginiam ar netiesioginiam jo suinteresuotumui bylos baigtimi arba pagristoms abejonėms dėl teisėjo nešališkumo (LR CPK 65, 66, 71 straipsniai). Įstatymas nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar nesuinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagristos konkrečiais įrodymais. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (LR CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (LR CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš LR CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagristumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (LR CPK III dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija išnagrinėjusi ir įvertinusi apelianto nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kitų argumentų, kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą Nr. 2-4-672/2014 nagrinėjančios teisėjos nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi. Apeliantas nenurodė dėl kokių priežasčių abejonių, dėl naujai paskirtos bylą nagrinėti teisėjos šališkumo, nei žodžiu, nei raštu nereiškė pirmos instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad apelianto abejonės dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo, iš esmės yra susijusios su procesinių veiksmų atlikimu ir procesinių sprendimų priėmimu byloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepateikė duomenų, kurie galėtų įrodyti pirmos instancijos teismo teisėjos asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl daroma išvada, kad abejoti teisėjos nešališkumu nėra pagrindo, apelianto argumentai vertintini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

44Įvertinus išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ištyrė bylos duomenis dėl atsakovų materialinės atsakomybės sąlygų – bendrovei padarytos žalos fakto ir dydžio, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, materialinės atsakomybės apimties, dėl ko galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

45Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju byloje yra nustatytos visos atsakovų materialinę atsakomybę patvirtinančios sąlygos, tokių išvadų tinkamai nemotyvavo, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias visapusišką ir objektyvų įrodymų vertinimą ir tyrimą, neištyrė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovų bei kitų byloje nedalyvavusių asmenų materialinės atsakomybės apimties, neatsižvelgė ir neanalizavo nagrinėjamai bylai reikšmingų išvadų ir aplinkybių, nustatytų baudžiamojoje byloje Nr. 62-1-428-09. Teismas, būdamas aktyvus su darbo santykiais susijusiose bylose (LR CPK 414 straipsnis), nepagrįstai neįpareigojimo ieškovės pateikti papildomus įrodymus, į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenims neįtraukė asmenų, kurių veiksmai galėjo sąlygoti žalos ieškovei atsiradimą.

46Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti pažeidimai galėjo nulemti, kad byla galėjo būti neteisingai išspręsta, be to bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys įgalina padaryti išvadą, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje dėl ieškovės reikalavimų tenkinimo negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla toje dalyje perduotina iš naujo nagrinėti Akmenės rajono apylinkės teismui (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, įpareigoti šalis pateikti bylai reikšmingus įrodymus, spręsti klausimą dėl apeliantų nurodytų asmenų įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis.

47Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą iš dalies naikinti, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

48Grąžinus bylą dalyje nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

49Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

50Apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

51Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą dalyje dėl ieškovės UAB „Baltijos gėrimai“ ieškinio tenkinimo iš dalies ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir bylą toje dalyje perduoti nagrinėti iš naujo Akmenės rajono apylinkės teismui.

52Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

53Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

54Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltijos gėrimai“... 4. Ieškovė UAB „Baltijos gėrimai“ kreipėsi į teismą ieškiniu dėl... 5. 2013-02-08 Akmenės rajono apylinkės teismo nutartimi, bylos pagal ieškovės... 6. Atsakovas T. A. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė su atsakovu... 7. Atsakovas R. T. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės reikalavimai yra... 8. 2013-04-12 atsakovas T. A. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė... 9. Ieškovė UAB „Baltijos gėrimai“ su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Akmenės rajono apylinkės teismas 2014-01-6 sprendimu ieškovo ieškinį... 12. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 13. Apeliaciniu skundu atsakovas R. T. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės... 14. 1. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl atsakovo materialinės... 15. 2. Šiaulių apygardos prokuratūros 2011-07-15 nutarimu buvo nutrauktas... 16. 3. Apeliantas dirbo UAB „Baltijos gėrimai“ komercijos direktorium ir jo... 17. 4. Duomenų, kad apeliantas būtų pažeidęs savo darbo pareigas ir tai... 18. 5. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo rėmėsi 2009-10-02... 19. 6. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neturtinės žalos priteisimo... 20. 7. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 62-1-428-09 buvo pradėtas... 21. Atsiliepimu į atsakovo R. T. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Baltijos... 22. Apeliaciniu skundu atsakovas T. A. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės... 23. 1. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, liudijančių, kad atsakovas T. A.... 24. 2. Nors su apeliantu buvo sudaryta 2007-07-27 visiškos individualios... 25. 3. Duomenų, kad apeliantas būtų pažeidęs savo darbo pareigas, byloje... 26. 4. Pirmos instancijos teismo sprendimas priimtas neobjektyviai, šališko... 27. Atsiliepimu į atsakovo T. A. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Baltijos... 28. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 29. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.... 30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 31. Apeliantai pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.... 32. Byloje kilo ginčas dėl materialinės atsakomybės taikymo įmonės... 33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, jog žalos... 34. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas R. T. nuo 2005-02-14... 35. Iš apeliantų apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai nesutinka su... 36. Materialinės atsakomybės darbo teisėje atsiradimo pagrindas yra teisės... 37. Visiška materialinė atsakomybė taikoma LR DK 255 straipsnyje nustatytais... 38. Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju remdamasi bylos duomenimis vertina ir... 39. Visų pirma teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad... 40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės... 41. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš... 42. Teisėjų kolegijos vertinu, apelianto T. A. argumentai, kad pirmosios... 43. Apelianto T. A. apeliaciniame skunde teigiama, kad teisėja nagrinėjusi bylą... 44. Įvertinus išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 45. Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos... 46. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti pažeidimai galėjo nulemti, kad byla... 47. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų... 48. Grąžinus bylą dalyje nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo... 49. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 50. Apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.... 51. Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą dalyje dėl... 52. Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.... 53. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.... 54. Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims....