Byla e2A-87-178/2018
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. P. Š. ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Prienų šilumos tinklai“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Trakų energija“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Trakų energija“ priešieškinį ieškovui Stasiui P. Š. dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimo, šilumos paskirstymo paskaičiavimui tinkamiausio metodo taikymo bei skolos ir palūkanų už suteiktas paslaugas priteisimo.
  2. Ieškovas patikslintame ieškinyje prašė (1) pripažinti atsakovių šilumos energijos apskaitą, paskirstymą ir apmokėjimą (sąskaitas) ginčo laikotarpiu neteisėtais; (2) įpareigoti atsakovę UAB „Trakų energija“ atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos, skirtos buto šildymui, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti, paskirstymo perskaičiavimą bei ištaisyti ieškovui išrašytas klaidingas sąskaitas už šilumos energiją nuo 2013 m. spalio iki 2015 m. rugpjūčio taikant metodus Nr. 16V ir Nr. 10; (3) įpareigoti atsakovę AB „Prienų šilumos tinklai“ atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos, skirtos buto šildymui, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti, paskirstymo perskaičiavimą bei ištaisyti ieškovui išrašytas klaidingas sąskaitas už šilumos energiją nuo 2015 m. rugpjūčio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo taikant metodus Nr. 16V ir Nr. 10.
  3. Nurodė, kad ieškovui bendros jungtinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis ( - ). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2012 m. liepos 2 d. sprendimu nustatė, kad namo ( - ) butuose nepagrįstai padidintas šildytuvų galingumas. Dėl to šilumos paskirstymui turėjo būti taikomas ne metodas Nr. 4, o metodas Nr. 16V. Atsakovė nepagrįstai taikė papildomą metodą Nr. 5, nes turėjo būti skirstoma pagal metodą Nr. 10. VĮ Registrų centras duomenimis ginčo name visada buvo kitos paskirties asmeninio naudojimo nešildomos patalpos, kurioms šilumos tiekėjas privalėjo priskirti proporcingą dalį centralizuotos šilumos energijos, skirtos bendroms reikmėms, kaip tai numato metodas Nr. 10. Ieškovo teigimu, ginčo name buvo netinkamai atliktas šilumos energijos paskirstymas. Šilumos energijos tiekimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės dėl ieškovo buto ir bendro naudojimo patalpų šildymo nutraukta nuo buto šildymo būdo pakeitimo. Ieškovo butas nuo 1997 m. yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, kai buvo užbaigti buto paprastojo remonto darbai. Už bendro naudojimo patalpų šildymą privalo mokėti visi namo butų savininkai proporcingai jų butų ir priklausinių (pvz., sandėliukų) plotui. Vartotojais yra laikytini ir ieškovo kaimynai, kurie asmeninės nuosavybės teise turi butų priklausinius – sandėliukus, už kuriuose suvartotą šilumos energiją privalo mokėti centralizuotos šilumos vartotojai pagal prievolių teisės normas, o ne visi namo bendraturčiai pagal daiktinės teisės normas. Pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovės nepagrįstai ir neteisėtai apskaičiavo ieškovo buto ir jo namo bendro naudojimo patalpoms skirtą centralizuotos šilumos kiekį, kuris yra nepagristas, nes nei ieškovo butas, nei bendro naudojimo patalpos ir sandėliukai nėra šildomi vien tik centralizuotai. VĮ Registrų centras duomenimis namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nors šie sandėliukai nėra bendro naudojimo patalpos net ir tais atvejais, kai nėra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos.
  4. Atsakovė netinkamai vykdo savo prievolę apskaityti ir paskirstyti ginčo name suvartotą centralizuotą šilumą. Nuo 2010 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusių Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių“ (toliau –Taisyklės) 29.2.4 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 10 (Taisyklių 1 priedo 67 p.). Jeigu dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 10 (Taisyklių 1 priedo 67 p.) kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (Taisyklių 1 priedo 60 p.). Nuo 2011 m. liepos 29 d. įsigaliojusių Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių“ 29.2.4 punktas nustatė, kad tais atvejais, kai šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 (Taisyklių 1 priedo 61 p.). Jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 10 (Taisyklių 1 priedo 67 p.) kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (Taisyklių 1 priedo 60 p.). Ieškovo namo individualaus šilumos punkto įvade įrengtas vienas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, tačiau dalis patalpų yra atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos. Todėl atsakovė privalėjo šilumos paskirstymui taikyti tik šilumos paskirstymo metodą Nr. 10, nes rūsio sandėliukai yra nešildomi, ieškovo butas šildomas vietiniu būdu, visi kiti namo butai šildomi centralizuotai, o bendro naudojimo patalpos šildomos centralizuotai ir vietiniu būdu. Atsakovė, taikydama šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, neįvertino esminės aplinkybės, kad bendro naudojimo patalpos šiame name yra šildomos ne tik šiluma, kurią išskiria centralizuotai šildomi butai, bet ir šiluma, kurią išskiria kitu (vietiniu) būdu šildomi butai, tuo pažeisdama proporcingumo principą, taip pat ir todėl, kad į šilumos paskirstymą nėra įtrauktos kitos paskirties nešildomos asmeninio naudojimo patalpos, kurios nėra bendro naudojimo patalpos.
  5. Ginčo name atsakovė iki šiol nėra įrengusi atskiro šilumos apskaitos prietaiso karšto vandens boileriui, kurio privalomumą nustato Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis, įsigaliojusi 2008 m. gegužės 1 d. Todėl iki šiol vykdyta visa šilumos apskaita, įskaitant šilumą karštam vandeniu ruošti, yra neteisėta ir niekinė, o šilumos tiekėjas turi prisiimti visas pasekmes, įskaitant finansines, nes netinkamai vykdė savo prievolę įrengti ir prižiūrėti šilumos ir karšto vandens apskaitos sistemas ginčo name, įskaitant jų metrologinių patikrų atlikimą.
  6. Atsakovė UAB „Trakų energija“ priešieškinyje prašė priteisti iš ieškovo 408,38 Eur skolą, 40,60 Eur kompensacinių palūkanų (reikalavimas sumažintas dublike) bei 5 proc. procesines palūkanas.
  7. Nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 1 d. atsakovei nutraukus veiklą Prienų rajone, ieškovas liko skolingas 408,38 Eur už daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti sunaudotos šilumos dalį. Ieškovui nuosavybės teise priklausantis butas atjungtas nuo centralizuoto šilumos sistemos, tačiau šiluma į kitus pastato butus tiekiama per namo inžinerinius tinklus – šilumos energijos tiekimo ir karšto vandens tiekimo vamzdyną ir apšildo visas – taip pat ir bendrojo naudojimo - patalpas, namo gyventojams priklausančias bendrąja daline nuosavybe. Pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos. Į pastatą tiekiama šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, o pagal pastate taikomus šilumos paskirstymo metodus nustatoma, kokia dalis tenka bendroms patalpoms šildyti ir kokį šilumos kiekį turi apmokėti konkretūs vartotojai. Atsakovė šilumos paskirstymui pagrįstai taikė metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5. Ieškovas nevykdo prievolės tinkamai bei nustatytais terminais mokėti už pastato bendrosioms reikmėms sunaudotą šilumos energiją ir nuo 2011 m. balandžio už paslaugas nemokėjo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Priteisė atsakovei UAB „Trakų energija“ iš ieškovo 408,38 Eur skolą, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., 40,60 Eur palūkanų, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. lapkričio 10 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteisė iš ieškovo atsakovei UAB „Trakų energija“ 217,72 Eur ir atsakovei AB „Prienų šilumos tinklai“ 510 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad į šilumos paskirstymą turėjo būti įtrauktos kitos paskirties nešildomos asmeninio naudojimo patalpos, kurios nėra bendro naudojimo patalpos. Taip pat atmetė argumentą, kad šilumos kiekio paskirstymui yra reikšminga aplinkybė, jog pastatas yra šildomas ne tik centralizuotu, bet ir vietiniu būdu. Byloje nėra įrodymų, kad pastate būtų kokių nors atidalintų ir kokiems nors asmenims nuosavybės teise priklausančių patalpų, kurios nedalyvauja šilumos paskirstyme. Vadovaujantis Taisyklių 133 punkto 4 dalimi būtent vartotojų pareiga pateikti šilumos tiekėjui patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Analogiškos nuostatos galiojo ir ankstesnėse Taisyklių redakcijose. Todėl namo butų savininkams tenka pareiga informuoti atsakovę, jei namo rūsyje būtų patalpų (sandėliukų), kurios asmeninės nuosavybės teise priklauso kitiems namo butų savininkų, bet jiems nepriskiriama tam tikra namo bendro naudojimo reikmėms priskirta šilumos dalis. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad atsakovė nėra gavusi tokių pranešimų, todėl mokesčiai už paslaugas buvo apskaičiuojami vadovaujantis paskutiniais žinomais vartotojų pateiktais duomenimis.
  3. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad jis, šildydamas savo butą individualiai, taip pat šildo bendrojo naudojimo patalpas, dėl to turėtų mokėti mažiau, negu jam tenka pagal patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 5. Bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos tam pritaikytais šilumos tiekimo įrenginiais – patalpose esančiais radiatoriais, o ieškovas mini teorinį bendrojo naudojimo patalpų šildymo būdą – šilumos energijos sklidimą per ieškovo buto sienas. Ieškovas nepateikė pagrįstų ar bent apytikslių skaičiavimų ar ekspertų išvadų, iš kurių būtų galima spręsti, kiek toks teorinis bendrojo naudojimo patalpų šildymas „per sieną“ yra efektyvus ir pagrįstas. Tai, kad ieškovas ar kiti vartotojai šildo jiems priklausančius butus autonominiu būdu, neatleidžia jų nuo pareigos apmokėti jiems priskirtą į pastatą centralizuotai patiektos šilumos kiekio dalį, suvartotą pastato bendrosioms reikmėms. Joks teisės aktas nenumato centralizuotai ruošiamos šilumos tiekėjo pareigos vertinti, koks faktinis centralizuotai ir kitu būdu gaminamos šilumos kiekis yra sunaudojamas daugiabučio pastato bendro naudojimo patalpose ir kiek prie pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymo prisideda tam tikruose butuose autonominiu būdu pagaminta šilumos energija. Teismas sprendė, kad atsakovė, kaip centralizuotai ruošiamos ir tiekiamos šilumos tiekėja, neprivalėjo ir neprivalo vertinti iš alternatyvių šaltinių į bendrojo naudojimo patalpas išskiriamos šilumos energijos ir dėl to mažinti konkrečiam vartotojui tenkančią centralizuotai tiekiamos šilumos dalį.
  4. Atsakovė nėra gavusi jokio dokumento, informuojančio apie ginčo namo bendrasavininkų priimtą sprendimą taikyti kokius nors kitus šilumos paskirstymo metodus nei Nr. 4 ir Nr. 5, kurie visą laiką daugiabučiame name ir buvo taikyti, nes daugiabučio namo gyventojai jokio sprendimo dėl metodo pasirinkimo ar pakeitimo patys nėra priėmę, išskyrus pritarimą metodo Nr. 5 taikymui. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas ir visi ginčo namo gyventojai neprieštarauja ir neprieštaravo daugiabučiame name taikytai šilumos paskirstymo tvarkai.
  5. Ginčo namo šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipas bei įrengti šilumos paskirstymui naudojami apskaitos prietaisai atitinka visų Taisyklių redakcijų, galiojančių nuo 2011 spalio 30 d. 29.2.4 punkto reikalavimus. Šios Taisyklės rekomenduoja taikyti šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 rekomenduojama taikyti kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Todėl šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, taikomas kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, atitinka ginčo namo šildymo ir karšto vandens sistemą ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus. Teismas sprendė, kad atsakovė šilumos paskirstymui pagrįstai taikė metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau - Komisija), kuri yra atsakinga už šilumos paskirstymo metodų tvirtinimą ir derinimą, 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarime nurodė, kad ne vieną kartą tikrinusi metodo parinkimą ginčo name pagal ieškovo 2012 m. gegužės 3 d., 2014 liepos 29 d. ir 2015 rugpjūčio 13 d. skundus, konstatavo, jog šilumos paskirstymas šiame name vykdomas taikant tinkamus šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5.
  6. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl atskiro šilumos apskaitos prietaiso karšto vandens boileriui įrengimo. Karšto vandens tiekėjo pareigos, susijusios su karšto vandens apskaitos sutvarkymu daugiabučiame name, yra įtvirtintos Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje bei 16 straipsnio 4 ir 5 dalyse, pagal kurias karšto vandens tiekėjas privalo įrengti atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti bei atlikti jų patikrą. Todėl karšto vandens apskaita konkrečiame name gali būti laikoma sutvarkyta tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įrengė tame name teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus daugiabučio namo bute ar kitoje patalpoje, kurioje vartojamas karštas vanduo. Kitų su karšto vandens apskaita ir jos sutvarkymu susijusių prievolių karšto vandens tiekėjams teisės aktuose nėra nustatyta. Todėl nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad atsakovė privalėjo įrengti atskirą šilumos apskaitos prietaisą karšto vandens boileriui. Karšto vandens apskaitos sutvarkymas ar nesutvarkymas galėtų įtakoti tik su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio paskirstymą, tačiau jis nepriskiriamas ieškovui, be to, ginčo pastate tiekėjui priklausantys karšto vandens apskaitos prietaisai buvo įrengti 2008 m. rugsėjo 12 d., o 2012 m. rugsėjį, t. y. nepažeidžiant teisės aktuose numatyto periodiškumo jie buvo pakeisti į kitus, metrologinės patikros sertifikatus turinčius karšto vandens apskaitos prietaisus. Teismo vertinimu, ginčo pastate karšto vandens apskaita buvo sutvarkyta nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio. Vadovaujantis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis bei nurodytais pagrindais, teismas ieškinį atmetė.
  7. Atsakovė UAB „Trakų energija“ užtikrino šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugas ieškovui bendrosios nuosavybės teise priklausančiam pastatui, o ieškovas ir kiti bendrasavininkiai jomis naudojosi. Kadangi atsakovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, todėl ieškovas privalėjo laiku sumokėti už gautas paslaugas. UAB „Trakų energija“ pateikė ieškovui priklausančio buto šilumos kiekio pastato bendroms reikmėms paskaičiavimą ir perskaičiavimą pagal patikslintą ieškovo buto plotą, informaciją apie mokėjimą ir šilumos paskirstymą už ataskaitinį laikotarpį. Iš pateikto skolos paskaičiavimo matyti, kad ieškovas nevykdo prievolės tinkamai bei nustatytais terminais mokėti už pastato bendrosioms reikmėms sunaudotą šilumos energiją ir nuo 2011 m. balandžio už paslaugas nemokėjo. Ieškovui nevykdant įsipareigojimų, nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. susidarė 408,38 Eur skola, kurią teismas priteisė iš ieškovo atsakovei UAB „Trakų energija“. Laiku nesumokėjus pinigų už suteiktą šilumos energiją, šilumos tiekėjas patiria nuostolių. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku nesumokėtos skolos (CK 6.260 str. 2 d., 6.261 str.). Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį (CK 6.37 str. 3 d., 6.210 str.1 d.). Todėl atsakovei UAB „Trakų energija“ iš ieškovo teismas priteisė ir 40,60 Eur palūkanų.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai

8

  1. Ieškovas (toliau ir - apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ginčo namui taikyti netinkami šilumos energijos paskirstymo metodai Nr. 4 ir Nr. 5. Taisyklių redakcijų, galiojančių nuo 2011 spalio 30 d. 29.2.4 punkto rekomendacija taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5 nėra privaloma, ginčo namas neatitinka Taisyklių 29.2.4 punkto reikalavimų, nes butuose yra įrengti pertekliniai šildymo prietaisai, o gyventojai nėra priėmę jokio sprendimo dėl metodo Nr. 4 pasirinkimo. Todėl, gyventojams nepasirinkus tinkamiausio metodo, kuris šiuo atveju yra metodas 16V, šilumos tiekėjas privalėjo šį metodą parinkti pats.
    2. Šilumos paskirstymo (energetinis) auditas patvirtino, kad namui tinkamesnis papildomas metodas yra Nr. 10, o Inspekcija 2012 m. liepos 2 d. sprendime nurodė, kad metodas Nr. 4 neatitinka pasikeistų namo šildymo įrenginių. Todėl, gyventojams nepasirinkus metodo Nr. 16V taikomo kartu su papildomu metodu Nr. 10, šilumos tiekėjas privalėjo nuo 2013 spalio ginčo namui pradėti taikyti metodą Nr. 16V kartu su papildomu metodu Nr. 10.
    3. Teismas neįvertino, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai ir kitos) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nes šios kitos paskirties bendro naudojimo patalpos yra oficialiai įregistruotos kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos. Teismas neįvertino, kodėl visos šios asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos nebuvo įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą.
    4. Kadangi namo rūsyje esančios daliai namo bendraturčių priklausančios patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, yra butų pagalbinės ir kitos paskirties patalpos, jos yra įtraukiamos į butų naudingą plotą kaip pagalbinės šiltos patalpos ir (arba) joms yra priskirtinas tam tikras šilumos kiekis kaip šildomoms patalpoms, jei jos yra šildomos, arba tam tikras šilumos kiekis bendroms reikmėms kaip nešildomoms asmeninio naudojimo patalpoms, nes šios patalpos nėra naudojamos tiesioginei pastogės ir rūsio kaip bendro naudojimo patalpų paskirčiai. Apeliantas įrodė, kad ginčo namo rūsyje yra asmeninio naudojimo nešildomos patalpos, kurios nepagrįstai nebuvo įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnį ir CK proporcingumo principą.
    5. Priešieškinis neįrodytas, nes atsakovė nepateikė įrodymų, kokį šilumos energijos kiekį apeliantas faktiškai gavo ginčo laikotarpiu. Atsakovė netinkamai paskirstė šilumos energiją, nes apeliantui priskyrė energijos kiekį, kurios jis faktiškai negavo ir todėl neprivalo apmokėti už prekes, kurių atsakovė jam neperdavė. Atsakovė nepateikė jokių šilumos paskirstymo skaičiavimų ir pirminių duomenų, kad teismas galėtų įvertinti paskirstymo pagrįstumą ir teisėtumą bei šilumos energijos gavimo faktiškumą.
    6. Atsakovė neturėjo teisės reikalauti materialiųjų palūkanų už apelianto tariamą įsiskolinimą už vartojimo paslaugas – šilumos energiją. Todėl atsakovės pretenzijos dėl palūkanų turėtų būti atmestos vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015.
  2. Atsakovė AB „Prienų šilumos tinklai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio reikalavimų. Apeliantas nenurodė, nei kokie sprendimo apskundimo motyvai, nei kokie apelianto interesai turėtų būti ginami. Apeliantas pateikė tik bendro pobūdžio argumentus bei kitose bylose priimtų teismų sprendimų citatas, iš kurių neaišku, kodėl skundžiamas sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas.
    2. Apelianto nurodyti metodai Nr. 16V ir Nr. 10 nagrinėjamu atveju negali būti taikomi. Šilumos paskirstymo metodai, nesantys tarp Komisijos patvirtintų (kaip kad vartotojų individualiai suderintas metodas Nr. 16V), gali būti taikomi tik daugiabučio namo gyventojų sprendimu ir tik tokiu atveju, kai Komisijos patvirtintų metodų taikyti negalima. Tokio gyventojų sprendimo nebuvo, todėl nebuvo ir metodo derinimo su Komisija procedūros. Apeliantas reikalauja taikyti su kitais namo bendraturčiais bei su Komisija nesuderintą šilumos paskirstymo metodą, nesilaikydamas metodo nustatymo ir derinimo procedūrų.
    3. Šilumos paskirstymo metodai negali būti taikomi pavieniams vartotojams, jie gali būti taikomi tik visiems daugiabučio namo bendraturčiams, t. y. tik visam daugiabučiam namui. Todėl tenkinti apelianto keliamo reikalavimo ir vienam jam nustatyti individualų šilumos paskirstymo metodą, nesant į bylą įtrauktiems kitiems namo bendraturčiams, nėra nei materialinių teisinių, nei procesinių galimybių.
    4. Esant negalimam metodo Nr. 16V taikymui, apelianto nurodomas antrasis papildomas metodas Nr. 10 taip pat negali būti taikomas. Metodas Nr. 10 yra fakultatyvus, jis taikomas tik kartu su bet kuriuo kitu metodu, atitinkančiu daugiabučio namo šildymo sistemą. Esant negalimam pagrindinio metodo Nr. 16V taikymui, nėra teisinių pagrindų tenkinti apelianto reikalavimą vien tik dėl fakultatyvaus metodo taikymo.
    5. Apeliaciniame skunde vietoje teisinių argumentų apeliantas pateikė tik citatas iš procesinių sprendimų, priimtų kitose civilinėse bylose. Apelianto nurodytas šilumos paskirstymo (energetinis) auditas buvo skirtas ne atsakovėms, o daugiabučio namo bendraturčiams informuoti ir jų sprendimams priimti. Apelianto disponuojama energetinio audito išvada AB „Prienų šilumos tinklai“ nebuvo pateikta.
    6. Apeliantas įrodinėja, jog dalis patalpų, neva nebuvo įtraukta į šilumos energijos paskirstymą, tačiau skundą grindžia tik teiginiais, o ne faktais. Apeliantas skunde daro užuominas, jog kažkas iš bendraturčių valdo ir naudoja daugiau ploto negu yra registruota, tačiau nei ieškinyje, nei skunde neįvardino nei šių bendraturčių, nei valdomo padidinto naudingo ploto skaičių, nei kitokio neteisėtai padidinto ploto įrodymų.
    7. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie keistų VĮ Registrų centras registruotus ginčo namo duomenis dėl patalpų ir jų nuosavybės priskirtinumo. AB „Prienų šilumos tinklai“ vadovavosi VĮ Registrų centras duomenimis, įrodymų apie šių duomenų pasikeitimus apeliantas nepateikė.
    8. AB „Prienų šilumos tinklai“ nėra priešieškinyje nurodyto ginčo šalimi, todėl dėl priešieškinio (ne)pagrįstumo nepasisako.
  3. Atsakovė UAB „Trakų energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Metodo Nr. 16V taikymui reikalinga aiškiai išreikšta vartotojų valia – to namo gyventojai turi priimti sprendimą dėl kreipimosi į Komisiją su prašymu derinti metodo taikymą jų name. Taip pat reikalingas pačios Komisijos sprendimas, kuriuo patvirtinama, kad toks metodas gali būti taikomas. Atsakovė nėra gavusi jokio dokumento, informuojančio apie ginčo namo bendrasavininkų priimtą sprendimą taikyti 16V metodą ar apie Komisijos sprendimą, leidžiantį šį metodą taikyti ginčo name. Todėl apelianto pageidavimas taikyti metodą Nr. 16V yra tik vienašališka jo iniciatyva.
    2. Ginčo namo šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipas bei įrengti šilumos paskirstymui naudojami apskaitos prietaisai atitinka šilumos paskirstymo metoduose Nr. 4 ir Nr.5 nustatytas šių metodų taikymo sąlygas, bei Taisyklių visų redakcijų, galiojančių nuo 2011 spalio 30 d. 29.2.4 punkto reikalavimus. Taisyklės rekomenduoja taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5.
    3. Apelianto teigimu, į šilumos paskirstymą turėjo būti įtrauktos kitos paskirties nešildomos asmeninio naudojimo patalpos, kurios nėra bendro naudojimo patalpos, tačiau apeliantas nenurodo ir nepaaiškina, kokios konkrečiai patalpos turimos omenyje ir kas jomis naudojasi. Patikrinus, ar šilumos paskirstymui naudojami duomenys sutampa su VĮ Registrų centras duomenimis, nustatyta, kad visiems apelianto kaimynams, kitų namo butų ir kitų patalpų savininkams šilumos paskirstymui naudotas plotas sutampa su oficialiai įregistruotais jiems nuosavybės teise priklausančiais plotais.
    4. Apeliantas ar jo kaimynai turėjo informuoti atsakovę, jei namo rūsyje būtų patalpų (sandėliukų), kurios asmeninės nuosavybės teise priklauso kitiems namo butų savininkams, bet jiems nepriskiriama tam tikra namo bendro naudojimo reikmėms priskirta šilumos dalis. Atsakovė tokių pranešimų negavo.
    5. Apeliantas privalėjo pateikti įrodymus, kad atsakovės šilumos paskirstymas buvo atliekamas netinkamai. Visi šilumos paskirstymo patikrinimui įvertinti būtini duomenys buvo teikiami apeliantui su kiekviena sąskaita. Jei dėl kažkokių priežasčių jis tuos duomenis prarado, galėjo kreiptis su prašymu pakartotinai pateikti sąskaitas arba pirminius skaičiavimams naudotinus duomenis.
    6. Teisės aktai nenumato pareigos vertinti, koks faktinis centralizuotos ar kitokiu būdu pagamintos šilumos kiekis yra sunaudojamas daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose ar bute bei kiek prie pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymo prisideda autonominiu būdu tam tikrame bute pagaminta šilumos energija.
    7. Atsakovė dublike patikslino savo reikalavimą ir apskaičiavo palūkanas nuo 2014 m. birželio 14 d., nes iki šios datos atsakovė neturėjo teisės reikalauti materialiųjų palūkanų už įsiskolinimą už šilumos energiją (CK 6.360 str.5 d.).

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, motyvai ir išvados

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
  3. Byloje nustatyta, kad apeliantui bendros jungtinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis ( - ), kuris nuo 1997 metų atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų. Apelianto teigimu, atsakovės netinkamai vykdė (vykdo) savo prievolę apskaityti ir paskirstyti ieškovo name suvartotą centralizuotą šilumą, todėl prašė teismo įpareigoti atsakovę UAB „Trakų energija“ atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą ir sąskaitų už šildymą ištaisymą nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., o atsakovę AB „Prienų šilumos tinklai“ nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos pagal šilumos paskirstymo metodus Nr. 16V ir Nr. 10. Atsakovė UAB „Trakų energija“ pareiškė reikalavimą atsakovui dėl 408,38 Eur skolos ir 40,60 Eur palūkanų priteisimo už laiku nesumokėtas gautas paslaugas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
  4. Apeliacinis skundas netenkintinas.
  5. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde asmuo turi aiškiai nurodyti, kokios bylos aplinkybės, jo nuomone, patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 str. 1 d. 4 p.). Atskirų teisės normų, teismų praktikos citavimas bei tapačių argumentų, kurie pirmosios instancijos teismo išnagrinėti, pakartotinis išdėstymas nepagrindžia skundžiamo sprendimo neteisėtumo. Juolab, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, o apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimui pakartoti, o pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir/ar fakto klaidoms ištaisyti. Nagrinėjamu atveju apeliantas plačios apimties apeliaciniame skunde didžiąja dalimi ne dėsto konkrečius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pareikštų reikalavimų nepagrįstumo, o iš naujo dėsto tas pačias jau pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes.
  6. Išnagrinėjusi paduotą apeliacinį skundą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad (1) ginčo namui taikyti netinkami šilumos paskirstymo metodai Nr. 4 ir Nr. 5; (2) į šilumos energijos paskirstymą neįtrauktos kitos paskirties nešildomos asmeninio naudojimo patalpos; (3) neįrodytas UAB „Trakų energija“ priešieškinis. Pirmosios instancijos teismas minėtus argumentus laikė nepagrįstais, su jais sutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.

11Dėl apelianto prievolės mokėti už namo reikmėms teikiamą šilumos dalį

  1. Byloje nėra ginčo, kad nuo 1997 metų apeliantui priklausančiam butui yra atjungti šildymo sistemos įrenginiai nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau ginčo pastatui – daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam ( - ), yra tiekiama centralizuotai gaminama šilumos energija. Tokiu būdu yra šildomos ir ginčo pastatui priklausančios bendrosios patalpos, už kurių tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą yra atsakingas kiekvienas buto savininkas kaip namo bendrųjų konstrukcijų bendraturtis. Šią išvadą suponuoja įstatyminis reglamentavimas. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 str. 3 d.). Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Pažymėtina, kad prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją.
  2. Šilumos paskirstymo vartotojams pagrindai įtvirtinti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Pažymėtina, kad ši nuostata galioja iš esmės nepakitusi nuo šio įstatymo įsigaliojimo datos, t. y. 2003 m. liepos 1 d. pastato bendraturčių prievolė apmokėti jiems tenkančią dalį nuo faktiškai pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos energijos (šilumos ir/ar karšto vandens) kiekio numatyta ir Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje bei CK 6.388 straipsnio 1 dalyje. Be to, pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą klausimai buvo išsamiai analizuoti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015). Todėl butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, nepaisant pasirinkto jiems asmeniškai priklausančių patalpų šildymo būdo, turi pareigą atsiskaityti už šilumos dalį, tenkančią daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.
  3. Taigi, atsakovėms skirtingais laikotarpiais tiekiant šilumą ir karštą vandenį į bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį ginčo pastatą, apeliantui atsiranda prievolė mokėti už jam teisės aktuose nustatyta tvarka priskirtą šilumos kiekį, sunaudotą daugiabučio namo bendrosioms reikmėms bei bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepriklausomai nuo to, kad apeliantui priklausančio buto šildymo sistemos įrenginiai atjungti nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos.

12Dėl taikomų šilumos paskirstymo metodų teisėtumo

  1. Apelianto teigimu, ginčo pastatui atsakovės netinkamai taikė šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5, nes nuo 2013 m. spalio mėnesio turėjo būti taikomas metodas Nr. 16V kartu su papildomu metodu Nr. 10. Apeliantas nurodė, kad ginčo atveju galiojančios redakcijos Taisyklių 29.2.4 punkto rekomendacija taikyti šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5 nėra privaloma, ginčo namas neatitinka Taisyklių 29.2.4 punkto reikalavimų, nes butuose yra įrengti pertekliniai šildymo prietaisai, o gyventojai nėra priėmę jokio sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 pasirinkimo. Todėl, gyventojams nepasirinkus tinkamiausio metodo, kuris šiuo atveju yra metodas Nr. 16V, apelianto nuomone, šilumos tiekėjas privalėjo pastarąjį metodą parinkti pats. Pirmosios instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmetė kaip nepagrįstus, su šia teismo išvada sutinka ir teisėjų kolegija.
  2. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šilumos paskirstymo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. CK 4.85 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas sprendimų priėmimas administruojant butų ir kitų patalpų savininkų bendrąją dalinę nuosavybę, taip pat numatyta, kad sprendimai dėl šilumos paskirstymo metodo daugiabučiuose namuose priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma.
  3. Atsakovių teigimu, ginčo namo šildymo ir karšto vandens sistemą labiausiai atitinka ginčo laikotarpiu taikyti bei šiuo metu taikomi Komisijos patvirtinti šilumos paskirstymo metodai Nr. 4 ir Nr. 5, nes gyventojai sprendimo dėl taikytino šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo ar pakeitimo patys nėra priėmę, išskyrus pritarimą šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 taikymui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais atsakovių argumentais.
  4. Atsižvelgiant į tai, kad dalis butų (tarp jų ir apeliantui priklausantis butas) buvo atjungti nuo namo centralizuoto šildymo sistemos ir buvo šildomi kitokiu būdu, šilumos energija pagrįstai buvo išdalinama pagal pastato šildymo sistemą bei įrengtus apskaitos prietaisus labiausiai atitinkantį šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, pagal kurį visas pastate suvartotas šilumos kiekis apskaitomas atsiskaitomuoju šilumos apskaitos prietaisu – įvadiniu šilumos skaitikliu, kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 5, kuris įvardijamas kaip šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpų šildymui ir gali būti taikomas kartu su bet kuriuo iš Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu ir su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų yra teisėtai atjungta nuo centralizuoto šildymo sistemos ir yra šildoma kitokiu būdu.
  5. Bylos duomenimis nei atsakovėms, nei teismui nepateiktas ginčo namo bendrasavininkų sprendimas, kuriuo CK nustatyta tvarka būtų priimtas sprendimas ginčo namui taikyti kokius nors kitus nei šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5. Juolab, kad apeliantas net nenurodo, kad ginčo gyventojai tokį sprendimą būtų priėmę, priešingai, procesiniuose dokumentuose apeliantas pripažįsta, kad ginčo namo gyventojai (bendrasavininkiai) nebuvo pasirinkę kitokių nei atsakovių taikytini šilumos paskirstymo metodų. Todėl spręstina, kad ginčo namo bendrasavininkiai nepasinaudojo savo teise pasirinkti kitą iš Komisijos rekomenduojamų ar pasitvirtinti suderintą su Komisija naują šilumos paskirstymo metodą, t. y. apeliantas kartu su kitais butų savininkais nerealizavo teisės aktuose numatytos teisės pasirinkti kitokį šilumos paskirstymo metodą.
  6. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad kol gyventojai nepasirinko šilumos paskirstymo metodo Nr. 16V taikomo kartu su papildomu metodu Nr. 10, šilumos tiekėjas privalėjo šiuos metodus pats parinkti ir taikyti. Visų pirma, kaip matyti iš Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies, šilumos paskirstymo metodą renkasi ne šilumos tiekėjas, o patys šilumos vartotojai (žr. šios nutarties 28 punktas). Antra, šilumos paskirstymo metodai, nesantys tarp Komisijos patvirtintų (kaip vartotojų individualiai suderintas metodas Nr. 16 V) gali būti taikomi tik daugiabučio namo gyventojų sprendimu. Kaip minėta, tokio gyventojų sprendimo nebuvo, todėl nebuvo ir šio metodo derinimo su Komisija procedūros. Todėl sutiktina su atsakovėmis, kad apeliantas reikalauja taikyti nei su kitais namo bendraturčiais, nei su Komisija nesuderintą šilumos paskirstymo metodą (-us), nesilaikydamas metodo nustatymo ir derinimo procedūrų.
  7. Atmestini apelianto argumentai, kad šilumos tiekėjų pareigą taikyti šilumos paskirstymo metodus Nr. 16V ir Nr. 10 patvirtina Šilumos paskirstymo (energetinis) audito išvados. Teisėjų kolegija, neturi pagrindo nesutikti su atsakovėmis, kad minėtas auditas buvo skirtas ne atsakovėms, o daugiabučio namo bendraturčiams informuoti ir jų sprendimams priimti. Be to, nepateikti duomenys, kad apelianto disponuojama minėta audito išvada būtų pateikta AB „Prienų šilumos tinklai“.
  8. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sutinka tiek su atsakovėmis, tiek su pirmosios instancijos teismu, kad ginčo name šilumos kiekio paskirstymo metodas Nr. 4 ir metodas Nr. 5 taikyti teisėtai ir pagrįstai. Be to, šių metodų taikymo tinkamumą ne vieną kartą yra patvirtinusi ir Komisija, nagrinėjusi 2012 m. gegužės 3 d., 2014 m. liepos 29 d. ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. pateiktus apelianto skundus.

13Dėl dalies patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą

  1. Apelianto teigimu, į šilumos energijos paskirstymą neįtrauktos kitos paskirties nešildomos asmeninio naudojimo patalpos, kurios nėra bendro naudojimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo pastate būtų kokių nors atidalintų ir kokiems nors asmenims nuosavybės teise priklausančių patalpų, kurios nedalyvautų šilumos paskirstyme. Apeliantas nurodė tik abstrakčius pasvarstymus, nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis, todėl nėra pagrindo laikyti pagrįstais jo pirmiau nurodytus teiginius. Juolab, kad kaip nurodo atsakovės, jos nėra gavusios jokios informacijos, kad ginčo name būtų patalpų, kurios asmeninės nuosavybės teise priklausytų kitiems namo butų savininkams. Be to, neįrodyta, kad duomenys, pagrindžiantys kokias nors asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpas bei jų plotus, būtų pateikti šilumos tiekėjui, kuris į juos būtų neatsižvelgęs.
  2. Atsakovės nurodo, kad ginčo namo suvartotos šilumos paskirstymui butų ir kitų patalpų plotas atitinka VĮ „Registrų centras“ esančius duomenis. Iš esmės šios aplinkybės apeliantas ir neginčija, tačiau deklaratyviai teigia apie kažkokių asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimą į šilumos energijos paskirstymą. Pažymėtina, kad suinteresuoti asmenys, kuriems žinoma apie tai, kad į minėtą registrą įrašyti duomenys neatitinka realių duomenų, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Apeliantas ir teiktuose procesiniuose dokumentuose nenurodė bei nepateikė jokių dokumentų įrodančių, jog jo minimos patalpos asmeninės nuosavybės teise priklauso atskiriems savininkams, taip pat nenurodė jokių konkrečių asmenų bei šiems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų ploto. Taigi, byloje nėra informacijos, kad ginčo name būtų kokių nors atidalintų ir kokiems nors asmenims nuosavybės teise priklausančių patalpų, kurios nepatektų į šilumos paskirstymą. Todėl nėra pagrindo nesutikti su atsakovėmis, kad jos šilumos energiją paskirstė pagal VĮ Registrų centras“ duomenis, kurie nuo jų įrašymo yra laikomi teisingai ir išsamiais, kol jie nepakeisti ar nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
  3. Įvertinus pirmiau nustatytas aplinkybes dėl ginčo laikotarpiu registre buvusių duomenų, taip pat atsižvelgus į tai, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.), jog jis ar kiti asmenys buvo tinkamai informavę atsakoves apie apelianto minimas asmeninio naudojimo patalpas, jų priklausomybę ir plotą, nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo pripažinti, kad atsakovės šilumos energiją, skirtą bendroms reikmėms, skirstė neproporcingai vien vadovaujantis apelianto deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.
  4. Atsižvelgiant į tai, kad apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose, todėl apeliantui apeliaciniame skunde nekvestionuojant pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais buvo pripažinti nepagrįstais kiti apelianto ieškinyje nurodyti argumentai, susiję su bendrojo naudojimo patalpų šildymu „per sieną“ bei atskiro šilumos apskaitos prietaiso karšto vandens boileriui įrengimu, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako (CPK 320 str. 2 d.).

14Dėl priešieškinio

  1. Apeliantas taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas atsakovės UAB „Trakų energija“ priešieškinis ir iš apelianto priteista 408,38 Eur skola bei 40,60 Eur palūkanų. Apeliantas nesutikimą su šia sprendimo dalimi grindžia tuo, kad priešieškinis neįrodytas, nes atsakovė nepateikė įrodymų, kokį šilumos energijos kiekį apeliantas faktiškai gavo ginčo laikotarpiu bei atsakovė neturėjo teisės reikalauti materialiųjų palūkanų. Tačiau su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
  2. Pirmiau minėta, kad apeliantas kaip ir kiekvienas buto savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą (šios nutarties 24 punktas). Taigi, bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu apeliantas turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, kurias turi vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 4.76 str., 6.38 str.). Nagrinėjamu atveju, nors apeliantas ir nesutinka su priešieškiniu, tačiau nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovė UAB „Trakų energija“ būtų tinkamai neužtikrinusi šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugų ginčo namui, kuriomis tiek ieškovas, tiek ir kiti bendrasavininkiai naudojosi.
  3. Apeliantas, teigdamas, kad atsakovė nepagrindė, kokį šilumos energijos kiekį jis ginčo laikotarpiu faktiškai yra gavęs, nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės šilumos paskirstymas buvo atliekamas netinkamai. Priešingai, apeliantė priešieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo pagrindė pateikdama duomenis apie apeliantui priklausančio buto šilumos kiekio pastato bendroms reikmėms apskaičiavimą ir perskaičiavimą, iš kurio matyti, kad apeliantas nevykdo prievolės tinkamai bei nustatytais terminais mokėti už pastato bendrosioms reikmėms sunaudotą šilumos energiją ir nuo 2011 m. balandžio mėnesio už šias paslaugas nėra mokėjęs. Šios faktinės aplinkybės apeliantas iš esmės ir nekvestionuoja.
  4. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Trakų energija“ tiekė šilumos energiją į apeliantui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį ginčo pastatą, todėl apeliantui atsiranda prievolė mokėti už jam teisės aktuose nustatyta tvarka priskirtą šilumos kiekį, sunaudotą daugiabučio namo bendrosioms reikmėms bei bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. UAB „Trakų energija“ pateiktais duomenimis, apelianto skola UAB „Trakų energija“ sudaro 408,38 Eur, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apelianto atsakovei UAB „Trakų energija“.
  5. Apeliantas teigia, kad UAB „Trakų energija“ neturėjo teisės reikalauti palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegija ir šiuo aspektu atmeta apelianto argumentus.
  6. Jau minėta, kad apeliantas savo piniginės prievolės nevykdė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šalių susitarimu kokios nors netesybos nėra nustatytos, pareikštas reikalavimas yra dėl kompensuojamųjų palūkanų kaip minimalių nuostolių priteisimo. Apeliantas argumentų, kodėl jo atžvilgiu negali būti taikomos pirmosios instancijos teismo nurodytos CK 261 straipsnio nuostatos, jog praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais, bei CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl palūkanų dydžio, faktiškai nepateikia. Jo nuorodą į (nebegaliojančią) CK 6.360 straipsnio 5 dalį teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta, nes palūkanų už laikotarpį iki šios normos galiojimo panaikinimo (2014 m. birželio 14 d.) ir nėra reikalaujama. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos.

15Dėl procesinės bylos baigties

  1. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertino ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai